Norvegijos nacionalinė virtuvė

1.ĮVADAS

Norvegija išvertus į Lietuvių kalbą reiškia “ kelias į šiaurę”. Šis pavadinimas atsirado todėl, kad žmonės metų metais veržėsi į šiaurės gilumą ieškodami naujų žvejybos ir medžioklės plotų.Dabar dauguma norvegų gyvena prie jūros ir fiordų krantų.Taip yra dar nuo tų laikų, kai jūros keliais atvyko pirmieji gyventojai, tuoj po to, kai prieš 9 – 10 tūkst. metų nuo čia nuslinko ledynai.Iki šiol čia gyvena krašto senbuviai samiai, išlaikæ savitą kalbą, kultûrą ir papročius.Dar prieš trisdešimt metų buvo manyta jog Norvegija nėra turtinga gamtos išteklių.Tačiau šalyje yra geležies rūdos, nikelio, mangano, molibdeno, kobalto, sidabro, vario, cinko, o pagal titano gavybą Norvegija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Špicbergene kasamos akmens anglys.

Pagrindiniai duomenys apie šalį

Oficialus šalies pavadinimas Kongeriket Norge Šalies sostinė Oslas Piniginis vienetas Krona Tikėjimas Evangelikų liuteronų Valstybės galva Karalius Vyriausybei vadovauja Premjier ministras Šalies plotas 386’890 km² Jūros krantų linija 57’009 km Didžiausias ežeras Mjsa 368 km² Ilgiausia upė Glomma 617 kmAukščiausias kalnas Galdhpiggen 2’469 m v.j.l.Gyventojø skaičius Visoje Norvegijoje 4’273’634 Osle ir jo priemiesčiuose 696’095 Tik Osle 467’411Vidutinis gyvenimo ilgis Vyrai 73.4 metų Moterys 79.8 metų

2. BENDRA ŠALIES CHARAKTERISTIKA

GEOGRAFINĖ PADĖTIS. Norvegija – šiauriausia Europos šalis. Nuo Lietuvos ji yra už 700 km. Vakaruose jos krantus skalauja Šiaurės ir Norvegijos jūros, o šiaurėje – Barenco jūra. Rytuose Skandinavijos kalnai skiria Norvegiją nuo Švedijos, o šiaurėje ji ribojasi su Suomija ir Rusija. Norvegija ilgiausia Europos šalis, iš šiaurės į pietus nutįsusi 1752 km. Didžiausias jos plotis -434, o mažiausias – tik 6,3 km. Norvegija didesnė už Italiją, Didžiąją Britaniją. Pusė krašto yra arktinio klimato juostoje, 72% teritorijos užima kalnai, ežerai, ledynai negyvenamos vietos. Tačiau Norvegija yra viena turtingiausių pasaulio šalių. Norvegų gyvenimas glaudžiai susijęs su jūra. Ji garantuoja patikimiausią susisiekimą su krašto šiaure.ISTORINĖ PRAEITIS. Seniausiuose antikos autorių šaltiniuose Skandinavijos gentys paminėtos prieš du tūkstančius metų. Norvegų tautybė susiformavo maždaug prieš tūkstantmetį iš atsikėlusių germanų ir vietinių finų genčių. Prastos gyvenimo sąlygos VIII-XI a. vertė norvegų vikingus prekybos, žvejybos ir užkariaujamais tikslais vykti į Islandiją, galbūtGrenlandiją ir Šiaurės Ameriką. IX a. gentys susijungė į valstybę. XIV a. Norvegija sudarė uniją su Švedija ir Danija. Ji ilgai kovojo su Švedija dėl nepriklausomybės, bet tik 1905 m. tapo nepriklausoma. Nors ir paskelbusią neutralitetą, 1940 m. Norvegiją okupavo Vokietija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Norvegija vėl tapo nepriklausoma.GAMTA. Norvegija yra kalnų kraštas. Beveik 2/3 krašto ploto aukštis didesnis kaip 500 m. Skandinavijos kalnai stačiašlaičiai, jų viršūnės šiaurėje siekia 800 m, o pietuose -daugiau kaip 2400 m. Kalnai suskaldyti gilių upių slėnių. Kai kur pajūriu driekiasi nedidelės (5-60 km pločio) žemumos.Krantas labai išraižytas daugybės iškyšulių bei fiordų. Prie kranto gausu mažų salų (150 000) ir šcherų. Fiordai – tai siauros, giliai į sausumą įsirėžusios įlankos su stačiais, ledynų nugludintais šlaitais. Jos susidarė tektoninių lūžių vietose. Ilgiausias (204 km) -Sognefiordas. Tiek daug ir tokių ilgų fiordų, kaip vakarinėje Skandinavijos pakrantėje, nėra niekur pasaulyje. Todėl Norvegija vadinama fiordų kraštu.Geologiniu požiūriu Norvegija yra kaledoninio raukšlėjimo srityje ir tik pati pietrytinė jos dalis priklauso Baltijos skydui. Kalnai susiformavę iš kristalinių uolienų, daug kartų irę, lyginti ir vėl iškilę.Dar prieš tris dešimtmečius buvo manoma, kad Norvegija nėra turtinga gamtos išteklių. Tačiau šalyje yra geležies rūdos, nikelio, mangano, molibdeno, kobalto, sidabro, vario, cinko. Pagal titano gavybą ji užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Norvegijai priklausančiame Špicbergene kasamos akmens anglys. 1969 m. Šiaurės jūroje atradus milžiniškus naftos ir dujų telkinius, kraštas virto vienu didžiausių šių turtų eksportuotojų. 1969 m. mineralinis kuras sudarė 0,3%, o jau 1983 m.- daugiau kaip 50% Norvegijos eksporto. Norvegija pirmauja pasaulyje elektros energijos gamyba vienam žmogui; 99% jos pagamina hidroelektrinės.

