Ilgalaikio turto apskaita pagal 12 VAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Apskaitos katedra

12-asis verslo apskaitos standartas:

ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS

Atliko:

Priėmė: dėstytojas

Dr. G. Grondskis

KAUNAS, 2003

TURINYS

Įvadas 3
1. Įsigyto ir pasigaminto turto pradinis įvertinimas

5
2. Turto vertės perskaičiavimai
6
3. Rekonstruoto ir suremontuoto turto vertė
7
4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas
10
Išvados 12
Naudota literatūra 13

ĮVADAS

Vienas iš aktualiausių apskaitos uždavinių yra teisingai
įvertinti įmonės turtą. Nuo turto įkainojimo labai daug priklauso
informacijos apie įmonės turtinę ir finansinę būklę patikimumas. Iki šiol
Lietuvos įmonėse turtas vertinamas, remiantis Finansų ministerijos 1994 m.
patvirtintomis ir 1995 m. patikslintomis Turto įvertinimo metinėje
finansinėje atskaitomybėje taisyklėmis.

Patvirtintuose Verslo apskaitos standartuose (VAS) pasikeitė kai
kurios turto vertinimo fiinansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje nuostatos.
Jos bus pradėtos taikyti nuo 2004 m. sausio 1 d. Iki tol svarbu gerai
įsisavinti įsigaliosiančius turto vertinimo metodus. Gamybos įmonėse
didžiąją turto dalį sudaro ilgalaikis materialusis turtas. Tai sąlygoja šio
turto teisingo įvertinimo svarbą. Atnaujintos jo nuostatos pateiktos 12-
ajame VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

Tikslas. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti kaip keisis
ilgalaikio materialiojo turto apskaita ir atvaizdavimas finansinėje
atskaitomybėje įsigaliojus 12-ajam VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

Reikia pabrėžti, kad 12-asis VAS „Ilgalaikis materialusis
turtas“ yra netaikomas:

1) biologinio turto, susijusio su žemės ūkio veikla, apskaitai;

2) mineralų, naftos, gamtinių dujų iir panašių neatkuriamų gamtos

išteklių paieškos ir gavybos apskaitai.

Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui,
jei jis atitinka visus šiuos požymius:

1) įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;

2) įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais

laikotarpiais;

3) įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo)

savikainą;

4) turto įs

sigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią

ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nusistatytą

kiekvienai turto grupei;

5) įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Vartojamos sąvokos:

Atsiperkamoji vertė – turto grynoji galimo realizavimo vertė arba
to turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų didesnė.

Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra atvaizduojamas balanse.
Ilgalaikio materialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.

Biologinis turtas – gyvi gyvūnai ir augalai.

Ilgalaikis materialusis turtas – materialusis turtas, kuris
teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir
kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės
nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų
ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto,
kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo
naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įįvertinus būsimas likvidavimo ir
perleidimo išlaidas.

Likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto
įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per
visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės
padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi
naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų,
kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.

Naudojimo vertė – dabartinė diskontuota būsimojo laikotarpio
pinigų suma, kurią tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant
pasibaigus naudingo tarnavimo laikui.

Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko
ilgalaikio ma
aterialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus
numatytą likvidacinę vertę.

Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės
priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo
tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria
turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar
paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas
tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba
užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.

1. Įsigyto ir pasigaminto turto pradinis įvertinimas

Įsigyto (pirkto) ir pasigaminto (pasistatyto) ilgalaikio
materialiojo turto vertinimo taisyklės pasikeitė nedaug. Nusipirktas turtas
turi būti įkainotas įsigijimo savikaina. Ją sudaro įsigyjant turtą sumokėta
ar mokėtina pinigų suma ir turto atsivežimo bei parengimo naudoti išlaidos,
padarytos iki to turto eksploatavimo pradžios. 12-ajame VAS šios išlaidos
gana detalizuotos:

1) įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio

sunaudoto turto vertė);

2) atvežimo išlaidos;

3) muitai, akcizai ir kiti negrąžinami mokesčiai;

4) projektavimo darbų išlaidos;

5) sumontavimo išlaidos;

6) instaliavimo išlaidos;

7) parengimo naudoti išlaidos;

8) remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidos;

9) išbandymo išlaidos;

10) infrastruktūros ir turto registravimo išlaidos;

11) žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos;

12) numatomos būsimos turto išmontavimo, išvežimo, turto gamybinės vietos

sutvarkymo išlaidos, jei jos atitinka įsipareigojimų arba atidėjimų

apibrėžimą;

13) kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos.

