AUTOMOBILIŲ LAUŽO PERDIRBIMAS
Automobilių laužo perdirbimas
Per pastaruosius 20 metų automobilių gamyba padidėjo – 2000 m.
pagamintų automobilių skaičius (išskyrus komercinius automobilius) siekė 58
mln. vnt. (žr. 1 pav.).
[pic]
1 pav. Automobilių gamyba pasaulyje 1980-2000 metais.
Naudojami automobiliai nuolatos sensta ir dalis jų kasmet išimama iš apyvartos. Įvairiose šalyse tai kasmet sudaro apie 4-9% visų naudojamų automobilių. Dauguma šių transporto priemonių perdirbama šalyje, likusios eksportuojamos.
1 lentelėje pateikti vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų medžiagų kiekiai procentais.
1 lentelė. Vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų medžiagų vidutiniai kiekiai (procentais pagal svorį)
|Medžiaga |Automobilių gamybos metai |
| |1965 |1985 |1995 |2000 |
|Plienas, juodieji metalai |76,0 |68,0 |63,0 |61,0 |
|Aliuminis |2,0 |4,5 |6,5 |7,5 |
|Kiti spalvotieji metalai (varis, |4,0 |3,0 |3,0 |4,0 |
|švinas, cinkas) | | | | |
|Plastmasės |2,0 |10,0 |13,0 |14,0 |
|Kitos (stiklas, guma) |16,0 |14,5 |14,5 |13,5 |
Automobiliams gaminti naudojamų medžiagų kiekiai kinta: mažėja juodųjų metalų, tačiau daugėja plastmasių, aliuminio. 85 procentai perdirbti skirtų automobilių dažniausiai smulkinami, likę 15 procentų supjaustomi į gabalus arba supresuojami.
2 pav. iliustruoja daugybę medžiagų ir detalių, naudojamų automobiliams gaminti.
[pic]
2 pav. Automobiliams gaminti naudojamos medžiagos ir detalės
Perdirbimo procesuose dominuoja metalo išgavimas. Dažniausiai atliekamos trijų tipų smulkinimo operacijos: pjaustymas, smulkinimas, malimas. Naudojamų tipų įrenginiai gali perdirbti apie 1,5 mln. t per metus. Utilizuojami automobiliai, įvairūs jų likučiai gali būti be papildomų operacijų tiekiami tiesiogiai į veikiančius plaktukinius malūnus ir smulkintuvus (3 pav.).
[pic]
3 pav. Automobilių laužo smulkintuvas
Pavyzdžiui, JAV, Atlantoje (Džordžijos valstija) pastatyta ir veikia automobilių perdirbimo įmonė Newell Recycling Co, kurioje neišmontuota transporto priemonė gali būti susmulkinta į skiautes per 1 minutę nuo proceso pradžios. Smulkintuvas gali perdirbti apie 100 tonų per valandą.
Atsižvelgiant į juodųjų metalų rinką, automobilių perdirbimo metu galima išgauti nuo 7000 iki 9000 tonų metalo per mėnesį. Pirminio apdorojimo metu pašalinami degalų bakas, katalitinis keitiklis, oro pagalvė, akumuliatorius, padangos, tepalai, stabdžių ir šaldymo skysčiai.
Automobilių laužas smulkinamas minėtais tradiciniais metodais.
Didesnių gabaritų likučiai kameroje draskomi tol, kol tampa tokio dydžio, kad pralenda pro specialių grotelių kiaurymes. Tolesnės operacijos metu medžiaga perduodama į oro skirstytuvą ir magnetinį separatorių, kad būtų surūšiuoti skirtingai komponentai. Medžiagas oro srovė suskirsto į lengvas oro srautų išnešamas daleles ir sunkias daleles (tokias kaip: aliuminis, magnis, cinkas, varis, žalvaris, švinas, plastmasė, guma, smulkintas stiklas), kurios nusėda.
