Lietuviu literaturos zanrai ir savokos

Lietuvių Literatūros Terminų,

Sąvokų ir Žanrų Žodynas

Vytautas Lukšys 8c

Literatūros rūšys:
epas (epika);
lyrika;
drama.

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

EPIKA

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama suukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, tai yra objektyviai. Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas – pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taaip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).
Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nu

uo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais (ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, – pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.

Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia.) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė.). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.
Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas, epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grrandinė arba keletas epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos, romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.

Apsakymas – nedidelės apimties epinis kūrinys, paprastai vaizduojantis viena pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą, gyvenimo etapą. Apsakyme nekaitaliojama veiksmo vieta, ji gana apibrėžta, vaizduojama palyginti neilga laiko atkarpa. V. Krėvė “Skerdžius”,

Apysaka – tarpinis žanras, užimantis tarpinę vietą tarp apsakymo ir romano, (apysaka paprastai būna 50-100 puslapių apimties kūrinys). Apysakoje dažniausiai išryškėja 2-3 veikėjų paveikslai, pavaizduojami lemtingi tų veikėjų gyvenimo tarpsniai, bet ne visas gyvenimas – kaip neretai būna romane. Ap

pysakos siužetą sudaro kelių epizodų, įvykių grandinė, perteikianti gyvenimo vaizdą kuriais nors aspektais. Bet viskas perteikiama vieni, pagrindinio veikėjo akimis, neleidžiant atsiverti kitiems veikėjams, todėl sukuriamas dalinis, nevisaapimantis, nors gana platus, gyvenimo vaizdas. S. Šaltenis “Riešutų duona”, Šatrijos ragana “Sename dvare”

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, įvykius, aplinką. Tai žanras, pagrįstas tikrais faktais, dokumentika. Savo prigimtimi jam būdingi žanrai – biografija, memuarai, autobiografija. Dienoraštis buvo labai populiarus XIX a. Vakarų Europoje. Dienoraščių yra palikę ir lietuvių rašytojai – A. Baranauskas, S. Nėris. Ne visai autentiški (pirmiausiai dėl to, kad skirti viešai skaityti) yra G. Petkevičaitės-Bitės “Karo metų dienoraštis”, Justino Marcinkevičiaus “Dienoraštis be dantų” ir kiti. XX a. literatūroje dienoraštis neretai vartojamas kaip pasakojimo forma, ne kaip savarankiškas žanras. Šia forma pasirėmė Šatrijos Ragana apysakoje “Sename dvare”, toks yra Sju Tounsend “Slaptas Adriano Moulo dienoraštis” bei jo tęsinys.

Epas – plačios apimtie, dažniausia eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasauliu sandarą, gamtos reiškinius – taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, istorinis, vaizduojantis tauros istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių), herojų poelgius, nuopelnus – tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę.
Epas da

ažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vaisius, liaudie kūrinys, tačiau kartais siejamas su išskirtinų gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokėjusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio vardu. Pavyzdžiui “Iliada” ir “Odisėja” priskiriama Homerui. O apskritai senovės epų kilmę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes. Tiesa naujaisiais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai. Indų “Mahabharata” (VI-IV a. Pr. Kr.), prancūzų “Rolando giesmė” (XI a.)

Epopėja – (graikiškai epopoiia < epos – žodis ir poieo – kuriu) – didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai reikšmingus įvykius, svarbų istorijos tarpsnį. Pavyzdžiui, L. Tolstojaus “Karas ir taika” vaizduoja 1812 metų karą, V. Hugo “Vargdieniai” – prancūzų XVIII a. revoliuciją.
Kai kurie mokslininkai siūlo atsisakyti epopėjos termino, vartoto romanų ciklo sąvoką ir panašiai. Kiti teigia, jog epopėjos savitas bruožas – “visuminis vaizdas”, tai yra visapusiškas kurių nors reiškinių atskleidimas.

Impresija – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas.

