Veikėjų charakterių vaizdavimo būdai Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė‘‘

Anotacija

Šiame darbe bus nagrinėjamas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė‘‘. Bus aiškinamasi, kokiais būdais įmanoma sukurti veikėjo paveikslą ir kokiais būdais būtent šiame romane yra kuriami veikėjų charakteriai, kuo tie charakteriai bei jų vaizdavimo būdai ypatingi, kuo skiriasi vienas nuo kito.

Turinys

Puslapis

Anotacija………………………………………………………………………………………………………………2Turinys…………………………………………………………………………………………………………………3Pratarmė……………………………………………………………………………………………………………….4Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………..5Veikėjų charakterių analizė pagal jų išvaizdą ir aprangą……………………………………………..6Vardai, išryškinantys veikėjų būdo ypatybes……………………………………………………………..9Veikėjų charakterių analizė pagal jų elgesį ir veiksmus…………………………………………….11 Pratarmė

Darbo objektas. Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė‘‘. Šio romano veikėjų charakteriai ir jų kūrimo būdai.

Tikslai ir uždaviniai. Paaiškinti, kokiu būdu tekste kuriami veikėjų paveikslai. Užduotis- išsiaiškinti, kokiais būdais įmanoma sukurti veikėjo paveikslą ir kokiais būdais būtent šiame romane yra kuriami veikėjų charakteriai, kuo tie charakteriai bei jų vaizdavimo būdai ypatingi, kuo skiriasi vienas nuo kito.

Metodai. Pirmiausia reikia susipažinti su šio kūrinio autorės kūryba ir pačiu romanu. Didžiausią dėmesį skiriame romano veikėjams ir jų charakterių įvairumui. Kiekvienas veikėjas rimtai ir įdėmiai analizuojamas, nepamirštant jų susieti su atitinkamais veikėjų charakterių vaizdavimo būdais. Viskas paremta citatomis.

Darbo struktūra. Kiekvienam veikėjo charakterio vaizdavimo būdui parenkami atitinkami veikėjai. Ieškoma veikėjo charakterio ypatybių, kurios atspindėtų tą vaizdavimo būdą. Dėmesys kreipiamas ne tik į pagrindinius, bet ir į šalutinius veikėjus.

Įvadas

Šiame romane Jurgos Ivanauskaitės moterys- didelės individualistės, išdidžios, išsiskiriančios iš minios, apsėstos amžino geismo ir nerimo, nepakenčiančios konkurencijos. Pagrindinė veikėja- Monika. Ji nebejauna moteris, kankinama chroniškos depresijos. Ji rūpindamasi kitais, stengiasi išgelbėti save. Nusižudžius partrenktajai prostitutei Larisai, o vyrui su kolege išvažiavus į komandiruotę, į Monikos gyvenimą įsiveržia trys buvusios prostitutės: Gitana, penkiolikmetė Kristutė, Eglutė. Vėliau prie jų prisijungia kraujomaišos vaisius- Gitanos dukrelė Dezdemona. Tuomet romane prasideda tikrasis veiksmas ir kiekvienos moters gyvenimo aptarimas.Šiame darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas Jurgos Ivanauskaitės romano veikėjų charakteriams ir jų vaizdavimo būdui. Veikėjai būna tikroviški ir sąlygiški. Šio romano veikėjai yra tikroviški. Literatūrinis charakteris- tai individualybė, veikėjas, išsiskiriantis iš kitų personažų. Charakteriui svarbu ne tik tai, ką veikėjas daro, mąsto, kalba,- svarbu, kaip jis daro, kaip kalba, mąsto. Pagrindinės veikėjų paveikslų kūrimo priemonės: Fabula Veikėjo veiksmai Veikėjo kalba Išvaizda, apranga Kitų veikėjų atsiliepimai Tiesioginė autoriaus charakteristika Aplinka Veikėjo reagavimas į įvykius, kitų veikėjų veiksmus ir išgyvenimus, požiūris į darbą, meną, gamtą, elgesys joje Veikėjo būdo ypatybę gali išryškinti vardas, pavardė, pravardėRomane veikėjų charakteriai kuriami įvairiais būdais. Daugiausia įtakos veikėjų paveikslams daro pagrindinės veikėjos Monikos atsiliepimai. Kitas svarbus vaizdavimo būdas- paties veikėjo reagavimas į aplinkos išorės veiksnius. Daug ką apie veikėją pasako išvaizdos ir aprangos detalės.

1. Veikėjų charakterių analizė pagal jų išvaizdą ir aprangą

Kūriniuose dažnai apibūdinama veikėjų išvaizda bei jų apranga. Tokia informacija mums gali išduoti veikėjo socialinį statusą, jo nuotaiką. Išvaizda gali atskleisti veikėjo vidinę būseną. Toliau bus aptariamos skirtingų veikėjų išvaizdos ir aprangos detalės, leidžiančios atskleisti jų charakterio ypatybes.