Po plovimo iš medžiagų gabalų mišinio pirmiausia atskiriami magnis ir guma. Tam naudojamas ferosilicio tirpalas, kurio lyginamasis svoris yra 2,2
kg/l. Magnio gabaliukai gali būti rankomis atskirti iš plūduriuojančių dalelių. Likę sunkesni spalvotieji metalai ir nerūdijantis plienas grimzta į dugną. Antruoju rūšiavimo etapu sunkieji metalai atskiriami naudojant didesnio lyginamojo svorio tirpalą (3,4 kg/l). Plūduriuojantis aliuminis atskiriamas nuo tirpale grimztančių vario, cinko, švino, žalvario ir nerūdijančio plieno. Atskyrimo efektyvumas svyruoja nuo 90 iki 96 procentų.
Kiekvienu nauju rūšiavimo etapu likusios medžiagos nardinamos į vonią su vis didesnio lyginamojo svorio lipniu ferosilicio tirpalu. Atskirtos medžiagos grąžinamos į gamybą. Vidutinis ferosilicio nuostolis yra apie 4-5
kg vienai tonai įkrautos medžiagos.
Mechaninis metalų rūšiavimas yra sudėtingas, todėl dažnai jie atskiriami pagal atitinkamą lydymosi temperatūrą. Tam naudojamas Coreco-
rotacinė mašina su lydymo krosnimi, K. Weiss sistema, kurią sudaro dvi nuosekliai sujungtos lydymo krosnys. Čia dažniausiai atskiriamas grynas švinas ir cinkas.
Medžiagų atskyrimo problema sėkmingai išspręsta Duisburge (Vokietija).
Naudojant šiuos procesus buvo atskirta 70000 tonų sumaišytų spalvotųjų metalų.
Po to, kai pašalintos nemetalinės medžiagos ir laidai, likusi medžiaga smulkinama ir sijojama. Dalelių dydis svyruoja nuo 15 iki 65 mm. Atskiros dalelės po to analizuojamos lazerio ir atominės emisijos spektroskopu.
Identifikuotos dalys nuo rūšiavimo konvejerio stumiamos į atitinkamą lataką. Atskiriamas aliuminis, magnis, cinkas, varis, jų lydiniai, taip pat švinas ir nerūdijantis plienas.
Spalvotųjų metalų analizės procesui palengvinti nuo 1992 m. buvo naudojami rentgeno spinduliai. Tai sudarė galimybes išskirti 12 skirtingų metalų – magnį, aliuminį, varį, alavą, cinką, žalvarį, bronzą, šviną, nikelį, manganą, chromą bei chromo nikelio plieną -ir palengvino rūšiavimo procesą. Atsižvelgiant į dalelių dydį, maksimalus našumas – 400-1000 kg/h.
Pagrindinė su automobilių perdirbimu susijusi problema – susidarančios šalutinių produktų atliekos (sudaro apie 25-30% svorio), turinčios daugybę pavojingomis laikomų medžiagų. Tai pjaustymo ir smulkinimo dulkės bei pūkai, užteršti kuru, variklio, transmisijos ir diferencialo tepalais, stabdžių ir akumuliatorių skysčiais bei antifrizo, šaldymo ir stiklų plovimo skysčių mišiniu. INTECUS Consulting Company nustatė, kad
Vokietijoje perdirbus 2,6 milijonų transporto priemonių susidarė 68,7
milijonų litrų skysčių. Taikomi automobilių perdirbimo metodai negarantuoja to, kad šie skysčiai bus tinkamai pašalinti. Pavojingos atliekos susimaišo su inertiškomis smulkinimo atliekomis (tekstile ir plastmasėmis), dėl to visas smulkinimo dulkes ir pūkus būtinai reikia laikyti pavojingomis atliekomis. Vokietijoje kasmet į kontroliuojamus sąvartynus pašalinama apie
550 000 t susidarančių pjaustymo ir smulkinimo dulkių bei pūkų. Kadangi naudojama daugiau plastmasių, kompozicinių ir kitų nemetalinių medžiagų (pvz., keramikos), daugėja ir pjaustymo bei smulkinimo dulkų ir pūkų. Ši tendencija stiprėja.
