Saulės įvaizdis Salomėjos Nėries

Saulės įvaizdis Salomėjos Nėries

kūryboje

Salomėja Nėris – viena įžymiausių poečių lietuvių literatūroje. Ji debiutavo eilėraščių rinkiniu “Anksti rytą”. Tuo metu poetė buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė, ji džiaugėsi savo jaunyste, meile. S. Nėries jaunatviškos nuotaikos pirmajame rinkinyje labai ryškiai atsispindi. Kadangi saulė – šilumos ir visos gyvybės šaltinis, džiaugsmo, jaunystės, meilės simbolis, tai jos įvaizdžio ėmiau ieškoti šiame S.Nėries rinkinyje.
Jau patys eilėraščių pavadinimai rodo, kad bus kalbama apie saulę, šviesą. Tačiau ji nėra vaizduojama kaip gamtos reiškinys, šviesos šaltinis, o kaaip šviesulys, kuris neša gėrį, yra susijęs su tuo, kas gera ir gražu.

Saulę sapnuodamos supasi šakos

Vakaro vėjas myluoja krūtinę.

(Saulėlydis)

Šiose eilutėse apie saulę kalbama vaizduojant vakaro gamtą, jos grožį. Sekančiose to paties posmo eilutėse nuo vakarinės gamtos pereinama prie eilėraščio lyrinio subjekto jausmų:

Skęsta mintys į liepsnojančius vakarus

Mylimą vardą topoliai mini.

Panašios mintys dėstomos ir kituose eilėraščio posmeliuose. Eilėraštį perskaičius pasidaro aišku, kad saulės įvaizdį poetė panaudojo pakiliai, susijusiai su meile nuotaikai išreikšti.

Eilėraštyje “Rudenio saulė” saulės įvaizdis dar labiau padeda lyriniam subjektui išreikšti saavo nuotaikas. Jos yra labai šviesios ir džiugios:

Ruduo: saulė, medžiai, gėlės.

Rudenį myliu aš.

Ir mane pagriebęs vėjas

Kaip lapelį – neš ir neš.
Toliau nuotaika keičiasi, kalbama apie debesis, kurie slenka “lyg vagys, susikūprinę, pikti”. Jie netgi eina “saulės pasitikti”. Šios mintys tarsi įs

spėja, kad nuotaika ir toliau keisis. Taip ir yra:

Vėjas rudenio pašėlęs

Saulė gintaro plaukais,

Didelių sparnų šešėlis

Saulę vejasi laukais.

Saulės, debesų, vėjo įvaizdžiais, jų tarpusavio santykiu S.Nėris leidžia kažką pajusti, kažką išgyventi:

Bėgam rankom susikibę.

Oi, – paliko ji mane!

Pora peržvelgtų eilėraščių, kuriuos S.Nėris sudėjo į pirmąjį savo eilėraščių rinkinį leidžia tvirtinti, kad poetė mėgo saulės įvaizdį ir juo reikšdavo pakilias, šviesias nuotaikas, dažniausiai susijusias su meile.

Saulės įvaizdis Čiurlionio mene

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vienas žymiausių Lietuvos dailininkų, savo paveiksluose taręs naują žodį. Jis bene pirmasis pasaulyje bandė susieti garsą ir spalvą. Būdamas muzikas, savo kūriniams M.K.Čiurlionis netgi davė muzikinius pavadinimus: “Jūros sonata”,”Pavasario sonata” ir kt. Dailininko paveiksluose labai daug alegorijų, simbolių. Net įprastiniai, dažnai sutinkami objektai jo paveiksluose įgauna naują ir kitonišką įvaizdį.
Beveik kiekviename M.K.Čiurlionio paveiksle galima suurasti elementų, susijusių su saule: saulytės šviečia ant kryžiaus, ant paveikslo krinta saulės spinduliai, tačiau nėra daug Čiurlionio kūrinių, kuriuose ji dominuotų. Pagrindiniai paveikslai, susiję su saule, yra šie: “Bičiulystė” , ”Saulės sonata” , ”Pilies pasaka” ir “Karalių pasaka”.
“Saulės sonatos” paveiksle saulių yra begalė.
“Pilies pasakoje” saulė apšviečia pilį ir savo spinduliais paverčia ją išties pasakiška.
“Karalių pasakoje” jos įvaizdis jau visiškai kitoks: kaip saulė spinduliuoja karaliaus laikomas paprastas lietuviškas kaimelis. Taip dailininkas išaukštino lietuviškąją kultūrą, išsaugotą šiandieninėje pastogėje.
Įdomiausiai ir pr

