Automobilių atliekos

AUTOMOBILIŲ LAUŽO PERDIRBIMAS

TURINYS

Automobilių laužo perdirbimas 3
Automobilių perdirbimas Europos Sąjungoje 9
Nebenaudojamų automobilių perdirbimas ateityje 14
Literatūros sąrašas 18

Automobilių laužo perdirbimas

Per pastaruosius 20 metų automobilių gamyba padidėjo – 2000 m.
pagamintų automobilių skaičius (išskyrus komercinius automobilius) siekė 58
mln. vnt. (žr. 1 pav.).

[pic]

1 pav. Automobilių gamyba pasaulyje 1980-2000 metais.

Naudojami automobiliai nuolatos sensta ir dalis jų kasmet išimama iš
apyvartos. Įvairiose šalyse tai kasmet sudaro apie 4-9% visų naudojamų
automobilių. Dauguma šių transporto priemonių perdirbama šalyje, likusios
eksportuojamos.

1 lentelėje pateikti vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų
medžiagų kiekiai procentais.

1 lentelė. Vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų medžiagų

vidutiniai kiekiai (procentais pagal svorį)
|Medžiaga |Automobilių gamybos meetai |
| |1965 |1985 |1995 |2000 |
|Plienas, juodieji metalai |76,0 |68,0 |63,0 |61,0 |
|Aliuminis |2,0 |4,5 |6,5 |7,5 |
|Kiti spalvotieji metalai (varis, |4,0 |3,0 |3,0 |4,0 |
|švinas, cinkas) | | | | |
|Plastmasės |2,0 |10,0 |13,0 |14,0 |
|Kitos (stiklas, guma) |16,0 |14,5 |14,5 |13,5 |

Automobiliams gaminti naudojamų medžiagų kiekiai kinta: mažėja juodųjų
metalų, tačiau daugėja plastmasių, aliuminio. 85 procentai perdirbti skirtų
automobilių dažniausiai smulkinami, likę 15 procentų supjaustomi į gabalus
arba supresuojami.

2 pav. iliustruoja daugybę medžiagų ir detalių, naudojamų
automobiliams gaminti.

[pic]

2 pav. Automobiliams gaminti naudojamos medžiagos ir detalės

Perdirbimo procesuose dominuoja metalo išgavimas. Dažniausiai
atliekamos trijų tipų smulkinimo operacijos: pjaustymas, smulkinimas,
malimas. Naudojamų tipų įrenginiai gali perdirbti apie 1,5 mln. t per
metus. Utilizuojami automobiliai, įvairūs jų likučiai gali būti be
papildomų operacijų tiekiami tiiesiogiai į veikiančius plaktukinius malūnus
ir smulkintuvus (3 pav.).

[pic]

3 pav. Automobilių laužo smulkintuvas

Pavyzdžiui, JAV, Atlantoje (Džordžijos valstija) pastatyta ir veikia
automobilių perdirbimo įmonė Newell Recycling Co, kurioje neišmontuota
transporto priemonė gali būti susmulkinta į skiautes per 1 minutę nuo
proceso pradžios. Smulkintuvas gali perdirbti apie 100 tonų per valandą.
Atsižvelgiant į juodųjų me

etalų rinką, automobilių perdirbimo metu galima
išgauti nuo 7000 iki 9000 tonų metalo per mėnesį. Pirminio apdorojimo metu
pašalinami degalų bakas, katalitinis keitiklis, oro pagalvė,
akumuliatorius, padangos, tepalai, stabdžių ir šaldymo skysčiai.

Automobilių laužas smulkinamas minėtais tradiciniais metodais.
Didesnių gabaritų likučiai kameroje draskomi tol, kol tampa tokio dydžio,
kad pralenda pro specialių grotelių kiaurymes. Tolesnės operacijos metu
medžiaga perduodama į oro skirstytuvą ir magnetinį separatorių, kad būtų
surūšiuoti skirtingai komponentai. Medžiagas oro srovė suskirsto į lengvas
oro srautų išnešamas daleles ir sunkias daleles (tokias kaip: aliuminis,
magnis, cinkas, varis, žalvaris, švinas, plastmasė, guma, smulkintas
stiklas), kurios nusėda.

Po plovimo iš medžiagų gabalų mišinio pirmiausia atskiriami magnis ir
guma. Tam naudojamas ferosilicio tirpalas, kurio lyginamasis svoris yra 2,2
kg/l. Magnio gabaliukai gali būti rankomis atskirti iš plūduriuojančių
dalelių. Likę sunkesni spalvotieji metalai ir nerūdijantis plienas grimzta
į dugną. Antruoju rūšiavimo etapu sunkieji mmetalai atskiriami naudojant
didesnio lyginamojo svorio tirpalą (3,4 kg/l). Plūduriuojantis aliuminis
atskiriamas nuo tirpale grimztančių vario, cinko, švino, žalvario ir
nerūdijančio plieno. Atskyrimo efektyvumas svyruoja nuo 90 iki 96 procentų.
Kiekvienu nauju rūšiavimo etapu likusios medžiagos nardinamos į vonią su
vis didesnio lyginamojo svorio lipniu ferosilicio tirpalu. Atskirtos
medžiagos grąžinamos į gamybą. Vidutinis ferosilicio nuostolis yra apie 4-5
kg vienai tonai įkrautos medžiagos.

Mechaninis metalų rūšiavimas yra sudėtingas, todėl dažnai jie
atskiriami pagal atitinkamą lydymosi temperatūrą. Tam naudojamas Coreco-
rotacinė mašina su lydymo krosnimi, K. Weiss sistema, kurią sudaro dvi
nuosekliai sujungtos lydymo krosnys. Čia dažniausiai a
atskiriamas grynas
švinas ir cinkas.

Medžiagų atskyrimo problema sėkmingai išspręsta Duisburge (Vokietija).
Naudojant šiuos procesus buvo atskirta 70000 tonų sumaišytų spalvotųjų
metalų.

Po to, kai pašalintos nemetalinės medžiagos ir laidai, likusi medžiaga
smulkinama ir sijojama. Dalelių dydis svyruoja nuo 15 iki 65 mm. Atskiros
dalelės po to analizuojamos lazerio ir atominės emisijos spektroskopu.
Identifikuotos dalys nuo rūšiavimo konvejerio stumiamos į atitinkamą
lataką. Atskiriamas aliuminis, magnis, cinkas, varis, jų lydiniai, taip pat
švinas ir nerūdijantis plienas.

Spalvotųjų metalų analizės procesui palengvinti nuo 1992 m. buvo
naudojami rentgeno spinduliai. Tai sudarė galimybes išskirti 12 skirtingų
metalų – magnį, aliuminį, varį, alavą, cinką, žalvarį, bronzą, šviną,
nikelį, manganą, chromą bei chromo nikelio plieną -ir palengvino rūšiavimo
procesą. Atsižvelgiant į dalelių dydį, maksimalus našumas – 400-1000 kg/h.

Pagrindinė su automobilių perdirbimu susijusi problema – susidarančios
šalutinių produktų atliekos (sudaro apie 25-30% svorio), turinčios daugybę
pavojingomis laikomų medžiagų. Tai pjaustymo ir smulkinimo dulkės bei
pūkai, užteršti kuru, variklio, transmisijos ir diferencialo tepalais,
stabdžių ir akumuliatorių skysčiais bei antifrizo, šaldymo ir stiklų
plovimo skysčių mišiniu. INTECUS Consulting Company nustatė, kad
Vokietijoje perdirbus 2,6 milijonų transporto priemonių susidarė 68,7
milijonų litrų skysčių. Taikomi automobilių perdirbimo metodai negarantuoja
to, kad šie skysčiai bus tinkamai pašalinti. Pavojingos atliekos susimaišo
su inertiškomis smulkinimo atliekomis (tekstile ir plastmasėmis), dėl to
visas smulkinimo dulkes ir pūkus būtinai reikia laikyti pavojingomis
atliekomis. Vokietijoje kasmet į kontroliuojamus sąvartynus pašalinama apie
550 000 t susidarančių pjaustymo ir smulkinimo dulkių bei pūkų. Kadangi
naudojama daugiau plastmasių, kompozicinių ir kitų nemetalinių medžiagų
(pvz., ke
eramikos), daugėja ir pjaustymo bei smulkinimo dulkų ir pūkų. Ši
tendencija stiprėja.

