2004 Vilnius Mokymas(is) bendradarbiaujant
Kintant mokyklos modeliui ir ugdant iniciatyvią, savarankišką, kritiškaimąstančią, sugebančią prisiimti atsakomybę asmenybę, labai svarbu ieškotinaujų mokymo metodų bei krypčių .Anksčiau pamokose daugiausia dėmesiobūdavo skiriama mokymui. Mokytojas, stengdamasis suteikti mokiniams kuodaugiau žinių, pats viską išaiškindavo, pasakodavo, o mokiniams telikdavopasyviai klausytis ir įsiminti. Pasaulis nuolat keičiasi, informacijagreitai sensta, taigi ne žinių kiekis lemia mokymo efektyvumą. Labai svarbuišmokyti tokių mąstymo būdų, kurie leistų ieškoti, priimti, interpretuotiir vartoti naują informaciją. Mokinio aktyvios veiklos organizavimas, jogebėjimų ir asmenybės tobulinimas turėtų sudaryti mokymo pagrindą. Mokymasir ugdymas turėtų būti orientuotas į vaiką, mokytojas pamokoje siektųpadėti mokiniams įgyti žinių, sudaryti sąlygas skleistis kiekvienaiasmenybei. Reikėtų taikyti tokius mokymo(si) metodus, kurie skatintų vaikusaktyviai dalyvauti pamokoje. Vaikams viskas įdomu, jie labai smalsūs.Pradėjus lankyti mokyklą, vaikui būtini bendravimo ir bendradarbiavimoįgūdžiai. Juos padeda formuoti ir plėtoti grupinio mokymo metodas.Psichologų teigimu, žmogus visada priklauso kokiai nors grupei: šeimai,draugų grupei, klasei. Jį su kitais žmonėmis visada sieja bendri tikslai.Mokytojas, pasitelkiantis grupinio darbo metodą, tokias mažas grupes, kuriųnariai susiję dalykiniais santykiais, sukuria klasėje. Mokiniamsbendraujant ir bendradarbiaujant ugdoma asmenybė. Mokymasis grupėmis sudarogalimybę ugdyti lyderį: skatina suprasti savo vaidmenį ir išbandyti jėgas.Taip dirbant išryškėja noras „valdyti“ arba noras „paklusti“. Dingstabaimė, kad reikės atlikti ne savo vaidmenį (pirmas priedas)
Paruošiamasis darbas
Kad darbas vyktų efektyviai, svarbu gerai apgalvojus atrinkti grupiųnarius. Reikėtų atsižvelgti ne tik į kiekvieno vaiko savybes, charakteriobruožus, bet ir į mokinių pageidavimus (tarkime, grupėje su draugu vaikasjaučiasi saugesnis). Darbas grupėje geriau vyksta, jeigu joje yra norsvienas pageidaujamas narys; bent vienas gerai besimokantis. Svarbu ir tai,kiek grupėse yra narių. Psichologų patarimu, geriausiai bendrauja 3-4žmonių grupė, tačiau pradinukai gan sėkmingai dirba grupėse ir po 2, o kaikuriems antrokams pavyksta dirbti ir po 4-6. Grupės gali būti sudarytossutartam laikui: pamokai, dienai ar t.t. Pirmoje klasėje, skirstomemokinius į grupes, siekdami, kad vaikai gerai pažintų vienas kitą, naudojomatsitiktinį grupės narių parinkimą. Vaikai sudarydavo grupes pagališdalintus paveikslėlius. Kuriems atitekdavo vienos rūšies paveiksliukai(pavyzdžiui, balionas, lėlytė, mašinėlė, kaladėlė ir t.t.), tie irsudarydavo grupę. Jau pirmoje klasėje, kad mokiniai pasijustų esą vienagrupė, pasiūlau pasiskirstyti pareigomis, pavyzdžiui, grupės kapitonas,raštininkas, kuris užrašo grupės sprendimus, kapitono padėjėjas patariakapitonui ir t.t. svarbu, kad kiekvienas grupės narys turėtų savo pareigasir jaustų savo vertę. Pakeitus grupės narius vėl klostysis nauji tarpusaviosantykiai. Dar nepradėjus dirbti, būtina mokinius supažindinti su darbogrupėje taisyklėmis, jas aptarti, laikytis. Darbo grupėje taisyklės: 1. visos idėjos yra geros; 2. gerbiame vienas kitą; 3. kalbame tik po vieną; 4. aktyviai klausomės vieni kitų. Darbui grupėse reikia tinkamai paruošti klasę įvairiomis kombinacijomissustatant suolus. Stengiantis suformuoti įvairius mokinių bendradarbiavimoir bendravimo įgūdžius, reikia tinkamai parinkti užduotis, nusakyti jųatlikimo laiką. Iš pradžių pasidalijame darbo priemonėmis (ar net darbovieta), vėliau mokomasi kūrybinio bendradarbiavimo. Vertinimo kriterijaiturėtų būti aptarti dar nepradėjus dirbti. Labai svarbu įvertinti kiekvienogrupės nario pastangas, taip pat ir visos grupės rezultatą. Būtina visuometpagirti už draugiškumą, suteiktą draugui pagalbą, nes silpnesni grupėsmokiniai, nespėdami su kitais nariais gali pradėti pykti, būti abejingi,nustoti dirbti. Kartais tenka imtis gudrybių, sakykim, paskelbti, kad visosgrupės atliko užduotį labai gerai, arba rasti sritį, kurioje viena ar kitagrupė pasiekė geriausių rezultatų. Taip pasielgus nebus pralaimėjimų,neišblės noras dirbti. Svarbiausia ne pats rezultatas (aprašyti, nupiešti,suklijuoti, išrinkti), bet ir pats procesas (ar išgirdote, ką siūlėdraugas, ar atsižvelgėte į jo norus, pasiūlymus). Atliktus darbus galimakabinti klasėje, kad vaikai dar galėtų džiaugtis darbo rezultatais, įdėmiaisusipažintų su draugų atliktais darbais.
Mokytojui REIKIA:
1. atsargiai vertinti visą grupę vienu pažymiu. Mokiniams reikia įgusti ir priprasti mokytis bendradarbiaujant, kad galėtų tinkamai reaguoti į bendrą įvertinimą. Kai mokiniai išmoksta dirbti vieni su kitais, pasikliauja savo gebėjimais, ima pasitikėti ir jausti atsakomybę, tuomet bendras įvertinimas nebekelia grėsmės, bet veikiau suvokiamas kaip teisingas.
2. apsvarstyti teigiamus ir neigiamus savo vertinimo metodų aspektus bei galimą jų poveikį mokinių motyvacijai 3. stebėti bendravimo įgūdžius ir žymėtis konkrečius elgesio poreiškius. Ši informacija praverčia ir vertinant, ir teikiant atgalinę informaciją, svarbią aptariant grupės darbą. 4. žinoti, jog teikiantys malonumą, veikiantys vaizduotę ir su bendru džiaugimusi sėkme susiję grupės apdovanojimai gali labiausiai paskatinti mokinius kartu dirbti ir mokytis.Užduočių aiškinimas ir pateikimas
• Užduotis reikia suformuluoti taip, kad kiekvienam mokiniui būtų aišku, ko iš jo norima ir ką jam reikia daryti. • Būtina išaiškinti pamokos tikslus, parodyti, kaip jie susieja praėjusias ir būsimas pamokas. • Apibrėžti, nusakyti svarbiausias sąvokas, taisykles. Išaiškinti procedūras, kuriomis vadovausis mokiniai. Pateikti pavyzdžių, kad jie kuo aiškiau suvoktų užduotį. • Klausinėjant įsitikinti, kad mokiai suprato užduotį, tai ko iš jų norima. Kiekvienas grupėje dirbantis narys gali turėti savo pareigų, atlikti paskirtą ar prisiimtą vaidmenį.
