KĄ TURI ŽINOTI IR MOKĖTI TRENERIS?
TechnikaPagrindinės žinios:
– technikos tobulinimas (pvz., įvairesni gabumai ir įgūdžiai, geriau pakeliama įtampa; asmeninis kūrybingumas ir sugebėjimai);– sudėtingesni taktikos įgūdžiai (pvz., sudėtingesnės žaidimo sistemos) ir sportininkų sugebėjimas operatyviau priimti sprendimus (pvz., sugebėjimas reaguoti į įvairias varžybų situacijas, sunkumus ir įtampą);– varžybų strategijos planavimas (pvz., oponento stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė);– sudėtingi analitiniai įgūddžiai (pvz., videoanalizė, visapusiška varžybų analizė);– kiekybinė biomechaninė analizė techninėse sporto šakose.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– nustatyti elitinių sportininkų technikos poreikius;– vystyti ir tobulinti didelio meistriškumo sportininkų technikos ir taktikos įgūdžius bei taktiką;– analizuoti naujas technikas ir kompleksiškesnes taktikas, ieškoti būdų, kaip su jomis supažindinti ir jas tobulinti;– analizuoti techniką ir taktiką, remiantis atitinkamos sporto šakos principais ir metodais;– interpretuoti ir įvertinti rezultatų analizės reikšmę;– pagal analizės rezultatus spręsti, ar reikalingi technikos pakeitimai;– parinkti ir pasiūlyti tinkamą techninio rengimo programą didelio meistriškumo sportininkams;– aiškinti sporto šakos technikos ir taktikos reikalavimus didelio meistriškumo sportininkams;– sudaryti sąlygas elitiniams sportininkams tobulėti, mokytis ir įvertinti savo tobulumą;– sudaryti individualias elitinių sportininkų techninio rengimo programas, joms vadovauti ir įvertinti jų įvykdymą;– vertinti įgūdžių testus pagal patikimumą, pagrįstumą ir objektyvumą;– apžvelgti pagrindinę biomechanikos literatūrą ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.
FiziologijaPagrindinės žinios:
– energetinių sitemų biochemija (Krebso ciklas);– treniruočių ir varžybų aukštikalnese bei įvairiomis klimato sąlygomis fiziologinis poveikis;– kraujo dopingas, aukščiai ir eritropoeitinas;– ryšys tarp pieno rūgšties kiekio kraujyje ir energijos apykaitos sistemos;– persitreniravimo fiziologiniai pagrindai;– nuovargio fiziologiniai pagrindai;– treniruočių programų kontrolė ir jų pritaikymas prie įvairių situacijų;– testavimo fiziologiniai pagrindai;
– laboratorinių ir lauko testų duomenų aiškinimas;– pagrindinė sporto fiziologijos literatūra.Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– kontroliuoti ir pritaikyti fizinio rengimo programas prie naujų sąlygų;– išaiškinti kraujo dopingo ir eritropoeitino (EPO) fiziologinį poveikį, keliamą pavojų ir antidopingo priemones;– svarstyti teorijas ir tirti pieno rūgšties lygį kraujyje bei energijos apykaitos sistemas;– įvertinti didžiausio meistriškumo sportininkų fizinio pasirengimo efektyvumą;– charakterizuoti ir paaiškinti kiekvieno bendro fizinio pasirengimo aspekto testavimo laboratorijoje ir treniruotės metu metodiką;– aiškinti duomenis, gautus testuojant laboratorijoje ir treniruotės metu bei konsultuoti sportininkus dėl jų fizinės būklės;– taikyti sisteminį planavimą, siekiant optimaliai išnaudoti treniruočių laiką;– sudaryti didelio meistriškumo sportininkų individualias treniruočių progrmas ketverių metų ciklui, jas kontroliuoti ir taikyti;– susipažinti su pagrindine sporto fiziologijos literatūra ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.