Automobilių dalių nemetalines medžiagas ir skysčius dabar galima
tinkamai perdirbti tiktai transporto priemones išmontavus. Išmontavimas
nereikalauja keisti esamus automobilių perdirbimo metodus, o tik pagreitina
procesą. Išmontavimo linijų metodo pranašumą lemia didesnis
automatizavimas. Tačiau automatizuotą išmontavimą gali pasunkinti prasta
transporto priemonės būklė: korozija, užteršimas, koks nors pakenkimas dėl
avarijos. Kadangi šiuolaikinių transporto priemonių agregatai bei mazgai
turi daug atramų, rankinis transporto priemonių išmontavimas užima daug
laiko. Reikalinga išmontavimo gamykla, kuri galėtų taikyti specifines
automobilių dalių ir skysčių pašalinimo bei perdirbimo technologijas.

Metalurginio perdirbimo koncepcija buvo plėtojama Mercedes Benz AG ir
Voest-Alpine Steel AG. Pirminio automobilių apdorojimo metu pašalinami
automobiliniai skysčiai, varis, plastmasės, akumuliatorių baterijos,
katalitiniai keitikliai. Transporto priemonės supresuojamos į blokus ir
paduodamos tiesiai į lydyklą. Transporto priemonių plastmasių likučiai
naudojami kaip kuras. Šios perdirbimo sistemos schema parodyta 4 pav.

[pic]

4 pav. Automobilių metalurginio perdirbimo proceso schema

Procesas prasideda, kai gabalai ir supresuoti blokai, sumaišyti su
plastmase ir užteršti kuro angliavandeniliais, lydomi 1000°C temperatūroje.
Išlydyta masė, įskaitant šlaką, paduodama į oro srovės katilinę, kad būtų
toliau apdorojama. Dėl aukštos temperatūros laužo organinė dalis virsta
degiosiomis dujomis. Cinkas ir švinas virsta aerozoliais ir vėsdami
pirmiausia sukimba su dulkėmis ir pelenų dalelėmis.

Antrinis oro padavimas viršutinėje lydymo katilinės zonoje priverčia
dujas degti. Išsiskirianti šiluma įkaitina automobilių laužą beveik 1000°C.
Degimo produktai traukiami iš lydymo krosnies per dviejų pakopų maišytuvą
su sūkurine kamera (termoreaktorių) į utilizuojamos š

šilumos boilerį, kur
susidaro garas elektrai ir šilumai gaminti. Čia dujos atšaldomos iki 400°C,
o purškiamas vanduo sumažina temperatūrą iki 150 °C. Dujos praleidžiamos
pro struktūrinį filtrą dulkėms pašalinti. Purškiamas vanduo ne tik atšaldo
dujas, bet ir slopina dioksinu ir furanų susidarymą. Po to, kai antrą kartą
dujos atvėsinamos, jos paduodamos į dviejų pakopų skruberį kuriame
pašalinami HC1 ir SO2. Skruberyje sukauptas turinys kartu su sunkiaisiais
metalais užterštu nutekamuoju vandeniu surišamas gipsu. Galutinai degimo
produktai valomi praleidžiant per aktyvuotą anglį, kur vyksta dioksinų,
furanų ir sunkiųjų metalų adsorbcija ir pašalinimas. Valymui panaudota
anglis naudojama kaip lydymo krosnies kuras.

Automobilių perdirbimas Europos Sąjungoje

Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje pavaizduota nuo 1995
iki 2000 metų 5 pav.

[pic]

5 pav. Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje

Nuo 1998-ųjų per metus pagaminama daugiau nei 14,5 milijonų
automobilių, o 2002-aisiais bendra automobilių gamyba (įskaitant
keleivinius, lengvus komercinius automobilius, sunkvežimius ir autobusus)
siekė 17milijonų vienetų. Daugiausia automobilių pagaminama Vokietijoje,
Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Pagal pateiktus duomenis, Europos Sąjungoje 1995 metais buvo naudojama
apie 160 milijonų automobilių, 2001 metais šis skaičius padidėjo iki 180
milijonų vienetų. Daugiau nei 80% šių automobilių buvo naudojama penkiose
aukščiau paminėtose šalyse, kurios yra pagrindinės gamintojos. Duomenys
apie didėjančią automobilių gamybą ir naudojimą rodo automobilių pramonės
svarbą visuomenėje.

