Atminties sutrikimai

I. Įvadas

Sąvoka „atmintis“ mums gerai pažįstama. Ji apibūdinama labai įvairiai:

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka surinktą informaciją.

Atmintis – tai gebėjimas ne tik greitai bei daug informacijos įsiminti ir ilgai išsaugoti, bet ir tiksliai atgaminti tada, kai to reikia.

Atmintis – tai pats svarbiausias žmogaus asmenybės, svarbiausių gyvenimo faktų, jo praeities vingių, jo sugebėjimų saugojimo blokas.
Atminties procesai dar yra vadinami menine veikla. Senovės graikai savo dievų ir deivių tarpe turėjo atminties deivę Mnemosinę – devynių mūzų motiną. Deivės garbei irr prigijo toks atminties aktyvumą pabrėžiantis tarptautinis terminas. Psichologai pabrėžia, kad atminties veikimas yra sudėtingas reiškinys. Net paprasčiausiam atminties reiškiniui būdingi 3 procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas. Sutrikus atminčiai, asmenybė suskyla, irsta žmogaus ryšiai su aplinka, jo veiksmai darosi padriki.
Taigi, atmintis yra labai svarbi asmenybės vientisumo išlaikymo sąlyga. I. Sečenovas rašė, kad žmogus be atminties amžinai liktų kaip naujagimis. Be atminties žmonės būtų „akimirkos būtybės“, nes visi pojūčiai, visi išorinio pasaulio vaizdai be pėdsakų dingtų vos pasirodę. Prasta atmintis vaikams, turintiems sppecifinių atminties sutrikimų, trukdo mokintis.

II. Teorinė dalis

1. Atminties biologija

Iki šiol nebuvo nustatyta aiškios atminties lokalizacijos smegenyse, tačiau tapo aišku, kurios jos sritys yra susijusios su atminties procesais. Paaiškėjo, kad atminties mechanizmai priklauso nuo nervinių ląstelių būklės, nuo nenutrūkstamo judėjimo pro ląstelės me

embraną, nuo bioelektrinių ir cheminių procesų, vykstančių daugelyje smegenų centrų vienu metu. Taigi atmintis yra tarsi nenutrūkstamas judėjimas. Jam sumažėjus ir dėl to susilpnėjus nerviniam impulsui ar sumažėjus neurocheminių medžiagų kiekiui, kurios dalyvauja atminties procesuose,
įsiminimas blogėja.
2. Atminties rūšys

Atmintis yra kelių rūšių. Trumpalaikė atmintis, vadinamoji darbinė, padeda žmogui orientuotis aplinkoje, vesti pokalbį, suvokti jam pasakytus žodžius ir jais naudotis. Ji yra susijusi su įsiminimu kelioms minutėms ir po jų vykstančiu užmiršimu – lyg nebūtinos saugoti informacijos ištrynimu. Abu šie procesai vyksta smegenų žievėje, manoma, kad kaktos srityje. Jie vienodai svarbūs, nes užmiršimo proceso sutrikimas trukdo į smegenis patekti naujai informacijai.
Trumpalaikės atminties sutrikimo pavyzdys. Lietuvių kalbos pamokoje mokytoja perskaito vaikams tekstą ir liepia jiems parašyti atpasakojimą. Vaikas, turintis trumpalaikės atminties sutrikimą, prisimins tik teksto prradžią, o toliau jis nieko negalės parašyti, nes neprisimins apie ką tekste buvo kalbama.
Esant ilgalaikės atminties sutrikimams, mokiniai sunkiai įsimena, išlaiko ir atkuria būtiną informaciją. Jie sunkiai įsimena bet kokią informaciją – raidžių, skaitmenų formą, daugybos lentelę, daiktų pavadinimus ir kt. Kad įsimintų, reikia daugiau kartojimo, nei įprasta. Išmoktą medžiagą greitai pamiršta, nebeprisimena išmoktų raidžių, taisyklių, reikalavimų ir pan. Įsidėmėtą, įsimintą, išmoktą informaciją, sunkiai atkuria: negali atkurti dienos įvykių sekos, išvykos eigos, perskaitytos istorijos įvykių nuoseklumo ir kt. Atsakinėdami negali pr