Legenda – (lotyniškai legenda – tai, kas skaitytina) yra ir folkloro, ir literatūros žanras. Legendos kūrinys paprastai apibendrina esmingus, lemtingus praeities reiškinius, taip pat vaizduoja Dievo ir šventųjų gyvenimus. Legendos vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai, tačiau skaitytojas skatinamas patikėti pasakojimo tikrumu. Legendai dažniausiai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimi sakmės ir padavimo žanrai. V.Krėvė “Milžinkapis”

Miniatiūra – mažos apimties, maksimaliai glaustas literatūros (taip pat dailės, muzikos) kūrinys.

Novelė – vienas iš pagrindinių ep

pikos žanrų. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai personažai, taip pat platesni aprašymai, komentarai. Novelėje vaizduojami tik svarbiausieji herojaus likimui įvykiai, atsiskleidžiantys per palyginti trumpą laiką. Tie įvykiai sparčiai artėja prie aukščiausio įtampos taško – kulminacijos, kada sprendžiamas herojaus likimas. Pabaiga, arba atomazga, paprastai būna netikėta. Noveles kūrė J.Savickis, J.Aputis.

Padavimas – aiškina konkrečių istorijos ar gamtos paminklų, ypatingų vietovių kilmę. Padavimų paskirtis – aiškinamoji, pažintinė.

Parodija – (graikiškai parodia < para – prie + ode – giesmė) pamėgdžiojimas, pajuokiamasis sekimas. Parodija, tam tikra prasme nesavarankiškas, “nelaisvas” kūrinys: jis privalo turėti savo pirmtaką, pamėgdžiojamąjį kūrinį, ir tik žinodamas tą pirmtaką, skaitytojas gali iki galo suprasti parodiją. Parodijos esmė yra neatitikimas tarp stiliaus, vaizdų, motyvų, primenančių, imituojančių mėgdžiojamą kūrinį, ir idėjų, minčių, teiginių, vertybių nuostatų, kurios parodijoje yra visai kitokios (paprastai demaskuojančios, deformuojančios) negu pirmtako. Parodija gali būti laikoma komiškosios literatūros žanru. Tačiau dažnai parodija yra tik daliniai kito žanro elementai, fragmentai. Į parodiją galima žiūrėti ir kaip į stilizacijos atmainą.

Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dažniausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – alegorinis. S.Stanevičius, K.Donelaitis

Poema – eiliuotas, pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna trumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau atskleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali perteikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žanrinis apibrėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė.

Riterinis Romanas – susiformavo viduramžiais, XII amžiuje, Prancūzijoje, vaizdavo feodalų tarpusavio kovas, riterių papročius. Riteriai – tam tikras feodalų karių luomas. Riteris turėjo būti kilnus, ištikimas savo idealams ir tarnauti moterims, ypač savo išrinktajai širdies damai, privalėjo ją šlovinti, garsinti. Todėl riterinio romano siužetui būtinas idealios riteriškos meilės motyvas, kuris jungia atskirus kūrinio epizodus.

