SIMBOLIZMAS

SIMBOLIZMAS (S)

S – XIX a. pab. – XX a. pr. modernistinė Europos l –ros, teatro ir dailės kryptis, ryškiausia Prancūzijoje ir Belgijoje. Simbolistai (s – tai) teigė, kad būties esmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti; kiekviename realiame daikte ar reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią galįs paaiškinti tik menas. Pasak jų, meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata ir pasauliu, išryškinti žmogaus pasąmonės kloduose glūdinčią patirtį, ugdyti intuityvų emocinį suvokimą.

S terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų poetas Žanas Moreasas 1886 m. ,,Simbolizmo manifeste“. Siimbolistinė l – ra – tai daugiausia lyrika ir dramaturgija. Pirmieji s – tų kūriniai parašyti anksčiau, negu pasirodė manifestas, t.y. apie 1870 m. S pradininku laikomas pranc. Šarlis Bodleras. Žymiausi pranc. s -tai – A. Rembo, P. Verlenas, P. Valeri, S. Malarmė, simbolizmui artimi belgų autoriai E. Verharnas, M. Meterlinkas, vok. ir austrų kūrėjai S. Georgė, R. M. Rilkė, airiai O. Vaildas, V. B. Jeitsas, rusai A. Blokas, Viač. Ivanovas, A. Belas, K. Balmontas, V. Briusovas. Į Lietuvą S pavėlavo keliais dešimtmečiais, žymiausi atstovai – V. Myykolaitis – Putinas, B. Sruoga, F. Kirša, nelietuviškai kūrę J. Baltrušaitis, O. Milašius.

S teorijai susikurti įtakos turėjo filosofai A. Šopenhaueris, F. Nyčė, A. Begsonas, E. Hartmanas, antikos išminčius Platonas. Jie teigė, kad materialusis pasaulis, regima, apčiuopiama tikrovė yra tik amžių idėjų at

tspindys arba apvalkalas, kuris slepia reiškinių esmę. Yra šis, žemiškasis, materialusis, pasaulis (laikinas, ribotas, netobulas, niekingas) ir anapusinis, transcendentinis, idealusis, idėjų pasaulis, amžinas ir tobulas. Materialusis pasaulis – sielos kalėjimas, žmogaus tikslas – kelionė į dvasios pasaulį, noras išlaisvinti dvasią iš materijos kalėjimo, iš laiko (t.y., iš mirties).

Žodis ,,simbolis” atėjęs iš graikų kalbos, reiškė ,,sutartinis ženklas“. Simbolis – daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz., aušra, rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simboliai. Visada išlieka paslapties elementas, simbolis iki galo neiššifruojamas, jo reikšmė daugiau nujaučiama, ieškoma poteksčių, aliuzijų, analogijų, visi simboliai daugiareikšmiai. Simbolyje jungiasi vaizdas ir prasmė, bet vaizdas nėra savarankiškas, pro jį šviečia kito pasaulio prasmė – nepagaunama, neapibrėžiama, tik nujaučiama. Bet kuris žodis gali tapti simboliu, jeeigu jis nusako konkretų daiktą ir drauge kurią nors būties esmę arba abstrakčią idėją. Kuo turtingesnis žmogaus vidinio pasaulio patyrimas, tuo abstraktesni simboliai, nes vaizdas savaime iškyla iš vienos užuominos.

Simbolistai, vaizduodami daiktus, iš tikrųjų perteikia savo santykį su jais, savo pojūtį, savo vidinę būseną. Vaizduodamas peizažą, daikto vaizdą, formą, poetas kalba apie savo išgyvenimus. Todėl simbolistai, kaip ir romantikai, daug dėmesio skiria kūrėjui, jo asmenybei, jausmų pasauliui. Žmogaus sieloje atsispindi visas pasaulis, siela – ištisas mikrokosmas, žmogaus dvasinė būsena realesnė už ap
pčiuopiamą, fiziologinį gyvenimą. Menininkas – savotiškas tarpininkas tarp anapusinio pasaulio ir skaitytojo, jis – tarp būties paslapčių ir realybės. Jis ne tiek rašo, kiek juo rašoma. Poetas – Dievo pateptasis genijus, žynys, kunigas, skleidžiantis Dievo šviesą. Kūrybos aktas yra iracionalus, intuityvus, kylantis iš pasąmonės gelmių, chaotiškas. Tiesa, su šiuo teiginiu sutiko ne visi simbolistai. Kūryba – amžino gėrio ir grožio šaltinis, pati savaime didžiulė ir kone vienintelė vertybė.

Simbolistų kalbos įtaiga grindžiama asociacijomis, užuominomis, nutylėjimais, sintaksės eksperimentais. Kasdienė kalba, simbolistų požiūriu, per daug suprastėjusi, ja sunku perteikti subtilų įspūdį ar gilią prasmę, todėl siūloma nepasisyti įprastinių sintaksės normų, atsisakyti įprastinių žodžių junginių.

S – tus daug kas sieja su romantikais: idealo ilgesys, nesantarvė su pasauliu, dėmesys jausmams, vidiniam pasauliui, intuicijai, panašus požiūris į menininką – savarankišką, nepriklausomą. S – tai kovojo prieš logiką mene, jiems atrodė, kad romantikų kūryboje per daug proto apraiškų.

S – tai naujų motyvų ieškojo viduramžių l-roje, ypač legendose, antikoje (lietuvių s –tai – tautosakoje). Iš viduramžių l –ros atėjo burtininkai, fėjos, nykštukai, raganiai, milžinai, elfai, karaliai, užkerėti miškai, tolimos ir stebuklingos salos ir t.t. Dažni pilies, bokšto, tvirtovės, kalėjimo, narvo, vergo, žvaigždės, saulės, gulbės, paukščių ir kt. įvaizdžiai. Daug paslapties, mistikos, meditacijų, nepaaiškinamo, nesukonkretinamo ilgesio, melancholijos.

S – tui rūpi perteikti akimirkos nuotaiką ar psichinį būvį. Norėdamas suprasti kūrinį, skaitytojas tu
uri „įeiti į tą būvį, kuriame poetas rašė.“ Vienas iš būdų sukurti atitinkamą skaitytojo nuotaiką – poezijos skambėjimas, todėl eilėse daug aliteracijų, asonansų. Kūrinys turi skambėti tarsi melodija. S –tai labai vertino muziką – kilniausią meną. S –tai mėgo sukeisti įspūdžių suvokimą. Pvz., garsą girdime, bet jį galima ir matyti. A. Rembo parašė eil. „Balsės“, kuriame balsės atitinka spalvas (a – juoda, e – balta, i – raudona, o – mėlyna). Daug laisvės eiliavimo technikoje, atsisakoma išankstinių eilėdaros schemų, nepaisoma skiemenų skaičiaus eilutėje, rimų ir pan.

S – tų žmogus svyruojantis, abejojantis, nerimstantis ir ieškantis, galingas ir menkas, nejaučiantis harmonijos nei su savimi, nei su pasauliu. Visur disonansai. Būdingi žmonių susvetimėjimo, vienišumo, nevilties motyvai, dažnas motyvas – gyvenimas kaip sapnas, iliuzija.

S – tų lyrikoje nėra asmeniškumų, nėra tiesioginės išpažinties, nes jiems rūpi visuotiniai reiškiniai. Jie iškelia meilės svarbą, tiki jos jėga, ji – kelias į pilnatvę. Meilė yra virš laiko, jos šaknys amžinybėje. Į moterį žiūrima dvejopai: vieniems ji – Madona, kitiems – demoniška, paslaptinga jėga.

Leave a Comment