Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai atliekant fizinius pratimus

Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai atliekant fizinius pratimus

Įvadas

Žmogaus gyvenime deguonis vaidina labai svarbų vaidmenį. Dujų pasikeitimas tarp organizmo ir aplinkos vyksta visą parą. Atliekant fizinius pratimus širdis bei plaučiai turi dirbti intensyviau, kad suaktyvėtų deguonies prisotinto kraujo apykaita kūne ir daugiau jo pritekėtų į raumenis ir kitus audinius. Dėl gero aprūpinimo deguonimi spartėja regeneraciniai procesai, intensyvėja medžiagų apykaitos procesai, taip pat aktyvėja audinių mityba.

1. Kvėpavimo sistema

Kvėpavimas – dujų apykaita tarp organizmo ir aplinkos. Deguonį iš plaučių į audinius, o anglies dioksidą iš audinių į plaučius perneša kraujas.

Kvėpavimo aktas susideda iš šių procesų:

1. išorinio kvėpavimo, dujų apykaita vykstanti plaučiuose tarp organizmo ir aplinkos.

2. vidinio kvėpavimo, apima procesus vykstančius ląstelėse.

3. dujų pernešimo krauju, t.y., kraujas perneša deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dioksidą – iš audinių į palučius.

Deguonies praėjimas pro plaučius ir kapiliarų membranas vadinamas difuziniu procesu. Deguonis iš alveolių oro pereina į plaučių kapiliarų kraują, o anglies dioksidas iš kapiliarų į alveolių orą. Didžiulė dujų apykaita vyksta taip pat ir audiniuose tik priešinga kryptimi, nei plaučiuose: kraujas atneša deguonį ir atiduoda audiniams, o iš jų paima anglies dioksidą. Pagrindinė jėga, sąlygojanti dujų difuziją ir jos kryptį audiniuose, tai dujų parcialinių slėgių skirtumas tarp kraujo ir audinių.

1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Fizinio krūvio metu įvairios sistemos efektyviai įsisavina deguonį ir pateikia jį dirbantiems raumenims ir audiniams. Atliekant fizinius pratimus intensyvi plaučių ventiliacija leidžia paimti didelį deguonies kiekį. Geras organizmo aprūpinimas deguonimi priklauso ne tik nuo kvėpavimo dažnumo, bet ir nuo jo gilumo.

Ramybės būklėje, kai kvėpuojama paviršutiniškai, plaučių kvėpavimo plotas sumažėja, o kuo gilesnis kvėpavimas, tuo organizmas dar geriau aprūpinamas deguonimi, nei dažnas, bet paviršutiniškas.

Treniruojantis plaučių gyvybinė talpa (deguonies kiekis, kurį žmogus po normalaus kvėpavimo gali maksimaliai iškvėpti) didėja. Taip pat didėja ir plaučių ventiliacija (nuolatinis oro pasikeitimas tarp plaučių ir aplinkos). Ventiliacija didėja tokia pat proporcija, kaip treniruotės intensyvumas. Ramybės būklėje ventiliacija yra 6 – 8 litrai per minutę, o dirbant ji pakyla iki 120 litrų. Dirbant raumenims, padažnėja kvėpavimas, stiprėja kvėpavimo judesiai. Daugiau sunaudojama deguonies ir daugiau išskiriama anglies dioksido. Žmogui įprastomis sąlygomis reikia iki 350 ml, dirbant raumenims iki 4000 – 5000 ml deguonies per minutę.

Audiniai atneštą deguonį įsisavina ne visą. Treniruojantis deguonies utilizacijos (naudingo panaudojimo) koeficientas, palyginti su ramybės būsena padidėja 50 – 60 (. Organizmo sugebėjimas įsisavinti didelį deguonies kiekį – vienas treniruotumo bruožų. Treniruojantis žmonių plaučių paviršius padidėja, tad gilaus įkvėpimo ir iškvėpimo metu dujų apykaita tarp alveolių oro ir kraujo paspartėja. Kai fizinis krūvis didelis, organizmui reikia daugiau deguonies, dėl to į plaučius per minutę turi patekti nuo 5 iki 20 kartų daugiau oro.

Gerai veikianti kvėpavimo sistema aprūpina deguonimi visas dirbančio žmogaus organizmo ląsteles, tarp jų ir galvos smegenų ląsteles, kurios sunaudoja deguonies daugiau negu kitos. Net nuo lengvų fizinių pratimų organizme deguonies padaugėja 4 kartus, gali padaugėti net iki 10 kartų.

