Literatūra

Literatūros samprata antikoje. Platono, Aristotelio literatūrinės pažiūros

Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos. Mitas buvo graikų išminties, elgesio normų šaltinis. Tik vėliau mitas nusistovėjo kaip tam tikras simbolių, reikšmių pasakojimas. Antikinėje epochoje poetas laikomas dieviškuoju aiškiaregiu, išminčiumi, pranašu, kalbančiu dievų lūpomis. Poezija, literatūra dėl savo akustinės prigimties buvo tapatinama su muzika. Šie menai buvo laikomi viena meno rūšimi. Vaizduojamieji menai, kaip ir amatai buvo laikomi išmokstamais, tuo tarpu poetinis rašymas – jau dieviškojo įkvėpimo vaisius. Archainės epochos menų hierarchijoje epinė poezija iškilo auukščiau nei muzika ar vaizduojamoji dailė. Anot Homero, poezijos paskirtis – teikti žmonėms džiaugsmą, žavėti, šlovinti herojų žygius. Panašią literatūrinės kūrybos sampratą savo veikaluose išsako ir Heziodas.

Pitagoriečiai poeziją ir kitas meninės kūrybos sritis suvokia racionaliai. Jie kalba apie harmoniją, paremtą matematiniais santykiais. Demokritas akcentuoja saiko motyvą, proporcijos būtinumą mene.

Platonas formuluoja vientisą irracionalistinę meninės kūrybos proceso koncepciją. Rašytojo kūryba aiškinama kaip nesąmoningas, irracionalus dvasios polėkis, nepasiekiamas racionaliam pažinimui. Platonas vertina poeziją, kuri yra sukurta, kai poetas yra apimtas dieviškojo įkvėpimo, tačiau visiškai neevertina poezijos, kuri yra sukurta, tik remiantis taisyklėmis. Tokią poeziją Platonas priskiria prie amatų. Lygindamas literatūrą ir filosofiją Platonas neigia poetinį tikrovės pažinimą, nes buvo įsitikinęs, kad tiesa prieinama tik filosofiniam mąstymui.

Pagrindus literatūrinei sampratai padėjo Aristotelis. “Poetikoje” jis pirmasis pa

ateikia sistemingą požiūrį į literatūrą, jis sujungia kelis iki šiol antikoje vyravusius požiūrius į literatūrą, akcentuooja ir įkvėpimo, ir meistriškumo būtinybę, t. y. sujungia racionalųjį ir irracionalųjį požiūrius. Aristotelis pirmasis pavartoja sąvokas fabula, metafora, pateikia jų apibrėžimus, kurių esmė ir iki šių dienų nėra pakitusi. Didžiąją savo poetikos dalį jis skiria žanrų teorijai. Jis išskiria tris pagrindines literatūros rūšis, tačiau didžiausią dėmesį skiria dramai, tragedijai. Jis pateikia tragedijos apibrėžimą, išskiria sudedamąsias tragedijos dalis, reikalavimus charakteriui.

Romėnų menui, filosofijai sektinas pavyzdys ir autoritetas buvo graikai. Visiškai natūralu, kad formavosi panašios pažiūros į literatūrą, romėnų poetikos sekė graikų poetikomis. Romėnų poetas Horacijus, sekdamas Aristoteliu, poetinio laiško forma sukūrė eiliuotą taisyklių rinkinį “Ars poetica” (“Poezijos menas”). Tai nėra teorinis traktatas, o literatūros praktikos patarimai, kurie yra ppateikti patrauklia, aforistine poetine forma. Horacijus poetinio amato išmanymą laiko itin svarbiu. Jis pateikia griežtą žanrų reglamentaciją, duoda praktinius patarimus, kaip rašyti. Daug kalbama apie kūrinio vieningumą. Kūrinys turi teikti ne tik pramogą, bet ir mokyti, t.y. turėti ir naudos bei auklėjamąjį aspektus.