1.1. Pagrindinė veikėja Monika

Monika yra pagrindinė šio romano veikėja. Ji pasakoja apie savo gyvenimą, savo jausmus ir išgyvenimus. Taigi ir savo išvaizdos detales Monika atskleidžia pati. Tokiu būdu ji gali save parodyti kaip tik nori, tad svarbu atkreipti dėmesį ne į tai, ką ji pasako apie save, o į tai, kaip ir kokiu būdu ji tai pasako. Savo išvaizdą ji apibūdina taip: „ Išvaizda- augantis antsvoris, gilėjančios raukšlės, rūpestingai dažoma žilė- tėra kamufliažas, privaloma karinė uniforma, išduodama augant gyvenimo laipsniui: nuo paprastutės eilinio milinės vaikystėje iki apdribusių maršalo akselbantų senatvėje“ (p. 10). Pirmas įspūdis toks, kad Monika nėra patenkinta savo išvaizda. Antsvoris, raukšlės, žilė- neigiami žmogaus išvaizdos požymiai. Monika supranta, jog ji sensta, bet tai tik proceso pradžia, nes viskas dar tik vyksta („augantis“, „gilėjančios“, „dažoma“). Pagrindinė veikėja nori nuslėpti savo amžių nuo kitų žmonių, juk ji savo žilus plaukus dažo, ir ne bet kaip, o rūpestingai. Ji suvokia ir tai, kad senatvė yra neišvengiama, juk visą tą senstančią išvaizdą ji lygina su karine uniforma, kuri išduodama visiems žmonėms, kurie pragyveno atitinkamą laiko tarpą. Vadinasi, Monika nesijaučia išskirtine. Kaip tik atvirkščiai, ji jaučiasi prastesnė už kitus, lyg nesava. Jos kūnas ir siela nedera harmoningai: „Aš nesu mano kūnas, aš nesu mano veidas, aš net nesu mano akys“ (p. 10). Vadinasi, Monika jaučiasi visiškai kitaip nei atrodo. Jos kūno kalba neišduoda jos minčių ir išgyvenimų. Dar viena jos išvaizdos detalė- tai akių spalva: „Žalsvose rainelėse niekas neišvys sielos atspindžio, nes ji niekada nežiūri į veidrodį“ (p. 10). Monika slepia savo sielą ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, nes net ji pati nedrįsta pažvelgti į veidrodį, įsižiūrėti į savo žalsvas akis. Ji viską išgyvena giliai sieloje pati sau nepripažindama, jog vis dėlto nėra laiminga.

1.2. Prostitutė Larisa Koškinaitė

Romano siužete prostitutę Larisą antrąją Kalėdų dieną automobiliu partrenkė Monikos vyras Linas. Ji buvo netvarkinga: „Mūsų aukos veidą dengė išsidraikę plaukai“ (p. 20); „Merginos striukė buvo atsilapojusi, palaidinės sagos ištrūkusios, liemenėlės ji nedėvėjo“ (p. 20). Ji atrodė kaip eilinė žemo lygio moteris. Jos apranga išdavė jos profesiją: „Jos trumputis džinsinis sijonėlis buvo perplėštas“ (p. 20). Larisa atrodė graudžiai, ji buvo nelaiminga ir daug blogo patyrusi moteris: „Moteris atsisuko ir pakėlė į mane blyškų vaikišką veidą su graudžiomis strazdanėlėmis ant riestos nosies. Jos užverktos akys buvo sklidinos gandžios našlaitystės, o iki kraujo nukramtytos lūpos priminė įtrūkusį virtinį su avietėmis“ (p. 26). Larisa atrodė kaip nesėkmių simbolis, ji buvo apgailėtina: „Larisa anaiptol nebuvo gražuolė“ (p.27). Toks Larisos išvaizdos apibūdinimas išduoda apie jos gyvenimą, kuris buvo sunkus, kupinas pažeminimų. Larisai nerūpi ir ji net nenori būti graži ir tvarkinga, nes ji nebeturi polėkio puoštis bei rodyti save aplinkiniams kaip gražią ir išskirtinę moterį.

Pagrindinė romano veikėja Monika į savo namus priėmė tris buvusias prostitutes: Gitaną, Kristiną ir Eglę. Visos jos yra labai skirtingos, kaip ir jų išvaizda bei apranga.

1.3. Kristina

Kristina yra viena iš trijų prostitučių, kurias priglaudė Monika savo namuose. Pirmas įspūdis, kurį padarė Kristina, buvo tikrai prastas: „padaviau angeliuką pačiai mažiausiai atvykėlei, natūraliai blondinei, beveik albinosei, sausio mėnesį avinčiai kelių sukryžiuotų dirželių basutes“. Kristina yra pavaizduojama kaip vargšė, kai pabrėžiama žiemos mėnuo ir Kristinos avalynė. Taip ji atrodė iš pat pradžių. Tačiau vėliau visoms merginoms buvo leista nueiti į parduotuvę ir išsirinkti kažką naujo savo garderobui. Kristina išsirinko kai ką, kas labai priminė jos buvusią prostitutės profesiją: „ Kristina avėjo naujus leopardo kailį imituojančius batelius ant vinies pavidalo kulno“ (p. 99). Kristina geriausiai jaučiasi apsirengusi taip, kaip rengėsi pastaruoju metu, vadinasi, jai patinka pastovumas, ji neieško naujovių. Pirmajai vakarienei Monikos namuose Kristina pasipuošė: „ Kristina dabar jau nuo galvos iki kojų puikavosi leopardo kailio raštais, o varganus baltus plaukelius susipynė į dvi kasytes, todėl būtų atrodžiusi bemaž darželinio amžiaus, jei ne smaragdiniais šešėliais nutepti akių vokai ir purpuriniu pieštuku apvestos lūpos“ (p. 104). Kristinai yra šešiolika metų, savo metus ji maskuodavo makiažu: „ Kai susipindavo kasytes ir būdavo nepasidažiusi savo smulkaus baltosios pelytės veidelio, atrodydavo lyg dvylikametė, todėl traukte traukė įvairiausius lolitų mylėtojus“ (p. 168). Kristina yra labai jauna, todėl savo amžių slepia po iššaukiančia savo apranga bei makiažu.

