BAROKAS
XVII a. Vakarų Europoje išryškėja dvi literatūros ir meno kryptys: barokas ir klasicizmas.
Kryptis – tam tikro laikotarpio daugelio autorių kūriniai, kuriuos jungia bendrybės. Pirmiausia, kryptis turi bendrą filosofinį pagrindą, panašų gyvenimo reiškinių vertinimą. Antra, ryški savita estetinių pažiūrų sistema (t. y., panašiai suvokia literatūros esmę bei paskirtį), ankstesnių literatūrinių tradicijų vertinimas. Be to, kryptis išsiskiria tematika, žanrais, kūrinių konfliktais, herojų elgesiu, stilistiniais ypatumais.
Barokas iškilo XVI – XVII a. sandūroje Italijoje bei Ispanijoje ir gyvavo iki XVIII a. vidurio. Terminas kilęs iš itališko žodžio barocco – ,,keistas, įmantrus, puošnus, neįprastas“ (ispanų k. ,,vingrus, įnoringas“, portugalų k. – ,,netaisyklingos formos“). Barokas žymi ir tapybos bei architektūros stilių. (Geriausi barokiniai kūriniai Lietuvoje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Pažaislio ansamblis Kaune.) Kartais ankstyvasis barokas vadinamas manierizmu, vėlyvasis – rokoko (ypač puošnus).
Barokas nuo renesansinio meno ir griežtų formų klasicizmo skiriasi dekoratyviniu puošnumu, manieringu linijos vingrumu, ištaiginga išore, šviesos bei šešėlių subtiliu žaismu, priešingų dalykų derinimu (pavyzdžiui, kūniško malonumo ir asketizmo). Baroko dailė pirmiausia turi puošybinę paskirtį (rūmų interjero dalys, prašmatnūs buities daiktai), kupina iškilmingumo, veržlios dinamikos. Vienas žymiausių baroko menininkų – P. P. Rubensas. Nesiliaujantys karai ir religinė nesantaika išpopuliarino prievartos temą: tapytojai piešė kruvinas scenas arba kankinius. Garsūs kompozitoriai J. S. Bachas, G. H. Hendelis, K. Monteverdis, A. Vivaldis kūrė baroko stiliaus kantatas, oratorijas, operas ir kitus monumentalios bei puošnios muzikos kūrinius.
Barokas ir XVII a. pasaulėvaizdis. XVII a. – naujo pasaulėvaizdžio, naujų moralinių vertybių atsiradimo amžius. Renesanso epochoje pamažu įsitikinama, kad Žemė nėra Visatos centras. Keliautojai, jūreiviai ją pamatė daug didesnę, negu buvo vaizduojamasi. Žmogus tarsi sumažėja Žemės fone. Daiktai praranda ankstesnį santykinį dydį, pavyzdžiui, ta pati Žemė – tik nedidelis taškas begalinėje erdvėje aplink ją. Astronominiai atradimai parodė, kokia dangaus kūnų gausybė (G. Galilėjus teleskopą pasigamino 1609 m.). Buvusios ant Žemės tiesios linijos žmonių sąmonėje virsta pasaulio kreivėmis. Tas sudėtingas pasaulis visą laiką juda: Žemė sukasi apie savo ašį, aplink Saulę. Pasaulio judėjimą ir sudėtingumą atspindi barokiniai statinių puslankiai, įspūdingos arkos, laužytos linijos, kelios frontonų (frontonas – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada durų, lango) dalis) plokštumos, skęstanti prieblandoje perspektyva (perspektyva – toli esančių daiktų vaizdas).
Tuo laikotarpiu vėl sustiprėjo religinės pažiūros, tarsi atgimė viduramžiai, ypač tuose kraštuose, kur katalikybei pavyko įveikti protestantizmą, pavyzdžiui, Ispanijoje.Baroko literatūrai būdingas ne tik dekoratyvus žodinis puošnumas, kūrinio minties bei formos sudėtingumas, įmantrus priešybių derinimas, bet ir gili būties filosofinė potekstė. Įteisino paradoksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemoms. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su Biblijos motyvais. Vienas pagrindinių baroko literatūros leitmotyvų (leitmotyvas – turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reikšmę; pagrindinis motyvas) tampa pasaulio garbės ir didybės nepastovumas. Vis įsakmiau kartojami Biblijos žodžiai: praeina šio pasaulio garbė ir galybė. Baroko žmogus blaškosi tarp proto ir jausmo, turto ir skurdo prieštaravimų, skausmingai ieško gyvenimo prasmės. Dažnai kartojamas lotyniškas posakis ,,Memento mori“ (,,Atsimink, kad mirsi“). Visa panašu į vaidinimą, nes visa tarsi netikra, neamžina. Kas vakar atrodė didinga, kilnu, nenugalima, šiandieną jau menka. Nuolatinis keitimasis – šypseną keliantis liūdesys. Suabejojama žmogaus galiomis ką nors pakeisti žemėje, pasaulis – mugė, gyvenimas – teatras, kiekvienas slepia savo veidą ir plėšia kaukes nuo kitų. Tikrovė – žmogaus kovos su panašiais į save arena. ( anot, B. Graciano, ,,žmogus – vilkas tarp žmonių, tokių pat vilkų“). Chaotiškame pasaulyje viešpatauja Niekas. Meilė – liga, vergiška priklausomybė, ,,nuodai su aistros nektaru.“ Vienintelė tikrove laikomas anapusinis pasaulis. Pesimizmas nesuabsoliutinamas. Tik mąstydamas apie mirtį žmogus ima suvokti gyvenimo grožį, tik po nakties išbandymų jį apima džiaugsmas pasirodžius šviesai. Tad baroko literatūra, ypač poezija, kviečia ieškoti tiesos įveikiant neviltį, mirtį ir maištą; ji rodo, kad tiesa slypi už to, ką žmogus mato prieš akis.