Romanas – epikos žanras, šiuolaikinėje literatūroje užimantis itin svarbią vietą. Romane gana įvairiapusiškai vaizduojama tikrovė, tai yra labai talpus žanras ir nuolat besikeičiantis. Todėl mokslininkai nesiima pateikti bent kiek griežtesnio romano apibrėžimo. Bendriausia prasme romanas yra privatus epas, tai reiškia, kad romanui būdinga vaizduoti sąlyginai eilinio žmogaus gyvenimo vingiuos, problemas, istorijas, o ne dievų, mitinių herojų, antgamtinių būtybių. Nors ir šie vaizdavimo objektai romanui neuždrausti. Romaną lengva atpažinti iš didelės apimties, tačiau gali būti ir nedidelės apimties romanų, tuomet sakome, kad jie yra labai kondensuoti, kompaktiški, “mažieji romanai”. Paprastai romane veikia daug veikėjų, kurie neišvengiamai skirstomi į pagrindinius, antraeilius, epizodinius. Romanui būdingos kelios, įvairiai tarpusavyje susijusios siužetinės linijos. Romano veiksmas paprastai vyksta keliose vietose. Romano veiksmo laikas tradiciškai trunka ilgai, gali apimti visą herojaus gyvenimą, bet gali formaliai tęstis ir vieną dieną. Vis dėlto įvairiais būdais – pasakotojo ar veikėjo prisiminimai, svajonės ir panašiai – tas laikas dažniausiai išplečiamas. Analogiškai nukeliama ir į kitas vietas, jeigu tarkim, veikėjas per visą knygą sėdi tame pačiame kambaryje. Taigi romanas pasitelkęs įvairių formų gudrybių, turi galimybę pavaizduoti platų ir įvairiapusišką gyvenimo kontekstą, nupiešti gyvenimo vaizdą.
Dėl didelės įvairovės romanas klasifikuojamas ir remiantis įvairiais kitais aspektais. Tada jo apibūdinimas pasidaro tikslesnis, aiškesnis. Pagal priklausymą kokiai nors literatūrinei epochai skiriamas šviečiamasis, romantinis, realistinis ir kitoks romanas. Pagal tematiką – riterinis, plėšikų, šeimos, meilės ir panašiai. Pagal tematika ir siužeto pobūdį – nuotykių, detektyvinis, kelionių, socialinis, buitinis, psichologinis. Pagal adresatą – jaunimo, moterų. Pagal pasakojimo būdą – laiškų, dienoraščio, vidinio monologo romanas. Pagal pasakojimo laiko ir vaizduojamo laiko santykį – istorinis, futurologinis, fantastinis. Č. Dikensas “Oliverio Tvisto nuotykiai”.

Vaizdelis – nedidelis, nesudėtingo turinio literatūros kūrinys.

Alegorija – (graikiškai allegoria – kitoks nusakymas) abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme atvejų. Moralas gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje, (kartais pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies.

Charakteris – (graikiškai charakter – bruožas, ypatybė) kartais vartojamas, kaip veikėjo sinonimas, tačiau tuo atveju turi būti gana ryškus veikėjo vidaus pasaulis. Epizodinio veikėjo netiktų vadinti charakteriu. Kai veikėjo paveikslas apibendrina tam tikrus žmonių grupės bruožus, jis kartais pavadinamas Tipu.

Herojus – pagrindinis veikėjas, į kurį yra sutelktas visas dėmesys.

Humoras – (komizmo rūšis) pakantus, nepiktas pašiepimas.

Komizmas – jį lemia neatitikimas: tarp išorės ir vidaus, tarp žodžių ir minčių, tarp tikslo ir priemonių, bei panašiai.

Kompozicija – (lotyniškai compositio – sudėstymas, sukūrimas) atskirų kūrinio dalių, fragmentų, vaizdų surikiavimas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kitai sakant, autorius, žinodamas, apie ką rašys (pasirinkęs temą, vaizduojamąją medžiagą) kokius jausmus ir mintis norės sukelti skaitytojui, galvoja, kaip geriausiai tų tikslų pasiekti. Kompozicija – tai ir stambesnio kūrinio skirstymas į dalis, skyrius, veiksmus. Bet ir konkretus veiksmas, skyrius paprastai turi savo vidinę kompoziciją. Pradėdamas nuo peizažo, autorius gal būt nori sukurti nuotaiką, arba įvardinti veiksmo vietą. Prieš įvesdamas į kūrinį pagrindinį veikėją, gali plačiau aprašyti tam tikro meto visuomenės santvarką ar istorine aplinkybes – vadinasi, kūrinyje bus svarbūs socialiniai ar istoriniai klausimai. Kada, kurioje vietoje autorius griebiasi dialogo, įvykio aprašymo, peizažo, portreto – irgi priklauso nuo rašytojo siekių, tikslų, nuo sugebėjimo žaisti skaitytojo jausmais, mintimis.
Kai kūrinys turi aiškią, ryškią pradžią ir pabaigą, kai įvykiai kūrinio rėmuose prasideda ir baigiasi – tokia kompozicija vadinama uždara. Kartais, dažniausiai eilėraštyje, pabaigoje pakartojama pradžios eilutė ar posmas – tai vadinamoji žiedinė kompozicija. Bet kūrinys gali susidėti ir iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų virtinės, baigtis daugtaškiu, klaustuku – parodant, jog tai yra atsitiktinė atkarpa iš jausmų, minčių srauto, gyvenimo tėkmės epizodas. Tai atviros arba fragmentinės kompozicijos kūriniai.

