MOKSLEIVIU FIZINI AKTYVUMA SKATINANTYS VEIKSNIAI

2857 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LITERATŪROS APŽVALGA. 4

1.1. FIZINIO AKTYVUMO REIKŠMĖ

ASMENYBĖS UGDYMUI IR SVEIKATAI 4

1.1.1. Fizinio aktyvumo raida 4

1.1.2. Fizinis aktyvumo ugdymas 5

1.1.3. Fizinis aktyvumas ir sveikata 6

1.1.4. Fizinio aktyvumo skatinimas mokykloje 7

1.2. MOKSLEIVIŲ VEIKLOS MOTYVACIJA. 9

1.3. VEIKSNIAI SKATINANTYS V AlKŲ FIZINĮ AKTYVUMĄ 15

1.3.1. Savigarbos modelis 15

1.3.2. Pirminis fizinės kompetencijos suvokimo lygis (pagal amžiaus tarpsnius) 16

1.3.3. Fizinio aktyvumo džiaugsmas 17

1.3.4. Draugų įtaka fiziniam aktyvumui 18

1.3.5. Fizinio aktyvumo piramidė 19

1.4. MOKSLEIVIŲ FIZINIO AKTYVUMO DIDINIMO STRATEGIJOS 21

1.5. VEIKSNIAI ĮTAKOJANTYS FIZINĮ AKTYVUMĄ 22

1.5.1. Veiksnių klasifikavimas 22

1.5.2. Moksleivių fizinio aktyvumo žadinimas (remiantis įvairias autoriais) 23

2. METODIKA 24

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 25

IŠVADOS 34

LITERATŪRA 335

PRIEDAI 37

Anketa 38

ĮVADAS

„Sveikata – neįkainojama gamtos dovana, duodama, deja, ne amžiams. Ją reikia saugoti.

Žmogaus sveikata labai priklauso nuo jo paties: gyvenimo būdo, darbo sąlygų, mitybos, Wročių. (l. P. Pavlovas)“ (Tamošauskas ir kt., 2003).

Pastaruoju metu vykstantys reikšmingi socialiniai, ekonominiai ir buitiniai persitvarkymai, pokyčiai vis labiau išlaisvina žmogų nuo sunkaus fizinio darbo, apriboja jo raumenų darbą. Dėl to sutriko amžiais nusistovėjusi biologinė organizmo pusiausvyra: atskiros organizmo sistemos tapo labiau pažeidžiamos. Pasak Kardelio (1988), dalis šių ligų (širdies ir kraujagyslių sistemos, nervinis išsekimas, peer didelis svoris) paplito ir toliau progresuoja tarp jaunų žmonių (taip pat ir moksleivių). To priežastis – nepakankamas fizinis aktyvumas. Daugybė nuovargį sukeliančių reiškinių visų pirma aiškinama fizinio ah.1:yvumo stoka. Todėl visoje ugdymo sistemoje vis didesnę reikšmę turėtų įgyti priemonės, padedančios ug

gdyti teigiamą moksleivių požiūrį į fizinį aktyvumą, savo sveikatą. Plintant įvairioms naujausioms informacinėms, techninėms naujovėms vis mažesnis dėmesys skiriamas aktyviam poilsiui, sportavimui. Naujausių technologijų atsiradimas neaplenkė ir mokyklų bendruomenių. Vis labiau skatinamas geras kompiuterinis raštingumas, užsienio kalbų mokėjimas,. didinamas protinio darbo krūvis.Ypatingai mažai dėmesio skiriama moksleivių sveikos gyvensenos ugdymui, fizinio aktyvumo skatinimui, sportinių bazių gerinimui.

„Remiantis tarptautinio moksleivių sveikos gyvensenos tyrimo duomenimis (1994 – 1998 m.), Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas, yra pasiekęs kritinę ribą. Palyginus su kitų 29 šalių Europos šalių moksleivių judėjimo aktyvumu, lietuviai užėmė priešpaskutinę vietą, po Slovakijos moksleivių. Kauno medicinos universiteto atlikto Lietuvos moksleivių gyvensenos tyrimo duomenimis (1998 m.), per šešerius metus moksleivių fizinis aktyvumas beveik nepakito: 1998 m. nepakankamai mankštinosi ir sportavo daugiau kaip penktadalis (26 proc.) 11-15 metų berniukų ir 54 proc. mergaičių, 1994 m. atitinkamai: 299 proc. berniukų ir 55 proc. mergaičių. Nepakankamai fiziškai aktyvūs 2002 m. buvo 29 proc. berniukų ir 58 proc. mergaičių. Lyginant su ankstesnių apklausų duomenimis, reikšmingų skirtumų nenustatyta.“ (Tamošauskas ir kt, 2003). Norint ugdyti moksleivį kryptingai, keisti jo motyvaciją, būtina žinoti asmeninius poreikius, individualias. savybes, interesus, požiūrį į dalyką ir save. Tik tada mokytojas gali pakeisti, įtakoti, paveikti, pastebėti pokyčius bei kontroliuoti, planuoti.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. FIZINIO AKTYVUMO REIKŠMĖ ASMENYBĖS UGDYMUI IR SVEIKATAI

1.1.1. Fizinio aktyvumo raida

Daugelį tūkstančių metų žmonija gynė, remdamasi savo protu, fizine jėga ir ištverme, te

eisę gyventi. Mūsų protėviai gyveno ir dirbo glaudžiai sąveikaudami su gamta, jos ritmais. Jie kėlėsi su rytine, gulėsi su vakarine saule. Kiekvienam metų laikui buvo būdingi saviti darbų ypatumai bei gyvenimo režimas. Visa, kas būtina žmogaus gyvenime, pasigamindavo arba pasirūpindavo pats, realizuodamas savo protinius ir fizinius sugebėjimus: būstas, vanduo, maistas, apšvietimas ir pan. Žmogus buvo ir gamintojas, ir vartotojas (šiuo metu – tik vartotojas). Visus darbus atlikdavo pats: savo rankomis, naudodamasis savo fizine jėga ir sveikata. Tai, su¬prantama, labai vargino žmogų, sekino jo organizmą.

Deja, mūsų protėviai daug ko nežinojo apie jų sveikatai gresiančius pavojus (mikroorganizmus, virusus, ligas, higienos taisykles ir pan.). Tuo atžvilgiu jie buvo beginkliai.

„Siekdamas palengvinti savo dalią, žmogus ilgainiui pradėjo konstruoti paprasčiausius įrenginius, tobulinti darbo įrankius, kurie turėjo pavaduoti jo raumenų veiklą. Akademiko Bergo duomenimis, dar XIX a. vidutyje apie 96 % visų Žemėje atliktų darbų sudarė raumenų darbas. Tik 4 % jų buvo atlikta naudojant pašaliną energiją (vėjo, vandens, kuro degimo ir pan.). Tepraėjus šimtmečiui, 1. y. XX a. viduryje, jau tik I % visų darbų teko raumenims, 0 99 % ¬mašinoms, įrenginiams. Paskutiniojo praėjusio amžiaus ketvirčio pradžioje, 1. y. apie 1975 ill., jau tik 0,5 % visos energijos Žemėje buvo susijusi su žmogaus raumenų veikla. Apskaičiuota, kad 1947 m. už kiekvieną mūsų planetos gyventoją dirbo vidutiniškai 12-os a. j. me
echanizmų. XX a. būdinga neįtikėtinai sparti socialinė ir mokslinė-techninė plėtra.