GYVENTOJAI IR JŲ KULTŪRA. Beveik 98% gyventojų -norvegai. Šiaurėje gyvena samai. Tradiciniai norvegų verslai yra žvejyba, gyvulininkystė, žemdirbystė. Nemažai gyventojų dirba įvairiose pramonės šakose. Beveik 3/4 krašto žmonių gyvena šalies pietuose. Vyrauja nedidelės gyvenvietės. Žemdirbiai kuriasi atskirose sodybose. Norvegai valgo žuvį, mėsą, pieno produktus, košes. Labiausiai mėgsta sūdytą, džiovintą, keptą žuvį bei žuvienę, saldaus ožkų pieno sūrį, rūkytą ir virtą kumpį, medų.Svarbiausios valstybinės šventės – Konstitucijos diena (gegužės 17 d.) ir Nepriklausomybės diena (birželio 7 d.). Iš religinių ir tautinių švenčių populiariausios Šv. Kalėdos, Sv. Velykos, Šv. Hanso šventė, arba Joninės.Per Jonines merginos pina vainikus, prie laužų žaidžiama, dainuojama. Populiariausi muzikos instrumentai yra smuikas ir akordeonas.Oslas yra Norvegijos sostinė ir didžiausias šalies uostas. Aplink Oslo fiordą gyvena maždaug pusė krašto gyventojų. Mieste sutelkta apie 25% Norvegijos pramonės, jame veikia universitetas, mokslų ir literatūros akademija, daug muziejų ir teatrų, metropolitenas. Labai lankomas etnografinis muziejus po atviru dangumi, taip pat garsių “Framo” ir “Kon Tikio” ekspedicijų muziejai. Miesto centre stovi XV-XVI a. Akešhauso pilis.Norvegija davė pasauliui daug žymių žmonių: rašytoją H. Ibseną, kompozitorių E. Grigą, keliautojus ir tyrinėtojus F. Nanseną, R. Amundseną, T. Hejerdalą.Ilgainiui norvegų protėviai garsėjo kaip puikūs jūreiviai. Prieš tūkstantį metų vikingai siauste siautė po jûros platybes, pasiekdami net tolimiausias pakrantes.Norvegija yra aukšto gyvenimo lygio šalis, joje socialinė apsauga, sveikatos rūpyba, mokslai, yra nemokami.Tipišką norvegų šeimą sudaro du tėvai ir du vaikai.Dauguma norvegų gyvena didelių miestų priemiesčiuose ir rajonuose, atskiruose mediniuose namukuose su mansardomis.Miestuose žmonės gyvena aukštuose daugiabučiuose namuose. Dauguma miestiečių turi vasarnamius ar vilas prie ežerų, jūrų.Norvegai, tai liaudis mėgstanti paskaityti knygas ilgais žiemos vakarais.Todėl kiekvienais metais šalyje parduodama apie 40 milijonų knygų.

ŪKIS. Norvegų ūkis labai susijęs su jūra. Priejūros įsikūrusi dauguma jų miestų. “Žuvys pačios atplaukia prie mūsų namo slenksčio”,-sakoma norvegų priežodyje. Pramoninę reikšmę turi menkės, silkės, krevetės.Pagal laivų statybos, jūros pervežimų, žvejybos, o pastaraisiais dešimtmečiais – naftos ir dujų gavybos rodiklius Norvegija patenka į pasaulio valstybių dešimtukus. Dideli hidroenergijos ištekliai įgalino sparčiai plėtoti elektrochemiją ir elektrometalurgiją. Norvegija yra viena pirmųjų pasaulyje pagal titano, molibdeno, aliuminio, nikelio, kobalto, cinko perdirbimą. Tradiciškai gyvuoja celiuliozės ir popieriaus pramonė.Pagrindinės eksporto prekės: laivai, mašinų pramonės gaminiai, naftos produktai ir dujos, popierius, metalai, žuvies produktai.Tik apie 3% krašto ploto sudaro dirbamoji žemė. Vyrauja vidutinės ir didžiosios pieno ir mėsos krypties fermos; auginami galvijai ir avys. Be sultingų pašarinių žolių, augančių kalnų šlaituose, gyvuliai šeriami žuvų atliekų milteliais. Šalis apsirūpina pieno ir mėsos produktais, dalį jų, ypač sūrių, eksportuoja. Palyginti šiltomis, drėgnomis ir ilgomis vasaros dienomis net Vidurio Norvegijoje užauga gausus miežių derlius.Dabartiniu metu, kai užmegzti diplomatiniai santykiai, plečiasi Lietuvos ir Norvegijos kultūrinis ir ūkinis bendradarbiavimas.AUGALIJA IR GYVŪNIJA. Ryškiausias Norvegijos kraštovaizdžiui būdingas augalijos elementas yra kalnų šlaitų spygliuočių miškai, nuo 70° š. pl. laipsniškai pereinantys į samanų ir kerpių tundrą. Kalnų šlaitais miškai pakyla pietuose iki 1100 m, o šiaurėje – iki 300 m. Miškai užima 27% krašto ploto. Pietuose pasitaiko ąžuolų ir bukų giraičių. Norvegijos šiaurėje vyrauja kalnų jauriniai, o pietuose – rusvieji miškų dirvožemiai.Norvegijoje daugiausia miškų ir tundrų gyvūnų. Miškuose yra briedžių, tauriųjų elnių, lūšių, barsukų, bebrų, voverių. Tundroje veisiasi siauriniai elniai, poliarinės lapės ir kiškiai, lemingai. Krašte gausu paukščių rūšių. Miškuose paplitę kurtiniai ir tetervinai, tundroje – poliarinės kurapkos. Yra paukščių, kraunančių lizdus ant stačių, sunkiai prieinamų uolų jūros pakrantėje ir fiorduose. Šiuose paukščių “turguose” knibždėte knibžda gagos, kirai, narūnėliai, alkos. Jūros priekranteje sugaunama skumbrių, ešerių, menkių, silkių, o upėse ir ežemose – lašišų, upėtakių.Norvegijoje labai rūpinamasi gamtos apsauga. Gamtosaugos įstatymas veikia nuo 1910-ųjų metų. Daugiausia nacionalinių parkų ir draustinių įsteigta Norvegijos šiaurinėje dalyje.

KLIMATAS. Klimato formavimąsi lemia jūra ir šiltoji Norvegijos srovė (Šiaurės Atlanto srovės atšaka). Norvegija yra vienoje platumoje su Aliaska, Šiaurės Sibiru, bet klimato rodikliais labai skiriasi nuo šių atšiaurių regionų. Norvegijos klimatas yra subarktinis ir vidutinių platumų jūrinis, pereinamasis į žemyninį. Vidutinė sausio temperatūra šiaurėje -2 – -4°, o pietuose – +2. Bet už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto kalnuose tuo pat metu temperatūros vidurkis jau -10 – -12°, o kai kuriomis dienomis ji nukrinta net iki -40°.Vasaros vėsios, vėjuotos, su dažnais lietumis. Vidutinė liepos temperatūra šiaurėje 10°, o pietuose – 15°, bet kalnuose – tik 6-10°.Kalnų vakarinių šlaitų pietinėje dalyje iškrinta 3000 mm, vietomis iki 5000 mm kritulių, o rytiniuose kalnų šlaituose – tik 600-800 mm. Aukštikalnėse klimatas labaiatšiaurus. Ten ištisus metus išsilaiko sniegas, yra ledynų. Iš viso jų daugiau kaip 2000, ir jie užima apie 1% krašto ploto.Sniegynai, ledynai ir lietūs maitina upes. Dauguma jų trumpos, bet sraunios ir vandeningos. Jos šniokšdamos leidžiasi nuo kalnų per gausybę slenksčių ir krioklių. Reta kuri užšąla. Tik pietinėje krašto dalyje yra ilgesnių -200-300 km ilgio – upių (ilgiausia Gloma -611 km). Jos būna užšalusios iki 4 mėn.Aukščiausias Večio krioklys iš 275 m krinta į Sognefiordą, o gražiausias, vadinamas Septyniomis sesėmis, septyniais siaurais srautais garma į Heirangero fiordą. Ežerai telkšo tektoniniuose plyšiuose, ištįsę ledynų slinkimo kryptimi. Iš viso Norvegijoje apie 200 000 ežerų, ir jie užima 4,7% krašto ploto. Didelių ežerų nedaug.