MitybaPagrindinės žinios:
– biocheminė maisto medžiagų tarpusavio sąveika;– mitybos sociologija;– sugebėjimas atpažinti piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu, vaistais pagrindines formas, poveikį ir simptomus;– kūno struktūros irsveikatos įvertinimas;– išsamesnės žinios apie gyventojų grupių (vaikų, moterų) poreikius.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– paaiškinti angliavandenių svarbą visiems sportininkams;– suprasti socialine įtaką maisto ir gėrimo vartojimo specifikai;– įvertinti kūno struktūros ypatybes;– vadovauti subalansuotai mitybai ir teikti patarimus, susijusius su gyvenimo būdu ir kt.;– sudaryti subalansuotas dietas;– atpažinti piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu bei vaistais simptomus ir pasiųsti pas attinkamus specialistus.
PsichologijaPagrindinės žinios:
– motorinės kontrolės informacijos apdorojimo modelis;– sudėtingesnės atminties ir įgūdžių formavimo teorijos;– gilesnės žinios apie įvairias protinių įgūdžių technikas: relaksaciją, vaizdinius, koncentraciją ir dėmesį, kognityvinį perstruktūravimą;– pastiprinimo ir elgesio modifikacijos technikų teorija ir praktika;– aukšto lygio varžybų psichologija;
– psichologinės pakraipos technikų stipriosios pusės ir trūkumai;– pagrindinė sporto psichologijos literatūra.Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– naudoti motorinės kontrolės informacijos apdorojimo modelį praktikoje;– apibūdinti atminties ir su trenerio darbu susijusių įgūdžių formavimosi teorijas;– sudaryti treniravimosi ir trenerio darbo sistemas, leidžiančias optimizuoti įgūdžių formavimą ir perkėlimą;– įvertinti psichologinius faktorius, turinčius įtakos treniravimuisi ir dalyvavimui varžybose;– naudoti atitinkamas teorijas, aiškinant nerimo, susijaudinimo ir dėmesio kontrolės technikas;– taikyti protinių įgūdžių technikas kontrolės modeliui;– paaiškinti teorines perspektyvas, pagrindžiančias tokių psichologinių įgūdžių, kaip atsipalaidavimas, vaizdiniai, dėmesio kontrolė ir kognityvinė elgesio intervencija, tobulinimo technikas;– paaiškinti ir taikyti pagrindinius pastiprinimo ir elgesio modifikacijos technikų principus;– daryti vaizdinių aprašymus, padėti sudarant pasirengimo varžyboms programas, išmokyti efektyvios saviįtaigos strategijos;– žinoti pagalbos šaltinius sporto psichologijoje;– artimai bendrauti su sporto psichologais;– sudaryti psichologinio rengimo programą sportininkams, besirengiantiems aukščiausio lygio varžyboms, jai vadovauti ir kontroliuoti;– kurti būdus,kaip įvertinti surinktą informaciją apie sportininko priešvaržybinį, varžybinį ir povaržybinį elgesį,;– paaiškinti stipriąsias ir silpnąsias psichologinio profiliavimo technikų puses;– susipažinti su pagrindine sporto psichologijos literatūra ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.
Planavimas ir valdymasPagrindinės žinios:
– uždaviniai ir reikalavimai (technikos, taktikos ir psichologijos) aukšto lygio varžyboms;– atsitiktinumų numatymas ir problemų sprendimas;– treniruočių vientisumo, balanso ir progreso principai, ketverių metų ciklo periodizacija;– rezultatų fiksavimo varžybų metu sistemos;– testai laboratorijose ir treniruočių metu:administravimas, tvarkaraščių sudarymas, protokolai, ekspertizė ir reikalavimai fiksuojamiems duomenims;– testų duomenų (žodinių, rašytinių) interpretavimo, įvertinimo ir panaudojimo principai;– konfidencialumo ir pagarbos asmenybei principai;– testų rezultatų ir jų uždavinių fiksavimo, apdorojimo ir saugojimo metodai;– treniravimo ir testavimo programų vykdymo savikontrolės, peržiūrejimo, analizės ir atsiskaitymo būdai.