risiminti būtent jiems reikalingų žinių, nors prieš tai ar po to reikalingi faktai, žinios „išnyra“ iš atminties. Vaikai, turintys ilgalaikės atminties sutrikimų, naujai išmokstamą medžiagą sunkiai sieja su ankstesne patirtimi.
Ilgalaikės atminties sutrikimo pavyzdys. Per matematikos pamoką, vaikams reikia išmokti visą daugybos lentelę, kuri jiems padės sprendžiant daugelį uždavinių. Vaikai, turintys ilgalaikės atminties sutrikimų, ją galės atsiminti labai ilgai, o po kiek laiko (po dienos ar savaitės) jos net neatsimins.
Vyraujant regimajai atminčiai, mokiniams gerai sekasi pirmosiose klasėse ir tik kai kurie dalykai – vyresniosiose. Jiems sunku greitai ir tiksliai atkurti žodinę informaciją ir atsakyti į mokytojos klausimus.
Regimosios atminties sutrikimo pavyzdys. Lentoje užrašomi įvairūs žodžiai, kuriuos leidžiama perskaityti ir po to jie uždengiami. Vėliau vaikai turi surašyti juos visus pagal ta pačia seka. Jei vaikas turi regimosios atminties sutrikimą, tai šios užduoties jis nepajėgs atlikti teisingai.
Vyraujant girdimajai atminčiai, vaikams gali prasčiau sektis pirmojoje ir antrojoje klasėje, bet vėliau jiems sekasi puikiai, ypač humanitariniai dalykai. Jie gali klupti ten, kur reikia erdvinio vaizdinio modeliavimo įgūdžių.
Girdimosios atminties sutrikimo pavyzdys. Mokytoja sako vaikams žodžius, o po to liepia jiems pasakyti šiuos žodžius iš eilės. Jei vaikas turi girdimosios atminties sutrikimą, tai šios užduoties teisingai neatliks.
Yra vaikų, kurių atmintis nesutrikusi, tačiau jie nėra išsiugdę įsiminimo ir atkūrimo strategijų.
Įsiminimas. Ka
artais pavyksta tvirtai ir tiksliai įsiminti tik vieną sykį ir labai trumpai stebėtą įvykį. Vaikai įsimena tokius dalykus, kurie juos labai domina, sukelia stiprius emocinius išgyvenimus. „Aš to niekada nepamiršiu“ – sakome apie kokį nors įvykį, palikusį nepaprastai didelį įspūdį.
Pavyzdys. Lengviausiai vaikai įsimena savo gimtadienius, nes per juos jie patiria daug teigiamų emocijų, gauna daug dovanų, susitinka su savo gerais draugais bei artimaisiais ir tai palieka jiems neišblėstamą įspūdį.
Atkūrimas. Tam tikrą dalį įsimintinos informacijos žmogus užmiršta. Jei reikia atsiminti, tenka užmirštas dalis atstatyti, atkurti. Atkuriant silpniau įsiminta medžiaga atstatoma, papildoma ankstesnės patirties faktais. Atkuriama tada, kai įsimenama vienu (stebint įvykius), o atkuriama kitu (kai atpasakojama žodžiais) būdu.
Pavyzdys. Mokytoja paskaito vaikams tekstą, o jie turi savais žodžiais atpasakoti (atkurti) mokytojos perskaitytą tekstą.