3. NORVEGIJOS VIRTUVĖS YPATUMAI

Apie norvegų virtuvę pasakojamas toks juokas – per XVII žiemos olimpines žaidynes Lilehameryje JAV prezidento žmona Hillary Clinton, pakviesta paragauti tradicinių patiekalų į vietinį restoraną, užsisakė spagečių. Keista, bet iš tikrųjų daugelyje užeigų, besiskelbiančių, kad siūlo norvegų maistą, valgiaraštyje galima aptikti makaronų ir picų, kebabų ir sušių – patiekalų, kurie su šia šalimi susiję tik tuo, jog kadaise čia atkeliavo ir išpopuliarėjo. Tačiau tai nereiškia, kad norvegai neturi savo tradicinių valgių. Paklausti, kokie tai patiekalai, norvegai pirmiausia paminėtų avienos kotletus su kopūstais, žuvų ir kopūstų troškinį, virtas menkes šie valgiai paplitę visame regione. Vakariečiai taip pat nepamirštų į mūsų cepelinus panašių bulvių kukulių, vadinamų “kumle”, o rytiečiai ir Oslo gyventojai – riebaluose išmirkytų džiovintų žuvų (“lutefisk”).

Racioną diktavo neturtas Tikri tradiciniai norvegų patiekalai – tie, kuriuos senovėje valgė žvejai ir žemdirbiai. Kadaise Norvegija buvo itin neturtinga šalis, turėjo labai nedidelį produktų pasirinkimą, tačiau žmonės ruošdami valgius nestigo fantazijos. Vien iš populiarių menkių esama pusantro tūkstančio receptų. Kai ką norvegai nusižiūrėjo ir savaip pritaikė iš kaimynų – danų, švedų, taip pat vokiečių, prancūzų, britų. Vis dėlto maisto tradicijas tiriantys etnografai tikina, jog šiandien Norvegijoje dar galima paragauti autentiškų valgių, tokių pat, kokie buvo gaminami prieš kelis šimtus metų – tik patiektų ne iš medžio išskobtuose dubenyse, o porcelianinėse lėkštėse.

Pasilepina per Kalėdas Norvegija buvo priešpaskutinė Europos šalis, priėmusi krikščionybę, tad visos naujos religijos tradicijos joje dar ilgai nerado sau vietos. Tik Kalėdos prigijo labai greitai ir iki šiol švenčiamos su didžiausia euforija. Kalėdiniais valgiais norvegai pradeda lepintis likus mėnesiui iki šventės, o kartais net nuo rugsėjo! Pagrindinis Kalėdų patiekalas – jau minėtas “lutefisk”. Riebaluose išmirkytos žuvys atrodo beskonės, nekaip kvepia. Sako, kad jaunimas jų nevalgo, nebent po mažą gabalėlį per Kalėdas. Kiti šių švenčių valgiai – riebūs, sultingi ir gausiai pagardinti prieskonių: kepti avies ar kiaulės šonkauliukai, kotletai, dešros. Per Kalėdas norvegai tradiciškai valgo 7, o ne 12 patiekalų, neskaičiuojant saldumynų – spurgų, pyragėlių, riestainių ir ledų! Tradicinis kalėdinis gėrimas – imbierų degtinė. Saldi duonaJei statistikos duomenys teisingi, tai kiekvienas švedas kasmet suvalgo 47 kg cukraus. Švedai j kiekvieną valgį, netgi į kepenėlių paštetą ir marinuotą silkę, įberia cukraus. Daugelis duonos rūšių yra salstelėjusio skonio. Švedijoje gaminama netgi pasaldyta kraujinė dešra, kuri paduodama valgyti su uogų kompotu. Mėgstamas švedų valgis — tamsi pupelių sriuba su lašiniukais, kuri paprastai truputį pasaldinama, taip pat blynai su bruknėmis, įvairių rūšių kliopsai (Švedijoje jie vadinami kiotbuliarais).

Miltai ir cukrus – brangenybė Nors norvegai neaugina daug karvių, čia gaunamas pienas laikomas vienu geriausiu pasaulyje. Vietiniai geria tiek karvių, tiek ožkų pieną. Pagal gyventojų racioną Norvegija priklauso toms valstybėms, kurios suvartoja gana menką kiekį mėsos, tačiau daug žuvų ir vidutiniškai – pieno produktų. Javai šalyje auga prastai. Anksčiau iš jų pagamintų patiekalų suvartojimas kasmet svyruodavo – tai priklausė nuo derliaus. Dabar daug grūdų į Norvegiją importuojama, taip pat ir cukrus. Šis produktas visada buvo labai brangus, tad jo pagal senuosius receptus vartota itin mažai (reikėtų pažymėti, kad ir dantų ėduonis skandinavus kamuoja rečiausiai pasaulyje). Tiesa, grūdai ir cukrus nėra vieninteliai į Norvegiją įvežami produktai – beveik pusė to, ką suvalgo norvegai, atgabenama iš svetur.

Išradingi konservuotojai Daugelis tradicinių patiekalų – iš tų laikų, kai nebuvo šaldytuvų. Žmonės turėjo sugalvoti, kaip ilgiau išlaikyti maistą, kad jis nesugestų. Kai kuriuos produktus reikėdavo saugoti ištisus metus, o kai ką, pavyzdžiui, grūdus – net keletą metų, nes derlius būdavo ne kasmet. Tradicinė norvegų duona – kieta, bet traški. Kartais šeimininkės ją laikydavo net pusę metų. Tačiau ant viršaus užtepus sviesto ar pamirkius piene tai – tikras skanėstas. Gyvuliai būdavo pjaunami rudenį, kai sukaupdavo daugiausia riebalų, o ėdalas baigdavosi. Žuvis norvegai irgi gaudydavo tam tikrais sezonais. Mėsa ir žuvys būdavo konservuojamos naudojant druską, cukrų, taip pat džiovinamos, rūkomos, slegiamos statinėse. Iš pieno buvo gaminamas sviestas ir sūris, itin ilgai neprarandantis savo skonio. Tais laikais manyta, jog vartoti šviežius maisto produktus net nesveika.

