Vilemas Kapas “Šiaurės pakrantėj”

1092 0

Vilemas Kapas „Šiaurės Pakrantėje“

KŪRINIO ANALIZĖ

Estijos chorinė literatūra

XVI a. pabaigoje Estijoje paplito liuteronų tikėjimas. Jo skleidėjai reikalavo, kad bažnytinių apiegų metu visi maldininkai giedotų protestantiškus choraluis.

Nuo 1740m. iš Vokietijos į Estiją prasiskverbė „hernhutų“ (brolių draugija) judėjimas. Hernhutai skatino giesmių giedojimą choru, mokė muzikos rašto, groti instrumentais. Chorinių tradicijų formavimąsi taip pat skatino giedojimas pritariant vargonais, kuriuos Estijos bažnyčiose buvo pradėta statyti XIV-XV a.

XIX a. antroje pusėje stiprėjo estų tautinė sąmonė, radosi literatūra. Septintąjį dešimtmetį kilo estų tautinis judėjimas, nukreiptas prieš carinę valdžią, taautos politinį ekonominį ir kultūrinį engimą. Šis judėjimas toliau skatino tolimesnę chorinio meno plėtotę.

Nuo 1865-1866m. kai kurie pajėgesni chorai pradėjo rengti jungtinius koncertus, vietines dainų šventes. Pamažu brendo realios prielaidos surengti visuotinę dainų šventę.

Pirmoji tokia šventė įvyko 1869m. Tartu mieste. Ją organizavo dainos muzikos draugija „Vanemuine“, vadovaujama J.Jansono. Tautinė dainų šventė Estijos kultūrai buvo labai reikšminga. Šventė suvienijo tautinės kultūros veikėjų gretas, paskatino inteligentus burti į teatro, bibliotekų, blaivybių draugijas. Pirmųjų Estijos dainų švenčių dirigentai buvo J.Jansonas, A.Kunileidas, K.Hermanas, J.Kapelis, K.Tiurnpus, A..Liatė ir kt.

Estų chorinės literatūros raidą atspindi dainų švenčių repertuaras. Štai pirmoje dainų šventėje nuskambėjo tik du estiški kūriniai. Net ir trečiojoje šventėje (1880m.) iš 14 dainų tik 7 buvo estiškos. Nuo ketvirtosios šventės (1891m.) į programą įtraukiami kompozitorių klasikų ir romantikų kūriniai.

Per įs

spūdingą 1911m. dainų šventę kažkas iš publikos užtraukė Tėvynės giesmę (Mu isamaa). Estai šiai melodijai pritaikė naujus poeto J.V.Janseno žodžius. Taip giesmė su suomių kompozitoriaus melodija ir estų poeto žodžiais vėliau tapo Nepriklausomos Estijos valstybiniu himnu.

Pirmąsias estiškas chorines dainas sukūrė A.Kunileidas, A.Tomsonas, F.Zebelmanas, K.Hermanas. Šie autoriai neturėjo specialaus kompzicinio pasirengimo.

Pirmieji estų kompozitoriai originalias dainas chorui sukūrė XIX a. pabaigoje. Tai buvo J.Kapelis, M.Herma, K.Tiurnpus ir A.Liatė.

XX a. pradžioje Estijoje suaktyvėjo muzikinis koncertinis gyvenimas, atsirado daugiau chorų, tobulėjo jų meistriškumas.

1918m. susikūrė nepriklausoma Estijos Respublika. Jos gyvavimo laikotarpiu chorinis menas buvo intensyviai propaguojamas. Muzikinėje visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavo iš Rusijos grįžę kompozitoriai ir atlikėjai: H.Eleris, A.Kapas, A.Lemba, T.Lemba, J.Pautsenas, P.Ramulis ir kt.

Chorinė muzika ir vėliau liko vyraujanti estų kompozitorių kūrybos sritis. Iki soovietinės okupacijos (1940m.) chorinę muziką kūrė: R.Tobijas, A.Kapas, M.Liudigas, M.Saras, K.Krekas ir kt. Ėmė reikštis jauni kompozitoriai: G.Ernesaksas, E.Kapas, E.Aras, V.Kapas, B.Kyrveris.

