LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA
NEAKIVAIZDINIŲ STUDIJŲ CENTRAS
LENGVOSIOS ATLETIKOS KATEDRA
REFERATAS
JAUNŲJŲ LENGVAATLEČIŲ TRENIRUOTĖS YPATUMAI
Darbą atliko: Darius Kanapeckas
Dėstytojas: E. Trinkūnas
KAUNAS
TURINYS 2I. Vaikų organizmo ypatumai treniruojantis lengvojoje atletikoje 31.1. Fizinis išsivystymas ir pajėgumas 31.2. Kvėpavimo sistema 41.3. Širdies ir kraujagyslių sistema 41.4. Medžiagų apykaita 41.5. Atramos bei judamoji sistema 51.6. Centrinė nervų sistema 61.7. Belatakės (vidaus sekrecijos) liaukos 6
II. Jaunųjų lengvaatlečių atranka 72.1. Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimas 92.2. Šuolis į tolį 92.3. Šuolis į aukštį 102.4. Metimai 102.5. Daugiakovės 10
III. Greitumo ugdymas 12
Literatūra 14
Vaikų organizmo ypatumai treniruojantis lengvojoje atletikoje
Reguliarūs fiziniai pratimai skatina vaiko organizmo formavimąsi, stiprina sveikatą. Lengvosios atletikos pratybose naudojami pratimai priklauso nuo amžiaus ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti planuojant bei pravedant pratybas. Be to, reikia nepamiršti, kad net tos pačios amžiaus grupės vaikų biologinio subrendimo rodikliai gali skirtis iki dvejų metų, o kartais ir daugiau. Ilgai trunkantis raumenų įtempimas, daugiašuoliai ant kieto grunto, sunkių daiktų kėlimas ir mėtymas gali iškreipti stuburą. Dėl to gali atsirasti krūtinės ląstos, plaštakos ar pėdos struktūros pakitimų. Reikia įvertinti ne tik kalendorinį, bet ir biologinį vaikų amžių, t.y. kokio amžiaus duomenis atitinka konkretaus vaiko fizinis subrendimas. Kad būtų patogiau stebėti augimo procesą, vaikai skirstomi į šias amžiaus grupes:
1. Lopšelinis amžius – nuo 1 iki 3m. 2. Ikimokyklinis amžius – nuo 4 iki 6m. 3. Jaunesnysis mokyklinis – nuo 7 iki 11m. 4. Vidutinysis mokyklinis – nuo 12 iki 15m. 5. Vyresnysis mokyklinis – nuo 16 iki 18m.
Pateiktasis paskirstymas neturi griežtų ribų, ypač vertinant atskirų mokinių fizinį subrendimą. Tačiau jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fizinis subrendimas labai skiriasi nuo vidutiniojo ir ypač nuo vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikų subrendimo.
Fizinis išsivystymas ir pajėgumas. Organizmas auga ir bręsta iki 20- 25 m. Kuo jaunesnis organizmas, tuo sparčiau auga ir bręsta. Augimo ir brendimo tempai nėra tolygūs. Kai sparčiai augama, bręstama lėčiau, ir atvirkščiai.
Augant keičiasi tam tikrų kūno dalių santykinis dydis. Prieš lytinio brendimo periodą santykinai labiau didėja ūgis ir mažiau skersinės tam tikrų kūno dalių apimtys. Baigiantis lytinio brendimo periodui, daug sparčiau augama į plotį, baigiasi kūno dalių augimas ir kaulėjimas.Organizmui augti ir bręsti didelę reikšmę turi ir fizinio lavinimo ypatumai bei sąlygos. Tyrimų rezultatai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai žaisdami kasdien nubėga iki 10 km. Tai užtikrina gerą fizinį brendimą ir tą amžių atitinkantį didelį darbingumą. Atsiradusios judėjimo stokos fizinio lavinimo pamokos nekompensuoja. Visi jaunųjų sportininkų palyginimai su nesportuojančiais rodo geresnį pirmųjų subrendimą. Šie palyginimai rodo ne tik neginčijamai teigiamą treniruotės, bet ir atrankos proceso poveikį. Geriau fiziškai subrendę paaugliai greičiau pasiekia geresnių rezultatų ir dažniau tampa sportininkais.Kvėpavimo sistema. Su amžiumi didėja ir kvėpavimo organų apimtis bei jų funkcinės galimybės. Progresyviai didėja krūtinės ląstos apimtis ir kvėpavimo judesių dydis. Didėja krūtinės ląstos ekskursija, gyvybinis plaučių tūris. Kvėpavimo dažnumas, slenkant metams, mažėja, kvėpavimo gilumas didėja. Su amžiumi daugėja plaučiuose suvartojamo deguonies. Paaugliai deguonies suvartoja apie 4%, o tai mažai skiriasi nuo suaugusiųjų. Kitaip tariant, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kvėpavimo sistema mažiau išvystyta. Didinant kvėpavimo organų funkcines galimybes, treniruotė leidžia tą patį darbą atlikti su mažesne plaučių ventiliacija. Dėl didelio kvėpavimo centro jaudrumo vaikai negali taip ilgai sulaikyti kvėpavimo, kaip suaugusieji. Kvėpavimo sulaikymas, jo apsunkinimas raumenų darbo metu sukelia greitą deguonies kiekio kraujyje mažėjimą, todėl reikia mokyti vaikus taisyklingai kvėpuoti ir derinti kvėpavimą su judesiais.