Giria savo maistą Dabar Norvegijoje galima paragauti viso pasaulio patiekalų. Vietos gyventojai noriai juos valgo, bet nepamiršta ir tradicinių. Norvegai tampa šiek tiek nacionalistiški, kai eina į restoranus, – būtinai užsisako nors vieną tikrą norvegišką patiekalą ir tikina, kad jų virtuvė yra pati geriausia. Šalies virėjai didžiuojasi tuo, jog naudoja tik natūralius produktus ir itin senas technologijas. Jos vertinamos kaip labai brangus senovės palikimas, suteikiantis patiekalams egzotiško skonio. Už valstybės ribų veikia kelios dešimtys norvegų restoranų, pasižyminčių ne vien išskirtiniu maistu, bet ir itin didelėmis kainomis. Norvegijoje vis dar sunkiai prigyja greitojo maisto restoranai ir pusfabrikačiai (net jaunimas juos valgo nenoriai). Norvegai mėgsta tiek gaminti patys, tiek pasėdėti gražioje užeigoje – randa tam lėšų ir laiko net darbo dienomis. Norvegams nestinga fantazijos – vien iš populiarių menkių gaminama per 1,5 tūkstančio patiekalų.

4. TRADICIJOS IR ĮROČIAI

Kuo jau kuo, o atitrūkimu nuo žemės norvegų tikrai neapkaltinsi. Tai jiems ir norint nepavyktų. Mat kerinčią, bet aikštingą ir nežabotą gamtą nuo amžių glūdumos tenka savaip jaukinti kiekvienai naujai kartai. Akivaizdu, kad tai vikingų palikuonims puikiai pavyksta, nes per paskutinįjį šimtmetį Norvegija iš gana skurdžios šalies tapo viena turtingiausių pasaulyje. Čia net namų šeimininkė, visą gyvenimą tedirbusi savo virtuvėje, gauna minimalią pensiją – daugiau nei 63 000 NOK per metus, t.y. maždaug 40 000 litų. Beje, ar tikrai diena dienon triūsti virtuvėje – niekų darbas, kaip kažkodėl mano daugelis?! Juk neveltui sakoma, kad stalas – moters altorius. Jei prie jo atnašaujama su meile, patiekalai, anot norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo, valgantiesiems sužadina bičiuliškus jausmus, kone prieraišumą vieni kitiems, o jei atbulomis rankomis – kiekvienas kąsnis ne tik skrandin, bet ir sielon akmeniu gula. Tai Norvegijoje instinktyviai buvo žinoma nuo neatmenamų laikų, nors, visiškai kitaip nei, tarkim, Prancūzijoje, kulinarinių tradicijų čia neformavo aristokratiškas įmantrumas ir gausa, o vietoj restoranų atvykėliams tekdavo pasitenkinti viena kita kalnų smukle. Valgymo tradicijas, kaip ir visą gyvenimo sanklodą, Norvegijoje pirmiausia diktavo jos Didenybė Gamta. Tokie plačiai žinomi norvegiški gardumynai kaip sūdyti avienos šonkauliai (pinnekjųtt) ir džiovinta menkė (lutefisk), ožkų sūris (gjetost) ir rūkyta avienos šlaunis (fenalår) atsirado ne iš noro pasmaližiauti, bet dėl būtinybės kiek galima ilgiau išsaugoti produktus ir pergudrauti rūsčią Šiaurės žiemą.

