KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
Ekonomikos ir vadybos fakultetas
Apskaitos katedra
12-asis verslo apskaitos standartas:
ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS
Atliko:
Priėmė: dėstytojas
Dr. G. Grondskis
KAUNAS, 2003
Įvadas
Vienas iš aktualiausių apskaitos uždavinių yra teisingai įvertinti įmonės turtą. Nuo turto įkainojimo labai daug priklauso informacijos apie įmonės turtinę ir finansinę būklę patikimumas. Iki šiol
Lietuvos įmonėse turtas vertinamas, remiantis Finansų ministerijos 1994 m.
patvirtintomis ir 1995 m. patikslintomis Turto įvertinimo metinėje finansinėje atskaitomybėje taisyklėmis.
Patvirtintuose Verslo apskaitos standartuose (VAS) pasikeitė kai kurios turto vertinimo finansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje nuostatos.
Jos bus pradėtos taikyti nuo 2004 m. sausio 1 d. Iki tol svarbu gerai įsisavinti įsigaliosiančius turto vertinimo metodus. Gamybos įmonėse didžiąją turto dalį sudaro ilgalaikis materialusis turtas. Tai sąlygoja šio turto teisingo įvertinimo svarbą. Atnaujintos jo nuostatos pateiktos 12-
ajame VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.
Tikslas. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti kaip keisis ilgalaikio materialiojo turto apskaita ir atvaizdavimas finansinėje atskaitomybėje įsigaliojus 12-ajam VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.
Reikia pabrėžti, kad 12-asis VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“ yra netaikomas:
1) biologinio turto, susijusio su žemės ūkio veikla, apskaitai;
2) mineralų, naftos, gamtinių dujų ir panašių neatkuriamų gamtos išteklių paieškos ir gavybos apskaitai.
Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius:
1) įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;
2) įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais;
3) įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo)
savikainą;
4) turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei;
5) įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Vartojamos sąvokos:
Atsiperkamoji vertė – turto grynoji galimo realizavimo vertė arba to turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų didesnė.
Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra atvaizduojamas balanse.
Ilgalaikio materialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.
Biologinis turtas – gyvi gyvūnai ir augalai.
Ilgalaikis materialusis turtas – materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.
Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.
Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.
Likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.
Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.
Naudojimo vertė – dabartinė diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus naudingo tarnavimo laikui.
Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.
Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.
Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.
Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.
1. Įsigyto ir pasigaminto turto pradinis įvertinimas
Įsigyto (pirkto) ir pasigaminto (pasistatyto) ilgalaikio materialiojo turto vertinimo taisyklės pasikeitė nedaug. Nusipirktas turtas turi būti įkainotas įsigijimo savikaina. Ją sudaro įsigyjant turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma ir turto atsivežimo bei parengimo naudoti išlaidos, padarytos iki to turto eksploatavimo pradžios. 12-ajame VAS šios išlaidos gana detalizuotos:
1) įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė);
2) atvežimo išlaidos;
3) muitai, akcizai ir kiti negrąžinami mokesčiai;
4) projektavimo darbų išlaidos;
5) sumontavimo išlaidos;
6) instaliavimo išlaidos;
7) parengimo naudoti išlaidos;
8) remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidos;
9) išbandymo išlaidos;
10) infrastruktūros ir turto registravimo išlaidos;
11) žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos;
12) numatomos būsimos turto išmontavimo, išvežimo, turto gamybinės vietos sutvarkymo išlaidos, jei jos atitinka įsipareigojimų arba atidėjimų apibrėžimą;
13) kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos.
