Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai atliekant fizinius pratimus

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………3 Tikslas………………………………………………………………………………………4 Uždaviniai………………………………………………………………………….………41. Kvėpavimo sistema………………………………………………………………………..5 1.1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimųmetu………………..52. Širdies ir kraujagyslių sistema…………………………………………………………….6 2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fiziniųpratimų metu….…6 2.2. Deguonies pernaša į raumenis ir jo vartojimas raumenyse……………………………7 2.3. Kraujo biomechaniniai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims……………………..…83. Medžiagų apykaita……………………………………………………………………..….9 3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu…………………………….……9 3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimųmetu………………..10 3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai ………………………………………..11 3.1.3. Fizinių pratimų poveikis baltymų ir aminorūgščiųapykaitai…………………….11 Įvadas

Žmogaus gyvenime deguonis vaidina labai svarbų vaidmenį. Dujų pasikeitimastarp organizmo ir aplinkos vyksta visą parą. Atliekant fizinius pratimusširdis bei plaučiai turi dirbti intensyviau, kad suaktyvėtų deguoniesprisotinto kraujo apykaita kūne ir daugiau jo pritekėtų į raumenis ir kitusaudinius. Dėl gero aprūpinimo deguonimi spartėja regeneraciniai procesai,intensyvėja medžiagų apykaitos procesai, taip pat aktyvėja audinių mityba. 1. Kvėpavimo sistema

Kvėpavimas – dujų apykaita tarp organizmo ir aplinkos. Deguonį išplaučių į audinius, o anglies dioksidą iš audinių į plaučius pernešakraujas.Kvėpavimo aktas susideda iš šių procesų: 1. išorinio kvėpavimo, dujų apykaita vykstanti plaučiuose tarp organizmo ir aplinkos. 2. vidinio kvėpavimo, apima procesus vykstančius ląstelėse. 3. dujų pernešimo krauju, t.y., kraujas perneša deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dioksidą – iš audinių į palučius. Deguonies praėjimas pro plaučius ir kapiliarų membranas vadinamasdifuziniu procesu. Deguonis iš alveolių oro pereina į plaučių kapiliarųkraują, o anglies dioksidas iš kapiliarų į alveolių orą. Didžiulė dujųapykaita vyksta taip pat ir audiniuose tik priešinga kryptimi, neiplaučiuose: kraujas atneša deguonį ir atiduoda audiniams, o iš jų paimaanglies dioksidą. Pagrindinė jėga, sąlygojanti dujų difuziją ir jos kryptį

audiniuose, tai dujų parcialinių slėgių skirtumas tarp kraujo ir audinių.

1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Fizinio krūvio metu įvairios sistemos efektyviai įsisavina deguonįir pateikia jį dirbantiems raumenims ir audiniams. Atliekant fiziniuspratimus intensyvi plaučių ventiliacija leidžia paimti didelį deguonieskiekį. Geras organizmo aprūpinimas deguonimi priklauso ne tik nuo kvėpavimodažnumo, bet ir nuo jo gilumo. Ramybės būklėje, kai kvėpuojama paviršutiniškai, plaučių kvėpavimoplotas sumažėja, o kuo gilesnis kvėpavimas, tuo organizmas dar geriauaprūpinamas deguonimi, nei dažnas, bet paviršutiniškas. Treniruojantis plaučių gyvybinė talpa (deguonies kiekis, kurį žmoguspo normalaus kvėpavimo gali maksimaliai iškvėpti) didėja. Taip pat didėjair plaučių ventiliacija (nuolatinis oro pasikeitimas tarp plaučių iraplinkos). Ventiliacija didėja tokia pat proporcija, kaip treniruotėsintensyvumas. Ramybės būklėje ventiliacija yra 6 – 8 litrai per minutę, odirbant ji pakyla iki 120 litrų. Dirbant raumenims, padažnėja kvėpavimas,stiprėja kvėpavimo judesiai. Daugiau sunaudojama deguonies ir daugiauišskiriama anglies dioksido. Žmogui įprastomis sąlygomis reikia iki 350 ml,dirbant raumenims iki 4000 – 5000 ml deguonies per minutę. Audiniai atneštą deguonį įsisavina ne visą. Treniruojantis deguoniesutilizacijos (naudingo panaudojimo) koeficientas, palyginti su ramybėsbūsena padidėja 50 – 60 (. Organizmo sugebėjimas įsisavinti didelįdeguonies kiekį – vienas treniruotumo bruožų. Treniruojantis žmonių plaučiųpaviršius padidėja, tad gilaus įkvėpimo ir iškvėpimo metu dujų apykaitatarp alveolių oro ir kraujo paspartėja. Kai fizinis krūvis didelis,organizmui reikia daugiau deguonies, dėl to į plaučius per minutę turipatekti nuo 5 iki 20 kartų daugiau oro. Gerai veikianti kvėpavimo sistema aprūpina deguonimi visas dirbančiožmogaus organizmo ląsteles, tarp jų ir galvos smegenų ląsteles, kurios