Kitas bruožas – įmantrus kontrastų derinimas. Pavyzdžiui, rafinuota (įmantri, rinktinė, tobula) kalba ir šiurkštus elgesys sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, erotiniai motyvai ir religinio jausmo protrūkiai, pilka kasdienė buitis ir stebuklai, mistika, tas pats dalykas juokingas ir tragiškas, verčiantis nusikvatoti ir susimąstyti. Toks požiūris susijęs su kazuistika (mąstymo ir įrodinėjimo būdas, bendruosius teiginius taikant specialiems atvejams). Kai kurie kazuistai įsigudrindavo įrodinėti abejotinus dalykus kaip nenuginčijamą tiesą, arba piešingai. Kazuistai šalia teisingo bendro atvejo pateisina kitą, jei jo nedraudžia sąžinė (pavyzdžiui, negalima žudyti, bet galima užmušti neobjektyvų teisėją). Todėl susikuria tarsi dviejų tiesų versija. Tikra gali atrodyti ir tiesa, ir netiesa.
Kai kurie baroko rašytojai manė, kad menas turi tarnauti tik nedaugeliui išrinktųjų ir mokytųjų, reikalavo, kad literatūra (ypač poezija) būtų kuriama sudėtingu stiliumi, todėl daug metaforų, palyginimų, antitezių, hiperbolių… Rašytojo tikslas – nustebinti skaitytoją. Kūrinio mintis paslepiama, reikia proto pastangų, kad skaitytojas suprastų, tai padaryti gali ne kiekvienas, todėl tai – kultinė literatūra. Kiti baroko kūrėjai stengėsi lakoniškai išreikšti mintį, kiekvienam žodžiui suteikti kuo daugiau prasmės, todėl jų kūriniuose daug paradoksų, aliuzijų, mįslių. Skaitytojas nustemba, iš pradžių gal net nesupranta, apie ką kūrinys, skaito kelis kartus, kol suvokia ir pajunta pasitenkinimą, nes nugali sunkumus.Baroko literatūrai būdinga žanrų įvairovė. Greta tradicinių, iš antikos paveldėtų ,,didžiųjų“ žanrų – epo, tragedijos, komedijos, populiarios tampa mažosios formos: epigrama, emblema, akrostichas (eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pirmos raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį), anagrama (raidžių sukeitimas vietomis žodyje kitam žodžiui sudaryti, pvz., ,,kalnas“ – ,,klanas“, ,,opus“ – ,,supo“), apoftegma (trumpas, sąmojingas ir pamokomas posakis arba pasakojimas; artimas aforizmui), logogrifas (mįslė arba galvosūkis, kurio esmę sudaro užmintojo žodžio skiemenų, raidžių perstatymas arba išmetimas, kad išeitų kiti žodžiai), trenas (rimto, gedulingo turinio eilėraštis, skirtas mirusiam apraudoti), elegija. Baroko kūrėjai mėgo žaisti žodžio etimologija ( žodžio kilmė, giminystė su kitais tos pačios ar kitų kalbų žodžiais), forma ir prasme. Populiari buvo herbinė poezija. Tai trumpi 6 – 8 eil. eilėraščiai, komentuojantys herbo simboliką, susiejantys su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnais. ,,Herbiniai“ eilėraščiai kartu su herbo atvaizdu dažniausiai buvo dedami knygos pradžioje ir sudarė dalį pratarmės ar dedikacijos. Proginiuose kūriniuose esama įdomių formos ieškojimų: rašomi kvadrato, kryžiaus, piramidės, rombo formos eilėraščiai, derinami prozinis ir eiliuotas tekstai. Mėgstami įvairių kalbų bei eilėdarų rinkiniai. Specifine baroko poezijos rūšimi laikyti ,,makaronikai“ – eilėraščiai, kuriuose bandoma derinti skirtingų kalbų žodžius bei gramatines formas, stengiantis sukelti komišką efektą, nustebinti skaitytoją, įtraukti jį į įdomų intelektualinį žaidimą. Prozoje buvo populiarūs atsiminimai, dienoraščiai, pamokslai, kelionių aprašymai.