1.4. Gitana

Gitanos išvaizda atkreipia kitų žmonių dėmesį: „ raudonu apsmukusiu treningu žmones gąsdinanti Gitana“ (p. 97). Iš jos išvaizdos galima spręsti, jog Gitana yra stipri asmenybė, mokanti apginti ne tik save, bet ir kitus: „Ji buvo apkūni, galingomis tarsi aviacinės bombos krūtimis, plačiais sėdmenimis, rutulio stūmikės šlaunimis (…). Spuoguotas merginos veidas priminė paršelio fizionomiją“ (p. 97). Gitana savo išvaizda primena kiaulę: „ Kai Gitana nusišypsojo, pamačiau tarp priekinių dantų didžiulę švarplę, transformavusią dručkę į kiaulę- taupyklę“ (p.97). Merginoms leidus apsipirkti, Gitana nusipirko sau puspaltį, kuriuo norėjo atkreipti dėmesį: „ Gitana pasipuošė ugniniu netikro kailio puspalčiu, nuo kurio taip ir trenkė Raudonųjų žibintų kvartalu“ (p. 99). Gitana rūpinasi savo grožiu tiek, kiek jai leidžia galimybės: „ Antroji atlingavo Gitana- išpurentomis cheminėmis garbanėlėmis, nuo miego užtinusiomis akimis, bet gerokai atlėgusiu veido bėrimu“ (p. 113). Per pirmąją vakarienę Monikos namuose ji pasipuošė sau įprastu stiliumi: „ Gitana pasipuošė raudona aptempta trikotažine suknele, nedraugiškai išryškinančia jos atsikišusį pilvuką ir lašinių riestes, kurios šaukte šaukėsi Lino skalpelio. Dručkės makiažas buvo toks ryškus, kad jos veidas ir tamsiausią naktį šviestų kaip po kapines klaidžiojančio fosforescuojančio vaiduoklio“ (p. 104). Ji rengiasi ryškiai, darosi šukuosenas tam, kad būtų bent kiek sau ir kitiems gražesnė, kad aplinkiniai jai parodytų dėmesį ir prielankumą.

1.5. Eglė

Eglė- paskutinioji gyventoja Monikos namuose. Kūrinyje Eglė pirmą kartą pavaizduota kaip bejėgė nukankinta būtybė: „ Trečioji, Eglė, į pasaulį žvelgė tuščiu, nuo visko atitrūkusiu žvilgsniu, jos veidas buvo blyškus it ataušusi manų košė, o nagai nukramtyti iki gyvnagio. Plaukus ji buvo susisegusi į ilgą, neišvaizdžią nuvaryto arklio uodegą, vilkėjo ištampytus džinsus ir gedulingą megztinį su balta rože, kryželiu išsiuvinėta ant kairiosios vos įžiūrimos krūties“ (p. 97). Jos pirkinys atskleidė jos puikų skonį drabužiams: „ Eglė įsigijo originalią, baltais bei juodais dryžiais margintą milinę“ (p. 99). Ji yra smulkmeniška ir romantiška asmenybė, renkasi drabužius su nedideliais akcentais: „ Eglė juodąjį megztinį su rože pakeitė į violetinį su darbščiųjų kinų siuvinėtomis karoliukų žibutėmis“ (p. 104). Eglės išvaizda bei apranga liudiją sumenkintą jos asmenybę, baimę ir nepasitikėjimą aplinkiniais.

1.6. Elitinė palydovė Emanuelė

Emanuelė- Gitanos draugė. Ji dirba elitine palydove. Romane didelis dėmesys skiriamas jos išvaizdos ir aprangos aprašymui. Emanuelė vaizduojama kaip išsilavinusi, labai graži ir gundanti moteris: „ Emanuelė aukšta kaip žirafa ir laiba tarsi vėliavos stiebas. Jos brangų kūną dengia ilgi, lengvučiai, melsvo atspalvio kailiniai“ (p. 265). Ji lyginama net su meno kūriniu: „ Glotnūs javų spalvos plaukai siekia juosmenį, o jokios kosmetikos nepaliesta skaisti, sveika veido oda švyti it perlas Vermejerio paveiksle. Lėti, gracingi ir itin tikslūs elitinės palydovės judesiai užburia“ (p. 265). Ji žino, kad yra graži ir savo grožį bando pabrėžti: „ Ankštas švarkelis it korsetas tampriai veržia laibą vapsvos liemenį, o jo gili iškirptė siekia sidabrinę diržo sagtį ir visa grožybe atidengia griovelį tarp Kirkės krūtų“ (p. 266). Emanuelė yra protinga moteris. Ji užsidirba savo grožiu, taigi juo beatodairiškai rūpinasi. Jos išvaizda išduoda ne tik tai, jog ji parsiduoda vyrams už pinigus, bet ir tai, jog ji nėra eilinė prostitutė.

2. Vardai, išryškinantys veikėjų būdo ypatybes

Kiekvienas vardas turi savo reikšmę. Sakoma, jog pats žmogus išsirenka sau vardą. Šio romano veikėjų vardų reikšmės taip pat daug ką išduoda apie tų veikėjų asmenybę. Trumpai bus aptariami pagrindinių veikėjų vardai ir būdo ypatybės, kurias išryškina tie vardai.

2.1. Monika

Vardas Monika reiškia „vienas“, „vienišas“. Ši vardo reikšmė apibūdina Monikos savijautą. Ji yra viena, nes vyras Linas, kurį ji laiko tarsi savo siamo dvyniu, nuolat yra išvykęs į užsienį darbo reikalais („ Turiu (ar tikrai turiu?) vyrą Liną, p.10) ir Monika pasilieka namie su dviem savo augintiniais- šunimis Bugiu ir Vugiu. Dukra Violeta taip pat nebegyvena tėvų namuose ( „ Dabar ji studijuoja Mančesterio universitete“, p.10). Monika yra vieniša, nes nenori ir neturi su kuo pasidalinti savo išgyvenimais. Pati Monika į savo vardo reikšmę nesigilina, nes mano, jog vardas nėra vertas dėmesio ar kažkokios ypatingos analizės: „ Mano vardas- Monika, tačiau argi kas nors pasikeistų, jei vadinčiausi beveik japoniškai- Akinom?“ (p. 10). Tačiau šis vardas puikiai atspindi pagrindinės kūrinio veikėjos būdo ypatybes.

