Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai atliekant fizinius pratimus

Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai

atliekant fizinius pratimus

Turinys

Įvadas..............................3

Tikslas..............................4

Uždaviniai..............................4
1. Kvėpavimo sistema.............................5

1.1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų
metu........5
2. Širdies ir kraujagyslių sistema........................6

2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių
pratimų metu...6

2.2. Deguonies pernaša į raumenis ir jo vartojimas raumenyse...........7

2.3. Kraujo biomechaniniai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims
...........8
3. Medžiagų apykaita..............................9

3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu..............9

3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų
metu........10

3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai .................11

3.1.3. Fizinių pratimų poveikis baltymų ir aminorūgščių
apykaitai.........11

Įvadas

Žmogaus gyvenime deguonis vaidina labai svarbų vaidmenį. Dujų pasikeitimas
tarp organizmo ir aplinkos vyksta visą parą. Atliekant fizinius pratimus
širdis bei plaučiai tturi dirbti intensyviau, kad suaktyvėtų deguonies
prisotinto kraujo apykaita kūne ir daugiau jo pritekėtų į raumenis ir kitus
audinius. Dėl gero aprūpinimo deguonimi spartėja regeneraciniai procesai,
intensyvėja medžiagų apykaitos procesai, taip pat aktyvėja audinių mityba.

1. Kvėpavimo sistema

Kvėpavimas – dujų apykaita tarp organizmo ir aplinkos. Deguonį iš
plaučių į audinius, o anglies dioksidą iš audinių į plaučius perneša
kraujas.
Kvėpavimo aktas susideda iš šių procesų:

1. išorinio kvėpavimo, dujų apykaita vykstanti plaučiuose tarp organizmo

ir aplinkos.

2. vidinio kvėpavimo, apima procesus vykstančius ląstelėse.

3. dujų pernešimo krauju, t.y., kraujas perneša deguonį iš plaučių į

audinius ir anglies dioksidą – iš audinių į palučius.

Deguonies praėjimas pro plaučius ir kapiliarų membranas vadinamas
difuziniu procesu. Deguonis iš alveolių oro pereina į plaučių kapiliarų
kraują, o anglies dioksidas iš kapiliarų į alveolių orą. Didžiulė dujų
apykaita vyksta taip pat ir audiniuose tik priešinga kryptimi, nei
plaučiuose: kraujas atneša deguonį ir atiduoda audiniams, o

o iš jų paima
anglies dioksidą. Pagrindinė jėga, sąlygojanti dujų difuziją ir jos kryptį
audiniuose, tai dujų parcialinių slėgių skirtumas tarp kraujo ir audinių.

1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Fizinio krūvio metu įvairios sistemos efektyviai įsisavina deguonį
ir pateikia jį dirbantiems raumenims ir audiniams. Atliekant fizinius
pratimus intensyvi plaučių ventiliacija leidžia paimti didelį deguonies
kiekį. Geras organizmo aprūpinimas deguonimi priklauso ne tik nuo kvėpavimo
dažnumo, bet ir nuo jo gilumo.

Ramybės būklėje, kai kvėpuojama paviršutiniškai, plaučių kvėpavimo
plotas sumažėja, o kuo gilesnis kvėpavimas, tuo organizmas dar geriau
aprūpinamas deguonimi, nei dažnas, bet paviršutiniškas.

Treniruojantis plaučių gyvybinė talpa (deguonies kiekis, kurį žmogus
po normalaus kvėpavimo gali maksimaliai iškvėpti) didėja. Taip pat didėja
ir plaučių ventiliacija (nuolatinis oro pasikeitimas tarp plaučių ir
aplinkos). Ventiliacija didėja tokia pat proporcija, kaip treniruotės
intensyvumas. Ramybės būklėje ventiliacija yra 6 – 8 litrai per minutę, o
dirbant ji pakyla iki 120 litrų. Dirbant raumenims, padažnėja kvėpavimas,
stiprėja kvėpavimo judesiai. Daugiau sunaudojama deguonies ir daugiau
išskiriama anglies dioksido. Žmogui įprastomis sąlygomis reikia iki 350 ml,
dirbant raumenims iki 4000 – 5000 ml deguonies per minutę.