Pasigamintas (pasistatytas) ilgalaikis turtas įvertinamas pasigaminimo savikaina. Ji nustatoma sudedant turtui sukurti sunaudotų medžiagų bei komplektuojamų gaminių savikainą, tiesiogines darbo ir netiesiogines gamybos išlaidas. Vadinamosios veiklos sąnaudos (administracinės, pardavimų ir pan.) į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo ir pasigaminimo savikainą neįskaitomos. Pasak doc. daktaro
Valentino Gružausko, pastaroji nuostata nėra pakankamai pagrįsta, ir jos taikymas gali iškreipti turto vertę ir įmonės finansinius rezultatus ypač didelės statybų bei kitų investicijų apimties ir mažos gamybos apimties laikotarpiais. Tokiais laikotarpiais didžioji administracinių bei kitų bendrųjų įmonės sąnaudų dalis yra susijusi su ilgalaikio turto įsigijimu ir todėl įskaitytina į šio turto įsigijimo savikainą. Tai atitinka ir 16-ojo
TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ nuostatą dėl minėtų išlaidų priskyrimo. Jame (17 paragrafe) nurodyta, kad administracinės ir kitos bendrosios pridėtinės išlaidos nėra nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų savikainos sudedamoji dalis, išskyrus atvejus, kai jos gali būti tiesiogiai susiejamos su turto įsigijimu ar to turto parengimu.
Pasikeitė nuostata dėl palūkanų priskyrimo. 12-ajame VAS
nurodyta, kad palūkanos į turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą neįskaitomos ir pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis. Turto įvertinimo taisyklėse nustatyta, kad ilgalaikiam turtui pirkti ar jo gamybai skolintų sumų palūkanos to turto naudojimo pradžioje turi būti įtraukiamos į ilgalaikio turto savikainą ir nudėvimos per visą jo naudojimo laikotarpį. Iki šiol analogiškos nuostatos reikia laikytis ir skaičiuojant pelno mokestį. Valstybinė mokesčių inspekcija 2002 m. gruodžio 13 d.
komentare dėl minėto mokesčio nurodė, kad ilgalaikiam turtui pirkti, lizingo būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos, susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą, kapitalizuotos palūkanos amortizuojamos <…>. Skirtingas minėtų palūkanų traktavimas finansinėje apskaitoje ir pelno mokesčio skaičiavimo tikslais yra nepateisinamas ir nepagrįstai apsunkina apskaitą (sukelia dvejopą individualią turto objektų vertės ir jų nusidėvėjimo apskaitą). Tinkamesnė yra 12-ojo VAS nuostata dėl palūkanų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. ją reikėtų įteisinti ir oficialiuose pelno mokesčio skaičiavimo komentaruose.
Atkreiptinas dėmesys į naują nuostatą dėl savos statybos (gamybos) viršnormatyvinių išlaidų priskyrimo ilgalaikio turto savikainai.
12-ajame VAS nurodyta, kad jei savo reikmėms statant (gaminant) turtą atsiranda papildomų (viršnormatyvinių) medžiagų ir darbo jėgos sąnaudų, jos neįtraukiamos į turto pasigaminimo savikainą ir pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Šios nuostatos taikymas pareikalaus apskaičiuoti faktiškų savos statybos sąnaudų nukrypimus nuo sąmatinės vertės (normatyvinių sąnaudų).
2. Turto vertės perskaičiavimai
12-ajame VAS nurodyti du ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo būdai: 1) įsigijimo savikaina; 2) perkainota verte. Įmonė pasirenka vieną iš jų, nusistatydama savo apskaitos politiką.
Taikant pirmąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje turi būti registruojamas įsigijimo savikaina, o finansinėje atskaitomybėje pateikiamas įsigijimo savikaina, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir jo vertės sumažėjimą. Ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti mažinama tada, kai turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę.
Pastaroji apibūdinta kaip turto grynoji galimo realizavimo vertė arba to turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri yra didesnė. Naudojimo vertė apibūdinta, kaip dabartinė būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus naudingo tarnavimo laikui.
Taikant antrąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje pateikiamas perkainota verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimą.
Palyginus abu apskaitos būdus, matyti, kad jie turi bendrumą, pasireiškiantį turto vertės sumažėjimo atvejais. Iš esmės turto vertės sumažinimas, t. y. jo nukainojimas, yra viena iš turto perkainojimo rūšių.
