VALIOS UGDYMAS
Valia įvairiais žmogaus amžiaus laikotarpiais yra nevienoda, todėl nevianodai įvairiais laikotarpiais ją reikia ir ugdyti. Dažnai tėvams kelia susirūpinimą tai, kad mokyklą lankantys jų vaikai elgiasi ne kaip reikia, o kaip nori, kad nesugeba užbaigti pradėto darbo, nugalėti diesnių ar mažesnių sunkumų, neprisiverčia ilgėliau pasėdėti prie knygų.Ka daryti? Pirmiausia reikai gerai įsidėmėti, kad vaiko valingumas ugdomas veikloje. Jokie pamokymai, jokie, kad ir gražiausi, žodžiai ar didžiausi priekaištai neugdo valios taip, kaip pats kliūčių ir sunkumų nugalėjimas veikloje. O veiklos pobūdis, jos formos, turinys su amžiumi kinta, todėl ir valią reikia ugdyti žmogaus amžių atitinkančioje veikloje. Be to, reikia atsižvelgti ir į individualias vaikų savybes, į jų nervų sistemos tipą. Deja, mokslas dar nėra pakankamai ištyręs, kaip tai reikia daryti.Visi galime pasakyti , kad kiekvienas vaikas skirtingai reaguoja į paliepimus, darudimus, bausmes, pagyrimą, aplinką ir kt. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikams labiausiai padeda ugdyti valią pagyrimas, šiek tiek mažiau – bausmė, mažiausiai – įvairūa darudimai. Vaiko valia lavėja nuo nesąmoningų, refleksų ir instinktų pobūdžio, valingų veiksmų iki sąmoningų valingų veiksmų, turinčių kokį nors tikslą. Valia žmogui nėra įgimta. Ji formuojama ne stichiškai, o kryptingai, saviauklos būdu. Žmogus ugdosi valią, įvairiais amžiaus tarpsniais įveikdamas vis didesnes kliūtis. Per tam tikrą laiką, pradedant mokikliniais metais ir baigiant suaugusio žmogaus gyvenimu, susiformuoja valinga, aktyvi piliečio asmenybė. Toliau ir aptarsime valios ugdymą mokykliniame amžiuje. Daugelis mokinių asmenybės bruožų, tarp jų ir pareigingumas bei asmenybė, kuriems pasireikšti itin reikalinga valia, formuojasi veikloje ir, žinoma mokymosi veikloje, nugalint daugybė kliūčių, sunkumų. Vadinasi, mokymasis tik tada padeda formuoti valią, kai yra grindžiamas ne interesu, ne domėjimusi, o pareiga, pasitenkinimu atliekant šią pareigą. Jau vien dėl to negalima reikalauti, kad pedagogas visą mokamąją medžiagą pateiktų tik įdomiai, apeliuodamas į mokinių jausmus. Reikia sistemingai ir intensyviai eiti įvairiais valios ugdymo keliais. Kokie tie keliai?