Audiniai atneštą deguonį įsisavina ne visą. Treniruojantis deguonies
utilizacijos (naudingo panaudojimo) koeficientas, palyginti su ramybės
būsena padidėja 50 – 60 (. Organizmo sugebėjimas įsisavinti didelį
deguonies kiekį – vienas treniruotumo bruožų. Treniruojantis žmonių plaučių
paviršius padidėja, tad gilaus įkvėpimo ir iškvėpimo metu dujų apykaita
tarp alveolių oro ir kraujo paspartėja. Kai fizinis krūvis didelis,
organizmui reikia daugiau deguonies, dėl t

to į plaučius per minutę turi
patekti nuo 5 iki 20 kartų daugiau oro.

Gerai veikianti kvėpavimo sistema aprūpina deguonimi visas dirbančio
žmogaus organizmo ląsteles, tarp jų ir galvos smegenų ląsteles, kurios
sunaudoja deguonies daugiau negu kitos. Net nuo lengvų fizinių pratimų
organizme deguonies padaugėja 4 kartus, gali padaugėti net iki 10 kartų.
Treniruotas žmogus sugeba įkvėpti daugiau oro, o tai sąlygoja geresnį
organizmo aprūpinimą deguonimi.

Visus šiuos didelius pakitimus, atsirandančius dirbant raumenims,
reguliuoja nervų sistema.

2. Širdies ir kraujagyslių sistema

Viena iš kraujo funkcijų yra deguonies tiekimas ląstelėms ir anglies
dioksido pašalinimas iš jų. Taip pat kraujas aprūpina ląsteles ir maisto
medžiagomis, bei pašalina iš jų irimo produktus. Susitraukinėdama širdis
veikia kaip siurblys ir varinėja kraują, kuris sudaro sąlygas normaliai
organų veiklai. Kraujas pernešdamas maisto medžiagas bei deguonį teka be
pertrūkių arterijomis, venomis ir kapiliarais. Pagrindinis deguonies
pernešėjas organizme yra forminiai kraujo elementai – eritrocitai. Viena
sudedamųjų eritrocitų dalių – hemoglobinas. Kraujas su hemoglobinu
tekėdamas pro plaučius prisijungia deguonį ir sudaro nepatvarų junginį
vadinamą oksihemoglobinu. Atidavęs deguonį audiniams, hemoglobinas
prisijungia anglies dioksidą ir susidaro junginys – karbohemoglobinas.

2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių

pratimų metu

Kvėpavimo pakitimas glaudžiai susijęs su kraujo apytakos pakitimu.
Atliekant fizinius pratimus padažnėja pulsas, padidėja minutinis širdies
tūris. Kuo intensyviau dirbama, tuo stipriau ventiliuojami plaučiai ir tuo
didesnis minutinis tūris. Kai padaugėja deguonies, kraujyje padaugėja
hemoglobino, dėl to, kad padaugėja eritrocitų, o ekstra atvejais – dėl to
kad iš blužnies į bendrą kraujo ap

pytaką išstumiama kraujo.

Hemoglobinas pasižymi deguonies trauka. Ši trauka padidėja kai
kraujas netenka anglies dioksido. Fizinių pratimų metu išauga deguonies
poreikis audiniams, keičiasi ir anglies dioksido kiekis kraujyje, dėl to
dirginami kvėpavimo, bei kraujo apytakos centrai ir sustiprėja jų veikla.

