LIETUVOS CHORŲ ISTORIJA
Naudota literatūra:
1. B. Zubrickas „Lietuvos chorų istorija“2. A. Arminas „Lietuviškų chorų ištakos“3. Internetiniai šaltiniai
Pratarmė
Chorinis dainavimas kaip žodžių ir muzikos sintezė – viena labiausiai preinamų ir žinomų meno sričių. Jis, kaip kolektyvinio atlikimo menas, savo prigimtimi yra masinis menas. Chorinis dainavimas organiškai įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir yra neatskiriama visos mūsų kultūros sudėtinė dalis. Chorai mobilizuoja ir jungia žmones aktyviai kūrybinei veiklai, vienija jų mintis, jausmus ir valią. Jie nuo senų laikų buvo galingas ginklas prieš išnaudojimą, politinę ir socialinę priespaudą. Chorinė daina ir dabar yra mūsų šventų siekių saugotoja, užtarėja ir gynėja. Chorai, plačiai populiarindami pasaulio tautų liaudies dainas, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, atlieka didelį vaidmenį žmonių meninio-muzikinio auklėjimo baruose, padeda kultūringai praleisti lasvalaikį, daro žmonių gyvenimą daug įdomesnį ir turtingesnį, praturtina dvasinį pasaulį. Mūsų tautos istorija rodo, kad nė vienas stambesnis kultūrinis renginys neapsieitas be choro. Chorai buvo įvairių švenčių, žymių istorinių datų ir svarbių politinių įvykių minėjimo puošmena. Su daina ir giesme ėjome į mitingus ir piketus, gynėme Televizijos bokštą ir Parlamento rūmus, išvijome ateivius okupantus ir vėl iškovojome nepriklausomybę. Chorai atranda ir iškelia liaudies talentus, kurių dalis tampa ir muzikos profesionalais. Muzikos istorija rodo, kad ne vienas žymus menininkas savo kelią pradėjo dainuodamas chore. Mūsų krašte chorinis dainavimas turi senas ir labai gražias tradicijas. Chorų nacionalinis sąjūdis, prasidėjęs XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, ženklus buvo tarpukario metais ir per visą bolševikinę okupaciją. Lietuvoje būta iki 2000 chorų ir apie 100 tūkstančių dainininkų. Valstybiniai ir kai kurie mėgėjiški chorai yra pasiekę aukštą meninį lygį, gerai vertinami respublikos ir užsienio muzikos kritikų bei chorinio meno žinovų.
Bolševikinės okupacijos metais chorai buvo didelė atspara okupacinio režimo ir sovietinio rusinimo politikai įveikti, padėjo išsilaikyti lietuviškiems papročiams ir tautiškumui. Chorai, atidavę tam tikrą duoklę bolševikinei plakatinei dainai, niekada nepamiršo ir savo krašto liaudies dainų, plačiai populiarino Lietuvos ir užsienio klasikų kūrinius. Lietuvos choro menas dar mažai tyrinėtas. Pirmąsias publikacijas pokario metais apie chorus ir chorinę muziką paskelbė akademikas J. Gaudrimas. Tačiau jis tyrinėjo bendrąją muzikinę kultūrą Lietuvoje, todėl žinios apie chorus ir chorvedžius negausios. Vienas pirmųjų choro meną pradėjo tyrinėti A. Arminas, o vėliau įsijungė V. Jakelaitis, L. Dumblaiuskaitė, R. Gudelis, R. Kašponis, S. Jareckaitė, Z. Rinkevičius, B. Skirsgilas, V. Čepliauskas, A. Zaboras ir kiti muzikai. Bet jų moksliniai darbai ir disertacijos parašytos iš menotyrinių ir pedagoginių pozicijų. Vieni jų gilinosi į dainų šventes ir bendrąsias muzikinės kultūros problemas, kiti labiau domėjos mūsų kompozitorių chorine kūryba, o dar kiti gvildeno chorinio meno interpretacijos bei pedagogikos problemas. Todėl Lietuvos chorų raida ir choro kolektyvų kūrybinė-koncertinė veikla istoriniu chronologiniu metodu dar nebuvo tyrinėta.Daina – tautos sielos veidrodis. Su ja lietuvis nesiskyrė ir baudžiavos jungą vilkdamas, ir carizmo smurtą kęsdamas. Jo darbus, vargus ir džiaugsmus nuolat lydėjo daina. Liaudies daina valstiečiui atstojo ir poeziją, ir muziką. Daina, išreikšdama žmonių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, visada buvo veiksminga kovos prieš liaudies engėjus priemonė, padėjo išsaugoti kalbą, papročius ir tautiškumą, stiprino žmonių dvasią ir skatino išsivadavimo kovai. Daina, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, amžių kaitoje vystėsi ir tobulėjo.