Magiškasis realizmas – tai, kas matoma ir apčiuopiama, suliejimas su nuojautų, sapnų, antgamtinių įsivaizdavimų pasauliu. Motyvuoto, aiškinančio perėjimo iš tikrovės į fantaziją šiuo atveju nėra, kaip kad iš principo būdinga tradicinei literatūrinei pasakai ar mokslinei fantastikai.

Peizažas – gamtos vaizdo aprašymas literatūros kūrinyje. (Peizažas taip pat ir dailės žanras.) Jis gali būti apibendrintas arba labai detalus, smulkus. Peizažo pobūdis priklauso nuo rašytojo tikslų. Glaustai nusakytos gamtos detalės gali būti paprasčiausia veikimo vieta, aplinka, fonas. Neretai peizažas siejasi su veikėjo vidaus pasauliu, nuotaika. Sakysim, rudeniškas, lietingas, niūrus peizažas dažniausiai paryškina slogią veikėjo savijautą, nelaimingą būseną. Nors gali būti ir kontrastingas peizažo ir personažo santykis: atbundanti , atgyjanti pavasario gamta, čiurlenantys upeliai tik sustiprina širdies skausmą. Dažnai peizažas turi kone savarankišką, pažintinę funkciją, paskirtį: siekiama parodyti kurio nors krašto gamtos savitumą, turtingumą.

Personažas – (prancūziškai personnage – asmuo) visiškas žodžio veikėjas sinonimas, tik tarptautinis.

Sapnas – vaizdai, jausmai ir mintys, matomi, išgyvenami miegant. Taip rašoma psichologijos žodyne. Sapno siužetas reiškiamas simboliais, vaizdais ir atspindi pagrindinius žmogaus elgesio motyvus ir gyvenimo nuostatus. Sapnai – paslaptinga žmogaus psichikos sritis. Vis dėlto nėra abejonių, jog sapnuose dažnai atgyja giliausi žmogaus rūpesčiai, mintys, slapti svarbūs jausmai, kurių net pats su savimi žmogus ne visada drįsta aiškintis.
Literatūros kūrinyje sapnas paprastai atlieka kokią nors meninę paskirtį, kaip peizažas, aprašymas. Sapno vaizdais rašytojai gali paryškinti kūrinio problemą, idėją, veikėjo paveikslą ir panašiai.

Satyra – aštrus, netgi piktas, žmogaus bei visuomenės ydų, trūkumų išjuokimas.

Stilius – (lotyniškai stilus – rašymui vartojamas pagaliukas, rašysena) nelengvai apibrėžiama ir kalbos, ir literatūros mokslo bei apskritai meno teorijos sąvoka, kategorija. Stilius – tai minčių ir jausmų reiškimo, kalbėjimo ir rašymo būdas, savitumas. Stilius gali būti mokslinis ir meninis. Meninio stiliaus savitumą lemia vartojamų žodžių tikslumas ar vaizdumas, epitetų, deminutyvų, metaforų ir kitokių meninės raiškos formų kiekybe ir kokybe, jų vartojimo dėsningumai, taip pat sakinio ypatybės ir kita. Aptariant, galiojant apie stilių, labai esmingas yra prieveiksmis KAIP: kaip pavaizduota, kaip papasakota.

Veikėjas – be veikėjų, epika iš esmės negali apseiti, nes jų poelgiai, veiksmai, tarpusavio santykiai, požiūriai ir sudaro kūrinio siužetą. Yra tam tikra veikėjų klasifikacija: teigiami ir neigiami; pagrindiniai ir antraeiliai; šalutiniai, epizodiniai; statiški ir dinamiški, kurie pradžioje yra vienoki, o kūrinio pabaigoje kitokį – sutvirtėję, užaugę, pakeitę pažiūras.