sunaudoja deguonies daugiau negu kitos. Net nuo lengvų fizinių pratimųorganizme deguonies padaugėja 4 kartus, gali padaugėti net iki 10 kartų.Treniruotas žmogus sugeba įkvėpti daugiau oro, o tai sąlygoja geresnįorganizmo aprūpinimą deguonimi. Visus šiuos didelius pakitimus, atsirandančius dirbant raumenims,reguliuoja nervų sistema.

2. Širdies ir kraujagyslių sistema

Viena iš kraujo funkcijų yra deguonies tiekimas ląstelėms ir angliesdioksido pašalinimas iš jų. Taip pat kraujas aprūpina ląsteles ir maistomedžiagomis, bei pašalina iš jų irimo produktus. Susitraukinėdama širdisveikia kaip siurblys ir varinėja kraują, kuris sudaro sąlygas normaliaiorganų veiklai. Kraujas pernešdamas maisto medžiagas bei deguonį teka bepertrūkių arterijomis, venomis ir kapiliarais. Pagrindinis deguoniespernešėjas organizme yra forminiai kraujo elementai – eritrocitai. Vienasudedamųjų eritrocitų dalių – hemoglobinas. Kraujas su hemoglobinutekėdamas pro plaučius prisijungia deguonį ir sudaro nepatvarų junginįvadinamą oksihemoglobinu. Atidavęs deguonį audiniams, hemoglobinasprisijungia anglies dioksidą ir susidaro junginys – karbohemoglobinas.

2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Kvėpavimo pakitimas glaudžiai susijęs su kraujo apytakos pakitimu.Atliekant fizinius pratimus padažnėja pulsas, padidėja minutinis širdiestūris. Kuo intensyviau dirbama, tuo stipriau ventiliuojami plaučiai ir tuodidesnis minutinis tūris. Kai padaugėja deguonies, kraujyje padaugėjahemoglobino, dėl to, kad padaugėja eritrocitų, o ekstra atvejais – dėl tokad iš blužnies į bendrą kraujo apytaką išstumiama kraujo. Hemoglobinas pasižymi deguonies trauka. Ši trauka padidėja kaikraujas netenka anglies dioksido. Fizinių pratimų metu išauga deguoniesporeikis audiniams, keičiasi ir anglies dioksido kiekis kraujyje, dėl todirginami kvėpavimo, bei kraujo apytakos centrai ir sustiprėja jų veikla. Kraujo apytakos sistema aprūpina visas besitreniruojančio kūnoląsteles deguonimi, maisto medžiagomis, apvalo jas nuo medžiagų apykaitos

produktų. Širdis, dirbant raumenims, suintensyvina kraujo apytaką visameorganizme. Susitraukinėdama širdis į aortą išstumia nuo 60 iki 80 mlkraujo, tačiau intensyviai sportuojant gali jo išstumti iki 200 ml. Kuodidesnis kraujo kiekis “prabėgs” per laiko vienetą, tuo didesnis kiekisdeguonies bus pernešamas iš plaučių į dirbančius raumenis, tuo bus didesnėATP resintezė, tuo mažiau susidarys pieno rūgšties raumenyse. Treniruojantis raumenis reikalauja didesnio kraujo kiekio.Periodiškai susitraukinėdami ir atsipalaiduodami veikia kaip siurblys irsustiprina veninio kraujo pritekėjimą į širdį. Padidėjęs spaudimastuščiavidurėse venose refleksiškai didina skilvelių susitraukimą sistolėjeir jų prisipildymą diastolės metu, todėl priklausomai nuo fizinio darbodidėja sistolinis ir minutinis širdies tūriai ir padažnėja pulsas.Treniruotė didina kapiliarų skaičių, susidaro nauji, o buvusieji tampatalpesni, elastingesni. Kartu didėja ir cirkuliuojančio kraujo kiekis,kraujas teka lėčiau, vadinasi ir kraujo kontaktas su funkcionuojančiuraumeniu tampa didesnis ir ilgesnis. Sportuojant gerėja deguonies pernešimas krauju, audiniai geriaupaima deguonį iš kraujo, aktyvėja įvairių sistemų, dalyvaujančių dujųapykaitoje veikla.