Mokslinė ir techninė pažanga, išlaisvinusi žmogų nuo alinančio fizinio darbo, drauge labai apribojo jo biologinės evoliucijos stimulą- fizinį aktyvumą. Šis reiškinys įvardytas kaip biosocinė aritmija, kurios išdava- „civilizacijos“ ligos“ (Tamošauskas ir kt., 2003).

Socialinei pažangai susilpninus žmogaus ryšius su gamta, labai pa-Iengvėjus fizinei kovai už būvį genetiškai užkoduota žmogaus judėjimo būtinybė tapo labai menkai realizuojama. Iškilo hipokinezės (mažo judėjimo) pasekmių grėsmė.

„Terminai – hipokinezė ir hipodinami}a dažnai vartojami kaip sinonimai. Tačiau tai skirtingos sąvokos. Hipokinezė (hipo . +gr. kinesis -judėjimas) – ilgalaikis judėjimo sumažėjimas, vyraujant judesių sumažėjimui didžiuosiuose sąnariuose, kas mažina bendrąjį žmogaus aktyvumą.

Hipodinamija (hipo . + dynamis -jėga) – raumenų susitraukimo jėgos ir jų tonuso sumažėjimas. Hipokinezę, paprastai lydi hipodinamija.

Hipokinetinė liga – tai fiziologinė, klinikinė samprata, apibūdinanti pakitimus organizme, atspindinčius konfliktą tarp biologinės žmogaus prigimties ir jo paties sukurtų darbo bei buities sąlygų .. Tai vadinamosios „civilizacijos“ ligos.

Žinoma daug hipokinezės rūšių ir jos priežasčių – motyvų:

1. Adaptacinė-fiziologinė hipokinezė. Dažniausiai ją sukelia auklėjimas ir fizinio poilsio įprotis. Tam tikros reikšmės turi ir genetiniai veiksniai.

2. Įprastinė buitinė hipokinezė: ją lemia komforto ir patogumų h.iirimas buityje. Tai mažina fizinį aktyvumą, fizinių pastangų poreikį savitamoje, vietoj asmeninių kontaktų socialiniame-kultūriniame gyvenime (pvz., televizija vietoje teatro, telefonas, namų ir komunalinėje ruošoje, apribojamas ne
etgi ėjimas (naudojamasi liftu, asmeniniu ir visuomeniniu transportu). Prie tokio pasyvaus gyvenimo būdo priprantama, susiformuoja negatyvi pažiūra į fizinį ah.’tyvumą

3. Priverstinė moksleivių ir studentų hipokinezė. Ją sukelia kasdieninis reglamentuotas darbas mokslo įstaigoje ir netinkamas laisvalaikio leidimas. Laisvalaikiu turi dominuoti aktyvi fizinė veikla.

4. Aktyvios raumenų veiklos trūkumas yra tiesiogiai proporcingas mokymo informacijos kiekiui ir atvirkščiai proporcingas besimokančio jaunimo laisvalaikio trukmei.

Šią hipokinezės rūšį lemia tėvų ir mokymo įstaigų auklėjimo spragos, klaidingas harmoningos asmenybės vystymosi suvokimas, kai akcentuojama vien intelektualinio lavinimo būtinybė, ignoruojant fizinio komponento svarbą“ (Tamošauskas ir kt., 2003).

1.1.2. Fizinis aktyvumas ir ugdymas

Įžymus Lietuvos pedagogas Stasys Šalkauskis (1992) teigė, kad fizinė ga1ybė yra bendriausia pedagoginė gėrybė fizinio mankštymo srityje, 0 kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji vertybė. Gerai suprasta fizinė galybė iš tikrųjų yra tikslingai panaudojama fizinė energija. „Bendriausias fizinio mankštymo uždavinys yra pasiekti maksimumą fizinės energijos arba galybės išvystant fizinės žmogaus prigimties arba kUno nusiteikimą tamauti aukštesni ems gyvenimo tikslams. Tokiu būdu turime iš vienos pusės objektyviai suprantamą fizinę energiją, 0 iš antros pusės – subjektyviai suprantamą kūno nusiteikimą aukštesniems gyvenimo tikslams. Fizinė energija pasireiškia kaip žmogaus kūno sveikata, stiprumas bei miklumas. Tuo tarpu šitos kūno ypatybės nėra sau tikslas fiziniame mankštyme, kadangi tikra jų reikšmė išeina aikštėn ryšium su sveiko, stipraus ir miklaus kūno nusiteikimu tamauti aukštesniems gyvenimo tikslams.Teorinėje srityje fizinis lavinimas turi uždavinį pasiekti auklėtinio prigimtyje tikslingą išorinių ir vidinių jutimų veiklumą, kuris tamautų materialine atrama protiniam pažinimui, tamaujančiam savo ruožtu tiesos pažinimo reikalui. Praktinėje srityje pagrindiniu fiziniu auk1ėjimo uždaviniu yra pasiek’ti fizinėje auklėtinio prigimtyje to tikro fizinio galingumo, kuris glūdi kūno nusiteikime palenkti visą savo energiją valios reikalavimams. Estetinėje srityje pagrindinis uždavinys yra išvystyti kūne kūrybinį nusiteikimą“ (Šalkauskis, 1992).

„Dvasia, kaip laisva, turi galimybės atsilaikyti prieš kūno įtaką, bet užtat sielos galių reiškimasis yra priežastingai surištas su kūno pareigomis ir todėl atitinkamai silpnėja sulig kūno menkėjimu. Tik sielos galių reiškimosi atžvilgiu galima pasakyti, kad sielos sveikata pareina nuo kūno sveikatos, interpretuojant posakį mens sana in corpore sano (sveikas protas sveikame kūne). Užtat būtų padaryta klaida pasakius, kad pats dvasinis sielos vertingumas pareina nuo kūno ypatybių ir, be kita ko, nuo jo sveikatos bei stiprumo“ (Šalkauskis, 1992).

S. Šalkauskio manymu, kad kūno sveikata bei stiprumas yra sudedamieji pradai tos ugdomosios vertybės, kuria yra kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams, tai sveikata bei stiprumas turi būti imami ryšium su šitais tikslais, nes kitaip jiedu negali turėti tikros pedagoginės vertės.Sveikata bei stiprumas, tikslingai nepavartojami aukštesniems gyvenimo tikslams pagal protingą žmogaus prigimtį, negali sudaryti fizinio mankštymo uždavinio, nes iš dalykų esmės kūnas turi tamauti šitai protingai žmogaus prigimčiai reiškimosi įrankiu.“

1.1.3 Fizinis aktyvumas ir sveikata

„Visos atliekančios kurią nors funkciją kūno dalys gerai išlavėja, išlieka sveikos ir lėčiau sensta, jei jos naudojamos saikingai ir atlieka užduotis, prie kurių yra įpratusios. Tačiau jei kūno dalys nieko neveikia ir paliekamos be darbo, jos neišlavėja, yra linkusios į ligas ir greitai pasensta“ (Research Digest, series 2. No. 6, 1996).

