Klasicizmas (lot. classicus – ,,pavyzdingas, tobulas“) – meno ir literatūros kryptis, atsiradusi XVI a. Italijoje, ištobulinta XVII a. Prancūzijoje. Vėliau klasicizmas paplito kitose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Šios krypties apraiškos tapyboje, architektūroje, teatre išsilaikė iki XIX a. pradžios. Klasicistiniam menui būdinga simetrinė kūrinio kompozicija ir taisyklinga forma, saikingos puošybinės detalės, griežtas literatūros ar tapybos žanrų skirstymas, rėmimasis antikinėmis formomis. Klasikiniame kūrinyje išlaikomas nuotaikos vienumas, ramus paprastumas. Klasicistinė muzika pradėta kurti XVII a. Prancūzijoje, šios muzikos estetinius principus ryškiausiai atspindėjo Ž. B. Liuli kūryba. Tobuli klasicistinės muzikos pavyzdžiai – Vienos mokyklos kompozitoriai – J. Haidno, V. A. Mocarto, L. van Bethoveno kūriniai.
Klasicizmui atsirasti Prancūzijoje buvo palankios istorinės politinės sąlygos. XVII a. įsigali absoliutizmas – politinė santvarka, kai visa valdžia sutelkiama monarcho rankose. Šia kryptimi pirmuosius žingsnius žengė karalius Henrikas IV, jo politiką tęsė Liudvikas XIII ir jo ministras kardinolas Armanas de Rišeljė, labiausiai absoliutizmas suklesti Liudviko XIV laikais. Prancūzų valdovai globojo talentingus menininkus, steigė mokslo įstaigas. Pavyzdžiui, kardinolo Rišeljė iniciatyva įkuriama Prancūzų akademija (1635), turėjusi daug įtakos kalbai (bandė suformuoti bendrinę prancūzų kalbą) ir literatūrai. Akademija turėjo nustatyti poezijos dėsnius ir žiūrėti, kad tų dėsnių būtų laikomasi, formavo visuomenės ir menininkų skonį.
Klasicizmą skatino ir XVII a. filosofija – racionalizmas (lot. ratio – ,,protas“ ) – pažinimo teorijos kryptis, teigianti, kad protas esąs tikro žinojimo šaltinis. Racionalistai ypač pabrėžė nuoseklaus mąstymo reikšmę, sakydami, jog logikos dėsniais pagrįstos išvados yra neginčijama tiesa. Racionalizmo pradininkas Prancūzijoje – Renė Dekartas. Liudvikas XIV uždraudė R. Dekarto filosofiją, bet racionalizmas vis tiek buvo labai populiarus. Viena svarbiausių literatūros temų tampa proto ir jausmo, aistros susidūrimas, žmogus turi rinktis tarp visuomeniškumo ir asmeniškumo, pilietinės pareigos ir asmeninės laimės siekio.
Racionalistai manė, kad protas universalus – toks buvo, yra ir bus; tiesos sąvoka amžina. Klasicistinio meno kūrėjai mąstė panašiai: grožis yra visuotinis, amžinas, nesikeičiantis. Todėl klasicistai, tęsdami Renesanso tradiciją, domėjosi antika. Jų manymu, antikos filosofai suvokė grožio esmę, o rašytojai rado tobuliausias formas grožiui perteikti. Klasicistai rėmėsi antikos meno principais, dažnai cituodavo antikos autorius, skelbė, kad antikos menas ir literatūra lieka nepralenkiami.Svarbesni klasicizmo literatūros bruožai. Pirmiausia, klasicistiniuose kūriniuose stengiamasi vaizduoti tai, kas universalu, bendra visai žmonijai ar tam tikrai žmonių grupei.
Antra, žmogus vaizduojamas taip, kad nebūtų prieštaraujama gamtos dėsniams, nenusižengiama žmogaus prigimčiai. Tais laikais buvo manoma, jog gamtos reiškiniai nesikeičia ir vieni nuo kitų nepriklauso. Pasak klasicistų, žmogų sukuria gamta, iš prigimties jis turi tam tikrą charakterį, geriausiai jį apibūdina aistra, verčianti jį vienaip ar kitaip elgtis. Klasicistai gilinasi į žmogaus išgyvenimų logiką, charakterio dėsningumus. Žmogaus prigimtis nekinta, bet jis gyvena visuomenėje, todėl vienintelis kelias į bendrą gėrį – protingas savęs apribojimas, protingas aistros nukreipimas į kilnesnį tikslą.
Trečia, klasicistiniame kūrinyje stengiamasi išlaikyti darną ir harmoniją. Meno kūrinys neturi blaškyti skaitytojo ar žiūrovo dėmesio mažareikšmėmis detalėmis, keliomis siužetinėmis linijomis, varginti intriga. Kūrinyje reikia išlaikyti tą pačią nuotaiką, todėl vengtina gretinti komiškus ir tragiškus elementus. Taigi, klasicistų nuomone, gražu tai, kas turi visuotinio bendrumo žymę, atitinka gamtos bei prigimties dėsningumus, kas protui lengvai suprantama ir kas turi ryšį su antika.
