Henrikas Radauskas – Kaštonas pradeda žydėt

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XXa. lietuvių poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje, priskiriamas išeivijos rašytojų kartai antrojo Pasaulinio karo metais. Tačiau nors ir būdamas toli nuo Lietuvos, jis kūrė artimą ir puikiai suprantamą to meto lietuviui lyriką, kurią skaito ir dabartinės kartos. Rašytojo kūryboje ryškus netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Šių bruožų randame ir, viename iš man gražiausių, H. Radausko eilėraščių “Kaštanas pradeda žydėt”.

Jau eilėraščio pavadinimas mus “įveda” į erdvę – kaštonai žydi pavasarį. Tai metų laikas, kada sugįžta paaukščiai, kalasi nauja žolė, medžiai vėl sužaliuoja – atgimsta visa gamta. Pavasaris dar dažnai žmonių vadinamas renesansu, kuris paveikia ne tik gamtą, bet ir žmonės, jie tampa energingesni, neretai į dažno širdį pasibeldžia meilė. Taigi rašytojas puikiai perteikia tą pavasarišką jausmą, energijos antplūdį ir vėjavaikišką nuotaiką, kuria trykšte trykšta ir pats eilėraštis.
Pirmasis posmas parodo, jog kaštono žydėjimas labai ypatingas, tuo laikotarpiu jam neprilygstąs net aukštasis menas: “Velnio nueina aukštas menas,/ Ir nebegalima liūdėt,/Kada pavasarį kaštanas/ Už lango pradeda žydėt.” Juk iš tiiesų dažnai gamtos grožį bando perteikti ir dailininkai, tačiau gamtovaizdžių paroda dailės muziejuje, negali perteikti tikrojo vaizdo, kvapo ir jausmo, pavasarį einant žydinčių kaštonų alėja. Šių medžių žydėjimas tarsi viską sudrumsčia:
“Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žy

ydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,”.
Gražių metaforų, kurios itin būdingos H. Radausko kūrybai, dėka įspūdis dar labiau hiperbolizuojamas: ima alpti tvankūs vakarai, siaučia tokios ligos, kurių nežino net daktarai, paukščiai švilpia, kol užkims, viskas tiesiog dega ir putoja. Skaitytojas, net ir už lango sningant, turėtų nors trumpam pajusti savyje atgimstantį pavasarį.
Paskutinis posmas padvelkia ramybe, kurią sukelia visiškas apstulbimas, kokia visgi gamta galinga, kiek daug jausmų ir minčių ji mums sukelia, kaip sugeba mus paveikti:
“O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.”
Akcentuojamas gamtos grožis (kaštono žiedai), kartu gretinant jį su lyrinio herojaus vidiniais išgyvenimais.

Šis eilėraštis, kaip ir visa H. Radausko kūryba, padeda mums į įprastus dalykus pažvelgti kitaip: meniškai, savaip, jautriai įssiklausant į vidinius meninio teksto sąskambius, gėrintis garsų, spalvų bei formų dermėmis. Į originalią vienovę rašytojas sujungė simbolistų kosmines vizijas, neoromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų futuristų techniškosios civilizacijos kraštovaizdį bei tuo pakerėjo ne tik jus, bet ir mane.

Leave a Comment