3. Kas palaiko gerą atmintį?

Ne be reikalo sakoma: “naudojamas daiktas negenda”. Šis posakis tinka ir atminties stiprumui nusakyti: aktyvi protinė veikla, stiprinama kartojimais, įsiminimo aktyvacija, gali atnaujinti nervinius ryšius ir palaikyti visas atminties rūšis.
Pagrindiniai atminties procesai, ypač jos įtvirtinimas, ilgalaikės atminties susiformavimas vyksta miego metu. Nemiga, ypač užsitęsusi, visada pablogina įsiminimą ir visas atminties rūšis, o sveikas miegas, priešingai – stiprina.
Dalis būtinų nervų sistemos veiklai palaikyti medžiagų patenka iš kraujo mums tinkamai maitinantis, jeigu nėra virškinamosios sistemos sutrikimų ar kitų sisteminių ligų.

br />Taigi atminties palaikymas dažnai priklauso nuo asmens supratimo apie miego ir mitybos reikšmę.
Taip pat atmintį gerinti galime:

Sveikai gyvenkite, išsimiegokite, išmokite atsipalaiduoti nuo stresų ir įtampos;

Nevalgykite riebaus maisto, o kuo daugiau daržovių, vaisių, rūgščių pieno produktų;

Sportuokite, bėgiokite. Žinoma, ne gatvėse, kur pilna smalkių;

Kasdien darykite specialaus kvėpavimo pratimus.

4. Vaikų, turinčių specifinių atminties sutrikimų, atpažinimas
1. Turi instrukcijų supratimo ir vykdymo sunkumų Mokytojo nurodymus, instrukcijas, paaiškinimus supranta, bet čia pat juos pamiršta. Instrukciją „pameta“ iš karto. O jeigu jau ją įsidėmėjo ir darbą pradėjo gerai, tai baigia iki galo.
2. Turi verbalizmo sutrikimų Negali beveik nieko pasakyti apie ką tik trumpai rodytą paveikslėlį: nei kas vaizduojama, nei dydžio, nei spalvos; jei paveikslėlis guli prieš akis, žodinio apibūdinimo sunkumai dingsta. Sunkiau vartoja sąveikas, faktus, datas, nes jų neprisimena. Dėl to kalbai trūksta konkretumo.
3. Turi sunkumų sudėdami ir komentuodami paveikslėlių eiles (dėdami jį iš dalių ir kt.). Specifinių sunkumų neturi.
4. Skaitydami painioja raides. Raides, kurias pradėjo mokytis pirmiausia ir pakankamai daug kartų kartojo, skiria gerai, pasako iš karto, nespėlioja. Painioja pradėtas mokytis ir mažiausiai kartotas ar rečiausiai tekstuose sutinkamas raides (H, CH ir kt.).
5. Daro klaidų nurašydami tekstą. Nurašydami rašytinį tekstą, klaidų praktiškai nedaro. Nurašydami spausdintinį tekstą gali: neatsiminti rečiau rašytų raidžių rašytinio grafinio vaizdo. Ypač didžiųjų H, CH, G, Y ir kt., kurios sakinio pradžioje būna rečiau už kitas.
6. Rašydami daro daug klaidų. Neatsimena rečiau rašomų raidžių grafemų, todėl jų arba visai nerašo, arba pakeičia kitomis. Neįsimena rašybos taisyklių, todėl daro daug gramatinių klaidų. Klaidos pastovios.

