Matematikos profesorius Viktoras BiržiškaDr. JUOZAS BANIONISLietuvai, jos mokslui ir kultūrai nepaprastai daug nusipelnę trys broliai profesoriai Biržiškos – Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Iš spausdintų šaltinių geriausiai pažįstama dviejų vyresniųjų brolių Biržiškų – Mykolo ir Vaclovo veikla bei jų nuopelnai lituanistikai. Mažiausiai rašyta apie jauniausiąjį Biržišką – Viktorą, matematiką, inžinierių, technologą, publicistą. Šiemet pažymėdami profesoriaus gimimo jubiliejų, žvilgtelėkime į Viktoro Biržiškos nuopelnus kuriant ir plėtojant Lietuvoje matematikos mokslą.
Viktoras Biržiška gimė 1886 m. vasario 11 d. Viekšniuose, gydytojo Antano Biržiškos ir muzikos mokytojos Elzbietos Radzevičiūtės šeimoje. 1904 m. aukso medaliu baigęs Šiaulių gimnaziją ir jausdamas polinkį tiksliesiems mokslams, Viktoras Biržiška įstoja į Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Matematikos skyrių. Tais pačiais metais išlaiko konkursinius egzaminus į Technologijos instituto Mechanikos skyrių ir pasiryžta tapti inžinieriumi. Kartu pasilieka laisvuoju klausytoju universitete, kur turi progą ugdyti matematinius gabumus. V.Biržiškos pedagogai buvo pasaulinio garso matematikai – jis klausė profesoriaus B.Kojalavičiaus diferencialinių lygčių ir profesoriaus A.Markovo (vyresniojo) tikimybių teorijos .kursus. Studijuodamas imasi praktinės veiklos ir užsitikrina sau pragyvenimą. Peterburgo Dermidontovo gimnazijoje dirba matematikos mokytoju, be to, verčiasi privačiomis pamokomis. Taip pat dirba Peterburgo elektros stotyje. Pastebėjus studento gabumus, jam patikimos meistro padėjėjo pareigos V.P.Baranovskio akcinės bendrovės įmonėje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse V.Biržiška įgyja inžinieriaus technologo diplomą ir paskiriamas dirbti į tą pačią įmonę. 1914-1915 m. jis suprojektuoja Petrograde du – medinį ir geležinį tiltus ir vadovauja jų statybai.1917 m. V.Biržiška tampa jau minėtos akcinės bendrovės trijų fabrikų – mechaninio, artilerijos sviedinių gilzių ir vamzdelių – direktoriumi. Po bolševikų perversmo Rusijoje V.Biržiška persekiojamas, areštuojamas ir įkalinamas. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvai sudarius sutartį su Sovietų Rusija, jis drauge su kitais 25 lietuviais iškeičiamas į bolševikus, kalėjusius Panevėžyje.