2.2. Deguonies pernaša į dirbančius raumenis ir jo vartojimas raumenyse

Deguonies pristatymo į raumenis greitis – vienas iš svarbiausiųraumenų aprūpinimo energija veiksnių, nes ATP resintezės greitismitochondrijose, kur susidaro apie 90 ( visos reikiamos energijos,priklausomos nuo deguonies koncentracijos ląstelėje. Esant nedideliammetabolizmui, kai raumuo nedirba, deguonies pristatymo greičio pokyčiaineturi reikšmės ATP resintezės greičiui. Tačiau, kai deguonies slėgis (pO2)ląstelėse tampa mažesnis už kritinį lygį, tuomet ATP resintezės greitisgali būti palaikomas adoptacinių ląstelinio metabolizmo pokyčio dėka. Taipadidina deguonies pristatymą į raumenis ir jo suvartojimą mitochondrijose.Maksimalus deguonies suvartojimo greitis raumenų mitochondrijose gali būtipalaikomas tik iki tam tikros kritinės pO2 reikšmės ląstelėse, sudarančios

0,5 – 3,5 mm Hg. Jeigu metabolinio aktyvumo lygis raumenyse darbo metu viršijamaksimalų ATP aerobinės resintezės reikšmes, tai padidėjęs energijosporeikis gali būti kompensuojamas anaerobinės ATP resintezės sąskaita.tačiau anaerobinės metabolinės kompensacijos diapazonas gana siauras irtolesnis ATP sintezės greičio didinimas dirbančiuose raumenyse, kaip ir jųfunkcionavimas, tampa nebeįmanomas. Kad deguonies slėgis būtų palaikomasvirš kritinės ribos mitochondrijose, jis turi siekti 15 – 20 mm Hg. Raumenųveiklai palaikyti deguonies slėgis arterijose, kuriomis kraujas patenka įraumenis turi siekti 40 mm Hg, o magistralinėse arterijose – 80 – 90 mm Hg.Deguonis prasiskverbia į kraują per plaučių alveolių kapiliarų sieneles dėldeguonies dalinio slėgio skirtumo. Tik nedidelė į kraują patenkančiodeguonies dalis ištirpsta plazmoje, o didžiąją dalį prisijungia eritrocitaiir hemoglobinas. Hemoglobino gebėjimui prisijungti deguonį reikšmės turikraujo temperatūra ir pH jonų koncentracija: kuo žemesnė temperatūra irdidesnis pH, tuo daugiau deguonies hemoglobinas gali prisijungti. Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklosdeguonies poreikis išauga daugelį kartų, tačiau jis tuoj pat negali būtipatenkintas. Reikia laiko, per kurį sustiprėtų kvėpavimo ir kraujotakossistemų veikla, kad kraujas prisotintas deguonimi, atkeliautų į dirbančiusraumenis. Kai visų sistemų aktyvumas padidėja, pamažu išauga ir deguoniessuvartojimas dirbančiuose raumenyse. Pagrindinis darbingumą ribojantisveiksnys raumenyse yra mitochondrijų gebėjimas utilizuoti deguonį iroksidacinių fermentų gebėjimas panaudoti deguonį dirbančiuose raumenyse.Maksimalus deguonies suvartojimas negali ilgai užtrukti: ilgai trunkančiodarbo metu jis sumažėja dėl bendro ir vietinio nuovargio. Deguonies kiekis, kurio reikia organizmui, kad būtų visiškaipatenkinti energijos poreikiai, vadinamas deguonies poreikiu. Intensyvausdarbo metu realus deguonies suvartojimas sudaro tik nedidelę deguoniesporeikio dalį. Skirtumą tarp deguonies poreikio ir realiai suvartojamo

deguonies kiekio vadiname deguonies trūkumu. Esant dideliam jo trūkumui,suaktyvėja anaerobinės ATP resintezės reakcijos, organizme susikaupiadaugiau iki galo nesuoksiduotų anaerobinės apykaitos produktų. Išnaudotiems energiniams substratams papildyti ir ne iki galooksiduotiems produktams pašalinti reikalingas papildomas deguonies kiekis,todėl po darbo kurį laiką jo poreikis ir suvartojimas yra padidėjęs. Šispapildomas suvartojamo deguonies kiekis vadinamas deguonies skola. Jivisuomet būna didesnė už deguonies trūkumą ir kuo didesnis darbointensyvumas bei trukmė, tuo didesnis šis skirtumas.