Mokytojo veikla mokiniams dirbant drauge
• Užduoties paaiškinimas • Sėkmingo užduoties atlikimo kriterijų nustatymas • Tikslus laukiamo elgesio apibrėžimas, kuo konkrečiau įvardinama, tuo didesnė tikimybė, kad mokinys tai ir darys • Pagalba mokiniams tuomet, kai jie patys jau išsėmė visus resursus • Įsiterpiant mokyti socialinių gebėjimų • Fiksuoti mokinių bendradarbiavimą • Suteikti galimybę tarp grupiniam bendradarbiavimui
Mokytojo veikla darbo pabaigoje
• Mokinių mokymosi rezultatų įvertinimas pažymiais • Grupės funkcionavimo įvertinimas, patarimai, paaiškinimai, kas buvo gerai, o kas ne labai • Visos klasės veiklos apibendrinimas, esminių faktų pakartojimas, išmoktų dalykų apibendrinimas
Apibendrinimas
1. Mokymas bendradarbiaujant gali duoti naudos visiems mokiniams – ir silpnai besimokantiems, nedrąsiems ir gabiesiems. Pastarieji padeda silpnesniesiems, jiems pataria, globoja. Mokiniai mokosi bendravimo įgūdžių. 2. Vaikai turi pajusti darbo malonumą, patenkinti savo smalsumą, atradimo džiaugsmą. Kuriant ,,mokslinį” projektą, visiems yra suteikiama galimybė dalyvauti darbe, nelikti vien klausytojais. Kritinis mąstymas
Ir mokiniai ir mokytojai yra atsakingi už tai, kad mokiniai išmoktų.Mokytojai padeda mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, nuo to, ko nemokair negali. Šiame kontekste labai svarbu padėti mokiniui naujai suvokti,pačiam atrasti dėstomos medžiagos esmę. Kad toks atradimas būtų sėkmingasir sistemingas, pravartu mokinius išmokyti kritinio mąstymo pagrindų beiskatinti juos kritiškai mąstyti.
Kritinis mąstymas — tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertintisituaciją ar mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija.
Kritinis mąstymas — protingas ir reflektyvus mąstymas, sutelktas įapsisprendimą, kuo tikėti ir ką daryti. Tai mąstymas, reikalaujantis žiniųir žinojimo, ką galima su tomis žiniomis daryti. Jis nereiškia negatyvausvertinimo ar kritikos, bet yra protingas įvairių požiūrių ir filosofijųsvarstymas tam, kad būtų prieita prie pagrįstų vertinimų ir sprendimų. Kritiškai mąstant niekas nelaikoma besąlygiškai teisinga, atsisakomaaklai tikėti autoritetais. Šiuo atžvilgiu „kritinis“ reiškia „reflektyvus“ir „analitinis“.
Gebėjimas kritiškai mąstyti:
• Skatina visuomenės atvirumą; • Skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių; • Ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis; • Padeda suprasti įvairius požiūrius; • Įgalina mokinius, pasinaudojant tuo, ko išmoko, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę; • Leidžia imtis naujos veiklos; • Garantuoja mokinių mokymosi integralumą ir saviraišką.
Anot Frommo (1932), kai visuomenė apibrėžia, kas yra gerai, mums tai galiatrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės,jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamamlikimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina. Kasdieniame gyvenime žmonės linkę atmesti informaciją, nesiderinančią sujų patyrimu. Jie nesvarsto najų dalykų ir todėl netenka vertingosinformacijos, neatsižvelgia į naujus požiūrius, galinčius padėti spręstiiškylančias problemas. Tuo pat metu daugelis žmonių pasaulį mato tik išsavo pozicijos, suvokia jį per savo asmeninio patyrimo prizmę. Čiaišryškėja keli pagrindiniai kritinio mąstymo bruožai:
• Yra vidinės prasmės suvokimo procesas; • Reikalauja apsvarstyti įvairius požiūrius; • Puoselėja pagarbą mažumos nuomonei; • Verčia tikrinti ankstesnes prielaidas.
Kritinio mąstymo neišmokstama per vieną pamoką ar per vieną dieną. Taiilgas procesas, kuriam turi būti sudarytos tinkamos sąlygos, aplinka irpribrendęs laikas. Pateiksime vienas esminių tokių sąlygų: Laikas. Kritiniam mąstymui reikia laiko. Kiekvienam prireikia laiko:prisiminti, ką jis žino ar mano tam tikra tema; išreikšti mintis savaisžodžiais; pasikeisti kritinėmis mintimis; grįžtamajam ryšiui. Galimybė laisvai reikšti savo mintis. Stimuliojanti ir produktyvi aplinka
—viena iš sąlygų kritiniam mąstymui ugdyti. Žmonėms būtina suteiktigalimybę samprotauti, kurti, formuoti idėjas, —supratę, kad tai priimtina,jie aktyviau įsitraukia į kritinę analizę. Tačiau galimybė laisvai reikštisavo mintis neturi būti suprantama kaip raginimas tuščiai aušinti burną arnenuosekliai mąstyti. Nuomonių įvairovė. Kai besimokantiesiems leidžiama laisvai samprotauti,atsiranda minčių ir nuomonių įvairovė. Varžyti nuomones — tai varžytimąstymą. Todėl apribojimų reikia vengti. Aktyvus kiekvieno grupės nario dalyvavimas. Aktyvus dalyvavimas yra labaisvarbus kritinio mąstymo ugdymui. Jeigu leidžiama likti pasyveims,nesudaromos sąlygos asmens kritiniam mąstymui reikštis. Nebijojimas rizikuoti. Laisvai mąstyti gali būti rizikinga. Gali kiltikeistų, juokingų, kartais prieštaringų idėjų. Mokytojas tori užtikrinti,kad idėjų išjuokimas nebus toleruojamas, nes kilus pernelyg dideleiasmeninei rizikai varžoms mąstymas. Efektyviausiai mąstoma nepavojingojeaplinkoje, kai idėjos gerbiamos, o asmenys skatinami aktyviai įsitraukti įmąstymą. Pagarba. Įsitikinę, kad jų nuomonė vertinama, o idėjos ir įsitikinimaigerbiamo, besimokantieji ir patys ima jausti savo mąstymo vertę, į šįprocesą bei jo rezultatus ima žiūrėti daug rimčiau. Mokytojo vertinimas. Atsakymai, kurių mokytojas tikisi iš asmenų, parodo,kas labiausiai vertinama. Žmonės turi jausti, kad vertinamos jų mintys,iniciatyvumas, savarankiškumas, kūrybiškumas. Dalyvių pasitikėjimas. Klausytojai