Impresionizmas

XIX a. paskutiniojo trečdalio ir XIX a. pradžios meno kryptis, susiformavo pirmiausia prancūzų tapyboje kaip priešprieša tikrovės idealizavimui, vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Terminas kilo iš prancūzų k. žodžio „impresion“ – įspūdis. Kryptis pavadinta pagal K. Monė paveikslą „Įspūdis. Saulėtekis.“ I874 m. surengta dailininkų impresionistų paroda. Jų kūriniuose svarbus šviesos, spalvų žaismas. Dailininkai vaizdavo realią aplinką, kasdienę buitį (daugiausia miesto), gamtą. Daug dėmesio buvo skiriama regimam kūrinio suvokimui. Norėdami atskleisti kasdienybės grožį, subtilią gamtos reiškinių kaitą, šviesos įttaką spalvoms, impresionistai paveikslus tapė gam-toje iš natūros. Buvo atsisakyta spalvų maišymo, pradėta tapyti „grynomis“ spalvomis, smulkiais potėpiais. Pvz., norėta-mi pavaizduoti žalumo įspūdį, nenaudojo žalios spalvos, o skaidė ją į sudedamąsias dalis: piešė mėlyną, šalimais – gelto-ną ruoželį. Iš tolo atrodo žalia, nors iš tiesų – dvi spalvos. Skulptūrai būdinga dinamiška kompozicija, kurianti turtingus profilius ir judesio įspūdį, grublėtas paviršius, įvairi faktūra. Žymiausi dailininkai ir skulptoriai – pranc. Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro, Eduardas Manė, Edgaras Dega, vok. Maksas Lybermanas, Lovisas Korintas, italai Džž. Fatoris, M. Rusas, rusas V. Serovas, liet. V. Eidukevičius, M. Cvirkienė, P. Kalpokas.

Muzikoje kompozitoriai stengėsi perteikti regimųjų ar girdimųjų įspūdžių, antikinio meno kūrinių, tolimųjų kraštų eg-zotikos sukeltas nuotaikas (dažnai simbolines); daug dėmesio skyrė muzikinio skambesio spalvingumui; orkestre gausiai naudojo in

nstrumentų solo, atsisakė griežtos ritmikos; mėgo smulkiuosius žanrus. Muzikoje impresionizmas susiformavo XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Prancūzijoje. Žymiausi kompozitoriai – pranc.. K. A. Debiusi, M. Ravelis, A. Ruselis; ispanas M. de Falija, italas O. Respigis; rusai N. Čerepnikas, S. Vasilenka, A. Sriabinas; liet. – J. Gruodis, S. Vainiūnas.

Tačiau impresionizme vyrauja tapyba (simbolizme – muzika). Impresionizmas – vaizdo kultūra. Literatūroje impresio-nizmas labai artimas simbolizmui, kartais net neskiriamas kaip atskira srovė. Impresionizmo estetikos filosofinis pagrin-das yra įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią aki-mirką. Impresionistų kūrybai būdingas trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių išgyvenimų perteikimas. Vaiz-dus, detales kūrinyje sieja ne mintis, o nuotaika. Nesigilindami į tikrovės esmę, pabrėždami asmeninį, jausminį pasaulio suvokimą, impresionistai atsisakė visuomeninės tematikos, socialinių apibendrinimų vaaizdavimo, racionalių konstrukci-jų, siužetų, iškėlė spalvos, garso, žodžių niuansų (skirtingų minčių) reikšmę. Impresionizmo lyrikai būdingas vaido tapy-biškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savaran-kiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis ritmas. Dramoje vyrauja poetiniai elementai, įtaigūs dramatiški išgyvenimai, joje mažai buitinio konkretumo, neryškus veiksmas.

Impresionistiniame tekste nėra motyvacijos grandinių, pasakojimo schemų, nėra ryšių. Pasakojimas trūkinėjantis, spontaniškas – atspindi psichikos procesus, siejamas asociatyviai. Daugybė daugtaškių, nutylėjimų, nėra temų nuoseklumo, bet tekstas vientisas, jį sieja psichikos išgyvenimai, nuotaikos.

Būdingas iracionalumas. Da
aug kas nepaaiškinama ir paslaptinga, apie gyvenimą ir žmogų negalima padaryti galutinių išvadų. Kūrėjai nesistengia aprašinėti daikto, reiškinio ar žmogaus, o kalba apie jo sukeltą įspūdį. Kiekvienas žmogus mato kitaip, kiekvienam pasaulio reiškiniai palieka kitokius įspūdžius, todėl apie tą patį dalyką gali būti visai skirtingai parašyta. Impresionistai įteisina atsitiktinumą, netikėtumą, pirmojo įspūdžio svarbą. Jų kūriniuose tai, kas tikra, ir tai, kas sukurta vaizduotės, nebėra griežtai atskirta. Impresionistams svarbi gamta ir žmogus su savo kultūra. Impresionistų personažas vienišas, uždaras, gyvena savame pasaulyje. Rašytojai aprašo tik vieno personažo psichiką, įspūdžiai atsiranda ir nyksta, jie dabarties pozicijoje išgyvenami per „aš“. Kiti pasauliai (veikėjai) – mįslės, jie uždari. Veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, tiesiog yra gyvas žmogus. Gamta amžina, jai nereikalingas kūrėjas. Aprašoma gamta, atsispindėjusi personažo psichikoje. Gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas, žmogus – tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darosi nepastebimi.

Kūrinio vertė – įspūdžio intensyvumas. Meilės ir mirties tema daugiausia išgyvenimų, labiausiai sujaudina psichiką. Tikras gyvenimas – kontrastų gyvenimas, todėl impresionistų kūriniuose nėra laimingos meilės. Laiminga meilė – rutina, meilės nužudymas. Impresionizmo bruožų yra R. M. Rilkės, S. Malarmė, K. Hamsuno, H. Hofmanstalio, K. Tetmajerio, K. Baltmonto, M. Prusto, Dž. Džoiso kūryboje. Lietuvoje – I. Šeiniaus, Šatrijos Raganos ir kitų kūryboje.

Leave a Comment