12-ajame VAS esama netikslumų, nusakant ilgalaikio turto vertės sumažėjimo apskaitą. Remiantis pirmojo įvertinimo būdo apibrėžimu, reikštų, kad minėtas sumažėjimas apskaitoje neregistruojamas (minusuojamas tiktai pateikiant turto vertę finansinėje atskaitomybėje). Tuo tarpu išdėstant antrąjį būdą, nurodyta, kad, jei perkainojus ilgalaikį materialųjį turtą jo vertė sumažėja, toks sumažėjimas apskaitoje registruojamas kaip šio turto vertės sumažėjimas. Iš tikrųjų ilgalaikio materialiojo turto nukainojimas visais atvejais turėtų būti fiksuojamas apskaitoje. Jeigu turto nuvertėjimai arba (ir) jo vertės padidėjimo atvejai yra palyginti dažni ir reikšmingi, taikytinas antrasis turto įvertinimo būdas.
Daugelyje Lietuvos įmonių praeitą dešimtmetį ilgalaikis materialusis turtas, vykdant Vyriausybės nutarimus, buvo indeksuotas. 12-
ajame VAS pateikta pereinamoji nuostata, kad įmonės indeksuotas ilgalaikis materialusis turtas neatitinka šio standarto reikalavimų minėtą turtą registruoti apskaitoje ir pateikti finansinėje atskaitomybėje įsigijimo savikaina arba perkainota verte, ir todėl, jei indeksuota turto vertė nekoreguojama, įmonė privalo per to turto tarnavimo laiką metinėje finansinėje atskaitomybėje atskleisti indeksavimo poveikį turto balansinei vertei. Šis atskleidimas ne vienerius metus pareikalautų papildomo darbo.
Siekiant jo išvengti ir garantuoti galimai realesnį ilgalaikio materialiojo turto įvertinimą, tikslinga būtų iki 12-ojo VAS įsigaliojimo perkainoti šį turtą ir toliau tvarkyti jo apskaitą perkainota verte.
3. Rekonstruoto ir suremontuoto turto vertė
Turto įvertinimo taisyklėse įrašyta, kad, atliekant esminius ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo ar tobulinimo darbus, šių darbų savikainos suma didinama pradinė (likutinė) turto vertė, o atlikus to ilgalaikio turto remonto ar atnaujinimo darbus – mažinama šio turto nusidėvėjimo suma.
Konkretesnė yra Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu iš dalies pakeisto Vyriausybės 1998 m. nutarimo Nr.955 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos patvirtinimo“ nuostata. „Atliekant nuosavo arba pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį valdomo ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstravimo) darbus, kurie pagerina turto naudingąsias savybes (pailgina naudingo tarnavimo laikotarpį, pagerina našumą, naudingumą, produkcijos kokybę ir pan.), šių darbų verte didinama minėto turto įsigijimo vertė. Ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai laikomi pertvarkymu (rekonstravimu), jeigu jų vertė viršija 50 procentų to turto įsigijimo vertės iki jo rekonstravimo“.
Analogiška nuostata pateikta Pelno mokesčio įstatyme. Jame įrašyta, kad, jei ilgalaikio turto remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 proc. remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto turto įsigijimo savikaina (žr. 1 pav.).
Pastaroji nuostata skiriasi nuo pateiktos Vyriausybės nutarime Nr. 955 tuo, kad vienodai traktuojami visi rekonstravimo darbai ir kad atsižvelgiama tik į mokestinio laikotarpio remonto vertę.
[pic]
12-ajame VAS nustatyta, kad jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir (arba) pagerina naudingąsias turto savybes, šių darbų verte didinama turto įsigijimo savikaina. Jei minėti darbai nepagerina naudingųjų turto savybių ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių darbų vertė pripažįstama ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Be to, nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal techninio eksploatavimo ar panašias sąlygas ilgalaikis turtas turi būti remontuojamas nustatytais laikotarpiais, kad būtų užtikrintas saugus ir patikimas jo naudojimas, remonto išlaidas įmonė turi pripažinti turtu (ateinančių laikotarpių sąnaudomis) ir nurašyti į sąnaudas per laikotarpį iki kito numatomo to turto remonto.