IŠVADOS
Detaliau panagrinėjus Lietuvos chorus, matyti, koks platus muzikinės kultūros baras išvardytas ir kokie tvirti pamatai padėti ateičiai. Didelį indėlį į mūsų chorinio meno aukso fondą įnešė tiek profesionalieji, tiek mėgėjiški chorai. Daugiatūkstantinės dainų šventės tapo vienu iš svarbiausių chorinio dainavimo stimulų ir chorinės kultūros suklestėjimo rodiklių. Chorų sąjūdžio išvadoje gimė daug gražių tradicijų: pajėgiausių chorų koncertai reprezentacinėse Lietuvos salėse, susitikimai-koncertai su užsienio chorais, dainų šventės ir festivaliai, chorų sąskrydžiai ir konkursai, įvairių švenčių ir žymių istorinių datų minėjimo koncertai, kompozitorių J. Naujalio, Č. Sasnusko, S. Šimkaus ir A. Budriūno chorų konkursai, gimė naujas gražus renginys – J. Naujalio jaunųjų dirigentų konkursas. Geriausieji mūsų chorai gražiai pasirodo užsienio miestų koncertų salėse, laureatų vardus ir diplomus laimi tarptautinėse konkursuose bei festivaliuose. Aukšto profesinio meistriškumo pasiekusiems chorams buvo suteikiami nusipelniusiųjų ir liaudies kolektyvų garbės vardai, o chorų vadovams – garbės vardai ir įvairūs apdovanojimai.
Nors profesionalieji ir kai kurie mėgėjiški chorai iš tikrųjų pasiekė svarių kūrybinių laimėjimų, tačiau nuolatinis visuomenės kultūrinis tobulėjimas kartu kelia vis didesnius reikalavimus ir choriniam menui. Dabar ypač svarbu puoselėti chorų augimą, nes aukšto profesinio meistriškumo chorų nuolat pasigendama. O masiškumo požiūriu buvome pasiekę išties įspūdingų skaičių – tai rodo respublikinės dainų šventės ir kiti masiniai kultūriniai renginiai. Nors, kita vertus, per pastarąjį dvidešimtmetį išryškėjo chorų ir dainininkų mažėjimo tendencijos – ypač kaime. Kaime chorų mažėjimo tendencijoms reikštis didelės įtakos turi įvairūs socialiniai reiškiniai. Chorų aktyvumo problema kaime (iš dalies ir mieste) darosi vis aktualesnė ir reikalinga specialių sociologinių tyrimų. Kita vertus, kaimui nuolat trūksta labiau kvalifikuotų chorvedžių, kurie ir sunkiomis sąligomis sugebėtų bendrai dainai suburti valstiečius. Sunku dabar pasakyti kaip toliau plėtosis chorų sąjūdis kaime, kaip į chorus žiūrės naujojo Lietuvos teritorinio suskirstymo vadovai. Ir profesionalieji, ir mėgėjiški chorai šiandien turi siekti kuo didesnio meistriškumo, kuo geriau įvaldyti choro vokalinės technikos įgūdžius, išmokti muzikinio rašto ir solfedžio. Chorų meninė-muzikinė kultūra apsprendžia ir patį chorinio dainavimo populiarumą. Žemo meninio lygio chorų jau niekas nebenori klausyti, o ir patys dainininkai tokiuose choruose nebenori dalyvauti. Chorinis dainavimas vis sunkiau beatlaiko konkurenciją su kitais muzikos žanrais, vis sunkiau gerus dainininkus įtraukti į chorus ir juos sudominti daina. Chorų meninė-muzikinė kultūra, jų kūrybinė-koncertinė veikla priklauso nuo daugelio faktorių: 1) dirigento kvalifikacijos, 2) repertuaro, 3) dainininkų, 4) materialinės-techninės bazės, 5) įstaigų bei įmonių vadovų ir visuomeninių organizacijų paramos. Tenka pripažinti, kad mūsų chorų kūrybinėje veikloje buvo ir dabar yra nemažų spragų ir spręstinių problemų. Chorų evoliucijoje pastebimi ir atoslūgiai ir pakilimai. Tai, kad klausytojas šiandien reikaluja iš meninių kolektyvų vis didesnio meistriškumo, rodo aukštą mūsų visuomenės muzikinę kultūrą, kurią išugdė, greta kitų meninio gyvenimo apraiškų, plačiai skambanti chorinė daina. Netenka abejoti, kad chorai, kaip masiškiausia ir demokratiškiausia meninės saviraiškos forma ir atgimstančioje Lietuvoje užims prideramą vietą mūsų krašto kultūriniame-muzikiniame gyvenime. Vadinasi, kuo plačiau aprėpsime savo tautos chorinės kultūros būklę – jos laimėjimus ir spragas – tuo efektyviau ieškosime priemonių tiems trūkumams pašalinti ir sėkmingiau žengsime priekin, neatsilikdami nuo bendrosios mūsų kultūrinio gyvenimo tėkmės.LIETUVIŠKI CHORAI TAUTINĖS PRIESPAUDOS LAIKOTARPIU.KAI KURIOS LIETUVIŠKŲ CHORŲ GIMIMO PRIELAIDOS