5. Kaip dirbti su tokiais vaikais?

Pritaikant grupines ir sudarant individualias programas šios grupės vaikams, būtina atsižvelgti į jų negalės prigimtį ir laikytis tam tikrų nuostatų.
Būtina mažinti faktinės medžiagos, skirtos įsiminti, kiekį. Vaikai gali visai nesimokyti eilėraščių arba išmokti visai trumpučius eilėraštukus. Būtų gerai atsisakyti nelabai svarbių faktų, datų, detalių mokymosi ir vaikui už jų nežinojimą nerašyti prastų pažymių. Žinių, mokėjimų, įgūdžių sistemą reikėtų sudaryti taip, kad pagrindinę informaciją reikėtų ne įsiminti, bet “atrasti” samprotaujant, lyginant, analizuojant, arba kad mokinys būtų įgudęs tuoj pat ją susirasti žinynuose, enciklopedijose, chrestomatijose ir kitur. Vaiko žinioms patikrinti turėtų būti naudojami probleminiai, “atviri”, o ne vienintelio teisingo, tiksliai įsimintino atsakymo reikalaujantys klausimai.
Būtinai reikia pasirūpinti, kad prasta atmintis netrukdytų mokiniui lavinti visus kitus gebėjimus, t.y. kad visa mokytis reikalinga informacija būtų po ranka: jei vaikas niekaip neišmoksta daugybos lentelės, jam turi būti leidžiama ja naudotis; jei neįsidėmi kokios nors tvarkos, rašybos taisyklių, veiksmų sekos – turi būti parengtos atmintinės, santraukos, iliustracijos ir mokinys mokomas dirbti, remiantis jomis; gali būti parengti į tų metų programą įeinančių sąvokų žodynėliai, datų, faktinės medžiagos išklotinės ; klasėje turi būti chrestomatijų, enciklopedijų, žinynų ir kitų informacijos šaltinių.
Aukštesnių klasių mokinius būtina pratinti įvairiai kompensuoti savo atminties trūkumus: atidžiai klausyti, sekti, skaityti; pakartoti; pasižymėti esminę informaciją; perklausti, jei iš karto neįsidėmėjo, nesuprato; pasirengti asociacijų, užuominų atmintinę, santrauką, planą; pabraukti, paryškinti, “pagyvinti” būtinus įsiminti faktus, datas, detales; mokytojo skirtai užduočiai atlikti pratimus; kaupti informaciją iš įvairių šaltinių, stengtis, kad ji būtų išsami; lankytis pas mokyklos psichologą, specialųjį pedagogą įsiminimo strategijoms ugdytis.
Mokant vaiką, turintį atminties sutrikimų, būtina pateikti trumpus, nuoseklius nurodymus; užduotis galima formuluoti raštu, kad mokinys galėtų nuolat pasitikrinti, ar daro tai, ko jo prašoma; vaikui klystant, svarbu įsitikinti, ar jis nesugeba suprasti, protauti, ar jau pamiršo, ką reikia daryti; svarbu neapkrauti jo nauja, nežinoma informacija, bet nuosekliai papildyti žinias, ugdyti gebėjimus, įgūdžius; vaikui ko nors neprisimenant, būtina pagelbėti užuominomis, tam tikros situacijos, reikšmingo elemento priminimu, galima patarti, kur ieškoti pamirštos informacijos.
Svarbu paskatinti mokinį nuolat lavinti atmintį, pavyzdžiui, siekti asmeninio rezultato, vis tiksliau ir daugiau įsimenant skaitmenų, instrukcijų, įvykių, vardų, datų, eilėraščio eilučių ir kt.

III. Išvados

Šios grupės moksleiviams mokytis trukdo prasta atmintis. Bendri intelektiniai jų gebėjimai pakankami: vaikų suvokimas, mąstymas, kalba, dėmesys nesutrikę, tačiau bet kokią protinę veiklą riboja įsimintos informacijos skurdumas.
Visišku atminties praradimu skundžiasi ne daug vaikų. Toki atvejai pasitaiko po didelių traumų, todėl vaikai ilgą laiką globojami ir gydomi medicinos darbuotojų. Mokyklose būna vaikų, turinčių dalinių, specifinių, įvairaus pobūdžio ir laipsnio sutrikimų.
Mokiniams, turintiems specifinių atminties sutrikimų mokintis yra sunkiau, tačiau jie mokosi kartu su kitais mokiniais. Norint, kad atmintis lavėtų, reikia nuolat kartoti naują ir jau žinomą (praeitą) mokomąją medžiagą.

TURINYS:

I. Įvadas
II. Teorinė dalis
1. Atminties biologija
2. Atminties rūšys
3. Kas palaiko gerą atmintį?
4. Vaikų, turinčių specifinių atminties sutrikimų, atpažinimas
5. Kaip dirbti su tokiais vaikais?
III. Išvados
IV. Naudota literatūra

IV. NAUDOTA LITERATŪRA:

Giedrienė ir Monkevičienė. Kodėl nemiela mokykla?

Psichologija studentui. KTU

Internetas

Leave a Comment