Senovėje ūkininkai valgydavo prie plačių medinių skobnių, kurias ir dabar galima išvysti įvairių regionų etnografiniuose muziejuose ir ne tik akimis paglostyti, bet ir prisėsti prie jų, pirštais per vingrius senovinių medinių rykų raštus perbraukti. Ypač dailiai išraižyti kubilėliai sviestui laikyti. Mat senovės Norvegijoje sviestas buvo labai vertingas produktas, savotiškas „piniginis vienetas“. Jo ypatingą vietą nusako ir tai, kad aukštomis sviesto piramidėmis paprastai būdavo puošiamas vestuvių stalas. Nors metams bėgant vis nauji gardumynai taikosi į garbingiausią vietą ant norvegų stalo, tačiau ir šiandien iš išorės apgaulingai mažuose, o iš tikrųjų erdviuose ir patogiuose mediniuose norvegiškuose namuose valgomajam tenka ypatinga vieta. Tai tarsi savotiškas šeimos traukos centras, džiuginantis paprastais, bet jaukiais šviesaus medžio baldais, ant palangių švytinčiom pelargonijom ir… nenusakoma žmogiško artumo dvasia.Dabar daugybę produktų, pavyzdžiui, cukrų, vaisius, daržoves, norvegai be jokių problemų importuoja iš užsienio. Tačiau iki pat XVIII a. ant jų stalo beveik kiaurus metus karaliavo rūkyti, sūdyti ir džiovinti produktai, o šviežia mėsa, daržovės ir vaisiai buvo sezoninė retenybė, kas dažnai nuoširdžiai šiurpindavo iš šiltesnių kraštų atklydusius prašalaičius. „Norvegiška duona yra lėkštės formos bei dydžio, o ir tokio pat kietumo“, – laiške artimiesiems guodėsi maždaug prieš du šimtmečius likimo į atokų Šiaurės kraštą nublokšta paryžietė. Šiandien gausūs turistai, reikia pripažinti, gerokai atlaidesni šiai traškiai, vaflio plonumo duonai (flatbrųd). O kalbant apie eksportą, ypatinga vieta tenka džiovintai menkei, kuri iš Norvegijos, pasirodo, į svečias šalis pradėta gabenti gerokai anksčiau nei, pavyzdžiui, lašiša. Dar prieš gerą tūkstantmetį šiaurinėje Norvegijos pakrantėje menkės be jokios druskos buvo džiovinamos tiesiog ant karčių vėjyje, o paskui parduodamos kitose Europos šalyse, iš kurių savo ruožtu buvo gabenamas vynas, grūdai, medus. Antai dar 1393 metų prancūziškame kulinarijos foliante aiškinama, kaip virti džiovintą norvegišką menkę ir patiekti į stalą su garstyčiomis ar sviestu. O viduramžių Norvegijoje tai apskritai buvo ištisas ritualas. Pirmiausia žuvį išmušdavo mediniu plaktukėliu, paskui savaitėlei kitai merkdavo į šarmą su medienos (pageidautina beržo) pelenais, o galiausiai keletą dienų skalaudavo po tekančiu šaltu vandeniu. Jei tikėsime tautosaka, dėl šio patiekalo atsiradimo reikia dėkoti… gaisrui. Mat kartą padegėliai, ieškodami gaisravietėje bent kokių maisto likučių, aptiko pelenuose karališko skonio menkę.Kaip ten bebūtų, artėjant Kalėdoms lutefisk įtraukiama net į prabangiausių Oslo restoranų valgiaraščius. Šiais laikais bent kartą į sezoną paragauti peršviečiamos, aukso spalvos ir drebučių konsistencijos filė, pasižyminčios ypatingai švelniu skoniu, nors jai paruošti šiandien naudojamos nepalyginti šiuolaikiškesnės technologijos, – kiekvieno norvego garbės reikalas. Vadovaujantis patarle, kad žuvis mėgsta plaukioti ir skrandyje, lutefisk nešykštint užgeriama alumi. Šį gėrimą norvegai mėgsta labiau nei vyną, ir šitaip vėl gi surikiavo gamta.Rūstus klimatas neleido nė svajoti apie vynuogių auginimą, o štai alų anksčiau darydavo kiekviename didesniame ūkyje, ypač prieš Kalėdas. Šiandien Norvegijoje tėra 18 alaus daryklų, kas tikrai nedaug lyginant, pavyzdžiui, su Belgija, kur jų net 120. Jei kalbėsime apie įvairovę, tai 92 proc. viso Norvegijoje gaminamo alaus – pilzner. Taip yra todėl, kad stipresnio nei 4,75 proc. alaus paprastai nenusipirksi. Jis, kaip ir kiti alkoholiniai gėrimai, parduodamas tik specialiose valstybinėse parduotuvėse (Vinmonopolet).Kitas nuo seno Norvegiją, kaip ir kitas skandinavų šalis, garsinąs gėrimas – „Akvavita“ (akevitt), kurio pavadinimas kilęs iš lotyniškojo „aqua vitae“ (gyvasis vanduo). Šio iš bulvių arba grūdų varomo, kmynais pagardinto „vandenėlio“ stiprumas – 42-45 proc. Jis patiekiamas į stalą atšaldytas, dažnai tiesiog iš šaldiklio, mažose taurelėse, kurias pageidautina ištuštinti vienu mauku. Norvegai juokauja, kad „Akvavita“ parengia valgiui kelią.
Tačiau, anot statistikos, labiausiai mėgstamas gėrimas Norvegijoje… pienas! Vienas gyventojas čia vidutiniškai suvartoja 150 litrų pieno per metus. Be pieno tiesiog neįsivaizduojamas pusryčių stalas, vaikų priešpiečiai mokykloje, jo net pilama į jautienos ir kiaulienos troškinius. Norvegai įsitikinę, kad jų pienas – gardžiausias pasaulyje, nes kur dar karvės gali ganytis „dangaus ganyklose“, vešančiose sultinga smaragdo žalumo žole.Ne mažiau nei džiovinta Norvegijoje populiari ir šviežia kepta menkė, kurią, nacionalinės apklausos duomenimis, 23 proc. norvegų laiko pagrindiniu tautiniu patiekalu, teikdami jai pirmenybę prieš lašišą, upėtakį ar silkę, nors pastaroji nuo viduramžių minima rašytiniuose šaltiniuose kaip svarbus Norvegijos pajamų šaltinis ir poetiškai vadinama „jūros sidabru“ (beje, ankstesniais laikais sūdyta silkė čia, kaip ir Lietuvoje, buvo vargšų valgis, bet dabar savo kaina ji nė kiek nenusileidžia kokiai kitai žuviai). Apskritai tik 10 proc. Norvegijoje sugaunamos žuvies parduodama vietos rinkoje, o pagrindinis laimikis keliauja į Japoniją, JAV, Braziliją. Iš viso į daugiau nei 150 pasaulio šalių, tarp kurių, laimei, yra ir Lietuva. Norvegai paskaičiavo, kad iš daugiau nei 2,5 tonų kasmet jų sugaunamos žuvies būtų galima pagaminti maždaug 6 bilijonus žuvies patiekalų.Vis dėlto net 65 proc. minėtos apklausos dalyvių tautiškiausio valgio laurus linkę atiduoti mėsiškam patiekalui – „Mamos kukulaičiams“. Taip meiliai vadinami riešuto dydžio maltos jautienos kukuliai, valgomi su virtomis bulvėmis, troškintais žirneliais arba kopūstais, bruknėmis ir tirštu grietinės padažu.Šiaip, kalbant apie kasdienį norvegų stalą, ir vėl krenta į akis, kad didžioji norvegų meilė – paprastumas ir patogumas. Todėl karštas patiekalas čia valgomas tik kartą per dieną – per pietus, kurie dažnai būna gana vėlyvi. O kitu metu tenkinamasi „atviraveidžiais“ sumuštiniais (ne taip kaip, tarkim, Anglijoje, kur karaliauja dviejų riekių „suvožtiniai“) su rausva riebia lašiša ar rudu karstelėjusios karamelės skonio ožkų sūriu, riestauodegėmis krevetėmis ar rūkytu kumpiu. Laikydamiesi nerašytos tradicijos, tokius sumuštinius, numodami ranka į mūsų taip šlovinamą produktų suderinamumą, per priešpiečius valgo ir mokinukai, ir klestintys verslininkai. Dažnoje įmonėje ar gamykloje net nėra valgyklos: kam veltui gaišti laiką; negaišdamas prarysi savo sumuštinius – anksčiau eisi namo.Vėl gi patogumo dėlei svečius (tiek giminaičius, tiek iš svetur atvykusius bičiulius) norvegai paprastai kviečiasi į savo namus ne pietų ar vakarienės, o kavos puodelio. Tai reiškia, kad šeimininkė išvengs kulinarinių „kančių“ ir kaugės nešvarių lėkščių, o ant stalo karaliaus saldumynai.

