Viena seniausių ir svarbiausių miesto arterijų – Vasario 16-osios gatvė, besidriekianti nuo Laisvės aikštės iki Tulpių mikrorajono, yra istorinių įvykių liudytoja, griauta ir deginta, ji liko viena iš nedaugelio miesto gatvių, išsaugojusių pirmykštę dvasią, dvelkianti į mus senolių tradicijomis ir sentimentais. Kadaise tai buvo tiesiog vieškelis i Šeduvą ir Žemaitiją, kuriuo jojo Vytautas ir Jogaila, Petras I ir švedų karalius Karolis XII. Šeduvos, Šadovskajos, Vasario 16-osios, Gegužės 9-osios, T. Čarno ir vėl Vasario 16-osios. Laikant bėgant keitėsi gatvės pavadinimai, bet visuomet ji turėjo ,, aukštą prabą“. Įvairiais istoriniais laikotarpiais šioje gatvėje veikė kultūros židiniai, parduotuvės, pasilinksminimo įstaigos, notarų ir gydytojų kabinetai. Tarpukario metais čia stovėjo turtingų miestelėnų namai, o sovietmečiu per valstybine šventes pražygiuodavo darbo žmonių demonstracijos. Vasario 16-osios gatvė – viena iš trijų gatvių, sudariusių senojo Panevėžio karkasą. Pirmasis gatvės pavadinimas buvo Šeduvos ir kilo nuo vieškelio, vedančio į Šeduvą, pavadinimo. Atsirėmusi vienu šonu į Laisvės aikštę, pirmosios vokiečių okupacijos metais vadinta Hindenburgplacu, gatvė grakščiai šauna aukštyn, į vakarus. Kitame šone Neprikalusomos Lietuvos laikais stovėjo Bucho geležies dirbinių parduotuvė, mūrinė žydų sinagoga. Tolėliau, kur dabar vasarą susėdame ledų valgyti, plytėjo uždaras kiemas su geriausių prekių krautuvėlėmis. Čia, kur dabar ,, Nevėžio‘‘ viešbutis, 1912- 1920 m. stovėjo nedidelė Vaičiūno limonado daryklėlė. Greta klestėjo Subačiaus universalinė prekyba, pirklių kredito draugija, radijo klinika. Šioje gatvėje galima buvo užeiti ir pas privačiai dirbančius gydytojus, ir nusipirkti čekoslovakiškų batų ar skanių saldainių, ir išnuomoti svečiui kambarį. Tarpukario metais Vasario 16-osios gatvė daktarų paslaugomis galėjo prilygti dideliai poliklinikai. Savo kabinetus skirtingose jos vietose buvo atsidarę vidaus ligų gydytojai Š. Meras, Gurvičienė, Babenskas, J. Petkūnaitė – Jurašienė, ausų, nosies ir gerklės gydytojas J. Statkevičius. Slenkant metams pastatų paskirtis keitėsi, tačiau 1920 m. įkurta Zaborsko ir Laurinaičio vaistinė Vasario 16 –osios ir Respublikos gatvių kampe iki šiol išlaikė savo veidą. Virš vaistinės antrame aukšte veikė viešbutis, turėjęs ir savo lošimo salę. Vasario 16-osios gatvės 3-ajame name buvo įsikūrusi P Vanago vyno ir gastronomijos krautuvė. Čia buvo parduodami įvairūs Anykščių vynai, konjakas, šampanas. II pasaulinio karo metais pastate, esančiame Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių kampe, virš vaistinės, veikė Piliečių klubas. Piliečių klube linksminosi vokiečių karininkai. Kampiniame name, antrajame name antrajame aukšte, užsienietiškas meilės dramas demonstravo pirmasis privatus kino teatras ,, Iliuzija‘‘. Dar ankščiau, 1862 m. , Šiame pastate, manoma, apskrities bajorų vado P. Puzino iniciatyva buvo įkurta šešiaklasė realinė mokykla. Už ,,Meno‘‘ kino teatro atrandame kraštotyros muziejų. 1902-1903 m. šiame pastate gyvenusį rašytoją J.Biliūną primena A. Pajuodžio bareljefai. Pastatų kompleksas, dabar priklausantis Kraštotyros muziejui, ankščiau buvo Moigių šeimos nuosavybė. Jų savininkai daktaras A. Moigis ir jo sūnus notaras J. Moigis .