Širdies ir kraujagyslių sistema. Su kvėpavimo sistema glaudžiai susijęs ir kraujotakos organų funkcionavimas. Šie organai dalyvauja medžiagų, energijos ir dujų apykaitos procesuose.
Širdis ir kraujagyslės vystosi netolygiai. Labiausiai širdis padidėja pirmaisiais- antraisiais ir tryliktais- keturioliktais gyvenimo metais.Aktyviems medžiagų apykaitos procesams palaikyti reikia daugiau funkcionuojančio kraujo. Nors vaikų širdis ramybėje susitraukia dažniau, nei suaugusiųjų, tačiau kiekvienos sistolės metu į arteriją išstumiamo kraujo kiekis yra kur kas mažesnis negu suaugusiųjų. Augant sistolinis tūris didėja labiau nei retėja susitraukimai. Dėl to didėja per minutę perpumpuojamo kraujo kiekis ir šitaip aprūpinama fizinio krūvio metu suaktyvėjusi medžiagų apykaita.Nuo treniruočių širdies raumuo hipertrofuojasi, o kraujotakos reguliacija tampa tobulesnė. Todėl jaunų lengvaatlečių pulsas retesnis, bet didesnis sistolinis širdies tūris negu nesportuojančių bendraamžių.Medžiagų apykaita. Organizmo gyvybinė veikla ir raumenų darbas galimas tik todėl, kad vyksta medžiagų apykaita. Dėl vykstančių plastinių procesų vaikų organizme medžiagų apykaitos procesai vyksta greičiau nei suaugusių. Vaiko kūno paviršiaus plotas lyginant jį su kūno mase, didelis, todėl jis aplinkai atiduoda daugiau šilumos. Dėl treniruočių sėkmingiau ir didesniu mastu vyksta plastiniai procesai, skatinami medžiagų apykaitos procesai, todėl vaikai gali gerai vystytis fiziškai. Labiau eikvojant energiją, vyksta intensyvesni atstatomieji procesai, pasiekiama „superkompensacija“. Treniruočių rezultatas- ne toks ryškus medžiagų suaktyvėjimas: standartinio darbo metu mažiau suvartojama deguonies negu nesportuojančių bendraamžių organizme. Galimybės didėti vaikų medžiagų apykaitai maksimalaus fizinio krūvio metu vidutiniškai mažesnės nei suaugusiųjų. Trumpalaikių raumenų pastangų metu (bėgant trumpus nuotolius) vaikų organizmas gali įsiskolinti labai daug deguonies, ir kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau deguonies gali įsiskolinti organizmas. Tačiau nubėgęs 100 m tik šiek tiek lėčiau negu suaugęs, jaunasis sportininkas suvartoja daugiau deguonies atsistatydamas.
Atramos bei judamoji sistema. Per visą mokyklinį laikotarpį ypač didelę reikšmę turi judėjimo organų- skeleto, raumenų, sausgyslių, sąnarių bei jų raiščių formavimasis. Mažas vaikų ūgis ir ypač besikeičiantys kūno dalių matmenų santykiai apibūdina savitą jaunesniojo, vidutiniojo ir vyresniojo mokyklinio amžiaus morfologiją.