Didieji antikos kūrėjai – poetai ir dramaturgai savo kūryboje laikosi antikos poetikų keltų reikalavimų. Homero epinėse poemose laikomasi pagrindinių epui keltų reikalavimų, Sofoklio, Eschilo tragedijos taip pat atitinka dramai keliamus reikalavimus.
Tragedija buvo vienas iš labiausiai klestėjųsių žanrų antikoje. An
ntikinė drama susiformavo V a. pr. Kr. Būtent šiuo metu ji įgavo savo klasikinį pavidalą, išsikyrė pagrindinės dramos žanrinės foremos: tragedija ir komedija. Dramos, kaip ir visos antikinės literatūros ištakos, yra susiję su religinėmis apeigomis, mitologija. Drama kilo iš vyno bei vynuogininkystės dievo Dionizo garbinimo apeigų. Tragedijos pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia ožių daina. Vieni tyrinėtojai šį pavadinimą sieja su Dionizo palydovais satyrais, kurie, apsisiautę ožių kailiais, giedodavo ditirambinų giesmes savo garbinam dievui. Kiti mano, kad ankstyvuosieji vaidinimai buvo ožio aukojimo dievo Dionizo garbei dalis. Komedija kilo iš apeiginių žaidimų ir dainų, kurios taip pat buvo dievo Dionizo darbinimo apeigų dalis.
Graikų teatro pradininku yra laikomas Tespidas. 534 m. pr. Kr. jis sukūrė pirmąją tragediją. Jis akskyrė aktorių nuo choro. Aktoriaus ir choro dialogas nuo Tespido tragedijos tapo svarbiausiu sceninio veiksmo elementu.
Ankstyvosios tragedijos daugiausia vaizdavo tragiškus, liūdnus Dionizo gyvenimo įvykius. Vėliau juos pakeitė pasakojimai apie pusdievius ir herojus, legendines istorines graikų asmenybes. Karo žygiai, mitologinių bei istorinių asmenybių geri ir blogi darbai, šeimų nesantaika, likimo vingiai sudarė draminės įtampos šaltinį. V a. pr. Kr. pabaigoje drama nutolo nuo tiesioginio Dionizo šventės turinio, tačiau rėmėsi kitais graikų mitų siužetais. Universali mitų medžiaga leido simboline forma kalbėti apie bendražmogiškus dalykus, kelti filosofines, so
ocialines etines problemas.
Senovės graikų teatro, vaidybos pobūdis taip pat kito. Antikinę dramą vaidindavo choras ir aktoriai. Tragedijos chorą sudarė 12, vėliau 15 žmonių, komedijos – 24 žmonės. Chorui vadovavo korifėjas, kuris kartais įsiterpdavo į dialogą. Aktorių skaičius tobulėjant dramai didėjo: pirmiausia vaidindavo vienas aktorius. Aischilas įvedė antrą, Sofoklis trečią aktorių. Pagrindinio vaidmens atlikėjas buvo vadintas protagonistu. Iš pradžių dramaturgas pats režisuodavo, kurdavo muziką, šokius, dažnai ir vaidindavo. Antikiniame teatre vaidindavo tik vyrai. Veikėjo lytį, amžių, dvasinę būseną atspindėdavo kaukės. Jos leido keliems tragedijos aktoriams vaidinti po kelis vaidmenis, įkūnyti moterų personažus. Net jeigu keisdavosi veikėjo emocinės būsenos, aktorius keisdavo kaukę. Graikojoje aktoriai buvo gerbiami, net labiau vertinami nei dramaturgai, bet vėliau, Romos imperijos laikais, ši profesija prarado gerą vardą ir aktoriais buvo vergai.
V a. pr.Kr. dar tebebuvo jaučiamos apeiginės dramos ištakos ir dramos vaidintos tik per Dionizo šventes. Didžiųjų Dionisijų dienomis Atėnuose vykdavo dramaturgų varžybos. Tragedijos klestėjimo laikais per šventes rodytos tik naujos dramos. Per šventes būdavo leidžiama susirungti trims autoriams. Kiekvienas turėjo parašyti tris tragedijas ir satyrų dramą. Trys tragedijos vieno mito motyvais sudarė trilogiją. Vieno tragiko veikalams vaidinti buvo skirta visa diena. Komedijų autoriai pateikdavo po vieną kūrinį.
Didieji graikų tragedijos kūrėjai – Aischilas, Sofoklis ir Euripidas gyveno V a. pr. Kr. Jų
ų kūryba ir guvenimas yra glaudžiai susiję su Atėnų kilimu, klestėjimu ir nuosmukiu.
Aischilas buvo pirmasis žymus graikų tragikas, kuris kūrė graikų karų su persais epochoje. Jis parašė apie 80 tragedijų, išliko 7 pilni tekstai ir kai kurių tragedijų fragmentai. Aischilo dramos įtaigios, didingos, parašytos puikiomis eilėmis, veikėjai nepaprasti – dievai, pusdieviai, herojai. Tragedijos proežastimi tampa juos apėmės išdidumas, pavydas, kerštingumas. Kai herojai savo darbais, sprendimais pažeidžia dievų tvarką, amžinąjį teisingumą, likimas juos baudžia. Aischilas vaizduoja, kad suardyta gyvenimo harmonija dievų valia gali būti atkurta, prieštaravimai – išspręsti. Tragedijose ryškus dramaturgo tikėjimas pasaulio darna ir pastovumu.
Aischilo „Orestėja“ – vienintelė išlikusi trilogija. Tai sudėtingas kūrinys apie nusikaltimą, atpildą, kerštą ir tesingumą. Pirmoji trilogijos dalis „Agamemnonas“ yra žmogžudystės drama. Iš Trojos karo grįžusį vyriausiąjį vadą Agamemnoną nužudo jo žmona Klitemnestra. Antrosios trilogijos dalies „Choėforos“ pagrindinis veikėjas yra jųdviejų sūnus Orestas, kuris įvykdo dievų valią – atkeršija už tėvo mirtį. Bet jis yra motinos žudikas, kurį persekioja keršto deivės erinijos. Trečiojoje trilogijos dramoje „Eumenidės“ konfliktas išsprendžiamas: Atėnės paskirtas teismas išteisina Orestą, o dievai pasiekia kompromisą. Senosios erinijos tampa globos deivėmis eumenidėmis.
Iš Aischilo trilogijos apie Prometėją išliko tik vidurinioji drama „Prikaltasis Prometėjas“, kurioje vaizduojama, kaip baudžiamas titanas, pavogęs iš dievų Olimpo ugnį ir atnešęs ją žmonėms. Jis dovanojo ne tik ugnį, bet ir dieviškojo žinojimo, pažinimo kibirkštėlę, išmokė žmones įvairių amatų. Prometėjo pasiaukojimas žmonėms išreiškia svarbią klestinčio polio vertybę – tarnavimą piliečių bendruomenei. Titanas yradovanotas visažinystės galia, jis žino apie jį laukiančias kančias ir ryžtingai pasitinka lemtį. Priešinimasis Dzeuso savivalei išskiria Prometėją iš kitų veikėjų, kurie aklai vykdo valdovo valią arba su ja susitaiko.
Sofoklis savo tragedijas kūrė Atėnų klestėjimo, jo aukso amžiaus laikotarpiu. Sofoklis parašė 120 dramų, iš kurių mūsų dienas pasiekė 7. Sofoklis savo dramų nejungė į trilogijas, jis kiekvieną dramą rašė kaip savarankišką, vieningą, išbaigtą kūrinį. Sofoklio dramų centre – tragiškas individo likimas, todėl jo kūriniai vadinami charakterių tragedijomis. Sofoklis kuria žmones tokius, kokie jie turėtų būti. Sofoklio žmogus nėra prieštaringas, charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingu. Jo veikėjai yra kilnūs, idealizuoti, tai heroiškos asmenybės. Nors likimas priklauso nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus. Ryžtingai siekia tikslo. Žinomiausios yra Sofoklio dramos „Oidipas karalius“, „Oidipas Kolone“ ir „Antigonė. Visos šios dramos yra sukurtos Oidipo mito motyvais. „Oidipas karalius“ vaizduoja Oidipo dramą: jis nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Tragedijos veiksmas prasideda tada, kai viskas jau yra įvykę. Tebuose kyla maras, Oidipas turi surasti buvusio valdovo žudiką. Autorius leidžia Oidipui sužinoti baisią tiesą: ieškomas žmogžudys yra jis pats. Oidipo žmona ir motina nusižudo, o jis pats išsiduria akis, taip bausdamas save už ankstesnį aklumą. „Antigonėje“ yra vaizduojami įvykiai po Oidipo mirties: nelemtis persekioja jo vaikus.
Euripidas gyveno ir kūrė tuo pačiu metu kaip ir Euripidas. Jis parašė 90 dramų, iš kurių išliko 18. Euripidas ypač dėmesingas žmogaus vidiniam pasauliui, todėl dažnai vaizduoja ne didingus visuomeninius įvykius, o individų vidinius išgyvenimus. Euripido tragedijose žmogų apėmusios aistros yra kančios priežastis, jos lemia tragišką įvykių atomazgą. Viena žinomiausių Euripido dramų „Medėja“ yra aistrų dramos pavysdys, ji parašyta argonautų mito motyvais. Pagrindinė tragedijos veikėja Medėja, išgelbėjusi nuo mirties mylimąjį Jasoną, vėliau pasijunta jo apgauta ir išduota: Jasonas siekdamas valdžios ketina vesti Korinto valdovo dukterį. Iš nevilties Medėja puola keršyti. Ji pasiunčia Jasono nuotakai užnuodytą puošnų apdarą. Bet ir toks kerštas jai atrodo per menkas. Ji ryžtasi beprotiškam žingsniui – nužudyti savo ir Jasono vaikus. Tačiau keršydama išdavusiam mylimajam ji baudžia [pati save. Dramos pabaigoje Medėja su sūnų lavonais skrenda saulės dievo Helijo dovanotu vežimu. Tai dažna Euripido dramų pabaiga, kai į įvykius įsikiša dievai. Euripidas naujai interpretavo žinomų mitų siužetus, praturtino juos gyvenimiška medžiaga, žmogų suvokė kaip prieštaringą ir sudėtingą būtybę.