Kraujo apytakos sistema aprūpina visas besitreniruojančio kūno
ląsteles deguonimi, maisto medžiagomis, apvalo jas nuo medžiagų apykaitos
produktų. Širdis, dirbant raumenims, suintensyvina kraujo apytaką visame
organizme. Susitraukinėdama širdis į aortą išstumia nuo 60 iki 80 ml
kraujo, tačiau intensyviai sportuojant gali jo išstumti iki 200 ml. Kuo
didesnis kraujo kiekis “prabėgs” per laiko vienetą, tuo didesnis kiekis
deguonies bus pernešamas iš plaučių į dirbančius raumenis, tuo bus didesnė
ATP resintezė, tuo mažiau susidarys pieno rūgšties raumenyse.

Treniruojantis raumenis reikalauja didesnio kraujo kiekio.
Periodiškai susitraukinėdami ir atsipalaiduodami veikia kaip siurblys ir
sustiprina veninio kraujo pritekėjimą į širdį. Padidėjęs spaudimas
tuščiavidurėse venose refleksiškai didina skilvelių susitraukimą sistolėje
ir jų prisipildymą diastolės metu, todėl priklausomai nuo fizinio darbo
didėja sistolinis ir minutinis širdies tūriai ir padažnėja pulsas.
Treniruotė didina kapiliarų skaičių, susidaro nauji, o buvusieji tampa
talpesni, elastingesni. Kartu didėja ir cirkuliuojančio kraujo kiekis,
kraujas teka lėčiau, vadinasi ir kraujo kontaktas su funkcionuojančiu
raumeniu tampa didesnis ir ilgesnis.

Sportuojant gerėja deguonies pernešimas krauju, audiniai geriau
paima deguonį iš kraujo, aktyvėja įvairių sistemų, dalyvaujančių dujų
apykaitoje veikla.

2.2. Deguonies pernaša į dirbančius raumenis ir jo vartojimas raumenyse

Deguonies pristatymo į raumenis greitis – vienas iš svarbiausių
raumenų aprūpinimo energija veiksnių, nes ATP resintezės

greitis
mitochondrijose, kur susidaro apie 90 ( visos reikiamos energijos,
priklausomos nuo deguonies koncentracijos ląstelėje. Esant nedideliam
metabolizmui, kai raumuo nedirba, deguonies pristatymo greičio pokyčiai
neturi reikšmės ATP resintezės greičiui. Tačiau, kai deguonies slėgis (pO2)
ląstelėse tampa mažesnis už kritinį lygį, tuomet ATP resintezės greitis
gali būti palaikomas adoptacinių ląstelinio metabolizmo pokyčio dėka. Tai
padidina deguonies pristatymą į raumenis ir jo suvartojimą mitochondrijose.
Maksimalus deguonies suvartojimo greitis raumenų mitochondrijose gali būti
palaikomas tik iki tam tikros kritinės pO2 reikšmės ląstelėse, sudarančios
0,5 – 3,5 mm Hg.

Jeigu metabolinio aktyvumo lygis raumenyse darbo metu viršija
maksimalų ATP aerobinės resintezės reikšmes, tai padidėjęs energijos
poreikis gali būti kompensuojamas anaerobinės ATP resintezės sąskaita.
tačiau anaerobinės metabolinės kompensacijos diapazonas gana siauras ir
tolesnis ATP sintezės greičio didinimas dirbančiuose raumenyse, kaip ir jų
funkcionavimas, tampa nebeįmanomas. Kad deguonies slėgis būtų palaikomas
virš kritinės ribos mitochondrijose, jis turi siekti 15 – 20 mm Hg. Raumenų
veiklai palaikyti deguonies slėgis arterijose, kuriomis kraujas patenka į
raumenis turi siekti 40 mm Hg, o magistralinėse arterijose – 80 – 90 mm Hg.
Deguonis prasiskverbia į kraują per plaučių alveolių kapiliarų sieneles dėl
deguonies dalinio slėgio skirtumo. Tik nedidelė į kraują patenkančio
deguonies dalis ištirpsta plazmoje, o didžiąją dalį prisijungia eritrocitai
ir hemoglobinas. Hemoglobino gebėjimui prisijungti deguonį reikšmės turi
kraujo temperatūra ir pH jonų koncentracija: kuo žemesnė temperatūra ir
didesnis pH, tuo daugiau deguonies hemoglobinas gali prisijungti.

Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos
deguonies poreikis išauga daugelį kartų, tačiau jis tuoj pat negali būti
patenkintas. Reikia laiko, per kurį sustiprėtų kvėpavimo ir kraujotakos
sistemų veikla, kad kraujas prisotintas deguonimi, atkeliautų į dirbančius
raumenis. Kai visų sistemų aktyvumas padidėja, pamažu išauga ir deguonies
suvartojimas dirbančiuose raumenyse. Pagrindinis darbingumą ribojantis
veiksnys raumenyse yra mitochondrijų gebėjimas utilizuoti deguonį ir
oksidacinių fermentų gebėjimas panaudoti deguonį dirbančiuose raumenyse.
Maksimalus deguonies suvartojimas negali ilgai užtrukti: ilgai trunkančio
darbo metu jis sumažėja dėl bendro ir vietinio nuovargio.

Deguonies kiekis, kurio reikia organizmui, kad būtų visiškai
patenkinti energijos poreikiai, vadinamas deguonies poreikiu. Intensyvaus
darbo metu realus deguonies suvartojimas sudaro tik nedidelę deguonies
poreikio dalį. Skirtumą tarp deguonies poreikio ir realiai suvartojamo
deguonies kiekio vadiname deguonies trūkumu. Esant dideliam jo trūkumui,
suaktyvėja anaerobinės ATP resintezės reakcijos, organizme susikaupia
daugiau iki galo nesuoksiduotų anaerobinės apykaitos produktų.

Išnaudotiems energiniams substratams papildyti ir ne iki galo
oksiduotiems produktams pašalinti reikalingas papildomas deguonies kiekis,
todėl po darbo kurį laiką jo poreikis ir suvartojimas yra padidėjęs. Šis
papildomas suvartojamo deguonies kiekis vadinamas deguonies skola. Ji
visuomet būna didesnė už deguonies trūkumą ir kuo didesnis darbo
intensyvumas bei trukmė, tuo didesnis šis skirtumas.

2.3. Kraujo biocheminiai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims

Intensyviai dirbant raumenims labai pasikeičia kraujo biocheminės ir
fiziologinės funkcijos. Kraujo kūneliai ir neląsteliniai elementai rodo
biocheminius ir fiziologinius pokyčius, atsiradusius ne tik raumenyse, bet
ir įvairiose audiniuose ir organuose.

Viena pagrindinių kraujo funkcijų – pernešimo funkcija – užtikrina
įvairių medžiagų pernešimą, kuris fiziškai dirbant raumenims labai
suintensyvėja. Didžiausią reikšmę turi deguonies patekimas iš plaučių į
dirbančius raumenis, o anglies dioksido – iš dirbančių raumenų į plaučius.
Ilgai dirbant dideliu ir vidutiniu intensyvumu, darbingumą gali riboti
deguonies pernašos į dirbančius raumenis nepakankamumas dėl nedidelio
hemoglobino kiekio kraujyje.