Pasigamintas (pasistatytas) ilgalaikis turtas įvertinamas
pasigaminimo savikaina. Ji nustatoma sudedant turtui sukurti sunaudotų
medžiagų bei komplektuojamų gaminių savikainą, tiesiogines darbo ir
netiesiogines gamybos išlaidas. Vadinamosios veiklos sąnaudos
(administracinės, pardavimų ir pan.) į

į ilgalaikio materialiojo turto
įsigijimo ir pasigaminimo savikainą neįskaitomos. Pasak doc. daktaro
Valentino Gružausko, pastaroji nuostata nėra pakankamai pagrįsta, ir jos
taikymas gali iškreipti turto vertę ir įmonės finansinius rezultatus ypač
didelės statybų bei kitų investicijų apimties ir mažos gamybos apimties
laikotarpiais. Tokiais laikotarpiais didžioji administracinių bei kitų
bendrųjų įmonės sąnaudų dalis yra susijusi su ilgalaikio turto įsigijimu ir
todėl įskaitytina į šio turto įsigijimo savikainą. Tai atitinka ir 16-ojo
TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ nuostatą dėl minėtų
išlaidų priskyrimo. Jame (17 paragrafe) nurodyta, kad administracinės ir
kitos bendrosios pridėtinės išlaidos nėra nekilnojamojo turto, įrangos ir
įrengimų savikainos sudedamoji dalis, išskyrus atvejus, kai jos gali būti
tiesiogiai susiejamos su turto įsigijimu ar to turto parengimu.

Pasikeitė nuostata dėl palūkanų priskyrimo. 12-ajame VAS
nurodyta, kad palūkanos į turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą
neįskaitomos ir pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis. Turto
įvertinimo taisyklėse nustatyta, kad ilgalaikiam turtui pirkti ar jo
gamybai skolintų sumų palūkanos to turto naudojimo pradžioje turi būti
įtraukiamos į ilgalaikio turto savikainą ir nudėvimos per visą jo naudojimo
laikotarpį. Iki šiol analogiškos nuostatos reikia laikytis ir skaičiuojant
pelno mokestį. Valstybinė mokesčių inspekcija 2002 m. gruodžio 13 d.
komentare dėl minėto mokesčio nurodė, kad ilgalaikiam turtui pirkti,
lizingo būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos,
susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos
pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip
formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą,
kapitalizuotos pa
alūkanos amortizuojamos <.>. Skirtingas minėtų palūkanų
traktavimas finansinėje apskaitoje ir pelno mokesčio skaičiavimo tikslais
yra nepateisinamas ir nepagrįstai apsunkina apskaitą (sukelia dvejopą
individualią turto objektų vertės ir jų nusidėvėjimo apskaitą). Tinkamesnė
yra 12-ojo VAS nuostata dėl palūkanų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. ją reikėtų
įteisinti ir oficialiuose pelno mokesčio skaičiavimo komentaruose.

Atkreiptinas dėmesys į naują nuostatą dėl savos statybos
(gamybos) viršnormatyvinių išlaidų priskyrimo ilgalaikio turto savikainai.
12-ajame VAS nurodyta, kad jei savo reikmėms statant (gaminant) turtą
atsiranda papildomų (viršnormatyvinių) medžiagų ir darbo jėgos sąnaudų, jos
neįtraukiamos į turto pasigaminimo savikainą ir pripažįstamos ataskaitinio
laikotarpio sąnaudomis. Šios nuostatos taikymas pareikalaus apskaičiuoti
faktiškų savos statybos sąnaudų nukrypimus nuo sąmatinės vertės
(normatyvinių sąnaudų).

2. Turto vertės perskaičiavimai

12-ajame VAS nurodyti du ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo
būdai: 1) įsigijimo savikaina; 2) perkainota verte. Įmonė pasirenka vieną
iš jų, nusistatydama savo apskaitos politiką.

Taikant pirmąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje turi būti
registruojamas įsigijimo savikaina, o finansinėje atskaitomybėje
pateikiamas įsigijimo savikaina, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir jo vertės
sumažėjimą. Ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti mažinama tada,
kai turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę.
Pastaroji apibūdinta kaip turto grynoji galimo realizavimo vertė arba to
turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri yra didesnė. Naudojimo
vertė apibūdinta, kaip dabartinė būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią
tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus
naudingo tarnavimo laikui.

Taikant antrąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas
įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas
perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje pateikiamas perkainota
verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimą.