Minėtos 12-ojo VAS nuostatos yra gana abstrakčios, ir dėl rekonstravimo bei remonto darbų ir jų rezultatų neapibrėžtumo gali būti nelengva jas taikyti. Remonto rezultatai gali būti labai skirtingi, tačiau nustatyti jų pobūdį (pagerina ar nepagerina naudingąsias turto savybes, pailgina ar nepailgina turto naudojimo laiką) yra sudėtinga. Siekiant nustatyti, kam priskirti remonto vertę, paprasčiau remtis kiekybiniu kriterijumi. Toks kriterijus (50 proc. turto vertės) dabar yra reglamentuotas Vyriausybės nutarime Nr. 955 ir Pelno mokesčio įstatyme.
Finansinėje apskaitoje, esant patikimam ilgalaikio turto įvertinimui iki remonto, šiuo kriterijumi būtų galima remtis ir toliau, t. y . jeigu remonto vertė viršija 50 proc. remontuojamo turto vertės, galima būtų laikyti, kad remontas pagerino naudingąsias turto savybes ir (arba)
pailgino jo naudojimo laiką. Tuomet būtų išvengta finansinės apskaitos duomenų neatitikimo pelno mokesčio skaičiavimo reikšmėms ir daugmaž laikomasi 12-ojo VAS reikalavimų.
Abejotina, ar tikslinga taikyti 12-ojo VAS nuostatą dėl kai kurių remonto išlaidų priskyrimo ateinančių laikotarpių sąnaudoms. Pirma, sunku teisingai nustatyti tokio priskyrimo atvejus. Antra, minėtos sąnaudos 2-
ajame VAS „Balansas“ traktuojamos kaip išankstiniai mokėjimai, o remonto išlaidų turinys yra kitoks.
Ateityje 12-ojo VAS nuostatos dėl remonto vertės priskyrimo koreguotinos, atsižvelgiant į šio standarto taikymo praktiką ir kitų šalių apskaitos patirtį. Pavyzdžiui, remiantis Rusijos apskaitos ir mokesčių reglamentais, jos įmonės, siekdamos tolygiai įskaityti į sąnaudas remonto išlaidas, gali sudaryti rezervą (atidėjimus)būsimoms remonto išlaidoms padengti. Kas mėnesį pagal įmonės nusistatytus normatyvus daromi atskaitymai į šį rezervą. Atlikus remontą, minėtas rezervas mažinamas faktiškų remonto išlaidų dydžiu. Paminėtina, kad pagal Lietuvoje tebegaliojantį pavyzdinį sąskaitų planą analogiška yra atidėjimų kapitaliniam remontui ir dideliems priežiūros darbams apskaita.
Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų registravimas, kai turto savininkas šių išlaidų nekompensuoja, atliekamas taip, kaip pateikta sekančiame 2 pav.:
[pic]
12-ajame VAS nurodyta, kad, jei nuomininko patirtos turto rekonstravimo ar remonto išlaidos, pripažintos to laikotarpio sąnaudomis, neiškraipys veiklos rezultatų, tai šias išlaidas reikia nurašyti per tą laikotarpį kuomet jos buvo patirtos. Tačiau jei toks sąnaudų pripažinimas reikšmingai iškreiptų vaizdą apie įmonės veiklos rezultatus, tuomet standarte nurodoma kad reikia laikytis anksčiau galiojusios tvarkos ir remonto išlaidas pripažinti sąnaudomis per likusį nuomos laikotarpį paskirstant lygiomis dalimis.
4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas
Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas yra skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turtui. Nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas:
1) žemei (nes ji yra neriboto naudojimo laiko);
2) bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto, išskyrus pastatų (į kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų nusidėvėjimas skaičiuojamas tuo atveju, jei jie buvo rekonstruojami ar remontuojami ir dėl to buvo padidinta jų vertė);
3) Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto (Nenaudojamu laikomas užkonservuotas turtas. Jei turtas laikinai nenaudojamas dėl remonto, jis nepriskiriamas nenaudojamam turtui.).
12-ajame VAS nurodyti tie patys nusidėvėjimo skaičiavimo metodai, t. y.:
1) tiesiogiai proporcingas (tiesinis);
2) produkcijos;
3) metų skaičiaus;
4) dvigubas – mažėjančios vertės.
