Žiema žiemužė

Naktis. Slapdriba. Kapsejimas. Apledejusi gamta ir nerimo nuotaika. Pavieniu vaiku slidinejimas. Tyla . Taciau mirtinu pavojumi alsuojanti gamta atrodo be galo nuostabi. Atrodo, kad visa sustagarėjusi augmenija apsarmojusi, bet priejes arciau, pamatai, kad ji ikalinta zvilganciame ledo gabale.
Spartus ir atkaklus zingsniai apledejusiu keliu, misko link. Sunkios kuprines nuspaustas petys nerangiai mesteli kuprines dirzus. Nuostabūs tolumos laukai ir paupio krumynai. Rankose ritmingai siubuojantis kirvis.
Kraupu. O jis dar ir i miska eina.
Trumpas stabtelejimas ant tilto. Vingiais tekejusi upe akimirksniu sustingo, ly yg butu sustojes laikas, taciau po ledu vis dar plaukia pavienes zoles. Apledejusios nendres gerokai sulinko, sustingo ir nustojo slamejusios. Pakrantes augalai žiba ir kenčia nuo ledo. Spragsi, luzta. Nuo pakrantes medzio ir krumo krenta nebeissilaike ledo gabalai. Juodi, po skaidriu ledu, upes vandenys. Propersos lopinelis. Tolumoje apsarmojusios pusys. Grazu.
Kelias. Misko juosta. Kranklio pora. Elektros laidai. Pagaliau pamiske. Pasakiskai pasipuose medžiai. Kerintis ir viliojantis miskas. Spartūs žingsniai grubletu, nuledejusiu keliu. Smalsus žvilgsniai i salis ir plūstelejes dziaugsmas, regint taip is ssipusciusia gamta.
Mazu pusaiciu zalius spyglius aptrauke pailgi ledo sarvai, ikaline grozio etalona. Amzinai zaliuojantys virziai apsikarste lediniais karoliais, o zaliuojantys kadagio krumas net islinkes nuo sunkiu zvilganciu papuosalu. Nuostabus zalios gyvybes spalvos ir salto ledo zvilgesio derinys, taciau sie pa

apuosalai gali ir prazudyti.
Ne ka prasciau atrodo ir gelsvu smilgu lopinelis, islinkes lankais nuo lediniu vamzdeliu, bei ledu aplieti kieciu kamienai.
Miske neramu. Kazkas spragsi, luzineja, krenta. Medziai taip pat paveikti gamtos isdaigos. Alksniai zvilga lyg ka tik plienu nulieti su kabanciais rudais zaisliukais, kuriais kapsi zvilgantys lasai. Placiavainikės pusys pasidabinusios zaliu, storu aksomu, nebenulaiko saku. Jauni berzai svyruokliai islinko nuo apsunkusiu plauku, o krumai tarsi pariete garbanas.
Stabtelejimai. Tebesitesianti kelione. Pusynas. Kertamas miskas. Nebylios pusys ir pavieniu eglaiciu nusvirusios, lyg nuleistos rankos, pries naujus misko seimininkus.
Netrukus misko svecias ima rankioti egliu sakas ir tempti paskui save. Prie ju prideda keleta ilgu karciu ir traukia toliau, per iskirsta pusyne proskyna. Iseina i laukyme, kuri susijungia su laukais, viska nu umeta ir vel grizta i miska. Ilgai vaiksto dairydamasis i egles ir neapsispresdamas kuria apgeneti. Egles grazios, tankios, bet pasmerktas sustoja akimirkai ir ilgesingai zvelgia i simtametes paslaptingas egles, augancias salimais pusyne. Bergzdziai metosi tai prie vienos, tai prie kitos.
Pasigirsta kirciai, sujuda medis ir pliupteli lietaus lasu krusa. Nejauku. Byra spygliaiir visokiausi sapai. Apkapojami nukirstu lazdynu kamienai ir nesami kartu su sakomis. Miske tvyro itampa. taciau misko svecias darbuojasi toliau.
Sugrizes i laukyme jis ima kazka statyti. Is pradziu is
sdygsta indeniskos palapines remas, veliau jis apdengiamas egliu sakomis, ir, kai is kuprines papilamas kazkoks lesalas, viskas paaiskėja. Tai palapine pauksciams su lesalu, sunkiu apledejimo metu.
Jau vakarejo, kai viskas buvo baigta. Dangus pamelo, o virs misko, kur nusileido saule, svytejo rausva juosta, pereidama per spalvu gama i melsva. Virs juodu misko medziu konturo, melsvame danguje, suspingsejo jaunas, astriabriaunis menulis,o salimais pati ryskiausia zvaigzde “nutolusi”saule.
Apsiblaususiame danguje isiziebe dar keletas zvaigzduciu. Pavieniai debeseliai, irdamiesi padange, praplaukdavo pro menulio sviesa ir trumpam ja aptemdydavo. Jis stovejo tyloje, salto, gryno oro pripildytais plauciais ir vos jauciamu, nosi gnybianciu, saltuku. Ritmingas alsavimas. Leduku spragtelejimai.Ramybe. Ramus stovinciojo kunas.
Akimirksniu jis rijo pasakiskas akimirkas. Didziule laukyme ledo sukaustytais augalais. Juoda egliu juosta su smailiomis virsunemis, uz kuriu dar svyti rausvas dangus. Tamsus, medziotoju iskeltas ant stulpo, bokstelio siluetas su skyletu stogeliu melyname fone. Virs bokstelio tebesvytintis menulis ir “nutolusi” saule. Juoda misko siena, skirianti dangu nuo zemes. Smailios virsunes. Baltas zemes pavirsius.
Ilgai stovejo vakaro prieblandoje ir sustinges stebejosi ziemos grazumu, kol pajudejo is vietos. Einant per laukyme, po jo kojomis traskejo apledejes sniegas, luzinejo ledo gabaliukai nuo aukstesniu, sustabarejusiu augalu. Netoli paejes vel stabtelejo ir pazvelge i dangu.
-Vien tik del tokiu akimirku verta gy
yventi,- negarsiai istare sau, zvelgdamas i si ziemos vakara. Jo veide buvo matyti tvyranti vidine ramybe. Zingsniuojant juodam siluetui vakaro tamsoje, ji seke ir menuliukas. Slinko jis virs egliu virsuniu, karts nuo karto islisdamas uz ju.
Staiga pasigirdo nubegantis traskejimas luzinejancia plutele. Tikriausiai stirnos pasibaide, pamane sau.
Neskubedamas, misko keliu jis trauke namu link. Melyna dangaus spalva vis tamsejo, bet vis dar neprilygo juodai egliu sienai. Praeinant smeksteledavo aukstesniu medziu virsunes, pusu vainiko juodi konturai, kurie tokie pasakiski, paslaptingi. Tarp isretejusiu pusu svytejo tebesivejantis menulis. Tamsiame dangaus skliaute atsivere istisi zvaigzdynai. Slidziu keliu, jis tolo nuo misko, kol isnyko tamsoje.

Leave a Comment