Vaikams labai sunku pereiti nuo vienos prei kitos veiklos vien dėl to, kad ”taip reikia”, to reikalauja pareiga. Antai vaikas ką nors įsigilinęs darbuojasi. Jūs liepiate mesti šį darbą ir padaryti ką nors kitą,, t.y. verčiate nustatyti vieną dirginimo procesą ir pradėti kitą, verčiate įveiti tam tikrą kliūtį, o tai nėra įmanoma be valios. Todėl kiekvianas reikalavimas ką nors atlikti, veikti. Laikytis režimo reikalauja valios ir ją ugdo. Pavyzdžiui, sunku mokyniui palikti kieme žaidžiančius vaikus ir sėsti prie knygų, bet tai reikia padaryti. Ir kuo dažniau, sistemingiau, intensyviau jis tai darys, kuo organizuočiau ir greičiau pereis nuo vienos, malonios veiklos, prie kitos,prie pareigos vykdymo, tuo labiau formuosis jo valia. Toks yra viena skelias. Antra, svarbu ne tik tai, kad žmogus turėtų valios pereiti nuo malonios veiklos prie tos, kurią diktuoja pareiga, svarbu tą “pareiginę” veiklą gerai atlikti. Juk labai dažnai nemalonus darbas atliekamas atmestinai, bet kaip. Norint jį atlikti gerai , stropiai, irgi reikai valios. Mokykloje toks darbas – mokymasis (tiksliau – jo rezultatas ) – vertinams pažymiais. Tiesa, pažymiai yra tam tikra imperatyvinė ugdymo preimonė, tačiau be jos neįmanoma mokyti ir auklėti, neįmanoma ir ugdyti valios. Ir ne tikm vertinimu pažymiais turi būti ugdoma valia. Tiek mokykloje, tiek šeimoje valios ugdymui turi būti panaudotas visas ugdymo metodų bei formų arsenalas: vaikų kolektyvas, pats mokymo procesas, užklasinis ir užmokyklinis darbas, įtikinėjimas, praktinė mokinių veikla, pagaliau skatinimai ir bausmės. Kartu reikai pasakyti, kad nors pareigos motyvas ir yra labai svarbus, pavyzdžiui, mokymosi veikloje, nors jį nuolatos reikai ugdyti, negalima pareigą priešpriešinti asmenybės jausmams ir interesams. Pareigos supratimas iš tikrųjų yra valingo aktyvumo šaltinis. Trečiasis mokinio valios ugdymo kelias siejasi su elgesiu. Ne visada mokinys elgiasi ir turi elgtis taip, kaip nori, kaip elgtis jam malonu. Norint elgtis pagal priimtas moralės normas, tenka laikytis kokių nors taisyklių (pavyzdžiui, mokynio elgesio taisyklių), vykdyti vyresniųjų reikalavimus ir pan. Bet tada būtina įveikti savo polinkius į kitokį elgesį, nugalėti tam tikras kliūtis. Ir vėl reikia valios. Jeigu nenuobodžiaujant reikalaujama visada elgtis kaip tinkama, ilgainiui mokinys įpranta ugdyti savo valią ir, pasitelkęs ją, nenukrypti nuo priimtų elgesio normų. Ugdant valią mokykloje, ypač svarbus ketvirtas kelias – valingo dėmesio ugdymas. Be mokynių dėmesio mokykloje galima tik mokytojo, bet ne mokinio veikla. Tačiau be mokynio aktyvios veiklos, be mokymosi neįmanoma išmokti. Vadinasi, norėdami išmokti, turime aktyvinti mokinių dėmesį; o dėmesio aktyvinimas yra valingas aktas, jame ugdosi ir pati valia. Mokykloje paprastai iš mokinių reikalaujama klausyti aiškinimo, aktyviai dalyvauti pamokoje ir pan. Taip pareikalavus iš pradžių mokyniai kurį laiką atkreipia dėmesį į jiems rodomą objektą, sakysim, į kokią nors schemą. Bet neilgam. Greit pritrūksta valios,dėmesys nukrypsta į pašalinius objektus. Kad laiku tai pastebėtų, mokytojas turi įvairiais būdais kontroliuoti, ar mokinys, sakysim, klausosi aiškinimo ir kaip klausosi. Pastebėjus, kad jo dėmesys blaškosi, tenka imtis preimonių valiai įtempti ir dėmesiui sustiprinti. Dėmesiui sustiprinti valios pagrindu tinka ir įvairūs žaidimai, kuriuos žaisdami vaikai turi dėti daug pastangų, kad jų pastabumas, orientacija, vikrumas, jėga, šoklumas ir kt. būtų kuo geriausi. Valios