Kompetencija. Treneris turi sugebeti:
– įvardinti ir įvertinti aukšto lygio varžybų reikalavimus, iškelti ir sugrupuoti tikslus pagal svarbą;– sudaryti ketverių metų ciklo treniruočių ir varžybų programą, jai vadovauti, kontroliuoti ir įvertinti jos vykdymą;– kontroliuoti ir derinti treniruočių programas ir varžybų tvarkaraščius prie kintančių reikalavimų ir aplinkybių;– paruošti efektyvią rezultatų fiksavimo varžybų metu sistema;– parinkti tinkamus laboratorinius ir lauko testus, planuoti ir vadovauti jų vykdymui;– artarti, įvertinti ir panaudoti testų rezultatus; informuoti sportininkus ir naudoti gautą informaciją, planuojant didelio meistriškumo sportininkų treniruotes;– fiksuoti, apdoroti ir saugoti testų rezultatus;– tobulinti ir pritaikyti savikontrolės metodus;– kontroliuoti, analizuoti ir peržiūrėti trenerių darbo ir treniravimosi programas, pateikti ataskaitą žodžiu ir raštu;– įvardinti, patvirtinti ir demonstruoti pagrįstas ir objektyvias trenerio darbo efektyvumo įvertinimo metodikas.
Vaikų sportasPagrindinės žinios:
– vaikų požiūrio į sportą ir varžybas formavimas;– gilesnis vystymosi fiziologijos ir psichologijos supratimas;– motyvai, apdovanojimai ir nuobaudos;– talentų išaiškinimas ir atranka;– nuovargis, persitreniravimas ir varžybinis pervargimas;– traumos ir ligos.
Kompetencija. Treneris turi sugebėti:
– formuoti vaikų supratimą apie varžybinį sportą;– treniruodami vaikus, atsižvelgti į jų vystymosi perspektyvą;– įvardinti faktorius, kurie gali labai pagerinti vaikų fizinį ir protinį išsivystymą;– įvardinti pagrindinius vaikų atrankos faktorius;– rasti būdus, kaip padidinti vaikų atkaklumą ir atsidavimą sportui, kaip sumažinti metančių sportą vaikų skaičių;– laiku pastebėti nuovargio, persitreniravimo bei varžybų pervargimo požymius ir tinkamai reaguoti;– žinoti traumų bei ligų požymius ir imtis reikiamų priemonių;– paaiškinti, kaip atrenkami vaikai, kaip nustatomi ir vystomi jų sugebėjimai.
Saugumas ir traumosPagridinės žinios:
– dažniau pasitaikančių traumų ir ligų požymiai bei simptomai;– ekipuotės ir sportinių įrenginių saugumas, batų gamybos technologija;– gilesnis traumų, jų gydymo ir atsistatymo fiziologijos supratimas;– traumų ir reabilitacijos psichologija;
– ginčytini pratimai ir priemonės;– išsamesnės žinios apie traumų profilaktiką, įskaitant sveikatos būklės testavimą ir reabilitaciją;– pagrindinės žinios apie gydymo priemones (pvz., ultragarsas, lazeris);– moksliškesnės žinios apie polinkį traumoms ir ligoms.Kompetencija. Treneris turi sugebėti:
– nustatyti dažniau pasitaikančių traumų ir ligų simptomus;– paaiškinti atskirų grupių jautrumą tam tikroms ligoms ir traumoms;– rekomenduoti sportininkams ekipuotę ir avalynę, atitinkančia individualius poreikius ir padedančią išvengti traumų;– įvardinti abejotinus pratimus, galinčius tapti traumos priežastimi;– dirbti su pagalbiniu medicinos personalu, užtikrinant reabilitacijos procesą;– žinoti individualius psichologinius reagavimo į traumą, reabilitacijos ir grįžimo į sportinę veiklą skirtumus ir atsižvelgti į tai:– supažinti sportininkus su naujausiais draudžiamų ir leidžiamų vartoti vaistų sąrašais.