Visi žmogaus organizmo audiniai net ramybės būsenoje nuolat
reikalauja deguonies ir jį vartoja, o dirbant tas poreikis dešimt kartų
išauga. Eritrocitų hemoglobinas, plaučiuose prisijungęs deguonies
molekules, jas nuneša į audinius, kur deguonis panaudojamas medžiagų
aerobinės oksidacijos reakcijose. Iš plaučių alveolių per kapiliarų
sieneles į kraują patekęs deguonis ištirpsta plazmoje, pereina per
eritrocitų membraną ir jungiasi su hemoglobinu, 1 g hemoglobino prisijungia
1,34 ml deguonies. Prisijungęs prie hemoglobino deguonies kiekis rodo
kraujo deguonies talpą. Ji daugiausia priklauso nuo hemoglobino kiekio
kraujyje. Raumenyse yra gaminama kraujo hemoglobinui medžiaga –
mioglobinas. Jis padeda oksihemoglobinui atsipalaiduoti nuo deguonies ir iš
kraujo kapiliarų perneša deguonį. Kapiliaruose prisijungęs deguonį
mioglobinas neša jį mitochondrijų ir taip palengvina deguonies įsijungimą į
oksidacijos reakcijas. Raumenų darbo metu padidėjęs deguonies suvartojimas
mitochondrijose ir oksihemoglobinas atiduoda joms savo deguonies atsargas.
Mioglobinas chemiškai jautresnis deguoniui už kraujo hemoglobiną, o tai
garantuoja greitą oksihemoglobino susidarymą ir pristatomo su krauju
deguonies geresnį panaudojimą audiniuose.

3. Medžiagų apykaita

Būtina gyvybei sąlyga yra medžiagų ir energijos apykaita. Maisto
medžiagos svarbios ne vien kaip statybinė medžiaga; jos svarbų vaidmenį
atlieka ir kaip energijos šaltinis. Iš aplinkos patenkančių medžiagų
apykaita prasideda, kai į organizmą patenka vanduo ir maisto produktai.
Pagrindinės dalyvaujančios medžiagų apykaitoje maisto medžiagos yra
baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Nemažas vaidmuo medžiagų apykaitoje
tenka vandens ir mineralinių druskų apytakai.

Baltymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso
daugelis gyvybinių funkcijų – deguonies perdavimas, imuniniai procesai,
raumenų susitraukimas.

Angliavandeniai – organizmui labai svarbios medžiagos, nes jie yra
pagrindinis energijos šaltinis.

Riebalai – tai energetinė medžiaga.

3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu

Fiziniais pratimais galima paveikti riebalų, baltymų, arba
angliavandenių apykaitą. Atliekant fizinius pratimus organizmas daugiau
sunaudoja energijos, sudegina daugiau angliavandenių ir riebalų. Jėgos
pratimai turi didesnę įtaką baltymų apykaitai.

Dirbančiuose raumenyse ir kitose ląstelėse vyksta biocheminiai
procesai – energijai daugiausiai panaudojami angliavandenių ištekliai.
Energijai naudojami riebalai ir baltymai prieš sudegant jie skaldomi iki
angliavandenių. Energetinių medžiagų degimas (oksidacija) organizme – labai
sudėtingas procesas, jame dalyvauja įvairios skaidančios medžiagos –
fermentai.

Treniruočių metu raumenų energija gaunama, skaldant organizmo
angliavandenius glikogeną į pieno rūgštį ir dalį jos sudeginant į vandenį,
bei anglies dioksidą. Dalis pieno rūgšties vėl virsta glikogenu. Šiems
procesams reikalingas deguonis, kurį kraujas atneša iš plaučių (aerobinė
oksidacija). Tačiau raumens energija gali būti ir skaldant glikogeną be
atnešamo iš plaučių deguonies (anaerobinė oksidacija). Kad šie procesai
vyktų greičiau labai padeda fermentai. Kuo intensyvesnis fizinis darbas,
tuo organizmas labiau stokoja deguonies ir tuo jam reikia daugiau fermentų
anaerobinei oksidacijai.

3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų metu

Anaerobinių fizini pratimų metu griaučių raumenyse vykstanti
glikolizė labai priklauso nuo glikogeno, kuris teikia gliukozę glikolizės
reakcijoms, atsargų dydžio. Apie 80 ( ar net daugiau gliukozės glikolizės
reakcijoms gaunama skylant glikogenui, ir glikogeno atsargų išeikvojimas
gali sukelti nuovargį.

