Henrikas Radauskas

(1910-1970)
Atsižadėjęs politinio ir tautinio užsiangažavimo („Aš nestatau namų, aš nevedu tautos”), pasirinko meno autonomiškumą vieninteliu kūrybinės egzistencijos principu. Į poetinės kūrybos centrą iškėlė estetinio suvokimo ir konstravimo galią, pakeitęs lietuviško lyrizmo emocinį atvirumą skeptiško intelekto pozicija, širdingų išsiliejimų stichiją – racionalia architektonika, užuominų punktyrą – ryškiu vaizdo kontūru.
Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Radauskas domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis, pamėgo O.Mandelštamo, B.Pasternako, I.Babelio kūrybą. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo, naivios „žaliojo sodžiaus” adoracijos ir padrikos formos, nes jau praėjo laaikas, kai „visokeriopa formos anarchija buvo madoj”. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų persikėlė į JAV, lankstė metalinius vamzdžius vienoje Čikagos gamykloje, nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai, P.Verlaine’o, S.Mallarme, R.M.Rilkės poezija buuvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka”. „Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis vertas konversacijos objektas” – liudija A.Nyka-Niliūnas, artimas bičiulis.
Jau pirmajame rinkinyje Fontanas (1935) Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai (eilėraštis gimsta ne

e iš jausmų, o iš konstruojančio intelekto, pasak P.Valery). Poeto autobiografija ir dvasinė istorija liko anapus kūrinio, neįsismelkdama jokia intymia detale. Psichologinė asmenybės patirtis ir kūrybos aktas Radauskui – skirtingi dalykai, o neoromantikams daugmaž sutapo, todėl „Fontano” autorius jiems pasirodė „grynas poezijos formalistas” („Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna.” rašė A.Miškinis). Radauskas projektavo eilėraštį kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu ir švariu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartymais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tiesoms („Fontano” leksikoje visiškai nėra politinių ir socialinių kategorijų).
Ginčydamasis su neoromantinės lyrikos tautinio idealizmo ir atviro jausmingumo nuostatomis, Radauskas gamtinių įvaizdžių fondus, eilėraščio muzikalumą, sakinių ir strofų simetrijas formavo šitos lyrikos kontekste. „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tiikiu”, – rašė pirmutiniame knygos eilėraštyje, kartodamas būdingiausią J.Aisčio ir S.Nėries įvaizdį. Jis išlaikė pasaulio stebuklingumo pojūtį kaip psichologinį eilėraščio branduolį. „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O senas, virpantis mėnuli, / O begalinis liūdesy!” Jis matė gamtos detales per „grožio kristalą”, kuris viską transformuoja į poetiškumo lytis. Jo eilėraščiuose „kriaušė supas kaip auksinis varpas”, „piemenys liūdnam miške dainuoja”, „pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt”, „naktis kaip ašara šviesi”. Grožio momentas tampa būties viršūne, kuri atsiveria kaip prislopinta ekstazė. „Aš žvaigždę krentančią ka
aip vaiką pakeliu / Beribėse platybėse”. Tai eilėraščio kulminacija – jos link slenka lanksčios vaizdų spiralės, fonetinių sąskambių girliandos, sinkopio ritmai ir heiniškai sekama išgyvenimo istorija. Radausko eilėraštis turi ryškią kilimo aukštyn trajektoriją ir išlaiko vientisą judėjimą, kurį pabrėžia rafinuoti pakartojimai, pamėgti dainiškoje neoromantikų lyrikoje.