turi pasitikėti draugais, būtiįsitikinę, kad jų nuomonė vertinama. Jie turi būti tikri dėl savo garbės irorumo, nes kitaip susilaikys nuo visiško įsitraukimo į kritinį mąstymą. Turinio patrauklumas. Labai svarbu, kad turinys būtų patrauklus, omokymosi medžiaga būtų pateikiama nenuobodžiai, pasirenkant įvairiusmokymo(si) metodus bei priemones. Nuomonių kaita, tolerancija. Tai disciplinuotas elgesys, reikalaujantisiš besidalijančiojo padaryti ką nors kitų labui. Mokiniai pradeda dalytisne todėl, kad to pageidauja mokytojai, bet todėl, kad suvokia, jog ką norsatiduodami, ir patys gauna naudos. Keitimasis idėjomis ne tik naudingas,bet ir ugdo tolerancijos jausmą. Aktyvus klausymasis — labai svarbus komponentas, norint, kad žmonėsmąstytų ir kalbėtųsi tarpusavyje. Susilaikymas nuo vertinimų leidžiaišgirsti kitų nuomones; mainais įgyjama kolektyvinės išminties, kuripasireiškia išraiškingesne kalba ir platesniu kontekstu savo idėjomspritaikyti. Kai šios sąlygos išpildomos galima mąstyti apie kritinį mąstymą kaip apiepažinimo šaltinį, skatinantį įsigilinti tiek į save, tiek į tai, kasdėstoma. Juk mąstymas prasideda nuo klausimo, kurį kelia mokinys, t.y. jeijis klausia, vadinasi mąsto. Greta viso šito labai svarbu išmokyti mokiniuskelti klausimus ir išugdyti mąstymą pateikiant atsakymus. Taigi klausimoformuluotė mokantis kritinio mąstymo taip pat yra esminis dalykas.Akivaizdu, jog visose pamokose tikslių, faktinėmis žiniomis paremtųklausimų užduodama daugiau nei 70%. Tokie tikslūs klausimai neigiabendravimo galimybę, o juk žinioms integruoti reikia prasmingo dialogo. Taigi pamokose privalu užduoti įvairių tipų, pvz.: perteikimo (mokiniaituri suprasti informaciją, ją transformuoti ir perteikti kita forma),interpretavimo (skatina teorinį mąstymą; kad atsakytum, būtina suvoktiryšius tarp idėjų, faktų ir vertybių), sintezės (skatina kūrybiškumą;paklaustasis atsakinės remdamasis patirtimi, savo teorinėmis žiniomis),vertinimo (skatina moksleivius įvertinti informaciją ir savo elgesį, ne tikpadeda suprasti naują medžiagą, bet ir integruoja ją į pažiūrų sistemą),klausimus. Pagal B. Bloomo taksonomiją skiriami šeši pažinimo lygmenys:Žinios: faktų radimas, prisiminimas (apibūdinti, atpažinti, atgaminti,nustatyti, pavadinti, tyrinėti, parodyti). Supratimas: atpasakoti, interpretuoti, paaiškinti, aprašyti, perfrazuoti. Taikymas: panaudojimas kitomis (naujomis) sąlygomis (panaudoti, spręsti,eksperimentuoti, numatyti) Analizė: santykių atskleidimas — medžiagos suskaidymas į sudedamąsiasdalis, jų sisteminimo būdų nustatymas (rasti ryšį, susieti, atskirti,klasifikuoti, grupuoti, lyginti, sisteminti, nustatyti kategoriją) Sintezė: visumos sudarymas iš dalių (konstruoti, kombinuoti, formuluoti,sudėti, kelti hipotezes). „Dedukcinis mąstymas“ Įvertinimas: sprendimas (įvertinti, nuspręsti, argumentuotai kritikuoti,nustatyti kategoriją
Greta B. Bloomo taksonomijos išskiriami ir kritinio mąstymo kriterijai:
1) Tikslas 2) Prielaidos/ hipotezė 3) Pasekmės/ potekstės/ poveikiai 4) Informacija 5) Sąvokos 6) Išvados 7) Svarstomas klausimas 8) Požiūris Šiuos kriterijus galima taikyti dirbant įvairiais metodais. Taip patgalima dirbti taikant tik vieną ar kelis kriterijus. Paminėsime keletądarbui pagal kriterijus tinkamų metodų. „Tinklo nėrimas“. Šio metodo esmė tokia: lapo viduryje užrašius žodį arfrazę, aplink „neriamas tinklas“: rašoma viskas, kas su tuo žodžiu ar frazeasocijuojasi. Vėliau, kiekvieno nuožiūra, tarp tų asociacijų ieškoma ryšių.Tinklus braižyti galima individualiai, poromis ar grupėmis. Pabaigus darbąprašoma nurodyti vietas, kur trūksta informacijos, o prie neaiškių vietų
galima padėti klaustukus. Skaitydami tekstą dalyviai turėtų atkreiptidėmesį t tai, kokia jų turėta informacija pasitvirtino, kokia buvoklaidinga, atsako į iškilusius klausimus, pasižymi įdomius dalykus, apiekuriuos nebuvo pagalvota. „Proto mankšta poromis“. Šio metodo esmė ta, kad du dalyviai tarpusavyjevardija, ką žino (tariasi žiną) duotąja tema. Galima kelti ir klausimus.Šiai veiklai paprastai skiriama apie penkias minutes. Metodas naudingasžmonėms, nelinkusiems dalytis savo mintimis su didele grupe, be to,bendraujant poromis, vienu metu gali kalbėti gerokai daugiau žmonių neidiskutuojant visa grupe. „Burbulų dialogo arba sakinių pabaigimo metodas“ – tai veikla, padedantiatskleisti dalyvių suvokimą bei nuostatas vienu ar kitu klausimu. Burbulųdialogas ypač tinka kalbant apie įsitikinimus ir jausmus. Dalyviamspadalijamos nebaigtų sakinių, užrašytų burbuluose, kopijos, šiuos sakiniusjie turės pabaigti. Burbulų dialogui geriausiai tinka prieštaringiteiginiai, kad, dalyvių nuomonės išsiskirtų. Reikia pabaigti sakiniusburbuluose, įrašydami tai, ką, jų nuomone, tie žmonės galėtų kalbėti. „Interviu“. Dalyviai pateikia pirmiau parengtus klausimus savo draugamsarba kitiems pasirinktiesiems asmenims. Interviu tikslas: išsiaiškintikonkrečią nuomonę ar informaciją. Jeigu imamas ne vienas interviu, osusidaro galimybė ne tik išsiaiškinti respondentų supratimą ar žiniasrūpimu klausimu, bet ir atlikti nuomonių analizę, sintezę bei vertinimą.Pasitelkęs šį metodą, lektorius gali išsiaiškinti, kokias temas dalyviainorėtų gvildenti plačiau, kokiomis temomis jie iš viso neturi informacijosir panašiai. gyvensenos įpročius, lektorius tikisi, kad interviupasitarnaus kaip naujų žinių šaltinis. Metodas gali suteikti lektoriuiinformacijos apie pamokos temos