Po darbo atsigaunančiuose raumenyse gliukozė naudojama glikogeno
sintezei. Maksimalaus intensyvumo pratimų metu raumenyse glikogenas ir nuo
jo atskelta gliukozė naudojami intensyviai glikolizei palaikyti. Ilgų,
didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujo
gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą (gliukozę)
raumenų glikolizei.

Esant laktato pernašos tarp ląstelių mechanizmui, vienoje ląstelėje
vykstanti glikogenolizė gali teikti kurą oksidacijai kitose ląstelėse.
Griaučių raumenų ląstelės yra ne tik vieta, kur laktotas susidaro, bet ir
jo šalinimo vieta. Be to, dalis dirbančiuose raumenyse susidariusio laktato
ten pat yra suvartojama ir nepatenka į veninį kraują. Kadangi
submaksimalaus ir iš dalies didelio intensyvumo pratimų metu, dėl
intensyvios glikolizės griaučių raumenyse vyksta laktato gamyba,
gliukoneogenezė (gliukozės sintezė iš neangliavandenių), vykstanti
kepenyse, yra efektyvus būdas neutilizuoti gliukozės produktus, kad kuo
ilgiau būtų išlaikyta kraujo gliukozės homeostazė ir prailginta raumenų
glikolizės trukmė. Kepenyse iš naujo pasigaminusi gliukozė gali vėl patekti
į kraujotakos sistemą, sugrįžti į raumenis ir sintezuotis į glikogeną. Kai
glikolizės galingumas didelis ir reakcijos vyksta labai greitai, o
mitochondrijose aktyvumas mažas ar jų pajėgumas bei reguliacija blogesni už
glikolizės, pradeda gamintis pieno rūgštis (laktatas). Kraujas tekėdamas
per raumenis, paima laktotą iš dirbančių raumenų ir nuneša į kitus audinius
– kepenis, inkstus. Šie organai pasisavina laktatą ir gliukoneogenezės
reakcijoje paverčia jį gliukoze. Deja, laktato ekstrakcija iš kraujo
limituoja kepenų, bei inkstų gebėjimas jį pasisavinti į gliukoneogenezės
reakcijas. Nepasisavintas laktotas pradeda kauptis kraujyje. Griaučių
raumenyse laktatas gaminasi nuolat, bet sunkiai dirbant jo gamyba raumenyse
ir kiekis kraujyje gerokai padidėja.

3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai

Lipidus dirbantys raumenys sėkmingai gali panaudoti kaip medžiagą
ATP resintezei. Energetiniams tikslams dirbantys raumenys gali panaudoti
tik laisvąsias riebalų rūgštis, todėl lipidų utilizacijos procesas yra
gerokai lėtesnis už angliavandenių. Nors lipidų katabolizmo eiga lėta, jų
panaudojimas ATP resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra
begalo svarbus, nes neleidžia visiškai išsekti angliavandenių atsargoms.
Jeigu angliavandenių katabolizmas gali vykti ir be deguonies (anaerobinė
glikolizė), tai lipidų (triacilglicerolių) katabolizmas yra grynai
aerobinis procesas, geriausia pasireiškiantis miokarde ir raudonuosiuose
griaučių raumenų skaidulose. Naudojant lipidus kaip energetinį kurą ATP
resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra apsaugoma
angliavandenių (glikogeno) atsargos nuo išsekimo. Tačiau reikia pažymėti,
kad lipidų ir angliavandenių apykaita yra tarpusavyje labai tampriai
susijusi. Lipidai (laisvosios riebiosios rūgštys) yra svarbus energijos
šaltinis ilgų vidutinio intensyvumo pratimų metu. Jų utilizacija yra
sudėtingas procesas, kuris paprastai prasideda vienoje vietoje
(riebaliniame audinyje), o baigiasi kitoje (griūčių raumenų
mitochondrijose).