Reguliarūs fiziniai pratimai labai veikia kaulų augimo greitį ir net atsispindi jų struktūroje. Rentgenogramoje matyti ryškesnė kaulo audinio labiau apkrautų galūnių – atsispiriamosios kojos, mojamosios rankos ir t.t.- hipertrofija. Intensyvus vaikų skeleto vystymasis glaudžiai susijęs su raumenų, sausgyslių raiščių formavimusi. Didžiausias raumenų prieaugis yra lytinio brendimo laikotarpiu- per2-3m. jų masė padidėja apie 12% Raumenų jėgos rodikliai taip pat kinta netolygiai.Didėjant amžiui, jėga tam tikrose ribose tvirtėja nepriklausomai nuo sportinės treniruotės, visgi dėl treniruočių raumenų jėga didėja kur kas sparčiau. Metimai, šuoliai, įvairių nuotolių bėgimas yra jėgos ugdymo priemonės. Jėga didėja stiprėjant raumenims, t.y. didėjant jų skersmeniui; bet labai sąlygojama inervacijos subrendimo- nervų centruose kylančio jaudinimo tobulesnės bei intensyvesnės koncentracijos.Jau nuo jaunesniojo mokyklinio amžiaus ryškiai skiriasi dešiniosios ir kairiosios kūno pusių raumenų augimo greičiai, todėl labai svarbu simetriškai ugdyti dešinės ir kairės kūno pusės bei galūnių raumenų jėgą. Vaikų sąnarių lankstumas priklauso nuo sąnarių raiščių, sausgyslių ir raumenų elastingumo, kurį lemia inervacijos ypatumai bei kitokia nei suaugusių cheminė sudėtis- didelis vandens ir mažesnis kietų medžiagų kiekis. Pažymėtina didelis blauzdos ir pėdos raumenų, sąnarių bei raiščių elastingumas. Todėl pėdos raumenų perkrovimai jaunesniame mokykliniame amžiuje gali būti plokščiapėdystės priežastimi.Be bendrųjų judėjimo vystymosi ypatumų, yra nemažų berniukų ir mergaičių formavimosi skirtumų. Lytiniai skirtumai sąlygoja tam tikrų kūno dalių proporcijas, pvz., dubens kaulų, galūnių ilgio ir pan. Berniukams geriau sekasi jėgos, greičio ir sudėtingi koordinacijos pratimai. Mergaitės lengviau atlieka laisvuosius, plastiškus judesius, pasižymi didesniu lankstumu.Centrinė nervų sistema. Pagrindinis vaidmuo, reguliuojant įvairias organizmo funkcijas, priklauso centrinei nervų sistemai. Didžiulę reikšmę ugdant žmogų turi žodis. Kaip tik signalinių sistemų sąveika ir lemia žmogaus aukštosios nervinės veiklos ypatumus. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų nervinių procesų jėga, ypač vidinio slopinimo, dar silpna. Dėl to palyginti lengvai susidaro nauji refleksai ir daug sunkiau vyksta diferenciacijos bei jaudinimo koncentracijos procesai. Šio amžiaus vaikams tiesioginis aplinkos dirgiklis dažnai turi didesnę reikšmę nei mokytojo žodis, todėl vaizdumas mokymo procese yra ypač svarbus. Jau 13- 14 m. Amžiaus vaikų gebėjimai prilygsta suaugusio žmogaus gebėjimams justi erdvę, tempą, analizuoti raumenų jutimus keičiantis atramos plotui. Specialiai nesitreniruojant, įvairios berniukų judesio formos tobulėja iki 14- 17 m., o mergaičių iki13- 15 m. Visiškai kitaip ugdoma jėga ir ištvermė. Abi šios ypatybės tobulėja iki visiškai subręstama. Lytinio brendimo laikotarpiu suaktyvėja medžiagų apykaitos procesai, daugiau energijos išeikvojama dirbant fizinį darbą, ir todėl ilgiau trunka atsistatymo periodas.Mokymas ir tikslių judesių reikalaujančių pratimų tobulinimas, turi būti susiję ne su ribinėmis, o tik su vidutinio intensyvumo pastangomis. Tai sąlygoja aplinkybė, kad raumenų, ypač ribinio įtempimo metu, lengvai ir plačiai iradijuoja jaudinimas ir atliekant judesį dalyvauja šiam judesiui atlikti daug neriekalingų raumenų.
