Sausio 1-oji, Naujieji Metai Sausio 1-ąją minima Lietuvos vėliavos diena. 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą iškėlė Lietuvos savanorių būrys. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, o po to savanoriai sudainavo Lietuvos himną. Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę “kūčelėmis” ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Naujų Metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Didžiausias rūpestis N. Metų išvakarėse ir N. Metų dieną – sužinoti ateitį: kokie bus naujieji metai, ką jie žada, kaip seksis gyventi. Todėl N. Metų išvakarėse ir rytojaus dieną buvo daromi įvairūs būrimai ir spėliojimai.Sausio 6-oji, Trys karaliaiTai atokvėpio, darbų troboje ir miške, kartu ir rengimosi būsimiems laukų darbams metas. Tuo laiku dažniausiai būdavo geras rogių kelias, patogu susivežti miške nusikirstus sienojus statyboms, malkas kurui. Sausis buvo ir kiaulių skerdimo metas. Jei savų vyrų šeimoje maža, talkon kviesdavosi kaimyną. Pirmojo žiemos mėnesio dieną, kuri, beje, tokia trumpa, visiems užtekdavo darbo namuose: vyrai taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, šerdavo gyvulius; moterys verpdavo ir ausdavo. Vakarais vyrai vydavo pančius, virves, droždavo; moterys verpdavo linus, vilnas, pakulas. Vaikai ir paaugliai plėšydavo vištų ar rudenį nupeštų žąsų plunksnas. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo įprastos vakaronės – vakarojimai – su savo darbo įrankiais kaimynės rinkdavosi vienoje troboje. Kiek darbo, o dar daugiau bendravimo džiaugsmo: dainos, žaidimai, mįslių minimas. Kokie mieli būdavo tie ilgi žiemos vakarai. Todėl ir sakyta: „Ilgos dienos – darbininkės, trumpos – pletkininkės“, „Vasaros diena – žingsnis, žiemos – sprindžiukas“.
Sauaio 13-oji, Laisvės gynėjų diena Laisvė – pirmasis ir tikrasis žmogaus ir visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. Daugelis karų, nesutarimų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro apriboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės atėmimas, nes, prarasdamas laisvę, asmuo tarsi netenka ir savo galių, savo balso, savojo „aš“. Netekti laisvės – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę.Vasario 14-oji, Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių dienaIš kur kilo šv. Valentino šventė?Pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, kad šeimos vyras negali būti geras karys, nes jam svarbesnė jo šeima.Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II-asis, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė ir nubaudė mirties bausme. Valentinas mirė vasario 14 dieną. Po kurio laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.Vasario 14-osios šventė gali būti susijusi ir su senąja Romos švente – Luperkalijomis. Pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia, o Luperkalijos – pavasario ir meilės šventė. Senovės Romoje jaunų vaikinų ir merginų gyvenimas buvo griežtai atskirtas, tačiau šios šventės metu senas paprotys leido susipažinti ir susidraugauti poroms.Vasario 16-oji, Lietuvos Valstybės atkūrimo diena1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų. Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-oji kaip šventė buvo draudžiama minėti. Bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji buvo oficialiai paminėta 1989 metais Mokslų akademijoje vykusiame posėdyje.Vasario 16-osios aktas atkurtas 1990 m. kovo 11 d.Vasario 24-oji, UžgavėnėsKasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 dienos, priklausomai nuo to, kada šv. Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaiga – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena, žavinti liaudiškojo humoro grožiu ir kūrybingumu. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės dažniausiai būna vasario mėnesį ir tik labai retai – kovo pradžioje. Pagal liaudies mąstyseną – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos (šūkavimai „žiema, žiema, bėk iš kiemo“) ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus tą faktą, kad jos laikas yra apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Lietuvių Užgavėnių papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Jie savitai nuspalvina senuosius tikėjimus, senąjį baltų kultūros palikimą. Taigi Užgavėnės yra religijų sinkretizmo išdava.Vasario 25-oji, Pelenų dienaPirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Ši diena laikoma pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema (Žiema, žiema, bėk iš kiemo).Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Liaudyje net išlikę pasakojimai, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų. Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Pelenų dieną likusiai mėsai tarp dantų praplauti buvo rengiamos išgertuvės.Po riebių Užgavėnių valgių kai kur buvo paprotys Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas.Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę. Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo prasidedantį gavėnios laikotarpį.Tradiciškai Pelenų dienos rytą dieną patariama gerai išsimiegoti – keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to verta gerai išsivalyti namus: išplauti indus, langus.Jaunimas Pelenų dieną barstydavo vienas kitą pelenais. Toks paprotys pastebėtas ir bažnyčiose. Žmonės barstydavo vieni kitus pelenais, tarsi primindami, kad visi iš dulkės gimė ir visi dulkėmis pavirs.Kovo 8-oji, Tarptautinė moters dienaMoters diena… Smerkiama ir keiksnojama komunistų šventė… Vyrai sutrikę vaikšto ir svarsto, ar pirkti gėlių, ar ne… Kažkokia sielos ir piniginės sumaištis… Tačiau Tarptautinė moters diena – tai ne šiaip sau šventė, kurią tyliai švenčia keletas ištikimų feminisčių ar atsidavusių „Tarybinei moteriai“ vyriškių. Nors ir labai keista – tai iš tikrųjų yra tarptautinė šventė ir minima ne tik buvusiose socialistinio bloko šalyse. Ši diena yra moterų vienybės ir solidarumo simbolis, o kartu ir pasaulinės taikos simbolis. Jos ištakos siekia net Antikos laikus. Graikijoje moterys buvo paskelbusios kariaujantiems vyrams „streiką“, o šie, vargšeliai, ištroškę moterų meilės ir šilumos, turėjo savo karus nutraukti. Aktyvios moteriškės buvo ir Prancūzijos revoliucijos metu, tačiau apie lygybę jos tegalėjo tik svajoti. Viešpatavo vyrai. Praėjusio šimtmečio pradžioje daugelyje šalių moterys pagaliau išsikovojo sau kai kurias teises. Viena jų buvo ir teisė balsuoti. Toks laimėjimas turbūt ir paskatino pirmąją Moters dienos šventę.Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarybos nariai.Balandžio 1-oji, Juokų arba melagių diena Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – susiduriame su keistu psichologiniu paradoksu – galime meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų. Maža to, užsitikrinsime sėkmę visiems ateinantiems metams.Kita vertus, nieko čia nuostabaus, nes balandžio 1-oji – Melagių diena. Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Juk taip norisi smagiai sušukti: „Aprilius!“Balandžio 4-oji, Verbų (palmių) sekmadienisDidžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas būna Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas.Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę”: „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą”. Moterys savo verbelę dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, pusiaujo neįskausią.Balandžio 11-oji, VelykosVelykų simbolika ir reikšmėDauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.Balandžio 12-oji, Antroji Velykų diena Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius.Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki…“Balandžio 28-oji, Jorė, Jurginės, Ganiklio diena Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.Gegužės 1-oji, Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienaGegužės 2-oji, Motinos diena Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos.Gegužės 30-oji, Sekminės Beržų garbinimo šventėSekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip Kalėdos ar Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms.Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.Birželio 6-oji, Tėvo diena Tik moterims skirtos dvi šventės per metus: Tarptautinė moters diena, švenčiama kovo 8-ąją ir Motinos diena, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį.Vyrai galėtų pasipiktinti, kad jiems dėmesio skiriama mažiau (vyriškų profesijų šventės anaiptol nėra visų vyrų šventės). Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena, tačiau, ko gero, tikrai maža šeimų, kuriose ši šventė yra švenčiama. Galbūt dėl to, kad šventės laikomos sentimentaliu dalyku, kai žmonės dalijasi savo jausmais. O vyrai iš mažens mokomi, kad tikram vyrui sentimentalumas turi būti svetimas. Bet vyrai, kaip ir moterys, nori dėmesio, padėkos, tad tikrai nudžiugtų sulaukę nedidelės dovanėlės ar tiesiog sveikinimo nuo savo vaikų ir žmonų.Birželio 24-oji, Joninės (Rasos šventė)Saulė ir ugnis per Jonines pagerbiama ypatingai. Saulei dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo. Todėl ši šventė visada švenčiama lauke, prie didelio laužo. Laužas sukuriamas ant aukštos, toli matomos kalvos. Manyta, kad kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Šventinį laužą įžiebdavo švaria, ką tik įžiebta – titnagu įskelta – ugnimi. Ši ugnis laikyta nepaprasta: ji apvalo, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Nakčiai baigiantis šokinėjama per laužą. Jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės.Joninės-ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė. Pagal baltišką tradiciją ši diena dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis. Katalikų Bažnyčios liturgijoje tai šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė. Šiandien gražūs baltiški pavadinimai jau gerokai primiršti, tačiau Joninių laukia ir jas švenčia ne tik varduvininkai. Tai jauno ir seno, mažo ir didelio laukiama šventė.Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos, kaip, beje, ir ilgiausios nakties ir trumpiausios dienos – šv. Kalėdų – šventę lydi burtai ir magija. Didžiausia paslaptis slypi naktyje. Vidurnaktį visi išeina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Jį radęs, žmogus įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas, sužino visas paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbą, sužino, kur paslėpti turtai. Norintieji jį surasti, turi įveikti daugybę kliūčių: eiti reikia tik vienam, tarp 11 ir 12 valandos nakties, prieš tai būtina atlikti išpažintį, nuoširdžiai melstis, o einant gilyn į mišką jokiu būdu nesidairyti. Vieta turi būti taip toli nuo gyvenviečių, kad jos nepasiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas, nei šuns lojimas. Išsirinkęs tokią vietą, ieškotojas po paparčio keru tiesia drobulę, baltą nosinę ar šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia, meldžiasi ir neatsigręždamas laukia, kada pasirodys švytintis, panašus į deimantą ar mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiant gąsdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Rastą žiedą reikia ypatingai saugoti – prasipjauti rankos ar krūtinės odą ir po ja pakišti. Tačiau neatsirado dar tokio laimingojo, kuris būtų galėjęs rastą paparčio žiedą išsaugoti…Joninės dabarJonas, Janina, Jonė – kone populiariausi vardai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: Latvijoje – Jānis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Johnas, Prancūzijoje – Jeanas. Mūsų šalyje Joninių išvakarėse vyrai atneša ąžuolo šakelių, iš kurių moterys nupina griliandas. Jomis sutemus apvainikuojamos varduvininkų namų durų staktos. Kai kuriuose Lietuvos regionuose įprasta prie vainiko ar durų rankenos pakabinti ir dovanėlę.Liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Liepos 6 – ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Ta proga norėtųsi atsigręžti į prieštaringus istorjos vingius ir prisiminti pirmąjį ir vienintelį ietuvos karalių Mindaugą – asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga…Rugpjūčio 15-oji, Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė Kasmet, jausdami vis garsesnius artėjančio rudens žingsnius, pačiame rugpjūčio viduryje – 15 dieną – švenčiame vieną didžiausių Švč. Mergelės Marijos švenčių – jos paėmimo dangun dieną. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Kiekvienais metais Žolinės atlaidai, rengiami Lietuvos bažnyčiose, suburia daugybę žmonių iš tolimiausių šalies kampelių.Rugpjūčio 24-oji, Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Nuo šios dienos šeimininkės tarsi padovanodavo gandrams pavakarius. Nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, tad būdavo nebevalgomi pavakariai.Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis.Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.Lapkričio 1-oji, Visų šventųjų diena Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.Lapkričio 2-oji, Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.Lapkričio 28-oji, Advento pradžiaTai ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą). Pieš prasidedant Adventui, pasibaigdavo piemenėlių darbo sezonas. Jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir iškeliaudavo namo pailsėti, švęsti Kalėdų. Advento trukmė nevienoda. Jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų – iki Kūčių. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną. Nuo seno tą dieną pagal orą, dangaus kūnų padėtį buvo įprasta spėti, koks bus ateinančių metų derlius. Nemažai Šv. Andrejaus dieną būdavo ir įvairiausių spėjimų, susijusių su būsimu jaunikiu ir vestuvėmis. Beje, tokie pat burtai, spėjimai populiarūs ir per Kalėdas, Naujuosius metus. Iki mūsų laikų yra išlikę Advento laikotarpio žaidimai „Jievaras“, „Jaščeras“. Anot tyrinėtojų, jie turėtų būti senųjų Saulėgrįžos švenčių apeigų dalis.Gruodžio 24-oji, Šv. Kūčios Gruodžio 22 d. šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Tas saulės virsmo taškas vadinamas saulės grąža arba saulėgrąža. Kaip tik tuo metu švenčiame vieną didžiausių metų švenčių – šv. KalėdasKalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.Kuciu vakara visa šeima suseda prie stalo. Ypatingojo vakaro valgiarašti sudaro 12 valgiu. Vakariene prasideda, kai sužiba pirmoji žvaigžde. Po to pradeda ragauti visus dar likusius 11 valgiu. Kuciu valgiai yra ivairus nuo duonos iki žuvies patiekalu. Tai duona, aguonu pienas, spanguoliu kisielius, silke, mišraines, plotkeliai, kuciukai ir riešutai. Kitose šeimose šeimininke po balta staltiese deda šiaudus. Kiekvienas šeimos narys turi ištraukti po šiauda. Sakoma, kad kas ištrauks ilgiausia, tas bus turtingiausias.Gruodžio 25-oji, Kalėdos Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišiomsMes Lietuvoje per Kalėdas tvarkome namus. Mes valgome žąsi, saldumynus ir t. t. Žmones tiki , kad per pirmąją Kaledų dieną nieko negalima skolinti, nes kitais metais to daikto neatgausi. Sakoma, kad kitais metais būtų geras oras, reikia nukrėsti nuo medžių sniegą.