reikia ir santūrumui bei kantrybei ugdyti. Todėl labai naudinga nuo pat pirmųjų klasių išmokyti vaikus, norint atsakinėti, ramiai pakelti rankutę ir kantriai laukti, kol mokytojas paklaus. Taip ne tik užtikrinama klasėje drausmė, tvarka, bet ir ugdomas mokinių valingumas. Apskritai visas ugdymo procesas ugdo valią, nes jame mokinys deda daug pastangų įsiminti mokomąją medžiagą, tiksliai pakartoti tai, kas išmokta, atsakyti į mokytojo ir draugų klausimus, pratęsti pasakojimą, suaktyvinti mąstymą, įtempti mąstymą, dėmesį it t.t. Visą tai reikalauja įveikti tam tikras psichines kliūtis, pirmiausia – žmogaus savybę pamiršti, o tas kliūčių įveikimas ir ugdo valią. Parankus kelias valiai ugdyti – įvairios kūrybinės varžybos. Mokinys, norėdamas pasižymėti tokiose varžybose (mokymosi, visuomenės veiklos, darbo, žaidimų ir kt.), siekdamas ką nors geriau padaryti negu kiti, turi atlikti nemažai valingų veikmų, turi nugalėti sunkumus. Tokia nuolatinė kūrybinė veikla, reikalaujanti optimaliai įtempti psichines ir fizines jėgas, stiprina mokinio valią. Kalbant apie žiadimus, keletą žodžių reikai pridurti apie fizinę kultūrą ir sportą. Jeigu mokinys rytais mankštinasi, tai darosi stipresnis ir ištvermingesnis, jeigu jis kultivuoja kurią nors sporto šaką, tai laimi ir fiziškai, ir psichiškai,- lengviau įveikai nuovargį, baimę, ištyžimą, lengviau įveikia nuovargį, baimę, ištyžimą, lengviau pereina nuo vienos veiklos prei kitos. Rengimasis vadinamajam dižiajam sportui, jo aukštumų siekimas labai prisideda prei valios ir charakterio saviugdos. Žinoma, fizinė kultūra ir sportas tik tada optimaliai padeda ugdyti valią, kai greta atliakama ir kitokia veikla – mokymasis, visuomenei naudingas darbas, buities darbai ir kt. Valia ugdoma įvairioje veikloje. Yra nustatyta, kad į praktinę veiklą linkę mokiniai turi vienokias valios savybes, į teorinę – kitokias. Palankiausias valiai ugdyti yra toks žmogaus tipas, kuris vienodai aktyvus įvairiose – ir fizinėse, ir psichinėse – veiklos srityse. Valią labiausiai ugdo toks mokymas, kuris reikalauja ne išmokti gatavą, mokytojo perteiktą informaciją, o pačiam mokyniui savarankiškai gauti žinių. Savarankiškas, kūrybinis mokymasis visada reikalauja daugiau valios pastangų, aktyvumo, bet jis yra ir įdomesnis, patrauklesnis, turtingesnis. Kad mokinys įtemptų valią, reikia, kad jis aiškiai suvoktų savo veiklos tikslą, jo įgyvendinimo priemones, būdus bei rezultato išraišką (rezultatą, išreikštą žodžiu, raštu arba daiktu). Tokia veikla ne tik ugdo valią, bet ir drausmina mąstymą. Yra žinoma, kad pagal intelektinį pajėgumą mokiniai vieni nuo kitų skiriasi. Kas vienam yra lengva, kitam galbūt sunku. Todėl kiekvieną mokinį mokytojas turi gerai pažinti, kiekvienam jis turi numatyti ne per lengvų, įveikiamų sunkumų, nes tik jų nugalėjimas ugdo valią. Tiesa yra tai, kad valia ugdoma veikloje, tačiau ne šalutinę reikšmę turi ir tai, ar mokiniai žino ir supranta įvairias valios sąvokas. Tyrimais nustatyta, kad daugelio mokinių elgesys yra valingas, nors jie ir negali išreikšti savo žodžiais, kas yra valia. Tačiau taip pat nustatyta, kad yra ryšys tarp tų paauglių ir vyresniųjų klasių mokinių, kurie neteisingai supranta valios savybes ir yra nedrausmingi, užsispyrę, nutrūktgalviai, padaužos. Žemesniųjų klasių mokiniai valios sąvokų dar nežino. Tai, kas valinga, jiems galima parodyti ir paaiškinti tik konkrečiais pavyzdžiais. Paaugliai ir auštesniųjų klasių mokiniai jau bando apibendrinti valios sąvokas ir jomis