Belatakės (vidaus sekrecijos) liaukos. Belatakių liaukų veiklos kitimai yra viena organizmo reakcijų į įvairius dirgiklius formų. Hormonų išsiskyrimas atsispindi visame organizme. Dėl jų keičiasi medžiagų apykaitos procesų intensyvumas, tam tikrų organų, tarp jų ir nervų sistemos, veikla. Nuo belatakių liaukų veiklos priklauso normalus organizmo augimas ir vystymasis. Reikia atsiminti, kad fizinis vystymasis gali būti pažeistas dėl nenormalios skydliaukės ir hipofizio veiklos.Nustatyta, kad nuo varžybų emocionalumo priklauso belatakių liaukų veiklos intensyvumas. Per emocionalias varžybas išsiskiria daugiau antinksčių hormonų (kortikoidų ir adrenalino) ir būna ryškesni funkciniai organizmo pokyčiai, kaip tik todėl emocionalios pratybos yra efektyvesnės.
Didelę reikšmę belatakių liaukų veikla turi lytinio brendimo periodu. Šiuo laikotarpiu labai sustiprėja iki tol buvusi silpna lytinių liaukų sekrecijos funkcija, dėl to pagreitėja augimo tempai, padidėja darbingumas ir ryškėja antriniai lytiniai požymiai. Nustatant paauglio išsivystymą, visada reikia atsižvelgti ne tik į dokumentinį, bet svarbiausia į biologinį amžių.Jaunųjų lengvaatlečių atranka
Kiekvienas organizmas vystosi individualiai, pagal paveldimumo dėsnius ir aplinkos sąlygas. Sportinė atranka iki tam tikro lygio yra sąlyginio pobūdžio, todėl sunku numatyti būsimą rekordininką ar čempioną. Organizaciniu požiūriu jaunųjų sportininkų atranką galima skirstyti į 4 etapus. 1. Pirminė paauglių ir vaikų atranka. Tai vaikų ir paauglių tinkamumo sportinei veiklai nustatymas, išsiaiškinant įgimtus gabumus, polinkius; judėjimo aktyvumo įvertinimas. Šio etapo pagrindinis uždavinys- atrinkti judesiams gabius vaikus.Pradinio rengimo etape sunku įžvelgti vaikų tinkamumą kuriai nors lengvosios atletikos rungčiai. Esminiai individualūs biologiniai vystymosi skirtumai padaro šį procesą dar sudėtingesnį. Todėl šio etapo duomenis reikia vertinti kaip orientacinius. Vaikų fizinis išsivystymas vertinamas pagal išorinius požymius- ūgį, svorį, kūno proporciją, laikyseną, stuburo ir krūtinės ląstos formą, dubens, kojos bei pėdos dydį. Vaikų judėjimo sugebėjimui įvertinti naudojami šie kontroliniai pratimai: judesių dažnumas (žings./s.), 20m bėgimas iš eigos (s.), 60m bėgimas iš aukšto starto (s.), šuolis į tolį iš vietos (m), šuolis į aukštį iš vietos (m), 1kg kimštinio kamuolio metimas abiem rankomis iš už galvos (m), gulint ant nugaros liemens kėlimas į sėdimą padėtį (kartai), 300m bėgimas (s.), 500m bėgimas (min.), kybojimas ant sulenktų rankų (s.), liemens dinamometrija (kg).2. Antras atrankos etapas- vaikų ir paauglių specialiųjų savybių, asmenybės ypatumų, sportinių sugebėjimų lygio ir tinkamumo tobulintis pasirinktoje sporto šakoje patikrinimas.