Treniruotas žmogus sugeba įkvėpti daugiau oro, o tai sąlygoja geresnį organizmo aprūpinimą deguonimi.

Visus šiuos didelius pakitimus, atsirandančius dirbant raumenims, reguliuoja nervų sistema.

2. Širdies ir kraujagyslių sistema

Viena iš kraujo funkcijų yra deguonies tiekimas ląstelėms ir anglies dioksido pašalinimas iš jų. Taip pat kraujas aprūpina ląsteles ir maisto medžiagomis, bei pašalina iš jų irimo produktus. Susitraukinėdama širdis veikia kaip siurblys ir varinėja kraują, kuris sudaro sąlygas normaliai organų veiklai. Kraujas pernešdamas maisto medžiagas bei deguonį teka be pertrūkių arterijomis, venomis ir kapiliarais. Pagrindinis deguonies pernešėjas organizme yra forminiai kraujo elementai – eritrocitai. Viena sudedamųjų eritrocitų dalių – hemoglobinas. Kraujas su hemoglobinu tekėdamas pro plaučius prisijungia deguonį ir sudaro nepatvarų junginį vadinamą oksihemoglobinu. Atidavęs deguonį audiniams, hemoglobinas prisijungia anglies dioksidą ir susidaro junginys – karbohemoglobinas.

2.1 Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Kvėpavimo pakitimas glaudžiai susijęs su kraujo apytakos pakitimu.

Atliekant fizinius pratimus padažnėja pulsas, padidėja minutinis širdies tūris. Kuo intensyviau dirbama, tuo stipriau ventiliuojami plaučiai ir tuo didesnis minutinis tūris. Kai padaugėja deguonies, kraujyje padaugėja hemoglobino, dėl to, kad padaugėja eritrocitų, o ekstra atvejais – dėl to kad iš blužnies į bendrą kraujo apytaką išstumiama kraujo.

Hemoglobinas pasižymi deguonies trauka. Ši trauka padidėja kai kraujas netenka anglies dioksido. Fizinių pratimų metu išauga deguonies poreikis audiniams, keičiasi ir anglies dioksido kiekis kraujyje, dėl to dirginami kvėpavimo, bei kraujo apytakos centrai ir sustiprėja jų veikla.

Kraujo apytakos sistema aprūpina visas besitreniruojančio kūno ląsteles deguonimi, maisto medžiagomis, apvalo jas nuo medžiagų apykaitos produktų. Širdis, dirbant raumenims, suintensyvina kraujo apytaką visame organizme. Susitraukinėdama širdis į aortą išstumia nuo 60 iki 80 ml kraujo, tačiau intensyviai sportuojant gali jo išstumti iki 200 ml. Kuo didesnis kraujo kiekis “prabėgs” per laiko vienetą, tuo didesnis kiekis deguonies bus pernešamas iš plaučių į dirbančius raumenis, tuo bus didesnė

ATP resintezė, tuo mažiau susidarys pieno rūgšties raumenyse.

Treniruojantis raumenis reikalauja didesnio kraujo kiekio.

Periodiškai susitraukinėdami ir atsipalaiduodami veikia kaip siurblys ir sustiprina veninio kraujo pritekėjimą į širdį. Padidėjęs spaudimas tuščiavidurėse venose refleksiškai didina skilvelių susitraukimą sistolėje ir jų prisipildymą diastolės metu, todėl priklausomai nuo fizinio darbo didėja sistolinis ir minutinis širdies tūriai ir padažnėja pulsas.

Treniruotė didina kapiliarų skaičių, susidaro nauji, o buvusieji tampa talpesni, elastingesni. Kartu didėja ir cirkuliuojančio kraujo kiekis, kraujas teka lėčiau, vadinasi ir kraujo kontaktas su funkcionuojančiu raumeniu tampa didesnis ir ilgesnis.

Sportuojant gerėja deguonies pernešimas krauju, audiniai geriau paima deguonį iš kraujo, aktyvėja įvairių sistemų, dalyvaujančių dujų apykaitoje veikla.