MetodologijaPagrindinės žinios:
– skirtingi treniruočių proceso modeliai;– faktoriai, veikiantys treniruočių procesą;– skirtingų treniravimų stilių analizė, pabrėžiant efektyvų kontaktą su sportininkais ir skatinimą patiems jausti didesnę atsakomybę dėl savo treniruočių;– faktoriai, efektyvinantys praktiką;– faktoriai, turintys įtakos teigiamiems išgyvenimams sporte;– bendravimo įvairiose situacijose įgūdžiai;– konfliktų sprendimo įgūdžiai;– ryšiai tarp trenerio, sportininko ir komandos;– pagalbinės grupės (sporto fiziologo, biomechaniko, psichologo) vaidmuo treniruotėse, varžybose, kelionėse;– pažangūs didelio meistriškumo sportininkų treniravimo metodai ir treniruočių programos;– varžybų uždaviniai;– prognozuojami ir neprognozuojami veiksniai, galintys turėti įtakos varžybose;– priešvaržybinė, varžybinė ir povaržybinė trenerių strategija;– trenerio darbo efektyvumo kriterijai;– pagrindinė su sportu susijusi literatūra;– problemų sprendimas, hipotezės ir tyrimų planavimas; – statistiniai testai.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– apibūdinti ir paaiškinti treniruičių proceso modelius;– išskirti faktorius, veikiančius jų sporto šakos treniruočių procesą;– parinkti aukšto meistriškumo sportininkams tinkamą treniruočių procesą;– analizuoti pariangemojo etapo treniruočių efektyvumą;
– įvardinti faktorius, lemiančius teigiamus išgyvenimus sporte;– numatyti varžybų tikslus ir patvirtinti atranką;– planuoti ir valdyti varžybinį etapą, atsižvelgiant į prognozuojamus ir neprognozuojamus faktorius, galinčius turėti įtakos rezultatams;– vadovauti pagalbinei grupei (psichologui, biomechanikui, fiziologui);– pasirinkti tinkamiausia bendravimo būdą skirtingose situacijose;– pozityviai spręsti konfliktus;– analizuoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses;– kritiškai įvertinti trenerio darbo efektyvumo vertinimo kriterijus;– perkelti trenerio darbo problemas į mokslinius tyrimus;– susipažinti su literatūra, susijusia su sporto disciplinomis;– planuoti, vykdyti ir aprašyti tyrimus, skirtus trenerio darbo problemų analizei;– analizuoti ir interpretuoti duomenis, susijusius su iškelta hipoteze, naudojantis atitinkama literatūra;– pritaikyti gautus duomenis trenerio darbe;– mokėti pasinaudoti treniravimo praktikoje įgytais įgūdžiais, duomenimis, žiniomis;– įvertinti pirminius savo darbo patirties šaltinius.VadybaPagrindinės žinios:
– šalies ir tarptautiniai kontaktai, dalyvavimas organizacijose;– sporto mokslininkų ir kito pagalbinio personalo vaidmuo ir organizavimas;– administracijos vaidmuo;– individualus ir komandinisaukščiausio lygio sportininkų rengimas;– vadybos supratimas (organizacinės struktūros ir apribojimai);– misijos bei organizacinių tikslų apibrėžimas, verslo ir vadybos planai;– vadovavimo stiliai;– naujausia technologija;– trenerių rengimo ir treniravimo sistemų palyginimas;– konsultavimo (mentoring) principai;– trenerių darbo įvertinimo principai.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– palaikyti ryšius (taip pat su įv. organizacijomis) vietos, regiono, šalies ir tarptautiniu lygiu;– dirbti kartu su sporto mokslininkais ir kitu pagalbiniu personalu;– koordinuoti trenerių ir pagalbinio personalo grupės veiklą;– užtikrinti sklandžius ryšius tarp reikalavimų treniravimui bei varžyboms ir sporto administracinių reikalavimų;– koordinuoti individualų ir komandinį aukščiausio lygio sportininkų rengimą;– įvardinti savo organizacijos strutūra, jos funkcionavimą veikiančius faktorius ir potencialius vadybos proceso trukdžius;– įvertinti vadovavimo stilių, savo stipriąsias ir silpnąsias puses;– parengti veiksmų planus, skirtus tobulinti organizacinei struktūrai, vadybos sistemoms ir vadovavimo stiliui;– naudotis asmeniniu kompiuteriu (dirbti teksto redaktoriumi, Exel’iu, su duomenų bazėmis ir kt.);
– naudotis technikos naujovėmis informacijai gauti;– apibūdinti technologiją, galinčią tobulinti jų, kaip trenerių, darbą;– kritiškai analizuoti trnerių rengimo ir tobulinimo sistemas;– kritiškai analizuoti vietines trnerių rengimo ir tobulinimo sistemas, rekomenduoti patobulinimus ir juos pagrįsti;– paaiškinti ir pademonstruoti efektyvius konsultavimo įgūdžius;– rasti, pagrįsti ir pademonstruoti patikimus, pagrįstus ir objektyvius trenerių darbo efektyvumo įvertinimo būdus.Treneris – žmogus, turintis socialinį statusą, užimantis pareigas pagal įgimtas ar įgytas ypatybes. Trenerio statusas suteikia tam tikrų teisių, garantuoja prestižą, leidžia eiti pareigas ir atsakyti už savo veiklą. Viena svarbiausių trenerio pareigų yra išmokyti savo žaidėjus (auklėtinius) teisingai ir efektyviai atlikti įvairius technikos veiksmus, tai jis visų pirma pedagogas. Jeigu treneris visų pirma pedagogas jis turi vadovautis tokia idėja: ateiti (dalyvauti), pamatyti (nustatyti diagnozę) ir nugalėti (ištaisyti). Treneris visą laiką turi ieškoti kelių savo paties tobulėjimui, kad galėtų auklėti ir mokyti kitus. Jis visą laiką turi skaityti, ieškoti, užsirašyti, būti kūrybingas, turėti fantaziją. Nekopijuoti ko nors, bet kurti savo. Pratimus, kombinacijas, metodiką. Ir, žinoma, domėtis tuo, kas vyksta aplinkui.