3.1.3.Fizinių pratimų poveikis proteinų ir aminorūgščių apykaitai

Iš 3 pagrindinių maisto medžiagų (riebalų, baltymų ir
angliavandenių) grupių tik proteinai gali būti panaudoti organizmų
struktūrinių komponentų ir fermentų sintezei. Aminorūgštys svarbios ne tik
kaip raumenų baltymų struktūrinis elementas, bet ir kaip energijos šaltinis
dirbantiems raumenims, bei kaip neogliukogenezės substratas, naudojamas
gliukozės sintezei. Su maistu gaunami proteinai virškinamajame trakte yra
suskaidomi iki savo sudedamųjų dalių (aminorūgščių). Raumenyse yra apie 50
( laisvų aminorūgščių, kurios gali įsijungti į energijos apykaitos
reakcijas fizinių pratimų metu. Kad aminorūgštis būtų galima naudoti
energetiniams tikslams, jų amino funkcinė grupė turi būti pašalinta. Iš
aminorūgščių azotas šalinamas 2 būdais: 1) oksidacinio deaminimo ir 2)
peraminimo.

Išvados

• Reguliariai atliekant fizinius pratimus, padidėja plaučių ventiliacija

ir gyvybinė talpa.

• Dirbant raumenims, kvėpavimas padažnėja, stiprėja kvėpavimo judesiai

ir kvėpavimo raumenys.

• Padidėja deguonies naudingo panaudojimo koeficientas.

• Pratimo atlikimo metu širdis pradeda plakti dažniau ir teikia

raumenims ir audiniams daugiau kraujo.

• Kraujyje padaugėja hemoglobino, eritrocitų, dėl to pagerėja arterinio

kraujo įsisotinimas deguonimi.

• Fizinių pratimų metu išauga deguonies poreikis audiniams.

• Fiziniai pratimai stiprina širdies raumenį, gerėja jo susitraukimo ir

atsipalaidavimo greitis, dėl to padidėja sistolinis ir minutinis

tūriai.

• Raumenyse susidaro nauji kapiliarai, kurie geriau aprūpina juos

deguonimi.

• Sportuojant pagerėja deguonies pernešimas krauju.

• Gerėja kraujotaka raumenyse ir kituose audiniuose, dėl to jie geriau

aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis.

• Fizinių pratimų dėka intensyvėja medžiagų apykaita.

• Darant pratimus, organizmas sunaudoja daugiau energijos.

• Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos

deguonies poreikis išauga daug kartų.

• Dirbant raumenims pasikeičia biocheminės ir fiziologinės kraujo

funkcijos pakitimai, kurie atsiranda ne tik raumenyse, bet ir

įvairiose audiniuose ir organuose.

• Raumenyse gaminasi mioglobinas, kuris padeda oksihemoglobinui nuo

deguonies.

• Ilgų, didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų

glikogenas, kraujo gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti

energetinį kurą raumenų glikolizei.

• Lipidų katabolizmas yra grynai aerobinis procesas.

• Lipidų ir angliavandenių apykaita yra tampriai susijusi.

• Tik proteinai gali panaudoti organizmo struktūrinių komponentų ir

fermentų sintezei.

Naudota literatūra

1. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas: Mokslas, 1988. – 11 p.
2. Banevičienė R. Žmogus. Pažinkime savo kūną.
3. Dzenis V., Labanauskas K., Palaima J. Sportinė treniruotė. – Vilnius:

Mintis, 1965. – 74 – 75 p.
4. Gailiūnienė A., Milašius K. Sporto biochemija. – Vilnius: Lietuvos

informacijos centras, 2001. – 71 – 76 p., 79 – 81 p., 89 – 94 p.
5. Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius: Mokslas, 1990. – 14 p.
6. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. – Vilnius: LTOK, 1996. – 28 –

34 p.
7. Kazlauskas V. Darbingumo ir sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mintis,

1988. – 4 – 8 p.
8. Maukosianas A. Fiziologija. – Vilnius: Mokslas,1975. – 22 p., 29 p., 80

p., 93 p.
9. Valaitis S. Sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mokslas, 1989. – 4 – 5 p.

Leave a Comment