Moigių namuose išsirutuliojo mūsų literatūros klasiko J. Biliūno meilės istorija. Rašytojas čia apsistojo 1902 m. , tuomet čia gyveno ir J. Jasulaitytė, kuri vertėsi dantų technikės praktika. Jono ir Julijos pažintis peraugo i meilę. Po dviejų metų jie susituokė. Pastato sienos mena ir šiurpius įvykius. 1941 m. birželio 26 d. Panevėžio ligoninėje raudonarmiečiai suėmę gydytojus S. Mačiulį J. Žemgulį, A. Gudonį atvedė į šiame name įsikūrusi NKGB skyrių. Gydytojai be jokio teismo žiauriai nužudyti buvo rasti kitos dienos rytą. Kartu su jais buvo rasti sudarkyti medicinos sesers Z. Kanevičienės ir dar trijų panevėžiečių lavonai. 1941 m. vasarą šio pastato rūsiuose buvo NKGB tardimo skyrius, kamerose buvo kalinami suimtieji. Po karo 1944 m. šiame pastate įsikūrė saugumas sovietmečiu buvęs Moigių namas buvo nacionalizuotas. Šis pastatas vienu metu priklausė Raudonajai armijai, vėliau Panevėžio miesto ir rajono vidaus reikalų skyriui. Dabar – kraštotyros muziejui. Vienas seniausių mieste kultūros reikmėms skirtų pastatų buvo 1909 m. pastatytas namas, kuriame dabar įsikūręs teatras ,, Menas ‘‘. Šio pastato savininkas Sondagas pirmus metus patalpas skyrė vaidinimams, o nuo 1910 m. Čia pradėjo pirmasis privatus kino teatras ,, Įliuzija ‘‘. 1939 m. Šiame pastate įsikūrė naujas kino teatras ,, Menas ‘‘, pavadinimą išlaikęs iki šių dienų. Filmai čia buvo rodomi ir sovietmečiu. 1991 m. pastatas buvo atiduotas teatrui ,, Menas ‘‘ vadovaujamam režisieriaus J. Dautarto. Vasario 16-osios gatvės 20-uoju numeriu pažymėtame name 1919-1932 m. buvo įsikūrusi meno ir kultūros draugija ,, Aidas ‘‘. Ši draugija savo veikla prisidėjo prie panevėžiečių švietimo, muzikinio teatrinio auklėjimo. Tai buvo vienas tarpukario Lietuvos kultūros židinių. ,, Aido ‘‘ veikloje dalyvavo daug žymių panevėžiečių: M. Karka, B. Jasiukaitis, M. Grigonis, A.Domaševičius, G.Petkevičaitė – Bitė, J. Zikaras ir kiti. Šiame pastate dabar įsikūrusios kelios įstaigos. Viena jų – didžiausia Panevėžio kūrybinė sąjunga – tautodailininkų, vadovaujama V.Mažuknos ir vienijanti 280 narių. Vasario 16-osios 22-asis namas statytas 1927 m., anksčiau priklausė burmistrui T. Chodakauskui. Pas T. Chodakauską ne kartą lankėsi ir Lietuvos Prezidentas . A. Smetona, kuris buvo įsižiūrėjęs burmistro dukterį. Po kurio laiko Sofija Chodakauskaitė tapo ponia Smetoniene. Sovietiniais metais šis pastatas priklausė saugumui. Dabar šiame name įsikūręs miesto Vyriausiojo policijos komisariato apsaugos skyrius. Kitapus gatvės – rajono Tarybos rūmai ( archit. N. Eigminienė, 1974 m. ). Tai – architektūrinio senamiesčio sudarkymo pradžia. Gatvė glaudžiasi prie trikampio Sietyno skvero. Jis užima 3,2 ha. plotą. Anksčiau čia būta žydų kapinių, netoliese, manoma, stovėjo rabinų mokykla. Skvero pradžioje žydų tautos tragediją mena memorialinis akmuo. 1990 m. kapinės paskelbtos istorijos ir kultūros paminklu. Pagal Vilniaus sinagogos rekomendacijas kapinėse reikia vengti bet kokio pramoginio pobūdžio elementų, puošnumo, čia negali būti suolelių ir net gėlių. Todėl anksčiau čia stovėjusi A. Pajuodžio ,, Vėžio ‘‘ dekoratyvinė skulptūra buvo iškelta į Senvagę, fontanas panaikintas. Kodėl skveras vadinamas Sietyno vardu, – mįslė. Galbūt tai susiję su ,, Sietyno ‘‘ knygnešių draugija, kurioje būta ir panevėžiškių. ,, Vyturio ‘‘ vidurinė mokykla prieš keturis metus atšventė 10 metų sukaktį . Pačioje gatvės pabaigoje stūkso ,, Sodros ‘‘ pastatas, Kitoje gatvės pusėje įsikūrusi Lietuvos ir Rusijos draudimo bendrovė ,, Baltic Garant ‘‘ Vasario 16-osios gatvė prekių pasiūla garsėjo ne tik tarpukariu. Bet kuris miestelėnas išėjęs į šiandieninę gatvės parduotuvių promenadą ir turėdamas pakankamai storą piniginę, galėtų apsirenkti nuo galvos iki kojų, pasipuošti aukso ir sidabro papuošalais. Parduotuvėje ,, Armelina ‘‘ prekiaujama žymiausių pasaulio firmų vaizdo ir garso aparatūra. Gatvėje gausu kavinių. Pačioje gatvės pradžioje ,, Krezo ‘‘ baras. Vasario 16-osios gatvėje yra ir daugiau paveldo įstaigų . Čia įsikūrusi Baltos skandinos akademija, kuri savo veikla puikiai žinoma Skandinavijos šalyse ir ypač Latvijoje. Akademija rengia konferencijas, turi sukaupusi vertingą biblioteką. Šioje gatvėje veikia vaikų biblioteka ,, Šaltinėlis ‘‘, G. Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos filialas ir galerija ,, 2-asis aukštas ‘‘ , Europos informacijos centras. Vasario 16-osios gatvė – marga kaip pats gyvenimas.