Treneris yra:
– VALDOVAS, sprendžiantis žaidėjų likimą, karjerą, numanantis jų vaidmenį ir pareigas komandoje, tobulėjimo būdus;– DARBININKAS, pavaldus ir paklūstantis organizacinėms struktūroms, asmenims;– TĖVAS (MOTINA), besirūpinantis žaidėjų asmenybės ugdymu, nustatantis jų elgesio normas, vertinantis žaidimą;– MOKINYS, kantriai ir nuolatos besimokantis, visados paisantis normų ir taisyklių;– TERAPEUTAS, diagnozuojantis kitų veiklą, šalinantis trūkumus, skiriantis vaistus;– PACIENTAS, pažįstantis savo trūkumus, besistengintis atsikratyti jų;– EKSPERTAS, išsimokslinęs, puikiai suprantantis visas specialias problemas;– PATARĖJAS, įvairiausiais patarimais padedantis kitiems;– DIKTATORIUS, kritiškais momentais priimantis galutinius sprendimus;– BIČIULIS, skatinantis ir palaikantis kitų aktyvumą, naujoves;– AUKLĖTOJAS, numatantis tikslus ir būdus jiems pasiekti;
– PSICHOLOGAS, gebantis pažinti savo auklėtinius, sudaryti geras prielaidas lavinti jų asmenybės bruožus.2. Dešimt kriterijų – savybių, kurios yra būtinos treneriui:
1. Geras savo dalyko (krepšinio) žinojimas.2. Bendras išsilavinimas.3. Profesionalus požiūris į darbą.4. Metodinis pedagoginis meistriškumas.5. Drausmė.6. Organizatoriniai sugebėjimai darbe (aikšteleje).7. Ryšys su visuomene, tėvais, įvairiomis organizacijomis.8. Tarpusavio santykiai sistemoje „treneris – žaidėjas”.9. Geranoriški santykiai su aplinkiniais žmonėmis.10. Noras tobulintis ir tobulėti.
Ko reikia, kad būtum geru treneriu?
1. Kiekvieną darbą, kad jis sektųsi, kad juo uždegtum kitus, reikia mylėti.2. Reikia daug skaityti, sekti pačią naujausią metodiką, technikos ir taktikos pasikeitimus, domėtis kuo gyvena Europos ir pasaulio krepšinis.3. Privalu gerbti ir mylėti jauną žmogų, kurį treniruoji, nes pradedantis krepšininkas negali visko mokėti. Tai natūralu. Treneris ir reikalingas,kad pradedantįjį išmokytų krepšinio abėcėlės ir vestų žingsnis po žingsnio pagal naujausią metodiką, perteikdamas savo patirtį ir profesionalų krepšinį.
