Kalbos vartojimo stiliai

Mokslinis stilius. Šios kalbos atmainos vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai – studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius. Skiriamo du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis. Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai – mokomajam stiliui. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Pranešimai mokslinėse konferencijose ir paskaitos turi rašytinę ir sakytinę formą; pirmine jų forma laikytina raašytinė.

Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją – komunikatyvinę. (Svarbiausia kalbos funkcija – komunikatyvinė (komunikacija – pranešimas). Kalbos tikslas būti žmonių bendravimo, susižinojimo priemone. Tačiau kalba nėra vienintelė informacijos perdavimo priemonė (gestai, ženklai, simboliai, piešiniai). Tačiau universaliausia bendravimo priemonė yra kalba, kuria paprastai remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės.). Mokslo darbuose aptinkamos ekspresyvinės ar kitos šalutinės funkcijos apraiškos yra sąmoningas, turinio ar žanro motyvuotas, nukrypimas nuo mokslinio stiliaus.
Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Nebūdingos yppatybės – vaizdingumas, emocionalumas.

Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vi

ieną pavyzdį). Dėstymo objektyvumą padeda reikšti beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos.
Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės. Gramatikoje nerasime pasakyta Dalyviukai puošiasi būdvardėlio ir veiksmažodyčio ypatybėmis. Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo. Vis dėlto dabartinius mokslinius tekstus galima skirti į labai tikslios kalbos, griežtos terminologijos ir nepakankamai terminologizuotus, ekspresyviai nuspalvintus tekstus.Tai lemia ne tik autoriaus kalbėjimo maniera, bet ir skirtingi mokslų objektai, žanrai. Judresnį žodžių vartojimą, įvairesnių sintaksinių konstrukcijų pasitaiko literatūros, pedagogikos, filosofijos darbuose. Kalbininkų požiūris į mokslo darbų ekspresyvumą nėra vienodas: vieni apgailestauja, kad mažėja emocinių bei vaizdinių išraiškos priemonių, kiti nusiteikę labai priešiškai prieš šių priemonių vartojimą moksliniame tekste.
Prie publicistikos bei grožinės literatūros savo sttiliumi priartėja mokslo populiarinamieji darbai. Pvz.:
Ypač malonu išgirsti balsingą ir gražų didžiosios zylės šauksmą. Žiūrėkite, kaip ši nenuvargstanti geros nuotaikos nešėja nepaprastai mikliai laipioja alyvų šakelėmis, supdamasi ant jų trapių viršūnių, kartais pakibdama žemyn galva. Pink! Pink! Pink! Melodingai ir garsiai šaukia zylutė. Kai ją apšviečia saulė, sužiba visos plunksnų spalvos. Graži didžioji zylė! Viršutinė kūno dalis – žalsvai juoda. Galva ir kaklo šonai – tamsiu aksomu padengti. Uodega melsva, su baltais kraštais. Krūtinėlė švelniai paauksinta. L. Grudzinskas
Kalbos funkcijomis ir stiliumi mo
okslo populiarinamieji tekstai artimesni moksliniam, ne meniniam stiliui, emocinės ir vaizdinės išraiškos priemonės čia eina ne estetinę, o ekspresyvinę ir apeliatyvinę funkciją. Svarbiausia tų tekstų (kaip ir specialiųjų mokslinių) funkcija yra komunikatyvinė – pateikti dalykinę informaciją, o kad ši būtų patraukli, apvelkama vaizdo ir emocijos drabužiu. Pažintinę ir apeliatyvinę teksto funkcijas kartais nurodo pats autorius.
Tyrinėjant mokslinius tekstus, nesunku pastebėti juo rašančiųjų stiliaus trūkumus. Nemažai daliai žmonių, rašančių mokslo darbus, trūksta mąstymo, kalbos ir stiliaus kultūros. Būdingos stiliaus negerovės yra šios: gremėzdiškos sakinio konstrukcijos, pernelyg dažnas frazės daiktavardiniams, sintaksinis perfrazavimas, nekonkrečios, neaiškios reikšmės štampai (didelė reikšmė, didelis vaidmuo, didžiausias dėmesys, klausimų sprendimas .), pvz., Didelį indėlį į Lietuvos gelmių tyrimą įnešė naftingumo problemos gvildenimas. Neretai užuot mokęsis kalbos iš geriausių originalių mokslo veikalų, mokslinio rašinio autorius vartoja prastą laikraščio ar kanceliarijos stilių.
Skiriamas mokslinio stiliaus mokomasis postilis. Mokomosios literatūros kalba paprastai esti labai santūri, neekspresyvi. Kitoks yra sakytinių mokomojo stiliaus žanrų (pamokos, paskaitos) pobūdis. Mokymo dalykų turinys yra labai skirtingas, nevienodi jų mokymo metodai, bet visos pamokos turi bendrą komunikatyvinį pagrindą: pamokoje vyksta nuolatinis kalbinis mokytojo ir mokinių bendravimas. Tas komunikacijos aplinkybių bendrumas lemia tą patį funkcinį stilistinį visų pamokų kalbos pamatą. Mokytojo ir mokinio kalba pirmiausia turi orientuotis į viešojo, oficialiojo bendravimo stilių. Mokinys, įrodinėjantis te
eoremą prie lentos yra objektyvios tiesos skelbėjas, jo kalboje neišryškėja asmens bruožai; ji pabrėžtai neutrali, nereiškiamas kalbančiojo asmens požiūris. Pamokos stiliaus dalykiškumą labiausiai lemia šie veiksniai: masinės komunikacijos sfera, dalykinis kalbos turinys, mokytojo ir mokinio bendravimo tikslai. Neatsižvelgimą į dalykinio bendravimo aplinką, perėjimą į buitinį, žemąjį stilių pamokoje adresatas suvokia ne tik kaip stiliaus normų pažeidimą, bet ir kaip nepagarbą jam, adresatui, pedagoginės etikos ignoravimą.