2.3. Kraujo biocheminiai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims

Intensyviai dirbant raumenims labai pasikeičia kraujo biocheminės irfiziologinės funkcijos. Kraujo kūneliai ir neląsteliniai elementai rodobiocheminius ir fiziologinius pokyčius, atsiradusius ne tik raumenyse, betir įvairiose audiniuose ir organuose. Viena pagrindinių kraujo funkcijų – pernešimo funkcija – užtikrinaįvairių medžiagų pernešimą, kuris fiziškai dirbant raumenims labaisuintensyvėja. Didžiausią reikšmę turi deguonies patekimas iš plaučių įdirbančius raumenis, o anglies dioksido – iš dirbančių raumenų į plaučius.Ilgai dirbant dideliu ir vidutiniu intensyvumu, darbingumą gali ribotideguonies pernašos į dirbančius raumenis nepakankamumas dėl nedideliohemoglobino kiekio kraujyje. Visi žmogaus organizmo audiniai net ramybės būsenoje nuolatreikalauja deguonies ir jį vartoja, o dirbant tas poreikis dešimt kartųišauga. Eritrocitų hemoglobinas, plaučiuose prisijungęs deguoniesmolekules, jas nuneša į audinius, kur deguonis panaudojamas medžiagųaerobinės oksidacijos reakcijose. Iš plaučių alveolių per kapiliarųsieneles į kraują patekęs deguonis ištirpsta plazmoje, pereina pereritrocitų membraną ir jungiasi su hemoglobinu, 1 g hemoglobino prisijungia1,34 ml deguonies. Prisijungęs prie hemoglobino deguonies kiekis rodokraujo deguonies talpą. Ji daugiausia priklauso nuo hemoglobino kiekiokraujyje. Raumenyse yra gaminama kraujo hemoglobinui medžiaga –mioglobinas. Jis padeda oksihemoglobinui atsipalaiduoti nuo deguonies ir iš

kraujo kapiliarų perneša deguonį. Kapiliaruose prisijungęs deguonįmioglobinas neša jį mitochondrijų ir taip palengvina deguonies įsijungimą įoksidacijos reakcijas. Raumenų darbo metu padidėjęs deguonies suvartojimasmitochondrijose ir oksihemoglobinas atiduoda joms savo deguonies atsargas.Mioglobinas chemiškai jautresnis deguoniui už kraujo hemoglobiną, o taigarantuoja greitą oksihemoglobino susidarymą ir pristatomo su kraujudeguonies geresnį panaudojimą audiniuose.

3. Medžiagų apykaita

Būtina gyvybei sąlyga yra medžiagų ir energijos apykaita. Maistomedžiagos svarbios ne vien kaip statybinė medžiaga; jos svarbų vaidmenįatlieka ir kaip energijos šaltinis. Iš aplinkos patenkančių medžiagųapykaita prasideda, kai į organizmą patenka vanduo ir maisto produktai.Pagrindinės dalyvaujančios medžiagų apykaitoje maisto medžiagos yrabaltymai, angliavandeniai ir riebalai. Nemažas vaidmuo medžiagų apykaitojetenka vandens ir mineralinių druskų apytakai. Baltymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklausodaugelis gyvybinių funkcijų – deguonies perdavimas, imuniniai procesai,raumenų susitraukimas. Angliavandeniai – organizmui labai svarbios medžiagos, nes jie yrapagrindinis energijos šaltinis. Riebalai – tai energetinė medžiaga.

3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu

Fiziniais pratimais galima paveikti riebalų, baltymų, arbaangliavandenių apykaitą. Atliekant fizinius pratimus organizmas daugiausunaudoja energijos, sudegina daugiau angliavandenių ir riebalų. Jėgospratimai turi didesnę įtaką baltymų apykaitai. Dirbančiuose raumenyse ir kitose ląstelėse vyksta biocheminiaiprocesai – energijai daugiausiai panaudojami angliavandenių ištekliai.Energijai naudojami riebalai ir baltymai prieš sudegant jie skaldomi ikiangliavandenių. Energetinių medžiagų degimas (oksidacija) organizme – labaisudėtingas procesas, jame dalyvauja įvairios skaidančios medžiagos –fermentai. Treniruočių metu raumenų energija gaunama, skaldant organizmoangliavandenius glikogeną į pieno rūgštį ir dalį jos sudeginant į vandenį,bei anglies dioksidą. Dalis pieno rūgšties vėl virsta glikogenu. Šiemsprocesams reikalingas deguonis, kurį kraujas atneša iš plaučių (aerobinėoksidacija). Tačiau raumens energija gali būti ir skaldant glikogeną be