Treneris ir žaidėjas
Krepšininkų psichologinė būklė ir žaidimas labai priklauso nuo asmeninių trenerio simpatijų ir antipatijų. Sportininkas, jaučiantis trenerio paramą, labiau pasitiki savimi ir, savaime suprantama, žaidžia geriau. Ir atvirkščiai – jei žaidėjo gabumais viešai abejojama ir aikštelėje jis pasirodo tik epizodiškai, tai moralinis ir žaidybinis nuopuolis beveik garantuotas. Be to, treneris, žaidėjus skirstydamas į „numylėtinius” ir „blogiukus”, supriešina ir pačius žaidėjus. Dažniausiai tarp trenerio ir žaidėjų atsiranda komandai patekus į žaidybinę ar finansinę krizę. Kol viskas klostosi pakankamai sklandžiai, žmonės nepuola vieni kitiems į atlapus, tačiau kai ima nesisekti, daugelis tampa irzlesni ir priekabesni. Būtent ir tuomet paaiškėja ar tvirtas kolektyvas. Jei saugodamas savo pareigybę treneris atsiriboja nuo žaidėjų ir dėl pralaimėjimų kaltina tik juos, treneris pradeda pjauti šaką, ant kurios pats sėdi. Visų pirma jis praranda bet kokią krepšininkų paramą. Bet tai dar ne pati didžiausia blogybė – treneris sukursto pykti, deja, jau ne sportinį. Tada geriau pamiršti palankią darbo atmosferą ir gerus sportinius rezultatus. Dėl to treneris turi gerbti kiekvieną savo žaidėją (auklėtinį) ir kaip asmenybę, ir kaip sportininką. Jeigu visi bus vieningi ir kiekvienas žaidėjas jaus trenerio paramą, tada komandai joks priešas nebus baisus. Komanda yra kaip šeima, o treneris – šeimos galva. Kol kiekvienas komandos narys pasitikės vienas kitu, kol juos sies pagarba, tada iš komandos bus galima laukti gerų rezultatų.
Kartais dar sakoma, kad treneris paprasčiausiai visa galintis Dievas. Tačiau tuo pat metu jis gali tapti aukojamu avinėliu, kurį reikia nukirpti plikai už kitų nuodėmes.
Krepšinis – tai šventė, kurioje dalyvaujavisos žmogaus fizinės ir dvasinės galios
Krepšinis – tai amžinas laukimas, susitikimai prie televizijos ekranų ar sporto rūmuose. Tai neapsakomas visos šeimos džiaugsmas, aistros, net bemiegės naktys. Krepšinis – tai viltis, noras gyventi, moralinė paspirtis. Tai individualaus ir kolektyvinio mąstymo derinys. Jei treneriui ir žaidėjams pavyksta sukurti bei įtvirtinti protingą, judrią improvizacijos, individualių pastangų ir komandinio žaidimo dermę – aikštelėje matome gyvą, mąstančią, emocionalią, kuriančią, tikslo siekiančią miniatiūrinę visuomenę, t.y. komandą. Tokie yra krepšinio „filosofijos” ir jo gyvybės pagrindai. Jie, matyt, atitinka mūsų individualiąją ir kolektyvinę psichologiją, nes krepšinis populiariausias žaidimas Lietuvoje. Tarsi atsilygindamas už mūsų neblėstančią meilę, jis pelnė Lietuvai daugiausia šlovės pasaulio sporto arenuose, patenkindamas (o tarybiniais metais ir skatindamas) mūsų nacionalines ambicijas, teisėtą džiaugsmą ir pasididžiavimą. Tai šventė, kurioje dalyvauja ir žaidėjai, ir žiūrovai. Smagu, kai ji pasiseka, apmaudu, kai nepavyksta. Kaip ir mūsų gyvenime, krepšinyje būna visko: pergalės viršūnių ir pralaimėjimo duobių, tikėjimo ir nusivylimo, kūrybos ir griovimo, šventės džiaugsmo ir kasdieniško juodo juodžiausio darbo… Būtent darbas atskleidžia ir subrandina talentą.