Lyrika

Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė (eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.
Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.
Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu, emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai. Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai. Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.
Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz., J. Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.
Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę, pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.
Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga, skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis. Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.
Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.
Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (susijusi su praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. – Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.
Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (gilus susimąstymas; savęs pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos – gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos pvz. yra J. Baltrušaičio, V. Mykolaičio-Putino, A. Nykos-Niliūno kūryboje.
Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija. Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje – bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”, Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio “Šaukiu aš tautą.”.
Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai. Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko eil.
Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai). Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų galima rasti H. Radausko, A. Mockaus, V. P. Bložės, S. Gedos, J. Juškaičio, M. Martinaičio, J. Vaičiūnaitės kūryboje.
Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote, intelektu, meditacinėje vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis, oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.
Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė, meilės, urbanistinė ir t.t.)

Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties situacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).

Baladė – (iš lotynų kalbos žodžio ballare – šokti) folklorinės kilmės žanras, vėliau tapęs ir autorinės, individualios kūrybos žanru, ypač suklestėjęs romantizmo laikais. Baladėje susilieja visų trijų literatūros rūšių – epikos, lyrikos ir dramos – požymiai. Taigi ja galima laikyti sinkretiniu žanru. Sinkretizmas (graikiškai synkretismos) susijungimas, susiliejimas. Baladei būdingos siužeto užuomazgos, pasakojimo elementai. Vaizduojamajam pasauliui charakteringas stebuklingumas (kartais net vaiduokliškumas), fantastiniai, pasakiniai vaizdai jungiasi su tikroviškomis situacijomis. Kitas epiškas baladės bruožas – gana ryškūs personažai, herojai. Iš dramos į baladę atėjęs konfliktas, įtampa, dialogo užuomazgos, dramatizmas, baugi, neaiški, šiurpi nuotaika. Taip pat baladei būdingas stiprus išgyvenimas, emocingumas – tai lyrikos požymiai. Lyrizacija – labai ryški CC a. lietuvių baladės tendencija, kitaip sakant, pasakojimas, veiksmas darėsi glaustesnis, fragmentiškesnis, o gausėjo jausmų, išgyvenimų, apmąstymų. Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”

Eilėraštis – vienas iš dažniausių lyrikos žanrų. Jo požymiai nėra griežtai apibrėžiami. Eilėraštis gali būti trumpesnis arba ilgesnis, suskirstytas į posmus arba ištisinis. Jame gali būti pasakojimo elementų, bet iš esmės svarbiausias yra išgyvenimas, jausmas. Eilėraščio terminas neretai vartojamas ir platesne prasme – juo apibūdinami visi trumpi, eiliuoti kūriniai.

Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas). Būdinga:
1. Lyrizmas.
2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.
3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.
4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.
5. Teksto grafinė išraiška – proza.
Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.

Elegija – lyrikos žanras, kurio svarbiausieji bruožai yra liūdna nuotaika, nusiminimas, liūdni apmąstymai. Elegija kilusi iš laidotuvių raudų, tačiau ji gali sietis ne tik su mirtimi, bet ir su nelaiminga meile, išsiskyrimu. A.Vienažindžio “Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė.”

Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors asmenį. (Kūrė D.Poška).

Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti (A.Baltakio “Epitapijos”).

Idilė – (graikiškai eidyllion – vaizdelis) lyrikos žanras, nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, kurio tipiški vaizdai – saulė, pieva, žiedai, upelis, gyvulių kaimenė. Šis žanras kilęs iš senosios Graikijos piemenų apeigų, papročių. Lietuvių literatūroje jis labai negausus. Žodis idilė vartojamas ir platesne reikšme – kaip ramus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, darni meilė ir panašiai.

Liaudies dainos – dainuojamoji tautosaka, tai yra dainos, sutartinės, raudos. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui, deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas, sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija, hiperbolė. Odės pvz. – S. Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.

Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J. Aistis “Pastoralė”, J. Vaičiūnaitė “Pastoralės”).

Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors žmogus.

Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys, vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę pasaulio situaciją. Būdinga:
1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.
2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais vietovardžiais ir personažų pavardėmis).
3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).
4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį ir netgi išorinio portreto detalių).
5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.
Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.

Rauda – savotiška melodeklamacija, “verkimas su žodžiais”, dažniausiai per laidotuves, taip pat per vestuves. Raudos esmė – atsiskyrimo skausmas. Jos tekstas nuolat keičiamas, siejamas su konkrečia situacija. A.Vienažindžio “Daina”

Romansas – skirtingai nuo soneto ar trioleto, būdingas ne formos, o turinio savitumas. Jis gali būti įvairaus ilgumo, įvairiai rimuojamas, tačiau paženklintas atviro jausmingumo, neretai – liūdesio, skausmo, kančios. Romanso pasaulis gana aiškus, lengvai suvokiamas, dažnai pagrįstas vakaro, rudens išsiskyrimo situacija, jame akivaizdžios “aš” ir “tu” figūros – mat dauguma romansų byloja apie meilę. Tai dainingi kūriniai, neatsitiktinai romansas yra ir muzikos žanras. P.Širvio “Mes draugavom ilgai”

Sonetas – (lotyniškai sonare – skambėti) dar vienas griežtos struktūros, griežtos formos žanras. Sonetą būtinai sudaro 14 eilučių: 2 ketureiliai ir 2 trieiliai (vadinamasis itališkas sonetas) arba 3 ketureiliai ir vienas dvieilis (angliškasis, šekspyriškasis soneto variantas). Be to, klasikiniam sonetui buvo privalomi ir tam tikri rimavimo būdai. Taigi sonetas – reiklus, kategoriškas žanras. “Naudotis forma šia, deja, nedaug kas moka: Vienam ji per plati, kitam jinai siauroka”, – rašė XVII a. prancūzų literatas N. Bualo. Linkstama manyti, jog turinio, tematikos požiūriu sonetui būdingiausi meilės, filosofiniai motyvai. V.Šekspyro sonetai.

Trioletas – labai griežtos sandaros posmas, lyrikos žanras. Jį sudaro aštuonios eilutės, pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Be to, trioletuose rasime tik du rimus. Pvz. – K.Binkio “Utos”.

Aliteracija – priebalsių pabrėžimas, ryškinimas.

Asonansas – balsių sutankinimas, paryškinimas.

Deminutyvai – mažybiniai ir maloninai žodžiai. Jie labai būdinga liaudies dainų stilistinė figūra. Deminutyvai parodo mūsų kalbos turtingumą, jos formų lankstumą, grožį.

Eilėdara – tam tikri tvarkos modeliai, variantai. Ji priklauso konkrečios nacionalinės kalbos garsyno savitumo, nuo literatūros istorijos patirties, tradicijų. Pavyzdžiui, toninė eilėdara pagrįsta vienodu kirčiuotų skiemenų skaičiumi eilutėje, silabinės eilėdaros sistemai priklausančio eiliuoto teksto kiekvienoje eilutėje yra apytikriai vienodas skiemenų skaičius.

Etiudas – nedidelis, neužbaigtas kūrinys, kūrinio užuomazgos, apmatai.

Hiperbolė – (graikiškai hyperbole – permetimas, padidinimas) nepaprastas vaizduojamojo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, siekiant pajuokti, paauklėti, sugėdinti ir panašiai.

Įasmeninimas arba Personifikacija – tai yra negyviems daiktams priskiriamos, suteikiamos žmonių savybės

Lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbūt daugiausiai ją kūrė moterys.

Metafora – žodžio reikšmės perkėlimas, pagrįstas daiktų, reiškinių ar jų savybių panašumu. Tai labai daąna lyrikos stilistinė figūra. Šiek tiek ji artima personifikacijai. Pvz.: skarotos eglės, pienių saulytės, lubinų žvakės.

Metras – eiliuotoje kalboje ritmą valdanti sistema, vieningas principas. Metras gali reikalauti, kad eilutėje būtų vienodas skiemenų skaičius, kad eilutėje būtų vienodas kirčiuotų skiemenų skaičius, kad taip. O ne kitaip kaitaliotųsi ilgi ir trumpi arba kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys ir t.t.