3. Sportinės orientacijos etapas. Formuojami sugebėjimai, pasireiškiantys konkrečioje sportinėje veikloje.4. Atrankos į komandas ir rinktines etapas. Įvertinami sportiniai sugebėjimai renkant į komandas ir rinktines.Jaunųjų lengvaatlečių (pradinės specializacijos) atranka gali būti sėkminga ilgalaikių ir kruopščių kompleksinių (pedagoginių, medicininių fiziologinių, psichologinių ir sociologinių metodų) tyrimų pagrindu.Organizmas vystosi nenutrūkstamai, ir amžiaus periodų ribos yra sąlyginės. Sunku tiksliai nustatyti vienos pabaigą, kitos pradžią. Organizmas vystosi individualiai ir turi savo vystymosi bruožų. Be kalendorinio amžiaus, rekomenduojama atsižvelgti į biologinį amžių. Biologinis amžius apibūdinamas fiziniu išsivystymu, judėjimo galimybėmis, lytiniu subrendimu, skeleto kaulų sukaulėjimu, dantų augimu. Todėl biologinis paauglių amžius dėl nepakankamo fizinio išsivystymo gali atsilikti nuo kalendorinio 1,5 – 2 metus, o fiziškai išsivysčiusių paauglių biologinis amžius gali aplenkti kalendorinį 1,5 – 2 metus.Trumpų nuotolių bėgime antropometriniai duomenys didelės reikšmės neturi. Laikoma, kad užsiiminėti sprintu tikslinga su vidutinio arba aukštesnio nei vidutinis ūgis vaikais. Sportinėje praktikoje būsimieji sprinteriai atrenkami pagal kontrolinių tyrimų rezultatus. Tačiau daugiametė praktika rodo, kad tokiu principu atrinkti vaikai ne visada būna perspektyvūs. Tai atsitinka, kai vertinama nediferencijuotai. Tie patys pratimai ir normatyvai taikomi absoliučiai skirtingo išsivystymo vaikams. Tarp 12- 13 berniukų ir mergaičių yra tokių, kurie biologiniu subrendimu aplenkia bendraamžius bei sulėtėjusio brendimo vaikų. Šitaip paaiškinamas ne tik fizinio išsivystymo, bet ir fizinio pasirengimo skirtumas. Vienkartiniai kontroliniai pratimai daugeliu atvejų rodo esamą kandidato pasiruošimą, atliekant pasiūlytą kontrolinių pratimų rinkinį, tai menkai rodo jo perspektyvumą. Potencialus sprinterių rezultatas priklauso ne tik nuo pradinio fizinio išsivystymo, bet ir nuo fizinių ypatybių prieaugio tempų treniruojantis. Pradinės fizinės ypatybės po keleto metų treniruočių tik 18% sutampa su 100m bėgimo rezultatais. Būtent prieaugio tempai parodo užsiiminėjančiojo gabumus arba negabumus kurioje nors veiklos srityje. Pagrindinių fizinių ypatybių prieaugio tempai turi lemiamą reikšmę tik tada, kai jų lygis yra pakankamai aukštas. Jeigu jų pradinis lygis- mažesnis nei vidutinių rodiklių, tai net geri prieaugio rezultatai neleis pasiekti reikiamo lygio. Tik santykinai aukštas pradinis fizinių ypatybių išvystymo lygis ir optimalūs jų prieaugio tempai, atsižvelgiant į biologinio amžiaus ypatumus, leis patikimai prognozuoti sportininko perspektyvumą. Jaunųjų sprinterių, greitumo ar greitumo jėgos ypatybių optimalūs prieaugio tempai pirmuosius 1,5 metų bus 10%- 12%.Bėgant geriausiems sprinteriams, būdinga tam tikra ritminė struktūra, greitas atsispyrimas ir santykinai ilga lėkimo fazė. Jų atsispyrimo trukmė- 80-90m/s, jaunųjų sportininkų- 110-130m/s. Atsispyrimo reakcijos trukmė treniruotės procese labai mažai kinta ir yra vienas iš svarbiausių rodiklių įvertinant potencialius sugebėjimus trumpų nuotolių bėgime. Jeigu 10-11 metų berniukų atremties trukmė 0,1- 0,11s., o mergaičių, 0,11- 0,12s.- tai vieni iš patikimiausių rodiklių šioje lengvosios atletikos rungtyje.Barjeriniam bėgimui atrenkami vaikai pagal sprinterių kontrolinius pratimus ir normatyvus. Vaikai turi būti aukštesnio ūgio bei tam tikro kūno sudėjimo (santykinai ilgos kojos palyginus su liemeniu). Atsižvelgti į startinio signalo reakcijos laiką, greitumo išvystymą, greitumo jėgos ypatybes, koordinaciją bei lankstumą.Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimas. Daugelis trenerių atrinkdami vaikus vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimui, didžiausią dėmesį skiria naujokų rezultatui. Jie vadovaujasi kontrolinių pratimų (800m, 1000m, 1500m, 3000m,) rezultatais. Kai kurie treneriai daugiau dėmesio skiria bėgimo technikai ir mažiau pradinio tyrimo rezultatams. Labai stiprus (koreliacijos koeficientas – 0,78 ir 0,81) ryšys stebimas tarp sportinių rezultatų (500m bėgimas mergaitėms ir 1000m bėgimas berniukams) ir maksimalaus deguonies panaudojimo. Treniruočių eigoje maksimalus deguonies panaudojimo rodiklis kinta labai nežymiai ir nulemtas genetiškai. Veikiant aplinkos sąlygoms (treniruotėms), šis rodiklis gali pagerėti ne daugiau kaip 20% – 30%. Tai yra konservatyvus aerobinio galingumo rodiklis, vienas iš atrankos kriterijų ištvermės rungtyse. Reikia orientuotis į absoliutų ir santykinį deguonies panaudojimą.