Graikų literatūra yra skirstoma į šiuos laikotarpius:
I. Archaikos arba archaijinis, VIII – VI a. pr. Kr.
II. Klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip šis laikotarpis dar vadinamas atikiniu laikotarpiu, nes vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras buvo Atėnai.
III. Helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., jam pradžią davė Aleksandro Didžiojo užkariavimai, graikų kalbos ir literatūros itin didelis išplitimas.
IV. Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI a. po Kr.

Viduramžių literatūros samprata

Viduramžių estetikoje itin svarbus meno santykis su religija. Meno sąvokai viduramžių estetikoje buvo taikomas žinojimo, pažinimo aspektas. Menininku vadinamas bet kurios profesijos atstovas, kuris gerai išmano savo darbą ir sugeba meistriškai jį atlikti. Aukščiausio grožio simboliu šiuo metu tapo Dievas ir jo sukurto harmoningo pasaulio idėja. Tai nekintantis visos viduramžių epochos postulatas. Menininkas pamėgdžioja dieviškąjį kūrybinį aktą. Viduramžių epochoje į pirmą vietą iškyla muzika ir architektūra. Muzikai skiriama aukščiausia hierarchinė vieta, kadangi savo dvasinga nematerialia menine kalba ji artimiausia dieviškajam pasauliui. Antrojoje vietoje architektūra, ji susijusi su bažnyčių bei pilių statyba. Viduramžių kultūroje pagrindinė vieta tenka Dievo, angelų, šventųjų pasauliui.

Šv. Augustinas skirsto menus į tris grupes: 1. amatai, 2. menai, teikiantys malonumą akiai ir ausiai, 3. menai, glaudžiai susiję su doros principais. Meno prigimtį jis pirmiausia sieja su žinojimu ir išmintimi, padedančia priartėti prie tiesos pažinimo ir dvasinio apsivalymo, o specifiniu meno bruožu skelbia tokią kūrybą, kuri nekartoja gamtos formų, o sąmoningai kuria naujas grožio formas. Literatūros ir teatro šv. Augustinas nevertino, siūlė šioms meno šakoms taikyti būtiną cenzūrą. Tačiau jis iškėlė poetinės vaizduotės vaidmenį literatūroje. Poetinės vaizduotės prigimtį jis siejo su sapnais, haliucinacijomis, regėjimais.

Tomas Akvinietis savo svarstymuose siekė apibendrinti viduramžių meno sampratą. Meną jis aiškino kaip tikslingą veiklą, apimančią amatus, mokslus ir menus. Mokslas siejasi su pažintine sfera, menas – su kūrybine, o moralė orientuojasi į bendrus žmogaus gyvenimo tikslus.

Viduramžių poetikos nėra vientisos, jos orientuotos daugiausia į gramatikos, retorikos, eiliavimo reikalavimus. Poetikos, kaip atskiros disciplinos, idėja iškyla Gundisalvio traktate “De divisione philosophiae”, kur teigiama, kad ir prozos, ir poezijos pagrindas yra iškalbos menas. 12 a. Averojus daug kalba apie pasakojimus (istoriją) ir poeziją. Pasakojimų autoriai sudeda daug įvairių faktų be jokios tvarkos, o poetas tikrus ir įtikėtinus faktus išdėsto pagal taisykles, eiliavimo metrą, kalba apie universalius dalykus. Viduramžių poetikos – tai visų pirma taisyklių rinkiniai, kuriuose mėginama apibrėžti ir klasifikuoti literatūros tekstus. Literatūrinė kūryba suprantama racionaliai: talento reikšmė nepaneigiama, tačiau labiau akcentuojamas meistriškumas, taisyklių žinojimas. Keliama kūrėjo išsilavinimo būtinybė: reikia skaityti knygas, galinčias būti pavyzdžiu. Literatūros tekstams keliama ištobulinto, išbaigto, elegantiško stiliaus būtinybė. Reikalaujama turinį atitinkančio stiliaus.

Beveik visos Europos tautos viduramžiais sukuria savo herojinius epus. Žinomiausi iš jų prancūzų epas “Rolando giesmė”, vokiečių – “Nibelungų giesmė”, ispanų – “Giesmė apie mano Sidą”. Tautinių herojinių epų kilmė sietina su šventųjų gyvenimų aprašymais. Jie pasižymi panašiais struktūros principais, panašia eiliavimo technika. Epai atspindėjo senų laikų arba neseną istoriją, kuri kartais susieta su istoriniais faktais, o kartais paremta legendomis ir mitais. Herojiniuose epuose ryški kolektyvinė pasaulėjauta, iškeliami idealizuoti tautos herojai, atsispindi tautiniai siekiai. Tautiniai epai pasižymi ir teminiu panašumu. Tautiniai epai buvo kuriami 9-11a.

12- 13 a. suklesti riterinė literatūra. Pagrindinis riterinės literatūros motyvas yra damos kultas ir meilės tema. Riterinė lyrika, o vėliau ir riterinis romanas suklestėjo pirmiausia Prancūzijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Riteriniai romanai remiasi antikiniais mitais ir siužetais arba legendomis. Susiformavo atskiri riterinių romanų ciklai: antikinis ciklas (veikėjai ir siužetai paimti iš graikų ir romėnų pasaulio), nuotykių arba avantiūrinių romanų ciklas. Didžiausią riterinių romanų grupę sudarė bretonų romanų ciklas, šio ciklo romanams pagrindą padėjo keltų pasakojimai ir legendos. Populiariausios pastarojo ciklo tematinės grupės yra pasakojimai apie karalių Artūrą, karžygį Tristaną, šventąjį Gralį. Riteriniai romanai buvo rašomi eiliuota forma. Daugumos jų veiksmas vyko išgalvotoje erdvėje, juose gausu fantastikos ir pasakiškų nuotykių, būtina meilės tema.