Feodalinės Lietuvos profesinės muzikos židiniai
Lietuvos didžioji kunigaikštystė XVI a. pabaigoje, po unijos su Lenkija, pradėjo nustoti kultūrinio savarankiškumo. Kelis šimtmečius buvo slopinama lietuvių kalba, niekinama meninė liaudies kūryba ir, apskritai, kutūra. Ranka rankon su svetimšaliais ėję Lietuvos feodalai greitai pasidavė jų įtakai ir nutautėjo. Prieita iki to, kad į Lietuvos nacionalinę kultūrą pradėta žiūrėti kaip į praeities dalyką. Lokią Lietuvą savo raštuose mini ir apdainuoja lenkų rašytojai bei poetai, taip į ją iki nacionalinio judėjimo suaktyvėjimo ( XIX a. pabaiga) žiūrėjo sulenkėjusi Lietuvos aristokracija. Suprantama, kad tokiomis XVX – XIX a. feodalinės Lietuvos sąlygomis bergždžias dalykas ieškoti tautinio profesinės muzikos charakterio. Vakarų Europos pavyzdžiu bažnyčiuose pradėta įrengti vargonus. Su jais turėjo progos susipažinti ir platesni liaudies sluoksniai. Teigiama, kad pirmuosius nešiojamus vargonėlius (portatyvą) ir klavikordą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai 1401 m. padovanojo vokiečių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas. Kiek išsamesnės žinios apie vargonus, išlikusius daugiausia XVIII a. antrosios pusės šaltiniuose, rodo, kad 1776 m. juos jau turėjo Ukmergės, Laukuvos, Gaurės, Kėdainių bažnyčios. Didžiausi vargonai tada buvę, matyt, Kretingoje. Jie turėjo net 31 balsą, du menualus ir pedalus. Vargonus 1619m. įrengė grafas Jonas Karolis Katkevičius. Lietuvoje Vytautas pastatė apie 30 bažnyčių ir kelis vienuolynus. Vien tik Žemaičiuose 1517 m. jų buvo 12. Manoma, kad bažnyčiuose buvo ir vargonai.
Vytauto viešpatavimo laikais XV a. pradžioje, prie Vilniaus katedros veikė mišrus ir diskantininkų choras. Išlikusiomis žiniomis, po 1501 m. vyskupas Martynas III – sis ima praktikuoti giedojimą ir Žemaičių vyskupijos Varnių katedroje.Liaudies dainavimas
Dainą lietuvių liaudis mėgo nuo neatmenamų laikų. Apie tai galima spręsti iš žinių, aptinkamų įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Senose dainose minimi Dunojėlis, aukšti kalnai, plačios girios ir kt. nebūdingi dabartiniam kraštovaizdžiui atributai. Jie leidžia spręsti, kad liaudies buitis buvo susieta su daina jau labai senais – priešistoriniais – laikais. Ir vėliau mūsų dainingoji liaudis, ilgai nešusi priespaudos jungą, daina reiškė savo skausmą ir džiaugsmus, ilgesį ir viltį. Su daina valstietis ėjo į laukus, mergelė dainuodama laukė savo bernelio, motulė raudojo žuvusio sūnaus. Liaudies dainos – giesmės tarnavo pagoniškojo kulto reikalams. Daina padėjo lietuvių liaudžiai išsaugoti savo kalbą, savitą kultūrą. Ji buvo tarsi kovos priemonė, priešinantis feodalų, carizmo politikai. Įvairios paskirties ir pobūdžio, melodingos, turtingos tarmėmis ir ritmika mūsų liaudies dainos, perduodamos iš kartos į kartą, turtėjo naujomis intonacijomis naujais įvaizdžiais. Slenkant amžiams keitėsi jų dainavimo maniera ir būdai. Lietuvos liaudis žino kalias dainavimo formas arba būdus. Seniausias – monodinis (vienbalsis) ir polifoninis (daugiabalsis), o vėliausias – homofoninis ir daugiabalsis. Savitumu iš jų labiausiai išsiskiria polifoninis dainavimas – sutartinės – dviem, trimis ir keturiais balsais, griežtu kanonu, sekundiniais sąskambiais.
