Audimas

AUDIMAS

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštais audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Servetiniai (damastiniai) audiniai – vieni seniausių raštuotų audinių.

Audiniai

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas. Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas. Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai (rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.–XX a. pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais išgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.–XIX a. pradžios lovatiesės, audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomis spalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra skirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvos daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.). Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija. Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jie sudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose – smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo būdai.

Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė dėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas, tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių audinių esmę ir prigimtį. Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti pradėdavo dar mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius. Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai. Dzūkių lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos margutėmis, sumestinėmis.

Juostos

Tai- siauri gaminiai, audžiami iš dviejų statmenai tarpusavyje susipinančių siūlų sistemų. Jos audžiamos specialiomis juostų audimo staklėmis. Kaip ir audiniai, juostos būna vienspalvės ir margaraštės, drobinio, ruoželinio, atlasinio arba smulkiaraščio pynimo. Daugiausia audžiama iš lininių, vilnonių, medvilninių ir sintetinių siūlų.Drabužiai Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiau dėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosios įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikė neturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonų būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a. audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių audinių. Vieni seniausių audinių – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai – buvo lininiai. Jų pakraščiuose – raudoni, rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės ir saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių, dantelių, slankstelių.

Tautiniai drabužiai (aukštaičių, dzūkų, žemaičių)

ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprasto kasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

Aukštaičių drabužiai

gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai – iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti. Kasdieninės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės vilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, o sijonai ir kitos kostiumo dalys – iš naminių net iki XX a. pradžios. Šiaurės Aukštaitijai būdingos trumpos, tik priekyje prailgintais skvernais, galionu apvedžiotais kraštais liemenės. Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės, labiausiai jos buvo paplitusios Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje. Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygus baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais. Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninės audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės – austos, siuvinėtos kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų (pilkos, rudos, juodos) siūlų, jos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.Dzūkų kostiumai

margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai kai kur buvo dėvimi net iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai buvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuose marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais) sijonai.

Dzūkių liemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose – nuo liemens klostytos. Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios baltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a. paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose etnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo dėvimos iki Antrojo pasaulinio karo. Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi įvairiaspalvių siūlų kuteliai. Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne – kelių spalvų vilnoniais ar skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langeliai, žvaigždutės.

Žemaičių drabužiai

išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų – ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų: raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų: žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose. Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs. Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytais ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda. Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų spalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose, baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai. Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudona su juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma, papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku. Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės, išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai. Seniausi sijonai dažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojama tamsi medvilnė. Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės, languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų ruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga. Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko, medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austi kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai. Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų. Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonos vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.Šiame krašte daugiausia aptinkama rinktinių juostų. Jų plotis ir spalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jas nešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirties priklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojoje pusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtos austi plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos labai įvairios: mėgstamiausia raudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamos kontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienas ar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių, žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės, siauresnės, raštai paprastesni. Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvo vartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip pakinktų dalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostų dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairių atspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojami gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.

Tiulis

Tai- lengvas, retas, standus tinklinis audinys su taisyklingos formos akutėmis. Tiulis būna lygus ažūrinis ir raštuotas. Lygus tiulis gaminamas iš medvilninių arba viskozinių siūlų.

Tiuliu puošiami moterų drabužiai, siuvami šydai, užuolaidos, užtiesalai.

Nėriniai

Tai persišviečiantys tinklelio pavidalo gaminiai, gaminami iš siūlų rankiniu arba mašininiu būdu.Rankinio darbo nėriniai skirstomi į pintus, siūtus ir megztus. Mašininiai nėriniai gaminami juostelių arba ištisinio audeklo pavidalo.