Viduramžių drama taip pat turėjo savo specifiką: drama susijusi su religinėmis apeigomis. Ankstyvoji viduramžių drama vadinama liturgine. Dramos, kurių pagrindą sudarė bibliniai epizodai, vadinamos misterijomis. Šventųjų, apaštalų gyvenimo legendomis paremtos dramos – mirakliai. Moralite – pamokomojo pobūdžio, pusiau rimtas, pusiau komiškas vaidinimas. Moralinės, dorovės idėjos čia skelbiamos per alegoriją, alegorinius personažus. Moralite centre dažniausiai netobulas žmogus, gėrio ir blogio. tiesos ir melo kova. Miestiečių luomas sukūrė specifinį dramos žanrą: komiškas anekdotines buitines dramas – farsus ir soti. Rašomi miestiečių romanai.

12-13 a. susiformavo ir suklestėjo itin įvairūs riterinės lyrikos žanrai: pastoralė, kansona, romansas, alba, tensona ir kiti. Yra priskaičiuojama daugiau nei 70 riterinės lyrikos formų, kurios turėjo aiškiai apibrėžtą tematiką bei struktūrą.

Renesanso literatūros estetika ir pagrindiniai renesanso literatūros žanrai.

Su renesansu yra susijęs antikos kultūros ir meno atgimimas. Ankstyvojo renesanso atstovai sieja savo estetinius idealus su antikos kultūros principų atgaivinimu. Dominuojančia filosofijos kryptimi tapo neoplatonizmas. estetikos kūrėjai atranda pitagoriečių mokymą. Tapytojas, architektas B. Alberti rašo apie harmonijos sąvoką, paremtą matematiniais principais. Tik harmoningas menas yra grožio šaltinis.

Renesanso estetika yra sintetinė ir universali: ji siekia rasti harmoniją tarp kūno ir dvasios, tikėjimo ir laisvamanybės. Grožis yra siejamas su harmonija, proporcijomis, matematiniais santykiais. Renesanso estetika, menas susiformavo Italijoje, vėliau paplito ir kitose Europos šalyse.

Renesansinis mąstymas yra ryškus ir F. Petrarkos (F. Petrarca) bei D. Bokačo (D. Bocaccio) teoriniuose svarstymuose. Boccaccio svarsto apie poetinę išmonę, kuri pdeda poetui išsakyti tiesą ne tiesiogiai, bet alegorizuotu būdu: “poetai ne meluoja, o prasimano įvairius dalykus” ir juos pateikia perkeltine forma, poetiniu žodžiu. Renesanso estetikos svarstymuose iškyla sąvokos: gyvenimo tiesa ir meninė tiesa. Kalbėdami apie literatūrinę kūrybą, renesanso mąstytojai iškelia estetines vertybes – kalbos ritmingumą, visumos darnumą, kūrinio originalumą.

Renesanso poetika susiformavo 16 a. Žymiausių poetikų autoriai – tai M.G. Vida, L. Castelvestro, J. C Scaligeri. Didžiausias dėmesys renesanso poetikose yra skiriamas antikos literatūrai, antikos teiginiams. Ieškoma antikos autorių kūrinių, jie leidžiami, interpretuojami. Bendrieji literatūros dalykai minėtose poetikose beveik neliečiami. Renesanso poetikos – tai daugiausia techninis mokslas apie eilėdarą, poetines figūras, apie bendras taisykles, kurios yra privalomos kiekvienam žanrui.

Renesanso literatūra itin įvairi ir gausi. Lyrikoje didžiausias atradimas yra F. Petrarcos sonetas. Petrarca sukūrė kanoniškąją klasikinę poezijos formą. Petrarcos sonetas sudeda iš dviejų dalių pirmoji soneto dalis (8 eilutės) yra skirtos emocinės būsenos, jausmo išsakymui. Antroji, trumpesnioji soneto dalis metafiziškai tas būsenas apibendrina, pakylėja prie dangiškosios sferos.

Dantė su savo kūryba yra tarp viduramžių ir renesanso: jo kūryboje daug viduramžių simbolių ir pasaulėvaizdžių, tačiau, jo “Dieviškoji komedija” išeina už viduramžių literatūros ribų, pasižymi formos naujumu ir idėjų originalumu., simbolių daugiaprasmiškumu.

Renesanso romanas siejamas su Servanteso romanu “Don Kichotas”. Romano autoriui didelės įtakos turėjo riterinis, šelmių, pastoralinis romanai. Tačiau “Don Kichotas” nėra tik riterinio romano parodija. Autorius ne tik šaiposi iš savo personažo, bet ir jį idealizuoja. Kūrinyje persipynę kilnieji ir žemieji jausmai, tragiškieji ir komiškieji elementai. Daug fantastinių elementų ir nuotykių. Romanas turi pastoralės, novelės pasakos bruožų. Kiekvienas charakteris kuriamas kontrasto principu, per kontrastą dažnai pasiekiamas komiškumo efektas.

Baroko literatūros samprata

Greta klasicizmo Europoje 16 a. pabaigoje – 17 a.pradžioje klestėjo ir baroko menas ir literatūra. Baroko menas suformavo ir savo estetiką. 16 a. pabaigoje mokslo laimėjimai (Galilėjaus, Koperniko atradimai ) keitė požiūrį į tikrovę, į nusistovėjusius reiškinius. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą. Požiūrį, kad pasaulis nei pastovus, nei harmoningas, todėl neįmanoma suvokti jo dėsnių, formuoja to meto filosofija. Filosofijos srity vyrauja neoplatonizmas, skepticizmas. Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima buvo asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja. Tačiau tuo pat metu jie kalba apie protą, kaip jėgą, kuri gali priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms. Baroko menininkas išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote. Baroko kultūra, jos estetika ir menas yra prieštaringi ir paradoksalūs: skelbiama pasaulio irracionalumo, jo nepažinumo idėja, tuo pat metu ryški ir racionalumo tendencija. Teoretikai kalba: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet vis tiek jo esmė liks paslaptinga ir neatskleista.

Baroko menas pasižymi nepaprasta meninių išraiškos priemonių gausa, jų dinamiškumu ir ekspresija, vaizdų kontrastingumu.

Baroko architektūroje atsiranda dinamiškos didingos formos, ornamentikos puošmenų gausybė, apvalios, gaubtos formos. Vaizduojamoje dailėje suklesti portretas, natiurmortas, peizažinė tapyba (Tintoreto, Rembrantas, Rubensas, El Greko).

Daugiausia baroko apraiškų randame ispanų ir italų literatūrose, Prancūzijoje tuo metu klestėjo klasicizmo doktrina. Tiek barokas, tiek ir klasicizmas buvo dėsningas renesanso meno ir estetikos tęsinys. Baroko menininkai neatmetė renesanso estetikos postulatų, dažnai orientavosi į antikos modelį, abi epochos rėmėsi ta pačia filosofija – neoplatonizmu. Todėl dažnai labai sunku nubrėžti skiriamąją ribą tarp vėlyvojo renesanso ir baroko. Vėlyvosiose V. Šekspyro, L. de Vegos dramose randame ir baroko apraiškų. Daug bendrų bruožų yra ir tarp baroko ir klasicizmo.