Tačiau šioje pramonėje susiduriama su daugybe iššūkių, iš pagrindų
susijusių su poveikiu aplinkai. Transporto priemonės veikia aplinką per
visą savo tarnavimo laikotarpį. Automobilius gaminant ir naudojant
sunaudojama energija ir ištekliai, generuojamos atliekos, dujos,
sukeliančios šiltnamio reiškinį, išmetamos kenksmingos medžiagos, taip pat
kenksmingas nebenaudojamų automobilių išmetimas.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimą sudaro pats perdirbimas,
atnaujinimas ir panaudojimas iš naujo. Automobilių perdirbimą įtakoja
važiavimo galia, kriterijai ir koncepcija, taip pat daugybė kitų faktorių,
kurie su laiku keičiasi. Pavyzdžiui, elektros lanko krosnies sukūrimas
1960–1970 metais dramatiškai padidino transporto priemonių gaubtų
panaudojimą metalo laužui. Vėliau, gaminant aukštos kokybės plieną,
automobilių laužas turėjo būti be spalvotųjų metalų, todėl pradėtas
magnetinis spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų atskyrimas. Dar vėliau
efektyvesnis pasirodė nebenaudojamų automobilių aliuminio atskyrimas ir
atkūrimas, nei aliuminio gamyba iš rūdos.

Šiandien nebenaudojamų automobilių perdirbimą skatina ne tik
ekonominiai ir technologiniai faktoriai, bet ir socialinis bei
aplinkosauginis susirūpinimas. Kitaip tariant, automobilių pramonė linksta
prie ilgalaikio atliekų tvarkymo.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimo pasirinktys yra susijusios su
medžiaga, naudojama gaminant transporto priemones, taip pat su jos
komponentų surinkimu. Dabar gaminant automobilius stengiamasi naudoti
lengvas medžiagas, pvz., aliuminio ir polimerų sudedamąsias dalis. 1965
metais bendrą automobilių svorį Europoje sudarė apie 82% spalvotųjų ir
nespalvotųjų metalų (2% aliuminio) ir 2% plastmasės. Aštuntajame
dešimtmetyje spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų kiekis vidutiniškai siekė
74–75% (4,5% aliuminio), o plastmasės kiekis siekė 8–10%. Lengvesnių
medžiagų (aliuminio ir plastmasių) naudojimas pagerino degalų ekonomiką ir
sumažino išmetimų kiekį. Manoma, kad automobilio svorį sumažinus 100 kg,
kuro sunaudojama maždaug 0,7 L/100 km. Tačiau automobiliuose naudojant
lengvesnes medžiagas padidėja svoris pristatant naujas komforto ir saugos
priemones.

6 pav. vaizduojama vidutinė Europos Sąjungoje gaminamų automobilių
sudėtis. Aiškiai matoma, kad bendrame automobilio svoryje padidėjo
aliuminio kiekis (~8%). Spalvotieji ir nespalvotieji metalai (Zn, Cu, Mg ir
Pb) sudaro apie 67,5% automobilio. Šiame paveikslėlyje taip pat
vaizduojamas plastmasių kiekis, sunaudojamas vidutinio tipo automobiliuose
(~9,3%), jų taikymas automobilio kėbule ir pagrindinių naudojamų plastikų
tipai (polivinilo chloridas, polipropilenas, poliuretano guma ir t.t.).

[pic]

6 pav. Europos Sąjungoje gaminamų automobilių sudėtis

Atsižvelgiant į vidutinę automobilio gyvenimo trukmę, kuri yra nuo 12
iki 15 metų, 6 paveikslėlyje pavaizduotos sudėties automobilis bus
perdirbamas ateinantį dešimtmetį Europos Sąjungos šalyse. Panašiai, dabar
perdirbami automobiliai, kurie buvo pagaminti 1980–1990 metais.

