Viena seniausių ir svarbiausių miesto arterijų – Vasario 16-osios gatvė, besidriekianti nuo Laisvės aikštės iki Tulpių mikrorajono, yra istorinių įvykių liudytoja, griauta ir deginta, ji liko viena iš nedaugelio miesto gatvių, išsaugojusių pirmykštę dvasią, dvelkianti į mus senolių tradicijomis ir sentimentais. Kadaise tai buvo tiesiog vieškelis i Šeduvą ir Žemaitiją, kuriuo jojo Vytautas ir Jogaila, Petras I ir švedų karalius Karolis XII. Šeduvos, Šadovskajos, Vasario 16-osios, Gegužės 9-osios, T. Čarno ir vėl Vasario 16-osios. Laikant bėgant keitėsi gatvės pavadinimai, bet visuomet ji turėjo ,, aukštą prabą“. Įvairiais istoriniais laikotarpiais šioje gatvėje veikė kultūros židiniai, parduotuvės, pasilinksminimo įstaigos, notarų ir gydytojų kabinetai. Tarpukario metais čia stovėjo turtingų miestelėnų namai, o sovietmečiu per valstybine šventes pražygiuodavo darbo žmonių demonstracijos. Vasario 16-osios gatvė – viena iš trijų gatvių, sudariusių senojo Panevėžio karkasą. Pirmasis gatvės pavadinimas buvo Šeduvos ir kilo nuo vieškelio, vedančio į Šeduvą, pavadinimo. Atsirėmusi vienu šonu į Laisvės aikštę, pirmosios vokiečių okupacijos metais vadinta Hindenburgplacu, gatvė grakščiai šauna aukštyn, į vakarus. Kitame šone Neprikalusomos Lietuvos laikais stovėjo Bucho geležies dirbinių parduotuvė, mūrinė žydų sinagoga. Tolėliau, kur dabar vasarą susėdame ledų valgyti, plytėjo uždaras kiemas su geriausių prekių krautuvėlėmis. Čia, kur dabar ,, Nevėžio‘‘ viešbutis, 1912- 1920 m. stovėjo nedidelė Vaičiūno limonado daryklėlė. Greta klestėjo Subačiaus universalinė prekyba, pirklių kredito draugija, radijo klinika. Šioje gatvėje galima buvo užeiti ir pas privačiai dirbančius gydytojus, ir nusipirkti čekoslovakiškų batų ar skanių saldainių, ir išnuomoti svečiui kambarį. Tarpukario metais Vasario 16-osios gatvė daktarų paslaugomis galėjo prilygti dideliai poliklinikai. Savo kabinetus skirtingose jos vietose buvo atsidarę vidaus ligų gydytojai Š. Meras, Gurvičienė, Babenskas, J. Petkūnaitė – Jurašienė, ausų, nosies ir gerklės gydytojas J. Statkevičius. Slenkant metams pastatų paskirtis keitėsi, tačiau 1920 m. įkurta Zaborsko ir Laurinaičio vaistinė Vasario 16 –osios ir Respublikos gatvių kampe iki šiol išlaikė savo veidą. Virš vaistinės antrame aukšte veikė viešbutis, turėjęs ir savo lošimo salę. Vasario 16-osios gatvės 3-ajame name buvo įsikūrusi P Vanago vyno ir gastronomijos krautuvė. Čia buvo parduodami įvairūs Anykščių vynai, konjakas, šampanas. II pasaulinio karo metais pastate, esančiame Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių kampe, virš vaistinės, veikė Piliečių klubas. Piliečių klube linksminosi vokiečių karininkai. Kampiniame name, antrajame name antrajame aukšte, užsienietiškas meilės dramas demonstravo pirmasis privatus kino teatras ,, Iliuzija‘‘. Dar ankščiau, 1862 m. , Šiame pastate, manoma, apskrities bajorų vado P. Puzino iniciatyva buvo įkurta šešiaklasė realinė mokykla. Už ,,Meno‘‘ kino teatro atrandame kraštotyros muziejų. 1902-1903 m. šiame pastate gyvenusį rašytoją J.Biliūną primena A. Pajuodžio bareljefai. Pastatų kompleksas, dabar priklausantis Kraštotyros muziejui, ankščiau buvo Moigių šeimos nuosavybė. Jų savininkai daktaras A. Moigis ir jo sūnus notaras J. Moigis .
Moigių namuose išsirutuliojo mūsų literatūros klasiko J. Biliūno meilės istorija. Rašytojas čia apsistojo 1902 m. , tuomet čia gyveno ir J. Jasulaitytė, kuri vertėsi dantų technikės praktika. Jono ir Julijos pažintis peraugo i meilę. Po dviejų metų jie susituokė. Pastato sienos mena ir šiurpius įvykius. 1941 m. birželio 26 d. Panevėžio ligoninėje raudonarmiečiai suėmę gydytojus S. Mačiulį J. Žemgulį, A. Gudonį atvedė į šiame name įsikūrusi NKGB skyrių. Gydytojai be jokio teismo žiauriai nužudyti buvo rasti kitos dienos rytą. Kartu su jais buvo rasti sudarkyti medicinos sesers Z.