Palyginus abu apskaitos būdus, matyti, kad jie turi bendrumą,
pasireiškiantį turto vertės sumažėjimo atvejais. Iš esmės turto vertės
sumažinimas, t. y. jo nukainojimas, yra viena iš turto perkainojimo rūšių.
12-ajame VAS esama netikslumų, nusakant ilgalaikio turto vertės sumažėjimo
apskaitą. Remiantis pirmojo įvertinimo būdo apibrėžimu, reikštų, kad
minėtas sumažėjimas apskaitoje neregistruojamas (minusuojamas tiktai
pateikiant turto vertę finansinėje atskaitomybėje). Tuo tarpu išdėstant
antrąjį būdą, nurodyta, kad, jei perkainojus ilgalaikį materialųjį turtą jo
vertė sumažėja, toks sumažėjimas apskaitoje registruojamas kaip šio turto
vertės sumažėjimas. Iš tikrųjų ilgalaikio materialiojo turto nukainojimas
visais atvejais turėtų būti fiksuojamas apskaitoje. Jeigu turto
nuvertėjimai arba (ir) jo vertės padidėjimo atvejai yra palyginti dažni ir
reikšmingi, taikytinas antrasis turto įvertinimo būdas.

Daugelyje Lietuvos įmonių praeitą dešimtmetį ilgalaikis
materialusis turtas, vykdant Vyriausybės nutarimus, buvo indeksuotas. 12-
ajame VAS pateikta pereinamoji nuostata, kad įmonės indeksuotas ilgalaikis
materialusis turtas neatitinka šio standarto reikalavimų minėtą turtą
registruoti apskaitoje ir pateikti finansinėje atskaitomybėje įsigijimo
savikaina arba perkainota verte, ir todėl, jei indeksuota turto vertė
nekoreguojama, įmonė privalo per to turto tarnavimo laiką metinėje
finansinėje atskaitomybėje atskleisti indeksavimo poveikį turto balansinei
vertei. Šis atskleidimas ne vienerius metus pareikalautų papildomo darbo.
Siekiant jo išvengti ir garantuoti galimai realesnį ilgalaikio materialiojo
turto įvertinimą, tikslinga būtų iki 12-ojo VAS įsigaliojimo perkainoti šį
turtą ir toliau tvarkyti jo apskaitą perkainota verte.

3. Rekonstruoto ir suremontuoto turto vertė

Turto įvertinimo taisyklėse įrašyta, kad, atliekant esminius
ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo ar tobulinimo darbus, šių darbų
savikainos suma didinama pradinė (likutinė) turto vertė, o atlikus to
ilgalaikio turto remonto ar atnaujinimo darbus – mažinama šio turto
nusidėvėjimo suma.

Konkretesnė yra Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu iš
dalies pakeisto Vyriausybės 1998 m. nutarimo Nr.955 „Dėl ilgalaikio turto
nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos
tvarkos patvirtinimo“ nuostata. „Atliekant nuosavo arba pagal lizingo
(finansinės nuomos) sutartį valdomo ilgalaikio materialiojo turto
pertvarkymo (rekonstravimo) darbus, kurie pagerina turto naudingąsias
savybes (pailgina naudingo tarnavimo laikotarpį, pagerina našumą,
naudingumą, produkcijos kokybę ir pan.), šių darbų verte didinama minėto
turto įsigijimo vertė. Ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai laikomi
pertvarkymu (rekonstravimu), jeigu jų vertė viršija 50 procentų to turto
įsigijimo vertės iki jo rekonstravimo“.

Analogiška nuostata pateikta Pelno mokesčio įstatyme. Jame
įrašyta, kad, jei ilgalaikio turto remonto vertė per mokestinį laikotarpį
viršija 50 proc. remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas
rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama
remontuoto arba rekonstruoto turto įsigijimo savikaina (žr. 1 pav.).
Pastaroji nuostata skiriasi nuo pateiktos Vyriausybės nutarime Nr. 955 tuo,
kad vienodai traktuojami visi rekonstravimo darbai ir kad atsižvelgiama tik
į mokestinio laikotarpio remonto vertę.

[pic]

12-ajame VAS nustatyta, kad jei ilgalaikio materialiojo turto
rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir
(arba) pagerina naudingąsias turto savybes, šių darbų verte didinama turto
įsigijimo savikaina. Jei minėti darbai nepagerina naudingųjų turto savybių
ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių darbų vertė pripažįstama
ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Be to, nustatyta, kad tais atvejais,
kai pagal techninio eksploatavimo ar panašias sąlygas ilgalaikis turtas
turi būti remontuojamas nustatytais laikotarpiais, kad būtų užtikrintas
saugus ir patikimas jo naudojimas, remonto išlaidas įmonė turi pripažinti
turtu (ateinančių laikotarpių sąnaudomis) ir nurašyti į sąnaudas per
laikotarpį iki kito numatomo to turto remonto.

