Higienos kontrolinis darbas

Vandens mikroorganizmai.
Vanduo kaip ir dirva,yra naturali mikrobų gyvenamoji terpė.Jų randoma vandens telkiniose ir gruntiniame vandenyje.Priekranties zonoje jų daugiau negu toliau nuo kranto.Mikrobų skaičius priklauso nuo telkinio gylio,saulės spinduliavimo,vandens temperatūros,degonies ir anglies dioksido kiekio,augalų ir kt.Pavasari tirpstant sniegui,ledui,arba po lietaus mikrobų vandenyje visada daugiau. Ypač daug jų dumble.

Vandens telkiniose aptinkama nuolatinė ir atsitiktinė mikroflora,patekusi iš dirvos,oro,žmonių ir gyvulių organizmų,maisto pramonės įmonių su panauduotu vandeniu.Atviruose vandens telkiniuose randami nuolatiniai mikrobai:Bacterium violacium,Flavobacterium aquatile,Pseudomonas florescens ir kt.Dauguma atsitiktinių mikrobų yra saprofitai, bet pasitaiko ir paatogeninių bakterijų bei virusų.

Vandens telkiniai užteršami mikrobais, ypač patogeniniais, su panaudotu vandeniu, maudantis žmonėms, gyvuliams, skalbiant baltinius, patekus gyvulių lavonams,kritusiems nuo infekcinių lygų.

Didelių miestų zonoje upės labai užterštos organinėmis medžiagomis, fekalijomis. Tolstant nuo miesto, mikrobų vandenyje mažėja. Šis procesas vadinamas savaiminiu apsivalimu.

Žarnyno patogeniniai mikroorganizmai neprisitaikę ilgai gyventi vandenyje, kuriame palyginti mažai organinių medžiagų. Čia tokie mikrobai nesidaugina, o tik tai kurį laiką gyvena, o paskui žūsta. Žarnyno bakterijos, patekusios į didelį švaraus vandens baseiną, labai praskiedžiamos. Daug jų nusėda į dugną. Mikrobai vaandenyje žuva dėl maisto medžiagų trūkumo, saulės spindulių veikimo, taip pat dėl kitų biologinių veiksnių. Žarnyno ir patogenines bakterijas naikina ir bakteriofagai, kurie patenka į vandenį kartu su mikrobais, pirmuonys, zooplanktonas. Atvirų telkinių vanduo taip pat veikia baktericidiškai saprofitines bakterijas. Vandenyje bū

ūna antibiotinių medžiagų.

Sraunios upės greičiau apsivalo nuo bakterijų, nes greičiau atskiedžiami nešvarumai, staigiai mažėja organinių medžiagų koncentracija, skaidrus vanduo giliau praleidžia saulės ultravioletinius spindulius.

Oro mikroorganizmai.

Mikrobai atmosferos ore nesidaugina ir ilgai nesilaiko, nes jame trūksta maisto medžiagų ir nepastovi drėgmė. Be to, juos naokina saulės spinduliai arba jie vėl nusėda ant žemės. Į orą mikrobai patenka nuo žemės paviršiaus kartu su dulkėmis, iš žmonių ir gyvulių organizmų – su smulkiais vandens lašeliais (kosint, čiaudant). Daugiausiai mikrobų esti virš didelių miestų ir pramonės rajonų. Kaimo vietovių ore mikrobų mažiau, o virš miškų, kalnų ir jūrų – dar mažiau. Daugiamečiu sniegu padengtos vietovės atmosferos oras laikomas švariu, ir jame labai mažai mikrobų. Jie patenka su krituliais iš oro.

Po lietaus arba sniego oras paprastai esti švarus. Tuo taarpu vėjas nuo žemės paviršiaus kartu su dulkėmis pakelia ir mikrobus. Ore daugiau jų esti vasarą, mažiau – žiemą, o pavasarį ir rudenį – vidutiniškai. Arčiau žemės mikrobų daugiau, o aukščiau – mažiau.

Oro mikrobų rūšinė sudėtis labai nepastovi. Dažniausiai randama atsparių sausrai saulės spinduliams mikrobų: mikrokokų, stafilokokų, sarcinų, bakterijų ir grybų sporų, mielių. Nesporinės lazdelinės bakterijos ore palyginti greitai žūva.

Uždarose, blogai vėdinamose patalpose, kuriose nuolat būna daug žmonių, mikrobų visuomet daug iau negu lauko ore. Žiemą patalpų ore jų būna daugiau nei vasarą. (Mat ži
iemą žmonės ilgau būna patalpose ir jos blogai vėdinamos.)

