Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje. Jis – lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį.Šis poetas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo – Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigęs seminariją vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofonopranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937 – 1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944 – 1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo pracūzų įstaigoje. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją.Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Vašingtone.

APIE KŪRYBĄ

Kritikai mano, kad H. Radausko rinkiniuose, išleistuose 1930 – 1965 m. dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale. Eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių. Kaip vieną pagrindinių H. Radausko poezijos skiriamųjų bruožų kritikai paprastai įvardija lyrizmo nebuvimą, tiksliau autorefleksijos, aiškaus subjektyvumo, lyrinių nuotaikų vengimą. Jų vietą užima daiktų ir fenomenų pasaulis. Tačiau dėl šio principo poezija netampa realybės imitacija: eilėraščių pasaulis pasireiškia transformuotas, tarsi naujai perdėliotas pagal savitus dėsnius, atsisakoma natūralios, įprastinės logikos. Taip sukuriamas ypatingas estetinis įspūdis. Kadangi daiktai ir fenomenai, kitaip tariant, teksto figūros, atpažįstami juslėmis, šios tampa svarbia H. Radausko eilėraščių dalimi, jusliškumo principas keičia jausmingumo principą. H. Radauskas pasiekia dvi fundamentalias realijas, būtent, gyvenimą ir mirtį. Jie suprantami kaip vieninteliai absoliutūs faktai, iš kurių sąveikos gimsta visi sudėtingi žmogaus minčių ir jausmų raštai.

Juslinis suvokimas nėra atskiras nuo kitų žmogaus sąveikos su pasauliu sričių – euforinio ar disforinio, intelektualaus vertinimų, aistrų ir pasijų. Galima pastebėti tokį dėsningumą: aistros bei pasijos dažniau skleidžiasi tuose Radausko tekstuose, kur intensyviai veikia jutimai, per juos objektas ima veržtis į subjekto lauką, dominuoti. O ten, kur jutimai minimaliai reiškiami, ryškėja lyrinės nuotaikos, santykis su pačiu savimi; juslinė percepcija nusilpsta ir jos vietą užima meditacija, sapnas. Šie du suvokimo poliai ypač ryškūs tuose eilėraščiuose, kuriuose subjektas atsiduria jusliniu požiūriu kraštutinėse situacijose. H. Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios šio poeto poezijos savybės. „Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu kaip kiti apie pinigus, investicijas, nuosavybę, VLIKą ir ALTą. Be aukščiau minėtų dalykų, jis dar ypatingai mėgo diskutuoti gramatikos, žodyno ir literatūros teorijos klausimais“. – taip apie savo buvusį draugą kalbėjo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nors H. Radauskas dažnai vadinamas didžiausiu lietuvių poetu po Maironio, jis nepradėjo naujos poetinės mokyklos, nesišliejo prie kitų, nebuvo pakviestas į „Žemės“ antologiją, nors į ją buvo pakviestas daug vyresnis J.Kėkštas. H.Radauskas dar Lietuvoje siekė laisvinti lietuvių poeziją nuo daugybės įkyrėjusių štampų ir draudimų, nuo, anot T.Venclovos, vadinamojo papievių lyrizmo ir pseudopatriotinės retorikos, norėjo pakelti ją iki pasaulinės literatūros aukštumų.

H. RADAUSKO PARAŠYTOS IR IŠLEISTOS KNYGOS

• Fontanas: eilėraščiai. Kaunas. 1935 m.• Strelė danguje: eilėraščiai. Čikaga. 1950 m.• Žiemos daina: eilėraščiai. Čikaga. 1955 m.• Eilėraščiai: rinktinė ir naujų eil. sk. „Žaibai ir vėjai“. Čikaga. 1965 m.• Eilėraščiai (1965 – 1970): pomirtinė poezijos knyga/ [parengė J. Blekaitis]. Čikaga. 1978 m.• Lyrika. Vilnius: Vaga, 198 m.• Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu: eilėraščiai. Kaunas: Šviesa, 1993 m.• Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m. (Baltų lankų literatūros kolekcija).• Radauskas apie kūryba ir save,recenzijos ir straipsniai, Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje/ sudarė G.Viliūnas. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m.• Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1999 m. (Rinktinė lietuvių poezija).

Eilėraščiai

DAINOS GIMIMAS

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuojuSu vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvosVirš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

MŪZA

Siuvėja mūza iš Denis paveiksloAnt suolo deda siuvinį, pakyla,Nueina vasaros tuščia gatve,Pageltusia tartum kiniečio veidas.Marga suknelė ima lipti laiptais,Ir jai po kojom ąžuolinis balsasSkanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias durisPraeina tartum vėjas ir iš kartoKaip statula išauga kambary.Pamatę aklą akmeninį veidą,Vaikai sucypę pradeda blaškytis,Bet ji pro langą išmeta vaikusIr pelargoniją ir kanarėlę,Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,Kaip angelai į aikštę nusileidžia.Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,Ir kanarėlė pradeda žydėtiSkaisčiu geltonu žiedu. O akmuo

Paduoda vyrui stilių ir lentelęIr ima neskubėdamas diktuoti.

KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA

Mergaitės veidu teka ašaros:Mylėjo, prisiekė, nerašo.Negalima grąžinti vasaros,Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.

Sugriuvo pilys, mirė pasakos.Miestelis rudeniu patvinęs.O krautuvėje – virvės, pasagosIr vinys, vinys, vinys, vinys.

ŽIEMOS PASAKA

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.Taip kvepia princai ir kirpėjai,Taip kvepia vakaras sapne.Žiūrėki: linija pro stikląPraėjo posūkiu tyliu,Rami šviesa pro švelnią migląČiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.Žiūrėki: baltas sodas minga.Nugrimzdo žemė praeity.Įspėk, kas eina? Neįspėjai:Ateina princai ir kirpėjai,Balti karaliai ir kepėjai,Ir šlama medžiai apsnigti.

SUGRĮŽIMAS

Ėmė lyt, ir naktis sušlapoIr pakvipo erdvėm ir žuvim,Ir spindėjimą žalio lapoTu pasiėmei su savim.

Ir tau liko tasai žalumas,Kaip saulėlydis rausvas šuva, Lėtas laikas ir pilkas dūmasIr pilna debesų kalva.

Jei paklydęs kada gulėsiDykumoj, po saule žiauria, Tu galėsi grįžt į pavėsįMedžio, mirgančio ežere.

Pamatysi temstantį krantą, Kur mėnulį velką žvejai,-Ir šešėlį šuns, kurs supranta,Kur per šitiek metų ėjai.

Savo pažadą ištesėjęs,Tu girdėsi: krenta lašai-Ir stovėsi kaip Odisėjas,Nežinodamas ar grįžai.

UOSTAS

Vidudieny kaip brilianteMan uždarytam akys anka.Žiaurios šviesos pilna pakrantė:Vinių, stiklų, kinžalų šventė, –Kas man išties pagalbos ranką?

O garlaiviai ir garvežiaiSirenom raižo orą trankų,Ir čeža krabai ir vėžiaiŽvejams tarp akmeninių rankų,Ir negrų rėkianti miniaLyg peiliais perduria mane.

Karštos šviesos pilna pakrantė.Kas ugnį debesiu užties,Padės sulaukt šaltos nakties?Žaibų, liepsnų, žarijų šventė.

O jūra supasi laivaisIr žiba veidrodžiais kreivais.

VASAROS NAKTIES SAPNAS

Vakare, man beveik užmigus,Kai dar šviečia lempa šalia,Bet ant stalo jau miega knygosIr medinė varlė žalia,

O kažkur apačioj, pas kaimyną,Senas laikrodis din din din, –Man pakvimpa pražydę kmynai,Ir jų kvapas artyn ir saldyn.

Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:Žydros akys žalioj žolėj,Ir girdžiu, kaip vasaros vėjasšvilpiniuoja jo skrybėlėj.

Aš matau, tarytum pro rūką:Man mosuoja ranka trapiPernai mirusio piemenuko,Meškeriojančio paupy.

Jis mane nusimaudyt kviečia,Plonas balsas šaukia mane,Ir numirėlių saulė šviečiaJo veidą mano sapne.

TRUMPA EILĖRAŠČIŲ INTERPRETACIJA

H. Radausko eilėraščiai – „Uostas“ ir „Vasaros nakties sapnas“ yra labai skirtingi. Pirmajame pasireiškia juslinis perteklius: per intensyvius jutimus pasaulis įsiveržia į subjekto lauką ir ima grasinti sunaikinimu. Subjektas patiria pasaulio ataką tarpinėje erdvėje tarp žemės ir vandens – uoste, kur užmezgama komunikacija su pasauliu. Eilėraštyje „Vasaros nakties sapnas“, prislopus juslinei percepcijai, iš realios erdvės peršokama į sapną, o per jį subjektas įgyja kompetencijos įžengti į mirties pasaulį. Su anapusybe kuriamas juslinis santykis, tačiau sapno erdvės jutimai yra kitokios prigimties, kitokios substancijos. Galima išskirti matymo ir regėjimo kategorijas – t.y. tos pačios vizualinės juslės laukas skyla į dvi dalis, kurių viena susijusi su vadinamąja išorine realybe, o kita – su vidine.

LITERATŪRA Radauskas H. Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Kaunas: Šviesa, 1993. – 256 p. Greimas A.J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991. – 525 p. Radauskas: apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje.Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 589 p.

Interneteka.www.google.lt