mėnulio judėjimas ir jo poveikis žemei

Povilas Vaitkus

Mėnulio judėjimas ir jo įtaka Žemei

Mėnulis (lot. Luna) – astrologijoje savarankiška planeta. Žinomas kaip augantis (Artemidės fazė) ir dylantis (Persefonės/Hekatės fazė) dangaus kūnas. Po Saulės tai pats ryškiausias dangaus objektas. Jam pavaldžios tokios sritys, kaip kuklumas, mielaširdingumas ir kitos aukštojo plano emocijos, kasdieniai ir namų reikalai. Pasaulinėje astrologijoje valdo visuomeninio gyvenimo, masių nuotaikos, paprastų žmonių gyvenimo (ypač moterų), transporto sistemų (ypač vandens transporto) reikalus. Prognozėse siejamas su pačiu žmogumi (moterims), motina (arba moterimis apskritai), žmona. Ciklo trukmę, padėties stiprumą/silpnumą žrr. svetainės skiltyje “Kaip astrologas dirba”, poskiltyje “Astrologo įrankiai”. Priklauso moteriškoms (pasyvioms) planetoms.

Mėnulio judėjimas

Mėnulio, vienintelio gamtinio žemės palydovo, judėjimą labai sudėtinga tirti pirmiausiai dėl žymių ir gausių Saulės perturbacijų, anta – dėl kitų planetų įtakos. Norint nustatyti šį judėjimą, reikia atkreipti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: Mėnulio sukimąsi apie savo ašį, jo skriejimą aplink Žemę ir su Žeme – aplink Saulę. Galima teigti,kad Mėnulis ir Žemė tarsi sudaro dvinarę planetą, nes jų masių santykis yra maždaug 1:81, t.y. gerokai viršija kitų Saulės sistemos planetų irr jų palydovų palyginamuosius dydžius.

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipse, kurios posvyris į ekliptikos plokštumą 5o8’43”, 1.023 km/s vid. Greičiu. Dėl to nuotolis iki Mėnulio kinta nuo 356400 perigėjuje iki 406740 km apogėjuje. Mėnulis gali pakilti virš horizonto aukščiau, negu vasaros pradžioje pakyla Saulė, arba nu

usileisti žemiau, negu ji būna žiemos pradžioje. Dėl nevienodo Mėnulio ir Saulės nuotolio nuo Žemės regimasis Mėnulio skersmuo būna ir didesnis, ir mažesnis už regimąjį Saulės skersmenį. Kai Mėnulis slenka tarp Saulės ir Žemės arti ekliptikos plokštumos, būna visiškų, žiedinių ir dalinių Saulės užtemimų. Dalinis užtemimas būna tuomet, kai Mėnulio skritulio (disko) centras praslenka arba aukščiau, arba žemiau Saulės centro. Žemės šešėlis, į kurį patenka Mėnulis, yra 2,5 karto didesnis už regimąjį Mėnulio skersmenį. Užtat pilnas Mėnulio užtemimas trunka net 1,5 valandos, o visas užtemimas nuo pradžios iki pabaigos – apie 3 valandas. Užtemdytas Mėnulis atrodo rausvas. Jį nudažo raudoni ir oranžiniai Saulės spinduliai, kurie lūžta Žemės atmosferoje ir patenka į Žemės šešėlio kūgį. Jeigu Žemė atmosferos neturėtų, Mėnulis užtemimo metu būtų visiškai tamsus – neišsiskirtų dangaus foone ( tik toje vietoje nebūtų matyti žvaigždžių).

Mėnulis skrieja apie bendrą masės centrą, esantį Žemės rutulio viduje,apytiksliai 1700 km gylyje. Tai baricentras, kuris, nepaisydamas perturbacijų, brėžia elipsės formos orbitą aplink Saulę. Kaip jau minėta, mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, kurios didysis pusašis yra 384400 km, o ekscentricitetas – 0,055. Mėnulio orbitos susikirtimo su ekliptika taškai vadinami mazgais. Jo sukimosi aplink Žemę kryptis yra tokia pati, kaip ir Žemės skriejimo aplink saulę. Mėnulio apskriejimo aplink Žemę periodas, arba žvaigždinis mėnuo, lygus 27,32 vidutinės Saulės paros.

Mėnulio or

rbita yra elipsė tik žemės atžvilgiu. Kadangi Mėnulis lydi Žemę jos metiniame kelyje, tai Saulės atžvilgiu jo Orbita primena gana plokščią uždarą bangą.

Dėl įvairių priežąsčių – netolygaus skriejimo aplink Žemę greičio, Mėnulio ašies 83o19’ polinkio į jo orbitos plokštumą, dėl stebėtojo vietos kitimo sukantis Žemei apie ašį ir kitų – matome ne visiškai tas pačias Mėnulio detales : Mėnulis tartum svyruoja ( tai vadinamoji Mėnulio libracija), ir nuo Žemės galima matyti 59% viso jo paviršiaus. Kitą jo pusę galima
matyti arba fotografuoti iš dirbtinio Mėnulio palydovo.

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo. Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4 pagrindinės Mėnulio fazės:

a) jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas – fazė lygi nuliui),

b) priešpilnis (Mėnulis yra 90 į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),

c) pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),
d) delčia (Mėnulis yra 90 į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).

Jaunatis – mėnulio fazė nuo konjukcijos su Saule iki priešpilnio, kada Saulė apšviečia 0.5 Mėnulio di

isko. Jauno Mėnulio pjautuvas, apšviestas iš vakarų, pasirodo maždaug po 3 dienų po konjunkcijos.

Priešpilnis – Mėnulio fazė tarp jaunaties iki pilnaties. Priešpilnis prasideda tada, kai Saulė iš vakarų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).

Pilnatis – Mėnulio fazė nuo opozicijos iki delčios, kada Saulė apšviečia nuo 1.0 iki 0.5 Mėnulio disko.

Delčia – Mėnulio fazė tarp pilnaties ir jaunaties. Delčia prasideda tada, kai Saulė iš rytų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).Tęsiasi iki Mėnulio konjunkcijos su Saule (jauno Mėnulio fazės pradžia).

Mėnulio judėjimą labiausiai trikdo Saulė ir daug silpniau – planetos. Dėl to jo orbitos posvyrio į ekliptiką kampas kinta nuo 458’ iki 520’, o jos mazgai juda ekliptika priešinga Mėnulio sulimuisi kryptimi, visiškai apsisukdami per 18 metų ir 7 mėnesius (6793 dienas). Orbitos perigėjus juda rytų kryptimi ir apsisuka per 9 metus (32325 dienas)

Mėnuo – laikas, susijęs su Mėnulio apskriejimu aplink Žemę. Skiriamas anomalusis, atogrąžinis, drakoniškasis, sinodinis ir žvaigždinis mėnuo; rūšis priklauso nuo pradinio taško ar linijos, kurių atžvilgiu skaičiuojama apskriejimo trukmė. Ilgiems laiko tarpams skaičiuoti naudojamas kalendorinis mėnuo, apytiksliai lygus sinodiniam mėnesiui.
a) anomalusis mėnuo – laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pvz., jaunatis. Vid. lygus 29.530 568 d (vid. saulinės paros). Dėl Žemės skriejimo aplink Saulę sinodinis mėnuo yra ilgesnis už žvaigždinį mėnesį.
b) atogrąžinis mėnuo – laiko tarpas tarp dviejų Mėnulio perėjimų per pavasario lygiadienio taško valandų apskritimą. Lygus 27.321582 d (v

vid. saulinės paros).
c) drakoniškasis mėnuo – laiko tarpas tarp Mėnulio dviejų perėjimų per tą patį savo orbitos mazgą. Lygus 27.212220 d (vid. saulinės paros).
d) sinodinis mėnuo – laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pvz., jaunatis. Vid. lygus 29.530 568 d (vid. saulinės paros). Dėl Žemės skriejimo aplink Saulę sinodinis mėnuo yra ilgesnis už žvaigždinį mėnesį.
e) žvaigždinis mėnuo – Laiko tarpas, per kurį Mėnulis, apskriejęs Žemę vieną kartą, užima tą pačią padėtį žvaigždžių atžvilgiu. Lygus 27.321 667 d (vid. saulinės paros).

Mėnuliui sudaromi kalendorius. Kalendorius, sudarytas remiantis vien tik Mėnulio judėjimu. Mėnuliniai metai turi 12 sinodinių mėnesių, kiekvieno ilgis – 29.5306 d, taigi per metus susidaro 354.3672 d. Mėnulinio kalendoriaus metai turi 354 d., keliamieji metai – 355 d. Per metus normaliai būna 12 mėnesių po 29 arba 30 dienų. Kad neatsilikti nuo sezonų kaitos (Saulės kalendoriaus), kas keli metai pridedamas 13-sis mėnuo. Metų pradžia yra jauno Mėnulio pasirodymas, kai Saulė būna arti pavasario taško. Mėnulinis kalendorius buvo naudojamas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (žr. Gedimino skeptras).

Praėjus vienam žvaigždiniui mėnesiui mėnulis nesugrįžta į tą pačią padėtį. Tiktai po18 metų ir 7 mėnesių, kai jo orbitos mazgai visiškai apsisuka ekliptika, Mėnulis vėl ima skrieti senąja orbita. Dėl šios priežasties keičiasi Mėnulio matymo sąlygos, nes jo orbitos dalis gali būti tarp dangaus pusiaujo ir ekliptikos, kita dalis – už ekliptikos. Dėl to keičiasi ir didžiausias Mėnulio nuotolis nuo pusiaujo. Jo deklinacija gali būti tarp +2835’ ir -2835’, o po 9 su viršum metų – tik tarp +1817’ ir -1817’.

Mėnulis pats nešviečia, o tik atspindi bei išsklaido Saulės šviesą. Priklausomai nuo Saulės, Žemės ir Mėnulio tarpusavio padėties regime įvairias apšviesto Mėnulio dalis, arba fazes. Mėnulis slenka iš vakarų į rytus. Jam šiek tiek nutolus nuo Saulės, pietvakariuose, Saulei nusileidus, stebėtojas Žemėje mato jo jaunaties siaurą pjautuvą. Maždaug po savaitės, vakarais, pietų danguje regime priešpilnį, dar po savaitės, vakare, rytuose pasirodo polnatis ir pagaliau po savaitės, rytais, matyti delčia. Linija,kuri skirai apšviestąją Mėnulio dalį nuo tamsiosios, vadinama terminatoriumi. Tiksliau, mėnulio fazė F yra apibrėžiama kaip regimojo disko apšviestosios pusės dalies didžiausio pločio d’ santykis su jo skersmeniu d:

F= d’/d.
Laiko tarpas tarp dviejų viena po kitos einančių vienodų Mėnulio fazių vadinamas sinodiniu mėnesiu. Dėl Žemės ir Mėnulio judėjimo netolygumų sinodinio mėnesio ilgis kinta iki 13 h. Sinodinio mėnesio trukmė didesnė už žvaigždinio mėnesio todėl, kad Mėnulis stebimas nuo skriejančios Žemės. Kol jis apsisuka aplink Žemę, Žemė taip pati pasisuka tam tikru kampu, ir iš jos mes matome Mėnulį ne jaunaties fazėje, kaip matėme iš tam tikros padėties, o kažkokioje kitoje prieš jaunatį esančioje fazėje. Mėnulis vėl bus jaunaties fazėje, tik praėjus tam tikram laiko tarpui, lygiam apskritimui tarp sinodinio ir žvaigždinio mėnesio.

Mėnulio apsisukimo aplink ašį ir apskriejimo aplink Žemę periodai yra lygūs. Todėl jo žvaigždinė diena sutampa su žvaigždiniu mėnesiu, o Saulės diena – su sinodiniu mėnesiu. Mažėjant Žemės sukimosi greičiui, taip pat mažėjo ir Mėnulio sukimosi apie ašį greitis, kol Mėnulio sukimosi apie ašį ir skriejimo aplink Žemę periodai susilygino. Dabar Mėnulis per mėnesį apskrieja Žemę ir apsisuka kartą apie savo.

Beskriedamas aplink Žemę, Mėnulis kartais pakliūva į jos šešėlį. Tuomet įvyksta Mėnulio užtemimas. Gali atsitikti ir taip, kad jo padėties šešėlis užslenka ant žemės. Tuomet įvyksta Saulės užtemimas.

Stebint iš Žemės dėl vadinamųjų libracinių judėjimų matyti beveik 60% Mėnulio paviršiaus. Ilgumos libracija atsiranda dėl to, kad Mėnulio sulimosi apie savo ašį greitis yra pastovus, tačiau skriejimo aplink Žemę greitis yra kintantis dėl orbitos elipsiškumo (antrasis Keplerio dėsnis). Ši aplinkybė nulemia svyravimą, kuris suteikia galimybę stebėti maždaug 8 kitos Mėnulio pusės tiek rytų, tiek ir vakarų kryptimis. Platumos libracija atsiranda dėl Mėnulio sukimosi ašies šiek tiek didesnio negu 6 posvyrio į orbitos plokštumos ašį. Dėl to, Mėnuliui skriejant apie Žemę, iš Žemės pakaitomis galima matyti jo pietų ir šiaurės ašigalius.

Mėnulio skersmuo lygus 3476 km. Mėnulio nukrypimas nuo rutulio formos visai nedidelis: ašigalinis skersmuo apie 700 m trumpesnis kaip pusiaujinis. Ne-matomoji Mėnulio pusė yra apie 3 km aukštesnė už matomąją. Vidutinis pusiau-jinis Mėnulio spindulys lygus 1738 km. Mėnulis – vienas iš didžiausių planetų palydovų.

Pradžioje žmonėms atrodė, kad mėnulio fazės kartojasi kas 28 paras. Ir šį laiko tarpą imta laikyti laiko matavimo vienetu. Štai šitaip, šalia paros, atsirado ir antrasis laiko matas – mėnuo. Tiktai daug vėliau apskaičiuota, kad mėnulio fazės kartojasi ne kas 28, bet vidutiniškai kas 29 paras, 12 valandų, 44 minutes ir 3 sekundes. Tiek trunka vadinamasis mėnulio” mėnuo. Dėl Žemės skriejimo aplink Saulę sinodinis mėnuo yra ilgesnis už žvaigždinį mėnesį.

Saulė aplink žvaigždėtąjį skliautą apeina per vienerius metus, mėnulis tai daro ištisai, kiekvieną mėmėnesį. Ar mėnulis eina ta pa pačia trajektorija? Atsakymas yra “ne”, tačiau jis visada pasilieka 5 laipsnių ekliptikoje.

Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2, dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse.
Jei stebėtumėm mėnulį šiltą vasaros dieną, galėtumėm išskirti du jo judėjimus danguje. Pirmo judėjimo metu, kaip saulė ir žvaigždės, mėnulis pakyla rytouse ir nusileidžia vakaruose. Antro judėjimo metu mėnulis taip pat keliauja rytų kryptimi, priš zodiako žvaigždes.
Kaip pamatyti mėnulio judėjimą? Reikia palaukti kol mėnulis pasirodys ties kokia nors ryškia planeta arba žvaigžde. Tą pačią naktį stebėti mėnulį ir žvagdę (arba planetą) po kelių valandų. Mėnulis bus pajudėjęs į rytus link ryškiosios planetos (arba žvaigždės) atžvilgiu ( tačiau abu dangaus kūnai bus pajudėję link vakarų, horizonto atžvilgiu). O jei pamatuotumėm jo kampinį gretį, gautumėm apie 0.5° per valandą. Šiuo greičiu mėnulis apeina zodiaką per 27 dienas. (Nors mėnulio kelias nesutampa su ekliptika, jis eina labai arti jos, taigi mėnulis lieka viduje zodiako).
Jei stebėsime mėnulį kelias naktis, pastebėsime kad jo apšviesto paviršiaus plotas – jo fazė – turi reguliarią seką. Kai mėnulis pakyla po saulėlydžio jis yra pilnai apšviesta (pilnatis). Po maždaug 14.5 dienų mėnulis pereina į jaunaties fazę ir nėra matomas danguje. Po kelių dienų vėl pasirodo per saulėlidy dalinai apšviestas (pjautuvo formos mėnulis). Pilnas fazių ciklas – sakykime, nuo vienos pilnaties iki kitos pilnaties – užima apie 29.5 dienas. Tai apibrėžia trečią pagrindinį laiko vienetą – fazių mėnesį.
Skirtingos mėnulio fazės sieja ypatingus Mėnulio ir Saulės lygiavimus danguje. Per jaunatį mėnulio kampinis atstumas nnuo saulės yra mažas – vos keli laipsniai. Pirmame ketvirtyje mėnulis randasi 90° į vakarus nuo saulės. Per Pilnatį šis atstumas sudaro 180°. Ir kamtinis dydi vėl pasiekia 90°paskutiniame ketvirtyje, tik jau į vakarus nuo saulės. Pirmą ir paskutinį ketvirčius nurodo mėnulio pozicija danguje – vienas ketvirtadalis nėra apšviestas.

Mėnulis sukdamasis aplink savo ašį, visada „rodo“ žemei tą pačią savo pusę. Tai galima pavaizduoti tokiu bandymu: Pastatykime gaublį ant stalo ir pradėkite eiti aplink stalą žiūrėdami į gaublį. Jūs greitai suprasite, kad jūsų galva (o kartu ir kūnas) turi suktis aplink save, t.y. jums reikia apsisukti aplink save vieną kartą per vieną apėjimą aplink stalą.

Dirbtiniams palydovams pavyko nufotografuoti per teleskopą nematomą mėnulio pusę, kuri ganėtinai skiriasi nuo matomosios. Ji beveik visa nusėta krateriais.

Mėnulio poveikis žemei

Mėnulis – tai arčiausiai Žemės esantis dangaus kūnas. Jo dydis, masė, skriejimo orbita, atstumas nuo Žemės ir kitos fizikinės charakteristikos daro ženklią bei tiesioginę įtaką Žemės gyvajai bei negyvajai gamtai. Galima drąsiai tvirtinti, jog Mėnulio daroma įtaka pranoksta net ir Saulės įtaką.

Mėnulis traukia Žemę tokia pat jėga, kokia Žemė Mėnulį. Dėl to Žemė sukasi apie Žemės ir Mėnulio masių centrą. Kadangi Žemė yra gana didelis kosminis kūnas, tai jos šoną, atsuktą į Mėnulį, jis traukia stipriau negu Žemės branduolį, o pastarąjį stipriau negu priešingą Žemės šoną. Dėl to Žemė lyg išsitempia Mėnulio kryptimi, ir joje kyla potvyniai bei atoslūgiai : potvyniai – išilgai tempimo ašies, atoslūgiai – statmena tai ašiai kryptimi. Sukantis Žemei apie ašį ir skriejant Mėnuliui aplink Žemę, tempimo ašis taip pat sukasi, nes ji visą laiką nukreipta į Mėnulį. Todėl potvyniai ir atoslūgiai kartojasi vidutiniškai kas 12 val. 26 min. Potvyniai ir atoslūgiai geriausiai pastebimi vandenynų ir atvirų jūrų pakrantėse; čia vandens lygis svyruoja nuo keliasdešimt centimetrų iki kelių net ir keliolikos metrų, nelygu dugno reljefas ir kranto vingiai. Žemynų pluta dėl potvynių ir atoslūgių svyruoja 30-40 cm. To svyravimo nejaučiame, nes jis nestaigus : pluta pamažu tolygiai kyla, paskui taip pat slūgsta. Atmosferos potvynius ir atoslūgius rodo barometras.

Potvynių sukėlimo jėga susideda iš poros jėgų : a) dėl mėnulio traukos jėgos žemei; b) išcentrinės jėgos, sukeltos mėnulio ir žemės judėjimo metu. Šios jėgos priklauso nuo Mėnulio atstumo nuo saulės, todėl Mėnulio poveis būna didžiausias toje žemės dalyje, kuri būna arčiausiai jo. Per parą būna 2 potvyniai ir 2 atoslūgiai.

Faktiškai Žemę ir Mėnulį reikėtų vadinti dvinare planeta, nes Mėnulis skrieja ne aplink Žemę, o aplink Žemės ir Mėnulio barocentrą. Apie tą patį centrą sukasi ir Žemė. Barocentro atstumas nuo Žemės ir Mėnulio centrų yra atvirkščiai proporcingas jų masėms. Vidutinis Žemės atstumas iki barocentro apskaičiuojamas iš Mėnulio stebėjimų. Jis lygus 4670 km.

Pagal visuotinės gravitacijos dėsnį dviejų kūnų traukos jėga yra savitarpė, todėl Mėnulis traukia Žemę tokia pat jėga, kokia Žemė traukia Mėnulį. Vadinasi, Mėnuliui skriejant aplink Žemę, ji negali visą laiką būti Mėnulio orbitos židinyje. Mėnulis priverčia ją skrieti elipse aplink tą židinį. Tik tos elipsės pusašis tiek pat kartų mažesnis už Mėnulio elipsės pusašį, kiek kartų žemės masė mažesnė už Mėnulio masę. Šis žemės skriejimas aplink židinį, kuriame yra abiejų kūnų masių centras, atsispindi regimajame Mėnulio judėjime.

Mėnulis ne tik priverčia suktis Žemę apie bendrą masės centrą, bet ir sukelia Žemės vandenų ir net plutos potvynius ir atoslūgius, kurie lėtina Žemės sukimąsi apie ašį ir tolina Mėnulį. Prieš milijardus metų Žemės para neturėjo nė 20 valandų. Ilgainiui Mėnulis tiek nutols, kad nuo Žemės nebebus matyti visiškų Saulės užtemimų.
Daugelis žmonių mūsų planetoje žino, kas yra potvyniai. bet kas iš tikrųjų yra potvyniai ir kodėl jie egzistuoja? Žemė ir Mėnulis yra pakankamai arti vienas kito, kad jie vienas kitą veiktų tam tikrom jėgom. Ir kai du tokio dydžio kūnai veikia vienas kitą gravitacinėmis jėgomis, tokiomis, kokiomis vienas kitą vekia Žemė ir Mėnulis, Žemėje pasireiškia potvyniai.
Tai kas priklauso nuo Mėnulio poveikio Žemei, Žemė patiria tempiamąją jėgą kuri sukelia du „išsipūtimus“ rise to two bulges. Šie „išsipūtimai“ yra vienoje ašyje, lygiai priešingose žemės rutlio pusėse. Žemės pusėje, kuri yra arčiausiai Mėnulio, pasireiškia didžiausia Mėnulio poveikio jėga. Todėl „išsipūtimas“ ir pasireiškia šioje pusėje. Tikriausiai kyla klausimas, kodėl pasireiškia „išsipūtimas“ ir priešingoje žemės pusėje.Tai paaiškinama diferiancijaline gravitacijos jėga, kuri teigia, jog jėga veikianti kurią nors kūno dali, yra skirtumas tikrosios gravitacinės jėgos tam tikrame kito kūno taške ir vidutinės jėgos veikiančios visą kūną. Todėl, toliausia žemės pusė nuo žemės tusi tą „išlinkimą“.
Kai žemė sukasi aplink savo ašį, kylantis potvynis pasireiškia iškar po to kai tam tikras taškas praeina pro „išsipūtimą“. Štai kodėl per dieną Žemės planetoje pasireiškia du nedideli potvyniai kasdien. Dideli potvyniai kyla kai pastaroji dalis vandenyno slenka pro „išlinkimą“, o maži potvyniai kai ta dalis vandenyno yra tiesiai tarp „išsipūtimų“.
Gali atrodyti keista, kodėl gravitacinė jėga, kuri sukelia vandenynų potvynius, nesukelia „žemynų porvynių“. Atsakymas yra toks: žemė turi „potvynius“, bet jie yra mažesni už vandenynų potvynius, kodėl kad vandenynai yra skystos būsenos. „žemynų potvynių“ amplidudė nėra labai didelė.

Visai neseniai atstumas iki Mėnulio nebuvo vertas dėmesio irvisos galimos diskusijos apie potvininį efektą jo orbitoje buvo paremtos kampiniais matavimas. Nežiūrint į trūkumą adekvačių matavinų mėnulio judėjimo, buvo žinoma, kad mėnulis tolsta nuo žemės. Kampinio mometo didėjimas, kylantis dėl žemės sukimosi lėtėjimo, reikaluja atstumo iki Mėnulio didėjimo ir, pagal trečią Keplerio dėsnį, atitinkamo judėjimo sulėtėjimo.

Nors saulė neturi didelės įtakos potvyniams, vykstantiems žemėje, vis dėl to ji padeda kelti juos. Kai saulė ir Mėnulis susilygina (pilnaties metu) tada būna labai dideli potvyniai. Dideli pavasariniai potvyniai taipogi kyla susilyginus Saulei ir mėnuliuito cause these large tides. Kvadratūriniai potvyniai ir atoslūgiai yra žemesni ir sukeliami kai kampinis atstumas tarp Žemės ir mėnulio yra 90°.

Įsivaizduokime, kad žemės paviršius yra lygus ir visiškai padengtas vandens sluoksniu. Pagalvokime, kad mėnulio gravitacinė trauka trijuose taškuose yra vienoje linijoje su mėnuliu. Prisiminkime, kad gravitacijos jėga yra atvirkščiai proporcinga atstumui tarp masių. Taigi mėnulio gravitacinė jėga turi būti didesnė žemės pusėje atsuktoje į mėnulį, negu žemės viduryje ir žemės viduryne didesnė negu priešingoje nuo mėnulio žemės pusėje. Kuo didesnė jėga veikia masę, tuo masė patiria didesnį poveikį (šiuo atveju deformaciją). Taigi masė žemės paviršiuje, atsuktoje į mėnulį pusėje, turės didesnę deformaciją nei žemės viduryje, ožemės viduryje didesnę nei žemės pusėje, nusuktoje nuo mėnulio.

Skirtumas tarp šių deformacijų turi didelę reikšmę. Dėl šio skirtumo vanduo į mėnulį atsuktoje pusėje pakyla nuo paviršiaus ir taip pat susilaiko nuo mėnulio nusuktoje žemės pusėje. Taigi mes turime du potvynius vienoje ir kitoje žemės pusėse, kurie maždaug trunka pusę dienos.

Iš tikrųjų šie potvyniai nėra vienoje linijoje su mėnuliu. Potvynis į mėnulį atsuktoje žemės pusėje susidaro priekyje mėnulio, o kitas potvynis vienoje linijoje su pirmuoju, tik kitoje žemės pusėje.

Litertūra:

A.Juška, V.Kaminskas, V. Šlapkauskas “Jaunojo astronomo žinynas”, 1986
Iliustrutas žinynas “Astronomija”, 2000
www.astrol.lt
www.bol.ucla.edu/_simonep/Tides
www.space.com
Astronomy, the evoluting Universe ( the sixth edition), 1991.

Leave a Comment