Nuolatiniai epitetai – nuolat liaudies dainose besikartojantys, būdingi, pastovūs epitetai.

Oratorinis – (lotyniškai oro – kalbu, meldžiu) viešas, pakilus, iškalbingas (kalbėjimas miniai, susirinkime.).

Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas, ypač dažnas liaudies dainose.

Paralelizmas – būdingas lietuvių liaudies bruožas, tarp gamtos ir žmogaus ir gamtos gyvenimo.
Parodija – mėgdžiojimas siekiant pasišaipyti, pajuokti. Parodija gali būti kalbėjimo, eisenos, manierų, dainavimo, vaidybos.
Rimas ir Rimavimo būdai – eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis. Jis bene greičiausiai padeda atskirti prozos tekstą nuo eiliuoto. Rimai gali būti tikslieji – kai visiškai sutampa eilutės pabaigos garsai, ar net raidės: ateis vėlei/tylutėlei ir netikslieji: pabals/obels. Rimai gali būti skirstomi į vyriškuosius, moteriškuosius daktilinius. Kada rimuojamos gretutinės eilutės, toks būdas vadinamas gretutiniu rimavimu, kada rimuojama pirma eilutė su trečia, o antra su ketvirtąja – kryžminiu, kada rimuojama pirma eilutė su ketvirta, o antra su trečia – gaubiamuoju.

Ritmas – (graikiškai rhytmos – tėkmė, darnumas, proporcingumas) garsų stabčiojimas, trūkčiojimas, šokčiojimas.

Stilizacija – specialus sąmoningas kurio nors kūrinio, kurių nors bruožų mėgdžiojimas, imitavimas.

Drama

Nėra lyrinio subjekto, pasakotojo, skaitytojas kūrinį suvokia be tarpininkų.
Draminiai kūriniai turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas, scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis – dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas – konfliktas (išorinis ar vidinis). Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmas neatskiriamai susijęs su veikėjais – draminiais charakteriais. Veikėjai gana vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas, veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai. Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą, kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška. Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinę situaciją, išgyvenimų sunkumą, įtampą, sukrečiančią būseną. Dramatizmas daugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis – lemiantis faktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybe susiję su savo siekiamais tikslais. Tikslo veikėjai negali išsižadėti, neprarasdami patys savęs.
Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nėra detalių, į trumpą, kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vieną tikslą. Siužetui dramaturgas ieško tokios situacijos, kuri leistų pavaizduoti vientisą veiksmą su visomis pakopomis: ekspozicija (išsidėsto priešingos jėgos) – užuomazga (pirminis postūmis) – veiksmo vystymasis (raida, eiga) – kulminacija (aukščiausias įtampos taškas) – atomazga.
Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ir charakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramos dialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas), informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnai atskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stiprius išgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjas sako būdamas vienas, tiradą – dialogo dalis). Autoriaus paaiškinimai, pastabos vadinamos remarkomis.

Skiriami 3 dramos žanrai: tragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme). Scenai skirti kūriniai dar vadinami pjesėmis.

Absurdo drama, Absurdo teatras ar Antidrama – XX amžiaus II pusės reiškinys, akivaizdžiai atskleidžiantis “žanrų maištą”, sąmoningai atmetantis pagrindinius rūšinius dramos požymius: nuoseklų veiksmą, konfliktus, charakterius. Tokiam draminiam kūriniui pirmiausiai būdingas statiškumas – veikėjai sėdi, kalbasi, bet nesusikalba; kalbasi dažnai apie nieką; įvairūs atsitiktinumai, daiktai, spalvos ir kita kuria mįslingų užuominų tinklą, kurį kiekvienas žiūrovas ar skaitytojas suvokia, “atsipainioja” vis kitaip.