1991 08 20 Estija paskelbė savo nepriklausomybę. Žymiausi estų pokario ir dabarties chorinės muzikos kūrėjai – G.Ernesaksas, E.Kapas, V.Kapas, L.Vėvas, A.Margustė, E.Miagi, V.Tormis, U.Sisaskas.

G.Ernesakso „Mano šalis“ (mišriam chorui, L.Koidulos žodžiai) – populiariausia kompozitoriaus daina. Ji tapo savotiška ritualine giesme ir atliekama ne tik koncertų, bet ir iškilmingų progų, ritualų metu.

Vilemas Kapas (1913-1964)

Vilemas Kapas (Villem Kapp) gimė Sūre Janio miestelyje, muziką studijavo Talino konservatorijoje: vargonavimą pa

as prof. A.Topmaną(1938m), vėliau – pas prof. H.Elerį(1944m.). Baigęs mokslus dirbo konservatorijoje(1944-1964m), buvo kompozicijos katedros vadovas (1957-1964m), docentas (nuo 1956m.). Pagarsėjo kamerine instrumentine ir chorine muzika.

Kompozitorius sukūrė operą „Lembitu“(1961m.), 2 simfonijas (1946m ir 1954m), simfoninę poemą „Už taiką“(1951m), „Elegiją“ styginių orkestrui, Kvintetą pučiąmųjų instrumentams, įvairios muzikos fortepijonui, vokalinių-instrumentinių kūrinių: kantatas „Pasveikinimas“, „Pavasaris“, vokalinę-simfoninę poemą „Šiaurės pakrantėje“(1958m.), be to, romansų ir per 50 chorų, taip pat dramos spektaklių muzikos. Žymiausi kūriniai chorui – vokalinė-simfoninė poema „Šiaurės pakrantėje“, miniatūros „Žvejo daina“, „Vakaro daina“, „Plaukia debesys“, „Miškas“, „Žuvėdra“.

Vienas meniškiausių V.Kapo chorų yra „Žvejo daina“ vyrų chorui, ž. J. Smūlio (a-moll). Čia apdainuojamas sunkus ir pavojingas žvejo darbas, smelkiasi prisiminimai apie iš jūros negrįžusį senolį, tėvą. Kontrasttingų nuotaikų eilėraštis sąlygojo vaizdingai programišką muziką su dažna kontrastinių epizodų, tonacijų, tempų kaita. (Forma trijų dalių sudėtinė.) Audringos jūros vaizdui perteikti įvedamas „bangavimo“ motyvas, deklamacinės, sugriežtinto ritmo melodijos, psichologiškai įtaigios cezūros. Pakili koda baigia kūrinį optimistiškai – šiandien šviečia saulė, ir vėjas gaivina krūtinę. Vokaliniu požiūriu choras gana sudėtingas. Nors vyrauja homofonija, tačiau plataus diapazono laužytos melodinės linijos, gausios alteracijos kelia didelių intonacinių sunkumų. Platus ir bendras choro diapazonas (Es-a¹), dažnai naudojami kraštiniai registrai, sodrūs „vargoniškų“ akordų sluoksniai.

„Vakaro daina“ (mišriam chorui, ž. J.Sikemejo, f-moll) – melodingas lyrinis choro romansas. Kraštinėse dalyse, ostinatiniame bosų fone vedamos dv

vi lyrinės melodijos. Vidurinė dalis šviesi, artima darbo dainai. Kompozitorius maksimaliai išnaudoja chorinės instrumentuotės išraiškas – nuo plačių akordinių divisi iki siauro ansamblio, nuolatos kaitalioja balsų grupes, keičia registrus.

Vokalinė-simfoninė poema

Vokalinės-simfoninės poemos sandara vientisa, panaši į simfoninės poemos. Vokalinės partijos, choras ir orkestras čia turi vienodą reikšmę – visi pajungti bendrai turinio išraiškai.