Šuolis į tolį. Šuolininkams į tolį būdinga dinaminių jėgų koncentracija atsispiriant. Atsispyrimas trunka 0,11- 0,13s. Kojos atrėmimo metu dinaminių jėgų dydis 5- 6 kartus viršija sportininko kūno masę. Didelės jėgos pasiekimas per kuo trumpesnį laiką yra būtina sąlyga norint pasiekti gerų rezultatų šuoliuose į tolį.Nustatyta, kad jėgos ir greitumo jėgos ypatybių ugdymas sportinėje treniruotėje iš esmės nesutrumpina atsispyrimo. Šuolininkai, kurių atsispyrimas trumpas, ir toliau treniruodamiesi esti pranašesni už kitus sportininkus. Laikoma, kad pradinė jėgos koncentracija atsispiriant- vienas iš patikimiausių kriterijų vertinant jaunųjų šuolininkų į tolį potencines galimybes. Atsispyrimo trukmė kaip specifinis šuolininkų koordinacinis sugebėjimas įvertinamas šokant į tolį įsibėgėjus.Šuolininkų į tolį kontroliniai pratimai ir normatyvai: trišuolis iš vietos (m), šuolis į tolį iš vietos (m), 30m bėgimas iš vietos (s.), 40m bėgimas iš vietos (s.), 60m bėgimas iš vietos (s.), šuolis į aukštį įsibėgėjus (m), šuolis į tolį įsibėgėjus (m).
Šuolis į aukštį. Atrenkant šuolininkus į aukštį, svarbu kūno dalių proporcijos. Paprastai sportininkai būna ilgų kojų ir santykinai trumpo liemens. Pasižymi jėgos ir greitumo jėgos ypatybėmis atsispiriant, sugebėjimu atlikti sudėtingus judesius atremties ir lėkimo fazėje, gera judesių koordinacija ir vestibuliarinio aparato funkcija. Šuolininkams būdinga ir kita ypatybė- lankstumas.Šuolininkų į aukštį kontroliniai pratimai ir normatyvai: 30m bėgimas iš vietos (s.), 30m bėgimas iš eigos (s.), 60m bėgimas iš vietos (s.), šuolis į tolį iš vietos (m), trišuolis iš vietos (m), 300m bėgimas (s.), šuolis į aukštį iš vietos (m), šuolis į tolį įsibėgėjus (m).Metimai. Visų metikų, olimpinių žaidynių nugalėtojų ir finalininkų, svoris bei ūgis mažai skiriasi. Įvertinant metikų perspektyvumą, visgi reikia į šiuos duomenis atsižvelgti. Lemiamą reikšmę metimuose turi jėgos ir greitumo jėgos ypatybės, gera koordinacija.