Klasicizmas – reglamentuotas (kuriamas pagal taisykles) menas. Klasicizmo laikais žanrai skirstomi į ,,aukštuosius“ ir ,,žemuosius“. Tai, kas kilnu, didinga, tragiška, perteikiama ,,aukštaisiais“ žanrais (tragedija, epopėja, ode, himnu, elegija), o kas juokinga, ydinga, buitiška, paprasta – ,,žemaisiais“ (komedija, satyra, epigrama, pasakėčia). Viena iš taisyklių reikalavo, kad kūrinio kalba bei stilius atitiktų žanrą: ,,aukštųjų“ žanrų stilius turi būti pakilus, poetiškas, be buitinės leksikos; ,,žemųjų“ – paprastas, vartojama kasdieninė, šnekamoji kalba. ,,Aukštieji“ žanrai tinka vaizduoti karalių, didikų gyvenimą, o ,,žemieji “- paprastos liaudies. Dar viena taisyklė nurodė griežtai skirti ir nemaišyti literatūros žanrų.
Ypač reglamentuoti populiariausi žanrai – tragedija ir komedija. Dramos kūriniai turėjo būti eiliuoti. Tragedijoje neleistinos komiškos scenos bei personažai, o komedijoje – tragiškos. Todėl klasicistai nevertino V. Šekspyro, kurio kūryboje susipina tragiški ir komiški motyvai. Pjesėse siūlyta laikytis trijų vienumų taisyklės: vietos, laiko ir veiksmo, t. y., veiksmas turi vykti vienoje vietoje (nekeičiant dekoracijų), trukti ne ilgiau kaip 24 valandas, išlaikant vieną siužetinę liniją (,,vienas įvykis“). Išryškinamas kuris nors vienas veikėjo bruožas, veikėjas įkūnija kokią nors moralinę idėją, aistrą ar ydą, veikėjai nesikeičia. 5 veiksmų tragedija rėmėsi istorija ir mitais, buvo pasirenkami pasakojimai, turintys ką nors bendra su XVII a. Prancūzijos istorija. ,,Geras skonis“ reikalavo scenoje nerodyti personažų žūties ar mirusiųjų. Komedijai nekelti tokie griežti reikalavimai, kartais jos rašytos ir proza, bet pramoga būtinai turėjo būti susieta su didaktika, padedančia taisyti visuomenės papročius. To meto literatūrą ir ,,gero skonio“ taisykles didaktinėje satyrinėje poemoje ,,Poezijos menas“ (1674) apibendrino Nikola Bualo.Žymiausi tragedijų kūrėjai – Žanas Rasinas (,,Fedra“) ir Pjeras Kornelis (,,Sidas“), komedijų autorius – Moljeras (,,Tartiufas“, ,,Tariamas ligonis“, ,,Šykštuolis“, ,,Skapeno klastos”, ,,Don Žuanas“), poetas Fransua de Malerbas, poetas ir teoretikas Nikola Bualo, pasakėčių kūrėjas Žanas de Lafontenas. Lietuvoje klasicizmo bruožų yra K. Donelaičio, S. Stanevičiaus, D. Poškos kūriniuose.
KLASICIZMO TEATRAS
XVII a. prancūzų klasicistai (ypač Ž. Rasinas) vaidybą laikė deklamavimo menu. Klasicistinis vaidybos būdas labai savitas: aktoriams nereikėjo kurti sceninių charakterių, t. y. persikūnyti į vaidmenį. Jie privalėjo muzikaliai, emocingai deklamuoti tragedijos tekstą, poetinį žodį palydėdami apgalvotais plastiškais judesiais. Skirtingų tipų herojams parinkdavo atitinkamų fizinių ir psichinių savybių aktorius: valdovus ir karžygius vaidindavo didingos išvaizdos, stipraus ir malonaus balso žmonės; despotus – valingi, tvirto būdo vyrai.
Kiekviena emocija turėjo pastovią išraiškos formą. Pavyzdžiui, neapykantos jausmas ,,reikalavo“ aštraus ir griežto tono, galvos pasukimo į dešinę, o ištiestų rankų – į kairę, tarsi atstumiant priešininką. Scenoje aktoriai judėdavo nedaug, pagal griežtas grafines kompozicijas. Pastovios dekoracijos. Deklamuodavo stovėdami veidais į publiką, nes jiems visų pirma rūpėjo perteikti tragedijos žodį, išryškinti jo prasmę, melodingumą. Ne daugiau kaip trys kalbantys personažai scenoje (išskyrus atomazgą, tada gali kalbėti daugiau veikėjų). Neliko vietos nuotykiams, visa įvykių raida turėjo atsispindėti veikėjų kalboje, todėl ėmė ilgėti monologai. Jokių nereikšmingų detalių, orientuojasi į žmogaus protą. Daugumai šių reikalavimų nepritarė Moljeras, jis vaidybos nelaikė deklamavimo menu, manė, kad tekstą reikia sakyti natūraliai, taip, kaip kalbama kiekvieną dieną. Nesutiko su tuo, kad aktorius turi vaidinti save, atvirkščiai, jis turi vaizduoti kitą. Kita vertus, Moljeras žavėjosi komedia del arte, farsais, todėl jo spektakliuose būdavo daug bufonados, klounados žymių, įvairių trūkų, būdingas ryškus grimas, vykdavo dialogai tarp artistų ir žiūrovų, daug improvizacijos.