Šio žanro pradininku galima laikyti L.van Bethoven‘ą, kuris savo IX simfonijos finale įvedė solistus ir chorą, norėdamas su didesne jėga pabrėžti finalo mintį. Vėlesni kompozitoriai taip pat ne kartą savo simfoniniams kūriniams panaudojo vokalą – pvz. R.Šumanas („Šventinė uvertiūra“ Relno dainos „Vainikuotam lapais“ motyvais), H.Berliozas (dramatinė simfonija „Romeo ir Džuljeta“ orkestrui, solistams ir chorui), G.Maleris (simfonija-kantata „Daina apie žemę“), S.Frankas (poema-simfonija „Atpirkimas“ sopranui, chorui ir orkestrui, simfoninė poema „Psichė“ orkestrui ir chorui).

Šio žanro kūrinių dar nėra gausu, bet jie turi jau susiformavusius žanro bruožus: tai herojinis-epinis turinys, simfoniškas minties plėtojimas, vientisa forma.

Vokalinės-simfoninės poemos yra retai rašomas žanras, tokias simfonines poemas dar yra rašę:

J.Juzeliūnas „Pelenų lopšinė“

A.Šenderovas „Ikaras“

V.Švedas „Rupintojėlių Lietuva“

I.Akbarovas „Poeto atminimui“

A.Skultė „Ave sol“

Simfoninė poema „Šiaurės pakrantėje“

V.Kapo „Šiaurės pakrantėje“ yra viena įdomiausių estų vokalinių-instrumentinių poemų chorui su orkestru, kurioje sėkmingai sujungiamos gamtos ir herojinė temos. Teksto autorius – V.Merilas.

Kūrinio muzika puikiai atspindi tekstą apie jūrą – ji banguoja, nurimsta, kyla bei leidžiasi, finale – nuolat auga.

Naudojami kontrastai tarp da

alių – forte, piano, forte, ryškūs crescendo (garsinant), platus diapazonas, smulki aštuntinių triolių ritmika kylant audrai ir ramus ketvirtinių ir aštuntinių santykis vidurinėje dalyje, jūrai nurimus.

Vyrų choras – puikus pasirinkimas norint iliustruoti nirštančią, šėlstančią jūrą. Tam taip pat pasitelkiama kylanti muzikos melodijos linija, risoluto (ryžtingai), forte, fortissimo (garsiai, labai garsiai), aštuntinės triolės, ryžtingai, tarsi pasalūniškai nusiteikusią jūrą iliustruoja piano (tyliai), palaipsniui melodijai kylant su crescendo (garsinant) pagalba.

Nurimusiai jūrai iliustruoti pasirenkamas solistas – taip pabrėžiamas jūros bejėgiškumas prieš žemę, jos uolas; prisiminimai apie gaivų birželio orą, brangius draugus, taip pat, kad jūros purslai yra bejėgiai prieš uolėtą žemę, jos neįmanoma įveikt net ir kilus audrai, taip pat keičiasi tempas – andante espressivo (ramiai, išraiškingai), kampuotas aštuntines trioles pakeičia ketvirtinės ir aštuntinės, piano (tyliai), norėdamas parodyti, jog jūra visgi ryžtingai nusiteikusi grasinti žemei, kompozitorius įjungia visą chorą, crescendo (garsinant), forte (garsiai).

Iš šių elementų galima daryti išvadą, jog muzikos ryšys su literatūriniu tekstu yra itin glaudus.

Jūros tematika taip pat buvo sukurti šie kūriniai:

K.Prosnako „Jūra“ (a capella), „Audra“

L. van Bethoveno „Jūros tyla ir laimingas plaukiojimas“ (kantata, Getės tekstais)

J.Juzeliūno „Bangų barami“ (daina chorui)

J.Gruodžio „Žvejai“ (daina chorui)

E.Grygo „Jūra ir krantas“

R.Vagnerio „Skraidantis olandas“ (opera)

M.K.Čiurlionio „Jūra“ (simfoninė poema)

Rusų dailininkas I.Aivazovskis bei lietuvių dailininkas M.K.Čiurlionis tapė jūros tematika.

Muzikinė teorinė analizė

„Šiaurės pakrantėje“ yra š. . .

Join the Conversation