vadovautis savo veikloje bei elgesyje. Tos sąvokos jiems paprastai aiškinamos per atitinkamus pokalbius, paskaitas. Sunkia sekasi kiekviena veikla, kiekvienas darbas, taigi ir mokymasis, jeigu vaikas nemoka ir nėra įgudęs jį atlikti. Todėl, kad jis nenuleistų rankų ir įveiktų veiklos, pavyzdžiui, mokymosi, sunkumus, reikia formuoti jo mokėjimus ir įgūdžius, mokyti ir pratinti įveikti vis didesnes ir didesnes kliūtis. O todėl vaikas turi pats imtis vienos ar kitos veiklos, pats galvoti, kaip tą veiklą atlikti, pats turi tikrinti veiklos rezultatus. Ugdant vaiko valią, svarbu kontroliuoti jo veiklą ir išreikalauti, kad viską atliktų gerai, nuolatos kelti reikalavimus, nes jie stimuliuoja valios pastangas, kuo mažiau tenkinti egoistinius vaiko reikalavimus, ugdyti atkaklumą, kantrumą, t.y. mokėjimą ilgą laiką įveikti sunkumus siekiant užsibrėžto tikslo. Pagaliau reikai, kad vaikas išmoktų vertinti realias šeimos galimybes ir pats įdėtų daugiau triūso, stengdamasis patenkinti savo poreikius. Auklėjimo procese pedagogams dažnai priseina reguliuoti mokinių valingumą įvairiose veiklos srityse. Antai kartais pasitaiko, kad energinga mergina diktuoja savo valią bevaliui širdies riteriui, silpnuolis sekioja preikabų peštuką ir visur jam patarnauja, tylenis mėgdžioja akiplėšą ir t.t. pedagogo pareiga – ne tik “nuversti nuo sosto” diktatorius, bet ir atgrasyti bevalius nuo niekingo vaidmens. Reguliuojant vaiko valingus veiksmus, visada reikia atkreipti dėmesį į valios šaltinius: poreikius (ko nors reikšmė ir pirmoji paskata veikti) ir iš jų kylančius motyvus (veiksmą skatinančios preižastys), tikslus (tai, ko žmogus siekia), norus (aiškūs tikslai bei motyvai), potraukius (neįsisąmoninti siekimai), jausmus, darbą, pareigą ir pažiūras. Svarbiausios valios savybės yra šios: Kryptingumas – asmenybės sugebėjimas kelti ir įgyvendinti visuomenei reikšmingus tikslus, tikslingą veiklą, atitinkanti visuomeninius poreikius ir interesus, idealus, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Tačiau visa tai turi harmoningai derintis su asmeniniais poreikiais bei interesais. Ir pati kryptinga veikla, ir visuomeninės bei asmeninės veiklos derinimas nėra lengvas dalykas, todėl reikalauja valios. Ryžtingumas – mokėjimas laiku, greitai ir tvirtai nuspręsti, pasirinkti tikslą, nesvyruoti. Norint būti ryžtingam, dažnai tenka sukaupti valią ir įveikti įvairius neryžtingumo pasireiškimus– abejojimą, svyravimą, blaškimąsi renkantis motyvus, baimę dėl galimo netikusio pasirinkimo. Tvirtumas, arba savitvarda – žmogaus mokėjimas valdytis, sulaikyti pyktį, įveikti sutrikimą, baimę, nugalėti drovymą, varžymąsi, nepageidaujamas paskatas, impulsyvumą ir panašias psichines būsenas. Tai sugebėjimas prisiversti įvykdytipagrįsta savo sprendimą, įveikiant pirmiausia tingumą ir baimę, būsenas, kurios trugdo veiklą, trigdo elgesį. Kuo daugiau ir dažniau įveiksime kliūtis, tuo stipresnė bus valia. Taigi valia čia ir pasireiškia sugebėjimu įveikti susierzinimą, baimę, pyktį, įniršį, liūdesį ir kitus jausmus, kuriems pats žmogus nepritaria. Savitvardai artima yra ištvermė bei kantrybė, t.y. tokia būsena, kai žmogus sugeba valios pastangomis iškęsti nepriteklius bei kančias (fizines ir dvasines) ir toliau siekia užsibrėžto tikslo. Svarbi valios savybė – atkaklumas. Tai mokėjmas pasiekti tikslą, nors kelias į jį ilgas ir sunkus, nors reikia optimaliai įtempti jėgas, įveikti daug nesekmių ir kliūčių. Atkaklaus žmogaus negąsdina sunkumai siekiant tikslo. Atkaklumas ir