Šokis

ŠOKIO ISTORIJA

Nėra žinoma kada žmonės pradėjo šokti; kaip bebūtų, kadangi išraiškingas judesys yra spontaniškas, del to, kad šokis yra beveik universalus ir dėl to, kad jis yra artimai susijęs su kitais kultūros aspektais, gali būti, kad šokis išsivystė kartu su žmogaus evoliucija. Daug gyvūnų atlieka judesius tarsi šokį situacijose, panašiose į žmogaus meilikavimą ir žaismą. Šie judesio ritualai, kaip bebūtų, stokoja sąmoningo simbolių naudojimo kaip dabartiniame žmogaus šokyje.Priešistoriniai urvų paveikslai prieš daugiau nei 20,000 metų vaizduoja figūras gyvūnų kostiumais, šokančius medžioklėje ar derlingumo ritualuose, o gal paprasčiausiai besimokinančius ar pramogaujančius. Kadangi visos kultūrinės grupės nuolat kinta, nėra po šiai dienai išlikusių visuomenių, kurios atspindėtų Paleolito ar akmens amžių žmones, kurie šoktų taip, kaip galbūt kadaise šoko.Daugmaž išlikę jų šokiai pašalinio akiai gali atrodyti labai paprasti, tačiau taip iš tiesų nėra. Paprastai jie susideda iš įvairių sudėtingų ritualų, apimančių aukštas, rafinuotas religines bei filosofines idėjas. Be to, šie šokiai paprastai yra orientuoti į visų dalyvavimą, todėl jie turi būti lengvai išmokstami.

Senovės civilazijos

Tiek rašytiniai, tiek vaizdiniai šokio įrodymai išliko dar nuo Viduržemio jūros ir Vidurio Rytų antikos civilizacijų.Egipto kapai vaizduoja žmones, kurie laikomi šokėjais, dažniausiai pozicijose išsilenkus per nugarą; šios figūros reprezentuoja profesionalius komikus, kurie buvo vergais. Šokis buvo neatsiejama žemės ūkio ir religinių švenčių dalis.Graikai grožėjosi šokiu, įterpdami jį tarp veiklų, skatinamų meno, religijos ir filosofijos. Graikų karo šokiai ir piricha buvo karinio rengimo dalis. Buvo tikima, kad religiniai šokiai, ypatingai, tie, kuriuose garbinamas vyno Dievas Dionisas, buvo šokio pradžia graikų dramose. Tragedijose choras, akomponuodamas šnekamajam ar dainuojamam posmui, naudodavo įvairius simbolinius gestus ir šokio žingsnelius.

Senovės romėnai ypatingai žinomi pantomimos vystymusi. Daug profesionalių romėnų šokėjų, žongliruotojų, pantomimikų ir akrobatų dirbo kaip keliaujantys komikai.

Viduramžių Europa

Krikščionių bažnyčia, viešpatavusi Europos Viduramžiais, nepalankiai žiūrėjo į šokį. Žmonės ir toliau šoko per visuotines šventes, tuo pačiu tai buvo ir puikus laiko leidimo būdas. Viduramžių valstiečių šokių variacijos tęsiasi šiandien kaip tautiniai šokiai. Kai kurie vastiečių šokiai, kuriuos perėmė ir pritaikė aukštuomenė, tapo rafinuotais pobūvių šokiais ir vėliau buvo susieti su baletu.

Šokio rūšys

Egzistuoja dvi pagrindinės šokio formos: Šokiai dalyvavimui, kuriems nereikia žiūrovų; ir šokiai pristatymui, kurie yra pastatyti publikai. Dalyvavimo šokiams priskiriami darbo šokiai, kai kurios religinių šokių formos ir pasilinksminimo šokiai, tokie kaip liaudies ar visuotiniai. Tam kad užtikrinti kiekvieno iš bendruomenės dalyvavimą juose, tokie šokiai dažniausiai susideda iš bepasikartojančių žingsnių, kurie yra lengvai išmokstami. Prezentaciniai šokiai dažniausiai atliekami karališkųjų dvarų rūmuose, šventyklose ar teatruose; šokėjai gali būti profesionalai, o pats šokis prilygsta apgalvotam menui. Judesiai linkę būti palyginti sudėtingi bei reikalaujantys specialaus meistriškumo.