Šiandien kineziterapeautai, kinezioogai, fizinio lavinimo specialistai, medikai vieningai teigia, kad laiku skirta ir tinkamo sunkumo mankšta visada padeda. Pirma, ji sumažina galimybę susirgti tam tikra liga, ir, antra, padeda įveikti ligą susirgus arba bent sumažinti jos progresavimą. Gydymas, reabilitacija, ligų profilaktika ir sveikatos stiprinimas yra keturi pagrindiniai medicinos uždaviniai. Fiziniai pratimai padeda spręsti šiuos uždavinius. Fizinio aktyvumo tikslas – didinti kasdienio gyvenimo išteklius bei mažinti sveikatos rizikos veiksnius. Daugeliui „civilizacijos“ ligų susergama dėl nepakankamo fizinio aktyvumo. Tinkamas fizinis aktyvumas mažina širdies ligų pavojų, mažina arterinį kraujospūdį reguliuoja svorį didina organizmo atsparumą stresams ir mažina nuovargį.

Aktyvios fizinės veiklos deficito problema aktuali visais amžiaus tarpsniais, tačiau bene aktualiausia ji kai kalbama apie moksleivių sveikatą Nors vaikai ir judresni už suaugusiuosius, dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų jiems gresia hipokinezės pasekmės. Neatsitiktinai daugelis autorių nurodo, kad moksleivių nuovargis padidėjęs, ypač pavasarį, darbingumas yra nepakankamas fizinės veiklos rezultatas. Jie teigia, kad tai, kas praleista vaikystėje, yra negrįžtamai prarasta tolesniam gyvenimui.

„Įvairiems amžiaus tarpsniams yra keliami skirtingi tikslai. Iki 12 metų fizinis ugdymas turi laiduoti optimalų organizmo augimo, gerą psichologinę būseną, diegti sveikos gyvensenos įgūdžius, lavinti pagrindinius judėjimo įgūdžius, ugdyti vikrumą, jėgą, lankstumą bei reakcijos greitį.

12 – 15 metų amžiaus tarpsnyje būtina laiduoti organizmo augimą ir brandą, mokyti sveikos gyvensenos, sureguliuoti pagrindinius širdies ir kraujagyslių sistemų ligų rizikos faktorius: antsvorį kraujospūdį fizinį aktyvumą, tobulinti motorinius įgūdžius, fizines ypatybes (greitumą, lankstumą, jėgą, aerobinę ištvermę)

Paaugliams virš 15 metų būtina laiduoti organizmo brandą, tobulinti motorinius gebėjimus, judėjimo įgūdžius, fizines ypatybes (jėgą, lankstumą, ištvermę), mokyti sveikos gyvensenos. Daug mokslininkų tyrinėja fizinio aktyvumo lygį mokykliniame amžiuje lr pripažįsta, kad fizinis aktyvumas mažėj a, todėl verta susimastyti, ką daryti, kaip įtakoti šį neigiamą procesą“ (Research Digest, series 3. No. 11,2000)

Norint nukreipti moksleivio veiklą link tikslo būtina susipažinti su motyvacijos teorija, žadinimo būdais.

1.1.4. Fizinio aktyvumo skatinimas mokykloje

„Po vasaros atostogų milijonai moksleivių grįžta į mokyklas. Jie vėl pradeda siekti akademinių žinių ir dalyvauti popamokinėje veikloje. Tėvai, mokytojai, administratoriai ir patys mokiniai susitelkia mokslui tam, kad vaikai kuo geriau pasiruoštų ateities karjerai, gyvenimui. Tačiau jie neturėtų pamiršti kūno kultūros programos teikia naudą sveikatai bei fiziniam vystymuisi. Pažintinė informacija bei kūno fizinis lavinimas taip pat turi būti orientuoti į kiekvieno individo tobulėjimą“ (Research Digest, series 3. No. 7, 1999).

Psichomotorikos lavinimas gali būti svarbus asmenybės sveikatai ir gerai savijautai bei visai bendruomenei. Kūno kultūros užsiėmimai mokykloje turi svarbią asmeninę, socialinę ir ekonominę reikšmę. Dabartiniu metu vis didesnis dėmesys skiriamas protiniam lavinimui, 0 fizinis lavinimas lieka antraeilis, nors jie turėtų būti lavinami lygiagrečiai.

Įvairūs mokslininkai pabrėžė svarbią fizinio aktyvumo naudą žmogaus organizmui visuose amžiaus tarpsniuose. Visuomenės pastangos buvo sutelktos fizinio aktyvumo skatinimui kadangi fizinis aktyvumas kuo jaunesniame amžiuje sumažino riziką susirgti chroniško mis ligomis. Būtent mokykla ir yra ta organizacija, kuri turi užsiimti kūno kultūros lavinimu. Mažai abejonių, kad vaikai ir jaunimas gali išmokti ir išsiugdyti palankų gyvenimo būdo elgesį per aukštos kokybės kūno kultūros programas.

Nors šalies sveikatos ministerijos uždaviniai keliami kasdieninei kūno kultūrai visiems mokyklos vaikams, vis dėlto daugelis jaunuolių nėra įtraukti į bet kokią fizinio aktyvumo veiklą.

„Kai kurie autoriai siūlo mokykloms ir universitetams susipažinti su kasdiene, kokybiška fizine veikla kaip dalimi savo visapusiško išsilavinimo. Kiti mokslininkai neaktyvumą Amerikoje pavadino „didele epidemija“ ir konstatavo, kad buvo padaryta rimta klaida nereikalaujant fizinio aktyvumo. Dėl fizinio neaktyvumo kenčia visuomenė savo skausmais, fizinėmis kančiomis, 0 likusi visuomenės dalis moka pinigus už prarastą produktyvumą“ (Research Digest, series 3. No. 7, 1999).

Jie sukūrė vaikų fizinio aktyvumo modelį kuris pateikia vaikų fizinio aktyvumo rekomendacijas. Šios rekomendacijos nurodo, kad sportuoti reikia nuo mažiausiai 60 minučių iki keleto valandų per dieną iki paauglystės periodo. Šios rekomendacijos pabrėžia, kad vaikų veikla šiuo periodu yra labiau nenuosekli, nei tolygi. Fizinio aktyvumo skirtumai aiškiai matyti tarp vaikų ir suaugusiųjų. Todėl svarbu atsižvelgti į šiuos skirtumus tobulinant (vystant) fizinį aktyvumą jaunimui įvairiais amžiaus tarpsniais. Fizinio aktyvumo veiklos rekomendacijos vaikams aiškiai skiriasi nuo rekomendacijų paaugliams ir suaugusiesiems.

„JAV mokslininkai apibendrindami tarptautines fizinio aktyvumo rekomendacijas paaugliams pažymėjo, kad vidutiniškai ir energingesnei veiklai paaugliai turi skirti mažiausiai 20 minučių per dieną ir mažiausiai tris kartus per savaitę“ (Research Digest, series 3. No. 7, September 1999).

Kaip fizinis aktyvumas susijęs su jaunuolio fizine būkle? Research Digest (Series 3.

No. 7, 1999) leidinyje teigiama, kad biologinis paveldimumas įtakoja esminius fizinio aktyvumo elgsenos ir sveikatos būklės faktorius. Pagal turimas žinias, biologinis paveldimumas buvo siejamas su apytiksliai 29 % įprastinio fizinio aktyvumo, su 25 % širdies kvėpavimo, su 30 % raumenų ir su 25 % kūno riebalų normomis. Žinant paveldimumo reikšmę fiziniam aktyvumui ir sveikatos būklei daugelis iš šių variantų gali pagerinti sveikatą.

Ar kūno kultūros pamokos skatina jaunuolių fizinį aktyvumą? „Teigiama, kad fizinis aktyvumas kūno kultūros pamokose dažnai yra mažesnis nei 50 % . Tačiau jis įrodo, kad kokybiškos, nuolat besikeičiančios programos, kvalifikuoti kūno kultūros mokytojai gali įtakoti fizinį aktyvumą teigiama linkme“ (Research Digest, series 3. No. 7, 1999).