2.2. Kristina

Vardas Kristina reiškia „krikščionė“. Šis vardas puikiai atspindi Kristinos būdą, nes ji yra giliai tikinti Dievu. Ji net turi žaisliuką, vardu Jėzus: „ Trečioji atšokavo Kristutė, įsikibusi meškučio Jėzaus ir galutinai suvaikėjusi“ (p. 113) . Kristina sapnuoja Jėzų ir tiki juo : „- O aš dažniausiai sapnuoju Jėzų“ (p. 109), „Jėzus apsireiškia, kai nebelieka jokios vilties“ (p. 110). Kristinos vardas išreiškia jos gilų tikėjimą Dievu.

2.3. Gitana

Vardas Gitana reiškia „čigonė“. Šis vardas jai tinka, nes kaip ir visi čigonai, Gitana yra spalvinga asmenybė, mėgsta atkreipti į save dėmesį, išsiskirti. Todėl ji ir rengiasi ryškiai, kalba kandžiai, pašaipiai, dažnai keikiasi: „ Gitana, kuri dar vakar šnairavo kaip vilkas, pradėjo mane tujinti ir vadinti vardu, kažkodėl jį bjauriai iškraipydama: Muonika…“ (p. 118). Savo entuziazmu ir nenuilstančiu būdu Gitana labai primena čigonus.

2.4. Eglė

Šis vardas labiausiai asocijuojasi su lietuvių pasaka „ Eglė žalčių karalienė“, kurioje pagrindinė veikėja ir buvo vardu Eglė. Šių abiejų veikėjų istorijose galime rasti panašumų. Pirmas panašumas tas, kad jos abi stipriai įsimylėjo, net nelaukdamos to vieno vienintelio. Romano veikėja sutiko netikėtai Vladelį, kurį pamilo: „ Atsivėrė dangus ir lyg liepsnojantis, bet neapsakomai saldus Rojaus sodų vaisius į Eglės širdį nukrito meilė“ (p. 145). Antras panašumas tas, kad abiejų veikėjų meilė buvo nelaiminga: pasakos Eglės vyrą užmušė, o romano Eglės Vladelis pardavė ją į vergiją: „ Vladas savo aukos nė nepalietė, o tik komentavo įvykių eigą arba siūlė naujus kankinimų būdus“ (p. 151). Taigi Eglė, kaip ir Eglė žalčių karalienė, patyrė labai skaudžių išgyvenimų ir jų abiejų meilės istorijos baigėsi nelaimingai.

3. Veikėjų charakterių analizė pagal jų elgesį ir veiksmus

Daugiausia informacijos apie veikėjų charakterį mes sužinome analizuodami tų veikėjų elgesį bei veiksmus. Veikėjas retai atskleidžia savo jausmus kalbėdamas pats apie save. Dažnai tik jo elgesys atskleidžia jo būdo ypatybes. Tas elgesys gali būti nevalingas, nesuvaidintas, todėl gali atskleisti pačias slapčiausias veikėjo būdo ypatybių gelmes. Šiame romane daugiausia informacijos suteikiama apie pagrindinės veikėjos Monikos elgesį, tačiau pastebimi ir kitų veikėjų veiksmai, turintys įtakos tolesniems fabulos vingiams.

3.1. Monika

Romano veiksmas prasideda Naujųjų metų išvakarėse, kai Monika, likusi viena namuose, pradeda rašyti dienoraštį: ,,Visa tai skrebenu naujutėliu nepigiu parkeriu 2005-ųjų išvakarėse, pradėdama dienoraštį, kurio nerašiau nuo paauglystės” (p. 7). Paaugliai dienoraščius rašo tam, kad galėtų išsipasakoti, išsakyti paslaptis. Dienoraštis- pats patikimiausias būdas, aišku, jei jo nieks neperskaitys. Suaugusieji dienoraščius rašo dėl panašios priežasties. Kai galvoje sukasi daug minčių, kai nebegali išsirinkti ar atskirti gera nuo blogo, geriausias būdas yra išdėstyti savo mintis nuosekliai popieriaus lape, atpasakoti visus įvykius. Tai darydamas tu išsipasakoji ir pažvelgi į savo gyvenimą iš šalies. Monika pradėjo daryti tai, ką jau seniai nustojo dariusi- tai rašyti dienoraštį. Toks jos elgesys rodo, kad Monikos gyvenime įvyko daug pokyčių, moteris juos analizuoja ir tai lengviausia daryti rašant dienoraštį. Pagrindinė veikėja yra neapsisprendusi. Jai sunku rinktis, ji ilgai svarsto įvairius pasirinkimus. Jai net gi sunku išsirinkti tinkamą sąsiuvinį dienoraščio rašymui: „ Vakar ilgai negalėjau išsirinkti tinkamo sąsiuvinio, paranojiškai svarstydama, kas labiau tiks mano išpažintims: linijos ar langeliai“ (p. 7). Toks Monikos elgesys, kad ir labai nereikšmingas, nurodo svarbią jos būdo ypatybę: ji sunkiai priima sprendimus. Monika yra aktyvi moteris, kuri įsijaučia į savo darbą, pamiršdama viską aplink. Rašydama dienoraštį, ji nekreipia dėmesio, kad purvina sąsiuvinį, nes jai svarbiausias veiksmas, tai yra, pats rašymo procesas: „ Artėjo dvylikta, sėdėjau įnikusi į dienoraštį, siurbčiojau šampaną ir kramsnojau miniatiūrinius sumuštinius su raudonaisiais ikrais, kurių grūdeliai, slepiantys savyje po didelę žuvį ir jos vandeningą likimą, krito ant sąsiuvinio, palikdami riebias dėmeles“ (p. 11). Pagrindinė veikėja, įnikusi į savo pasaulėlį, pamiršta viską aplink, praranda laiko nuovoką.