Patalpų ore gali būti atsparių sausrai patogeninių mikroorganizmų, pvz. tuberkuliozės mikrobakterijų, pūlinių stafilokokų, streptokokų, virusų. Mikrobai išplinta oro srovėmis arba su seilių lašeliais kosint, čiaudant, kalbant.

Gamybinėse patalpose dulkių ir prie jų dalelių prikibusių mikrobųkiekis priklauso nuo patalpų valymo, darbo organizavimo, vėdinimo.

Per ora mikrobais užteršami apyvokos daiktai, įrenginiai, žaliavos, maisto produktai. Jei gyvenamųjų ar gamybinių patalpų 1 m 3 oro yra daugiau nei 500 – 1000 mikrobų, vadinasi, jos labai užterštos ir bloga jų sanitarinė būklė.

15. Oro higiena. Oro fizinės savybės, chieminė sudėtis, teršalai. Oro higieninės būklės įvertinimas.

Oro valymas ir dezinfikavimas.

Maisto pramonės ir prekybos visuomeninio maitinimo įmonėse, cechose, sandeliose būtina palaikyti reikiamą oro drėgnumą, temperatūrą ir ypač švarą.Tinkamai valomų patalpų ore mikrobų esti mažiau. Tačiau ne visada ir ne visas patalpas įmanoma taip išvalyti.

Oro valymo ir dezinfikavimo metodai skirstomi į fizinius ir chieminius. Fiziniai metodai yra ventiliacija, trukdimas mikrobams pakilti į orą kartu su dulkėmis, švitinimas ultravioletiniais spinduliais.

Ventiliacija yra efektyvus oro valymo būdas, nes užterštas mikrobais oras yra ištumiamas, o vietoj jo priplūsta tyro oro. Dažnai tyras oras dar praleidžiamas pro filtrus.

Kad ore būtų mažiau mikrobų, neleidžiama jiems pakilti su dulkėmis nuo grindų ir baldų, įrenginių. Šiam tikslui jie šlostomi drėgnu skuduru, o grindys vaškuojamos.

Ultravioletiniai spinduliai greitai už

žmuša mikrobus ore. Tam tikslui naudojamos ultravioletinės ir bakterecidinės lempos, ypač operacinėse, boksuose, palatose. Reikia žiūrėti, kad tokių lempų šviesa nekenktų akims, negadintų baldų.

Orui dezinfikuoti vartojamos organinės ir neorganinės chieminės medžiagos. Jos turi greitai užmušti mikrobus ir nekenkti žmogui, nesukelti metalų korozijos, negadinti baldų, audinių, knygų. Tokie chiemikalai turi būti bespalviai, be kvapo, greitai tirpsta vandenyje ir greitai sotina orą. Dezinfikacinės medžiagos privalo būti nedegios ir nesprogios.

Oras dezinfikuojamas pieno rūgštimi, aerilu (tai 45,3 procento rezoricino, 7 procentai glicerino, 0,01 procento briliantinio žaliojo ir 47,7 procento vandens mišinys) ir trietilenglikoliu.

Dezinfikuojančių medžiagų garai kondensuojasi ant aerozolio dalelių, patenka į jų vidų ir sunaikina mikrobus. Dezinfekcinėmis priemonėmis sunaikinama daugiau kaip 90 procentu ore esančių mikrobų, tarp jų visi patogeniniai

Oro sanitarinės būklės indikatoriniai mikroorganizmai.

Patalpų oro sanitarinės būklės indikatoriniais mikrobais laikomi burnos ir nosies streptokokai, taip pat patogeniniai stafilokokai. Iš šių bakterijų skaičiaus, t.y. koncentracijos ore, sprendžiama apie patalpų sanitarinę būklę.Yra 4 pagrindinės streptokokų rūšys: Streptococcus viridans (žaliasis streptokokas), S. pyogenes (S.haemolytikus), S.anhaemolytikus ir S.faecalis (Enterococcus). Kenksmingi du pirmieji stretokokai, hemolizuojantis kraujo eitracitus ir sukeliantis ūminius kvėpavimo takų pūlingus uždegimus, šunvotes, maisto intoksikacijas.

Streptokokai ir stafilokokai yra atsparūs džiovinimui, žemai temperatūrai.

4.Mikroorganizmų mityba. Maisto medžiagų patiekimas į ląstelię, mitybos tipai.

