Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Egzistencializmas siekė perprasti būtį kaip betarpišką subjekto ir objekto visuotinumą. Egzistencializmas būtį supranta kaip savosios būties išgyvenimą. Ji – būtis – duota žmogui kaip egzistencija, kuri nepažįstama nei mokslu, nei kitomis racionaliomis priemonėmis. Esant didžiausiems dvasiniams sukrėtimams, žmogus egzistenciją išvysta kaip savo esybės pagrindą. Egzistencializme žmogaus būtis yra tapsmas žmogumi. Kadangi egzistencializmas sutelkia dėmesį į individualybę, tai jo negalima išreikšti moksline forma, sąvokomis, jis išreiškiamas grožinės literatūros pagalba. Egzistencinis mąstymo būdas – toks, kur žmogus pats sau turi kelti ir sppręsti klausimą „būti“ ar „nebūti“, kadangi tai klausimai, kurių niekas kitas už jį išspręsti negali. Šiam mąstymui svarbu ne tai, kas yra pasaulis savaime, kas yra tiesa pati savaime, o tai, ką pasaulis arba tiesa reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jų atžvilgiu. Egzistencinis mąstymas iškėlė valią aukščiau už abstraktų mąstymą, atskirybę už visuotinumą, žmogaus individualybę aukščiau nei socialumą. Danų filosofas Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard) į pirmą vietą iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą – žmogus turi pats atrasti arba atkovoti „savąjį Aš“. Kaaip žmogaus vidinio moralinio tobulinimosi būdą, S. Kjirkegoras nurodo 3 galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę ir religinę.

Prancūzas Žanas–Polis Sartras (Sartre) teigia kad žmogus egzistuoja visą laiką (kol gyvas biologiniu požiūriu): jis kuria save nuolatos. Jis renkasi netgi tada kai ne

esirenka. Sartras taip pat išskiria dveijų rušių egzistencialistus: krikščioniški ir ateistiniai egzistencialistai. Save jis priskiria prie pastarųjų ir teigia kad ateistiniams egzistencialistams būdinga tai, kad egzistencija laikoma aukščiau esmės, arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Jei iš tiesų egzistencija yra aukščiau esmės, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Iš vienos pusės, subjektyvumas reiškia savarankišką individualaus siužeto pasirinkimą, o iš kitos – tai, kad žmogus negali peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė, pasak Sartro, ir yra egzistencializmo pagrindas. Kai sakoma, kad žmogus renkasi save, turima omeny, kad, rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Taigi, esu atsakingas prieš save ir prieš visus kuriu tam tikro žmmogaus paveikslą, kurį pasirinkau. Rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų.

Egzistencinio mąstymo situaciją galima išreikšti tokiomis tezėmis:
* laikinybė aukščiau negu amžinybė (bet po amžinybės ir į save įsiurbusi amžinybę);
* atskirybė aukščiau negu visuotinybė (bet po visuotinybės ir savyje įkūnijusi visuotinybę);
* egzistencija aukščiau negu esmė (bet po esmės ir kaip egzistuojanti esmė);
* „šis“ pasaulis aukščiau negu „anas“ (bet po „ano“ ir savyje ištirpdęs „ano“ pasaulio parametrus);
* vidujybė aukščiau negu išorybė (bet po išorybės ir paženklinta išorybės stigma).

Siorenas Kjirkegoras – egzistencinio mąstymo pradininkas

1846 matais Kopenhagoje pasirodė knygelė pavadinimu – „Dabarties kritika“. Jos autorius bu

uvo gerai žinomas rašytojas Siorenas Kjirkegoras, pagarsėjęs neseniai pasirodžiusia sensacinga knyga, savotišku to meto bestseleriu „Arba – arba“. Tačiau vėlesnės jo knygas nesulaukė didelio susidomėjimo ir niekas nelaikė jo genialiu filosofu. Šlovė Kjirkegorą aplankė jau po mirties, XX amžiaus egzistencinės filosofijos kūrėjai savo pirmtaku, pradininku, mokytoju ir didžiausiu autoritete paskelbė būtent jį, tą sąmojingą daną, universalių gabumų žmogų, poetą, rašytoją, filosofą, teologą, publicistą ir, tarp kitko, piktą, įžvalgų savo epochos kritiką.