Ar laikas praleistas kūno kultūros pamokose sumažina kitų dalykų mokymąsi? Manoma kad egzistuoja du faktoriai lemiantys susidomėjimą kūno kultūros pamokomis:

Troškimas skirti daugiau laiko akademinėms žinioms, mažinant kūno kultūros pamokų skaičių. Esant finansinei krizei kūno kultūros pamoka yra išbraukiama viena iš pirmųjų mokomųjų dalykų.

Įrodymai teigia, kad laikas praleistas sportuojant nesumažina kitų dalykų mokymosi.

Jaunuoliai, kurie praleidžia mažiau laiko mokydamiesi kitų dalykų ir skirdami tą laiką reguliariam sportavimui, parodė tokius pat gerus rezultatus ar dar geresnius akademinėse pamokose, 0 sportuodami jie dar teikia naudos savo fiziniam vystymuisi.

Taigi tik visos visuomenės pastangomis – dirbdami kartu, galime įtakoti vaikų ir paauglių sveikatą, (gyvenimo kokybę. ateityje tikėdamiesi išauginti sveikus ir energingus žmones.

1.2. MOKSLEIVIŲ VEIKLOS MOTYVACIJA

Norint nukreipti vaiko veiklą link tikslo būtina susipažinti su motyvacijos teorijomis, žadinimo būdais.

„Žodis „motyvacija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „morere“ – judinti, skatinti. Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio• žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvai – tai veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu.

Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo ar minties pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas tam tikras poreikis. Pavyzdžiui, jaučiantis troškulį mokinys galvoja apie sulčių stiklinę ir bėga jų nusipirkti. Pirmokas įsivaizduoja, kad jo geru pažymiu džiaugsis mama, ir dar atkakliau mokosi, stengiasi atlikti pamokas. Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras lr įsitikinimus“ (Butkienė, 1996). Anot G. Butkienės (1996) motyvacija perkelia mokinį iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda nukreipti viena linkme. Motyvacija padeda vaikui „ . orientuotis į tikslą, suvokti kiek laiko reikės tikslui pasiekti, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos ugdymo si kokybei ir jos pasekmėms“ (Butkienė, 1996).

Mokykla turi išmokyti numatyti ir suformuoti ugdymosi tikslus. Tik suformulavęs ir įsisąmoninęs tikslą mokinys nukreipia savo valią, protą, jausmus konkretiems veiksmams atlikti. Mokėjimas atrasti ir suformuluoti konkrečius tikslus rodo ugdymo si motyvacijos brandumą. Sąmoningi tikslai iškeliami tik savarankiškai ir valingai apsisprendžiant, laisvai pasirenkant.

Sėkmingam ir sparčiam ugdymuisi būtinas emocinis komfortas ir tam tikra emocijų sankaupa. Tai mažas jaudinimasis, susijęs su konkrečiu noru pasiekti tikslą ir atsakingumo jausmu, pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas savo sėkme ir abejojimas, žadinantis mąstymo bei veiksmų savikontrolę, ir vidinis atlikimo bei išmokimo džiaugsmas.

„Vaiko noras save tobulinti stiprėja, kai:

• mokykloje jauku ir malonu;

• jis nepervargsta ir visada darbingas;

• patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą;

• patrauklios darbo formos;

• patenkinami visi poreikiai.

Tuomet bręsta ir vaiko motyvacija. Nesėkmės, neadekvatūs mokytojo vertinimai, meilės stoka sukelia vengimo motyvaciją ir susilpnina vaiko norą keistis“ (Butkienė, 1996).

Bendriausios motyvacijos sampratos pedagogui per maža. Jis kasdien ieško būdų kaip įtraukti mokinius į aktyvią veiklą. Todėl būtina žinoti visas motyvacijos teorijas. Jos padeda suprasti kaip mokinys iš vienos pozicijos pereina į kitą. Tėvų ir pedagogų rūpestis yra padėti vaikui lengvai, su malonumu kopti saviraidos laiptais vis labiau jaučiant savo identiškumą ir vidinių galių skleidimąsi. „ . pedagogas prie vaiko turi prieiti prisimindamas,:

1) kad jis nori padėti mokiniui elgtis apibrėžta kryptimi; 2) kad jis nori matyti vaiko raidos ugdymosi specifiką.

Čia padeda išsamesnis psichologijos žinojimas apie mokymosi motyvacijos prigimtį, tipus, keitimąsi“ (Butkienė, 1996).

Bihevioristų pažiūra. „Kraštutinių sociologizuojančių pažiūrų atstovai manė, kad žmogus tarsi biliardo kamuoliukas ant tuščio stalo – nejuda, kol jo kas nors nepaliečia iš iŠorės. Šiuo požiūriu vaiko poelgius ir tai, kas jame vyksta, lemia tik išoriniai poveikiai. Norint, kad vaikas tinkamai elgtųsi, pakanka jį atskirti nuo visų kitų dirgiklių ir veikti pasirinktu būdu. Taip galima formuoti ne tik elgesį, bet ir motyvus.“ (Butkienė, 1996).

Manoma, kad, „ . norint išmokyti konkretaus elgesio, svarbu atrasti tinkamus pastiprinimus, jo perteikimo būdą ir kartojimo skaičių“ (Butkienė, 1996). Dauguma bihevioristų išskiria žodžio ir kalbos vaidmenį asmenybės motyvacijai. Jie teigia, kad įvairūs pasakymai nevienodai veikia augančią asmenybę. Norint prognozuoti elgesį jų nuomone) būtina žinoti aplinkybes, kuriose gyveno ir gyvena moksleivis.

Geštaltistų pažiūra. „Geštaltistai mano, kad asmenybės pradžia yra energija Jis sako, kad tam tikroje asmenybės dalyje atsiradus įtampai, pažeidžiama visos sistemos pusiausvyra. Asmenybė, kaip sistema, skuba pusiausvyrą sugrąžinti ir gausina psichinę energiją. Kai tik susidaro pusiausvyra, energija nebegaminama“ (Butkienė, 1996). Tokią įtampą ir nepusiausvirą sukelia poreikiai: fiziologiniai, ketinimai, norai. Pasak Butkienės (1996) poreikių yra tiek, kiek skirtingų ketinimų, geismų, troškimų bei norų. Kai vienoje srityje poreikis sukelia įtampą, kuri daro spaudimą gretimai sričiai, žmogus pradeda veikti.“

Kognityvinės psichologijos tyrėjų požiūriu reikmė – tai įtampa, kuri sužadina vidinį organizmo aktyvumą ir nukreipia jį tikslo link. Išsilaisvinti iš susidariusios įtampos padeda „tikslo“ būsena. „Manoma. kad reikmę sužadiųa tai, ką galima pavadinti „slėgimu“ – išoriniu poveikiu individo elgesiu“ (Butkienė, 1996).

Šios krypties psichologai aiškina, kad poelgius ir elgesio kitimą suprasti padeda žinojimas, kad žmogus mano, kas ir kur yra priežastys to, kas atsitiko ar įvyko. Tyrimai rodo, kad jei moksleiviams, kuriuos kankina, pasisekė atlikti pirmąją užduotį, tai jie geriau susidoros ir su antrąja. Nepasisekusi pirmoji užduotis trukdo vaikui geriau išspręsti antrąją. Mažiau nerimaujantys moksleiviai po nesėkmės dažnai pasiekia geresnių rezultatų ir neretai nerūpestingai atlieka užduotį po didesnės sėkmės. Taigi, moksleiviai nevienodai suvokia sėkmę ir nesėkmę. Tai veikia motyvaciją, dėmesį, 0 per juos – norą tobulėti, pažinti.