aktualumą, informatyvumą. „Devyniabriaunis deimantas“. Kalbant sveikos gyvensenos temomis,moksleiviams kartais būna nelengva išskirti prioritetus. Metodas„Devyniabriaunis deimantas“ kaip tik ir padės grupei susitarti dėl to, kas,jų nuomone, yra svarbiausia. Kiekvienam dalyviui išdalijama po deimanto,susidedančio iš 9 rombų, kopiją. Tuos deimantus paprašoma užpildyti,viršutiniuose rombuose įrašant svarbiausias reikšmes, o apačioje mažiausiaisvarbias. Baigus pildyti individualiai, pasiūloma susikooperuoti po du ir,palyginus bei aptarus įrašus abiejuose deimantuose, pamėginti priimtivieningą nuomonę. Kai diskusijos porose išsenka, kiekviena pora susijungiasu dviem kitomis, kad susidarytų grupės po šešis. Ir šioje grupėje reikėtųpamėginti nuomonėmis ir priimti vieningą sprendimą dėl svarbiausios irmažiausiai svarbios reikšmės (jokiu būdu nereikalaukite, kad jie susitartųdėl visų devynių deimantų: tam gali neužtekti visos dienos). Baigusidiskusijas, kiekviena grupelė išrenka atstovą savo sprendimui pareikšti(kuris, beje, dar gali ir pakomentuoti, sunku ar lengva buvo prieitivieningą nuomonę). Sumaišytas eiliškumas. Pasirengimas nagrinėti tekstą gali būti ir kitoks:ant atskirų popieriaus lapų lektorius užrašo penkis ar šešis atskirusįvykius iš tekste pateikiamos nuoseklios įvykių sekos arba priežasčių irpasekmių grandinės. Lapai sumaišomi ir išdėliojami ant lentos atbrailos(arba jų kopijos išdalijamos dalyviams). Paprašoma atstatyti tikslią įvykiųeigą: lapai lentos atbrailoje sudėliojami tokia seka, kokia, dalyviųmanymu, derėtų. Vėliau, skaitant tekstą, dalyvių paprašoma palyginti, ar jųnustatyta įvykių ar faktų seka yra tokia pati (prasmės suvokimo pakopoje).Šį metodą galima taikyti ir apmąstymo pakopoje. „Žinau – noriu žinoti – išmokau“. Šis metodas, susidedantis iš klausimų„Ką mes žinome?“, „Ką norime sužinoti?“ ir „Ką mes išmokome?“ (Ogle.,1986), gali būti naudojamas per vieną pamoką arba pritaikomas tyrinėjimams,trunkantiems kelias dienas. Padaliję lentą (arba didelį popieriaus lapą) į tris plačias skiltis:„Žinau“, „Noriu žinoti“, „Išmokau“, tokias pat lenteles moksleiviųpaprašome nusibraižyti ir savo sąsiuviniuose. Paskelbę temą, mėginame išsiaiškinti, ką dalyviai ta tema žino.Diskutuojama tol, kol pavyksta išsiaiškinti pagrindinius faktus, dėl kuriųdalyviams nekyla abejonių, –.tuomet jau galime pildyti pirmąją lentelėsskiltį (lentoje ir sąsiuviniuose). Kilusias abejones užrašome antroje skiltyje. dalyvių paprašoma pagalvoti,kas juos dar domintų nagrinėjamąja tema, jų atsakymai taip pat pasižymimiantroje skiltyje. Prieš pradedant skaityti tekstą, dar kartą peržvelgiama antroji – „Noriužinoti“ skiltis. Jeigu lektorius pats aiškins naują medžiagą (skaityspaskaitą), jis turi orientuotis į dalyvių iškeltus klausimus. Tačiau jeidalyviai patys norėtų šią temą plačiau patyrinėti, jiems reikėtų patarti,kur ieškoti informacijos: jeigu bibliotekoje, – tai kokiose knygose arperiodiniuose leidiniuose; jei kituose informacijos šaltiniuose, –kokiuose, kaip juos rasti, kaip prie jų prieiti; kaip teirautis; kaipužsirašyti? Baigus skaityti (arba baigus aiškinti vieną ar kitą temą), pereinama prietrečiosios skilties – „Ką mes išmokome?“ Paprašome dalyvių savosąsiuviniuose užrašyti pagrindinius per užsėmimą išmoktus dalykus, sujungtiatsakymus su klausimais, kuriuos jie buvo iškėlę, o kitą informacijąsurašyti žemiau skiltyje. Galiausiai, apibendrinant dalyvių atsakymus,trečioji skiltis užpildoma ir lentoje, – dabar jie gali palyginti,, kiekžinojo ir kiek išmoko, rastus atsakymus susieti su iškeltaisiaisklausimais. Beje, būtina nuspręsti, ką daryti su likusiais neatsakytaisklausimais: jais galima pradėti kitą ŽINAU – NORIU ŽINOTI – IŠMOKAU ciklą. Abipusis mokymasis. Geriausias būdas išmokti pačiam – mokyti kitus.Abipusio mokymosi metodas ypač tiks skaitant informatyvų tekstą. Abipusio mokymosi metodas taikomas dalyvius suskirsčius nedidelėmisgrupelėmis po 4–5. Praktika rodo, kad kuo grupelės mažesnės, tuoproduktyviau dirbama; priešingu atveju dalyviai iš anksto pradeda ruoštissavo medžiagos pristatymui ir neanalizuoja kitų grupelės narių pristatomosmokomosios medžiagos. Visi dalyviai turi to paties teksto kopijas ir, paeiliui imdamiesimokytojo vaidmens, privalo atlikti penkias užduotis. Perskaičius pastraipą(paprastai tyliai), dalyvis, vaidinantis mokytoją: 1. Apibendrina, kas buvo perskaityta; 2. Grupelės nariams pateikia klausimą iš teksto; 3. Išaiškina neaiškias vietas; 4. Mėgina įspėti, apie ką bus kita pastraipa; 5. Pasiūlo perskaityti kitą pastraipą. Diskusijų metodai. J. T. Dillon (1988) rekomenduoja keturis žingsnius (armetodus), kurių lektorius turėtų imtis, siekdamas įtraukti dalyvius įtokias diskusijas. 1. Teigimas. Tai būdas parodyti jūsų pačių reakciją, supratimą ar poreikį išsiaiškinti tai, kas ką tik buvo pasakyta. Paprastai teigimas nereikalauja tokio tikslaus atsakymo kaip klausimas ir inspiruoja laisvesnę reakciją. Galima pasakyti: „Jei aš teisingai supratau, tavo manymu, sveikas gyvenimo būdas – tai… Arba: „Palauk, palauk, – tavo supratimu nėra nieko smerktino, jei viešose vietose rūkoma, o štai Andrius ką tik sakė, kad jam nemalonu, kai su juo kalbasi prisirūkęs…“. Arba: „Ką gi – teks pasirinkti, į kokią kavinę eiti: į tokią, kurioje leidžiama rūkyti ar į tokią, kurioje uždrausta rūkyti.“ 2. Klausimai. Savo pačių iškeltus klausimus dalyviai aptars kur kas entuziastingiau, nei pateiktus lektoriaus. Štai kaip būtų galima juos paskatinti: „Kas iš to, kas pateikta tekste liko neaišku?