Penktajame XIX a. dešimtmetyje S.Kjirkegoras paskelbia racionalizmui kovą. Racionalistinio visuotinumo principus laikydamas ne tik bejėgiais užtikrinti laisvą asmenybės vystymąsi, bet ir sąlygojančiais jo nuasmeninimą, mąstytojas siūlo iracionalistinį – individualistinį žmogiškųjų problemų sprendimo būdą. Kritikuodamas racionalizmą, Kjirkegoras pabrėžė kad, abstraktus racionalus mąstymas visuomet operuoja bendrybėmis, kuriose dingsta visa tai, kas individualu ir nepakartojama, būtent žmogaus individualybė. Be to, racionalizmas sutapatina žmogaus esmę su mąstymo arba minties reiškimo sfera, palikdamas nuošaly žmogaus valią, nuotaiką, aistras ir kt. Racionalizmas, traktuodamas žmogų kaip paprastą objektą kitų objektų tarpe, fiksuoja tik jo faktiškumą, tik tai, kas jis yra, užmiršdamas, kad žmogus turi galimybę vienaip ar kitaip pats realizuoti savo būtį. Pasak S. Kjirkegoro, tikroji tiesa ne tai, kad tu žinai, o tai, kad tu esi. Išskirtos trys žmogiškojo egzistavimo stadijos (estetinė, etinė, religinė) reiškia žmogaus galimo egzistavimo pl
lotmes, priklausančias nuo jame glūdinčių vidinių galimybių, tiksliau, nuo individo apsisprendimo pasirinkti atitinkamą egzistavimo tipą. Žmogaus būtis ir galinti atsiskleisti apsisprendimo arba pasirinkimo akte. “Kaip nėra abejonės, kad kiekvieno žmogaus laukia ateitis, taip nėra abejonės, kad kiekvienam žmogui tenka rinktis: „arba – arba“. Pats pasirinkimas nulemia asmenybės turinį; pasirinkdama ji pasineria tame, ką pasirinko, o jeigu nepasirenka, sunyksta iš susikrimtimo. Asmenybei pasirinkimas rūpi dar prieš pasirenkant, ir jeigu pasirinkimas atidedamas, tai asmenybė pasirenka nesąmoningai arba pasirenka, veikiant tamsioms jėgoms. Dažnai žmonių pasirinkimas būna estetinis pasirinkimas; bet estetinis pasirinkimas nėra pasirinkimas. Iš tikrųjų pasirinkti yra tiesioginis ir griežtas apibūdinimas to, kas etiška. Kai žmogus estetiškai svarsto daugybę gyvenimo tikslų, tai jis nelengvai randa savąjį Arba – Arba. Jis randa tik daugybę galimybių, nes apsisprendimas pasirenkant nėra akcentuojamas etiškai ir todėl, jeigu nėra pasirenkama absoliučiai, o tik vienam momentui, ir jau sekančią akimirką galima pasirinkti ką nors kita. Todėl etinis pasirinkimas tam tikra prasme yra daug lengvesnis, daug paprastesnis, tačiau kita prasme jis yra nepalyginamai sunkesnis. Pasirenkant ne tiek svarbu pasirinkti tai, kas teisinga, kiek toji energija su kuria pasirenkama. Net jeigu žmogus pasirinktų neteisingai, tai vis tiek kaip tik dėl tos energijos, supras, kad pasirinko neteisingai. Kai pasirenkama visu nuoširdumu, asmenybė darosi kilnesnė ir
r betarpiškai ima santykiauti su amžinąja galia, kuri, būdama visur, pesmelkia visą būtį. Šio atgimimo, šio aukštesniojo tobulumo niekada nepasirenka tas, kas renkasi tik estetiškai.

Estetinė, etinė ir religinė egzistencija

S. Kjirkegoras nurodė 3 galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas. Šios stadijos nėra kokios nors chronologiškai nuoseklios bei natūralios gyvenimo fazės. Jo filosofijoje jos reiškia žmogaus galimo egzistavimo plotmes.

Estetinė žmogaus gyvenimo plotmė – tai toks gyvenimo būdas, kada žmogus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kada jis visa savo esybe – polinkiais, siekimais, poreikiais bei jų tenkinimu – yra formuojamas socialinės aplinkos. „Estetikas“ ne tiek gyvena ir kuria, kiek funkcionuoja pagal visuomenės funkcionavimo dėsnius. Jis vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu – „reikia naudotis gyvenimu, gyventi momentu“. Tačiau toks santykis su gyvenimu, malonumo kultas žmogų veda prie melancholijos bei nusivylimo.Estetiškojo gyvenimo būdo beprasmybės pajautimas „estetiką“ padaro ironišku. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ironikas elgiasi kaip tos socialinės aplinkos, kurioje gyvena, priešininkas. Savo gyvenimo būdu jis tartum demonstruoja visuomenės beprasmiškumą ir savo priešiškumą jai. Tačiau jo silpnybė bei dramatizmas yra tai, jog šiai beprasmiškai ir antihumaniškai visuomenei jis tegali priešpastatyti tik savo cinišką paprasto lėbautojo egzistavimo būdą. Ironiškas, grynai negatyvus nusistatymas prieš socialinę aplinką yra daugiau išeities iliuzija, bet ne pati išeitis. Ironiškas plevenimas virš tikrovės nepanaikina paties estetinio žmogaus santykio su aplinka. Tai reiškia, kad estetikas lieka priklausomas nuo visuomenės aplinkos, kuri yra būtina sąlyga jo nepasotinamai malonumo aistrai patenkinti. Jeigu visuomenė beprasmiškai naudoja žmogaus sugebėjimus ir talentą, tai ar ne geriau, mano ironikas, sunaikinti tuos sugebėjimus, ir sunaikinti tokiu būdu, kad šis aktas dovanotų jam nors minutę malonumo.