Humanistinės psichologijos pažiūra. „Humanistinė A. Maslow (1954) poreikių hierarchijos teorija sako, kad pirmiausia turi būti patenkinami įgimti pagrindiniai poreikiai“ (Butkienė, 1996). Jis pripažįsta ir aplinkos, kaip motyvacijos šaltinio, įtaką. Jo teorija padeda mokytojui susilaikyti nuo per greitų ir didelių pastangų žadinant mokinių mokymosi motyvaciją. Daug mokytojų per dažnai ragina mokinius siekti aukštesnių poreikių, nepatenkinę žemesniųjų. Meistriškumas pasiekiamas ne iš karto, 0 tik pamažu ir po mažą žingsnelį. stipri motyvacija atsiranda tik tada, kai individo ir aplinkos kintamieji veikia viena kryptimi.

„Naujausios šiuolaikinės psichologijos požiūriu – žmogus yra tapsme. Žmogaus tikslai, ketinimai ir veiksmai yra už jutimiškai suvokiamos aplinkos“ (Butkienė, 1996). Jei manome, kad aktyvumą žadina vidinė motyvacija, tai visai nereiškia, kad į žmogaus elgesį galima žiūrėti kaip į skausmo vengimą arba siekimą sumažinti įtampą. Mokytojui svarbu, kaip jis mokiniams pristatys naują medžiagą, naujas užduotis. Kiekvienas mokinys savaip pajunta tos medžiagos svarbą ir reikalingumą, norą įveikti. Kitaip motyvuoto veiksmo nebus.

Motyvacijos teorijų įvairovė rodo koks sudėtingas ir kintantis reiškinys yra mokymosi motyvacija, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Mokinio motyvacinė sfera yra sudėtinga jo veiklos skatulių sistema, apimanti įvairius asmenybės aktyvumo lygius. Nuo jos priklauso, kodėl ta pati užduotis atliekama nevienodai. Motyvai atskleidžia vidinę ugdymo si logiką. Jų nežinant negalime suprasti kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalime atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Skirtingų motyvų samplaikoje atsispindi prieštaravimai tarp leidžiamo ir draudžiamo, tarp asmeninių ir grupės interesų. Mokinio apsisprendimą, poelgį lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo, šeimos narių, mokytojų elgesio.

G. Butkienė (1996) tvirtina kad mokytojui reikia apsispręsti:

1) kurios psichologinės motyvacijos teorijos jam vertingiausios norint įgyvendinti ugdymosi uždavinius;

2) kurie mokymosi motyvacijos žadinimo principai yra svarbiausi ir saugo augančią asmenybę nuo galimų bėdų.

Vidinę motyvaciją nulemia smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savipilda, savigarba, laimėjimai ir lūkesčiai, kompetencija, konfliktuojantys motyvai.

Vidinė smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Vaikai ieško naujų patyrimų, mėgsta tai, kas skiriasi nuo to, kąjis daro. Mokymosi motyvai, nors ir kokie jie būtų, visada yra susiję su svarbiausių fiziologinių ir aukštesniųjų, dvasinio augimo, poreikių patenkinimu. Jau buvo paminėta, kad norint siekti vaiko noro save tobulinti turi būti patenkinti visi kiti žemesnio lygio poreikiai. „Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, ( . )“(Butkienė, 1996). Tai daugelis psichologų vadina vidiniu pastiprinimu. „Veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacija yra susijusi su gyvenimo prasmės jausmu, žmogiškųjų vertybių įsisąmoninimu. Ji kyla aplinkoje, kai visiškai įsisąmoninamas asmeniškas patyrimas ir atsiranda galimybė savarankiškai spręsti“ (Butkienė, 1996). Tokią mokymosi motyvaciją palaiko nuolatinis konkrečių norų ir tikslų savarankiškas pasirinkimas ir su tuo susij ęs atsakingumo jausmas. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir save kontroliuotu, tačiau ar dažnai tai sutinkame mokyklose?

Svarbus motyvas yra savigarba. Šis motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi reikalingas ir naudingas. Tam vaikas ieško kontaktų su kitais žmonėmis; nori užsitikrinti vienmečių pasitikėjimą. Ir suaugęs, ir vaikas nori, kad kiti jį priimtų ir pripažintų tokį, koks jis yra, nori turėti gerą vardą. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas, menkavertiškumas. Tai ypač atsiliepia kūno kultūros ugdymo si rezultatams. Šis motyvas ypač paveikus paauglystėje ir jaunystėje.

„Laimėjimų motyvacijai priklauso viltis arba lūkestis, kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Vaikas, kuriam sekasi ir kurio veikla sėkminga, supranta, kad tai priklauso nuo jo aktyvumo, įdėtų pastangų. Zinodamas ryšį tarp savo pastangų ir rezultatų, ateityje jis gali labiau pasistengti, kad pasiektų tikslą“ (Gage, 1994). Įvairių mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad dažnos nesėkmės sukelia nesėkmės motyvaciją, susijusią su nuolatine nesėkmės baime. Tai labai susilpnina mokinių norą save tobulinti. Tada geriausia pirmoji pagalba vaikui – leisti patirti sėkmę. Ar darbas sėkmingas ar nesėkmingas, mokinys gali suprasti tik palygindamas savo rezultatus su kitų mokinių, dirbusių panašiomis sąlygomis, rezultatais. Tada vaikas sėkmės ir nesėkmės priežastimi laiko savo vidines ypatybes arba išorines sąlygas. Mokinys, kuris dažnai savo nesėkmes priskiria išorinėms sąlygoms (pvz. užduoties sunkumas), vis labiau nepasitiki savo sugebėjimais. Tai labai silpnina mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis. Sumanūs mokytojai ir tėvai (parinkdami užduotis, krūvį, diferencijuotai vertindami, saikingai girdami nors ir dėl mažos sėkmės) gali padėti mokiniui kitaip pažvelgti į save, savo galias, „pakilti“ mokytojų, draugų, savo akyse. Tai labai svarbu tolesnei vaiko veiklai.

Kitas vidinis mokymosi motyvas – kompetencija. Vaikams labai malonu atlikti užduotis gerai. Kuo dažniau mokinys mato savo gerus rezultatus, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti. Šie mokinai gauna gerus įvertinimus, 0 tai paskatina dar labiau stengtis. Vaikai, kurie jaučiasi kitokie, nejaučia galimybės pakilti. „Jie net savo sėkmę gali suprasti kaip trūkumą. Tokiems mokiniams mokytojai ir tėvai turi akcentuoti, kad jų sėkmė priklauso nuo jų gabumų ir pastangų“ (Butkienė, 1996). Jiems būtina pamokoje sukurti ne tik sėkmės situacijas, bet ir sudaryti sąlygas mokiniams patiems rinktis užduotis, kad įrodytų sau, kąjie gali pasiekti.

„Visi nori būti mylimi ir gerbiami. Dėl to mylintys, draugiški mokytojai mokiniams mielesni negu pemelyg santūrūs ir racionalūs“ (Butkienė, 1996). Tačiau paauglystės metais dauguma moksleivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti geresnius pažymius ir būti mylimiems. Gavę geresnius pažymius jie atsisako tobulintis toliau. „Kitas bendras konfliktas: priklausomumas ir nepriklausomybė. Mokinai pasijunta blogiausiai, kai mokytojai per daug patarinėja arba kai visiškai nebesirūpina, ką ir kaip jie daro. Pagrindinis tokio vidinio konflikto požymis – nepasitenkinimas be aiškios priežasties“ (Jarvis, 2001).