Baletas ir Šiuolaikinis šokis

Baletas, atsiradęs Renesanso epochoje Italijos ir Prancūzijos karališkųjų dvarų rūmuose, visų pirma tapo profesionalia vėlyvojo XII-ojo amžiaus disciplina. Nuo tada, nors jo stilius ir esmė toliau buvo plėtojami, jis išliko pagrindine Vakarų kultūros meno forma. XIX amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje amerikiečių šokėjos Isadora Duncan ir Ruth St. Denis sukilo prieš baletą. Europoje švedų pedagogas Emile Jaques-Dalcroze, vengrų šokėjas Rudolf von Laban, ir vokiečių šokėja Mary Wigman taip pat eksperimentavo su naujais išraiškos būdais. Šie šiuolaikinio šokio pradininkai paskatino svarbią naujo stiliaus šokio raidą.

Teatro šokiai

XX a. pobūvių šokiai, kaip ir inovacijos balete ar moderniuosiuose šokiuose, įtakojo šokio naudojimo didėjimą kino filmuose ir miuzikluose. Busby Berkeley, amerikiečių choreografas, Holivude sukūrė nepaprastus grupių pasirodymus, o amerikiečių šokėjai Fred Astaire ir Ginger Rogers sujungė pramoginius šokius su čečiotka. Inovatoriški šokiai Oklahomoje! (1943), kuriuose Amerikos choreografė Agnes de Mille įtraukė šokį į siužetą, įkvėpė kitus skirti didesnį dėmesį šokiui miuzikluose. Vestsaido istorijoje (1957), kurios choreografu buvo žymus baleto meistras Jerome Robbins, pirmą kartą istorijoje šokis buvo tas perteikėjas, per kurį buvo išreikšta didesnė dalis siužeto. 1970-aisiais šokis tapo dar svarbesnis įvairiuose Brodvėjaus šou, pavyzdžiui, Choro kilmė (1975) ir Šokiai (1978).

Tautiniai šokiai

Tautiniai šokiai – tai tradicinė šokio forma, paprastai atliekama visuomenės narių. Nors šis terminas nėra lengvai apibūdinamas, juo geriausiai apibūdinami šokiai, kurie yra atėję iš žemdirbių ir turi pasaulietinius, o kartais ir apeiginius tikslus šalyse, kuriose yra paplitusios ir meninio šokio formos.Balkaniškas kolo, angliškas šokis su legendos apie Robin Hudą herojų kostiumais, Šiaurės amerikiečių aikštės šokis, kaip ir angliški gegužės medžio šokiai ir įvairūs kardų šokiai. Tautiniai šokiai paprastai yra grupinės formos, perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurie tautiniai šokiai visgi nėra tradiciniai; pavyzdžiui, daug izraelietiškų šokių buvo pastatyti XX a. Europietiškų tautinių šokių stiliumi. Šiandieną, tautiniai šokiai yra atliekami scenoje, kur dažniausiai yra pritaikyti publikai pristatyti.

Liaudies ar Pobūvių šokiai

Kai kurios pramoginės šokio formos, ypatingai industrinėse visuomenėse, yra vadinamos liaudies ar pobūvių šokiais, nes jie yra skirti šokti bendrai ir yra sąlyginai lengvai išmokstami. Juos paprastai sukuria patys žmonės, o ne choreografai, todėl jie turi panašumo su liaudies šokiais. Tačiau priešingai nei tautiniai šokiai, jie dažnai šokami porose ir išlieka populiarūs tik trumpai.