Taip atsidūręs Vilniuje V.Biržiška dėsto matematiką, fiziką, chemiją, piešimą I Vyrų gimnazijoje bei Lietuvių mokytojų seminarijoje. 1921 m. Vilniuje įsteigtuose aukštuosiuose mokslo kursuose skaito epizodinį kursą “Naujos idėjos fizikoje”. Šiuo laikotarpiu tarsi apie pedagogo kredo pareiškia laiške broliui Vaclovui į Kauną: “Negalimas daiktas, kad mūsų inteligentija išeitų mokslą paviršutiniškai, juk viso krašto likimas nuo tos jaunuomenės priguli!”Lenkams okupavus Vilnių, V.Biržiška vėl įkalinamas ir tik įsikišus Tautų Sąjungai jis drauge su kitais tautiniais veikėjais deportuojamas už administracinės linijos. Atsikėlęs į Kauną V.Biržiška paskiriamas Krašto apsaugos ministerijos žinion – dirba artilerijos tiekimo skyriuje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, jis nepamiršta pedagoginio darbo. 1922-1924 m. dėsto matematiką, fiziką, lotynų kalbą “Aušros” gimnazijoje, nuo 1923 m. – fiziką suaugusiųjų gimnazijoje, 1923-1924 m. – aukštąją matematiką Aukštuosiuose karininkų kursuose. Nuo 1924 m. skaito mokslo populiarinimo paskaitas V.Kudirkos liaudies universitete. Tačiau savo pedagoginėje veikloje pirmenybę teikia besikuriančiam Lietuvos universitetui. 1922 m. jis, kaip prof. A.Markovo auklėtinis, kviečiamas į Matematikos-gamtos fakultetą dėstyti tikimybių teorijos. Šitą pasirinkimą bus nulėmę ir tai, jog Matematikos katedros dėstytojai turėjo dirbti ir Technikos fakultete, o pastarojo studentai pageidavo “kad bent dalis matematikos kursų būtų dėstoma matematikų inžinierių”.1922 m. spalio 16 d. V.Biržiškai suteikiamas docento vardas ir pavedamas dėstyti vienas pagrindinių aukštosios matematikos kursų. Be tikimybių teorijos, matematikams jis skaitė integralinį skaičiavimą, variacinį skaičiavimą, baigtinių skirtumų teoriją, įvadą į analizę, apibrėžtinį integralą, diferencialinę geometriją, vektorinę analizę. Bendruosius aukštosios matematikos kursus klausė ir fizikai.Įkūrus Lietuvoje universitetą, svarbiu dėstytojų veiklos baru tampa lietuviškų vadovėlių rengimas. Iki 1928 m. pasirodo du V.Biržiškos skaitytų paskaitų konspektai – “Įvadas analizin” (1927 m.) ir “Integrinio skaičiavimo pagrindai” (1928 m.). Tuomet tai buvo didelė paspirtis tiek dalykiniu, tiek terminologiniu požiūriu studijuojantiems matematiką.1927 m. dviejuose periodinio leidinio “Mūsų žinynas” numeriuose spausdinamas V.Biržiškos straipsnis “Tikimybių teorija ir jos vaidmuo artilerijoje”. Docentas jį parengė iš skaitytų Aukštuosiuose karininkų kursuose paskaitų ir gvildena konkretų tikimybių teorijos taikymą artilerijos reikalams.Atsižvelgiant į nuveiktus darbus universitete, 1928 m. gruodžio 14 d. V.Biržiška pakeliamas į ekstraordinarinius profesorius. 1930 m. į Vokietiją išvyksta ordinarinis profesorius O.Folkas. Analizinės mechanikos, elipsinių funkcijų kursai pavedami V.Biržiškai. 1932 m. rudens semestre jam dar tenka skaityti funkcijų teoriją, po metų – visai naują skaičių teorijos dalyką. Greta to teisininkams ir ekonomistams V.Biržiška dėsto statistikos pagrindus ir politinę aritmetiką. 