užsispyrimas – ne identiškos sąvokos. Norint nustatyti, kur yra atkaklumo pasireiškimas, o kur tuščias užsispyrimas, reikia išsiaikinti šių savybių motyvus. Užsispyrimas – kai nesugeba atsisakyti nerealaus tikslo. Reikia būti atkakliam, kai veikla turi protingą pagrindą, reikia turėti valios atsisakyti savo planų, jeigu pasirodo, kad jie nerealūs. Užsispyrimas kaip tik ir reiškiasi nenoru atsisakyti savo planų, savo įdėjos, baiminantis, kad kas nors nepalaikytų tavęs silpnu ir dėl to nenukentėtų tavo prestižas. Ne mažesnę reikšmę turi savarankiškumas – žmogaus sugebėjimas pačiam savo valia ką nors nuspręsti ir atlikti, nepasiduoti kitų įtakai, spaudimui. Tam reikia valios, reikia elgtis taip, kaip reikalauja paties įsitikinimas ir supratimas, kaip reikia elgtis toje situacijoje. Savarankiškumas reiškiasi tiek valingos veiklos motyvacija, tiek ir priimtų sprendimų pobūdžiu. Apskritai savarankiškumui labai svarbu veiklos ir elgesio motyvai. Drąsumas – sugebėjimas įveikti baimę ir sutrikimą, t.y. nebijojimas jokių sunkumų. Drąsumui artimas narsumas – mokėjimas prireikus ramiai iškęsti pavojus, sunkumus, negandas. Svarbi asmenybės savybė yra pasitikėjimas savo jėgomis, kuris paprastai ugdomas per savarankiškumą. Galima būtų paminėti ir drausmingumą bei organizuotumą. Drausmingumas iš esmės yra paklusnumas kolektyvo reikalavimams, o organizuotumas – prisivertimas produktyviai dirbti. Kaip minėjome, valia ugdoma veikloje – bet kokioje veikloje, jeigu tik joje įveikiami sunkumai, jei pati veikla yra valinga. Be to, valią reikia ugdyti sistemingai ir pastoviai, visada stengtis darbą padaryti iki galo, apgalvoti ir įsisąmoninti veiksmus ir nepriimti neįvykdomų sprendimų. Tai pirma. Antra, nusprendus ugdyti savo valią, reikia išmokti stebėti, kontroliuoti save ir treniruoti valią, pirmiausiai įveikiant savo trūkumus. Trečia, kaip jau buvo sakyta, reikia laikytis rėžimo. Kokios valios ugdymo formos geriau tinka – sunku pasakyti, jų labai daug. Kiekvienai asmenybei, kiekvienu atveju tinka vis kitokia forma, kitoks būdas, metodas. Todėl galima kalbėti tik apie bendruosius valios ugdymo principus bei sąlygas ir atskirų asmenybės savybių ugdymą. Tvirtinama, kad valiai ugdyti labiausiai pageidautinos tokios asmenybės savybės: pareigingumas, gyvenimo tikslų aiškinimas ir didelis noras juos įgyvendinti, tvirta pasaulėžiūra ir savitvarda. Tų savybių dėka atsiranda ir aktyvumas, ir atkaklumas. Valios ugdymas reikalauja treniravimosi, pratybų. Atlikdamas sunkius, bet įveikiamus veiksmus, žmogus turi įsisąmoninti, kad jis sugeba valdyti save, kad gali prisiversti įveikti silpnumą, atsisakyti tuščių potraukių, menkaverčių vilionių. Valios treniruotė yra sistemingas valdymas daugiausia neįdomių, bet prasmingų ir naudingų veiksmų, t.y. tokia veikla, kuri priverčia žmogų reguliariai sukaupti valios pastangas veikloje bei elgesyje. Ilgainiui pereinama prie vis sunkesnių valios uždavinių vykdymo. Pagal savo turinį valios pratybos gali būti įvairios, galimybių jas atlikti duoda ir buitis, ir darbinė veikla, ir mokymasis, ir žaidimai. Valią galima treniruoti, prisiverčiant atlikti paprasčiausius darbus – kasdien kloti lovą, rengtis, praustis ir t.t. daug buitinių įgūdžių valios dėka galima sudaryti žaidimais. Judrius, bei pusiausvyros vaikus judreisiais žaidimais galima pratinti tvardytis, o nejudrius – gyviau ir judriau veikti. Vienas svarbiausių valios ugdymo kelių – mokymasis, kuris visada vyksta glaudžioje sąveikoje su auklėjimu. Valią grūdina