Viduramžių, Renesanso ir Baroko epochose aristokratų pobūvių šokiai išsivystė iš liaudies šokių. XVIII a. pab.-XIX a.pr. augant viduriniajai klasei, pobūvių šokiai paplito už aristokratijos ribų ir, kaip pramoginiai šokiai, tapo populiarūs Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Valstietiškas valsas ir polka, kaip ir ankstesnių epochų šokiai tapo pobūvių šokiais.Jungtinėse Amerikos Valstijose tarpusavio ryšiai tarp imigrantų iš skirtingų šalių tapo naujų formų pobūvių ir populiarių laisvalaikio šokių, tokių kaip čečiotka, atsiradimo priežastimi. Nauji pramoginiai šokiai, populiarinami amerikiečių šokėjų Irene ir Vernon Castle prieš I-ąjį pasaulinį karą (1914 – 1918), nušlavė Europą ir Ameriką. Iškilo fokstrotas ir lotynų Amerikos šokiai, tokie kaip tango, rumba ir ča ča. Afro-Amerikiečių šokio sinkopė ir judesiai integravosi į populiariuosius pobūvių šokius: 1900-aisiais keikvokas ir 1920-aisiais Čarsltonas ir Black Bottom; 1930-aisiais ir 1940-aisiais Big Apple ir Lindy (nuoroda į Jitteburg) ir galiausiai rokenrolas 1950-aisiais ir jo pasekėjai ateinančiuose dešimtmečiuose. 1960-ųjų kryptis – tvistas, kurio esmė yra šokti neliečiant savo partnerio. Šokis poromis vėl tapo populeresnis 1970aisiais ir 1980aisiais kartu su šokiais atliekamais pagal disko muzika. 1980ųjų vidury atsiradusi nauja šokio pakraipa – breikas, kuriam pradžią davė gatvės vaikai, tapo populiarus visoje šalyje. Ši, aukšto lygio akrobatikos reikalaujanti solo šokio forma buvo akomponuojama sunkios elektroninės “hip hopo” muzikos.

Šokis ir kūnas

Kūnas gali atlikti tokius veiksmus kaip sukimąsi, lenkimąsi, tempimą, šokinėjimą ir sukimąsi. Kaitaliojant šiuos veiksmus bei naudojant įvairią dinamiką, žmonės gali atrasti daugybę kūno judesių. Iš eilės judesių, kuriuos kūnas geba atlikti, kiekviena kultūra pabrėžia tam tikrus bruožus savo šokio stiliuose. Šokyje įprasti kūno gebėjimai gali būti išplečiami. Dažniausiai tai pasiekiama ilgą laiką specialiai treniruojantis. Pavyzdžiui, balete šokėjai treniruojasi išsukti bei sukinėti kojas ir klubus, kiek įmanoma aukščiau iškelti koją arabeske. Indijoje kai kurie šokėjai treniruoja savo akies obuolius ir antakius. Drabužiai gali praplėsti žmogaus galimybes. Kojos pėda ar puantai, kojokai, skraidantys įrenginiai su diržais yra keli iš dirbtinių, šokėjams tarnaujančių priemonių.

Pagrindiniai šokio elementai yra : 1. erdvės šokiui naudojimas, judančio kūno forma ir judesių kompozicijos erdvėje galūnėmis; 2. tempą apsprendžiantis laikas, šokio trukmė, ritmo variacijos, požiūris į laiko užpildymą staigiai sustojant ir pradedant; 3. kūno svorio pasipriešinimo nugalėjimas atliekant lengvus, grakščius judesius ir pasidavimas sunkio jėgai naudojant sunkius ir suglebusius judesius arba kūno svorio nugalėjimas naudojant jėgą; ir 4. įtemptų, tvirtų arba laisvesnių judesių naudojimas.

Šokis ir mintis

Be fizinio džiaugsmo, šokis gali turėti psichologinį poveikį. Jausmai ir idėjos gali būti atitinkamai išreikšti ir perteikti. Ritmo ir judesių dalinimasis leidžia grupei pasijusti vieninga. Kai kuriose visuomenėse šokis dažnai veda į transo ar kitas pakitusias sąmonės būsenas. Šios būsenos gali būti interpretuojamos, kaip sielos turėjimo požymis ar kaip būdas pasiekti emocinį atsipalaidavimą.Transo būsena leidžia žmogui atlikti nepaprastus dvasinės jėgos, ištvermės ar pavojaus žygdarbius, tokius kaip šokti ant karštų žarijų. Kai kuriose visuomenėse šamanai šokdavo transe tam, kad fiziškai ar emociškai išgydytų kitus. Šiuolaikinė šokio terapijos sritis išsivystė tikslu, kad padėtų žmonėms išreikšti save bei bendrauti su kitais.