LIETUVIŠKŲ CHORŲ VEIKLOS PRADŽIA
Po Lietuvos-Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) paskutinio padalijimo vis sparčiau pradėjo irti feodaliniai gamybos santykiai ir tuo pačiu pamažu ėmė vystytis kapitalistiniai santykiai. Atsirado realesnės sąlygos susidaryti lietuvių nacijai, formuotis jos kultūrai. Vis daugiau ėmė atsirasti lietuvių inteligentų, besirūpinančių lietuviškos kultūros likimu, jos vystymu.
Tačiau caro valdžia kylantį nacionalinį bei socialinį judėjimą negailestingai slopino. Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda, valstybės įstaigose persekiojama lietuvių kalba. Dar anksčiau uždarytas Vilniaus universitetas. Štai tokiomis sunkiomis sąlygomis buvo tyrinėjama lietuvių tautos praeitis, studijuojamas ir spausdinamas folkloras, kuriama grožinė literatūra. Tuo metu išleidžiama ir visa eilė lietuvių liaudies dainų rinkinių, o pačioje XIX a. pabaigoje mezgasi ir nacionalinės, paremtos liaudiškais pradais, muzikos daigai. Pirmieji lietuviški meniniai chorai gimė bažnyčiose, nes ir spaudos draudimo metais joje nebuvo draudžiama giedoti lietuviškai. Kita vertus, pati dvasiškija skatino kurti chorus, kaip vieną iš religijos propagavimo priemonių ir sudarė sąlygas jų darbui. Deja, kolei pradėjo vyrauti lietuviškas giedojimas, teko daug kovoti su sulenkėjusiais dvasiškiais. Vėliau jie, siekdami savo parapijose turėti choro, t.y. rimtosios muzikos monopolį, neretai trugdydavo kurtis pasauliečių chorams. Turimomis žiniomis, vienas pirmųjų chorų giedančių tik lietuviškai, susikūrė Vilkaviškyje 1880 m. Šis, gana kuklios sudėties – septynių žmonių – „choras“ (šešios moterys ir vienas vyras) trimis balsais lietuviškai tam tikromis progomis giedojo mišparus ir rožančių. Ta pati giesmininkų grupė kartais pagiedodavo ir Alvite. Tačiau tai – išskirtinis atvejis. Iki 1886 m. pvz., Suvalkų parapijose giedota tik masiniu būdu. Prisimindamas pirmuosius choro žingsnius, seniausias Veliuonos choro dalyvis Pranas Vieverys 1885 m. rašė: „Nors pačioje pradžioje žmonės murmėjo, kad kaip vokiečiai arba ožiai vienu balsu bliauna, sulenkėję gi dvarponiai rūgojo, kad perstojome giedoti lenkiškai, p. J. Kumetis neatstojo nuo savo tikslo, atvedė jau iki to, kad visi lenkišką užmiršo.“ Vėliau chorai kūrėsi: 1886 m. Veliuonoje ir Pagiryje; apie 1888 m. – Šėtoje, Truskavoje, Ramygaloje ir Joniškyje. 1882 m. Mykolas Račas turėjo chorą Gruzdžiuose. 1890 m. lietuvišką chorą suorganizavo J. Naujelis. 1891 ir 1896 m. Pabiržėje mišrų chorą buvo subūręs T. Brazys. 1892 m. Jurbarke chorą suorganozavo v. Nacevičius. 1900 m. bažnytinį chorą suorganizavo K. Treinis. Jis veikė Lėliūnuose. 1902 – 1903 m. vyrų ir vaikų chorą turėjo Troškūnų bažnyčia. XIX a. pabaigoje stambų chorą ir orkestrą Gervėčiuose suorganizavo M. Petrauskas. Pirmasis XXa. buvo choras Ukmergėje. Chorui vadovavo kunigas J. Dirgivičius. 1894 m. J. Naujelis ima organizuoti Kauno katedros chorą.XX – JO a. PRADŽIOS CHORAI