Antrąją Kalėdų dieną Monika ir jos vyras Linas važiavo iš Lino tėvų namų, praleidę pas juos vakarą ir skaniai pavakarieniavę. Staiga į gatvę išbėgo prostitutė Larisa ir Linas, pats to nenorėdamas, ją partrenkė automobiliu: „ Bet vis tiek girdėjau dar ir kitą dunkstelėjimą, kai minkštas žmogaus kūnas atsimušė į metalinį džipo priešakį“ (p. 19). Atvykę policijos pareigūnai apkaltino prostitutę, iškvietė greitąją, o Liną su Monika paleido į namus. Tačiau, Monika yra labai pareiginga moteris: „ Jaučiau pareigą vykti drauge, bet Linui ši mintis pasirodė absurdiška“ (p. 22). Monika norėjo vykti kartu su Larisa, nes ji jautėsi kalta. Nors Monika net nevairavo automobilio ir buvo bejėgė kažką pakeisti, ji vis tiek rūpinosi svetimu žmogumi, nukentėjusiąja, net nemenkindama Larisos dėl jos prostitutės profesijos: „ Greitosios pagalbos sanitarų dar spėjau pasiteirauti, į kokią ligoninę gabena nevykėlę savižudę, ir pasižadėjau kitą dieną ją aplankyti“ (p. 22). Kaip pareiginga žmona, Monika paklausė vyro ir nelydėjo Larisos į ligoninę, tačiau, kaip atsakingas žmogus, ji pažadėjo aplankyti prostitutę kitą dieną ligoninėje. Monika yra dosni. Į ligoninę Larisos lankyti atėjo ne tuščiomis. Nors ji ir neprivalėjo nieko Larisai nešti, tačiau vis tiek atnešė vaišių: „ Ant palšai dažytos spintelės sukroviau viską, ką jai atnešiau: mandarinus, anakardžio riešutų maišelį, baltąjį šokoladą ir netgi ananasą“ (p. 27). Monika rūpinasi netgi nepažįstamu žmogumi ir tai yra labai ryški jos būdo ypatybė, žinant, kad vėliau ji į savo namus priims tris nepažįstamas buvusias prostitutes. Pirmą kartą su jomis nuėjusi į parduotuvę, Monika vėl parodė savo dosniąją širdį: „ Mano širdis neišlaikė ir aš sumokėjau už geidžiamą rudnosį“ (p. 100). Monika stengiasi visiems padėti, nors ir nepažįsta tų žmonių, ji vadovaujasi savo širdies balsu. Pagrindinė veikėja yra mylinti ir rūpestinga motina. Jos dukra Violeta studijuoja Didžiojoje Britanijoje. Monika, sužinojusi, kokiu būdu apgaunamos jaunos merginos ir išvežamos dirbti prostitutėmis į užsienį, labai susirūpina: „ Parsiradusi namo, tučtuojau paklausiau Lino, ar jam nekyla įtarimų, kad mūsų dukra Anglijoje gali dirbi prostitute“ (p. 69). Pati stengiasi įsitikinti, kad Violeta tikrai studijuoja Anglijoje: „ Skambinau dukrai bent tris kartus, bandžiau įsiklausyti, kokioje aplinkoje ji sukasi, tačiau neišgirdau nei erotiškos muzikos, nei gašlių šūkčiojimų“ (p. 69). Monika labai myli savo dukrą ir bando ją apsaugoti nuo neteisingo pasaulio. Monika, kad ir neturėdama pastovaus apmokamo darbo, randa sau veiklos. Ji yra tikra namų židinio saugotoja: „ Tvarkydavausi namie, vasarą kapsčiausi sode ir darže, o atsiradus didiesiems prekybos centrams bent pusdienį praleisdavau Akropolyje ar Europoje“(p. 81). Mėgsta palepinti savo dvasią ir atsiduoti knygų skaitymui: „ Likusį laiką skaitydavau“; „ Labai daug skaitau iki šiol, net pagalvoju, kad po skrodimo patanatomai mano gyslose ras sustingusius žodžius“ (p. 81). Ji nemėgsta dykinėti be jokios priežasties, nes savo gyvenime Monika nori įžvelgti prasmę. Monika apgyvendino savo namuose tris prostitutes. Šį savo sprendimą ji priėmė savarankiškai, su niekuo nesitarė. Tai buvo jos paslaptis, kurią ji slėpė net gi nuo pačių artimiausių savo žmonių: „ Kartais tik kikenau į ragelį ir įsivaizdavau tyrą, jokių įtarinėjimų ar nuojautų nepaliestą savo vyro veidą. Violai irgi nieko neprasitariau. Neišsidaviau nė mamai, nors šiaip jau viską jai išplepu“ (p. 135). Monika yra paslaptinga asmenybė ir moka labai gerai saugoti paslaptis. Vieną dieną Monika su Gita ir Kristina išvyko į parduotuvę apsipirkti. Eglė liko viena namuose. Grįžus namo, Monika iškart pajuto nelaimę: „ Vos įžengusi pro duris, uoste užuodžiau kažką negero“ (p. 137). Monikos nuojauta neapgavo: „ Įpuolusi į virtuvę pamačiau ant stalo išmėtytas vaistų pakuotes ir tuščius buteliukus. Kažką riktelėjau ir šokinėdama per kelias pakopas pasileidau į Eglės kambarį“. Tačiau Monika, pamačiusi Eglę, suakmenėjo, nes suveikė jos jautrumas ir baimė: „ Tarpduryje akimirką suakmenėjau, bijodama paties blogiausio: kad ji jau nebegyva“. Tuo tarpu Gitana ėmėsi gelbėtojos vaidmens ir pradėjo komanduoti Monikai bei Kristinai. Monika stengiasi būti drąsi ir stipri, tačiau tokios nelauktos situacijos atskleidžia jos jautrumą ir baimes.
Monika labai rūpinasi savo globotinėmis. Jai nepritrūksta ryžto stengiantis joms padėti. Viena iš merginų, Eglė, labai bijo savo tėvų, bijo pas juos sugrįžti į namus, pasikalbėti. Todėl kaip ir pridera globėjai, Monika ryžtasi pati susirasti Eglės tėvus ir su jais pasikalbėti: „ Todėl nusprendžiau pati surasti Eglei siaubą keliančius žmones ir su jais pasikalbėti“ (p. 157). Šis veiksmas įprasmina pagrindinės veikėjos ryžtingumą, drąsą susidurti su kažkuo nežinomu ir nepažįstamu. Monika yra drovi ir neišpuikusi. Tai galima įžvelgti tuomet, kai ji pamato vakarėlyje savo tikrąją meilę: „ Skubiai nusisukau, vildamasi savo žvilgsniu Jo neužkabinti ir neprisitraukti artyn arba, pagauta Jo akių mesto kabliuko, nespurdėti kaip iš vandens išvilkta žuvis milžinė, kuri prabyla žmogaus balsu ir maldauja ją paleisti atgal į jūrą“ (p. 201). Toks Monikos elgesys rodo, kad ji yra prisiminimų žmogus, nes pamačiusi savo meilę bando jos išvengti, nes yra drovi ir bijo apsijuokti. Ji juk nežino, ar ir jis jaučia jai tą patį: „ Apsimetinėjome, kad nepastebime, nematome, neatpažįstame vienas kito“ (p. 201). Pamačiusi savo meilę Monika sutrinka, ji nebežino kaip elgtis, ką sakyti, kaip žiūrėti į jį ir panašiai. Ši moteris yra jausmų žmogus ir jos elgesį diktuoja ne protas, o širdis. Pagrindinė veikėja yra jautri kritikai. Kai Vanga, buvusių prostitučių prieglaudos direktorė, nusprendė, kad Monika nebepajėgia susitvarkyti su Gitana, Egle ir Kristina ir pranešė jai tai telefonu, Monika, jos net nebaigusi išklausyti, padėjo ragelį: „ Įtūžusi nušveičiau mobilųjį telefoną, lyg jis būtų kalčiausias dėl nuodingų žodžių, kuriuos perdavė“ (p. 218). Monika buvo įžeista, nes ji atidavė visą save, savo dėmesį ir rūpestį nepažįstamoms merginoms, o Vanga to net neįvertino. Būdama jautri, ji išsiliejo vienatvėje: „ Nulėkiau į miegamąjį, užsirakinau, kritau į lovą ir paleidau savo raudą tartum neišjodinėtą mustangą iš gardo“ (p. 218). Monika stengiasi viską atlikti tinkamai ir jai labai skaudu, kai moteris, kuri daug seniau nei Monika rūpinasi buvusiomis prostitutėmis, neįvertina jos pastangų ir net gi apkaltina nebūtais dalykais. Monika laukė grįžtančio savo vyro iš darbo kelionės. Tikėjosi, jog jis ją supras dėl buvusių prostitučių apgyvendinimo jų namuose. Tačiau viskas įvyko priešingai, jie susipyko ir suveikė Monikos impulsyvumas: „ Į rankinę įsimečiau kosmetikos, vaistų, stvėriau dienoraštį, o dar kiek pagalvojusi, iš miegamojo spintelės paėmiau raktelius nuo Lino džipo“ (p. 247); „ Džipo pagrobimas įvyko sklandžiai“ (p. 248). Monika nebeišlaikė vyro kaltinimų, nebenorėjo klausyti jo argumentų, todėl supykusi pasielgė impulsyviai- pabėgo su merginomis į vasarnamį. Ji jų nepaliko, nors tai ir supykdė ją su Linu. Monika yra tikra lengvabūdė svajotoja. Kartais ji sau leidžia atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gyvenimu: „ susirandu seną patefoną ir krūvą amžinybę neklausytų, subraižytų vinilinių plokštelių“ (p. 357). Myli gamtą ir mėgsta joje atskleisti savo linksmąją būdo pusę: „ Išsispiriu iš batų ir tekina, lenktyniaudama su muzika, išbėgu į kiemą. Aukštielninka krintu į giedančią žolę“ (p. 357). Kad ir koks sunkus ir prislėgtas būtų Monikos gyvenimas, ji vis tiek randa būdų atsipalaiduoti ir viską bent jau trumpam pamiršti.