Automobilių dalių nemetalines medžiagas ir skysčius dabar galima tinkamai perdirbti tiktai transporto priemones išmontavus. Išmontavimas nereikalauja keisti esamus automobilių perdirbimo metodus, o tik pagreitina procesą. Išmontavimo linijų metodo pranašumą lemia didesnis automatizavimas. Tačiau automatizuotą išmontavimą gali pasunkinti prasta transporto priemonės būklė: korozija, užteršimas, koks nors pakenkimas dėl avarijos. Kadangi šiuolaikinių transporto priemonių agregatai bei mazgai turi daug atramų, rankinis transporto priemonių išmontavimas užima daug laiko. Reikalinga išmontavimo gamykla, kuri galėtų taikyti specifines automobilių dalių ir skysčių pašalinimo bei perdirbimo technologijas.
Metalurginio perdirbimo koncepcija buvo plėtojama Mercedes Benz AG ir
Voest-Alpine Steel AG. Pirminio automobilių apdorojimo metu pašalinami automobiliniai skysčiai, varis, plastmasės, akumuliatorių baterijos, katalitiniai keitikliai. Transporto priemonės supresuojamos į blokus ir paduodamos tiesiai į lydyklą. Transporto priemonių plastmasių likučiai naudojami kaip kuras. Šios perdirbimo sistemos schema parodyta 4 pav.
[pic]
4 pav. Automobilių metalurginio perdirbimo proceso schema
Procesas prasideda, kai gabalai ir supresuoti blokai, sumaišyti su plastmase ir užteršti kuro angliavandeniliais, lydomi 1000°C temperatūroje.
Išlydyta masė, įskaitant šlaką, paduodama į oro srovės katilinę, kad būtų toliau apdorojama. Dėl aukštos temperatūros laužo organinė dalis virsta degiosiomis dujomis. Cinkas ir švinas virsta aerozoliais ir vėsdami pirmiausia sukimba su dulkėmis ir pelenų dalelėmis.
Antrinis oro padavimas viršutinėje lydymo katilinės zonoje priverčia dujas degti. Išsiskirianti šiluma įkaitina automobilių laužą beveik 1000°C.
Degimo produktai traukiami iš lydymo krosnies per dviejų pakopų maišytuvą su sūkurine kamera (termoreaktorių) į utilizuojamos šilumos boilerį, kur susidaro garas elektrai ir šilumai gaminti. Čia dujos atšaldomos iki 400°C, o purškiamas vanduo sumažina temperatūrą iki 150 °C.
Dujos praleidžiamos pro struktūrinį filtrą dulkėms pašalinti. Purškiamas vanduo ne tik atšaldo dujas, bet ir slopina dioksinu ir furanų susidarymą. Po to, kai antrą kartą dujos atvėsinamos, jos paduodamos į dviejų pakopų skruberį kuriame pašalinami HC1 ir SO2.
Skruberyje sukauptas turinys kartu su sunkiaisiais metalais užterštu nutekamuoju vandeniu surišamas gipsu. Galutinai degimo produktai valomi praleidžiant per aktyvuotą anglį, kur vyksta dioksinų, furanų ir sunkiųjų metalų adsorbcija ir pašalinimas. Valymui panaudota anglis naudojama kaip lydymo krosnies kuras.
Automobilių perdirbimas Europos Sąjungoje
Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje pavaizduota nuo 1995
iki 2000 metų 5 pav.
[pic]
5 pav. Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje
Nuo 1998-ųjų per metus pagaminama daugiau nei 14,5 milijonų automobilių, o 2002-aisiais bendra automobilių gamyba (įskaitant keleivinius, lengvus komercinius automobilius, sunkvežimius ir autobusus)
siekė 17milijonų vienetų. Daugiausia automobilių pagaminama Vokietijoje,
Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Pagal pateiktus duomenis, Europos Sąjungoje 1995 metais buvo naudojama apie 160 milijonų automobilių, 2001 metais šis skaičius padidėjo iki 180
milijonų vienetų. Daugiau nei 80% šių automobilių buvo naudojama penkiose aukščiau paminėtose šalyse, kurios yra pagrindinės gamintojos. Duomenys apie didėjančią automobilių gamybą ir naudojimą rodo automobilių pramonės svarbą visuomenėje.