Tolesnės chorų raidos sąlygos
Šviesesni lietuvių nacionalinės muzikos, o kartu ir chorų veiklos puslapiai atsiverė, panaikinus spaudos draudimą ir 1905-1907 metų revoliucijai pažadinus liaudies masių kūrybos jėgas. Sparčiau būrėsi nauji chorai: miestuose – prie besisteigiančių kultūros–švietimo draugijų, kaimuose – paprastai prie bažnyčių. Padaugėjo koncertų. Gimė vadinamųjų „lietuviškų vakarų“ tradicijos. Tokių vakarų programą paprastai sudarydavo nedidelis vaidinimas ir choro pasirodymas. Nesant tinkamų patalpų, vaidinimai su dainomis vykdavo erdvesnėse pirkiuose, lauke, miškuose, daržinėse, klojimuose. Pasauliečių chorų veiklai vystyti 1905 m. Vilniaus muzikai iškelia mintį įkurti visos Lietuvos „Dainos mylėtojų draugiją“. Buvo rūpinamasi, kad draugija būtų oficiali. Jos darbo veiklos projekte buvo numatytas reikšmingas ir kilnus uždavinys – paversti chorus muzikos lavinimo mokykla, galinčia ugdyti talentus, puoselėti meilę liaudies muzikai, menui. Draugija turėjo suburti didelius, pajėgius chorus, galinčius tinkamai atstovauti lietuviškos muzikos kultūrą. Deja, šis sumanymas, kaip ir daugelis kitų gerų sumanymų – dėl lėšų stokos – pasiliko tik popieriuje. Todėl tolesnė lietuviškų chorų raida ir vėliau didesniąja dalimi priklausė nuo dvasiškių – konkrečiau klebonų – išlaikančių vargonininkus. Taigi, vos susikūrus pirmiesiems bažnyčių chorams, teko kovoti dėl giesmės gimtąja kalba. Po 1904 m., plačiau paskidus meniniam giedojimui, reikėjo priešintis dažniausiai vokiečių autorių parašytoms lotyniškoms mišioms, kurios nepasižymėjo didele menine verte ir tiko tik siauriems kulto reikalavimams bei kanonams. Neatsitiktinai jau ir tada pasigirdo balsų, protestuojančių prieš liaudžiai nesuprantamos lotynų kalbos vartojimą bažnyčioje. Buvo galvojama prašyti popiežių, kad šis leistų iš viso atsisakyti lotynų kalbos ir apskritai svetimos muzikos, pakeičiant ją lietuviškomis giemėmis. Deja, tai skambėjo kaip prieštaravimas bažnytinėms tradicijoms. Šito pabūgo kai kurie žymesni vargonininkai ir viskas liko po senovei. Tačiau dauguma vargonininkų pasaulietinės veiklos, dainos puoselėjimo atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai ir aktyviai darbavosi šioje srityje.