“, „Su kuo norėtumėte sutikti, o su kuo sutinkate?“, „Kas dar liko neaptarta?.“ 3. Ženklai. Mokytojo komentarai neretai būna pernelyg sureikšminami, kur kas geriau, jei diskusiją jis palaikys ne žodžiais, o tam tikrais gestais ar ženklais. Nustebusi mokytojo veido išraiška gali paskatinti dalyvį pagrįsti savo nuomonę. Iškeltos tarsi svarstyklės rankos paragins dalyvius pasirinkti, ar jie pritaria vienam teiginiui, ar kitam. Draugiškas žvilgsnis padrąsins dalyvį, parinkti tinkamus žodžius savo idėjai apibūdinti. 4. Tyla. Uždavę klausimą, skirkite laiko atsakymui. Trijų, keturių ar penkių sekundžių pauzė kam nors bus puikus stimulas nutraukti tylą. Penkiaeilio metodas. Penkiaeilis – tai glausta informacijos ir faktųišraiška, kuria apibūdinama viena ar kita tema. Šis metodas parankussudėtingai informacijai jungti; moksleivių supratingumui įvertinti ir yrapuiki kūrybinės išraiškos priemonė. Penkiaeilio kūrimo orientyrai: 1. Pirmoji eilutė – temos apibūdinimas vienu žodžiu (paprastaidaiktavardžiu). 2. Antroji eilutė – temos apibūdinimas dviem žodžiais (dviembūdvardžiais). 3. Trečioji eilutė – trys žodžiai, išreiškiantys temos veiksmą (paprastaiveiksmažodinės formos). 4. Ketvirtoji eilutė – keturių žodžių frazė, išreiškianti įspūdį ta tema. 5. Penktoji eilutė – sinonimiškas žodis, pakartojantis temos esmę. Kubas. Iškerpama išklotinė ir išlankstomas kubas, kiekvienoje josienelėje užrašant vieną iš nurodymų (Neeld, 1986; Tomkins, 1990):Aprašyk (spalvas, formą ir dydį).Palygink (į ką panašus arba nepanašus).Susiek (kas verčia taip manyti?).Išanalizuok (sandara, struktūra arba kaip padarytas).Pritaikyk (paskirtis, panaudojo galimybės).Argumentuok už ar prieš (priežastys, pagrindžiančios tavo požiūrį). Dalyviai pasirenka temą ir, stengdamiesi greitai bei laisvai rašyti,užpildo kiekvieną kubo sienelę. „Penkių minučių esė“. Dalyviai turi atlikti dvi užduotis: parašyti vienądalyką, kurį jie sužinojo iš šios temos, ir vieną klausimą, kuris jiems darliko neaiškus. Darbas šiais metodais skatina mokinius dirbti savarankiškai.. Apibendrinant galima priminti, kad kritinis mąstymas įgalina mus:• Pasirinkti įvairias pagrįstas interpretacijas • Priimti nepriklausomus svarius sprendimus • Kelti naujus prasmingus klausimus
Kritinis mąstymas reiškia būdus, kuriais perdirbamos, sutelkiamos irapmąstomos žinios. Tai ne pats turinys, o informacijos apsvarstymoprocesas, kuris gali būti taikomas visose srityse. Taigi kritinis mąstymasyra dar vienas iš daugelio aktyvaus mokymo metodų, kuriais siekiamasudominti ir išmokyti mokinį.
Susiliejantis ugdymas – kas tai?
Žodis „confluent“ reiškia „tekantis kartu”, o verčiant laisvesniu
stiliumi – „sujungtas į visumą“(lot. con – kartu, fluere – judėti). Kalbantdaug paprasčiau, susiliejantis ugdymas – tai yra darbo būdai, kuriaissiekiama, kad visi mokymo, ugdymo ir konsultavimo procesai sąveikautųtarpusavyje siekiant bendro tikslo. Tai pirmiausia yra siejama su intelektualiniu, emociniu irpsichomotoriniu aspektais. Norėdami, kad visi šie procesai tinkamai sąveikautų tarpusavyje, mesturime išmokti juos pažinti ir suprasti. Tai yra būtina tam, kad šitieprocesai kartu funkcionuotų. Tas tikslas, kurio siekiame, yra mūsų sąmoningai pasirinktas. Kalbant šiaprasme susiliejantis ugdymas dar kartais gali būti vadinamas visapusišku.Čia aš pateksiu keletą patikslinimų, kurie susiję su svarbiausiais šiospedagogikos srities požiūriais. 1. Mokymo būdai Susiliejantis ugdymas – tai darbo metodai , kai ugdymo ir mokymo procesenaudojami intelektualiniai, jausminiai bei psichomotoriniai aspektai.Vadinasi kai mokydamiesi kokio nors dalyko ar įgydami greta fizinės irintelektualinės veiklos moksleiviai taip pat susiduria su savo jausmais beikūno reakcijomis, kylančiomis susidūrus su mokomąja medžiaga, ir mokosituos jausmus pažinti. Taigi šis principas apima dalykinį mokinių mokymąsi ir asmeninius jųinteresus. 2. Požiūris į žmogų Susiliejančio ugdymo procese kiekvienas asmuo laikomas unikaliu.Bręsdamas žmogus gali tapti ir labiau atsakingas už save ir savo veiksmus. Kiekviename žmoguje slypi didžiulės galimybės. Mokymosi ir ugdymo dėkajos vis labiau atskleidžiamos ir žmogus jomis naudojasi savo paties, kitųžmonių ir visuomenės, kurioje jis gyvena, labui. Jei kiekvienas žmogus yra unikalus, tai jis gali duoti visuomenei kažkąunikalaus. Su kiekvienu žmogumi tiesiog privaloma elgtis pagarbiai, kad jam butusudaryta galimybė ugdyti save ir savo ypatybes. Kiekvieno žmogausvystymuisi suteikiama tiek erdvės, kad, viena vertus, jis būtų naudingasvisuomenei, antra vertus, nesugriautų jos. 3. Mokytis – tai atrasti Susiliejantis ugdymas remiasi principu „Mokytis – tai atrasti“. Atradimasyra visai subjektyvus dalykas: tik aš pats galiu sau ką nors atrasti. Kitigali pademonstruoti, parodyti man kokius nors dalykus, atkreipti manodėmesį į situacijas, kurios, jų nuomone, yra svarbios, tačiau jie negalinieko atrasti už mane, – tai padaryti galiu tik aš pats. Šis principas numato tam tikrų lavinimo ir vadovavimo moksleiviamssituacijų parengimą. Mokymosi situacijoms, pagrįstoms principu „Mokytis – tai atrasti“,apibūdinti neretai vartojama svarbi mokymosi ir patyrimo sąvoka. 