Metikams labai svarbu susikaupti, maksimaliai koncentruoti psichines, nervų bei raumenų pastangas, visas jėgas koncentruoti į vieną galingą judesį. Disko metikams labai svarbūs antropometriniai duomenys, pvz., rankų ilgis. Jaunųjų metikų kontroliniai pratimai ir normatyvai: 30m bėgimas iš eigos (s.), šuolis į tolį iš vietos (m), trišuolis iš vietos (m), liemens jėga (kg), 3-4kg rutulio metimas abiem rankomis atgal, per galvą (m), atsispaudimai gulint (kartai), gulint ant nugaros liemens lenkimas į sėdimą padėtį (kartai), kybojimas ant sulenktų rankų (s.)Daugiakovės. Lengvosios atletikos daugiakovininkai pasižymi gerai išugdytomis fizinėmis ypatybėmis, gera psichine pusiausvyra ir specifiniais antropometriniais ypatumais. Jie paprastai būna aukšto ūgio ir vidutinio svorio su gerai išvystytais raumenimis. Taip pat jie gerai realizuoja savo potencines galimybes konkrečiuose ir labai skirtinguose pratimuose.Daugiakovininkų atranka yra ypač sudėtingas dalykas, kadangi dešimtkovė arba septynkovė yra viena lengvosios atletikos rungtis iš skirtingų daugiastruktūrių greitumo jėgos pratimų, susijusių tam tikru perėjimu iš vienos veiklos į kitą. Šie perėjimai susiję su organizmo psichomotoriniu persiorientavimu ir pasirengimu kitam daugiakovės etapui (pratimui), atliekant specialiuosius ir savireguliacijos pratimus. Todėl daugiakovininkų gera judėjimo atmintis ir judesių savikontrolė laiko atžvilgiu.Treniruotėse ir varžybose daugiakovininkai turi diferencijuoti daugiakovės judesio struktūrai artimus bei skirtingus pratimus. Todėl specializuojantis šioje rungtyje, didelę reikšmę turi skiriamasis jautrumas. jis labiausiai susijęs su daugiakovininko meistriškumu. Daugiakovininkai sugeba tiksliai dozuoti savo pastangas. Jie pasižymi geru psichinių procesų paslankumu ir judėjimo savikontrole. Daug įvairiapusių pratimų daugiakovėje sportininkui kelia didelius reikalavimus ne tik bendrajam ir specialiajam fiziniam parengimui, bet ir koordinacijai. Savo ruožtu koordinaciją sportininkai realizuoja pagal techninį pasirengimą. Todėl techninis meistriškumas pavieniuose daugiakovės pratimuose kartu su kitais kriterijais gali charakterizuoti jaunųjų daugiakovininkų gabumus ir perspektyvumą.Pradinio rengimo (11- 12m.) ir pradinės specializacijos (13- 14m.) etapuose jaunųjų sportininkų rezultatus daugiakovėje iš esmės lemia greitumo ir greitumo jėgos ypatybės. Kitos ypatybės- ištvermė, jėga kaip pagrindiniai faktoriai pasireiškia 15- 16m. sportininkų. 17- 18m. sportininkai daugiakovėse gerų rezultatų pasiekia pasireiškus visoms fizinėms (greitumo, greitumo jėgos, jėgos, lankstumo ir ištvermės) ypatybėms.Greitumo ugdymas
Greitumas- žmogaus gebėjimas atlikti veiksmą ar veiksmų seriją per trumpiausią laiko vienetą.Gebėjimas greitai atlikti ciklinius ir aciklinius judesius- viena iš svarbiausių lengvaatlečio savybių. Judesių greitumas visų pirma pasireiškia tam tikra nervine veikla, sukeliančia raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą. Nervinės reakcijos greitumas vadinamas latentiniu periodu, labai svarbus judesio pradžiai. Tai trukmė nuo išgirsto ar pamatyto signalo iki judesio pradžios. Gera latentinio periodo trukmė- 0,08- 0,12s.Daugelis specialistų, praktikų ir mokslininkų, yra tos nuomonės, kad greitumas- įgimta ypatybė, todėl jai ugdyti yra menkos galimybės. Tačiau visi sutinka, kad iki tam tikro laipsnio greitumą ugdyti galima. Praktika rodo, kad greitumą galima ugdyti dviem būdais: tobulinant pavienius greitumo komponentus ir tobulinant visą komponentų kompleksą. Dažniausiai ugdomas visas greitumo kompleksas.Judėjimo greitumą ugdyti (ypač žaidimais) reikia pradėti nuo 10-12 metų. Tame amžiuje greitumo ugdymas duoda geriausių rezultatų. Vyresniame amžiuje greitumui ugdyti galima panaudoti jėgos pratimus. Judėjimo greitumui padidinti raumenų jėgos sąskaita, būtina sutelkti visas raumenų pastangas. Judėjimo greitumas padidėja, jeigu sugebama efektyviai panaudoti raumenų elastingumą. Optimaliai įtemptas raumuo trumpėja didesne jėga ir greičiu.Ugdant greitumą labai svarbu techninis parengimas. Gerai išmokta judesio technika padeda sparčiau ugdyti greitumą. Šis dėsningumas būtinas pradedantiesiems greičių rungčių atstovams. Dažnas vienodų pratimų kartojimas ir mažas priemonių kiekis yra greitumo ugdymo stabdis. Susidaro vadinamasis greičio barjeras- judesio stereotipas. Greičio barjerui įveikti reikia specialiųjų pratimų; patartina dažnai juos atlikti palengvintomis sąlygomis. Pvz.: bėgimas pavėjui, į nuokalnę; palengvintų įrankių mėtymas ir t.t.