ir drausmės reikalavimai per pamoką, ir sistemingas namų darbų atlikimas, ir visa mokyklinio lavinimo bei auklėjimo organizacija. Valios ugdymas mokymo procese padeda formuoti mokinių pusiausvyrą, ištvermingumą, drausmingumą, savitvardą ir kitas asmenybės savybes. Ugdant valią, svarbu atsižvelgti į individualias auklėjimo valios ypatybes, nes ir mokymo, ir auklėjimo požiūriu nėra vienodų vaikų. Skirtingai reikškia ir jų valia, kuri priklauso nuo nervų sitemos, o labiausiai – nuo auklėjimo ir saviauklos, nuo užsigrūdinimo, įveikiant sunkumus. Pagal valios pobūdį galima skirstyti asmenybes į trys grupes. Stiprios valios asmenybėms būdingas savarankiškumas įveikiant kliūtis bei sunkumus. Be to, jos nepasimeta, sutikusios sunkumų, ir jei nepasiseka įveikti kliūtį, bando tai padaryti iš naujo, sunkumų nebijo ir dažniausiai juos nugali. Vidutiniškai išugdytos valios žmonės sekmingai įveikia tik tuos sunkumus, kurie įveikiami jiems įdomia veikla, o jeigu šiai veiklai intereso neturi, parastai sunkumo neįveikia arba jį aplenkia. Silpnos valios žmonės apskritai nemėgsta sunkumų bei kliūčių, jiems rūpi tik lengva ir įdomi veikla, o kartais net įdomi veikla nedomina, jei turi kokių nors sunkumų. Suprantama, auklėtinių valią, pirmiausia reikia nustatyti, kurio tipo yra jų valia. Valia ypač reikalinga tiek mokytojo, tiek mokinio, tiek ir apskritai bet kurios asmenybės kūrybinei veiklai. Kūribingam pedagogui yra svarbūs visi valingos veiklos etapai. Norint sukurti ką nors naują ugdymo procese, ką nors originalų, nepakartojamą, reikai pirmiausiai turėti tikslą ir jo siekti (tai pirmasis valingo veiksmo etapas), įsisąmoninti, kaip tą tikslą galima pasiekti (antras etapas), turėti motyvų, kuriais galima paremti arba atmesti kalbamas tikslo siekimo galimybes (trečias etapas), svarbu ir motyvų kova bei jų pasirinkimas (ketvirtas etapas), ir vienos versijos iš visų galimų pasirinkimas (penktas etapas),ir pagaliau priimto sprendimo įgyvendinimas (šeštas etapas). Mokinys turi nemažai valios bruožų, kurie daro didesnę ar mažesnę įtaką jo kūribingumui. Šie bružai paprastai vertinami pagal stiprumo, pastovumo, platumo ir kryptingumo parametrus.kūribingai tiek mokytojo, tiek ir mokinio asmenybei reikėtų turėti stiprią valią, būti atkakliam, lankstaus proto, imliam, ryžtingam. Šių bruožų vertė priklauso nuo jų– tikslingumo – mokėjimo savo veiksmus panaudoti tikslui pasiekti;– atkaklumo – gebėjimo mobilizuoti savo jėgas ilgai kovoti su sunkumais bei kliūtimis;– ištvermingumo – pajėgumo sustabdyti veiksmus, jausmus ir mintis, trugdančias įgyvendinti priimtą sprendimą;– ryžtingumo – gebėjimo priimti ir įgyvendinti greitus, pagrįstus ir tvirtus sprendimus;– iniciatyvumo – mokėjimo dirbti kūrybiškai;– savarankiškumo – nepasidavimo įvairiems veiksniams, kurie trugdo siekti tikslo, kritiško kalbamų veiksnių vertinimo, veikimo pagal savo pažiūras ir įsitikinimus;– organizuotumo – protingo savo veiklos planavimo, tvarkymo ir organizavimo;– drausmingumo – savo veiklos bei elgesio sąmoningo pritaikymo prie priimtų bendrųjų normų, nustatytos tvarkos;– drąsumo – baimės nugalėjimo ir sugebėjimo nepaisyti sau gręsenčio pavojaus ir pateisinamai rizikuoti, siekiant tikslo;– pareigingumo – uolumo ir stengimosi laiku atlikti pavedimus ir savo pareigas.Pagrindinės fizinės ypatybės – greitumas, vikrumas ištvermė, jėga ir lankstumas. Pamokos, įvairios užklasinės ir užmokyklinės kūno kultūros formos tirėtų veiksmingai stiprinti fizines ir net psichines galias, valią.