Mikrobų ląstelių medžiagų apykaitos ypatumai. Organizmų dauginimuisi, augimui ir kvėpavimui reikalingos maisto medžiagos ir en

nergija. Maisto medžiagų paėmimas iš aplinkos, jų pasisavinimas, bei pašalinimas vadinamas medžiagų apykaita (metabolizmu). Mityba susideda iš maisto patekimo į ląstelę ir jo pasisavinimo, vadinamo asimiliacija. Sudėtingos maisto medžiagos pirmiausiai suskaidamos į paprastesnius junginius, o iš jų sintetinami nauji sudėtingi junginiai. Tokia medžiagų apykaita vadinama konstruktyvine, arba statybine.

Maisto medžiagoms skaidyti, naujiems junginiams sintetinyi reikalinga energija. Ji išlaisvinama iš substratų juos oksiduojant kvėpavimo metu. Sudetingų organinių medžiagų skaidymas gyvuos organizmuose į paprastas vadinamas disimiliacija. Daugelį disimiliacijos tarpinių produktų ląstelės suvartoja asimiliacijos, t.y. konstruktyvinės apykaitos, procesuose. Evergijos išlaisvinimas vadinamas energijos apykaita. Visus medžiagų apykaitos procesus katalizuoja atitinkami fermentai.

Į mikrobų ląsteles patekęs maistasvartojamas naujų medžiagų biosintezei ir energijai gauti. Tos pačios medžiagos gali būti ir statybine medžiaga, ir energijos šaltiniu. Tačiau neretai konstruktyvinei energujos apykaitai organizmai vartoja skirtingas maisto medžiagas. Pavyzdžiui, normaliai maitindamiesi organizmai kaip ląstelės statybinę medžiagą labiau eikvoja baltymus, o energijai gauti- angliavandenius ir riebalus.

Mityba ir kvėpavimas yra priešingi, bet tarp savęs susiję procesai, užtikrinanys organizmų dauginimąsi ir augimą.

Mikroorganizmų ląstelėse vyksta labai intensyvi medžiagų apykaita. Palankiomis sąlygomis viena ląstelė suvartoja maisto 30-40 kartų daugiau nei pati sveria. Gaugiausiai maisto eikvojama energijos apykaitai, kuriai vykstant į aplinką ląstelės išskiria daug apykaitos produktų (rūgščių, alkoholių, anglies dioksido ir kt.)

Maisto medžiagų petekimas į ląstelę.

Mikrobų ląstelės specialių mitybos organų neturi. Vandenyje ištirpusias maisto medžiagas mikrobai įsiurbia visu ląstelės sienelės citoplazminės membramos paviršiumi dviem būdais: 1)pasyviu- osmoso ir 2)aktyviu- pernešimo. Tokiais pat būdais iš ląstelių pašalinami ir medžiagų apykaitos disimiliaciniai produktai.

Kai terpėja labai sumažėja ištirpusių medžiagų koncentracija ir kartu osminis slėgis, į citoplazmą smarkiai sunkiasi vanduo, todėl ląstelės labai išsipučia, jų sienelės neatlaiko pdidėjusio slėgio ir plyšta. Toks reiškinis vadinamas plazmoptize.

Aktyvus maisto medžiagų patekimas į ląstelę ir medžiagų apykaitos produktų pašalinimo būdas yra jų pernešimas. Šią funkciją atlieka specialūs fermentinės kilmės penešėjai, kurie susitelkę citoplazmminėse membranose. Pro citoplazminę membraną jie perneša tik tam tikras medžiagas, nes pasižymi substratiniu specifeškimu.

Įvairios maisto medžiagos nevienodu greičiu prasiskverbia pro citoplazmines membranas. Mažos molekulės pro jų poras praeina lengvai ir greitai, didesnės- lėčiau, o labai didelės gali porose įstrigti.

Metalų jonų skverbimasis pro membranas priklauso nuo ląstelės sienelių ir medžiagų elektros krūvių.Iš mitybinės terpės adsorbuojami ir prasiskverbia priešingo, o atstumiami nuo membranos- vienodo krūvio jonai.

Ląstelių membranos pralaidumas priklauso ir nuo terpės aktyvaus rūgštingumo (pH).Rūgščioje terpėja jos gali praleisti anijonus, turinčios neigiamą elektros krūvį, o šarminėje- teigiamai įelektrintus katijonus.

Mikroorganizmų mitybos tipai.

Mikroorganizmai minta tokiomis chieminėmis medžiagomis, kurios įeina į jų ląstelių sudėtį. Anglį ir azotą įvairių grupių mikrobai ima iš skirtingų ir tik specifiškų šaltinių. Tuo tarpu kitas medžiagas jie siurbia daugiausia iš vandens arba neorganinių junginių tirpalų.

Leave a Comment