3.2. Kristina

Kristina yra užsisipyrusi mergina. Vos tik susitikusi su Monika ji atskleidžia šią savo būdo savybę. Nuėjus į parduotuvę kyla šioks toks konfliktas: ,, Prie kasos kilo nereikšmingas konfliktas, nes Kristina žūtbūt užsigeidė mažyčio pliušinio meškiuko” (p. 100). Kartu su merginomis buvo Laima iš Tarptautinės migracijos organizacijos, kuri sudraudė Kristiną, tada merginos būdas atskleidė dar vieną jos būdo ypatybę- jautrumą: „ Kristinos akyse pasirodė ašaros“ (p. 100). Taip pat jos jautrumas pasireiškia, kai Eglė vos nenusižudė ir tualete pradėjo vemti: „ Kristutė žiaukčiojo burną užsidengusi delnais ir pašėlusiai vartė akis, sakytum skrandžio turinys jai veržtųsi pro akiduobes. Nenorėdama papildomų komplikacijų, išvijau jautruolę koridoriun“ (p. 138). Kristina savo jautrumą išreiškia kiekvienam žmogui būdinga skausmo ir liūdesio išraiška- ašaromis: „ Krista sustingo spoksodama į vieną tašką, o jos skruostais ritosi ašaros. Ji neraudojo, neinkštė, net nekūkčiojo, tik visiškoje tyloje liejosi pati iš savęs, lyg krantuose nebetelpanti upė per potvynį“ (p. 184). Kristina yra jautri, gležna, bet užsispyrusi mergina.