Publicistinis stilius. Svarbiausia jo vartojimo sfera yra periodinė spauda, būdingiausi žanrai – straipsnis (įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, apybraiža. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis. Publicistinio stiliaus pavyzdžių esama ir grožinėje literatūroje – autoriaus nukrypimuose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas. Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai. Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikacinės ir ekspresinės funkcijų darna. Publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas. Publicistiniam stiliui būdingas požymis yra subjektyvus vertinimas.

Administracinis stilius.

Ypač šiuo metu apgailėtina yra vadinamojo dalykinio stiliaus būklė. Šiam stiliui priklauso oficialių dokumentų ir oficialių pokalbių kalba.

Šio stiliaus vartojimo sritys – dokumentai, tarnybiniai raštai: protokolas, nutarimas, sutartis, įsakymas ir kt. Jiems pa

aprastai būdinga vien komunikacinė funkcija. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas, dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas; nebūdingos – individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Administracinių tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi štampai, standartinės, griežtai nustatytos formos. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento, jie palengvina administracinės sferos komunikaciją. Be to, kalbos štampai teikia tekstui oficialumo. Administracinio stiliaus tekstuose štampai nėra blogybė, čia reikėtų atsisakyti tik tų štampų, kurie neteikia dalykinės informacijos, be reikalo ištęsia tekstą arba yra netikslūs, nelogiški. Deja, tie ‘štampai’ keliauja, skverbiasi į kitų stilių tekstus. Tai tarsi epidemija, kuriai stengiamasi užkirsti kelią: kanceliarito reiškinius iškelia ir taiso kalbininkai, parodijuoja rašytojai, žurnalistai. Administracinio stiliaus leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminologija bei frazeologija, sintaksei – sustabarėję žodžių junginiai (ryšium su, priklausomai nuo).
Administracinė kalba ­ tai ne tik kelių raštų tipų ­ pareiškimų, pažymų, protokolų ir panašių dokumentų ­ kalba. Tai pačių administracijos darbuotojų kalba. Išmokyti, kaip reikia taisyklingai rašyti minėtus popierius, ir išreikalauti, kad jie taip būtų rašomi, ­ ne toks jau sunkus ir nepasiekiamas uždavinys. Bet nuo to nepagerės visuomenės vartojamos kalbos kultūra. Blogai, kai vadovai ar paprasti tarnautojai nemoka taisyklingai tarti žodį iš tribūnos, žmoniškai pasakyti kelių frazių interesantui. Ypač netaisyklingai kalba įvairių administracinių įstaigų darbuotojai, todėl nenuostabu, kad jų parengtus raštus vienodai gerai galima skaityti ir nuo pradžios, ir nuo pabaigos ­ mintis ir turinys taip ir lieka neaiškųs. Rašyti be skyrybos ir rašybos klaidų toli gražu nereiškia išmanyti kalbą. Norint išmanyti kalbą reikia išmokti taisyklingai tarti žodžius, išmanyti gramatikos dalykus, skirti kalbos stilius, nuolat plėsti žodyną. Deja, visuomenė abejinga daugeliui tų dalykų. Pravėrę burnas oficialųs asmenys dažniausiai kaip žirnius į sieną pila svetimybes, žagoną. Ir tada pastebima didžiulė bedugnė tarp bendrinės ir individualios kalbos. Administracijos darbuotojai, teisininkai, žurnalistai formuoja bendrinės kalbos kultūrą. Tad nuo šių žmonių kalbos kultūros priklauso ir kalbos likimas. Norėtųsi, kad šis visuomenės sluoksnis nebūtų abejingas savo kalbai.
Šiandieninė administracinė kalba kartu su mokykla, kuri taip pat yra tapusi administracijos dalimi, ir masinėmis informacijos priemonėmis labiausiai formuoja mūsų bendrinę kalbą, kuri, tiesą sakant, tiesiog akyse nyksta. Kai visuomenė ar bent jos dalis, būtent administracijos darbuotojai, mokės kaip reikiant bendrinę kalbą, savaime pagerės ir jų rašomų raštų kultųra. O mokytis taisyklingos kalbos yra iš kur.

Nereikia tikėtis, kad tik išklausę specialų kalbos kultūrai skirtą kursą, visi pradės taisyklingai kalbėti ir rašyti. Čia pateikiama informacija, tik abėcėlė, kelias, kuriuo eiti reikia kiekvienam individualiai, studijuojant kalbininkų parengtus vadovėlius, bandant juose rasti atsakymus į kiekvieną konkretų klausimą. Visų pirma reiktų naudotis A. Pupkio kartu su kitais kalbininkais sudarytais “Kalbos praktikos patarimais”, “Lietuvių kalbos gramatika”, “Lietuvių kabos žodynu” bei konkrečiais specialybės žodynais.
Dokumentų teksto ypatybės. Kalba ir stilius. Dokumentas turi būti parašytas taisyklinga, kanceliariniam stiliui būdinga kalba, be klaidų. Tekstas turi būti trumpas, tikslus, aiškus, logiškas, nuoseklus, vienareikšmis, o jame išdėstyta informacija teisinga, argumentuota, suderinta su anksčiau tuo klausimu išleistais dokumentais.

Tvarkomuosiuose dokumentuose turi būti anksčiau išleistų dokumentų tuo pačiu klausimu patikslinimo ir anuliavimo duomenys. Tekstas turi būti rašomas laikantis teisinės terminijos reikalavimų.

Dokumentų tekste tarptautinius žodžius galima vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų, arba kai tarptautiniai žodžiai vartojami teisės aktuose kaip terminai. Kitais atvejais būtina vartoti lietuviškus pakaitus, pvz.: reorganizuoti – pertvarkyti, ofšorinis – neapmokestinamasis, lengvatinis.

Jeigu dokumento tekste minimi įstatymai, Vyriausybės nutarimai, ministrų (ne ministerijų) įsakymai, kiti teisės aktai, miesto savivaldybės Tarybos ir Valdybos sprendimai, nurodomas visas tikslus juos priėmusios įstaigos pavadinimas, data, numeris, antraštė.

Tekste dokumento pavadinimas (sprendimas, įsakymas) rašomas mažąja raide, o oficiali antraštė pradedama didžiąja raide su kabutėmis, pvz.: Lietuvių kalbos komisijos nutarimas ,,Dėl valstybių ir jų sostinių rašymo”.

Jei minima ne dokumento antraštė, o tik jo turinys, jis nurodomas be didžiosios raidės ir be kabučių, pvz.: Sutartis dėl savitarpio santykių.

Nederėtų vartoti daiktavardžių, kur galėtų būti veiksmažodis, pvz.: dalyvavimas būtinas – dalyvauti būtina; pažymų išdavimas – išduodamos pažymos.

Neapibrėžtą reikšmę turintys žodžiai keistini kontekstiniais, pvz.: vykdyti remontą – remontuoti, atlikti kontrolę – kontroliuoti.

Netinka vartoti žodžių perkeltine reikšme, pvz.: iš to išplaukia minėta nuostata – tai sąlygoja minėtą nuostatą.

Tvarkomų dokumentų tekste negali būti pastabų, atskirai nurodomų pagrindų ir priedų nuorodų. Jei informacinių dokumentų tekste įvardijami kiti siunčiami dokumentai, teksto paskutinėje pastraipoje nurodomas jų lapų skaičius. Pastraipa pradedama didžiosiomis raidėmis rašomu žodžiu PRIDEDAMA, po jo dedamas taškas, o pridedamas dokumentas nurodomas toje pačioje eilutėje, pvz.: PRIDEDAMA. 3 lapai, 2 egz.

Jei siunčiami dokumentai tekste neįvardyti, jie išvardijami teksto pabaigoje. Po žodžio PRIDEDAMA rašomas dvitaškis, o dokumentai numeruojami arabiškais skaitmenimis ir kiekvienas rašomas naujoje eilutėje, pvz.: PRIDEDAMA:
1. Diplomo kopija, 1 lapas.
2. Gyvenimo aprašymas, 1 lapas.
Informacinių dokumentų tekste gali būti atskirai rašomos pastabos, pasiūlymai, išvados, dokumentų sudarymo ar pateiktų dokumentų pagrindas, pvz.:
PAGRINDAS. Mokyklos direktoriaus 2002 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. 21 ,,Dėl komisijos sudarymo”.
Teksto struktūra. Išskyrus organizacinius dokumentus, dokumentų tekstas dažniausiai skirstomas punktais, jų pastraipomis ir papunkčiais.
Punktai žymimi arabiškais skaitmenimis ir visame tekste numeruojami iš eilės, po skaitmens dedamas taškas ir pradedama rašyt didžiąja raide. Punkto pastraipos numeruojamos. Punkto papunkčiai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Papunkčius sudaro punkto ir papunkčio eilės numeriai. Tarp punkto ir papunkčio skaitmenų rašomi taškai. Kai papunkčius sudaro sakinio dalys, jie pradedami rašyti mažąja raide ir atskiriami vienas nuo kito kabliataškiais, pvz.:
1. D. .
2. D. .
2.1. m.,
2.2. m.. .
Papunkčiai, kuriuos sudaro sakinys ar keli sakiniai, pradedami rašyti didžiąja raide ir gale dedamas taškas, pvz.:
1. D. .
1.1. D. .
1.2. D. .
Apibendrintai papunkčiai gali būti vardijami punktais. Jei dokumente yra tik vienas punktas ar papunktis, jis skaičiumi nežymimas. Tekste numeris nurodomas prieš žodį punktas, o po paskutinio skaitmens taškas nededamas, pvz.: Pripažinti netekusiu galios 1.3 punktą.
Jei dokumento skyrius, punktas keičiamas iš esmės, išdėstoma pakeitimo esmė ir pateikiama keičiamos dalies nauja redakcija, pvz.: Iš dalies pakeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 1 ,, Dėl..” 1.8 punktą ir jį išdėstyti taip:
1.8. (tekstas).
Jei dokumentas papildomas nauju punktu, išdėstoma papildymo esmė ir pateikiama naujo punkto redakcija, pvz.:
Papildyti Šiaulių miesto 2003 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 15 ,,Dėl..” 3 punktą.
3.(punkto tekstas).
Jeigu dokumentas papildomas nauju punktu, įterpiant jį tarp buvusių dalių būtina pernumeruoti nuo naujo punkto įterpimo einančius punktus, pvz.;
1. Papildyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2. ,,Dėl.” 1 punktą nauju 2 papunkčiu:
,,2 (Papunkčio tekstas)”.
2. Laikyti buvusius 1 punkto 2, 3, 4 ir 5 papunkčius atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 papunkčiais.
Jeigu keičiamas dokumentas, kurio dalyje reikia išbraukti žodžius (skaičius), įrašyti naujus žodžius, vietoj vienų žodžių įrašyti kitus, dėstant pakeitimų esmę nurodoma keičiamoji dalis, kokius žodžius išbraukti, po kokių žodžių ar vietoj kokių žodžių įrašyti naujus, ir išdėstoma punkto nauja redakcija.
Jeigu keičiama daugiau kaip pusė dokumento, jis dėstomas nauja redakcija arba parengiamas naujas dokumentas. Vienu dokumentu paprastai keičiamas tik vienas dokumentas.
Formuluojant dokumento pakeitimą, vartojama ne padalyvio, o veiksmažodžio bendraties forma, t.y. vietoj Iš dalies pakeičiant rašoma Iš dalies pakeist.
Jeigu anksčiau priimtas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu nuo pat atsiradimo, vartojama formuluotė Pripažinti negaliojančiu. Jeigu anksčiau priimtas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu nuo atšaukimo momento, vartojama formuluotė Pripažinti netekusiu galios. Dokumentų punktuose, kuriais pripažįstami netekusiais galios anksčiau priimti dokumentai, reikia nurodyti jų tikslą datą, numerį, antraštę.
Mandagumo raiška. Raštų, prašymų ir pan. Dokumentų tekste greta asmenvardžių gali būti mandagumo žodis, garbės vardo, laipsnio, pareigų pavadinimas, pvz.: ponas Petras Butkus. Gerbiamasis Vytautas Andriūnas, profesorius Aleksas Subačius.
Reikia vengti dviejų priedėlių šalia asmenvardžio, užtenka vieno kurio iš jų (arba ponas, arba profesorius).
Mandagumo žodis su kitu asmens pavadinimu tinka tik tada, kai nenurodomas asmenvardis, pvz.: ponas ministre.
Prieš asmenvardžius pirma rašomas mokslo laipsnis, po jo – mokslo vardas, pvz.: dr. doc. Pranas Juodaitis.
Jei nurodomos pareigos, garbės vardų ir laipsnių iš viso gali nebūti, pvz.: ministras Jonas Petraitis.
Kreipimosi žodis gerbiamas, vartojamas su kitu asmens pavadinimu, gali būti įvardžiuotinės arba neįvardžiuotinės formos, pvz.: gerbiamoji docentė, gerbiamas vadovas.
Ekscelencija – įvairių aukštų pareigūnų, valstybių vadovų titulas, taikomas ir kunigams.
Eminencija – katalikų vyskupų ir kardinolų titulas. Minėti titulai vartojami su įvardžiu ir rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Jūsų Ekscelencija, Jo Eminencija.

Leave a Comment