Draminė pasaka – tai nėra senas, tradicinis dramos kaip literatūros rūšies žanras. Tam tikra prasme jis yra hibridinis, atsiradęs sujungus du skirtingus žanrus – pasaką ir dramą. Literatūros mokslininkai pastebi, kad pasaka dėl savo veiksmingumo, ryškių ir apibrėžtų veikėjų paveikslų turi nemažai galimybių virsti scenos, teatro kūriniu. Draminės pasakos gana populiarios vaikų teatre.

Farsas – (prancūziškai farce > farcir – prikimšti) storžieviški juokai, išdaigos arba komedijos atmaina, susiformavusi viduramžiais, – anekdotiškomis kasdienybės situacijomis pagrįsti vaidinimai, šiurkštokai pašiepiantys, parodijuojantys kuriuos nors aktualius reiškinius, bruožus.

Tragedija – dramos žanras, vaizduojantis stiprių, ryškių, valingų, kenčiančių herojų principinius, neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus, pasibaigiančius neišvengiama mirtimi. Tai yra vienas seniausių literatūros žanrų, atsiradusių antikos laikais ir, greičiausiai, susijęs su tam tikrais ritualais. Žodis tragedija įgijo ir perkeltinę reikšmę, kasdieninėje kalboje juo pavadiname didelę nelaimę, skaudžius išgyvenimus ir panašiai.

Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipina tragedijos ir komedijos bruožai. Neva juokdamasis, vartodamas įvairias komizmo rūšis – groteską, paradoksą, farsą, parodiją, tragikomedijos autorius siekia atskleisti iš principo liūdnus, tragiškus, visuotinai svarbius reiškinius. Vaizdžiai tariant, tragikomedija – tai juokas pro ašaras.

Dialogas – dviejų, ar kelių veikėjų pasikalbėjimas.

Draminis veiksmas – dramai būdingas, įtemptas, kryptingas, stumiamas į priekį veikėjų susidūrimų, priešingų nuomonių, skirtingų siekių.

Eifuizmas – (graikiškai euphyes – itin gabus, guvaus proto) įmantrus, manieringas ir sąmojingas pasakymas, išpūstas, prašmatnus, autoriaus išprusimą ir sąmojį įkyriai demonstruojantis stilius.

Intonacija – frazės, sakinio ar ilgesnio teksto tarimo būdas, perduodantis kalbėtojo jausmą, požiūrį į kalbamąjį objektą. Intonacijos savitumą lemia kirčiai, pauzės, tempas, melodija, tiksliau – visų šių dalykų junginys.

Katarisis – (graikiškai katharisis – apvalymas, taurinimas) meno kūrinio sukeliamas išgyvženimas, nemalonių, skausmingų įspūdžių išklaidymas, juos sunaikinanti, paverčianti priešingybė; emocijų nuskadrinimas, dvasinės pusiausvyros, jausmų harmonijos sutvirtinimas.

Kolizija – susidaro tarp veikėjų dėl veikėjų susidūrimų, nesutampančių nuomonių, skirtingų siekių.

Konfliktas literatūros ir meno kūrinyje – emocinę įtampą keliantis priešingų siekių, pažiūrų, norų susidūrimas, kova.

Monologas – vieno ar kelių veikėjų kalba, lyg ir nesikreipianti į kitą veikėja, ar nesitikinti atsakymo.

Remarka – (prancūziškai remarque) autoriaus pastaba, komentarai dramos kūrinio tekste. Remarkomis gali būti informuojama apie veiksmo vietą, laiką, personažų išorę ar net ir būdą. Tačiau išplėtotoje remarkoje gali atsiskleisti ir tiesioginis autoriaus piožiūris į vaizduojamus dalykus.

Tragiškoji kaltė slypi herojaus prigimtyje; jis negali būti kitoks, negali elgtis ir gyventi kitaip.

Tragiškoji klaida – ne šiaip eilinis apsirikimas, o nepataisomas suklydimas, padarytas ne iš blogos valios, o nežinant kurių nors svarbių dalykų.

Literatūros teorijos apybraiža.
Skaitiniai 9 klasei.

V.Daujotytė. Lyrika mokykloje

S.Matulaitienė. Poezijos gramatika

Leave a Comment