5.ŽUVIES PATIEKALAI5.1 SILKIŲ PATIEKALAI Martinas Andersenas Neksė vertino silkę ir laikė ją vienu pagrindinių maisto produktų. Jis rašė, kad silkė dažnai būdavo valgoma dvidešimt vieną kartą per savaitę.Norvegai nuo seno laikė gyvulių, tačiau dažniausiai mažesnių – avių, ožkų, taip pat naminių paukščių. Todėl valgiams gaminti naudojami jų produktai – pienas, sviestas, sūris, mėsa. Norvegijos virtuvėje įprasta derinti žuvis, jūrų maistą su gyvuliniu ir augaliniu. Senovėje vyras su vyresniaisiais sūnumis plaukdavo žvejoti, o motina su dukromis ir jaunesniais vaikais likdavo namie prižiūrėti naminių gyvulių, paukščių. Pagrindinės žuvys – menkės, lašišos, silkės. Jų aplinkiniuose vandenyse gausu ir dabar. Beveik kiekvienoje šeimoje populiarūs šalti patiekalai iš silkių – ypač mėgstamos marinuotos, pagardintos pomidorų ir garstyčių padažu. Tokių galima paragauti ir kone kiekviename restorane. Sūdytos silkės, pramintos “jūros sidabru”, buvo ir yra vienas Norvegijos eksporto produktų. Daug jų, taip pat lašišų eksportuojama į Europos šalis, JAV, net Japoniją. Zilbular med korintzios —silkių bifšteksas su smulkiųjų vynuogių padažu100 g jautienos, 100 g neriebios kiaulienos, 100 g veršienos, 2 šaltos virtos bulvės, 40 g gerai išmirkytos silkės, svogūno galvutė, kiaušinis, šaukštelis druskos, 1/2 šaukštelio pipirų, keletas šaukštų pieno, riebalų kepimui.

Padažui: 2 šaukštai sviesto, šaukštas miltų 2 šaukšteliai smulkiųjų vynuogių, stiklinė mėsos sultinio ,1/2 šaukšto acto, šaukštelis cukraus, druskos, pipirų, šaukštelis sviesto.Mėsa, bulvės ir silkė du kartus permalama mėsmale ir sumaišoma su smulkiai supjaustytais, pakepintais svogūnais, kiaušiniu ir trupučiu pieno. Sudedami prieskoniai. Iš gautos masės padaromi bifšteksai, kurie iš abiejų pusių apkepinami gerai įkaitintuose riebaluose, kol paviršiuje užsideda plutelė.Padažas.Į nedideli puodelį suberiamas cukrus ir išverdama karamelė; į ją įpilama acto ir sultinio, paskui suberiamos smulkiosios vynuogės. Viskas užvirinama. Miltai pakepinami keptuvėje su šaukštu sviesto ir sumaišomi su paruoštu padažu. Prieš duodant į stalą, į padažą supilamas likusis sviestas. Skiriama 2—3 porcijoms.

Keptos silkės 750 gramų silkių, 200 gramų virtų bulvių, šaukštelis druskos, 2 šaukštai krakmolo, 3 šaukštai taukų. Silkes būtina išvalyti ir sumalti – vieną kartą atskirai ir kartą sykiu su bulvėmis. Sudėti druską, krakmolą, suformuoti plokščius paplotėlius ir iškepti taukuose. Silkės užkandis3 didelės sūdytos silkės, stiklinė vyno acto, stiklinė vandens, 250 g cukraus, 1/2 šaukštelio pipirų, 10 gvazdikėlių, 2 nedideli lauro lapeliai, ant peilio galo mairūno.Silkė l—2 dienas pamirkoma, nulupama, išdarinėjama. Į vandenį įpilama acto, įberiama cukraus, įdedama prieskonių. Siame marinate žuvis pavirinama, išgriebiama, supjaustoma 3— 4 cm pločio gabaliukais, užpilama atvėsintu marinatu ir parą palaikoma. Prieš duodant į stalą, ant silkės galima uždėlioti žiedais supjaustytų svogūnų arba užpilti tirštos grietinės ir užbarstyti susmulkintų svogūnų laiškų.Tešloje kepta silkėl kg nedidelių šviežių silkių, 3—4 šaukštai miltų, kiaušinis, truputis vandens arba pieno, druskos, riebalų kepimui.Silkės nuvalomos, išdarinėjamos, nusausinamos, truputį pa-sūdomos ir perplaunamos išilgai pusiau. Iš miltų, vandens ar pieno, kiaušinio ir druskos užmaišoma skysta tešla. Silkių puselės gerai pavilgomos tešloje ir tučtuojau išverdamos riebaluose. Verdama tol, kol silkių paviršius apsitraukia auksine plutele.Norvegiškos silkių salotos2 sūdytos silkės, 3 kiaušiniai, svogūno galvutė, 3 šaukštai acto, šaukštas margarino, šaukštelis garstyčių, žiupsnelis cukraus.Silkės gerai išmirkomos, nuvalomos, išdarinėjamos, supjaustomos išilgai, o paskui — nelabai smulkiais kubeliais. Svogūnai smulkiai supjaustomi ir truputį pakepinami margarine. 2 žali kiaušiniai išplakami su actu, ir šiuo mišiniu užpilami svogūnai (kiaušiniai turi susitraukti). Įdedama garstyčių ir cukraus. Paruošti silkės gabaliukai sukrečiami į atvėsintą padažą. Valgis papuošiamas petražolių lapeliais ir kietai virto kiaušinio skiltelėmis.„Oslo” silkė500 g šviežių silkių, 6 grūdeliai juodųjų pipirų, 1/2 lauro lapelio, šaukštas acto, krapų, šaukštas margarino, ‘/2 stiklinės kondensuoto pieno, druskos, citrinos sulčių.Silkės nuvalomos, išdarinėjamos, perplaunamos išilgai, susukamos kaip rolmopsai ir išverdamos truputyje pasūdyto vandens kartu su lauro lapeliu, .nemaltais pipirais, actu ir krapais. Į ištirpytą margariną supilama grietinėlė, padažas gerai išmaišomas, pagardinamas pipirais, druska, citrinos sultimis ir užpilamas ant rolmopsų. Rolmopsai į stalą paduodami su virtomis bulvėmis arba daržovėmis. Skiriama 2—3 porcijoms.5.2 KITI ŽUVIES PATIEKALAIApie norvegų požiūrį į žuvų patiekalus geriausia atspindi ši norvegų liaudies patarlė: “ŽUVIS IR SKRANDYJE MĖGSTA PLAUKIOTI”.K l i o p s a i — norvegų tautinis valgis. Jis gaminamas iš avienos, bet dar dažniau — iš žuvies. Žuvies kliopsai paprastai paduodami su baltuoju grietinės padažu ir gausybe prieskoninių žalumynų. Viena patarlė sako, kad žuvis mėgsta plaukioti ir skrandyje. Todėl paprastai prie šio valgio paduodama daug alaus.Fiskeboliarai — žuvies kliopsai500 g žuvies filė, 25 g lašiniukų, šaukštas margarino, didelė galvutė svogūno, pyrago riekelė, 2 šaukštai kondensuoto pieno, druskos, raudonųjų pipirų, smulkiai supjaustytų petražolių lapelių.Padažui: kupinas šaukštas sviesto arba margarino, 1/4 l pieno, 1/8 l rūgusio pieno arba jogurto, druskos, 1/2—l tūtelė kaparėlių, citrinos sulčių.