Poetinės idealizacijos aktą, kuriuo grindžiamas klasikinis eilėraštis, stebi skeptiška ironija, blaškydama žydras spalvas ir pakilų toną. Radauskas nepakentė patetikos, kaip ir keturvėjininkai, perėmęs iš avangardo lyrikos devalvacijos mostą, idealumo ir kasdienybės kaktomuša, staigius intonacijos permušimus. „Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę / (Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių). / Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis / Ir Morzė mirksi mirgančiu variu”. Pasaką, atitrauktą nuo kaimo šaknų ir mažos tautos herojinių legendų, poetas uždaro šiuolaikinės civilizacijos aplinkoje (asfaltas, taksi, garvežys, peronas, telegrafo stulpai), kurioje ji bando droviai skleistis, jungdama gyvybę ir geležį į naują poetiškumo normą („Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio / Dėl saujos saulės avižų”). Dominuoja gyvybės siautulys, kuris Radauskui, kaip ir K.Binkiui, buvo svarbiausia estetinio grožio prielaida ir pasaulį purtanti dinamikos jėga. „Akim ir lūpom paimu / Žydėjimą pašėlusį, / Klajodamas po kaimus / Birželio debesėliuose”. Ekspresionistiniai „100 pavasarių” įvaizdžiai ir vaizdingieji veiksmažodžiai, įstrigę atmintin, diktavo energingą sąvokų maišatį ir atakuojantį žodžio judesį („Žaluma kulkosvydį / Paleidžia mirgantį ir skambų”; „Nuo liūdesio lig ilgesio / Degsiu iliuminaciją”; „Velniop nu
ueina aukštas menas”). Išmušti iš savo vietų daiktai jau nebegalėjo grįžti į ramybės būsenas, o sukosi didžiuliame verpete, ardydami nusistovėjusią tvarką, bet nepereidami vienas į kitą, nes nebeliko aiškaus reiškinių metamorfozės ir pasaulio raidos dėsnio, kuriuo rėmėsi klasikinės lyrikos metaforika. Griežta eilėraščio strofa, sustabdžiusi besisukantį reiškinių verpetą, virsta alogiška kontradikcijų pyne.
Vienkiemy kvailas spindinčiom akim šunytis
Loja į drebantį klane mėnuli jauną,
Namo parėjęs jaunikaitis pradeda rūkyti
Ir užsimerkęs nusišauna.
Radauskas – ironikas, kaip ir J.Savickis – nesiima aiškinti nedermės priežasčių. Pasaulis – „marionečių naktis”, kurioje „Bacho fleita groja apie mirtį”. Aplinkui „daiktai išmirę”, ir vienišas žmogus klausinėja: „Kas įmetė mane tamson ton?” Marionetės ir „violetinis arlekinas”, „meilė, kardai ir dekoracijos”, „patefono ilgesys” ir žydintys mergaitės poakiai Radausko lyrikoje, kaip ir J.Savickio novelėse, dangsto tragišką žmogaus netikrumą („Aš drebu skaitydamas istoriją”).
Radauskas, užslėptos egzistencinės nevilties poetas („Bet man šiandien vis vien atrodo, / Kad gyventi nėra prasmės”), kūrė antirealybės Pasaką, kur klaidžioja daiktų sielos, išsinėrusios iš empirinės logikos, braido Paukščių Tako smiltimis keisti sapnai, atitrūkę nuo žmogaus, netikėčiausiai susipina erdvės ir laikai, gyvybė ir mirtis be jokios metafizinės prasmės, kurios nebeieškojo ir kiti šio meto „individualistai” (S.Anglickis, V.Katilius). „Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, / Kaip cypia mirdama akimirka. / Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda. / Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia”. Pasaulis pilnas įstabaus mį
įslingumo, kurio negali pastebėti analitinis protas ar intymioji emocija. Jį pagauna tik išgrynintas poetinis suvokimas, teikiantis vaizdų junginiams gilią ir aktyvią potekstę, kuri yra vizinė, o ne emocinė. „Spindinčiom ir virpančiom spiralėm / Vaikšto saulė ežero gelmėj, / Kur žalių žolių švelniom rankelėm / Moja kūdikėlių slėpiniai”.
Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo sankryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas, metonimijas ir aliteracijas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris”. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtingiausių dalykų. Vaizduotės skrydis, drąsus, lengvas ir plastiškas („Ir per linksmą žolę ritosi / Dievo didelė širdis”), suteikia žodžiui galią paversti daiktinę medžiagą spindinčia grožio konstrukcija. Kur praeina Mūza, ten „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti”. Poeto siela vaikšto po rojų, kalbasi su dievais, o paskui „giesmes angelo” kartoja. Poezija stovi būties centre – kai pasigirsta „sidabrinės dainos gaida”, javai puola ant kelių ir nutyla paukščiai. Poezija – vienintelė atspirtis prieš istorijos kataklizmus ir pačią mirtį, į kurią žmogus plaukia kaip upė į marias. „Ir srovena giesmės nemarumas, / Ir esu kaip žvaigždė begalinis”.
Susiklostęs moderniosios lyrikos atmosferoje, Radausko eilėraštis ėjo savo keliu nesiblaškydamas ir mažai tesikeisdamas iš rinkinio į rinkinį (Strėlė danguje, 1950; Žiemos daina, 1955; Eilėraščiai, 1965). Jis nepasidavė avangardistiniam plakatiškumui, o fanatiškai ieškojo pačios tiksliausios, mikroninės prasmės dalelytės, tvirtos sakinio disciplinos, aiškios ir išbaigtos kompozicijos, siekdamas geometrinio brėžinio ir klasikinės tvarkos (tiksliųjų maironinių rimų skambesys), kuri dar nebuvo nei pakankamai išplėtota, nei kanonizuota lietuvių poetikoje. Jis neprisiėmė sielvartingos melancholijos ir bejėgiškumo intonacijų, o pulsavo tramdomo vidinio smarkumo, pavasarinio ūžesio jėga, pastatyta, tiesa, į skeptiškos abejonės bei ironiško stebėjimo nuošalę. Jis kategoriškai nusigręžė nuo bet kokios retorikos, paklusęs akmeizmo tezei: vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė. Sudėliotas iš konkrečių, regis, visai savarankiškų vaizdo kadrų, tarytum vitražas („O lapuose paklydęs, cypia mažas, / Geltonas kaip viščiukas spindulys”), jis vis tiek ekspansyviai kyla į savo kulminaciją ir vos ne į baladinę užsklandą. Tvirtai sugniaužtas, juvelyriškai nušlifuotas, klasiškai išbaigtas Radausko eilėraštis, universalus konstruktyvumo tendencijomis ir europietiškų kultūrinių asociacijų gama, buvo pakankamai lietuviškas savo vidine sandara, nenutraukusia ryšio su klasikine tradicija ir taisyklinga, griežtai gramatiška tarpukario poetine kalba.
Kurdamas eilėraštį kaip hermetišką ir autonomišką struktūrą, adresuotą elitinei sąmonei, Radauskas nemanė, kaip keturvėjininkai, kad toji struktūra – tik formos žaidimas. Poezija jam buvo maištingų dvasios gelmių santykis su būtimi, nepalenktas jokiems aprioriniams sprendimams („Aš daug turiu tokių gelmių, / Kurios su nieku nesiderina”), tikėjimas būties chaosą įvaldančia meninio žodžio galia. Tokiu pagrindu susiformavo individuali aukšto meistriškumo Radausko poetika. Paradoksiškas perėjimų netikėtumas ir klasikinė formos precizija, stulbinanti poetizmų ir prozaizmų maišatis, įveržta eilutės melodija ir stabdanti perkėlimų grandinė, kuri suskaldo lekiančią eilutę į laisvas šnekamojo tono atkarpas, demontažinė kompozicijos technika ir kondensuota architektonika be jokio balasto – visa tai sukūrė uždarą nepaprasto stiprumo įtampos lauką, kuriame iškyla ir gyvuoja kūrinys.
Radauskas – centrinė XX a. lietuvių lyrikos figūra, pakreipusi jos raidą individualių koncepcijų ir individualių stilių vaga, įtakingai vadavusi poetinį žodį iš utilitarinės tarnybos politinėms ideologijoms ir praeinantiems režimams.

Leave a Comment