Baroko estetika ir teorija buvo sukurta Italijoje ir Ispanijoje. Svarbiausi jos kūrėjai M. Peregrini ( “Apie sumanų protą” 1639 m.), E. Tezauras (“Aristotelio žiūronas” 1655 m.), B. Grasianas (“Proto sumanumas ir menas” 1642 m.). Baroko estetika kelia menui reikalavimą: menas turi stebinti. Ne tik poezijos, bet ir visų menų pagrindas yra metafora. Daugelis baroko estetikos teoretikų kalba apie simbolinę metaforą. Visas aplinkinis pasaulis baroko menininkams atrodo kaip sudėtingas palyginimų, antitezių mazgas, metafora. Metafora leidžia kūrėjui iškreipti tikrovę, kurti pasaulį, kylantį iš fantazijos , o ne iš gamtos imitacijos. Baroko literatūroje itin gausu metaforų, simbolių. Pasaulis lyginamas su teatru, pasaulio sutvėrėjas vadinamas genialiuoju režisieriumi. Meno kūriniai verti vadintis genialiais tik tuomet, jeigu juose pasireikš aštrus, įžvalgus kūrėjo protas. Pasak baroko estetikos kūrėjų, mene turi derėti nesuderinami dalykai, prieštaros, nepanašių reiškinių panašumas. Menininko, rašytojo protas metaforiškai susieja atrodančius labai tolimus daiktus ir idėjas. E. Tezauras apibūdina dar vieną aštraus, įžvalgaus proto ypatybę – netiesioginį pasakymą. Sąvokos turi būti apibrėžtos ne paprastai ir tiesiogiai, o netiesioginiu, nauju, netikėtu būdu. Todėl baroko literatūros kūriniuose labai daug poetinių priemonių ir stilistinių figūrų – antitezių, oksiumoronų, metaforų, simbolių, alegorijų, kurios suartina ir jungia nesuderinamus reiškinius ir daiktus.

Baroko literatūra suklestėjo Ispanijoje ir Italijoje. Jungdama priešybes baroko literatūra dažnai yra daugiaprasmiška ir žaisminga. Daugiausia baroko bruožų galime rasti ispanų dramaturgų kūryboje. Dramų tematika labai įvairi, nors dominuoja religinė tema. Daug alegorijų, prieštarų, apibendrinimų.

Klasikiniais baroko autoriais galime laikyti P. Kalderoną (P. Calderona de la Barca), Tirso de Molina. T. de Molinos dramos pagrindas – 14 a. ispanų liaudies padavimas. Don Chuanas vaizduojamas kaip antiherojus, dramos centre yra žmogiškasis konfliktas su žemiškosiomis aistromis. Don Chuanas nuolat apgauna moteris, kol jo nesustabdo tėvas. Atsiranda fantastinis personažas, kuris pabrėžia žemiškojo pasaulio sąsają su anapusiniu. Visą dramą sujungia dangiškojo teismo idėja.

P. Kalderonas sukūrė religinę egzistencinę dramą. Per tikėjimą išreiškiamas žmogaus sielos taurumas, dvasinga meilė. Klasikinės jo dramos “Gyvenimas – tai sapnas”, “Didysis pasaulio teatras”. Personažai čia nėra individualybės, jie yra daugiau apibendrinti tipai, padedantys atskleisti autoriui alegorines idėjas.

Žymiausiu baroko poezijos atstovu laikomas ispanas L. de Gongora y Argote. Jo manierai būdinga poetika, kupina metaforų, mitų, užuominų. Ilgainiui jo rašymo maniera pradėta vadinti kultizmu arba gongorizmu. Beveik visi jo poetiniai kūriniai susideda tarsi iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje aukštinamas žemiškasis grožis, antrojoje dalyje netikėtais kontrastais parodoma, kaip grožis virsta šešėliu, dulkėmis, pelenais.

Baroko apraiškų randama ir Dž. Dono (J. Donne), J. Miltono, G. Marino kūryboje.

Klasicizmas

Klasicizmo doktrina susiformavo apie 1630- 1660 m. Jos kūrėjai Šaplenas, d’Obinjakas, Skiuderi. Pirmiausia akcentuojamas sekimas antika. Esminė problema, kurią sprendė visi klasicizmo teoretikai – tai santykis tarp talento ir meistriškumo. Klasicistai neneigė įkvėpimo ir vaizduotės, bet pirmenybę atidavė meistriškumui ir taisyklių žinojimui. Poetas gali sukurti tobulą kūrinį, tik laikydamasis taisyklių. Menas privalo sekti tikrovę, bet sektina ne visa tikrovė, o tik tuo, kas gražu, kas traukia žmogaus protą ir širdį. Atmesti reikia visa tai, kas žema, prasta, niekinga. Vaizduodamas žmogų, meno kūrinys privalo išskirti tai, kas sudaro esmę, atskleisti ją charakteringu pavidalu. Vaizduodamas atskirus reiškinius rašytojas turi juose ieškoti bendrųjų dėsnių, surasti tai, kas nekintama.

Poetinėje kūryboje pagrindinis vaidmuo skiriamas protui, o ne vaizduotei ar įkvėpimui. Protas yra universalus, nekintamas, jis yra universalaus grožio kriterijus. Sveikas protas ir blaivus sprendimas yra būtinas rašytojui. Tačiau tinkamai įvertinti kūrinį gali tik tas, kurio protas yra išlavintas mąstymo įpročių ir intelekto kultūros. O tokiu tegali būti visuomenės elito atstovas.

Klasicistinio meno estetikai didelę reikšmę turėjo Dekarto racionalistinė filosofija. Klasicizmo doktrinoje svarbus yra gero tono reikalavimas. Kokį laikotarpį savo kūrinyje rašytojas bevaizduotų, jis privalo laikytis to požiūrio, kurio laikosi tuometinė visuomenė, net jeigu tas požiūris ir kirstųsi su istorine tiesa. Šia prasme klasicizmo literatūra yra tikslus savo epochos atvaizdas: istoriniai faktai čia visada pritaikyti prie amžininkų požiūrio ir jį išreiškia. 17 a. susiformavo trijų vienumų taisyklė: literatūros kūrinys tegali turėti vieną siužetinę liniją, veiksmas negali tęstis daugiau kaip 24 valandas, o veiksmo vieta neprivalo keistis. Šios taisyklės privalėjo laikytis dramaturgai, vėliau ji bandyta taikyti ir kitiems žanrams. Greta šių pagrindinių taisyklių buvo ir kitų, kurių privalėjo laikytis autoriai. Atskirose dramos scenose galėjo kalbėti ne daugiau kaip trys veikėjai. Žiūrovams nederėjo rodyti mirties scenų ir mirusiųjų, apie tai turėjo pranešti kiti veikėjai.