Bendra automobilio kelių schema, pradedant nuo automobilių gamintojų
iki trupintuvo, parodytas 7 pav. Galutiniai automobilio savininkai, t.y.
vartotojai, yra pradinis nebenaudojamo automobilio taškas. Išregistravę
transporto priemones vartotojai gali savo senuosius automobilius pristatyti
prekybos agentams ir panaudotų automobilių agentams. Agentai savo ruožtu
panaudotus automobilius pristato surinkėjams/išmontuotojams. Panaudoto
automobilio išregistravimą gali atlikti vartotojai, agentai, surinkėjai
ir/arba išmontuotojai, priklausomai nuo šalies taisyklių.

[pic]

7 pav. Automobilio „gyvenimo kelias“

Europos Sąjungos šalyse per metus perdirbama apie 8-9 milijonus
nebenaudojamų transporto priemonių. Tačiau faktinis skaičius turėtų būti
mažesnis, nei oficialusis. Taip yra todėl, kad iš Europos Sąjungos išvežama
labai daug nebenaudojamų automobilių naudojimui ne Europos Sąjungos šalyse,
tokiuose regionuose kaip Rytų Europa, buvusi Sovietų Sąjunga ir Šiaurės
Afrika. Tai galima paaiškinti tuo, kad parduodant šias panaudotas
transporto priemones gaunama daugiau pelno nei priduodant atskiras dalis ir
medžiagas Europos Sąjungoje.

Surinkimo ir išmontavimo įmonės nuima vertingas atskiras dalis ir
kitus komponentus: variklius, akumuliatorius, alyvas ir degalus bei oro
pagalves. Nors šios įmonės yra būtinos siekiant sumažinti nebenaudojamų
automobilių atliekų kiekį, tai mažos įmonės, kurios labiausiai
suinteresuotos panaudotų automobilių dalimis, kurios tinka panaudoti
pakartotinai, perdirbti arba parduoti. Panaudotos transporto priemonės
dažnai išmontuojamos netinkamai, taip padidinant automobilių laužo
toksiškumą. Po išmontavimo transporto priemonių liekanas apdoroja trupinimo
įmonės.

Liekanas sutrupinus su gauta medžiaga atliekamos įvairūs mechaniniai
ir fiziniai atskyrimo procesai, siekiant atkurti spalvotuosius ir
nespalvotuosius metalus. Trupinimo proceso liekanos, automobilio liekanos
sudaro apie 20–25% nebenaudojamo automobilio svorio. Vidutinė jų sudėtis
parodyta 7 pav.

Perdirbama apie 75–80% nebenaudojamo automobilio, o šis santykis yra
didesnis nei perdirbamų paprastesnių produktų, pvz., stiklo taros,
laikraščių ir/arba aliuminio skardinių. Reikia pabrėžti, kad lengvajame
automobilyje yra apie 15 000 dalių.

Medžiagos, kurias būtų galima sutrupinti, yra problema ne tik Europos
Sąjungos, bet it kitose šalyse visame pasaulyje, kalbant apie automobilių
pramonę. Apie 2 milijonai tonų trupintinų medžiagų per metus generuojama
Europos Sąjungos šalyse. Faktiškai, tai mažiau nei 1% bendros Europos
Sąjungoje generuojamų atliekų sumos. Trupintinos medžiagos, nors ir yra
pakankamai toksiškos, kad būtų klasifikuojamos kaip kenksmingos medžiagos
daugelyje šalių, gali būti laikomos energijos ištekliu ir jose yra daugiau
kaip 7% degių medžiagų (žr. 7 pav.).

Trupintinas medžiagas galima perdirbti/atkurti arba išmesti kaip
šiukšles. Perdirbimas priklauso pramoninei veiklai, kuri pagrįsta
patvirtintomis technologijomis ir tvirta ekonomika. Nors buvo ištirta
daugybė alternatyvų (atskyrimas fiziniu būdu, deginimas ir sudėtinės
medžiagos), atrodo, kad trupintų medžiagų išmetimas yra tinkamiausias
pasirinkimas.