atnešamo iš plaučių deguonies (anaerobinė oksidacija). Kad šie procesaivyktų greičiau labai padeda fermentai. Kuo intensyvesnis fizinis darbas,tuo organizmas labiau stokoja deguonies ir tuo jam reikia daugiau fermentųanaerobinei oksidacijai.

3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų metu

Anaerobinių fizini pratimų metu griaučių raumenyse vykstantiglikolizė labai priklauso nuo glikogeno, kuris teikia gliukozę glikolizėsreakcijoms, atsargų dydžio. Apie 80 ( ar net daugiau gliukozės glikolizėsreakcijoms gaunama skylant glikogenui, ir glikogeno atsargų išeikvojimasgali sukelti nuovargį. Po darbo atsigaunančiuose raumenyse gliukozė naudojama glikogenosintezei. Maksimalaus intensyvumo pratimų metu raumenyse glikogenas ir nuojo atskelta gliukozė naudojami intensyviai glikolizei palaikyti. Ilgų,didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujogliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą (gliukozę)raumenų glikolizei. Esant laktato pernašos tarp ląstelių mechanizmui, vienoje ląstelėjevykstanti glikogenolizė gali teikti kurą oksidacijai kitose ląstelėse.Griaučių raumenų ląstelės yra ne tik vieta, kur laktotas susidaro, bet irjo šalinimo vieta. Be to, dalis dirbančiuose raumenyse susidariusio laktatoten pat yra suvartojama ir nepatenka į veninį kraują. Kadangisubmaksimalaus ir iš dalies didelio intensyvumo pratimų metu, dėlintensyvios glikolizės griaučių raumenyse vyksta laktato gamyba,gliukoneogenezė (gliukozės sintezė iš neangliavandenių), vykstantikepenyse, yra efektyvus būdas neutilizuoti gliukozės produktus, kad kuoilgiau būtų išlaikyta kraujo gliukozės homeostazė ir prailginta raumenųglikolizės trukmė. Kepenyse iš naujo pasigaminusi gliukozė gali vėl patektiį kraujotakos sistemą, sugrįžti į raumenis ir sintezuotis į glikogeną. Kaiglikolizės galingumas didelis ir reakcijos vyksta labai greitai, omitochondrijose aktyvumas mažas ar jų pajėgumas bei reguliacija blogesni užglikolizės, pradeda gamintis pieno rūgštis (laktatas). Kraujas tekėdamasper raumenis, paima laktotą iš dirbančių raumenų ir nuneša į kitus audinius

– kepenis, inkstus. Šie organai pasisavina laktatą ir gliukoneogenezėsreakcijoje paverčia jį gliukoze. Deja, laktato ekstrakcija iš kraujolimituoja kepenų, bei inkstų gebėjimas jį pasisavinti į gliukoneogenezėsreakcijas. Nepasisavintas laktotas pradeda kauptis kraujyje. Griaučiųraumenyse laktatas gaminasi nuolat, bet sunkiai dirbant jo gamyba raumenyseir kiekis kraujyje gerokai padidėja.

3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai

Lipidus dirbantys raumenys sėkmingai gali panaudoti kaip medžiagąATP resintezei. Energetiniams tikslams dirbantys raumenys gali panaudotitik laisvąsias riebalų rūgštis, todėl lipidų utilizacijos procesas yragerokai lėtesnis už angliavandenių. Nors lipidų katabolizmo eiga lėta, jųpanaudojimas ATP resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yrabegalo svarbus, nes neleidžia visiškai išsekti angliavandenių atsargoms.Jeigu angliavandenių katabolizmas gali vykti ir be deguonies (anaerobinėglikolizė), tai lipidų (triacilglicerolių) katabolizmas yra grynaiaerobinis procesas, geriausia pasireiškiantis miokarde ir raudonuosiuosegriaučių raumenų skaidulose. Naudojant lipidus kaip energetinį kurą ATPresintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra apsaugomaangliavandenių (glikogeno) atsargos nuo išsekimo. Tačiau reikia pažymėti,kad lipidų ir angliavandenių apykaita yra tarpusavyje labai tampriaisusijusi. Lipidai (laisvosios riebiosios rūgštys) yra svarbus energijosšaltinis ilgų vidutinio intensyvumo pratimų metu. Jų utilizacija yrasudėtingas procesas, kuris paprastai prasideda vienoje vietoje(riebaliniame audinyje), o baigiasi kitoje (griūčių raumenųmitochondrijose).