Nepakankamą dvasiškijos dėmesį bažnytinei muzikai, – kuri buvo jai naudinga – chorams, vargonininkams galima paaiškinti tuo, kad anais laikais nereikėjo ypatingų priemonių norint pritraukti prie bažnyčios neraštingą liaudį. Pakako pagąsdinti Dievo bausme iš sakyklos. Taigi, jej chorų veikla kiek pagyvėjo, tai daugiausia vargonininkų nuopelnas. Tų, kurie, nebodami materialinių bei moralinių sunkumų buvo lietuviškos muzikos pionieriai ir kiek sugebėdami nešė liaudžiai muzikos šviesą.Lietuvos miestų chorai
Mintis organizuoti Kaune pirmąjį lietuvišką pasauliečių chorą kilo siekiant sutelkti negausią inteligentiją. Ji savo ruožtu turėjo patraukti sulenkėjusius, nuo savo nacionalinės kultūros ir kalbos nutolusius lietuvius. 1899 m. Kaune, privačiame bute – Ukmergės plentas Nr.25 – įvyko pirmasis lietuviškas pusiau šeimyniškas vakaras. Jo programą sudarė prakalba, deklamacijos, pašnekėsiai, šokiai. Keletą lietuviškų dainų padainavo J. Naujalio ir V. Nacevičiaus vadovaujamas nedidelis choras. Iki 1900 m. tokių vakarų buvo suruošta ir daugiau. Nedidelė dainininkų grupė, padėjusi pagrindą pirmajam lietuviškam chorui, nuo tada pasivadino „Dainos“ vardu. Panaikinus spaudos draudimą, choro pagrindu įsikūrė „Dainos“ draugija. Iš pradžių labai trūko žmonių choro veiklai plėsti. Į pagalbą jaunam chorui J. Naujalis kviesdavo katedros choristus. Repeticijos vykdavo daugiausia paties J. Naujalio bute. Atsargumo dėlei, balsai buvo mokomi atskirai, po vieną. O bendrai repeticijai choristai rinkdavosi miške ar šiaip slaptavietėse. 1900 m. Veršvų miške susirinkę choro dalyviai surengė gegužinę. Tai buvo nelyginant generalinė repeticija, pasiruošimas didesniam koncertui. Pirmoji atvira „Dainos“ gegužinė įvyko 1901 m. gegužės 13 d. Paštavoj, netoli Kauno. Sulenkėjęs Kauno vyskupas G. Cirtautas choro vadovui J. Naujaliui uždraudė dalyvauti gegužinėje, todėl greta tautinių šokių, choras padainavo keleta dainų be dirigento. Daugiau ar mažiau uždaro, šeimyninio pobūdžio pasirodymai buvo vienintelė ir pagrindinė choro veiklos sritis iki panaikinant spaudos draudimą. Negausų repertuarą – lietuvių liaudies dainas – chorui paruošdavo J. Naujalis.
Atgavus spaudos laisvę ir, apskritai, kiek palengvėjus kultūrinei veiklai, iš karto pagausėjo chorų gretos. 1907 – 1908 m. Kaune susibūrė „Saulės“ choras vadovaujamas J. Vokietaičio. Su „bevardžiais“ chorais 1911 – 1914 m. pasirodo J. Štarka ir St. Šimkus. Iš kitų Kauno chorų labiau išsiskyrė šv. Trejybės bažnyčios vyrų ir vaikų choras, kuriam nuo 1900 iki 1903 m. vadovavo V. Nacevičius, o po jo – kunigas Čižauskas. Kaune buvo žinomas ir Karmelitų bažnyčios mišrus choras, kuriam vadovavo V. Nacevičius. Vilniuje lietuviškam dainavimui, o ypač giedojimui buvo gana sunkios sąlygos. Nežiūrint to, 1900 m. muzikos mėgėjas ir visuomenininkas kun. J. Ambraziejus suorganizavo pirmąjį Vilniaus nedidelį pasaulietišką mišrų chorą.Įdomu pažymėti tai, kad pirmame šio choro koncerte bosu dainavo ir būsimasis kompozitorius J.Tallat-Kelpša, atvykęs į Vilnių mokytis muzikos. 1905 m.įsikūrė choras „Vilniaus kanklės“. Jam vadovavo A. Kazėnas. Pirmaisiais 1909 m. mėnesiais susikūrė nauja „Rūtos“ draugija, prie kurios buvo organizuojamas ir choras. Pirmasis choro dirigentas buvo J.Kučinskas, po to V. Lopeta. 1905 – 1916 m. laikinai buvo susibūrę keletas naujų chorų. 1910 m. pasirodė prie „Šv. Zitos“ draugijos besitelkiantis P. Marcinkevičiaus vadovaujamas tarnaičių choras. 1913 m. miesto salėje blaivininkų vakaro metu po vaidinimo pasirodė ir A. Norvaišos choras. 