Pvz.: greitumas, įgytas bėgant trumpus nuotolius, sėkmingai gali būti panaudotas atsispiriant šuoliui, metant ar stumiant įrankį. Taigi naudingiausia greitumą ugdyti atliekant artimus savo rungčiai pratimus. Sprinterių ir barjerininkų pagrindinės greitumo ugdymo priemonės yra: trumpų nuotolių bėgimas įvairiais variantais (žema pradmė, bėgimas iš eigos, bėgimas tiesiojoje, bėgimas posūkyje, bėgimas į nuokalnę ir pavėjui). Tokių nuotolių bėgimas turi būti 90-95% maksimalaus, o palengvintomis sąlygomis (pavėjui ar į nuokalnę)- 100% normalaus greičio. Ypatingą dėmesį reikia skirti žingsnio dažniui didinti (žingsnio ilgis- optimalus). Tačiau daugelio pastebėta, kad tai pasiekti nelengva.Pavienių judesių greitumui ugdyti, svarbus vaidmuo treniruotėje tenka skubiai informacijai apie atliktą veiksmą, jo rezultatyvumą. Pvz.: šuolininko atsispyrimo parametrams nustatyti panaudoti tenzo platformą. Judesio greičiui ugdyti galima rekomenduoti: a) kartojant judesį, ypač sutelkti dėmesį bei pastangas ir siekti rekordinio rezultato;b) panaudoti kontrasto efektą (bėgti į kalną ir į pakalnę, mesti ar stumti lengvesnį ir sunkesnį įrankį, šokti su pasunkinimu ir be jo);c) panaudoti varžybų elementus;d) panaudoti garsinį ritmą ar muziką, pvz.: garsiniam ar muzikiniam ritmui greitėjant, suspėti atlikti judesį. Trukmė- 10-15s.Keletą kartų stengtis judesį pakartoti didesniu nei maksimaliu greičiu. Lengvaatletis patiria naują pojūtį, gerą psichologinį nusiteikimą ir įgunda viršyti savo greitumą įprastomis sąlygomis.Daug laiko užima įgyto greitumo įtvirtinimas, kad jis taptų norma.Greitumo ugdymo treniruotę reikia užbaigti, kai tik pasireikš lengvaatlečio subjektyvus nuovargio pojūtis arba kai tai parodys matavimo prietaisas (sekundmatis, metras ir t.t.).Poilsio pauzės greitumo treniruotėje tarp pratimų turi užtikrinti visišką organizmo atsistatymą, kad kitą pratimą galima būtų atlikti reikiamu greitumu. Labai ilgi poilsio intervalai gali turėti neigiamą įtaką judesių greitumui. Poilsio trukmė priklauso nuo pratimo sudėtingumo ir nuo organizmo įtampos, nuo lengvaatlečio savijautos, nuo jo pasirengimo, nuo treniruotės sąlygų bei emocijų. Dažniausiai poilsio trukmė yra subjektyvaus pobūdžio išdava. Prieš kiekvieną greitumo treniruotę lengvaatletis turi būti visiškai pailsėjęs.LITERATŪRA
1. Genevičius J. Studentų kūno kultūros pagrindai.- K.:Šviesa, 19912. Žilinskas J. Jaunųjų sportininkų rengimo metodika. – V.: LKKI LRT 19863. Karoblis P. Lengvaatlečių pedagoginės kontrolės metodinės rekomendacijos V.: RSMK 19874. Karoblis P. Lengvoji atletika- V.: Mintis 1985