Tačiau šioje pramonėje susiduriama su daugybe iššūkių, iš pagrindų susijusių su poveikiu aplinkai. Transporto priemonės veikia aplinką per visą savo tarnavimo laikotarpį. Automobilius gaminant ir naudojant sunaudojama energija ir ištekliai, generuojamos atliekos, dujos, sukeliančios šiltnamio reiškinį, išmetamos kenksmingos medžiagos, taip pat kenksmingas nebenaudojamų automobilių išmetimas.
Nebenaudojamų automobilių perdirbimą sudaro pats perdirbimas, atnaujinimas ir panaudojimas iš naujo. Automobilių perdirbimą įtakoja važiavimo galia, kriterijai ir koncepcija, taip pat daugybė kitų faktorių, kurie su laiku keičiasi. Pavyzdžiui, elektros lanko krosnies sukūrimas
1960–1970 metais dramatiškai padidino transporto priemonių gaubtų panaudojimą metalo laužui. Vėliau, gaminant aukštos kokybės plieną, automobilių laužas turėjo būti be spalvotųjų metalų, todėl pradėtas magnetinis spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų atskyrimas. Dar vėliau efektyvesnis pasirodė nebenaudojamų automobilių aliuminio atskyrimas ir atkūrimas, nei aliuminio gamyba iš rūdos.
Šiandien nebenaudojamų automobilių perdirbimą skatina ne tik ekonominiai ir technologiniai faktoriai, bet ir socialinis bei aplinkosauginis susirūpinimas. Kitaip tariant, automobilių pramonė linksta prie ilgalaikio atliekų tvarkymo.
Nebenaudojamų automobilių perdirbimo pasirinktys yra susijusios su medžiaga, naudojama gaminant transporto priemones, taip pat su jos komponentų surinkimu. Dabar gaminant automobilius stengiamasi naudoti lengvas medžiagas, pvz., aliuminio ir polimerų sudedamąsias dalis. 1965
metais bendrą automobilių svorį Europoje sudarė apie 82% spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų (2% aliuminio) ir 2% plastmasės. Aštuntajame dešimtmetyje spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų kiekis vidutiniškai siekė
74–75% (4,5% aliuminio), o plastmasės kiekis siekė 8–10%. Lengvesnių medžiagų (aliuminio ir plastmasių) naudojimas pagerino degalų ekonomiką ir sumažino išmetimų kiekį. Manoma, kad automobilio svorį sumažinus 100 kg, kuro sunaudojama maždaug 0,7 L/100 km. Tačiau automobiliuose naudojant lengvesnes medžiagas padidėja svoris pristatant naujas komforto ir saugos priemones.
6 pav. vaizduojama vidutinė Europos Sąjungoje gaminamų automobilių sudėtis. Aiškiai matoma, kad bendrame automobilio svoryje padidėjo aliuminio kiekis (~8%). Spalvotieji ir nespalvotieji metalai (Zn, Cu, Mg ir
Pb) sudaro apie 67,5% automobilio. Šiame paveikslėlyje taip pat vaizduojamas plastmasių kiekis, sunaudojamas vidutinio tipo automobiliuose
(~9,3%), jų taikymas automobilio kėbule ir pagrindinių naudojamų plastikų tipai (polivinilo chloridas, polipropilenas, poliuretano guma ir t.t.).
[pic]
6 pav. Europos Sąjungoje gaminamų automobilių sudėtis
Atsižvelgiant į vidutinę automobilio gyvenimo trukmę, kuri yra nuo 12
iki 15 metų, 6 paveikslėlyje pavaizduotos sudėties automobilis bus perdirbamas ateinantį dešimtmetį Europos Sąjungos šalyse. Panašiai, dabar perdirbami automobiliai, kurie buvo pagaminti 1980–1990 metais.