Klasicizmo epochoje vyravo įsitikinimas, kad svarbiausia sąlyga literatūros kūrinio tobulumui yra jo glaustumas. Aukščiausia vieta žanrų hierarchijoje skirta epopėjai ir tragedijai, mažiausiai domimasi lyrika. Žanrų reglamentacija buvo labai griežta, rūpestingai laikomasi ir žanrų grynumo reikalavimo.

Kaip jau minėta, klasicizmo doktrina susiformavo 17 a. viduryje, o ją apibendrino ir išpopuliarino N. Bualo 1674 m. “Poezijos mene”. N. Bualo nieko naujo neatrado, jis net nepasiekė savo pirmtakų gilumo, jis eiliuota forma, aforistiškai glaustai pateikė savo pirmtakų suformuluotas taisykles. Daug dėmesio skiriama kūrinio prasmei ir saikui: rašytojas turi vengti smulkmenų, neaiškumo, banalumo. Rašytojas turi neskubėti skelbti kūrinio, o leisti jam susigulėti, šlifuoti detales, taisyti, siekti aiškumo ir paprastumo. Tekstas kiekvienam skaitytojui turi būti suprantamas.

Klasicizmo literatūros kūriniui buvo privalomas oratoriškas stilius. Kūrinyje draudžiama vartoti archaizmus, svetimybes, vulgarius pasakymus. Leksika skrupulingai apvalyta nuo viso, kas negarbinga, žema, perdaug konkretu ar detalu. Literatūros kūrinio kalba turėjo būti gryna, tiksli, prakilni, pritaikyta didingoms Versalio rūmų salėms. Literatūros teksto kalbai privaloma elegancija, lengvumas aiškumas, preciziška. Antroji N. Bualo “Poezijos meno” dalis skirta klasicizmo poetinių žanrų klasifikavimui ir apibūdinimui. Vartodamas poetines priemones autorius aforistiškai apibūdina kiekvieną žanrą ir jo ypatumus. Svarbus momentas N. Bualo poetikoje skiriamas moralinio pobūdžio patarimams ir pamokymams: tikras kūrėjas privalo būti dorovingas, nesivaikyti garbės ir pelno, jo kūryba turi taurinti žmones, teikti jiems išminties.

Klasicizmo literatūra suklestėjo Prancūzijoje. populiariausias žanras buvo tragedija. tipišką klasicizmo tragediją sudarė penki veiksmai, jie privalėjo būti parašyti eiliuota kalba.

P. Kornelis (P. Corneille). Jo tragedijojos remiasi antikiniais Romos siužetais. Žymiausios tragedijos “Cina”, “Horacijus”. Jo dramų veikėjai heroiškos istorinės asmenybės. Valia ir protas stabdo veikėjų aistras, jas apvalo ir taurina, skatina kilniadvasiškumą.

Ž. Rasinas (J. Racine) tragedijos remiasi graikų tragedijų siužetais. Jo tragedijų personažų veiksmus nulemia visagalė, žmonių valiai nepavaldi lemtis.

Moljeras (Moliere) rašė komedijas. jo garsiausiose komedijose pramoga susieta su didaktika. Komedijų personažai ne istorinės asmenybės, o to meto epochos žmonės. Komedijose atsispindi kasdieninis gyvenimas. Veikėjai tipizuojami: žmoguje išryškinamas tam tikras vienas norimas būdo bruožas ar idėja.

Šviečiamojo amžiaus literatūros samprata

18 a. nesukūrė savitos literatūros estetikos ir teorijos sistemos. Kai kuriuose Europos šalyse šiame amžiuje dar egzistavo 17 a. susiformavusios literatūros kryptys klasicizmas ir barokas, o amžiaus antrojoje pusėje atsirado sentimentalizmo ir preromantizmo apraiškos. Šviečiamojo amžiaus sąjūdis apėmė ne tik literatūrą, bet ir politinį bei visuomeninį gyvenimą. Didelę reikšmę šviečiamosioms idėjoms turėjo I. Niutono atradimai, jo atrastus matematikos ir mechanikos dėsnius mėginta taikyti literatūrai, filosofijai. I.Niutonas manė, kad pasaulis yra objektyviai realus ir pažinus. Literatūros teorijoms didelę reikšmę turėjo 18 a. filosofų D. Loko ir G. V. Leibnico idėjos. Žmogus buvo laikomas aplinkos produktu: jis yra toks, kokį jį suformuoja aplinka. Švietėjai iškelia proto ir auklėjimo vaidmenį. Istorijos raidą lemia protinis procesas, švietimo ir mokslo pažanga.

Literatūros estetika šioje epochoje formuluoja labai aiškius uždavinius literatūros kūriniui. Literatūros tekstai turi rodyti gero elgesio pavyzdžius, apeliuoti į skaitytojo emocijas. Literatūra turi vaizduoti realų, kasdieninį gyvenimą, literatūros kūrinio kalba turi priartėti prie kasdieninės kalbos. Svarbus literatūrinio charakterio tipiškumas, socialinės aplinkybės, kurios itin svarbios asmenybės formavime. Šioje epochoje iškyla natūralaus žmogaus idėja, tikėjimas žmogaus prigimtiniu gerumu. Literatūroje itin svarbi teigiamo personažo problema. Jo lūpomis paprastai autorius išsakydavo savo filosofines idėjas. 18 a. literatūrai būdingas didaktiškumas, filosofiškumas. Filosofinę prozą šiuo laikotarpiu rašė filosofai Volteras, D. Didro, Ž.Ž. Ruso.

D. Didro ir G. E. Lesingo estetikos svarstymuose svarbią vietą užima dramaturgijos bei žanrų problema. D. Didro atsisako griežto dramos skyrimo į tragediją ir komediją. Tam, kad būtų įmanoma atskleisti visas tikrovės prieštaras, jos sudėtingumą, būtinas trečias, tarpinis žanras – drama siaurąja prasme. Tik tokio pobūdžio drama gali atskleisti žmogaus emocijų skalės įvairovę, tokia drama neįspraudžia autoriaus į griežtus rėmus. Didro ragina dramaturgus atsisakyti antikinių siužetų, kurie buvo tokie populiarūs klasicizme, o imtis kasdieninio gyvenimo istorijų.

