Šis straipsnis apie moteris, kurių noras mylėti, meilės ilgesys, pati meilė yra tapusi priklausomybe. Jos prisirišusios prie vyro, rodos, nesuvokiamo stiprumo jėga ir tą prisirišimą vadina meile.
Aklai įsimylėjusios, tarsi apsėstos ar užvaldytos magiškos būsenos, jos kenčia gniuždantį skausmą ir nepajėgia nieko pakeisti. Joms nepatinka daugelis mylimojo esminių charakterio savybių, nepriimtinos jam svarbios vertybės, o jo elgesys nuolatos skaudina. Tačiau prieraišia meile mylinčios moterys išradingai pateisina vyro prastą nuotaiką, pyktį, abejingumą, pažeminimus, neištikimybę ir taikstosi su tuo tikėdamos, kad jis pasikeis – tik reikia būti kantriai, atlaidžiai, mylinčiai. Reikia jį suprasti ir jam padėti. Savo nelaimei, jos įsimylėjusios vyrą, kurio iš tiesų negerbia pačios ir kuris blogai su jomis elgiasi.
Meilės dydį jos matuoja pagal savo kančios dydį. Paradoksalu? Šių moterų meilę kursto blogas vyrų elgesys su jomis. Tačiau kitaip jos nemoka. Jos neturėjo galimybės išmokti nei kitaip jaustis, nei kitaip galvoti, nei kitaip elgtis. Todėl ir tapo kančios kalinėmis.
Paneigtų jausmų metastazės
Vaikystės patirtys… Ne kartą rašyta, kaip stipriai jos veikia mūsų dabartį – suaugusiųjų gyvenimą. Todėl šia tema pasakysiu tik keletą dalykų: patyrusios didesnį nei normalioje šeimoje stresą ir skausmą (dėl pačių įvairiausių priežasčių – tėvų barnių, perdėto griežtumo ar globos, dėmesio, meilės stokos, per anksti primestos atsakomybės ir t. t.) tokios moterys išmoksta netikėti tuo, ką suvokia arba jaučia. Jos patyrė emocinį badą ir išgyventi galėjo tik paneigusios ar nuslopinusios savo poreikius.
Taip nutinka, kai moterys nepajėgia atskirti blogio nuo gėrio. Situacijos ir žmonės, kurių kiti natūraliai saugosi kaip grėsmingų, neatstumia šių moterų, nes jos nesugeba jų realiai vertinti. Nepasitikėdamos savo jausmais, jos įsitraukia į pavojus, intrigas, dramas, gyvenimo sunkumus – iššūkius, kurių kiti, kurių patirtis sveikesnė, vengia. Jos kartoja tėvų elgesį, nors būna prisiekusios sau, kad niekada taip nesielgs.
„Ir vėl tas pats!“ Kaip užkeikimas, karma, lemtis. O paprasčiau – tiesiog šeimos „palikimas“. Juk iš tėvų išmokstame būti moterimi arba vyru ir pažįstamą mąstymo ir elgesio stilių perkeliame į savo gyvenimą, savo santuoką. Gerai jaučiamės palaikydami tokius santykiuse, kurie mums jau žinomi, ir bendraujame taip, kaip mokame. Mes nesąmoningai atkartojame vaikystės santykius. Jeigu tėvai buvo šilti, rūpestingi, domėjosi, palaikė, besąlygiškai mylėjo, tai ir suaugusi moteris jaučiasi laiminga su žmogumi, kuris sukelia tokį pat saugumo, šilumos ir savigarbos jausmą. Ji natūraliai vengia žmonių, kurie kritikuoja, manipuliuoja, išnaudoja, nes toks elgesys jai tiesiog nemalonus ir atstumia.
Vyrams gyvenime dažniau nutinka kitaip – jie stengiasi išvengti skausmo užsiimdami daugiau išoriniais, o ne vidiniais dalykais. Niekas jau, rodos, nesistebi, kad vyras įkyriai prisirišęs prie darbo, sporto ar alkoholio – tai lyg ir „norma“.