Bendra automobilio kelių schema, pradedant nuo automobilių gamintojų iki trupintuvo, parodytas 7 pav. Galutiniai automobilio savininkai, t.y.
vartotojai, yra pradinis nebenaudojamo automobilio taškas. Išregistravę transporto priemones vartotojai gali savo senuosius automobilius pristatyti prekybos agentams ir panaudotų automobilių agentams. Agentai savo ruožtu panaudotus automobilius pristato surinkėjams/išmontuotojams. Panaudoto automobilio išregistravimą gali atlikti vartotojai, agentai, surinkėjai ir/arba išmontuotojai, priklausomai nuo šalies taisyklių.
[pic]
7 pav. Automobilio „gyvenimo kelias“
Europos Sąjungos šalyse per metus perdirbama apie 8-9 milijonus nebenaudojamų transporto priemonių. Tačiau faktinis skaičius turėtų būti mažesnis, nei oficialusis. Taip yra todėl, kad iš Europos Sąjungos išvežama labai daug nebenaudojamų automobilių naudojimui ne Europos Sąjungos šalyse, tokiuose regionuose kaip Rytų Europa, buvusi Sovietų Sąjunga ir Šiaurės
Afrika. Tai galima paaiškinti tuo, kad parduodant šias panaudotas transporto priemones gaunama daugiau pelno nei priduodant atskiras dalis ir medžiagas Europos Sąjungoje.
Surinkimo ir išmontavimo įmonės nuima vertingas atskiras dalis ir kitus komponentus: variklius, akumuliatorius, alyvas ir degalus bei oro pagalves. Nors šios įmonės yra būtinos siekiant sumažinti nebenaudojamų automobilių atliekų kiekį, tai mažos įmonės, kurios labiausiai suinteresuotos panaudotų automobilių dalimis, kurios tinka panaudoti pakartotinai, perdirbti arba parduoti. Panaudotos transporto priemonės dažnai išmontuojamos netinkamai, taip padidinant automobilių laužo toksiškumą. Po išmontavimo transporto priemonių liekanas apdoroja trupinimo įmonės.
Liekanas sutrupinus su gauta medžiaga atliekamos įvairūs mechaniniai ir fiziniai atskyrimo procesai, siekiant atkurti spalvotuosius ir nespalvotuosius metalus. Trupinimo proceso liekanos, automobilio liekanos sudaro apie 20–25% nebenaudojamo automobilio svorio. Vidutinė jų sudėtis parodyta 7 pav.
Perdirbama apie 75–80% nebenaudojamo automobilio, o šis santykis yra didesnis nei perdirbamų paprastesnių produktų, pvz., stiklo taros, laikraščių ir/arba aliuminio skardinių. Reikia pabrėžti, kad lengvajame automobilyje yra apie 15 000 dalių.
Medžiagos, kurias būtų galima sutrupinti, yra problema ne tik Europos
Sąjungos, bet it kitose šalyse visame pasaulyje, kalbant apie automobilių pramonę. Apie 2 milijonai tonų trupintinų medžiagų per metus generuojama
Europos Sąjungos šalyse. Faktiškai, tai mažiau nei 1% bendros Europos
Sąjungoje generuojamų atliekų sumos. Trupintinos medžiagos, nors ir yra pakankamai toksiškos, kad būtų klasifikuojamos kaip kenksmingos medžiagos daugelyje šalių, gali būti laikomos energijos ištekliu ir jose yra daugiau kaip 7% degių medžiagų (žr. 7 pav.).
Trupintinas medžiagas galima perdirbti/atkurti arba išmesti kaip šiukšles. Perdirbimas priklauso pramoninei veiklai, kuri pagrįsta patvirtintomis technologijomis ir tvirta ekonomika. Nors buvo ištirta daugybė alternatyvų (atskyrimas fiziniu būdu, deginimas ir sudėtinės medžiagos), atrodo, kad trupintų medžiagų išmetimas yra tinkamiausias pasirinkimas.