1930 m. rugsėjo 1 d. profesorius skiriamas Matematikos seminaro ir bibliotekos vedėju bei išrenkamas universiteto Matematikos ir astronomijos komisijos pirmininku, o 1931 m. tampa Matematinės analizės katedros vedėju.1930 m. gydydamasis Šveicarijoje, V.Biržiška baigia rengti trečią – “Matematikos tikimybių teorijos pagrindų” vadovėlį. Jis parašytas remiantis S.Beršteino aksiomų sistemomis, todėl skiriasi nuo mums įprastų dabartinių šio dalyko vadovėlių. Tačiau vadovėlis pirmiausia vertinamas kaip lietuviškųjų pirmtakas.1931 m. profesorius paskelbia dar vieną straipsnį iš tikimybių teorijos, pavadintą “Tikimybių teorijos plėtojimasis”. Jame autorius apžvelgia šios matematikos šakos raidą nuo Justijono (VI a.) iki rusų mokslininko A.Markovo (XX a. pr.) ir prognozuoja platų šio dalyko taikymą ateityje.Trečiasis V.Biržiškos straipsnis (”Apibendrintų išvestinių būvis”) teikia skaitytojui matematinės analizės žinių ir supažindina su apibendrintomis išvestinėmis.Atsiduoti vien moksliniam darbui trukdė įvairialypė veikla. Šalia pedagoginio darbo jis nuo 1931 m. bendradarbiavo Lietuviškojoje enciklopedijoje – buvo matematikos ir mechanikos skyriaus redaktorius. Iki sovietų okupacijos spėjusiuose išeiti 9 tomuose išspausdinta daugiau kaip 180 jo parašytų straipsnių.Profesorius taip pat rūpinosi modernių lietuviškų matematikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms leidimu. 1934-1937 m. jis redagavo K.Klimavičiaus “Aritmetikos teoriją”, A.Busilo ir Z.Balučio “Algebros” 1-2 dalis, Z.Balučio ir Balevičiaus “Algebros” 3-5 dalis, “Skaičių kvadratų, kvadratinių šaknų ir logoritmų lenteles” ir A.Graželio “Susijusių su trigonometrinių funkcijų pritaikymu geometrinių uždavinių rinkinį”. Nuo 1940 m. rudens semestro drauge su kitais matematikais persikelia į Vilnių, kur, vadovaudamas tai pačiai katedrai kaip ir Kaune, dėsto funkcijų teoriją, tikimybių teoriją, skaičių teoriją, analizinę mechaniką bei veda matematikos seminarą. 1941 m. jis siūlomas į Lietuvos SSR Mokslų akademijos tikruosius narius. Pripažįstant nuopelnus Lietuvos matematikai, 1941 m. lapkričio 8 d. V.Biržiška išrinktas ordinariniu profesoriumi. Tuo metu jis baigia rengti išsamų matematikos darbą “Sveikųjų racionaliųjų, kompleksinių, hiperkompleksinių ir algebrinių skaičių mokslas”, kuris apie 1942 m. buvo patvirtintas Lietuvos mokslų akademijos. Šis 1200 puslapių rankraštis buvęs parengtas spaudai, bet dėl Antrojo pasaulinio karo sukeltos suirutės taip ir liko neišspausdintas.Gresiant antrajai sovietų okupacijai, V.Biržiška pasitraukia į Vokietiją. 1946 m. Baltijos kraštų išeivių šviesuomenės iniciatyva įkuriamas Baltijos universitetas, kur Matematikos-gamtos fakulteto prodekano ir Matematikų grupės vedėjo pareigas eiti pakviečiamas V.Biržiška. Profesoriui tenka vokiškai skaityti didesnę aukštosios matematikos disciplinų dalį: analizinę geometriją, paprastąsias ir dalines diferencialines lygtis, Furje eilutes ir integralus, skaičių teoriją ir integralinį skaičiavimą.Uždarius universitetą, 1950 m. V.Biržiška išvyksta į JAV. Nepavykus patekti į Čikagos technologijos institutą, reikėjo verstis atsitiktiniais darbais. Tada matematikai ir publicistikai galėjo skirti tik laisvalaikio valandas.1952 m. “Aidų” žurnalo antrajame numeryje išspausdintas platus probleminis straipsnis “Matematika” buvo paskutinis profesoriaus šios mokslo srities darbas. Jame autorius kritikuoja nuomonę dėl matematikos mokslo paslankumo ir pastebi, jog “matematika, netobulo intelekto darinys, niekados negalės pasiekti tobulumo ir būtinoje tolydinėje savo raidoje turės ieškoti ir kurti naujus matematiškojo tyrimo metodus”.Gyvendamas JAV, V.Biržiška priklausė Lietuvių profesorių draugijai, buvo išrinktas Lietuvių matematikų-fizikų draugijos garbės nariu.1964 m. sausio 27 d. Viktoras Biržiška mirė. V.Biržiškos likimas – mūsų inteligentijos likimas, kuriame atsispindi Lietuvos tragedija. Tačiau jo nuveikti darbai plėtojant matematikos mokslą paliko pėdsaką Lietuvoje.