Trupintinų medžiagų išmetimo šiukšlynuose kaina skiriasi įvairiose
šalyse. Išmetimo kaina Vokietijoje yra bent du kartus aukštesnė nei
Didžiojoje Britanijoje. Dėl aukštos išmetimo kainos pradėta ieškoti
ekonomiškesnių trupintinų medžiagų išmetimo būdų. Trupinimo įmonės
Vokietijoje galiausiai yra atsakingos už trupintinų medžiagų kiekio
sumažinimą ir už aplinkai padarytą žalą, kylančią dėl jų išmetimo
šiukšlynuose. Aplinkos apsaugos politika Vokietijos automobilių
industrijoje siekia, kad ateityje automobilių pardavimo tarpininkai
ateityje automobiliuose minimaliai sumažintų automobilių įtaką aplinkai.
Griežti reikalavimai Vokietijoje gali būti paaiškinti tuo, kad šalies
ekonomikoje automobilių pramonės vaidmuo yra labai svarbus.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimas ateityje

Dėl naudojamų automobilių įtakos aplinkai yra išvystyta atitinkamų
tautinių politikų ir savanoriškų susitarimų. 1999 metų pabaigoje dešimt
Europos Sąjungos šalių (Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija,
Olandija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija) nustatė
konkrečias taisykles ir/arba savanoriškus susitarimus dėl nebenaudojamų
automobilių. Šiose šalyse yra beveik 96% visų Europos Sąjungoje nesančių
nebenaudojamų automobilių.

Pagal Europos Parlamento ir Konsulo direktyvą, priimtą 2000 m. rugsėjo
18 d., buvo sutvarkyta ankstesnė tautinė politika ir savanoriškos sutartys.
Jos tikslas buvo suderinti esamas taisykles, o Europos Sąjungos vyriausybes
ir automobilių pramonę paskatinti visiškai laikytis direktyvos reikalavimų,
o pagrindinius reikalavimus išversti ir atitinkamai pritaikyti kiekvienoje
šalyje. Pagrindinis šios nebenaudojamų automobilių direktyvos siekis yra į
šiukšlynus išmesti tik 5% nebenaudojamų automobilių liekanų. Joje sakoma:

1. Šalys narės turi imtis atitinkamų veiksmų ir skatinti komponentų,

tinkamų perdirbimui, perdirbimą, komponentų, kurių negalima

perdirbti, atkūrimą ir leisti pasirinkti perdirbti, kai tai yra

įmanoma ir jei tai nekenkia aplinkai, iš anksto nenusiteikiant

prieš reikalavimus dėl automobilių saugos ir aplinkos apsaugos

reikalavimus, pvz., išmetimus į orą ir triukšmo kontrolę.

2. Šalys narės turi imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog

ekonomikos operatoriai siekia tokių tikslų:

a. Ne vėliau kaip 2006 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems

automobiliams panaudojimas iš naujo ir atkūrimas turi būti

padidintas iki mažiausiai 85%, pagal vidutinį automobilio svorį

per metus. Per tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir

perdirbimas turi būti padidintas iki mažiausiai 80%, pagal

vidutinį automobilio svorį per metus; automobiliams,

pagamintiems prieš 1980 m. sausio 1 d., šalys narės gali

nustatyti žemesnius skaičius, tačiau ne žemesnius kaip 75%

panaudojimui iš naujo ir atkūrimui ir ne mažesnius kaip 70%

panaudojimui iš naujo ir perdirbimui. Šalys narės, siekiančios

naudos pagal šioje pastraipoje nurodytus punktus, turi pranešti

Komisijai ir kitoms šalims narėms dėl šių priežasčių;

b. Ne vėliau kaip 2015 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems

automobiliams panaudojimas ir atkūrimas turi būti padidintas

mažiausiai 95% pagal vidutinį automobilio svorį per metus. Per

tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir perdirbimas turi

būti padidintas mažiausiai 85% vidutinį automobilio svorį per

metus.