4. Į šį procesą nukreipta pedagogika Iš vienos pusės tai reiškia procesą stimuliuojančios informacijospabrėžimą, iš kitos pusės, mums rūpi, kad mokiniai suprastų, kaip jiemokosi ir išmoksta, t.y., kaip jie elgiasi ir kas vyksta juose siekianttikslo. Šiuo būdu mokiniai išmoksta pasirinkti savo mokymosi kryptį.Tikimasi, kad jie po tam tikro laiko geriau žinos veiksnius, darančiusįtaką mokymosi procesui, ir taip galės daug pasirinkti, kokio poveikio jienorėtų ir kokio ne. Pastaruoju metu orientavimosi į procesą požiūrius stipriai veikė atvirųsistemų teorijos idėjos. Susiliejančio ugdymo pradininkas Georgas I.Brownas sakė: „Jei šiandien man reikėtų pavadinti susiliejantį ugdymą, ašjį pavadinčiau „open system education“ (angl. – atvirų sistemų mokymas) “. Atvirų sistemų teorijos esmė yra ta, kad sistema, pvz., individas, grupė,klasė, organizacija, visuomenė gali augti ir vystytis tik atviraisąveikaudami su aplinka, o tai sąveikai būdingas abipusis poveikis irtarpusavio priklausomybė. Individo, grupės ar visuomenės izoliacija veda įmirtį (entropiją). Gyvenimas ir augimas reikalauja atviro bendravimo tarpsavęs ir aplinkos. (Brown, 1981; Merry ir Brown, 1986; Grenstand, 1984 a). Sistemų teorija pažymi ne tik sąveikos tarp individo ir aplinkos svarbą;tam tikra reikšmė teikiama harmonijai tarp individo viduje vykstančiųprocesų. Jei žmogus viduje vykstančiai sąveikai trūksta ko nors, tai veikiavisos asmenybės funkcionavimą ir darbui skiriamą energiją. Taigi, kaivienas individas grupėje negali atskleisti savęs, remdamasis abipusiopoveikio ir tarpusavio priklausomybės principu, tai veikia visos grupėsdarbą. 5. Į prasmę orientuota pedagogika Žinoma, kad susiliejantis ugdymas yra orientuotas į prasmę. Čia itinpabrėžiama, kad moksleiviai turi pajusti, jog mokymasis jiems yraprasmingas. Vadinasi mokiniai ne tik privalo įgyti atitinkamų (faktinių)žinių, bet taip pat turi pajusti, jog jų studijuojama dalykinė medžiagajiems rūpi, kad tai, su kuo dirbama mokykloje, siejasi su tuo, kas jiemssvarbu jų asmeniniame gyvenime. Prasmė gali glūdėti dalykinėje medžiagoje,darbo procese, veiksmuose, tekste ir t.t., bet ji gali būti mokiniųnesuvokta. Jei mokiniai patys neranda prasmės, visa tai jiems ir liekabeprasmiu dalyku nekreipiant dėmesio į tai pabrėžia, kad ta prasmė yra. Kadangi yra visiškai subjektyvus prasmės pajutimas, susiliejančio ugdymoprocese naudojami įvairūs darbo su dalykine medžiaga būdai. Tai padedamoksleiviams apžvelgti dalykinę medžiagą įvairiais požiūriais irsantykiais. 6. Mokymasis pažinti save Atrodo yra normalu, kad mokiniai ir mokytojai studijuotų save kaipžmones, ir mes visa tai skatiname. Asmuo, kaip studijuojamas „dalykas“, yraintegruota darbo su dalykine medžiaga dalis. Tuo pačiu metu sukuriamostokios situacijos kurių tikslas – sudaryti kiekvienam galimybes išmoktipažinti save, o tai yra siejama su mokymusi pažinti kitus žmones. 7. Įtraukiantis ugdymas Susiliejantis ugdymas yra įtraukiantis ir dalykiškai, ir socialiai. Visatai reiškia, kad mokymasis ir darbas klasėje, kaip vienas dalykas,planuojamas taip, kad visi pajaustų, kad jie kažką gali, ir kiekvienasžinotų, kad jis gali įdėti indėlį, kuris kažką reiškia kitiems. Ypatingai didelė reikšmė teikiama atviroms (divergentiškoms) užduotims irklausimams. Šitie darbo metodai ne tik įtraukia mus socialiai, bet irleidžia pažinti didesnę prasmę, negu konvergentinis užduočių formulavimas. 8. Atsakomybė ir vertybės Atsakomybės ugdymas ura labai svarbus susiliejančio ugdymo procese. Įklausimą, kam ir už ką žmogus turi būti atsakingas, susiliejantis ugdymasduoda tik visai formalų atsakymą: tu esi atsakingas už gyvenimą, kurisremiasi vertybėmis ir autoritetais, kuriuos kiekvienas pasirenkameatskirai. Svarbiau yra skatinti mokinius mąstyti ir išsiaiškinti, kokiomisvertybėmis jie remiasi. Apmąstymus stimuliuojanti informacija gali būtiformuluojama ir pateikiama daugeliu būdų. Yra paplitusi nuomonė, kad šiosinformacijos esmę ir išeities taškus geriausiai atskleidžia StewartoShapiro, susiliejančio ugdymo profesoriaus iš Santa Barbaros universitetoKalifornijoje, suformuluotas „Gilios prasmės klausimynas“ (Shapiro, 1979):Kas jums iš tikrųjų gyvenime ir darbe? Iš kur jūs žinote, kad būtent tai jums yra svarbu? Kaip jūs atskiriate, kas jums iš tikrųjų svarbu, nuo mažiau reikšmingųdalykų?
Susiliejantis ugdymas gerbia mokyklos turimas vertybes ir jomis grindžiamokymą. Mokytojo uždavinys – išsiaiškinti sau pačiam ir mokiniams, ką mokyklosvertybės iš tiesų reiškia operacionaliai, teoriškai ir praktiškai.Susiliejančio ugdymo procese pažymima, kad į vertybes privalu žiūrėtirimtai, jas reikia apmąstyti ir jomis vadovautis. 9. Kalbos vartojimas Tarp atsakomybės ugdymo ir kalbos vartojimo yra tiesioginis ryšys:kalboje turi būti aiškiai pasakyta, kas už ką atsakingas. Ten, kur tiksluir gramatiškai teisinga vartoti „aš“, mokiniai skatinami praktikuoti taidaryti. Kadangi pirma, toks „aš kalbėjimas“ stiprina žmogaus tapatumo irsavarankiškumo jausmus, antra, akivaizdu, kad toks kalbos vartojimas didinaatsakomybės įsisąmoninimą. Kalbėjimas vartojant „aš“, kitaip negu kalbėjimas vartojant „tai“,sąlygoja tai, kad žmogus geriau junta, ką pats mano, ir taip išsiaiškinasavo nuostatas, pažiūras ir jausmus su konkrečiu atveju. 10. Į individą ir į visuomenę nukreipta pedagogika Susiliejantis ugdymas siekia padėti kiekvienam moksleiviui optimaliai irvisiškai augti ir vystytis. Taip pat siekiama skatinti imtis atsakomybės užsave bei kitus ir mažoje visuomenėje ir globaliai. Šioje srityje pažiūromsir konkrečiam darbui įtaką daro sistemų teorija.