Minėtos 12-ojo VAS nuostatos yra gana abstrakčios, ir dėl
rekonstravimo bei remonto darbų ir jų rezultatų neapibrėžtumo gali būti
nelengva jas taikyti. Remonto rezultatai gali būti labai skirtingi, tačiau
nustatyti jų pobūdį (pagerina ar nepagerina naudingąsias turto savybes,
pailgina ar nepailgina turto naudojimo laiką) yra sudėtinga. Siekiant
nustatyti, kam priskirti remonto vertę, paprasčiau remtis kiekybiniu
kriterijumi. Toks kriterijus (50 proc. turto vertės) dabar yra
reglamentuotas Vyriausybės nutarime Nr. 955 ir Pelno mokesčio įstatyme.
Finansinėje apskaitoje, esant patikimam ilgalaikio turto įvertinimui iki
remonto, šiuo kriterijumi būtų galima remtis ir toliau, t. y . jeigu
remonto vertė viršija 50 proc. remontuojamo turto vertės, galima būtų
laikyti, kad remontas pagerino naudingąsias turto savybes ir (arba)
pailgino jo naudojimo laiką. Tuomet būtų išvengta finansinės apskaitos
duomenų neatitikimo pelno mokesčio skaičiavimo reikšmėms ir daugmaž
laikomasi 12-ojo VAS reikalavimų.

Abejotina, ar tikslinga taikyti 12-ojo VAS nuostatą dėl kai kurių
remonto išlaidų priskyrimo ateinančių laikotarpių sąnaudoms. Pirma, sunku
teisingai nustatyti tokio priskyrimo atvejus. Antra, minėtos sąnaudos 2-
ajame VAS „Balansas“ traktuojamos kaip išankstiniai mokėjimai, o remonto
išlaidų turinys yra kitoks.

Ateityje 12-ojo VAS nuostatos dėl remonto vertės priskyrimo
koreguotinos, atsižvelgiant į šio standarto taikymo praktiką ir kitų šalių
apskaitos patirtį. Pavyzdžiui, remiantis Rusijos apskaitos ir mokesčių
reglamentais, jos įmonės, siekdamos tolygiai įskaityti į sąnaudas remonto
išlaidas, gali sudaryti rezervą (atidėjimus)būsimoms remonto išlaidoms
padengti. Kas mėnesį pagal įmonės nusistatytus normatyvus daromi
atskaitymai į šį rezervą. Atlikus remontą, minėtas rezervas mažinamas
faktiškų remonto išlaidų dydžiu. Paminėtina, kad pagal Lietuvoje
tebegaliojantį pavyzdinį sąskaitų planą analogiška yra atidėjimų
kapitaliniam remontui ir dideliems priežiūros darbams apskaita.

Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio
materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų
registravimas, kai turto savininkas šių išlaidų nekompensuoja, atliekamas
taip, kaip pateikta sekančiame 2 pav.:

[pic]

12-ajame VAS nurodyta, kad, jei nuomininko patirtos turto
rekonstravimo ar remonto išlaidos, pripažintos to laikotarpio sąnaudomis,
neiškraipys veiklos rezultatų, tai šias išlaidas reikia nurašyti per tą
laikotarpį kuomet jos buvo patirtos. Tačiau jei toks sąnaudų pripažinimas
reikšmingai iškreiptų vaizdą apie įmonės veiklos rezultatus, tuomet
standarte nurodoma kad reikia laikytis anksčiau galiojusios tvarkos ir
remonto išlaidas pripažinti sąnaudomis per likusį nuomos laikotarpį
paskirstant lygiomis dalimis.

4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas

Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas yra skaičiuojamas
tik riboto naudojimo laiko turtui. Nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas:

1) žemei (nes ji yra neriboto naudojimo laiko);

2) bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kultūros vertybių

registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto, išskyrus pastatų (į

kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų nusidėvėjimas

skaičiuojamas tuo atveju, jei jie buvo rekonstruojami ar remontuojami

ir dėl to buvo padidinta jų vertė);

3) Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto (Nenaudojamu laikomas

užkonservuotas turtas. Jei turtas laikinai nenaudojamas dėl remonto,

jis nepriskiriamas nenaudojamam turtui.).