Žuvies filė sumalama mėsmale. Kubeliais supjaustyti lašiniukai paspirginami keptuvėje, į juos sudedamas margarinas, suberiami smulkiai supjaustyti svogūnai, kurie truputį pakepinami. Pyrago riekelė išmirkoma, nuspaudžiama ir sumaigoma. Visi produktai sumaišomi, pasūdomi, įberiama raudonųjų pipirų ir petražolių lapelių. Iš gautos masės padaromi nedideli kukuliai, kurie sudedami į nesmarkiai verdantį vandenį. Verdama 20 min. ant nedidelės ugnies. Iš vandens išgriebti kukuliai pastatomi šiltoje vietoje. Krakmolas išleidžiamas piene ir supilamas į sultinį. Viskas pakaitinama iki užvirimo ir uždaroma kaparėliais, citrinos sultimis bei jogurtu. Kukuliai sudedami į paruoštą padažą ir dar pakaitinami ant labai mažos ugnies, į stalą paduodami su bulvėmis. Skiriama 2—3 porcijoms.Pavasariška skumbrėl kg skumbrės, šaukštas druskos, 2 šaukštai acto, griežinėlis citrinos, krapų, svogūno galvutė, taurelė majonezo, 3—4 šaukštai grietinėlės, truputis svogūnų laiškų, šaukštas smulkiai supjaustytų petražolių lapelių, kietai virtas kiaušinis, l—2 pomidorai.Skumbrė nuvaloma, sudedama į pamažu verdantį vandenį, įberiama druskos, įpilama acto, įmetama citrinos griežinėlis, pusiau perjautas svogūnas, sudedami krapai. Skumbrė jokiu būdu neturi suvirti. Išvirusi žuvis paliekama per naktį tame pačiame vandenyje, kuriame virė. Kitą dieną nulupama, perskiriama į dvi puseles ir sudedama į pusdubenį. Majonezas praskiedžiamas grietinėle, įberiama smulkiai supjaustytų prieskoninių žalumynų, ir gautu padažu apipilama skumbrė. Ant viršaus pabarstomą likusių žalumynų. Valgis papuošiamas kietai virto kiaušinio ir pomidoro ketvirčiais. Prie šio valgio paduodamos virtos bulvės ir agurkų salotos.Žuvies pyragas (suflė)l kg žuvies filė, 50 g dešrelių (sardelių), 50 g lašiniukų, 2 riekelės pyrago, didelė svogūno galvutė, 5 šaukštai pieno, l—2 šaukšteliai kapotų kaparėlių, Va stiklinės smulkiai supjaustytų petražolių lapelių, acto, druskos, 1/4l grietinės, 2 kiaušiniai.Žuvies filė nuvaloma, apšlakstoma actu, pasūdomą ir patroškinama savo sultyse. Paskui atšaldoma ir sumalama kartu su dešrelėmis, lašiniukais, svogūnais ir išmirkytomis bei nuspaustomis pyrago riekelėmis. Petražolės ir kaparėliai sumaišoma su faršu, įberiama druskos, įpilama acto. Paruošta masė sukrečiama į sviestu išteptą formą. Grietinėlė išplakama su tryniais, sumaišoma su atskirai išplaktais baltymais ir užpilama ant faršo. Kepama vidutinio karštumo orkaitėje 20 min. Prie pyrago paduodamos bulvės arba lapinės salotos.

6. NE ŽUVIES TRADICINIAI PATIEKALAI

Norvegiškos keptos dešrelės2 keptos dešrelės, 3 obuoliai, šaukštas aliejaus, 50 g sviesto, šaukštas cukraus.Dešrelės sudedamos į karštą vandenį ir jame 10 min. palaikomos, bet nevirinamos. Obuoliai nulupami, išėmus sėklalizdžius, supjaustomi skiltelėmis ir sukrečiami į sviestu išteptą ugniai atsparaus stiklo indą. Ant jų sudedamos dešrelės, viskas apipilama aliejumi, apibarstoma cukrumi, ant viršaus uždėliojama nedidelių sviesto gabaliukų. Dešrelės kepamos vidutinio karštumo orkaitėje 20 min. Prie jų paduodamos virtos bulvės arba juoda duona. Skiriama 2 porcijoms.Norvegiškas vyniotinis su sūriu2 ploni griežinėliai kumpio, 2 griežinėliai sūrio, riebalų kepimui.Ant kumpio griežinėlių uždėliojami sūrio griežinėliai. Susukami vyniotiniai. Jie aprišami siūlu, ir iš visų pusių pakepinami riebaluose, kol apsitraukia gruzdžia plutele. Į stalą paduodami su skrebučiais, bulvių tyre arba daržovėmis. Skiriama 2 porcijoms.Kotletai su kopūstais 800 gramų maltos avienos, 0,5 galvos vidutinio dydžio kopūsto, svogūnas, kiaušinis, 1,5 šaukšto druskos, 3 dideli šaukštai avižinių dribsnių, 0,5 litro ožkos pieno. Kopūstą reikia sutarkuoti stambia trintuve ir padalyti į dvi dalis. Vieną jų sumaišyti su mėsa, sudėti pjaustytą svogūną, avižinius dribsnius, druską, suformuoti kotletus ir iškepti. Ožkos pieną pakaitinti keptuvėje, sudėti likusią dalį kopūstų ir kepti vartant, kol suminkštės. Padažą pilti ant kotletų. Juos galima patiekti tiek su bulvėmis, tiek su duona. Bulvių kukuliai Kilogramas bulvių, 300 gramų maltos mėsos, stiklinė miltų, šaukštas druskos.

Bulves reikia nuskusti, smulkiai sutarkuoti ir nusunkti skystį. Paskui sudėti miltus ir druską. Tada suformuoti kiaušinio formos kukulius, į vidų įdėjus mėsos, ir išvirti pasūdytame vandenyje.