3.1.3.Fizinių pratimų poveikis proteinų ir aminorūgščių apykaitai

Iš 3 pagrindinių maisto medžiagų (riebalų, baltymų irangliavandenių) grupių tik proteinai gali būti panaudoti organizmųstruktūrinių komponentų ir fermentų sintezei. Aminorūgštys svarbios ne tikkaip raumenų baltymų struktūrinis elementas, bet ir kaip energijos šaltinisdirbantiems raumenims, bei kaip neogliukogenezės substratas, naudojamasgliukozės sintezei. Su maistu gaunami proteinai virškinamajame trakte yrasuskaidomi iki savo sudedamųjų dalių (aminorūgščių). Raumenyse yra apie 50

( laisvų aminorūgščių, kurios gali įsijungti į energijos apykaitosreakcijas fizinių pratimų metu. Kad aminorūgštis būtų galima naudotienergetiniams tikslams, jų amino funkcinė grupė turi būti pašalinta. Išaminorūgščių azotas šalinamas 2 būdais: 1) oksidacinio deaminimo ir 2)peraminimo. Išvados

• Reguliariai atliekant fizinius pratimus, padidėja plaučių ventiliacija ir gyvybinė talpa. • Dirbant raumenims, kvėpavimas padažnėja, stiprėja kvėpavimo judesiai ir kvėpavimo raumenys. • Padidėja deguonies naudingo panaudojimo koeficientas. • Pratimo atlikimo metu širdis pradeda plakti dažniau ir teikia raumenims ir audiniams daugiau kraujo. • Kraujyje padaugėja hemoglobino, eritrocitų, dėl to pagerėja arterinio kraujo įsisotinimas deguonimi. • Fizinių pratimų metu išauga deguonies poreikis audiniams. • Fiziniai pratimai stiprina širdies raumenį, gerėja jo susitraukimo ir atsipalaidavimo greitis, dėl to padidėja sistolinis ir minutinis tūriai. • Raumenyse susidaro nauji kapiliarai, kurie geriau aprūpina juos deguonimi. • Sportuojant pagerėja deguonies pernešimas krauju. • Gerėja kraujotaka raumenyse ir kituose audiniuose, dėl to jie geriau aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis. • Fizinių pratimų dėka intensyvėja medžiagų apykaita. • Darant pratimus, organizmas sunaudoja daugiau energijos. • Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos deguonies poreikis išauga daug kartų. • Dirbant raumenims pasikeičia biocheminės ir fiziologinės kraujo funkcijos pakitimai, kurie atsiranda ne tik raumenyse, bet ir įvairiose audiniuose ir organuose. • Raumenyse gaminasi mioglobinas, kuris padeda oksihemoglobinui nuo deguonies. • Ilgų, didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujo gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą raumenų glikolizei. • Lipidų katabolizmas yra grynai aerobinis procesas. • Lipidų ir angliavandenių apykaita yra tampriai susijusi. • Tik proteinai gali panaudoti organizmo struktūrinių komponentų ir fermentų sintezei. Naudota literatūra

1. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas: Mokslas, 1988. – 11 p.2. Banevičienė R. Žmogus. Pažinkime savo kūną.3. Dzenis V., Labanauskas K., Palaima J. Sportinė treniruotė. – Vilnius:

Mintis, 1965. – 74 – 75 p.4. Gailiūnienė A., Milašius K. Sporto biochemija. – Vilnius: Lietuvos informacijos centras, 2001. – 71 – 76 p., 79 – 81 p., 89 – 94 p.5. Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius: Mokslas, 1990. – 14 p.6. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. – Vilnius: LTOK, 1996. – 28 – 34 p.7. Kazlauskas V. Darbingumo ir sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mintis, 1988. – 4 – 8 p.8. Maukosianas A. Fiziologija. – Vilnius: Mokslas,1975. – 22 p., 29 p., 80 p., 93 p.9. Valaitis S. Sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mokslas, 1989. – 4 – 5 p.