Metų skaičiaus ir dvigubo-mažėjančios vertės metodų nerekomenduojama taikyti skaičiuojant nusidėvėjimą finansinės atskaitomybės tikslams, nebent kai tai reikalinga norint teisingai atvaizduoti įmonės veiklos rezultatus ir turto teikiamą ekonominę naudą. Kaip matome iš pastarosios nuostatos, standartas lyg ir leidžia įmonei taikyti pagreitintus metodus jei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją.
Finansinės atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol nebuvo galima.
Ilgalaikio materialiojo turto nurašymo metodika išlieka nepakitusi, todėl šiame darbe jos nenagrinėsime.
Išvados
• Taikant 12 verslo apskaitos standartą “Ilgalaikis materialusis turtas”
reiktų atkreipti dėmesį, kad skolintų sumų palūkanos nebus kapitalizuojamos (priskiriamos) ir į turto įsigijimo (pasigaminimo)
savikainą neįskaitomos.
• Įmonės galės apskaityti ilgalaikį materialųjį turtą vienu iš dviejų būdų: įsigijimo savikaina arba perkainota verte.
• Nebėra reikalavimo, kad remonto išlaidomis, viršijančiomis 50% turto įsigijimo savikainos, būtinai turi būti didinama to turto įsigijimo vertė, todėl kiekviena įmonė, rengdama apskaitos politikos aprašymą, turėtų parengti jos darbo specifiką atitinkančias, ekonomiškai pagrįstas ir verslo apskaito standartams neprieštaraujančias instrukcijas, kurios nustatytų, kada remonto išlaidomis didinama turto vertė, kada keičiamas nusidėvėjimas, kada didinamos sąnaudos.
• Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodika išlieka nepakitusi.
• 12 verslo apskaitos standartas leidžia įmonei taikyti pagreitintus metodus jei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją. Finansinės atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol nebuvo galima.
Naudota literatūra
1. Bružauskas V. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas //
Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, Nr. 23 (263), 2003
birželio 16 d.
2. Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas.
– V.: Pačiolis, 2000.
3. Dėl LR Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 955 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo.
2002 m. balandžio 12 d. Nr. 512
4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Ketvirtoji laida
– V.: Pačiolis, 2001.
5. LR Finansų ministerijos raštas 1994 m. kovo 8 d. Nr. 21N „Dėl turto įvertinimo“.
6. LR Pelno mokesčio įstatymas. 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675
7. LR Pelno mokesčio įstatymo 33, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. 2002 m. liepos2 d. Nr. IX-1008
8. LR Statybos įstatymas. 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240
9. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002
m. gruodžio 13 d. komentaras.
10. Viešoji prieiga www.apskaitosinstitutas.lt
1 pav. Nuosavo arba išperkamosios nuomos būdu valdomo turto remonto bei rekonstravimo finansinės apskaitos schema
Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –
V.: Pačiolis, 2000. P. 162
Remonto sąnaudos įskaitomos į jo atlikimo laikotarpio sąnaudas
Mažinama nusidėvėjimo suma ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis
Keleriems metams nepagerina turto vartojamųjų savybių
Keleriems metams pagerina turto vartojamąsias savybes
Didinama turto įsigijimo vertė ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis
Didinama turto įsigijimo vertė, nekeičiamas nusidėvėjimo laikotarpis
Pailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpį
Nepailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpio
Neviršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo
Viršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo
Ilgalaikio materialiojo turto remontas ir rekonstravimas
Išsinuomoto turto pertvarkymas (rekonstrukcija) ir remontas, kai turto savininkas šių darbų nekompensuoja
Pagerina turto naudingąsias savybes ir tai ateityje duos pajamų
Remonto darbų išlaidos priskiriamos ateinančių laikotarpių sąnaudoms ir amortizuojamos lygiomis dalimis per visą nuomos laikotarpį
Nepagerina turto naudingųjų savybių arba jų pagerėjimas neduos ateityje pajamų
Remonto darbų išlaidos pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis
2 pav. Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų registravimo finansinėje apskaitoje schema, kai turto savininkas šių išlaidų nekompensuoja
Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –
V.: Pačiolis, 2000. P. 169