G. E. Lesingas taip daug dėmesio skyrė dramaturgijos problemoms, tačiau į literatūros teorijos istoriją jis įeina kaip poetinio vaizdo teorijos kūrėjas. 1766 m. pasirodė Lesingo studija “Laokoonas, arba apie dailės ir poezijos ribas” , kuriame jis apibrėžia žodinio ir vaizduojamojo menų specifiką. Analizei jis pasirinko graikų skulptūrinę grupę, vaizduojančią Apolono žynį Laokooną ir jo sūnus bei Vergilijaus poemos fragmentą ta pačia tema. Lesingas mano, kad vaizduojamasis menas įamžina tik vieną veiksmo ar emocijos akimirką. Tuo tarpu rašytojas gali papasakoti visą istoriją, atskleisti plačią jausmų skalę. Skirtingų meno kūrinių ta pačia tema lyginimas leido Lesingui nubrėžti ribas tarp meno rūšių. Lesingas teigia: kūnai, egzistuojantys erdvėje, jų regimos savybės yra dailės vaizdavimo objektas, o veiksmai, einantys vienas po kito, egzistuojantys laike, yra poezijos vaizdavimo objektas. Rašytojams Lesingas siūlė vengti aprašinėjimų, stengtis kiek įmanoma objektus parodyti per veiksmą.

Populiariausias Šviečiamojo amžiaus žanras buvo romanas bei apysaka. Žanrinė prozos kūrinių skalė ganėtinai plati: nuo filosofinio romano iki buitinio. Itin paplitęs satyros žanras, satyra pasklido po visus žanrus, kuriami satyriniai dialogai ir pamfletai, satyrinės dramos (Fildingas, Bomaršė), satyrinis romanas (Svifto “Guliverio kelionės”). Kartais pasirenkama egzotiška tema D. Defo “Robinzonas Kruzas”. Tačiau siekiama sudaryti įtikinamumo įspūdį. Todėl šviečiamojo amžiaus proza rašoma dienoraščio, išpažinties, laiško forma.

Sentimentalizmas ir preromantiniai sąjūdžiai

Greta racionalaus pasaulio suvokimo literatūroje 18 a. viduryje reiškiasi ir emocinis jos perteikimas. Formuojasi sentimentalizmo literatūra, jos pradžia Anglijoje. Jausmą sentimentalistai laiko universaliu gerumo, grožio ir doros pasireiškimu. Teorinius pagrindus sentimentalizmo literatūrai padėjo subjektyviojo idealizmo filosofija (D. Berklis ir D. Hiumas). Žmogus turi suvokti ir išreikšti savo pojūčius, visa kita yra nepažinu ir nesvarbu. Mąstymo procese didelis dėmesys skiriamas subjektyvumui.

Sentimentalizmo literatūroje aukštinamas jausmas, sentimentalistai tikėjo, kad tik remiantis jausmais galima sukurti idealius, humaniškus žmonių santykius. Jie reiškė nepasitenkinimą civilizacija, dvasinės, moralinės atramos ieškojo praeityje, gamtoje, kaimo gyvenime. Gamtos motyvai tapo itin svarbūs sentimentalizmo literatūroje: personažai dažnai ieško nusiraminimo ir užuojautos gamtoj, joje randa savo nuotaikų atgarsį. Liūdesys, melancholija, nusivylimas, refleksija būdinga sentimentalizmo poezijai ir prozai, dažnas mirties motyvas.

Sentimentalistai nesukūrė savo literatūros estetikos. Tai buvo pereinamasis sąjūdis, turintis ir šviečiamojo amžiaus, ir preromantizmo bruožų. Ž. Ž. Ruso kūryboje puikiai galime matyti, kaip šviečiamojo amžiaus idėjos persipynę su sentimentalizmu : jausmo aukštinimą, natūralaus žmogaus idėją jis sieja su socialinės nelygybės idėjomis. Poezijoje žymiausi sentimentalistai – D. Tomsonas( J. Thomson) E. Jangas( E. Young), T. Grėjus(T. Gray), prozoje L. Sternas ( L. Sterne).

Preromantizmo tendencijos Europoje susijusios su dėmesiu tautosakai ir viduramžių kultūrai. Savo kultūros, savo tautos dvasios ištakų pradedama ieškoti praėjusiose epochose, liaudies kūryboje. Europos šalyse pradedami skelbti tautosakos rinkiniai, pasirodo daug jų interpretacijų.

Su preromantizmo idėjomis susijęs ir Vokietijoje kilęs “Audros ir veržimosi sąjūdis” (1770-1789). Sąjūdžiui būdingas jausmo kultas, daug kalbama apie genijų. Sukuriamas genijaus kultas, vartojamos sąvokos: audringasis, maištingasis genijus. Originalusis genijus turi pasižymėti jausmo jėga, pažinimo galia, audrininkų idealas – harmonigos asmenybės jausmo ir proto sintezė. Savo gyvenamojoje realybėje jie idealų nematė, todėl ieškojo jų praeityje. Audrininkai siužetų ieškojo istorijoje, juos traukė audringi, maištingi Vokietijos ir pasaulinės istorijos laikotarpiai. Populiariausi sąjūdžio atstovų žanrai – drama ir romanas. Kūrinių herojai – maištingos, vienišos asmenybės. Sąjūdžiui priklausė J. G. Herderis, F. Šileris, J.V. Gėtė, F. M.Klingeris.

“Audros ir veržimosi” sąjūdžio ideologu bei teoretiku buvo J. G. Herderis. Rašytojams Herderis siūlo nacionalinio savitumo ieškoti tautosakoje. Jis tvirtino, kad liaudies dainose gyvena tautos dvasia, tikroji poezija ir jausmai. Todėl įkvėpimo rašytojai turi semtis iš tautosakos.

J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. Vilnius, Vaga, 1991
F. Šileris. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją // Poetika ir literatūros estetika. Vilnius, Vaga, 1984
F. Šileris. Apie kilnumą. Apie grakštumą ir orumą // Ties grožio vertybėmis. Vilnius, Baltos lankos, 1995, p. 338 – 383

Romantizmo literatūros samprata

Romantikai savo sistemos nesukūrė. Jie priešinosi bet kokiai sistemai. Romantizmas prasidėjo paskutiniajame 18 dešimtmetyje ir tęsėsi maždaug iki 1835 – 1840 m. visoje Europoje. Romantizmo terminą pirmasis pavartojo F. Šlegelis. Romantizmui įtakos turėjo Fichtės, Šelingo filosofija. Romantizmo atstovai nemėgo filosofuoti: tikruoju pasauliu jie laiko dvasinį, idealųjį pasaulį, kuris yra amžinas, begalinis, neribotas. Dievybė jų samprotavimuose yra absoliutas. Romantikai ilgisi begalybės, amžinybės. Jų kūrybai ir svarstymams būdinga religinė mistika. Romantikas – fantazijos ir jausmo žmogus. Jo dvasioje, pergyvenimuose susijungia religinis, meno, gamtos pergyvenimas.