12-ajame VAS nurodyti tie patys nusidėvėjimo skaičiavimo metodai,

t. y.:

1) tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

2) produkcijos;

3) metų skaičiaus;

4) dvigubas – mažėjančios vertės.

Metų skaičiaus ir dvigubo-mažėjančios vertės metodų
nerekomenduojama taikyti skaičiuojant nusidėvėjimą finansinės atskaitomybės
tikslams, nebent kai tai reikalinga norint teisingai atvaizduoti įmonės
veiklos rezultatus ir turto teikiamą ekonominę naudą. Kaip matome iš
pastarosios nuostatos, standartas lyg ir leidžia įmonei taikyti
pagreitintus metodus jei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją.
Finansinės atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol
nebuvo galima.

Ilgalaikio materialiojo turto nurašymo metodika išlieka
nepakitusi, todėl šiame darbe jos nenagrinėsime.

IŠVADOS

• Taikant 12 verslo apskaitos standartą “Ilgalaikis materialusis turtas”

reiktų atkreipti dėmesį, kad skolintų sumų palūkanos nebus

kapitalizuojamos (priskiriamos) ir į turto įsigijimo (pasigaminimo)

savikainą neįskaitomos.

• Įmonės galės apskaityti ilgalaikį materialųjį turtą vienu iš dviejų

būdų: įsigijimo savikaina arba perkainota verte.

• Nebėra reikalavimo, kad remonto išlaidomis, viršijančiomis 50% turto

įsigijimo savikainos, būtinai turi būti didinama to turto įsigijimo

vertė, todėl kiekviena įmonė, rengdama apskaitos politikos aprašymą,

turėtų parengti jos darbo specifiką atitinkančias, ekonomiškai

pagrįstas ir verslo apskaito standartams neprieštaraujančias

instrukcijas, kurios nustatytų, kada remonto išlaidomis didinama turto

vertė, kada keičiamas nusidėvėjimas, kada didinamos sąnaudos.

• Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodika išlieka

nepakitusi.

• 12 verslo apskaitos standartas leidžia įmonei taikyti pagreitintus

metodus jei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją. Finansinės

atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol nebuvo

galima.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bružauskas V. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas //

Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, Nr. 23 (263), 2003

birželio 16 d.

2. Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas.

– V.: Pačiolis, 2000.

3. Dėl LR Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 955 „Dėl

ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo

remonto darbų apskaitos tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo.

2002 m. balandžio 12 d. Nr. 512

4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Ketvirtoji laida

– V.: Pačiolis, 2001.

5. LR Finansų ministerijos raštas 1994 m. kovo 8 d. Nr. 21N „Dėl

turto įvertinimo“.

6. LR Pelno mokesčio įstatymas. 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675

7. LR Pelno mokesčio įstatymo 33, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir

papildymo įstatymas. 2002 m. liepos2 d. Nr. IX-1008

8. LR Statybos įstatymas. 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240

9. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002

m. gruodžio 13 d. komentaras.

10. Viešoji prieiga www.apskaitosinstitutas.lt
———————–

1 pav. Nuosavo arba išperkamosios nuomos būdu valdomo turto remonto bei

rekonstravimo finansinės apskaitos schema

Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –

V.: Pačiolis, 2000. P. 162

Remonto sąnaudos įskaitomos į jo atlikimo laikotarpio sąnaudas

Mažinama nusidėvėjimo suma ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis

Keleriems metams nepagerina turto vartojamųjų savybių

Keleriems metams pagerina turto vartojamąsias savybes

Didinama turto įsigijimo vertė ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis

Didinama turto įsigijimo vertė, nekeičiamas nusidėvėjimo laikotarpis

Pailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpį

Nepailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpio

Neviršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo

Viršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo

Ilgalaikio materialiojo turto remontas ir rekonstravimas

Išsinuomoto turto pertvarkymas (rekonstrukcija) ir remontas, kai turto

savininkas šių darbų nekompensuoja

Pagerina turto naudingąsias savybes ir tai ateityje duos pajamų

Remonto darbų išlaidos priskiriamos ateinančių laikotarpių sąnaudoms ir

amortizuojamos lygiomis dalimis per visą nuomos laikotarpį

Nepagerina turto naudingųjų savybių arba jų pagerėjimas neduos ateityje

pajamų

Remonto darbų išlaidos pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis

2 pav. Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio

materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų

registravimo finansinėje apskaitoje schema, kai turto savininkas šių

išlaidų nekompensuoja

Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –

V.: Pačiolis, 2000. P. 169

Leave a Comment