audimas Lietuvoje

TURINYS:
Audimas
Audimo tradicijos
Audimo sąvoka
Audiniai
Tautiniai drabužiai
Tautiniai drabužiai (aukštaičių, dzūkų, žemaičių)
Agurkinis raštas
Kryžių raštas
Audimo atgimimas
Audimas
Audimas-viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Manoma, kad pradžią jam davė pynimas. Audimas buvo paplitęs visoje Lietuvoje, ne išimtis buvo ir Zanavykų kraštas. Audimas byloja apie mūsų liaudies kūrybinę galią, atskleidžia savitą meninį skonį. Tai buvo vienas mėgstamiausių moterų darbų, tačiau reikalaujantis kruopštumo. Audeklai audžiami juostų rėmeliais, paprastomis staklėmis. Šios staklės yra labai originalios, tokiomis staklėmis ir mūsų krašte prieš keliasdešimt metų ausdavo audeklus. Jais puošdavo paprastus ir tautinius rūbus, naaudojo staltiesėms, rankšluosčiams, pagalvėlėms, kt. audiniams.
Audimo tradicijos
Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš auudinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.
Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a.

. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių rūšis.
Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jųų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštais audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.
Beaudžiant buvo dainuojama, todėl raštai nebuvo vien kartojami vienodi, monotoniški. Štai kodėl galime grožėtis tokiais įvairiais raštais. Medžiagos buvo naudojamos vietinės: balinti ir nebalinti lininiai, vilnoniai siūlai. Jie buvo dažomi ir gamtiniais dažais: samanomis, lapais, žiedais, augalų žieve. Liaudies dekoratyvinę tekstilę galima suskirstyti į vienspalvius audinius ( paklodes, užvalkalus, staltieses, rankšluosčius) ir spalvotus audinius ( lovatieses, gūnias, ki
ilimus, medžiagas drabužiams, juostas). Kaip ir kituose audiniuose jie yra geometrinės formos: langeliai, kvadratai, segmentiniai apskritimai, žvaigždės ir kt. ypač raštų įvairumu pasižymėjo rankšluosčiai, išlaikę gilais apeigines tradicijas: juo apdovanojamas piršlys, pasveikinamas kūdikio gimimas. Kukliu spalvingumu pasižymėjo lovatiesės ir panašūs audiniai. Jų raštai ne tokie įvairūs. Daugiausiai šiuose audiniuose galima pastebėti augmenijos raštų. Iš visų audinių seniausios, labiausiai paplitusios yra juostos. Jos nuo seno buvo laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu ir buvo susijusios su tradicijomis ir kasdieniniu gyvenimu. Išaustos juostos buvo vejamos į kamuolius ir dedamos į kraičio skrynias. Jų reikėjo daug: moterys juostomis pasirišdavo sijonus, vyrai marškinius, susirišdavo sermėgas. Plačiomis juostomis motinos vystydavo kūdikius, rišdavo prie lingės lopšį. Gražiausios buvo dovanojamos. Tradicinės buvo audžiamos iš vilnonių kanapinių, lininių.
Audinio sąvoka
Audiniai gaminami 3 būdais: supinant tarpusavy dvi siūlų sistemas (audžiant), sumezgant siūlus tam tikromis kilputėmis- akutėmis (mezgant, bei neriant įvairius tinklus), jungiant siūlus tam tikrais mazgais.

Audiniai
Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.
Verpalai audimui iki XIX a. buvo da

ažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas.
Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai (rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.–XX a. pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais išgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.–XIX a. pradžios lovatiesės, audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomis spalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra skirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvos daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t.t.).
Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija. Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jie sudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose – smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo būdai.
Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė dėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas, tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių audinių esmę ir prigimtį.
Lietuvių mo
oterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti pradėdavo dar mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius.
Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai. Dzūkių lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos margutėmis, sumestinėmis.
Tautiniai drabužiai
Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiau dėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosios įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikė neturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonų būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a. audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių audinių. Vieni seniausių audinių – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai – buvo lininiai. Jų pakraščiuose – raudoni, rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės ir saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių, dantelių, slankstelių.
Tautiniai drabužiai (aukštaičių, dzūkų, žemaičių)
Ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprasto kasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.
Agurkinis raštas
Audėjos, apibūdindamos audinių raštus, nusako rašto formą. Tekstilės ornamentų su elipsių motyvais rasta daugelyje Lietuvos vietų. XX a. pradžioje gimusių pateikėjų teigimu, elipsių motyvai audiniuose panašūs į agurkus, todėl vadinami agurkiniais. Panagrinėkime lauko tyrimuose surinktus atsakymus į klausimą: kaip, kada ir kam audė agurkinius raštus. XX a. viduryje ir vėliau Rytų Lietuvoje buvo audžiama agurkiniais raštais, sudarytais iš vieno dydžio elementų (žemėlapis). Panašūs į vieno dydžio elementų raštus yra dviejų dydžių elementų ornamentai. Jie buvo užfiksuoti Pietryčių Lietuvoje. Šiuos raštus minėjo tik kelios audėjos. Gali būti, kad pateikėjos juos painiojo su vieno dydžio elementų deriniais. Teigiama, kad agurkinis raštas — tai ornamentas, kuris buvo austas per keturias nytis. Daugelyje Pietryčių ir Rytų Lietuvos vietų trijų dydžių elementų motyvas vadinamas agurkiniu, arba keturnytuku. Keturių ir daugiau dydžių elementų ornamentas vadinamas šešianyčiu agurkiniu. Kitos audėjos XX a. antrojoje pusėje raštus įvardija: aštuonnyčiai agurkai po keturis.
Kryžių raštas
Kryžių ir akėčių motyvai randami aštuonnyčiuose ar daugianyčiuose dimų audekluose, lovatiesėse, rankšluosčiuose ir kitos paskirties tekstilėje. Lauko tyrimuose užrašyta nedaug žmonių atsakymų į klausimą, ar jie žino raštų su kryželiais. Vieni ornamentai apibūdinti kryžių motyvo vardais, kiti akėčių. Retas ornamentų kilmės aiškinimas: Domicelės Armanavičienės iš Pietryčių Lietuvos, Vilkininkų kaimo, manymu, dimų audeklų kryžiukų raštai kilo iš servetų audinių. Senoviškiausiu laikomas kryžiukas. Servetų ir kryžiukų raštai buvo perdirbti į kitus motyvus — akėtinį arba klėtką, vėliau — bekampį. Ketvirtasis raštas, kuris laikomas vėliausiu ornamento variantu — dobilo lapai. Juos audė 1960 metais. Teigiama, kad šiuos raštus būtų galima palyginti su marguliais per aštuonias nytis, austais servetine technika XX a. pradžioje. Kryžiokinis raštas114 — tai aiškių formų stambus ornamentas, kurio pavyzdžių nėra daug. Manytina, kad kryžiokinis (žemėlapis) rašto pavadinimas — tai Vakarų Lietuvos reiškinys, nors panašių motyvų austa ir Šiaurės rytų Lietuvoje. XX a. viduryje pasitaikydavo aštuonnyčių kaldrų su kryžiais.119 Jas audė Anykščių rajone.120 Tai tik hipotetiniai faktai, nes mes nežinome, kaip tie raštai atrodė.
Audimo amato ypatybės buvo perduodamos iš kartos į kartą, todėl šiandien galime gėrėtis vingriais raštais išdabintais nuometėliais, diminiais sijonais, kaišytiniais žiurstais, skarelėmis, lovatiesėmis, marškiniais ir prijuostėmis. Šis vienas archajiškiausių amatų įvairiausiais būdais siejasi su lietuvių mentalitetu. Tekstilė buvo naudojama vestuvių, gimtuvių, krikštynų, laidotuvių apeigose. Stuomenys, juostos, rankšluosčiai, skaros buvo svarbiausios dovanos, o jų gausa bei margumas rodė kilmę ir turtą. Audimą Lietuvoje lydėjo įvairūs tikėjimai, ritualai, lemiantys audimo darbų sėkmę. Buvo sakoma, kad Užgavėnių dieną negalima austi, nes pirštai taukuoti, todėl tokį audimą tuojau pelės sukrims. Audinių raštai: roželės, grėbeliai, eglutės, rombeliai kadais turėję maginę, simbolinę, mitologinę reikšmes, nūnai virto tik dekoratyviniais elementais, įkvepiančiais šiuolaikines audėjas, mezgėjas, siuvinėtojas.
Audimo atgimimas
Šiuo metu atgimsta tradicinė ir labai sena lietuvių tautodailės šaka – tautinių juostų audimas. Naujai suklestėjo rankomis pintos juostos, vėl pradėtos kaladėlėmis vyti vytinės juostos. Pastarosios Lietuvoje žinomos nuo ketvirto amžiaus. Gausiausiai Lietuvoje audžiamos rinktinės, geometrinis ornamentu dekoruotos juostos.
Ankstyviausios audimo staklės buvo vertikalūs stačiakampiai rėmai. Nuo XIX. naudotos horizontalios audimo staklės. Lietuvoje tradiciniai audimo įrankiai buvo mediniai. Ekspozicijos salėje matome horizontales audimo stakles. Jose apmesti baltos medvilnės metmenys, užvynioti ant staklių veleno, perverti per nytis ir skietą. Ataudai – siūlai. Staklėse yra apmesta 1440 siūlų. Šiomis staklėmis galima išausti diminį, kaišytinį ar sudėtingų rinktinių raštų audeklus.

Leave a Comment