Neretai moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi aplinkoje, kitų žmonių laikysenoje bei tarpusavio santykiuose. Tai išorinė motyvacija.

Dauguma mokinių mokosi, sportuoja todėl, kad reikia, nes to reikalauja tėvai, mokytojai, tai privaloma. Labai maža vilties, kad iš tokių moksleivių išaugs atsakingi, iniciatyvųs, išmintingi, mylintys save ir kitus piliečiai. „Motyvas, kylantis iš išorės paskatų, 0 ne iš vidinio jausmo ir apsisprendimo turi mažą moralinę vertę. Tik tolima motyvacija – ateities, gyvenimo prasmės – teikiajėgų nugalėti sunkumus“ (Gage, 1994).

Norint atsakyti į klausimą, kas palaiko teigiamą mokymosi motyvaciją, būtina suvokti besimokančio veiklos zonas ir jo asmenybės savybes, brandumą ir amžių. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Vis labiau domimės tuo, kas sekasi. Laukiama sėkmė ypač sustiprina motyvaciją. Nuolatinė sėkmė ypač sustiprina motyvaciją. Tačiau, jei nuolatinė sėkmė pasiekiama be didelių pastangų ji mažai reikšminga, 0 kartais net ir slopina motyvaciją. Dėl to, manoma, nedidelės nesėkmės turėtų būti, bet jos privalo baigtis pasiekimais. Daugelio psichologų tyrimų duomenys rodo, kad nesėkmė ir bausmė motyvaciją mažina. „Pasak G. Butkienės (1996), bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui. Negalima smerkti vaiko, kuri ištiko nesėkmė. Labai žalingos ir fizinės bausmės. Vietoj to reikia parodyti tinkamą pavyzdį ir padėti būti reikli ems ir gerbti vaiką. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti ar jis teisingai atlieka veiksmus. Mokytojui pareiškus, kad konkretus veiksmas teisingas padidėja kartojimo tikimybė, 0 tai didina motyvaciją. Labai svarbu, kad mokytojas nepastiprintų klaidų. Žodžiais reikia fiksuoti tik gerąją pusę. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą, pasitikėjimą savimi, savigarbos jausmą. Kritikavimas, užgauliojimas, barimas – tai neigiamas pastiprinimas po kurio pagyrimai, pagalba neveiksmingi. Kritika lėtina tempus, didina suklydimų skaičių, jautrina nervų sistemą. Eksperimentai ir gyvenimo patirtis rodo, kad mes maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią patys laisvai pasirenkame. Mes nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų, mums patinka patiems save kontroliuoti. Vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Kai buvo sugalvoti pažymiai, buvo manoma, kad jie tiksliai atspindi mokinio sugebėjimus, žinias. Dabar dažniausiai taip nebūna, nors vis dar manoma, kad pažymys yra geras stimulas vaikui dirbti, 0 tėvai gali sužinoti apie vaikų pasiekimus, laimėjimus. „Iš tikrųjų pažymys gali atlikti dvi funkcijas: signalinę ir lavinamąją. Pažymys signalinę (atspindėjimo) funkciją atlieka tada, kai jis tiksliai atspindi žinių apimtį, gilumą, sugebėjimų lygį. Tai būna. kai:

1) mokytojas supažindina su būsima vertinimo sistema, paaiškina už ką bus rašomi pažymlaI;

2) rašant pažymį kalbama ne tik apie žinias, bet ir apie konkrečius sugebėjimus, sprendimų racionalumą;

3) mokinys priima pažymį kaip atitinkamą savo sugebėjimų etiketę.

Lavinamąją funkciją atlieka pažymys, kai su juo mokinys gauna naudingų patarimų, kurie nukreipiajį toliau tobulėti, skatina augti“ (Butkienė, 1996).

Pedagogo darbo rezultatai priklauso ne tik nuo jo požiūrio į darbą, bet ir nuo auklėtinių požiūrio į mokytoją, jų tarpusavio santykių. Galima būti dalykiškai pasirengusiam, puikiai išmanyti metodiką, turėti gerų norų, bet buti prasti kiino kulturos mokytoju. Svarbu ne tik tai ko ir kaip mokoma, bet ir kas moko, auklėja. Ką turėtų mokėti mokytojas? Išryškinti svarbiausius dalykus, parodyti mokiniams, kad supranta, ką jie sako, įsiterpti, kai mokiniai neaiškiai reiškia savo mintis. Mokytojas turi mokėti išklausyti, pakartoti, patikslinti, ieškoti pavyzdžių. Už ką auklėtiniai myli savo kiino kulturos mokytojus? „Manoma, kad jie turi turėti šias savybes:

• gebėjimas mylėti ir gerbti auklėtinį kaip žmogų;

• mokėjimas at jausti ir suprasti auk1ėtinį net tada, kaijis klysta;

• kantrumas, optimizmas, susivaldymas, mokėjimas pajuokauti;

• mokėjimas vesti auklėtinius, 0 ne eiti iš paskos;

• gebėjimas gėrėtis žmogumi, gamta, menu;

• gebėjimas bendrauti, suprasti auklėtinių interesus, būti tarpininku tarp pasaulio ir savęs;

• mokėjimas visus klausimus spręsti paprastai, lengvai“ (Jovaiša, 1981).

1.3. VEIKSNIAI SKATINANTYS VAIKŲ FIZINĮ AKTYVUMĄ 1.3.1.Savigarbos modelis

,,3 pagrindinės dalyvavimo fizinėje veikloje priežastys yra užfiksuotos Susan Harter (1987) savigarbos modelyje (1 pav.), kurį Weiss ir Ebbeck (1996) pritaikė :fizinio aktyvumo srityj e. Šis modelis parodo šaltinius ir savigarbos pasireiškimus fizinio aktyvumo elges)j e. Suvokta kompetencija ir socialinė parama yra lemiantis savigarbos veiksnys, 0 džiaugsmas ir fizinio aktyvumo elgesys yra savigarbos rezultatai“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

Suvokta kompetencija

Džiaugsmas

Savigarba

FA elgesys

Socialinis palaikymas

• Tėvai

• Mokytojai

• BendraaillŽiai

1 pav. Susan Harter (1987) savigarbos modelis

„Šis modelis vystosi dėl amžiaus ir lyties skirtumų kompetencijos suvokimo lygiuose bei šaltiniuose, kurie suaugusiųjų naudojami nuspręsti apie bendraamžių kompetenciją, savigarbą, F A džiaugsmą. Ši informacija yra vertinga tiriant F A reikšmė pažintinei, emocinei, psichinei, socialinei brandai“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

Kadangi suvokta fizinė kompetencija patikimai nuspėja motyvuotą elgesį kai kas gali paklausti „Kaip vaikai sužino savo fizinį pajėgumą? Kokia informacija reikalinga kad galėtų įsivertinti savo sugebėjimus?“ Atsakius į šiuos klausimus, galima suprasti kaip pagerinti vaiko suvokimą apie fizinę kompetenciją. Fizinėje veikloje ar sportuojant galima gauti žinių iš rezultatų, socialinės aplinkos ir t.t. Rezultatas gali būti išsiaiškinamas susipažįstant su statistiniais duomenimis, atliekant fizinio pajėgumo nustatymo testus, gaunant apdovanojimus, medalius, diplomus.