rasmingiausiai saulė yra pavaizduota paveiksle “Bičiulystė”. Šiame kūrinyje, kuriame vyrauja mėlynai žalios spalvos, tarytum iš tamsos išnyra veidas. Jį apšviečia rankose laikoma saulė. Įsižiūrėjus į paveikslą pasidaro aišku, kad M.K.Čiurlionis šiame paveiksle siekė parodyti, kokį didžiulį vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina draugystė, bičiulystė, kuri kaip saulė prašviesina visą žmogaus gyvenimą.
Poetė Salomėja Nėris, M.K.Čiurlionio paveikslo “Bičiulystė” įkvėpta, parašė eilėraštį “Draugystė”, kuriame, pati iškėlusi klausimą, “kodėl taip žemėje šviesu?”, atsakė:

Nes saulė teka mums kasryt,—

Tai mūsų didelė draugystė,

Mūs kraujo muzika skaidri!

Saulės įvaizdis

Irenos Vaičikauskaitės

kūryboje

I.Vaičikauskaitė – tai šiuolaikinė rašytoja. Vaičikauskaitės kūryboje pilna visko: ir gėrio, ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir graudžių išgyvenimų, taip pat aprašyta daugelis lietuviškų švenčių. Daugelyje jos eilėraščių yra minima saulė. Ji siejama su džiaugsmu, gėriu, šviesa, taip pat su nepriklausomybės atgavimu (šiai rašytojai teko išgyventi sausio įvykius) ir daugeliu kitų Lietuvai ir pačiai poetei džiaugsmingų dalykų.

Suvirpėjo berželių lapeliai:

Bunda paukščiai. Giesmelės skambės!

Saulės rausvas alsavimas kelia

Boružėlę lelijos taurėj.

(“Kai bunda saulė”)
Šiame eilėraštyje saulė vaizduojama kaip visko pradžia. Bundant saulei, pabunda ir visa gamta.

Užmigo verkęs liūdną dainą smuikas

Tarp gęstančios saulytės spindulių

(“Vakaro elegija”)
Čia parodoma, kad saulei patekėjus ne tik viskas pabunda, tačiau jai nusileidus viskas užmiega, sunyksta, nustoja viręs gyvenimas.

Ak, kiek džiaugsmo man šiandieną

Iš saulytės spindulių!

Ant stalelio, lango, sienų

Daugel rožių raudonų!

(“Saulėlydžio žaros”)
Šiame eilėraštyje saulė su

ukelia šiltus, gražius jausmus. Jos spinduliai – tai lyg grožį nešantys saulės pasiuntiniai, suteikiantys žemei grožio, džiaugsmo, santarvės ir meilės.

I.Vaičikauskaitė, susižavėjusi M.K.Čiurlionio kūriniais, yra nemažai jų aprašiusi. Ji labai gražiai perkėlė jo paveikslus į eilėraščio stulpelius. Vienas iš tokių kūrinių yra “Saulės sonata. Finale”. Jame rašytoja aprašo Čiurlionio paveikslą “Saulės sonata”. Šis paveikslas yra apie tai, kaip žmogus veda Pasaulį į pražūtį ir tik begalė saulučių, patekėjusių mūsų širdyse, gali išgelbėti nuo pražūties. Pažiūrėkime, kaip gražiai Vaičikauskaitė jį aprašo:

Žmogaus prigimties tas bekraštis silpnumas,

Ir nuopuolio ratai visi devyni

Voratinklio vygėj beprotiškai sukas.

Žmogau! Pražūtin juk pasaulį vedi!

Iš sielvarto didžio net Saulė aptemo.

Baisu. O gal tai amžinoji naktis?!

Kur jūs, svajonėlės, šviesiausiosios mano!

Užgesus žvaigždė niekada nenušvis?

Šventų ąžuolų šerdimi ir karūnom

Pulsuoja viltis. Gal sulauksim Aušros?

Vorų ir apuokų nelaisvėje tūnom.

Lemtie! Ar ilgai dar karaliai miegos?!

Naudota literatūra: Irena Vaičikauskaitė “Verkiantis džiaugsmas”

Salomėja Nėris “Anksti rytą”

Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje

Salomėja Nėris “Mane jūs jausite darbe, kovoj”

Leave a Comment