Merginos dienorastis

Trečiadienis, spalio 6 diena

Dar viena mano nuobodaus gyvenimo diena, kuri buvo įsimintina. Tokių dienų mažai, bet nieko nuostabaus. Aš juk nesu turtinga, o ir gyvenimas skęsta ašarose. Dar nepaskendau, bet jeigu ne klasės draugai, jau seniai nerašyčiau šio sąsiuvinio. Na, prie reikalo! Norėjau papasakoti apie įdomų ir liūdną įvykį, kuris įvyko klasėje.Vos menuo po mokslo metų pradžios, o mūsų maža klasė jau pilnut pilnutėlė mokinių. Nepaisant to, jog klasėje kaip ir visuomet vyksta pamoka, visi mokiniai užsiėmę savais reikalais. Mokytojai prie to jau pripratę, nes ir supratę, jog jų niekas nesiklauso, toliau aiškina apie figūras, difuziją ir visus kitus neįdomius dalykus. Man nesvarbu, ar visi tyli, ar mokytojas aiškina naują temą, aš visuomet užsidariusi savo fantazijų pasaulyje. Niekuomet negalvoju apie berniukus, nesvajoju, kaip mano klasės draugės, apie gražų naujoką ir neplanuoju ištekėti už užsienio įžymybės. Mano mintys kažkur toli, kažin ko ieško. Tuo metu mokytojo klasėje nėra. Prieš minutėlę išeidamas užsiminė turintis staigmeną, bet vargšo niekas net negirdėjo.Mokytjas grįžo po dešimties minučių. Savo pavandenijusiomis akimis piktai nužvelgė klasę. Staiga visi mokiniai nutilo, bet mokytojo žvilgsnis nesiliovė blaškytis. Tuomet atsivėrė klasės durys. Nedrąsiai ir lėtai į klasę įžengė įdegęs, labai šviesių plaukų vaikinas su angeliška laikysena. Nežinau, ar taip buvo iš tiesų, bet man rodos mano širdis ėmė stipriau plakti. Jo rankomis megzto megztinio grožis man užtemdė akis, o aksominės kelnės ir madingi batai užvaldė mano mintis. Mokytojui paliepus, vaikinas prisistatė, o pasakodamas apie save suko plaukų sruogą. Jo sukama plaukų sruogelė man visiškai apsuko galvą, o tai, jog jis sportininkas, visiškai mane pribaigė. Kas kas, bet sportininkai man patinka. Kiek girdėjau, jis sakė mylintis gyvūnus, o ypač šunis, kuriuos aš taip pat dievinu. Prisipažino esąs drovus ir nerangus, bet juk aš ne ką geresnė. O jo kalba mane tiesiog užliūliavo. Ne kiekvienas sugeba taip pakiliai kalbėti. Aš svajojau tik apie tą vaikiną ir savo tolesnį gyvenimą su juo. Net jo vardo neišgirdau. Mokytojas vis dar žvalgėsi po klasę ir labai netikėtai sušuko, jog baigtų prisistatymą, nes jis nesimokys šioje klasėje. Mat ir taip vietos nėra, o dar vienam plepiukui kantrybės neužteks. Naujokas ruošėsi žiotis ir turbūt sakyti, jog jis tylus, bet jau buvo vėlu.

Jie išėjo, o mano gyvenimas dar labiau patvino ašaromis. Nesusivaldžiau ir čia pat, prie visų, pravirkau. Niekas nekreipė į mane dėmesio, o mano širdis pasruvo kraujais. Tekina išbėgau iš klasės ir šaltu mokyklos koridoriumi nubėgau tolyn. Skruostais riedėjo ašaros, o mintyse tekartojau:– KODĖL, KODĖL, KODĖL…!