2.2. Deguonies pernaša į dirbančius raumenis ir jo vartojimas raumenyse

Deguonies pristatymo į raumenis greitis – vienas iš svarbiausių raumenų aprūpinimo energija veiksnių, nes ATP resintezės greitis mitochondrijose, kur susidaro apie 90 ( visos reikiamos energijos, priklausomos nuo deguonies koncentracijos ląstelėje. Esant nedideliam metabolizmui, kai raumuo nedirba, deguonies pristatymo greičio pokyčiai neturi reikšmės ATP resintezės greičiui. Tačiau, kai deguonies slėgis (pO2)

ląstelėse tampa mažesnis už kritinį lygį, tuomet ATP resintezės greitis gali būti palaikomas adoptacinių ląstelinio metabolizmo pokyčio dėka. Tai padidina deguonies pristatymą į raumenis ir jo suvartojimą mitochondrijose.

Maksimalus deguonies suvartojimo greitis raumenų mitochondrijose gali būti palaikomas tik iki tam tikros kritinės pO2 reikšmės ląstelėse, sudarančios

0,5 – 3,5 mm Hg.

Jeigu metabolinio aktyvumo lygis raumenyse darbo metu viršija maksimalų ATP aerobinės resintezės reikšmes, tai padidėjęs energijos poreikis gali būti kompensuojamas anaerobinės ATP resintezės sąskaita.

tačiau anaerobinės metabolinės kompensacijos diapazonas gana siauras ir tolesnis ATP sintezės greičio didinimas dirbančiuose raumenyse, kaip ir jų funkcionavimas, tampa nebeįmanomas. Kad deguonies slėgis būtų palaikomas virš kritinės ribos mitochondrijose, jis turi siekti 15 – 20 mm Hg. Raumenų veiklai palaikyti deguonies slėgis arterijose, kuriomis kraujas patenka į raumenis turi siekti 40 mm Hg, o magistralinėse arterijose – 80 – 90 mm Hg.

Deguonis prasiskverbia į kraują per plaučių alveolių kapiliarų sieneles dėl deguonies dalinio slėgio skirtumo. Tik nedidelė į kraują patenkančio deguonies dalis ištirpsta plazmoje, o didžiąją dalį prisijungia eritrocitai ir hemoglobinas. Hemoglobino gebėjimui prisijungti deguonį reikšmės turi kraujo temperatūra ir pH jonų koncentracija: kuo žemesnė temperatūra ir didesnis pH, tuo daugiau deguonies hemoglobinas gali prisijungti.

Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos deguonies poreikis išauga daugelį kartų, tačiau jis tuoj pat negali būti patenkintas. Reikia laiko, per kurį sustiprėtų kvėpavimo ir kraujotakos sistemų veikla, kad kraujas prisotintas deguonimi, atkeliautų į dirbančius raumenis. Kai visų sistemų aktyvumas padidėja, pamažu išauga ir deguonies suvartojimas dirbančiuose raumenyse. Pagrindinis darbingumą ribojantis veiksnys raumenyse yra mitochondrijų gebėjimas utilizuoti deguonį ir oksidacinių fermentų gebėjimas panaudoti deguonį dirbančiuose raumenyse.

Maksimalus deguonies suvartojimas negali ilgai užtrukti: ilgai trunkančio darbo metu jis sumažėja dėl bendro ir vietinio nuovargio.

Deguonies kiekis, kurio reikia organizmui, kad būtų visiškai patenkinti energijos poreikiai, vadinamas deguonies poreikiu. Intensyvaus darbo metu realus deguonies suvartojimas sudaro tik nedidelę deguonies poreikio dalį. Skirtumą tarp deguonies poreikio ir realiai suvartojamo deguonies kiekio vadiname deguonies trūkumu. Esant dideliam jo trūkumui, suaktyvėja anaerobinės ATP resintezės reakcijos, organizme susikaupia daugiau iki galo nesuoksiduotų anaerobinės apykaitos produktų.

Išnaudotiems energiniams substratams papildyti ir ne iki galo oksiduotiems produktams pašalinti reikalingas papildomas deguonies kiekis, todėl po darbo kurį laiką jo poreikis ir suvartojimas yra padidėjęs. Šis papildomas suvartojamo deguonies kiekis vadinamas deguonies skola. Ji visuomet būna didesnė už deguonies trūkumą ir kuo didesnis darbo intensyvumas bei trukmė, tuo didesnis šis skirtumas.

2.3. Kraujo biocheminiai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims

Intensyviai dirbant raumenims labai pasikeičia kraujo biocheminės ir fiziologinės funkcijos. Kraujo kūneliai ir neląsteliniai elementai rodo biocheminius ir fiziologinius pokyčius, atsiradusius ne tik raumenyse, bet ir įvairiose audiniuose ir organuose.

Viena pagrindinių kraujo funkcijų – pernešimo funkcija – užtikrina įvairių medžiagų pernešimą, kuris fiziškai dirbant raumenims labai suintensyvėja. Didžiausią reikšmę turi deguonies patekimas iš plaučių į dirbančius raumenis, o anglies dioksido – iš dirbančių raumenų į plaučius.

Ilgai dirbant dideliu ir vidutiniu intensyvumu, darbingumą gali riboti deguonies pernašos į dirbančius raumenis nepakankamumas dėl nedidelio hemoglobino kiekio kraujyje.

Visi žmogaus organizmo audiniai net ramybės būsenoje nuolat reikalauja deguonies ir jį vartoja, o dirbant tas poreikis dešimt kartų išauga. Eritrocitų hemoglobinas, plaučiuose prisijungęs deguonies molekules, jas nuneša į audinius, kur deguonis panaudojamas medžiagų aerobinės oksidacijos reakcijose. Iš plaučių alveolių per kapiliarų sieneles į kraują patekęs deguonis ištirpsta plazmoje, pereina per eritrocitų membraną ir jungiasi su hemoglobinu, 1 g hemoglobino prisijungia

1,34 ml deguonies. Prisijungęs prie hemoglobino deguonies kiekis rodo kraujo deguonies talpą. Ji daugiausia priklauso nuo hemoglobino kiekio kraujyje. Raumenyse yra gaminama kraujo hemoglobinui medžiaga –

mioglobinas. Jis padeda oksihemoglobinui atsipalaiduoti nuo deguonies ir iš kraujo kapiliarų perneša deguonį. Kapiliaruose prisijungęs deguonį mioglobinas neša jį mitochondrijų ir taip palengvina deguonies įsijungimą į oksidacijos reakcijas. Raumenų darbo metu padidėjęs deguonies suvartojimas mitochondrijose ir oksihemoglobinas atiduoda joms savo deguonies atsargas.

Mioglobinas chemiškai jautresnis deguoniui už kraujo hemoglobiną, o tai garantuoja greitą oksihemoglobino susidarymą ir pristatomo su krauju deguonies geresnį panaudojimą audiniuose.

3. Medžiagų apykaita

Būtina gyvybei sąlyga yra medžiagų ir energijos apykaita. Maisto medžiagos svarbios ne vien kaip statybinė medžiaga; jos svarbų vaidmenį atlieka ir kaip energijos šaltinis. Iš aplinkos patenkančių medžiagų apykaita prasideda, kai į organizmą patenka vanduo ir maisto produktai.

Pagrindinės dalyvaujančios medžiagų apykaitoje maisto medžiagos yra baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Nemažas vaidmuo medžiagų apykaitoje tenka vandens ir mineralinių druskų apytakai.

Baltymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų – deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas.

Angliavandeniai – organizmui labai svarbios medžiagos, nes jie yra pagrindinis energijos šaltinis.

Riebalai – tai energetinė medžiaga.

3.1 Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu

Fiziniais pratimais galima paveikti riebalų, baltymų, arba angliavandenių apykaitą. Atliekant fizinius pratimus organizmas daugiau sunaudoja energijos, sudegina daugiau angliavandenių ir riebalų. Jėgos pratimai turi didesnę įtaką baltymų apykaitai.

Dirbančiuose raumenyse ir kitose ląstelėse vyksta biocheminiai procesai – energijai daugiausiai panaudojami angliavandenių ištekliai.

Energijai naudojami riebalai ir baltymai prieš sudegant jie skaldomi iki angliavandenių. Energetinių medžiagų degimas (oksidacija) organizme – labai sudėtingas procesas, jame dalyvauja įvairios skaidančios medžiagos –

fermentai.