1915 m. Palyginti gyva buvo muzikinė vaikla Biržuose. Dar XIX a. II – oje pusėje ji ėmė reikštis skuduočių bei ragų ansambliais. 1912 m. įsisteigė „Lyros“ kultūros ir meno draugija, kuriai vadovavo Kuprevičienė. Anksti pasaulietiškas choras gimė ir Panevėžyje. 1905 m. buvo subūrtas keturių balsų choras, vadovaujamas J. Birmanto. 1907 m. pasaulietiškas choras, vadovaujamas Kvedaravičiaus, susikūrė ir prie „Aido“ muzikos bei dainavimo draugijos. Dar po metų K. Adomavičius įsteigė „Varpo“ muzikos ir dramos draugijos chorą. Tuo metu, palyginti, nemažas lietuvių kultūros centras buvo Suvalkai. 1907 m. prie „Vienybės“ draugijos čia įsikūrė 30 žmonių choras. Jo nuolatinis vadovas buvo smuikininkas J. Marčiukaitis.Miestelių bei bažnytkaimių chorai
Panaikinus spaudos draudimą, tarp kitų kolektyvų išsiskiria Joniškio choras. Iš vyrų jis persiorganizavo į dvigubai didesnį mišrų kolektyvą. Naujais pasaulietiškais kūriniais pasipildė ir jo repertuaras. Įvairiomis progomis choras buvo kviečiamas koncertuoti į aplinkinius miestelius. Tai duoda progos manyti, kad Šiaurės Lietuvoje šis kolektyvas buvo vienas pajėgiausių. 1906 m. viešai pradėjo pasirodyti vienas seniausių – Pagyrių bažnyčios lietuviškas choras. Jo vadovas – P. Justas. 1907 m. vasarą dažnai koncertuodavo Ramygalos vargonininko Lesio vadovaujamas choras. Tų pačių metų pradžioje su pasaulietišku repertuaru pasirodydavo ir Ukmergės apskrities Užpalių bažnyčios choras. Vadovas – K. Didžiakias. Gana aktyviai veikė nedidelis, iš 29 žmonių susidedąs, Jurbarko bažnyčios choras, vadovaujamas J. Pocevičiaus. Dažnas aplinkinių miestelių, apylinkių svečias ir lietuviškų vakarų rengėjas buvo Eržvilko bažnyčios choras, vadovaujamas J. Batoro. 1908 m. P. Adomavičius subūrė bažnyčios chorą Merkinėje. 1910 m. viduryje lietuviškas choras veikė Seiniuose. Jį vedė kun. J. Narijauskas. Iš ryškesnių Dzūkijos chorų pažymėtinas 1908 m. J. Neimonto suburtas 40 žmonių kolektyvas Ūdroje. Tačiau prasidėjus Pirmojo pasaukinio karo neramumas, Ūdroje choras, kaip ir dauguma kitų, nustojo gyvavęs.
Mokymo įstaigų bei vaikų chorai
Po 1863 m. sukilimo, uždraudus spaudą, sustiprėjus nacionalinio augimo politikai, iki 1904 m. nebuvo nei vieno lietuviško vaikų choro. Jų nebuvo, nes nebuvo viešų lietuviškų mokyklų. Gi slapta veikusiose privačiose lietuviškose mokyklose buvo apsiribojama religinėmis, daugiausia vienbalsėmis giesmėmis. Padėtis kiek pagerėjo, atgavus spaudą, ypač po 1905 m. revoliucijos. Caro vyriausybė buvo priversta padaryti tam tikrų nuolaidų. Padidėjo ir tokių pradžios ir realinių mokyklų bei giminazijų skaičius, kuriose tėvams pageidaujant buvo dėstoma lietuvių kalba.
Klerikinio auklėjimo sumetimais mokyklų vadovybė skatino mokinius giedoti tik bažnytiniuose choruose. Tokių chorų dalyviams buvo teikiamos įvairios lengvatos. Ji greičiau buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą ir pan. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos mokyklų vaikų chorai merdėjo. Vienintelis toks kolektyvas, pasireiškęs šiokia tokia koncertine veikla, susikūrė pusiau privačia iniciatyva ir beveik šeimyninėmis sąlygomis 1906 m. Kaune. Šiame J. Gudevičiaus vadovaujamame vaikų chore, dainavo 6 mergaitės ir 10 berniukų. 1910 m. pačių mokynių iniciatyva buvo suorganizuotas choras Marijampolės vyrų giminazijoje. Jam vadovavo VIII klasės mokinys Jonas Brundza. 1872 m. Vaiverių mokytojų seminarijos inspektorius A. Jurkecičius bei Varšuvos muzikos instituto auklėtinio, violenčelisto J. Buinausko iniciatyva buvo suburtas pastovus 35 asmenų choras ir 30 žmonių orkestras.