Nebenaudojamų automobilių atliekų prevencija, panaudojimas iš naujo,
perdirbimas ir atkūrimas, taip pat trupintinų medžiagų atliekų išmetimas
yra Europos Sąjungos direktyvos siekis. 8 pav. Schematiškai pavaizduota
nebenaudojamų automobilių naudotojų grandinė, pagal Europos Sąjungos
direktyvą. Pagrindinis veikėjas yra transporto priemonės gamintojas ar
profesionalus importuotojas į Europos Sąjungos šalį narę. Gamintojas sieja
tiekėją ir nebenaudojamų automobilių grandinę (surinkėją, išmontuotoją ir
trupintoją). Kita vertus, bendradarbiavimas tarp surinkėjo, išmontuotojo ir
trupintojo yra būtinas siekiant sėkmingai įvykdyti direktyvos siekius.

Pagaminta transporto priemonė turi bent jau atitinti tokius
reikalavimus: ji turi vartoti nedaug energijos, būti lengvai išmontuojama,
tinkama perdirbti, ir turi turėti mažiau toksiškų metalų. Šiems
reikalavimams įvykdyti, gamintojas turi išmanyti technines ir ekonomines
priemones, perdirbamumo kainą ir nebenaudojamų automobilių srauto
efektyvumą. Kita vertus, gamintojas pateiks išmontavimo informaciją
kiekvienam naujam automobilio tipui, kuris išleidžiamas į rinką.
Automobilių dizainas turi būti tinkamas išmontavimui, perdirbimui ir
pakartotiniam panaudojimui, transporto priemonėje neturi būti kenksmingų
medžiagų (Pb, Hg, Cd ir Cr(VI)), o tai žymiai pagerins tiekėjo ir gamintojo
bendradarbiavimą.

Direktyva reikalauja, kad nebenaudojamo automobilio surinkėjas ir
išmontuotojas būtų sertifikuoti (turėtų licenciją), dėl to licencijuotų
išmontuotojų Europos Sąjungoje skaičius žymiai išaugo, ir dabar siekia 1000
licencijuotų įmonių kiekvienoje šalyje, be to, Europos Sąjungos penkiose
šalyse yra stambių automobilių gamintojų. Išmontuotojo vaidmuo yra išimti
pardavimui tokias pakartotinai panaudojamas dalis kaip varikliai, pavarų
dėžės ir kėbulo dalys. Pagal nebenaudojamų automobilių direktyvą,
išmontuotojo svarbi veikla tampa iš automobilio pašalinti taršias
medžiagas. Čia įeina skysčių pašalinimas ir tokių aplinkai kenksmingų dalių
kaip akumuliatorius, išėmimas. Be to, išmontuotojai yra sertifikuoti
sunaikinti atliekas, kurios atsiranda šalinant taršias medžiagas (pvz.,
užteršimą šalinančias medžiagas). Šios užduotys išmontuotojui palengvins
atitinkamą nebetinkamų naudoti kėbulų sutrupinimą ir sumažins trupintinų
medžiagų kiekį, išgaunamą trupinimo operatorių.

[pic]

Į trupinimą įeina mažų dalių, skirtų perdirbti, išmontavimas,
netinkamų naudoti kėbulų sutrupinimas ir spalvotųjų bei nespalvotųjų metalų
atskyrimas. Atskirtos medžiagos tikriausiai keliaus pas automobilių
gamintojus perdirbimui tų pačių komponentų, iš kurių jos ir buvo išgautos.
Energiją galima atkurti iš degių nebenaudojamo automobilio medžiagų
naudojant jas vietoje fosilinio kuro pramoninėse operacijose, pvz., cemento
gamyklose. Likusi automobilių dalis, nebenaudojamų automobilių atliekos,
keliaus į šiukšlyną, atliekant griežtą atliekų kontrolę. Tai bus medžiaga,
kurios negalima tinkamai atkurti.

Vis labiau globalizuojant ekonomiką, Europos Sąjungos direktyvos
tikslai tampa svarbus klausimas pasaulinėje automobilių gamyboje.

Literatūros sąrašas

1. A. Spruogis, B. Jaskelevičius, Atliekos ir jų tvarkymas, Vilnius,

Technika, 2000, 210 psl.

2. http://www.car-recycling.co.uk/car/recycle_see.aspx#launch-animation,

peržiūros data: 2004 03 16

3. http://www.tms.org/pubs/journals/JOM/0308/Kanari-0308.html, peržiūros

data: 2004 03 17

Leave a Comment