„Vaiko fizinės kompetencijos suvokimą sustiprina socialinis pripažinimas: tėvų, mokytojų, trenerių.“ (22)

1.3.2. Pirminis fizinės kompetencijos suvokimo lygis (pagal amžiaus tarpsnius)

„Jaunesni vaikai (5-9 m.) labai stengiasi, daug dirba, džiaugiasi fizine veikla už tai laukdami tėvų įvertinimo. Iš to jie sprendžia apie savo fizinius (ir ne tik) sugebėjimus.

Vaikų (nuo 10 iki 15 m.) fizinį aktyvumą lemia konkurencija Jie stengiasi užduotis atlikti geriau nei jų bendraamžiai. Tai, kad jie prilygsta klasės draugų sugebėjimams, leidžia jiems suvokti savo fizinių sugebėjimų vertę. Kadangi mokytojai vaikų pasiekimus dažniausiai vertina (verbaliniu ar neverbaliniu būdu) dalyvaujant visai klasei, vertinimas irgi turi didelę įtaką moksleivio fizinės kompetencijos suvokimą.

Vėlyvoje paauglystėje anksčiau buvęs svarbus socialinis palyginimas ir įvertinimas lieka nuošaly. 16-18 metų jaunuoliai jau turi susidarę sau tikslus, kad pasiektų norimo rezultato“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

1.3.3. Fizinio aktyvumo džiaugsmas

Džiaugsmas, pasitenkinimas savimi fizinėje veikloje, sportuojant yra vienas iš svarbesnių motyvų lemiančių atsidavimą sportui. Scanlan ir Simons (1992) sudarė modelį kuriame pavaizduoti motyvai lemiantys atsidavimą sportui“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

„Džiaugsmą suteikia tėvų, mokytojų, bendraamžių, savo fizinio sugebėjimų suvokimas, fizinės kompetencijos pripažinimas visuomenėje, pastangų įdėjimas mokantis ir demonstruojant pratimus, judėjimo pojūčiai. Judėjimo pojūtis svarbus fizinio aktyvumo patirčiai, nes šito neįmanoma patirti kitose srityse (muzikoje, dailėje, moksle).

• Džiaugsmas

• Pasirinkimo laisvė

• Asmeniniai pasiekimai

• Visuomenės požiūris

• Progos parodyti save

• Atsidavimas sportui

2 pav. Motyvai lemiantys atsidavimą sportui

„Tėvų, mokytojų, trenerių, bendraamžių palaikymas taip pat turi didelę įtaką vaiko fizinės kompetencijos suvokimui, sugebėjimui džiaugtis fiziniu aktyvumu, savigarbai, ir fizinio aktyvumo elgesiui (lygiui, dažnumui, intensyvumui)“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

SAVĘS SUVOKIMAS

• Džiaugsmas

• Tėvai

• Mokytojai! treneriai

• Bendraamžiai

• Motyvuotas elgesys

pav. Savęs suvokimo modelis

Tėvai, kurie patys sportuoja, arba aktyviai domisi sportu, sugeba labiau skatinti ir drąsinti savo vaikus sportuoti, būti fiziškai aktyviais . Jų vaikai turi žymiai didesnę savęs suvokimo kompetenciją ir labiau domisi sportu. Tėvai žymiai dažniau skatina sportuoti bemiukus, nei mergaites., todėl bemiukai yra fiziškai aktyvesni.

Artimi draugai ( klasės, komandos, kaimynai) , suaugusiųjų priežiūroje, turi didele įtaka asmenybės raidai mokyklinėje ir fizinėje veikloje. „Vienodas vertinimas, požiūris ir uždara draugystė – pagrindiniai savarankiškumo požymiai. vienodas požiūris į tam tikros grupės narius turi didelę įtaką populiarumui ir statusui toje grupėje“ (Physical Activity And Fitness Research Digest, series 1. No. 2, 2002).

Kai kurie mokslininkai teigia, kad egzistuoja tamprus ryšys tarp fizinės kompetencijos ir vienodo vertinimo požiūrio. Vaikai ir paaugliai kurie yra labiau „pasikaustę“ ir iš kurių daug tikimasi, tos pačios amžiaus grupės vaikų yra labiausiai populiarūs. Ir atvirkščiai, ne tokie fiziškai kompetentingi , ar gabūs vaikai gali tapti pajuokos objektu, atsiskyrėliais, kuries galimybių suteikiama žymiai mažiau. Populiarieji vaikai įgyja dar labiau motyvų, kad išlaikyti savo įtaką tarp bendraamžių, suteikti sau dar daugiau malonumo jaustis viršesniais, stengiasi dar labiau būti fiziškai aktyvūs. Taip jie pasiekia dar aukštesnių motyvacijos lygių. (3 pav.)

1.3.4. Draugų įtaka fiziniam aktyvumui

Įvairių mokslininkų vykdytos studijos teigia, kad artima draugystė labai įtakoja vaikų psichosocialinį vystymąsi ir įsitraukimą į fizinę veiklą. Mokslininkai ištyrę savigarbos ir partnerystės įtaką emociniam ir motyvaciniam rezultatui teigė, kad mergaitės ir berniukai gerai sutariantys su kartu sportuojančiais savo bendraamžiais patiria žymiai didesnį džiaugsmą sportuodami bei dažniau renkasi sportinę veiklą už mokyklos ribų. Taip pat jie ištyrė, kad mergaičių ir berniukų artimos draugystės suvokimas ir jos išgyvenimas yra labai susijęs su fiziniu savęs vertinimu, teigimu poveikiu ir vidine motyvacija sportui bei fiziniams rezultatams. Tėvai, mokytojai ir treneriai turėtų būti mokomi ir skatinami padėti savo vaikams puoselėti ir palaikyti draugiškus santykius sportuojant bei didinti fizinės veiklos naudą bendraujant su bendraamžiais.

1 lygis. Fiziškai aktyvi gyvensena

1.3.5. Fizinio aktyvumo piramidė

Fizinio aktyvumo piramidė gali būti naudojama klasifikuoti fizines veiklas pagal tipus. 4 veiklos lygiai pavaizduoti piramidėje, kuri gali būti naudojami, kad supaprastinti pratybų planavimą. Kai žinomi asmenybės tikslai, kiek fiziškai aktyvus jis nori būti, galima nustatyti pratybų, pratimų dažnumą, intensyvumą ir trukmę.

Šio lygio fizinis aktyvumas apima visas arba daugelį savaitės dienų. Tai naudinga bendrai sveikatos būklei gerinti, sumažina chroniškų ligų riziką.

2 lygis.

Šio lygio fizinio aktyvumo veiklos dažniausiai atliekamos gamtoje, todėl atliekant aerobinius pratimus, kurie dažniausiai reikalauja didelio intensyvumo, organizmas gali pasisavinti reikiamą kiekį deguonies. Aktyvus sportas paprastai reikalauja daugiau energijos nei fizinis aktyvumas gyvensena (1 lygis). Daugelyje sporto šakų, tokiose kaip krepšinis, futbolas, tenisas, asmuo naudoja energiją labai intensyvių spurtų metu, su mažomis poilsio pertraukėlėmis tarp jų.

3 lygis. Raumenų treniravimas.