Trupintinų medžiagų išmetimo šiukšlynuose kaina skiriasi įvairiose šalyse. Išmetimo kaina Vokietijoje yra bent du kartus aukštesnė nei
Didžiojoje Britanijoje. Dėl aukštos išmetimo kainos pradėta ieškoti ekonomiškesnių trupintinų medžiagų išmetimo būdų. Trupinimo įmonės
Vokietijoje galiausiai yra atsakingos už trupintinų medžiagų kiekio sumažinimą ir už aplinkai padarytą žalą, kylančią dėl jų išmetimo šiukšlynuose. Aplinkos apsaugos politika Vokietijos automobilių industrijoje siekia, kad ateityje automobilių pardavimo tarpininkai ateityje automobiliuose minimaliai sumažintų automobilių įtaką aplinkai.
Griežti reikalavimai Vokietijoje gali būti paaiškinti tuo, kad šalies ekonomikoje automobilių pramonės vaidmuo yra labai svarbus.
Nebenaudojamų automobilių perdirbimas ateityje
Dėl naudojamų automobilių įtakos aplinkai yra išvystyta atitinkamų tautinių politikų ir savanoriškų susitarimų. 1999 metų pabaigoje dešimt
Europos Sąjungos šalių (Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija,
Olandija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija) nustatė konkrečias taisykles ir/arba savanoriškus susitarimus dėl nebenaudojamų automobilių. Šiose šalyse yra beveik 96% visų Europos Sąjungoje nesančių nebenaudojamų automobilių.
Pagal Europos Parlamento ir Konsulo direktyvą, priimtą 2000 m. rugsėjo
18 d., buvo sutvarkyta ankstesnė tautinė politika ir savanoriškos sutartys.
Jos tikslas buvo suderinti esamas taisykles, o Europos Sąjungos vyriausybes ir automobilių pramonę paskatinti visiškai laikytis direktyvos reikalavimų, o pagrindinius reikalavimus išversti ir atitinkamai pritaikyti kiekvienoje šalyje. Pagrindinis šios nebenaudojamų automobilių direktyvos siekis yra į šiukšlynus išmesti tik 5% nebenaudojamų automobilių liekanų. Joje sakoma:
1. Šalys narės turi imtis atitinkamų veiksmų ir skatinti komponentų, tinkamų perdirbimui, perdirbimą, komponentų, kurių negalima perdirbti, atkūrimą ir leisti pasirinkti perdirbti, kai tai yra įmanoma ir jei tai nekenkia aplinkai, iš anksto nenusiteikiant prieš reikalavimus dėl automobilių saugos ir aplinkos apsaugos reikalavimus, pvz., išmetimus į orą ir triukšmo kontrolę.
2. Šalys narės turi imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog ekonomikos operatoriai siekia tokių tikslų:
a. Ne vėliau kaip 2006 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems automobiliams panaudojimas iš naujo ir atkūrimas turi būti padidintas iki mažiausiai 85%, pagal vidutinį automobilio svorį per metus. Per tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir perdirbimas turi būti padidintas iki mažiausiai 80%, pagal vidutinį automobilio svorį per metus; automobiliams, pagamintiems prieš 1980 m. sausio 1 d., šalys narės gali nustatyti žemesnius skaičius, tačiau ne žemesnius kaip 75%
panaudojimui iš naujo ir atkūrimui ir ne mažesnius kaip 70%
panaudojimui iš naujo ir perdirbimui. Šalys narės, siekiančios naudos pagal šioje pastraipoje nurodytus punktus, turi pranešti
Komisijai ir kitoms šalims narėms dėl šių priežasčių;
b. Ne vėliau kaip 2015 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems automobiliams panaudojimas ir atkūrimas turi būti padidintas mažiausiai 95% pagal vidutinį automobilio svorį per metus. Per tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir perdirbimas turi būti padidintas mažiausiai 85% vidutinį automobilio svorį per metus.