Krepšinis Lietuvoje
Guvių mergaičių būrelis varinėjo ir į neįprastą, aukštai pakabintą, panašų į krepšį be dugno taikinį mėtomo futbolo kamuolio pirmieji nedrąsūs dunksėjimai pasigirdo Lietuvoje, Kaune, dar 1919-aisiais. Vienas iš Lietuvos sporto pradininkų S. Garbačiauskas 1919 m. pradėjo organizuotis moterys sportininkes, bet tik 1920 – 1921 m. jos pasirodė ir viešai pradėjo žaisti krepšinį. Žaisti ne pagal JAV, bet pagal vokiečių taisykles, t.y. su mažesniu kamuoliu, be lentų. Vyrai į krepšinį kibo tik po metų ar dar vėliau. Viena iš krepšinio ir apskritai moterų sporto Lietuvoje pradininkių E. Kubiliūnaitė – Garbačiauskienė. Pradžia sportui buvo nelengva. Nei patalpų, nei aikščių, nei įrankių, nei tam lėšų, o svarbiausia – sporto sąvoka atsikuriančioje valstybėje ir visuomenėje buvo beveik nežinoma. Pirmoji aikštelė buvo įrengta Vytauto parke. Žaidimą žaidžiančių merginų kamuolio dunksėjimas vis stiprėjo, kol pagaliau sužadino ir vaikinų smalsumą (o gal baltąjį pavydą?) ir norą patiems pamėginti žaisti krepšinį. Vyrai tada vadindavo krepšinį „bobų zabova”. Tikrasis Džeimso Neismito krepšinis Lietuvą pasiekė 1921-aisiais. D. Neismitas Lietuvoje surado labai gabių mokinių – jie greitai paleido savo mokytojo ranką ir savarankiškai ėmė kurti „lietuviškąją krepšinio mokyklą”. Tais pačiais metais buvo suburta pirmoji vyrų krepšinio komanda. 1922-ųjų balandžio 23-iąją įvyko Kaune pirmosios oficialios vyrų krepšinio rungtynės. Tų pačių metų rugsėjo 10 d. Pirmąsiąs oficialias runtynes žaidė moterų komandos. Trukęs beveik dešimtmetį, krepšinio kamuolio dunksėjimas ėmė silpnėti, kol beveik visai nutilo. Nauja jaunų sporto entuziastų banga ir gaivus vėjelis iš už Atlanto pažadino krepšinį pirmiausia Kaune, naujųjų (pastatytų 1934m.) Kūno kultūros rūmų salėje. Lietuvių rinktinė 1937m. tapo Europos čempionais. Antrąjį kartą garsas apie Lietuvos krepšinį šalyje, Europoje ir tolimesniuose kraštuose pasklido 1939-aisiais, kai 3-iajame Europos čempionate, naujoje Kauno sporto halėje, lietuviai buvo nenugalimi ir vėl tapo Europos čempionais. Tuomet krepšinis galutinai pakerėjo Lietuvą ir jos žmones. Daug sunkumų patyrė Lietuvos krepšinis, bet visą triūsą vainikavo bronzos medaliai Barselonos (1992), Atlantos (1996) ir Sidnėjaus (2000) olimpinėse žaidynėse. Lietuvos krepšininkų nuopelnai neišmatuojami. Talentingieji žaidėjai ir treneriai šlovino ir iki šiol šlovina mūsų Tėvynės vardą. Nors ilgą laiką užsienyje jie buvo vadinami rusais arba sovietais, tačiau pamažu imta kalbėti apie šalį, kurioje užaugo ir subrendo tos žvaigždės – apie Lietuvą. Įžymiųjų Lietuvos krepšininkų – ir praeities, ir šių dienų pergalės yra tiesiog lemtingos plėtojant mūsų krepšinio sportą. Nors vyrų krepšinis atsirado Lietuvoje vėliau nei moterų, bet seniau ir dabar vyrų krepšinis Lietuvoje svarbiausias, o moterų beveik užmirštas. Vyrų krepšinis labai išgarsino Lietuvą, bet ir moterų krepšinis neatsiliko. Ir nors moterys nepasiekė tiek daug pergalių kaip vyrai, bet jos taip pat garsino Lietuvos vardą.
„Aš sukūriau krepšinį krikščioniškosios meilės savo artimui paskatintas, kad jauni žmonės galėtų įdėti į šį žaidimą savo širdį ir turėtų kur panaudoti savo jėgas, tačiau nuolat kontroliuotų savo veiksmus, kad šie niekada netarnautų blogiui” (Dž. Neismitas)
Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija
Krepšinio trenerio profesija
Parengė: IIIgb klasės mokinė Rūta Dargužytė