Sutuoktinis, kurį išsirenkame, be abejonės, nėra toks pat kaip mūsų motina arba tėvas, bet su juo dažnai galime išgyventi tokių pat jausmų kaip vaikystėje ir patirti tokių pat išbandymų, kokių patyrėme augdami; galime atkurti vaikystės atmosferą, kurią gerai pažįstame, ir pritaikyti jau žinomus elgesio metodus. Daugeliui tai atstoja meilę. Mes jaučiamės laisvai, patogiai, „savi“ su žmogumi, su kuriuo galime įprastai elgtis ir patirti visus įprastus, pažįstamus jausmus. Netgi jei tie poelgiai buvo neveiksmingi, o jausmai nemalonūs, mums jie žinomi geriausiai (savas velnias visada mažiau baisus už pačią nežinomybę). Taigi ir moteris, sutikusi vyrą, galbūt labai subtiliai atkartojantį pažįstamą nuotaiką ar elgesį, palaiko jį „tuo tikruoju“.
Moters ir vyro, kurių elgesio modeliai atitinka vienas kitą kaip sudėtingos dėlionės dalelės, paslaptingas artumas sukelia ypatingą priklausomybės jausmą („Jis yra mano antroji puselė…“). Jeigu vyro elgesys atgaivina iš vaikystės žinomą bendravimo būdą ir dar „pasiūlo“ moteriai galimybę susigrumti ir įveikti vaikystėje patirtą skausmą ir bejėgiškumą, meilės stoką ir nereikalingumo jausmą, tuomet šis potraukis tampa nenugalimas. Taisyklė tokia – kuo daugiau skausmo patirta vaikystėje, tuo galingesnis stimulas išgyventi tą skausmą ir įveikti jį suaugus.
Moteris kartoja ir iš naujo patiria nelaimingus santykius – kad jie jai paklustų, kad juos įveiktų. Tai ne silpnos valios padarinys. Esmė – pats išgyvenimas, kuris labai stipriai jaudina moterį. Tas įkyrumas atlieka lemiamą vaidmenį ir dažnai tarnauja dėmesiui atitraukti, žvilgsniui nuo dar skaudesnių minčių nukreipti.
Egzaltuotas dramatizmas
Moterys, užaugusios disfunkcinėse šeimose, kur emocinė našta buvo per sunki, o atsakomybė per didelė, neskiria, kada jaučiasi gerai, o kada – blogai (pavyzdžiui, dažnai taip nutinka geriančių tėvų dukroms). Gėris ir blogis susipina ir galiausiai tampa viena. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, tačiau joms reikia santykių krizių, kad galėtų gyventi. Jos susižavi rūpesčių keliančiais žmonėmis – tarsi nesąmoningai ieško galimybių jaudintis, sielotis, nerimauti. Jos dažnai būna perdėtai jausmingos ir pačios provokuoja dramatiškus įvykius, keliančius stiprius išgyvenimus. Joms reikia netikrumo, skausmo, nusivylimų, ginčų, nes tik taip jaučia, kad gyvena, kad yra gyvos.
Gyvenant be stresų ir beviltiškų situacijų, kurias reikėtų nugalėti, į paviršių iškiltų vaikystėje nuslopintos, labai gąsdinančios emocijos, todėl moteris savaip mėgina įveikti kadaise patirtą baimę, pyktį, nusivylimą, skausmą ir taip rasti palengvėjimą.
Poreikis dramatizuoti tuo stipresnis, kuo didesnė nesutvarkytų „senų sąskaitų“ šūsnis. Jaudinanti galimybė nugalėti tai, kas kadaise gniuždė, ištaisyti senas klaidas, laimėti prarastą meilę tampa lyg narkotiku, be kurio gyvenimas, atrodo, neįmanomas. Tas narkotikas – priklausomybė nuo santykių – vienintelė jai žinoma priemonė išvengti savo tikrųjų jausmų: skausmo, emocinės tuštumos, baimės, pykčio. Jei ji būtų viena, šie siaubūnai tiesiog prarytų.
Snieguolė Kirijanovienė