IŠTVEMĖ –gebėjimas ilgai dirbti nurodytu intensyvumu. Ištvermę lemia šie veiksniai: centrinės nervų sistemos veikla, valios savybės, judesių technika, fizinio pasirengimo lygis. Tyrimais nustatyta, kad 8-11 metų berniukų ir mergaičių ištvermė vystosi gan intensyviai. Skiriama bendroji ir specialioji ištvermė. Bendroji ištvermė – gebėjimas ilgai dirbti (bėgti, šuoliuoti, slydinėti) vidutiniu intensyvumu. Specialioji ištvermė – gebėjimas panaudoti raumenu pastangas pagal paskirtos sporto šakos specifiką. Jaunesniame mokykliniame amžiuje tikslinga lavinti bendrąją ištvermę. Tam tinka lengvas bėgimas, slidynėjimas, čiuožimas, šuolių pratimai, judrieji žaidimai. Tinkamiausi metodai – tolyginis, įvairūs pakaitinio metodo variantai ir žaidimai. Lavinant ištvermę ir kitas fizines ypatybes, kartu ugdosi ir valia. Taigi lavinti valiai per kūno kultūros pamokas yra daug paprastų priemonių ir metodikos variantų.ĮVADAS
Psichinis žmogaus pasulis turi tris pagrindinius komponentus: protą, valią ir jausmus. Žmogus, kaip šių komponentų substratas, gyvenime yra aktyvus. Šį jo aktyvumą, pasireiškianti kokia nors konkrečia veikla ir poelgiais, nuolatos žadina poreikiai bei motyvai. Kas yra valia, kam ji reikalinga, kokia yra jos šaltiniai, bruožai, koks yra jos santykis su žmogaus aktyvia veikla, su jo interesais, veiklos motyvais ir pagaliau kaip ugdyti valią? Visa tai reikia žinoti, norint išugdyti ne tik sveiką, fiziškai stiprų žmogų, bet ir harmoningą asmenybę, naudingą pilietį, sveikos psichikos ir aukštos dorovės visuomenės narį.Kūno kultūros pamokos turi padėti ugdyti valios ypatybes (santūrumą, susivaldymą, ryžtingumą, drąsą, savarankiškumą, atkaklumą, ištvermę).
IŠVADOS
Valia yra gebėjimas sąmoningai, kryptingai ir niekieno neverčiamam reguliuoti savo elgesį bei veiklą, padedančią nugalėti vidines bei išorines kliūtis, gebėjimas siekti užsibrėžto tikslo.Valia atlieka didžiulį vaidmenį žmogaus veikloje, tačiau ne visada jam yra reikalinga. Valia reiškiasi ne bet kokioje veikloje, o tik tokioje, kur aktyvas yra sąmoningai kryptingas, kur įveikiamos kliūtys, kur kovojama su savo principais, įsitikinimais.Kūno kultūros pamokose valia yra ugdoma įvairiausių užduočių, žaidimų pagalba.
LITERATŪRA
1. “Kūno kultūros pamokos pradinėse klasėse”, Kaunas 19922. K. Poškus “Pokalbiai apie proto, valios ir jausmų ugdymą”, Kaunas 1988
LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJASporto psichologijos ir pedagogikos katedra
ReferatasValios ugdymas per kūno kultūros paskaitas
Darbą atliko: Darbą priimė:
Kaunas, 2003