Bendrai apie darbo metodus
Ugdymas, grindžiamas principu „Mokytis – tai atrasti“, veikia ir problemųpateikimo būdus, ir darbo metodus apskritai: 1. Suprantama, kad dalį laiko mokytojas turi skirti apžvelgti dalykinę medžiagą, išsiaiškinti naujas sąvokas, iliustruoti jas pavyzdžiais ir etc. Kiek laiko tai truks, priklauso nuo dalyko, mokinių amžiaus, galimybių ir kt. 2. Nemažai laiko skiriama darbui su problemomis individualiai ir grupėse. Dažniausiai grupių dydis priklauso nuo užduočių tipo bei darbo tikslų ir varijuoja nuo dviejų iki šešių narių. 3. Grupėse nariai skatinami: a) pasidalyti tarpusavyje savo patyrimu, kaistis nuomonėmis ir išgyvenimais, patirtais dirbant su tam tikra problema. Toks dalijimasis patyrimu paprastai aiškiai skiriasi nuo b) dalykiškų ir principinių diskusijų. Diskusijos (kur dažnai vieni turi „laimėti“, kiti – „pralaimėti“) galisukurti atstumą tarp grupės narių, o dalijimasis patyrimu kuria abipusįsaugumą, pasitikėjimą ir atvirumą. Darbo mažose grupėse tikslai yra šie: 1. Pagilinti ir išsiaiškinti nuostatas ir požiūrius į tai, su kuo buvo dirbama. 2. Geriau pažinti vieniems kitus, siekti, siekti kad būtų lengviau vieniems su kitais kalbėtis nagrinėjamais klausimais, jaudinančiais kiekvieną grupės narį. 3. Mokytis ir įgyti patyrimo kalbėtis atvirai, kad vėliau mokiniai galėtų atvirai kalbėti konkrečiose kasdieninėse situacijose. Šis mokymasis teikia mokiniams drąsos kalbėti kituose žmonių susibūrimuose. Pamokos pabaigoje mokiniai pateikia klausimų ir kalba visoje klasėje, omokytojas apibendriną temą. Čia taip pat mokiniams skiriama laikopasikeisti nuomonėmis, o norintys gali pasidalyti savo patirtimi ir
„atradimais“ su visa klase. Kalbantis grupėje ir visoje klasėje, svarbūs šie dalykai: 1. Kiekvienas yra laisvas pasakyti tiek, kiek jis pats nori ir jaučiasi saugus. 2. Kalbant apie santykius su kitais, kiekvienas yra laisvas atskleisti (būti atviras) tiek, kiek jis jaučiasi saugus, bet mokiniams neleidžiama vieniems kitų apibūdinti. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad: a) santykiu su kitu (kitais) atžvilgiu mums svarbu išsiaiškinti savo pačių reakcijas ir pajusti atsakomybę už tai, kaip mes reaguojame. Tai galima išmokti (atrasti) tik įsisąmoninant, kas vyksta mumyse, susidūrus su kitu žmogumi. Mes nieko negalime išmokti, apibūdindami kitus. b) atskleisdami save, pajuntame didesnę savo atsakomybę ir įsisąmoniname, kaip jaučiamės, kai santykiai klostosi vienaip ar kitaip. Tai gali atverti kelius kontaktui, o apibūdinimas tik trukdo jį užmegzti. Visa tai pirmiausia pasakytina apie neigiamą santykį, bet taip pat galitikti, kai apibūdinimas teigiamas.Praktinis susiliejančiojo ugdymo poveikis
Iki šiol atliktų tyrimų rezultatai yra džiuginantys. Bet kartu reikiapasakyti, kad daug ko mes dar nežinome. Žengdamas nedidelius žingsneliuskeliose Kalifornijos mokyklose 1967 metais, susiliejantis ugdymas greitaipaplito Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje. Jis įsitvirtino Japonijoje, kurderėjo prie senų japoniškų ugdymo idealų. Susiliejantis ugdymas plintaEuropoje, pirmiausia Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje ir, atrodolabiausiai – Norvegijoje. Susiliejančio ugdymo principai taikomi visais švietimo lygiais – nuovaikų darželio iki universiteto. Dažnai yra diskutuojama, ar susiliejančio ugdymo metodai nėra taikomidalykinės medžiagos išmokimo sąskaita. Tyrimas, atliktas mokant gimtosioskalbos trijose pirmosiose pradžios mokyklos klasėse Newark miesteKalifornijoje, davė įdomių rezultatų (Roberts ir kt., 1977). Trejus metustrukęs projektas baigėsi 1977 metais. Apie 600 mokinių buvo mokomi skaitytiir rašyti, remiantis susiliejančio ugdymo principais. Standartizuotasmokinių žinių patikrinimas parodė, kad jų žinios atitiko tų pačių klasiųmokinių žinias visoje valstijoje. Be to, tiriamų klasių mokinių rezultataibuvo aukštesni negu tos pačios mokyklos mokinių, nedalyvavusių projekte. Šįrezultatą lėmė ne tik dalies geriausiųjų laimėjimai, bet ir tai , kad visųmokinių rezultatai pagerėjo. Analogiški rezultatai, gauti tiriant užsienio kalbos ir visuomeniniųmokslų mokymą keliose Los Andželo mokyklose, buvo pateikti trečiojojetarptautinio susiliejančio ugdymo konferencijoje, vykusioje SantaBarbaroje, Kalifornija, 1979 m. balandžio mėn. Čia rezultatus neformaliaižymėjo kiekvienas mokytojas. Susiliejančio ugdymo metodų efektyvumo tyrimai, atlikti mokant užsieniokalbos (Galyean, 1977) ir gimtosios kalbos (McCarthy, 1975), parodė, kadmokomų mokinių kalbos sugebėjimai atitiko arba viršijo rezultatusmoksleivių, kurie tų pačių dalykų buvo mokomi tradiciniais metodais. Lynne Cantlay (1975) atliko devintos klasės mokinių, kuriems sunkiaisekėsi matematika, tyrimą. Palyginimas su kontroline grupe parodė, jogpagerėjo mokinių, kurie buvo mokomi, remiantis susiliejančio ugdymoprincipais, dalykinės žinios, išaugo jų pasitikėjimas savimi, pagerėjobendroji nuostata į save ir kitus žmones. Anksčiau minėti Galyean irMcCarthy tyrimai taip aiškiai parodė, kad pozityviai keičiasi mokiniųnuostata į save ir kitus. Tai, ką atskleidė šie rezultatai, atitinka mokytojų, mūsų šalyjetaikančių susiliejančio ugdymo principus, nuomonę apie neformaliuspastebėjimus savo klasėse. Kai mokytojai buvo rengiami tokiam darbui savomokyklose, rezultatai buvo teigiami: toks mokytojų pasirengimas stiprinapasitikėjimą savimi ir saugumo jausmą, kurį mokytojai jaučia būdami sukolegomis ir mokiniais. Mokytojai tampa atidesni mokinių poreikiams irsugeba geriau susitvarkyti su klasėje iškylančiomis situacijomis. Jietampa dėmesingesni tam, kaip jų pačių elgesys gali veikti mokinius, iratsižvelgia į tai, spręsdami klasės problemas. Pateikti rezultatai gauti remiantis anketa, kurioje mokytojai patyspasakoja apie save (Grendstad, 1982; Philips ir Elmore, 1974), nelyginantjų su kontrolinės grupės rezultatais. Tyrimas, kurio metu buvo apklausiamair kontrolinė mokytojų, gavusių tik tradicinį parengimą, grupė, davėanalogiškus rezultatus (Shiflett ir Brown, 1972). Čia pateiktas Stewarto Shapiro tyrimas apie tai, kaip žmonės randa savodarbo ir gyvenimo prasmę. Jis paklausė apie dvidešimt aukštesniosiosmokyklos moksleivių (16-17 metų amžiaus), kurie mokėsi tradiciškai, ir tiekpat besimokančiųjų pagal susiliejančio ugdymo principus. Atsakymų analizėparodė, kad pastarieji mokymąsi išgyveno prasmingiau negu besimokantystradiciškai. „Susiliejančio ugdymo mokiniai“ buvo labiau įsisąmoninę savoatsakomybę, ieškant mokymosi prasmės, ir atviresni iškylantiems sunkumams.