Kristina- neišauklėta mergina. Nuėjusios papietauti visos merginos tikrai nesužybėjo etiketo taisyklių laikymusi. Kristina, baigusi valgyti, prie stalo pasielgė labai nekorektiškai: „ Kristina, išsirovusi iš savo pleiskanotos galvos plauką, ėmė juo valytis tarpdančius“ (p. 102). Toks elgesys rodo Kristinos išprusimo stoką. Tačiau jai nerūpi kaip į tai reaguos aplinkiniai, nes ji yra per daug įskaudinta ir į aplinką beveik nereaguoja.Kai Monika atsivežė merginas į savo namus, Kristina parodė savo baikštų būdą: „ Bugis ir Vugis mus pasitiko taikiai, bet staiga Kristina pradėjo spiegti lyg gyvatės įgelta“ (p. 103); „ Kristina klykdama šastelėjo prie drabužių kabyklos ir pasislėpė po paltais“ (p. 103). Bugis ir Vugis yra draugiški retriverių veislės šunys. Deja, Kristina kaip baikšti pelytė pasislėpė po paltais. Ji išdrįso išlįsti tik tada, kai šuneliai buvo nugabenti ir palikti antrame aukšte. Tačiau ją gąsdina ne tik šunys. Kai Monika, Gitana ir Kristina pamato leisgyvę Eglę, tik viena Gitana nedelsiant imasi veikti, tuo tarpu Kristina bei Monika stovi išsigandusios ir netekusios žado: „ Krista, kaip ir aš, sustingo lyg druskos stulpas ir taip stipriai įsikibo man į ranką, kad tikriausiai liks mėlynė, didumo sulig jurgino žiedu“ (p. 137). Kristina yra baikšti mergaitė.Kristina yra vaikiška ir naivi. Tačiau, šie būdo bruožai nestebina žinant, kad jai tik šešiolika metų. Savo elgesiu ji priminė bejėgį žvėrelį: „ Kiekvienas Kristos judesys, nesvarbu kūno ar minties, buvo atmieštas klampiu, tąsiu bejėgiškumu“ (p. 168). Sunku Monikai buvo pasakyti kokį piktesnį žodį Kristinai, nes ji jos akyse buvo dar vaikas: „ Tačiau Kristą lyg aura, lukštas ar šarvas supo kūdikiškas naivumas, vaikiškas avantiūrizmas, prieš kuriuos pyktis bejėgis kaip peilį pakėlęs skerdikas prieš Dalai Lamos išpirktus avinėlius“ (p. 168). Kristina turi daug būdo savybių, kurios būdingos vaikams.Krista yra paslaugi. Gyvendama pas Moniką ji rūpinasi ne tik buitimi ir stengiasi padėti Monikai tvarkytis namuose, bet ir kitomis merginomis, bei savo globėja Monika. Dažnai ji nustebina visas namo moteris savo kulinariniais sugebėjimais: „ Šįryt pusryčiams- o stebukle- Kristutė pasisiūlė iškepti blynų!“ (p. 119). O kai Monika grįžo iš vakarėlio kupina įspūdžių apie savo vienintelę meilę, Kristutė ją išklausė, o vėliau ir padėjo saugiai ir ramiai Monikai pasiekti lovą: „ Krista padėjo man užsikabaroti laiptais į viršų, palaukė, kol nusirengsiu, kaip baslys įvirsiu į lovą, tada rūpestingai mane apklostė, o ant spintutės padėjo puodelį mėtų arbatos“ (p. 208). Kristina yra geraširdė, rūpinasi kiek išgali visomis namo gyventojomis, padeda kiekvienai.

3.3. Gitana

Gitana yra neišprususi mergina. Ji nesielgia taip, kaip dera jaunai išauklėtai moteriai: „ Gitana paprašė alaus, bet jai buvo griežtai atsakyta“ (p. 101); „ Gitana dar užsimanė alaus, kurio skardinę aptiko šaldytuve“ (p. 105). Ji savo elgesiu labiau primena vyrą ar net gi mažą vaiką: „ Mačiau, kaip ji priklijavo išspjautą kramtomąją gumą po stalo apačia, ir neišvengiau minties, kad lygiai taip pat ji ten slėps iš nosies ištrauktas gleives“ (p. 101). Gitanos elgesys atgraso aplinkinius žmones. Ji elgiasi nemandagiai ir nepaiso kitų žmonių. Net nepagalvoja, kad jos toks elgesys gali trikdyti aplinkinius. Gitanos kalba taip pat rodo, kad ji yra neišauklėta. Ji labai daug keikiasi: „ Gitana klaikiai nusikeikė ir leidosi į ašaras, o iš nykščio jai ištryško kraujo lašas“ (p. 103). Gitana yra ganėtinai tiesmuka, ji nepagalvoja prieš kažką darydama. Negerbia kitų žmonių privatumo: „ Dar po minutės nė nepasibeldusi įsiveržė Gitana ir be jokių užuolankų mestelėjo ganėtinai keistą klausimą“ (p. 127). Gitana elgiasi taip, kaip jai patinka, kaip ji yra įpratusi.