Treniruočių metu raumenų energija gaunama, skaldant organizmo angliavandenius glikogeną į pieno rūgštį ir dalį jos sudeginant į vandenį, bei anglies dioksidą. Dalis pieno rūgšties vėl virsta glikogenu. Šiems procesams reikalingas deguonis, kurį kraujas atneša iš plaučių (aerobinė oksidacija). Tačiau raumens energija gali būti ir skaldant glikogeną be atnešamo iš plaučių deguonies (anaerobinė oksidacija). Kad šie procesai vyktų greičiau labai padeda fermentai. Kuo intensyvesnis fizinis darbas, tuo organizmas labiau stokoja deguonies ir tuo jam reikia daugiau fermentų anaerobinei oksidacijai.

3.1.1 Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų metu

Anaerobinių fizini pratimų metu griaučių raumenyse vykstanti glikolizė labai priklauso nuo glikogeno, kuris teikia gliukozę glikolizės reakcijoms, atsargų dydžio. Apie 80 ( ar net daugiau gliukozės glikolizės reakcijoms gaunama skylant glikogenui, ir glikogeno atsargų išeikvojimas gali sukelti nuovargį.

Po darbo atsigaunančiuose raumenyse gliukozė naudojama glikogeno sintezei. Maksimalaus intensyvumo pratimų metu raumenyse glikogenas ir nuo jo atskelta gliukozė naudojami intensyviai glikolizei palaikyti. Ilgų, didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujo gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą (gliukozę)

raumenų glikolizei.

Esant laktato pernašos tarp ląstelių mechanizmui, vienoje ląstelėje vykstanti glikogenolizė gali teikti kurą oksidacijai kitose ląstelėse.

Griaučių raumenų ląstelės yra ne tik vieta, kur laktotas susidaro, bet ir jo šalinimo vieta. Be to, dalis dirbančiuose raumenyse susidariusio laktato ten pat yra suvartojama ir nepatenka į veninį kraują.

Kadangi submaksimalaus ir iš dalies didelio intensyvumo pratimų metu, dėl intensyvios glikolizės griaučių raumenyse vyksta laktato gamyba, gliukoneogenezė (gliukozės sintezė iš neangliavandenių), vykstanti kepenyse, yra efektyvus būdas neutilizuoti gliukozės produktus, kad kuo ilgiau būtų išlaikyta kraujo gliukozės homeostazė ir prailginta raumenų glikolizės trukmė.

Kepenyse iš naujo pasigaminusi gliukozė gali vėl patekti į kraujotakos sistemą, sugrįžti į raumenis ir sintezuotis į glikogeną. Kai glikolizės galingumas didelis ir reakcijos vyksta labai greitai, o mitochondrijose aktyvumas mažas ar jų pajėgumas bei reguliacija blogesni už glikolizės, pradeda gamintis pieno rūgštis (laktatas). Kraujas tekėdamas per raumenis, paima laktotą iš dirbančių raumenų ir nuneša į kitus audinius

– kepenis, inkstus. Šie organai pasisavina laktatą ir gliukoneogenezės reakcijoje paverčia jį gliukoze. Deja, laktato ekstrakcija iš kraujo limituoja kepenų, bei inkstų gebėjimas jį pasisavinti į gliukoneogenezės reakcijas. Nepasisavintas laktotas pradeda kauptis kraujyje. Griaučių raumenyse laktatas gaminasi nuolat, bet sunkiai dirbant jo gamyba raumenyse ir kiekis kraujyje gerokai padidėja.

3.1.2 Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai

Lipidus dirbantys raumenys sėkmingai gali panaudoti kaip medžiagą

ATP resintezei. Energetiniams tikslams dirbantys raumenys gali panaudoti tik laisvąsias riebalų rūgštis, todėl lipidų utilizacijos procesas yra gerokai lėtesnis už angliavandenių. Nors lipidų katabolizmo eiga lėta, jų panaudojimas ATP resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra begalo svarbus, nes neleidžia visiškai išsekti angliavandenių atsargoms.

Jeigu angliavandenių katabolizmas gali vykti ir be deguonies (anaerobinė glikolizė), tai lipidų (triacilglicerolių) katabolizmas yra grynai aerobinis procesas, geriausia pasireiškiantis miokarde ir raudonuosiuose griaučių raumenų skaidulose. Naudojant lipidus kaip energetinį kurą ATP

resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra apsaugoma angliavandenių (glikogeno) atsargos nuo išsekimo. Tačiau reikia pažymėti, kad lipidų ir angliavandenių apykaita yra tarpusavyje labai tampriai susijusi. Lipidai (laisvosios riebiosios rūgštys) yra svarbus energijos šaltinis ilgų vidutinio intensyvumo pratimų metu. Jų utilizacija yra sudėtingas procesas, kuris paprastai prasideda vienoje vietoje (riebaliniame audinyje), o baigiasi kitoje (griūčių raumenų mitochondrijose).