Apibendrinimas
Susiliejančio ugdymo praktinio taikymo įvairiais lygiais efektyvumasnekelia abejonių. Betarpiškos mokinių, jų tėvų ir suaugusių kursų dalyviųreakcijos taip pat neabejotinai rodo įsitikinimą, kad susiliejantis ugdymasgali ir sugeba duoti kažką tikrai esminio. Studentai ir mokiniai gali gauti
tai, ko jiems dažniausiai trūksta tradicinio mokymo procese. Žinoma yra daug neatsakytų klausimų. Dalis jų dabar nagrinėjami,atliekami tyrimai. Pirmoji graikų kalbos pamoka1. Prisistatymas 2. Grupių sudarymas. Kadangi moksleiviai tarpusavyje dar nėra gerai susipažinę, išdalinamos kortelės su skirtingais piešinukais (antras priedas). Mokiniai, gavę korteles su vienodais paveikslėliais, sudarys tą pačią grupę. Kadangi darbas reikalauja daug pastangų, nusprendėme mokinius išskirstyti atsitiktine tvarka į grupelę po 5 žmones. Susiskirsčius grupėmis ir tvarkingai susėdus, išdėstoma darbo esmė ir galutinis tikslas. Mokoma graikų kalbos abėcėlės. 3. Lūkesčiai. Mokiniams susėdus, išdėstomos taisyklės, kurios padėtų suprasti, kokio darbo mokytojas iš jų tikisi: • visos idėjos yra geros; • gerbiame vienas kitą; • kalbame tik po vieną; • aktyviai klausomės vieni kitų • Galima paprašyti mokinių prisidėti prie taisyklių kūrimo, vaikai noriai teikia pasiūlymus, į kuriuos mokytojas turi atsižvelgti, išklausyti ir bendru sprendimu galbūt priimti. 4. Supažindinimas su pamokos tema. Mokiniai bus supažindinti su senosios graikų kalbos abėcėle. Mokytoja pasitikrins, ar mokiniai suprato temą. 5. Medžiagos įtvirtinimas. Taikant bendradarbiavimo metodą, mokiai, susėdę grupėmis, bus paprašyti teisingai sudėlioti raides ir jų pavadinimus per 5min. Grupė išsirenka savo atstovą, kuris perskaitys atsakymus. 6. Paskatinimas. Pirmieji, teisingai sudėlioję, gaus po šypsenėlę. Žinių apibendrinimas. Pagiriami visi mokiai, aktyviai dalyvavę pamokoje.
Pirmas priedas – mokymosi bendradarbiaujant pastebėti privalumai ir trūkumai*|Mokinių mokymosi ir elgesio |Mokinių mokymosi ir elgesio trūkumai||privalumai | || | ||Išmoko drąsiau reikšti savo nuomonę|Menkesnių gabumų vaikai sunkiau ||Išmoko išklausyti vienas kitą, |įsitraukdavo į grupės darbą ||gerbti kito nuomonę |Grupės, kuriose dominavo vienas ||Išmoko kalbėti po vieną, reaguoti į|asmuo, nesutardavo, dažnai ||pačių sukurtas taisykles, pagrįsti |konfliktuodavo, kildavo ginčų ||savo nuomonę |Lyderiai neleisdavo pasireikšti ||Išmoko drauge mokytis, vienas kitam|kitiems ||padėti |Kai kuriuos grupės narius reikėdavo ||Tapo atidesni vienas kitam, išmoko |nuolatos drausminti ||sakyti draugui gerus žodžius, |Dalis mokinių aukštindavo save ||pagyrimus, komplimentus |išskirdami sugebėjimu: žinodami, kad||Jautėsi grupinio darbo drausminami |gerai sekasi vienas ar kitas ||ir skatinami pasitempti |dalykas, su grupe nenorėdavo dirbti ||Padėjo palaikyti drausmę ir |ir juo labiau kažkam padėti ||darbingą atmosferą |Ne visi noriai reikšdavo mintis, o ||Daugiau bendravo, greičiau |būdavo tik klausytojai ||pastebėdavo tuos, kurie trukdo |Kai kurie užsispyrę laikydavosi tik ||Jautėsi ne tik atsakingi už savo |savo nuomonės, manydami, kad gali ||darbą, bet išmoko pastebėti šalia |nusileisti kiti ||esantį draugą |Pasyvesnieji pasislėpdavo už grupės ||Pajuto, kad dirbant drauge galima |narių, žinodami, kad draugai atliks ||daugiau pasiekti |darbą, o aktyvesnieji reiškė ||Silpniau besimokantys mokiniai |nepasitenkinimą nedirbančiais ||įgijo pasitikėjimo |draugais ||Į darbą įsitraukė net ir linkusieji|Kai kurie nenorėjo padėti vieni ||patinginiauti |kitiems, dalintis priemonėmis ||Tapo aktyvesni, kūrybiškesni, ypač |Atsirado požiūris į tam tikrus ||tie, kurie buvo nedrąsūs |mokinius, akd jie grupėje ||Išmoko patys organizuoti darbą, |nepageidaujami ||gilintis į užduoties esmę | ||Išmoko analizuoti savo darbą | ||Pradėjo tiksliau reikšti mintis, | ||pagerėjo kalbėjimo įgūdžiai | ||Tapo mandagesni (leidžia kalbėti | ||kitam, padėkoja už dėmesį) | ||Noriai dirbo grupėse, ypač pamėgo | ||įvairius vaidmenis (stebėtojo, | ||sekretoriaus ir t.t.) | ||Pasiekė geresnių mokymosi rezultatų| | Antras priedas – grupes sudarantys paveikslėliai
| | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | || | | | | |
*Mokymasis bendradarbiaujant. Berrie Bennett, Carol Rolheiser-Bennett,Laurie Stevahn, Vilnius, 2000.p.84
Literatūros sąrašas
1. Mokymasis bendradarbiaujant. Berrie Bennett, Carol Rolheiser- Bennett, Laurie Stevahn, Vilnius, 2000. 2. Mokymasis bendradarbiaujant. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Vilnius, Garnelis, 1999 3. Mokytis – tai atrasti. Grendstad NM. Vilnius, Margi raštai, 1996 4. Aktyvaus mokymosi metodai. mokytojo knyga.Vilnius, Garnelis, 1998———————– Sintezė
Analizė
Taikymas
Supratimas
Žinios
Įvertinimas