Viešoji kalba

Lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo žodžių medžiaga Tema: Kalba Potemė: Išeivė iš Lietuvos Sandra Bernotaitė kalbą apibūdino kaip subtilią, šventą erdvę, kurią privalu saugoti. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, aptarkite visuomenės požiūrį į gimtosios kalbos saugojimą.

DETALUS VIEŠOSIOS KALBOS PLANAS

Įžanga. Lietuvių kalbos nykimas ir visuomenės požiūris į išsaugojimą. dėstymas. Gimtosios kalbos kintamumo priežastys , vyriausybės bei visuomenės prioritetai, kitų kalbų vartojimas.

Kaip kito visuomenės požiūris į lietuvių kalbą. Prisiminkime dar tarybinius laikus ir valdžios riboją lietuvių kalbai, kaip žmonės elgėsi Kas pasikeitė kaip Lietuva tapo nepriklausoma, o lietuvių kalba paskelbta valstybine Ko moko mus lietuvius svetimų kalbų vartojimas

Globalizacija ir jos padariniai. Jaunimo noras dirbti ir mokytis užsienyje Gimtosios kalbos užteršimas svetimžodžiais Sumažėjęs kalbos puoselėjimas

Šiuolaikinių žmonių gimtosios kalbos mokymosi motyvo stygius Klaidingas žmonių požiūris į kalbą Koks turėtų būti tikrasis lietuvių kalbos mokymosi motyvas Urbšio ir Daukšos požiūris į gimtosios kalbos saugojimą

Pabaiga. Ką derėtų prisiminti. Tautines vertybes turime saugoti patys Dalykai, kuriuos turime saugoti norint išlaikyti taip sunkiai sukurtą ir pastatytą Nepriklausomą Lietuvos valstybę

Kalba

Kalba – pagrindinė žmonių bendravimo priemonė, keičiantis visuomenės bendravimo kultūrai, žymiai kinta ir pati kalba, pastebimiausiai žodynas. Todėl šiandien aš aptarsiu visuomenės požiūrį į gimtosios kalbos saugojimą bei pateiksiu pavyzdžių. Lietuvoje gyvenantys žmonės dažnai galvoja, kad kalba tai įprastas, savaime suvokiamas dalykas ir nesuteikia jai reikšmės. Tačiau iš istorijos žinome, jog tautos kalba yra tautos pamatas. Prisiminkime dar tarybinius laikus ir valdžios ribojimą lietuvių kalbai, jos vartojimui, o mokyklose vis didėjo dėmesys rusų kalbai, nemažai žmonių savo gimtąją kalbą vis tiek suvokė kaip aukščiausią vertybę ir bandė slaptai ją puoselėti. Tačiau nors Lietuva tapo nepriklausoma, o lietuvių kalba paskelbta valstybine, ypač įstojus į Europos Sąjungą , augant nedarbui, vyriausybės, bei visuomenės prioritetas tapo užsienio kalbų populiarumas. Visgi, svetimų kalbų vartojimas moko žmones toleruoti ir gerbti kitų tautų piliečius. Juk neveltui rengiamos įvairios akcijos, kurios ragina kalbėti savo gimtąja kalba.

Manau didžiausia priežastis dėl ko mūsų kalba sparčiai kinta ir pačių lietuvių požiūris į jos saugojimą nesureikšminamas – yra globalizacija. Prie globalizacijos taip pat prisideda jaunimo siekis mokytis ir dirbti užsienyje – šis reiškinys vadinamas emigracija, o tai yra globalizacijos padarinys. Taip mūsų gimtoji kalba užteršiama įvairiais svetimžodžiais, o jos puoselėjimas vis mažėja. Daugeliui atrodo, kad mūsų kalbą turi saugoti kalbininkai ir įstatymai, bet šitą tautinę raiškos priemonę turime saugoti visi suprasdami, jog tai yra mūsų tautinė vertybė, atskleidžianti ,mūsų savitumą. Didžioji dalis mūsų visuomenės galvoja, kad taisyklingos lietuvių kalbos reikia mokytis, nes to reikalauja kalbininkai, tačiau tikrasis mokymosi motyvas turėtų būti toks, jog mes mokomės dėl savęs, suprasdami, kad kalba, tai mūsų pasididžiavimas išskiriantis mus nuo kitų tautos žmonių. Norėčiau paminėti Vinco Urbšio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“, kurioje rašytojas atskleidžia kaip siaubingai yra niokojama mūsų kalba, bei ką kiekvienas turėtume daryti norint ją išgelbėti nuo dar didesnio smukimo ar visiškos pražūties. O ką jau kalbėti apie Mikalojaus Daukšos „Postilę“. Tai kūriniai, aukštinantys rūpestį jos likimui. Apibendrindama norėčiau priminti, jog mūsų patriotizmas, tėvynė, vertybės, kalba, bei tauta nėra saugomi ir visiškai ginami įstatymų ar kalbininkų, šiuos dalykus turime saugoti visi, kad išlaikytume savo taip sunkiai sukurtą ir pastatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę.