Jonas Biliūnas „Brisiaus galas“

Jonas Biliūnas – lietuvių realistas, gyvenimo tikroviškumą ir realumą įžvelgęs ne išoriniame pasaulyje ar aplinkoje, o žmogaus viduje, asmenybėje. J. Biliūno apsakymai psichologiniai, nes juose keliami klausimai: ką žmogus jaučia, ką išgyvena? Apsakymuose vaizduojamas kasdieninis, paprastas gyvenimas, tai ir yra rašytojo kūrybos pagrindai.„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Paradoksalu, tačiau žmogaus šaltakraujiškumas ir nejautrumas atsigręžia prieš tą, kuris dar jaunystėje jautėsi jo mylimas, gerbiamas bei reikalingas. J. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris. Sunkios senatvės užklupto, visų užmiršto ir apleisto šunelio, Brisiaus, mintyse maloniai iškyla senų gerų laikų fragmentai. Prisimena jis save dar jauną, kai kiekvienas tik ir laukė, kada jį paliest, paglostyt galės. Dar pamena, kai tik ir taikydavosi jį pas save duonelės kriaukšlėle prisivilioti… Mėgavosi tada turbūt net nesusimąstydamas, kad gėrį keičia blogis, o malonumus – nuoskaudos. Ir štai, išaušo ta diena, kai dėmesys kaip saulė vakare nusileido, o vietoje jo – abejingumas… kartu su Brisiumi kentėti ir liūdėti verčiantys prisiminimai, išnyrę jo atmintyje – tai ne pagrindinė apsakymo tema. Pagrindinė tema – šūvis. Nenatūrali mirtis į Brisiaus gyvenimą atėjo tada… tada, kai jis sapnavo. Sapnas buvo mielas, džiugus, tačiau jį sudrumstė ir nutraukė šeimininko siluetas su šaudykle ant peties. Toks vaizdas šunelį sukrėtė, nenorėjo tuo patikėti Brisius. Patikėt norėjo tik tuo, kad jis tebesapnuoja. Pamažu artinasi ta akimirka, kai pasigirs šūvis, nužudantis senatvės kamuojamą Brisių ir žmogų tame, kuris pajėgs nuspausti gaiduką. Šeimininkas išdrįso, nesujaudintas bejėgiško šunelio inkštimo, jis visgi padarė tai, ko čia ir pasišaukė Brisių – užgesino padarėlio gyvybę. Bet labai įdomi ir jaudinanti apsakymo pabaiga, kai šunelis liko nesupratęs, kodėl po šūvio jo šeimininkas tiesiog paspruko? Kuris iš jų silpnesnis: prieš mirtį šeimininkui visgi norėjęs palaižyt kojas Brisius ar tekinomis nuo jo pabėgęs šeimininkas? Dvasiškai stipresnis šioje situacijoje buvo Brisius, tačiau išryškėjo kitas kontekstas, kultūrinis kontekstas, kai žudydamas nekaltą, silpną, bejėgį, žudai žmogų savy. Šiuo atveju šeimininkas fiziškai stipresnis už šunelį, pademonstravo, koks silpnas jis savo dvasia.

Dar prieš daugybę metų J. Biliūną jaudinę dalykai yra aktualūs ir šiandieniniame gyvenime. Metai bėgo, o žmonių ydos (nepagarba, abejingumas kitų nelaimėms, bėdoms) išliko. Tačiau, perskaičius „Brisiaus galą“, susimąstai apie mus supančius žmones, jų poelgius… Imi daryti išvadas, stengiesi nepasielgti su kitais taip, kad neįskaudintum kito bei besutryptum žmogaus savyje.