Nebenaudojamų automobilių atliekų prevencija, panaudojimas iš naujo, perdirbimas ir atkūrimas, taip pat trupintinų medžiagų atliekų išmetimas yra Europos Sąjungos direktyvos siekis. 8 pav. Schematiškai pavaizduota nebenaudojamų automobilių naudotojų grandinė, pagal Europos Sąjungos direktyvą. Pagrindinis veikėjas yra transporto priemonės gamintojas ar profesionalus importuotojas į Europos Sąjungos šalį narę. Gamintojas sieja tiekėją ir nebenaudojamų automobilių grandinę (surinkėją, išmontuotoją ir trupintoją). Kita vertus, bendradarbiavimas tarp surinkėjo, išmontuotojo ir trupintojo yra būtinas siekiant sėkmingai įvykdyti direktyvos siekius.
Pagaminta transporto priemonė turi bent jau atitinti tokius reikalavimus: ji turi vartoti nedaug energijos, būti lengvai išmontuojama, tinkama perdirbti, ir turi turėti mažiau toksiškų metalų. Šiems reikalavimams įvykdyti, gamintojas turi išmanyti technines ir ekonomines priemones, perdirbamumo kainą ir nebenaudojamų automobilių srauto efektyvumą. Kita vertus, gamintojas pateiks išmontavimo informaciją kiekvienam naujam automobilio tipui, kuris išleidžiamas į rinką.
Automobilių dizainas turi būti tinkamas išmontavimui, perdirbimui ir pakartotiniam panaudojimui, transporto priemonėje neturi būti kenksmingų medžiagų (Pb, Hg, Cd ir Cr(VI)), o tai žymiai pagerins tiekėjo ir gamintojo bendradarbiavimą.
Direktyva reikalauja, kad nebenaudojamo automobilio surinkėjas ir išmontuotojas būtų sertifikuoti (turėtų licenciją), dėl to licencijuotų išmontuotojų Europos Sąjungoje skaičius žymiai išaugo, ir dabar siekia 1000
licencijuotų įmonių kiekvienoje šalyje, be to, Europos Sąjungos penkiose šalyse yra stambių automobilių gamintojų. Išmontuotojo vaidmuo yra išimti pardavimui tokias pakartotinai panaudojamas dalis kaip varikliai, pavarų dėžės ir kėbulo dalys. Pagal nebenaudojamų automobilių direktyvą, išmontuotojo svarbi veikla tampa iš automobilio pašalinti taršias medžiagas. Čia įeina skysčių pašalinimas ir tokių aplinkai kenksmingų dalių kaip akumuliatorius, išėmimas. Be to, išmontuotojai yra sertifikuoti sunaikinti atliekas, kurios atsiranda šalinant taršias medžiagas (pvz., užteršimą šalinančias medžiagas). Šios užduotys išmontuotojui palengvins atitinkamą nebetinkamų naudoti kėbulų sutrupinimą ir sumažins trupintinų medžiagų kiekį, išgaunamą trupinimo operatorių.
[pic]
Į trupinimą įeina mažų dalių, skirtų perdirbti, išmontavimas, netinkamų naudoti kėbulų sutrupinimas ir spalvotųjų bei nespalvotųjų metalų atskyrimas. Atskirtos medžiagos tikriausiai keliaus pas automobilių gamintojus perdirbimui tų pačių komponentų, iš kurių jos ir buvo išgautos.
Energiją galima atkurti iš degių nebenaudojamo automobilio medžiagų naudojant jas vietoje fosilinio kuro pramoninėse operacijose, pvz., cemento gamyklose. Likusi automobilių dalis, nebenaudojamų automobilių atliekos, keliaus į šiukšlyną, atliekant griežtą atliekų kontrolę. Tai bus medžiaga, kurios negalima tinkamai atkurti.
Vis labiau globalizuojant ekonomiką, Europos Sąjungos direktyvos tikslai tampa svarbus klausimas pasaulinėje automobilių gamyboje.
Literatūros sąrašas
1. A. Spruogis, B. Jaskelevičius, Atliekos ir jų tvarkymas, Vilnius,
Technika, 2000, 210 psl.
2. http://www.car-recycling.co.uk/car/recycle_see.aspx#launch-animation, peržiūros data: 2004 03 16
3. http://www.tms.org/pubs/journals/JOM/0308/Kanari-0308.html, peržiūros data: 2004 03 17