3.1.3.Fizinių pratimų poveikis proteinų ir aminorūgščių apykaitai

Iš 3 pagrindinių maisto medžiagų (riebalų, baltymų ir angliavandenių) grupių tik proteinai gali būti panaudoti organizmų struktūrinių komponentų ir fermentų sintezei. Aminorūgštys svarbios ne tik kaip raumenų baltymų struktūrinis elementas, bet ir kaip energijos šaltinis dirbantiems raumenims, bei kaip neogliukogenezės substratas, naudojamas gliukozės sintezei. Su maistu gaunami proteinai virškinamajame trakte yra suskaidomi iki savo sudedamųjų dalių (aminorūgščių). Raumenyse yra apie 50

( laisvų aminorūgščių, kurios gali įsijungti į energijos apykaitos reakcijas fizinių pratimų metu. Kad aminorūgštis būtų galima naudoti energetiniams tikslams, jų amino funkcinė grupė turi būti pašalinta. Iš aminorūgščių azotas šalinamas 2 būdais: 1) oksidacinio deaminimo ir 2)

peraminimo.

Išvados

• Reguliariai atliekant fizinius pratimus, padidėja plaučių ventiliacija ir gyvybinė talpa.

• Dirbant raumenims, kvėpavimas padažnėja, stiprėja kvėpavimo judesiai ir kvėpavimo raumenys.

• Padidėja deguonies naudingo panaudojimo koeficientas.

• Pratimo atlikimo metu širdis pradeda plakti dažniau ir teikia raumenims ir audiniams daugiau kraujo.

• Kraujyje padaugėja hemoglobino, eritrocitų, dėl to pagerėja arterinio kraujo įsisotinimas deguonimi.

• Fizinių pratimų metu išauga deguonies poreikis audiniams.

• Fiziniai pratimai stiprina širdies raumenį, gerėja jo susitraukimo ir atsipalaidavimo greitis, dėl to padidėja sistolinis ir minutinis tūriai.

• Raumenyse susidaro nauji kapiliarai, kurie geriau aprūpina juos deguonimi.

• Sportuojant pagerėja deguonies pernešimas krauju.

• Gerėja kraujotaka raumenyse ir kituose audiniuose, dėl to jie geriau aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis.

• Fizinių pratimų dėka intensyvėja medžiagų apykaita.

• Darant pratimus, organizmas sunaudoja daugiau energijos.

• Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos deguonies poreikis išauga daug kartų.

• Dirbant raumenims pasikeičia biocheminės ir fiziologinės kraujo funkcijos pakitimai, kurie atsiranda ne tik raumenyse, bet ir įvairiose audiniuose ir organuose.

• Raumenyse gaminasi mioglobinas, kuris padeda oksihemoglobinui nuo deguonies.

• Ilgų, didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujo gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą raumenų glikolizei.

• Lipidų katabolizmas yra grynai aerobinis procesas.

• Lipidų ir angliavandenių apykaita yra tampriai susijusi.

• Tik proteinai gali panaudoti organizmo struktūrinių komponentų ir fermentų sintezei.

Naudota literatūra

1. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas: Mokslas, 1988. – 11 p.

2. Banevičienė R. Žmogus. Pažinkime savo kūną.

3. Dzenis V., Labanauskas K., Palaima J. Sportinė treniruotė. – Vilnius:

Mintis, 1965. – 74 – 75 p.

4. Gailiūnienė A., Milašius K. Sporto biochemija. – Vilnius: Lietuvos informacijos centras, 2001. – 71 – 76 p., 79 – 81 p., 89 – 94 p.

5. Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius: Mokslas, 1990. – 14 p.

6. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. – Vilnius: LTOK, 1996. – 28 –

34 p.

7. Kazlauskas V. Darbingumo ir sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mintis,

1988. – 4 – 8 p.

8. Maukosianas A. Fiziologija. – Vilnius: Mokslas,1975. – 22 p., 29 p., 80

p., 93 p.

9. Valaitis S. Sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mokslas, 1989. – 4 – 5 p.