Barokas iš pradžių ryškesnis poezijoje, vėliau – dramoje (kuo tragedija žiauresnė, tuo geresnė). Žymiausi poetai: Italijoje– Dambatista Marinas, Ispanijoje – Luisas de Gongora. Žymiausias dramaturgas – ispanas Pedras Kalderonas.Pedras Kalderonas de la Barka (1600 – 1681) paliko apie 220 įvairių dramos kūrinių. Labiausiai žinomos jo filosofinės dramos ,,Gyvenimas yra sapnas“, ,,Ištvermingas princas“, ,,Oro duktė“, ,,Šiame gyvenime viskas yra tiesa ir viskas yra melas“, komedijos ,,Meile nežaidžiama“, ,,Dama vaiduoklė“, ,,Sunku saugoti namą su dviem išėjimais“, ,,Paslėptas kabaljeras“. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų k. rašiusio Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII – XVIII a. lietuviškų panegirikų, epitafijų, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
BAROKO TEATRAS
XVII a. – teatro amžius. Tačiau klasicistinis (Prancūzijoje) ir barokinis (Ispanijoje) teatras smarkiai skiriasi. Klasicizmo teatrui svarbu tekstas, baroko – reginys. Ispanijos dramaturgai nelabai rūpinosi savo kūrinių spausdinimu, yra daug anoniminių pjesių. Klasicistiniame teatre laikomasi žanrų grynumo, taisyklių, barokiniame linkstama į žanrų sintezę. Klasicistinis teatras pirmiausia prabyla į protą, barokinis – į protą, jausmus ir pojūčius kartu. Reginiui sustiprinti barokinėse pjesėse rodomos skulptūros, paveikslai, skeletai. Jie yra ir dekoracijos, ir metaforos, ir veikiantieji personažai. Dekoracijos labai puošnios, jas piešdavo garsūs to laiko menininkai. Baroko teatras atkuria gyvenimą, tačiau ne tą kasdienišką, pilką, o pilną netikėtumų, kartais šventišką, todėl pjesių veiksmas labai dinamiškas. Ispanai teatrą suvokė kaip gyvenimo veidrodį, kita vertus, į patį gyvenimą žiūrėjo kaip į teatrą. Scenoje matoma kelių menų sintezė. Į tekstą dažnai įterpiami dainuojamieji intarpai, scenos reginį paįvairina šokiai (baletas). Ispanijoje atsiranda sarsuela – lyrinė pjesė, kurioje dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiais. Ispanai labai mėgo teatrą, geriausias vietas teatre reikėdavo užsisakyti iš anksto. Daug klajojančių trupių.Vaidindavo dieną, tik rūmuose vaidinimai vykdavo vakare, 3 tūkstančių žvakių šviesoje. Spektakliai vykdavo ir aikštėse, kiemuose, žiūrovai įsitaisydavo ant stogų. Pertraukų metu vaidindavo klounai, būdavo šokami liaudies šokiai. Žiūrovai mėgo įvairius efektus, triukus, būta sudėtingų įrengimų. Didelę reikšmę pjesės idėjai suprasti ir papildomas prasmes turėjo scenos erdvė: ,,viršus“, ,,apačia“, ,,priekis“, ,,giluma“, įvairūs daiktai, tampantys metaforomis. Pvz., ,,ola“ reiškė paslaptį, nežinojimą, ,,bokštas – kalėjimas“ – liūdną žmogaus egzistenciją. Svarbu, iš kurios scenos pusės ateina veikėjas, kur link eina…
Labai populiarios ,,apsiausto ir špagos“ pjesės. Joms būdingi bent du epizodai: veikėjai dažnai persirenginėja (paprastai moteris persirengia vyru) ir dėl to įvyksta daugybė nesusipratimų, o vyrai konfliktus sprendžia špagomis. Valdžiai nepatiko persirengimai, 1615 m. pareikalauta, kad aktorės nepersirenginėtų vyrais, o jei tai būtina, tai turi vilkėti apsiaustą iki kulnų. Bažnyčia sceną stengėsi panaudoti religinių idėjų aiškinimui, tad palaikė teatro tradiciją. Kita vertus, teatras buvo ir persekiojamas, ypač komedijos, nes ugdo malonumų troškimą, tingulį ir visiškai užmuša norą kariauti.