Ironikas, kaip gyvenimui keršijantis veikėjas, patenka į užburtą ratą: iš vienos pusės, beprasmiška ir nužmoginanti socialinė aplinka, iš kitos – suvoktas jo „keršytojo“ veiklos beprasmiškumas. Estetišks egzistavimo būdas praranda bet kokį realų pagrindą, virsta iliuzija. Kiekvieno estetiškai gyvenančio žmogaus gyvenime ateina momentas, kai jis pradeda suvokti, kad jo dvasia norėtų išvaduoti asmenybę iš šios priklausomybės ir pereiti į aukštesnę sąmoningos būties fazę. Kai pasirodo, jog šiam perėjimui trūksta ryžto, žmogų užvaldo melancholija, kuri galiausiai perauga į nusivylimą, apimantį visą žmogaus būtį.

Baimė ir ypač nusivylimas S. Kjirkegoro filosofijoje užima reikšmingą vietą. Nusivylimas tartum yra slenkstis, skiriantis etinę-religinę, arba tikrąją, žmogiškojo egzistavimo plotmę nuo estetinės, arba netikrosios.

Iki etinės fazės žmogus buvo toks, kokį jį padarė prigimtis arba socialinė aplinka, kurioje jis gyveno. Kelias iš estetiškojo žmogaus egzistavimo (savęs praradimo) į savojo „aš“ atbudimą, eina per etinio pasirinkimo aktą, kuriame žmogaus rinkimasis priklauso tik nuo jo paties. Estetikas yra abejingas pasaulyje egzistuojančiam blogiui ir gėriui, o etikas suvokia jų priešybę. Jis pasirenka save kaip moralinę esybę, pats sau nustato tikėjimo ir veiklos principus. Pasirinkdamas save, žmogus tartum galutinai atsisako nuo visų kitų savo gyvenimiškų galimybių, išskyrus vieną, kurią dabar jis realizuoja – savęs atgavimą. Po šito pasirinkimo žmogus jau nebegali būti traktuojamas tik kaip esybė, sąlygota gamtinės ar socialinės aplinkos. Dabar žmogus pats renkasi, o ne aplinkybės pasirenka už jį. Etinis pasirinkimas reiškia tartum naują žmogaus atgimimą, jo individualybės atgaivinimą. Pasirinkdamas save ir savo egzistavimo būdą, žmogus tampa atsakingas ir už savo veiksmus, nes jis tampa sąmoningu ir morališkai apsisprendusiu jų autoriumi. Etinio pasirinkimo metu visiškai atsiskleidžia žmogiškoji būtis, žmogus tarsi susitinka su savo egzistencija.

Religinę gyvenimo stadiją S. Kjirkegoras apibūdina kaip trečią galimo egzistavimo tipą. Iš esmės ji nelabai skiriasi nuo etinio. Skirtumas tik tas, kad etika turinti bendrą pobūdį, o religija grynai asmeninį. Kadangi tiek etinis, tiek ir religinis apsisprendimas susijęs su tuo, kad žmogus pats save pasirenka, tai abu šie žmogiškosios būties tipai atsistoja prieš estetiškąjį. Etinis-religinis gyvenimo tipas suveda dievą su žmogiškąja būtimi, o estetinis ne. Tikėjimas neduodąs žmogui nieko, kas turėtų praktišką naudą, bet verčiąs žmogų įsigilinti į savo būties prasmę. Žmogus dažnai pasirenkąs sunkų religijos kelią, nes jaučiąs, jog pats yra kažkuo daugiau, negu tuo, kuo gali tapti savo ribotos (laiko atžvilgiu) būties kelyje.

Žmogaus problema dabarties egzistencinėje filosofijoje

Žmogaus problema egzistencinėje filosofijoje nepasikeitė nuo S. Kjirkegoro laikų. Jos esmė ta, kad žmogus be jokio vidinio nusistatymo bei įsitikinimo tampa bendrų abstrakčių frazių skelbėju, tarsi anonimišku „nuasmeninto visuomeniškumo“ įrankiu. Žmogus atsisako tik jam, kaip individui, būdingo suvokimo ir kartoja jau kitų atliktus ir įvertintus veiksmus. Jis susvetimėja savo paties atžvilgiu. Iš šito visuotinės priespaudos tinklo žmogui reikia ištrūkti, tačiau ne pabėgdamas kaip viduramžių atsiskyrėliai, o gyvendamas visuomenėje ir likdamas visuomenine būtybe.Tam ir reikalingas mąstymas ir pasirinkimas. Mąstymas persmelkia tiek žmogaus elgseną, tiek jo sąlytį su pasauliu. Subjektyvus mąstytojas – tai egzistencinės idealybės Robinzonas, tačiau jo išsigelbėjimo salelė ne kažkur bekraščiuose vandenynuose, o didmiestyje. Visas subjektyviojo mąstytojo egzistencines galias vienija egzistencinė aistra, nes visos egzistencinės problemos esančios aistros problemos.

Naudota literatūra:

Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija V 1974

Arvydas Šliogeris Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas V 1985

Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis V 1981

Leave a Comment