1.2. Šokio poveikis asmenybės vystymuisi

Šokis turi būti mokomas kaip ir visos kitos mokymo formos. Turėtų būti suprantama, kad šokio mokymasis yra dalis asmenybės edukacijos. Šokio auklėtiniai dažniausiai yra labiausiai užsiėmę, aktyviausi mokiniai mokykloje. Jie mokosi paskirstyti savo laiką. Dėl to ir dėl įtrauktos fizinės veiklos, šokėjai yra linkę būti ištvermingesni ir geriau mokytis (McLaughlin, 1988).

Sceninio judesio įtaka vaiko vystymuisi

Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai.

Paauglystę, kaip minėta, lydi ir neproporcingai augantis kūnas. Paaugliai jo drovisi ir slepiasi po šiurkštumo šydu. O sceninis judesys atveria visai kitą pasaulį, formuoja kitokį požiūrį į judesį. Esame įpratę taisyklingą judesį tapatinti su gražiu judesiu. Plastikos mokymas pamokoje lavina ne tik psichiką, bet skatina ir kūrybiškai improvizuoti.Sceninis judesys moko atsipalaiduoti, treniruoja kūno pojūčius, plastinį individualybės vystymąsi, lavina psichofizinę techniką, sukuria palankią atmosferą vaiko kūrybinei improvizacijai.Net Aristotelis apie 384 m. pr. Kristų yra sakęs, kad fizinis lavinimas ugdo ne tik sveikatą, jėgą ir grakštumą, bet ir dvasią. Pažindamas savo kūną, gebėdamas jį valdyti, vaikas įgyja pasitikėjimo savo jėgomis, išmoksta improvizuoti. Fizinis judesys, palyginti su sceniniu, negyvas, bedvasis, o sceninis judesys tarsi atgaivina, suteikia sielą paprastam judesiui. Ir ypač praverčia ugdant laisvą kūrybingą asmenybę. Sceninio judesio technika – tai psichinių ir fizinių veiksmų vienovė arba tiksli psichologinio veiksmo išorinė raiška. Plastikos mokymas padeda treniruoti psichofizinį aparatą, skatina improvizaciją. Vaikas atsipalaiduoja, pradeda pasitikėti savo jėgomis. Pasitikėjimas ir gebėjimas daug ką padaryti ugdo fantaziją, kūrybiškumą.

Šokio mokymo nauda

1. Šokis padeda mokiniui tapti išraiškingu ir veiksmingu komunikatoriumi.2. Šokis padeda sukurti ir kelti savigarbą bei saviraišką.3. Šokis išplečia žmogaus patirtį.4. Šokis suteikia daug išraiškos mintims ir jausmams, kurie eina po kalbos ir rašto.5. Šokis apima tyrinėjimą, jutimą, koncentraciją, susikaupimą / susitelkimą, planavimą, atsidavimą, atmintį, interpretaciją, tiek savo fizinių, tiek protinių galimybių pritaikymą.

LITERATŪRA

1. Carter L. C. The state of dance in education: Past and present // Theory Into Practice, 1984, vol. 23(4), p. 293-299. 2. Dance directions: 1990 and beyond. Reston, VA: National Dance Association, 1988.3. Franke J. S. Coaching, dancing, and writing: Parallel skills // Teaching English in the two-year college, 1989, vol. 16(4), p. 274-279.

4. Gardner H. Frames of mind. New York: Basic Books, Inc., 1983.5. Gingrasso S. H., Stinson S. Dance dynamics // Journal of Physical Education, Recreation, and Dance, 1989, vol. 60(5), p. 31-60.

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos

Referatas

Šokis

Parengė:4GB klases mokinė Rūta Dargužytė