K.Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį- poemą „Metai“, patį geriausią ir, regis, reikšmingiausią lietuvių literatūros istorijoje. Jis yra valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijoje, artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi jų gyvenimu, kultūra, stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam žmogui ir gimė poema „Metai“, kurią sudaro 4 dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
Maironis- tautino atgimimo poetas. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis su žmogumi, istorinė Lietuvos praeitis- svarbiausios temos Maironio kūryboje. Jo eilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškus žmogas ir gamtos santykis. Tačiau jis rašė ne tik eilėraščius, bet ir poemas, satyras, balades. Ir visuose savo kūriniuose Maironis kalba kaip poetas šauklys, tėvynės pranašas.
Šatrijos Ragana- XX a. pr. rašytoja, rašiusi apie amžinąsias verybes: kultūrą, knygą, dvasingumą, jausmus. Į savo kūrybą dažnai įpina meilės, pasiilgimo, ilgesio, nerimo, liūdesio motyvus. Šatrijos Ragana atskleidė iki tol mažai pažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą, rašė apie bajorus ir nuo lietuvių kalbos nutolusią dvaro kultūrą, kvietė bendriems tautos rūpesčiams. Visa tai geriausiai atsiskleidžia apysakoje „Sename dvare“.
Jonas Biliūnas- pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą,suteikęs jam europietišką formą. Sukūrė lyrinį pasakojimą, visažinį pasakotoją pakeisdamas subjektyviu, kuris dalyvauja veiksme užjausdamas, suprasdamas, prisiimdamas kaltę ir atsakomybę. Graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas sukuria kalbėdamas ramiu ir santūriu tonu. Pagrindinis J. Biliūno kūrybos žanras yra trumpa lyrinė psichologinė novelė, kurioje jis ir atskleidžia didžiausias vertybes: dorybę, teisybę, laisvę.
V. Krėvė- prozininkas, dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos legendą, kuri XX a. pr. teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai, V. Krėvė buvo tarytum lietuvių dainius ir žynys, savo romantiškais raštais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Rašytojas iškėlė herojiškajį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimo išminčius, arba praeities didvyrius.
V. Mykolaitis-Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės-filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ ir romanas „Altorių šešėly“ yra V. Mykolaičio-Putino kūrybos viršukalnė. Kūryboje jaučiami trys periodai: ankstyvasis, simbolistinis, vėlyvasis. Visuose perioduose jo kūrybos žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų susidūrimo kryžkelėje, išgyvena abejonių, patiria vidinių konfliktų, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.
B. Vilimaitė- šiuolaikinės lietuvių literatūros rašytoją, subtilios lakoniškos, minimalistinės novelės autorė. Jos kūriniuose galima įžvelgti iš pirmo žvilgsio nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių kažkokią prasmę ar pamokslą. Pagrindinė tema- moteris ir jos likimas. Apie skaudžiausius dalykus- sudužusią meilę, praradimo kartėlį- rašytoja kalba santūriai, viena užuomina, subtilia detale pajėgdama atskleisti, kas dedasi herojaus širdyje. Vilimaitė vaizduoja kasdienį gyvenimą žmogaus, neprisitaikiusio nuolat kintančioje visuomenėje.
S. Šaltenis- XX a. prozininkas, dramaturgas. Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi Šaltenio kūryba peržengė literatūros ribas- ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūrų sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą-žmogų išlaisvinantį juoką.
Jurgis Savickis- XX a. lietuvių literatūros avangardistas, ekspresionizmo atstovas. Išleido kelis novelių rinkinius. Novelės nuo tradicinės lietuvių prozos skiriasi savo tematika, pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi. Savickis- originalus novelistas, nesilaikęs tradicijų, svariai prisidėjęs prie avangardistinio meno įsigalėjimo Lietuvoje.
B. Sruoga- įvairaipusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. XX a. publicistas, poetas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Jo žymiausi kūriniai- istorinė ir poetinė drama „ Milžino paunksmė“ ir atsiminimų knyga „Dievų miškas“. „Dievų miškas“ – tai autobiografinis kūrinys apie rašytojo patirtus vargus Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių literaūros poezijos tradicijų tęsėjas, netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Poezijos centre- Lietuva, tauta, kalba. Apie tai kalbama ir svarbiausiame ir ryškiausiame jo kūrinyje „Mažvydas“ iš trilogojos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. „Mažvydas“ – antroji trilogijos dalis, kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys ir idėjos.
J. Aputis – žymiausias XX a.antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą- konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės, sureikšmina, supoetina. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis, kontaktų su skaitytoju ieškantis pasakotojas. Žmogiškumą ir dvasią J.Aputis laiko didžiausiomis vertybėmis. Daugelis kūrinių paremti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudesio, susimąstymo intonacijas.
R. Granauskas- XX a. lietuvių literatūros realistinės krypties atstovas, rašęs noveles, apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. Novelėse labai svarbus gamtos grožis ir jos galia veikti žmogų. Granauskas, kaip ir jo kūrinių herojai, žiūri ne į save, bet į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Kūryboje atsispindi dabarties ir praeities priešprieša.
V. Junkaitė- šiuolaikinė lietuvių prozininkė. Ji siekia priartinti savo kūrybą prie paties gyvenimo, todėl joje dominuoja detalių natūralizmas, realistinio vaizdavimo tradicija. Nepaisant Juknaitės stiliaus tikslumo, racionalumo, jos kūriniuose akcentuojamas emocinis, o ne fizinis veikėjų paveikslas. Tai galima pastebėti ir jos apysakoje „Stiklo šalis“, atskleidžiančioje moters būseną susvetimėjusiame pasaulyje.
A. Vaičiulaitis laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu, kurio prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ir atvirai deklaruojamų idėjų. Jam rūpi didieji būties klausimai, nekintančios dvasinės vertybės, labai svarbi gamta.
J. Tumas –Vaižgantas- XIXa. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojas, realistas, kultūros veikėjas, tautino charakterio kūrėjas. Savo kūrinuose ne tik poetizavo, bet ir šaržavo, ironizavo žmogaus ir tautos charakterį. Jo tikslas- ne nudailinti, bet išryškinti lietuvius- fiziškai stiprius ir darbščius žmones. Apie tai ir kalba svarbiausiame savo kūrinyje- tautinio atgimimo epopėjoje „Pragiedruliai“