Raumenų jėgos pratimai užima 3 fizinio aktyvumo piramidės lygį. Raumenų treniravimas pagerina sugebėjimą atlikti kasdienius pratimus, padeda didinti raumenų stangrumą ir mažinti raumenų stangrumo praradimą. Rekomenduojama, kad raumenys būtų treniruojami dvi ar tris dienas per savaitę, naudojant nuo aštuonių iki dešimt pratimų pagrindiniams raumenims treniruoti.

Lankstumo pratimai.

Kuo didesnė sąnarių judėjimo amplitudė, tuo didesnis lankstumas. Ir fiziškai aktyvi gyvensena, ir aktyvi aerobika, ir raumenų jėgos pratimai lavina lankstumą, bet jei norima pasiekti didesnį lankstumą rekomenduojama įtraukti specialiuosius pratimus.

Tokie pratimai sumažina kaulų, raumenų, nugaros pažeidimų ir riziką ir palengvina pratimų, reikalaujančių išvystyto lankstumo, atlikimą. Lankstumo pratimai turėtų būti atliekami nuo 3 iki 7 dienų per savaitę. Dažniausiai naudojami tempimo pratimai, kai iki maksimaliai įtempiami pagrindiniai kūno raumenys ir palaikomi įsitempus 15 – 30 sekundžių. Kiekvienai pratimų grupei pratimai kartojami keltą kartų.

4 lygis.

Aukščiausiame piramidės taške yra neveiklumas arba sėslus, nejudrus gyvenimo būdas.

Nejudrumas ir poilsis yra svarbūs jėgų atgavimui ir atsipalaidavimui, tačiau nejudrumas (sėslus gyvenimo būdas) pripažintas rizikos faktoriumi vainikinių arterijų ligoms (trombozei). Kai kurie žmonės vietoj normalaus miego (6-8 val.) perdėtai ilgai žiuri televizorių, žaidžia video žaidimus, dirba kompiuteriu, per ilgai vairuoja. Visos šitos veiklos turėtų būti bent dalinai pakeistos į F A veiklas, į piramidės 1,2 ar 3 lygius“ (Research Digest, series 3. No. 19, 1993).

Kompetencijos suvokimas ir savigarba įtakoja džiaugsmą bei fizinį aktyvumą. Taigi šios pagalbinės strategijos turi palaikyti ir didinti pačių vaikų fizinio aktyvumo įsivertinimą, užtikrinant nenutrūkstamą susidomėjimą ir dalyvavimą. Džiaugsmas ir kiti teigiami emociniai išgyvenimai susiję su fizine veikla išlaiko įsipareigojimą ir tam tikriems fizinio aktyvumo lygiams. Veikla kuria vaikai užsiima turi būti linksmos ir kryptingos. Pagaliau tėvų, mokytojų, trenerių ir bendraamžių palaikymas yra būtinas vaiko teigiamam pasitikėjimui, džiaugsmui ir motyvacijai, kad jis galėtų tęsti fizinę veiklą.

1.4. VAIKŲ FIZINIO AKTYVUMO DIDINIMO STRATEGIJOS

Optimalus išbandymas yra Siejamas su fizinės veiklos sudėtingumo lygiu vaiko sugebėjimams. taigi vaikų sėkmingas įgūdžių turėjimas yra pasiekiamas, bet jie privalo labai pasistengti ir pasiryžti pasiekti savo tikslus.

„Išbandymas – tai veiklos priskyrimas vaikui, 0 ne vaiko priskyrimas veiklai. Jeigu vaikui pagal galimybes pratimai yra per lengva tai ji yra nuobodi ir trukdo įgyvendinti realius tikslus.

Pratimai, kurie yra vaikui per sunki kai nepaliaujamos pastangos yra nesėkmin~os sukelia susierzinimą ir veikia žlugdančiai. Vaikai mokosi atlikti pratimus, stengiasi ir bando save realizuoti todėl jiem svarbu kiek fiziškai jie yra kompetentingi, todėl optimalūs išbandymai y

. . .

ANKETOS PASKIRTIS:

Anketa skirta išsiaiškinti veiksnius, kurie turi įtakos mokinių fiziniam aktyvumui.

Anketoje nėra blogų atsakymų, bet kokia nuomonė yra gera.

Atsakymai nebus garsinami, anonimiškumas garantuojamas.

Apibrauk tinkamą variantą.

1. Tavo nuomone, ar buvai fiziškai aktyvus (-i) praėjusią savaitę?

• Tikrai taip

• Taip

• Abejoju

• Ne

• Nežinau

2. Į šitą klausimą atsakyk jeigu pirmame klausime atsakei „Tikrai taip“ arba „Taip“ Tavo nuomone Tu esi fiziškai aktyvus (-i)

• 5-7 dienas per savaitę

• 4-3 dienas per savaitę

• 2-3 dienas per savaitę

• 1-2 dienas per savaitę

• keletą kartų per mėnesį

• rečiau nei visi išvardyti atvejai

• esu fiziškai ne aktyvus (-i)

3. Dažniausiai fiziškai aktyvus ( -i) esi . (galimi keli atsakymai)

• per kūno kultūros pamokas

• laisvalaikiu, po pamokų

• savaitgaliais

• per atostogas

• dirbdamas namų ūkio darbus

• priemonės ir kt.)

5. Kodėl Tu lankai kūno kultūros pamokas?

• poilsis nuo protinės veiklos

• todėl kad privalomas dalykas mokykloje

• noras judėti

• draugų įtaka

• reikalinga mano kūnui, sveikatai stiprinti

• aš jas mėgstu

6. Koks tavo kūno kultūros mokytojas? (galimi keli atsakymai)

• mokytojas – vertintojas, kuris pateikia visą informaciją, dažnai tikrina, detaliai ir nuosekliai išdėsto veiklos planą, vertina visas užduotis

• mokytojas-vadovas, kuris vadovauja darbui pamokoje, bet leidžia kai ką savarankiškai surasti, skatina mokinių iniciatyvą, leidžia klysti ir neskuba griežtai vertinti

• instruktorius-pagalbininkas kuris leidžia patiems mokiniams drauge su mokytoju pasirinkti veiklos formą, pataria, kaip atlikti užduotį, leidžia patiems įvertinti rezultatus, skatina bendradarbiauti ir pasikeisti nuomonėmis

• konsultantas – patarėjas kuris pataria, konsultuoja, padeda dirbti grupėse ir individualiai, papildo mokinius, akcentuodamas svarbiausius dalykus, džiaugiasi rezultatais drauge su mokiniais

7. Kaip manai, ar būtų skatinamas Tavo fizinis aktyvumas, jeigu per kūno kultūros pamokas būtų ugdo mastymą (galimi keli atsakymai)

• pasitikėjimas savimi

• sveikos gyvensenos įgūdžiai

• kūno laikysena

• valia

• fizinius gebėjimus

• jėga

• konkurencingumas

• noras tobulėti

• pasitikėjimas savimi

8. Tavo nuomone turi ar neturi įtakos fiziniam aktyvumui pasitikėjimas savo jėgomis?

• Tikrai taip

• Taip

• Abejoju

• Ne

• Nežinau

9. Ar vertinimas kūno kultūros pamokose skatina Tavo fizinį aktyvumą?

• Tikrai taip

• Taip

• Abejoju

• Ne

• Nežinau

10. Ar namuose turimas sportinis inventorius skatina Tavo fizinį aktyvumą?

• Tikrai taip

• Taip

• Abejoju

• Ne

• Nežinau

AČiŪ UŽ ATSAKYMUS !!!

Join the Conversation

×
×