Gita, apsigyvenusi Monikos namuose, kaip ir kitos merginos stengėsi padėti Monikai tvarkytis buityje. Tačiau dažniausiai Monika jų darbu nusivildavo. Pati Gitana toli gražu nebuvo panaši į namų šeimininkę: „ Gita net sunaudojusi geriausio ploviklio buteliuką, priešingai visiems Reklamos Pažadams, neišvengiamai palikdavo riebaluotas lėkštes“ (p. 136); „ Pati mačiau, kaip Gita šiukšles sustumdavo po kilimu“ (p. 136). Tokiu savo elgesiu Gitana atskleidžia būdingą jai būdo savybę- ji nėra darbšti mergina. Tačiau ir jai kartais pasiseka: „ Tarsi už namų šilumą atsakinga pagoniško panteono deivė, ji ne tik pakuria tris krosnis ir du židinius, bet netgi sugeba įjungti užsispyrėliškai nepasiduodančią radiatorių maitinimo konstrukciją“ (p. 251). Gitana nėra labai darbšti mergina, bet kai nori padėti- ji stengiasi padaryti kažką gero ir dažnai jos darbai atneša gerų rezultatų.Gitana yra valdinga ir drąsi. Kai Eglė bandė nusižudyti, Monika ir Kristina ją pamačiusios labai išsigando, nebežinojo, ką daryti. Vienintelės Gitos dėka, Eglė buvo sugrąžinta į gyvenimą: „ Tik Gita buvo nepalaužiama ir ugningai vadovavo susirėmimui su mirtimi it admirolas Nelsonas Abukyro mūšiui“ (p. 138). Gitana nepabūgo atsakomybės, ėmėsi vadovės vaidmens. Toks jos elgesys atskleidžia, kad Gitana yra drąsi, nebijanti iššūkių moteris. Ji mėgsta vadovauti ir eilinėse buities situacijose: „ Pirkimui vadovauja Gita, rinkdamasi tokius ir tiek produktų, lyg mes ruoštumėmės savo citadelėje prasilaikyti pusmetį, iš visų pusių apsiaustos priešų“ (p. 258). Gitanai patinka vadovauti, ji tai daro su dideliu malonumu.Gitana turi dukrytę Dezdemoną. Iš elgesio su ja galima pamatyti, kad po kietais šarvais Gitana slepia savo jautrią ir mylinčią širdį: „ Gita į savo mergytę žvelgė tirpdama iš susižavėjimo“ (p. 225); „ Gitana, apglėbusi užsnūdusią Dezdemoną, spokso į ekraną, o jos akys irgi pritvinksta ašarų“ (p. 289). Vos tik atsiradus galimybei susigrąžinti dukrytę, Gitana tuo pasinaudoja. Kad ir kokia ji būtų neišauklėta, netvarkinga ir šalta, vis dėlto, motiniška jos meilė yra aukščiau už viską. Gitana yra energinga. Ji viską daro su jau būdingu užsidegimu. Ji trykšta energija ir tai pastebi visi: „ Žiūriu, kaip Gita energingai braunasi prie registracijos langelio, ir nepaliauju stebėtis jos nežabotu gyvybingumu“ (p. 382). Gita pasiekia viską, ko nori, tik per savo drąsą, valdingumą ir entuziazmą.

3.4. Eglė

Eglutė yra baikšti. Tik atėjus į Monikos namus, visas merginas pasitiko Monikos du šunys. Eglė ir Kristina jų baisiai išsigando: „ Eglė išpuolė laukan ir pasičiupo nežinia iš kur atsiradusį, gal iš dangaus nukritusį, pagalį“ (p. 103). Šunys tikrai neatrodė baugūs, bet Eglė, ir taip daug patyrusi skausmo, stengiasi apsiginti. Eglė yra silpna ir palūžusi. Ji nebegali gyventi normaliai, gyventi taip, kaip ir kiti žmonės. Ji naktimis nebeužmiega, o jei užmiega, tai pabunda dėl siaubingų košmarų: „ Užtat Eglė paprašė migdomųjų vaistų“ (p. 105). Nesugebėdama susitvarkyti su savo problemomis ir gyvenimą pradėti iš pradžių, Eglė ryžtasi siaubingam poelgiui- ji prisigeria vaistų ir atsigulusi merdėja, laukdama ateinančios savo mirties: „ Eglė nė nekrustelėjo, tačiau šiek tiek pravėrė akių vokus“ (p. 137). Ši mergina yra jautri ir silpna, nes jai labai sunku pradėti viską iš pradžių, Eglę persekioja jos praeitis. Ši mergina savo elgesiu parodo, kad bijo savo tėvų, nes jais nepasitiki. Jos tėvai yra garbingi visuomenės žmonės, Eglė juos myli, bet nenori pas juos sugrįžti, bijo papasakoti savo prostitutės istoriją: „ Kiekvieną kartą man vos prakalbus apie galimybę sugrįžti pas tėvus, Eglė puldavo į kraštutinumus: tai tarsi mažas, panikos apimtas, labai įskaudintas vaikas tūpdavosi ant žemės, užsidengdavo galvą rankomis ir inkšdavo, tai prapliupdavo raudoti ir isteriškai klykti, kad geriau jau mirs, bet nė už ką nesugrįš i gimdytojų namus, tai sustingdavo tarsi stulpas, kietai sučiaupdavo lūpas ir atrodė, kad subyrės į šipulius iš pačiai sau jaučiamos neapykantos“ (p. 157). Eglė jaučiasi pažeminta, nes jai teko dirbti prostitute. Juk iki tol ji buvo gerai išauklėta, apsiskaičiusi mergina. Tada tėvai ja didžiavosi. Eglė pažįsta savo tėvus ir žino, koks jų požiūris į prostitutes, todėl, būdama atsakinga už savo gyvenimą ir mylėdama savo tėvus, bijo pas juos sugrįžti ir prisipažinti, jog ir jų dukra buvo viena iš tų pagarbos nevertų ir kvailų merginų.

Svarbi Eglės būdo ypatybė yra jos uždarumas. Eglė mažai kalba, dažniausiai būna užsidariusi savo kambaryje ir tapo. Tokiu būdu ji išreiškia savo išgyvenimus. Ji yra visiškai kitokia nei Gitana ir Kristina, su Egle sunku bendrauti: „ Eglei toks unikalus renginys nerūpi, išniekintoji fleitininkė vis dar tebėra užsimūrijusi savyje tarsi atsiskyrėlis meditacijos urve“ (p. 293); „ Tada nusliūkina į savo kambarį ir, garsiai trinktelėjusi durimis, užsidaro nuo manęs ir viso pasaulio“ (p. 323). Eglei patinka vienatvė, ji yra individualistė.

Literatūros sąrašas

1. Jurga Ivanauskaitė „ Miegančių drugelių tvirtovė“2. Michail Bachtin „ Dostojevskio poetikos problemos“

Internetas:1. www.day.lt 2. www.tekstai.lt 3. http://ualgiman.dtiltas.lt