Spurgos 3 kiaušiniai, 250 gramų cukraus, stiklinė pieno, 4 šaukštai sėlenų, 2 šaukštai kardamono, 750 gramų miltų, stiklinė taukų. Kiaušinius išplakti su cukrumi, sudėti kitus produktus ir gerai, bet iš lėto išmaišius palikti tešlą dienai. Tada ją reikia suvoluoti į maždaug poros centimetrų skersmens dešrelę ir, supjausčius gabaliukais, iškepti taukuose. Smėliniai pyragėliai 100 gramų migdolų, 200 gramų sviesto, 100 gramų cukraus, 250 gramų miltų. Migdolus būtina susmulkinti, sviestą ištrinti su miltais, viską sumaišyti, atšaldyti maždaug valandą ir sudėti į metalines formeles – tinka skirtos kepti keksams. Reikia kepti 175 laipsnių temperatūroje apie 10-15 minučių, išimti iš formelių galima tik atvėsusius. Valgoma su plakta grietinėle, šviežiais vaisiais, uogomis ar džemu.Kiotbuliarai — mėsos tefteliai (kukuliai)250 g skustos mėsos, 250 g maltos mėsos, 2 šaukštai maltų džiūvėsėlių, 2 šaukštai tarkuotų ropinių svogūnų, 2 virtos mėsmale sumaltos bulvės, šaukštelis bulvių krakmolo, stiklinė pieno, l 1/2 šaukštelio druskos,1/4 šaukštelio pipirų, riebalų kepimui.Visi produktai gerai sumaišomi ir 10—20 min. palaikomi. Iš gautos masės padaromi riešuto dydžio kukuliukai, kurie apkepinami gerai įkaitintuose riebaluose (keptuvė dažnai sukra-toma, kad kukuliai lygiai, iš visų pusių apkeptų); į keptuvę jų nereikia dėti labai daug, nes negalės apsiversti. Kukuliukai paduodami valgyti tiek šalti, tiek ir karšti. Padažas karštiems kukuliukams pagaminamas iš stiklinės grietinės, trupučio garstyčių, cukraus, druskos ir pipirų.Biflindštriomas —bifšteksas su smulkiai supjaustytais raudonaisiais burokėliais500 g skustos mėsos, 100 g virtų, smulkiais kubeliais supjaustytų bulvių, 100 g marinuotų burokėlių, 2 šaukštai tarkuotų ropinių svogūnų, 2 šaukštai kaparėlių, 2 kiaušiniai, druskos, raudonųjų pipirų, garstyčių, riebalų kepimui.Visi produktai sumaišomi. Iš gauto faršo padaromi l 1/2 cm storio bifšteksai. Jie apkepinami karštuose riebaluose ir paduodami valgyti su keptomis bulvėmis.Elebrodas — alaus sriubaButelis šviesaus alaus, butelis juodo alaus, apelsino žievelės ar imbiero, l—2 šaukštai cukraus, 2 šaukštai miltų, kiaušinio trynys, truputis pieno.Alus užvirinamas su apelsino žievele. Šaukštas miltų išleidžiama šaltame piene ir supilama į sriubą, įberiama cukraus ir druskos. Kiaušinis sumaišomas su miltais, įpilama truputį pieno, masė gerai išsukama, kad nebūtų gumuliukų, ir supilama į sriubą. Viskas 5 min. pavirinama ir nukeliama nuo ugnies. Trynys ir keletas šaukštų sriubos gerai suplakama ir supilama į sriubą.Aviena krapų padaže500 g avienos, 3—2 juodųjų pipirų grūdeliai, lauro lapelis, šaukštelis druskos.Padažui: 30 g sviesto, 1/4 l mėsos sultinio, 30 g miltų, šaukštas acto, šaukštelis cukraus, trynys, 2 šaukštai smulkiai supjaustytų krapų, druskos, pipirų.Mėsa nuplaunama, įtrinamą druska, įdėjus prieskonių ir krapų, užpilama trupučiu vandens, uždengiama dangčiu ir 1 1/2 val. troškinama. Išsitroškinusi mėsa ištraukiama, pravėsinama, supjaustoma griežinėliais ir vėl sudedama į karštą sultinį. Iš svieste pakepintų, sultiniu praskiestų miltų, acto, cukraus, druskos ir pipirų paruošiamas padažas. Jis uždaromas su keletu šaukštų mėsos sultinio išsuktu tryniu ir pagardinamas krapais. Į paruoštą padažą sudedama mėsa. Viskas pakaitinama ant labai mažos ugnies.Keptos bulvės „Gasel”l kg bulvių (geriausia vienodo dydžio, apvalių), 10 nedidelių gabaliukų sviesto, druskos, pipirų, 3—4 šaukštai tarkuoto sūrio.Bulvės nuskutamos, supjaustomos skersai plonais griežinėliais (bet ne iki galo, kad iš išorės atrodytų sveikos), sudedamos į sviestu išteptą formą, apibarstomos druska ir pipirais, ant kiekvienos uždedama po gabaliuką sviesto. Viskas apibarstoma tarkuotu sūriu. Kepama vidutinio karštumo orkaitėje, kol bulvės suminkštėja. Rusvai auksinės spalvos bulvės į stalą paduodamos su lapinėmis salotomis, mėsa arba troškinta žuvimi.

Marinuotas kiškisVidutinio dydžio kiškis, 125 g lašiniukų, 3 šaukštai margarino, pilnas šaukštelis druskos, Va šaukštelio pipirų, 2 stiklinės sultinio, stiklinė grietinėlės, 2—3 buteliai alaus.Kiškis nulupamas, išdarinėjamas, užpilamas alumi ir jame 2 dienas pamirkomas. Paskui jis iš alaus ištraukiamas, prismaigstomas pasūdytų, pipirais apibarstytų lašiniukų juostelių, Įdedamas į keptuvą (nugara į apačią) ir apkepinamas gerai įkaitintame svieste. Tada įpilama truputį karšto vandens, keptuvas uždengiamas, ir kiškis troškinamas, kol suminkštėja (retkarčiais palaistant atsiradusiomis sultimis). Baigus troškinti, supilama pakaitinta grietinėlė. Kiškis į stalą paduodamas ant pašildyto pusdubenio. Atskirai atnešama aštraus padažo. Kaip priedas patiekiami raudonieji kopūstai ir bruknių kompotas. Skiriama 6—8 porcijoms.Agrastų suflė500 g agrastų, 120 g cukraus, 1/2 citrinos žievelė, šaukštelis kvietinių miltų, Va stiklinės baltojo vyno, 2 kiaušiniai.Agrastai pavirinami su trupučiu vandens, citrinos žievele, cukrumi, kol suminkštėja. Viskas pertrinama per sietą. Tryniai išsukami su cukrumi bei trupučiu atšaldytos uogų tyrės ir sudedami į agrastų tyrę. Gauta masė, nuolat ją maišant, 3—5 min. pavirinama, sumaišoma su supiltu vynu, nukeliama nuo ugnies, sumaišoma su iki putų išplaktais baltymais, atsargiai sukrečiama į sviesiu išteptą formą ir 30 min. kepama ant mažos ugnies. Prie suflė paduodamas vanilinis padažas.

7. NAUDOTA LITERATŪRA

1. G.Lindė, H.Knoblochas “Gero apetito”2. www.lzinios.lt/sg/virtuve.3. www.info.lt/index.php?page=kulinarija4. http://www.catering.lt/show.php?t_id=6&s_id=20