Romantikai žavisi liaudies kūryba, jų žvilgsnis krypo į viduramžių kultūrą, kur menininkai ieškojo įkvėpimo. Dar vienas romantikų kūrybos šaltinis buvo Rytų šalių kultūros, jų egzotika. Patys kūrėjai keliauja į Rytus, jų kūryboje atsiranda rytietiškieji motyvai ir siužetai. Tyrinėjamos rytų pasakos, indų kalba, susikuria lyginamoji kalbotyra bei lyginamasis literatūros tyrinėjimo metodas. Romantikus žavėjo tautosaka: savo kūryboje jie mėgino jungti realų pasaulį su fantazijos pasauliu, supasakinti vaizduojamąją realybę. Tai ryšku brolių Grimų pasakose. Susiformavo ir literatūrinės pasakos žanras.

Ankstyvojo romantizmo pagrindinis žanras buvo romanas, vėliau pasaka, novelė, lyrika, drama. Romantikai ištobulino lyrikos žanrą. Lyrikoje itin svarbus muzikinis elementas, spalvos vaidmuo. Muzikinė simbolika dažname romantizmo lyrikos kūrinyje tapatinama su spalvos simbolika, tuo siekiant tam tikra prasme menų sintezės. Galime išskirti kelis romantizmo tipus: filosofinį romantizmą (Novalis), individualistinį romantizmą (H. Heine, A. Mickevičius), istorinį romantizmą (V. Skotas, V. Hugo).

Iš 18 a. pabaigos į romantizmo estetiką įsiterpia J. V. Gėtės, F. Šilerio pažiūros. Aiškindamas literatūros reiškinius J. V. Gėtė remiasi analogijomis tarp kūrinio ir gyvo organizmo. Kūrinio vidinė forma (pirminė koncepcija) nulemia išorinę formą – stilistiką, kompoziciją, menines išraiškos priemones. Nors kūryboje veikia tam tikri dėsniai, tačiau jie kyla iš pačios kūrybos esmės. Poetas gali su dėsniais prasilenkti, o meno kūrinio vertintojui privalu intuityviai suvokti ir vertinti kūrinį ir tuos dėsnius suvokti.

F. Šileris mėgina tipologizuoti literatūrinę kūrybą. Savo studijoje “Apie naiviąją ir sentimentaliąją kūrybą “ jis išskiria du literatūros kūrinių tipus. “Naiviuoju” jis vadina kūrinius, objektyviai atspindinčius vaizduojamąjį pasaulį (šio tipo kūrėjams jis priskiria Homerą, V. Šekspyrą). “Sentimentaliajam” literatūros tipui jis skiria reflektuojančią, vertinančiąją kūrybą (Ž. Ž. Ruso, Sviftas). Abu literatūros tipai yra lygiaverčiai ir papildo vienas kitą, jų abiejų jungtis galima vieno rašytojo kūryboje ar net viename kūrinyje. Tokiu universaliu kūrėju F. Šileris laikė J. V. Gėtę.

Romantizmo teoretikai gana daug kalba ir apie literatūros raidos problemą. Ji iškilo F. Šlegelio svarstymuose. Jis teigia, kad literatūra išsivystė iš vieno pirminio šaltinio – senovės graikų mitų.

Pozityvizmo įtaka realizmo ir natūralizmo literatūrai

19 a. viduryje gamtos mokslų atradimai bei pozityvistinės filosofijos įsigalėjimas įtakoja tiek visuomenines, tiek ir estetines pažiūras Pozityvizmo pradininkas O. Kontas (A. Comte) “Pozityvios filosofijos kurse” iškėlė tik protu paremtą pažinimą: pažinti galima tik tai, kur proto išvadas galima paremti eksperimentu arba patyrimu. Pozityvizmo idėjos ryškios H. Spenserio filosofijoje.

Pozityvizmo pradžia literatūros teorijoje siejama su H. Teno (H. Taine) vardu. Savo “Meno filosofijos” įžangoje jis pagrindžia pozityvistinį literatūros vertinimą: humanitariniai mokslai privalo taikyti gamtos mokslų metodus, ieškoti bet kurio meno reiškinio priežasčių ir determinančių. H. Tenas iškėlė būtinybę tyrinėti literatūros raidą, ieškoti bet kurį reiškinį nulemiančių priežasčių. Meninio proceso determinančių jis ieško menininko egzistavimo sąlygose. Jis iškelia tris faktorius, tai – rasė laikas, aplinka.

Tyrinėjimo objektu literatūroje tapo kūrinio genezės, rašytojo biografijos, jo gyvenimo sąlygų tyrinėjimas. Tai svarbus veiksnys kūrinio suvokimui ir vertinimui. Iškeliamas pažintinis literatūros aspektas, o ne estetinis kūrinio vertinimas. Literatūros kūrinį stengiamasi empiriškai suvokti ir tiksliai aprašyti. Tyrinėtojams rūpi kūrinio genezė, rašytojo juodraščiai, kūrinių variantai. Formuojasi genetinis biografinis požiūris į literatūrą, atsiranda ir suklesti tekstologija. Būdingas šio požiūrio pavyzdys V. Šėrerio “Poetika”.

Realizmo literatūroje tapo svarbūs detalūs aprašinėjimai, Realistai temų ieškojo kasdieniniame gyvenime. Mėgstamos realistų kūrinių temos paimtos iš socialinio gyvenimo – nelygybė, skurdas. Dažnas autorius renkasi šeimos gyvenimo istoriją, o per ją stengiasi apibendrintai aprašyti savo laikmečio visuomenės papročiai ir normos ( O. Balzako romanai). Literatūroje itin svarbi socialinės antitezės tema (â. Dikenso romanai), populiarūs istoriniai romanai, epopėjos (L. Tolstojaus istoriniai romanai,), psichologinė proza F. Dostojevskis.

Tam tikra realizmo atmaina galime vadinti natūralizmą, kurio žymiausias atstovas yra E. Zola. Sekdamas fiziologo Bernaro darbais jis formuluoja natūralizmo principus. Rašytojas negali tenkintis tik stebėjimais, jis turi imtis eksperimentų: per juos jis turi atrasti ir suformuluoti visuomenės gyvenimo dėsnius. Literatūrai keliama būtinybė vaizduoti kovą už būvį, natūraliąją atranką, didelis dėmesys skiriamas paveldėjimui ir fiziologijos aprašymams. Visi šie klausimai išdėstyti E. Zola studijoje “Eksperimentinis romanas” 1880 m.

Praktiškai natūralizmo idėjos išsakomos E. Zola 20 romanų cikle “Rugonai – Makarai”. Jo romanų įvykiai paremti dokumentais ir faktais. Zola sukuria epinį socialinį visuomenės paveikslą, kuris tematiškai ir struktūriškai susieja romano dalis: vaizduojamas tiek aukštuomenės, tiek ir žemiausio visuomenės sluoksnių gyvenimas.

Natūralizmo idėjos gana ryškios ir vokiečių literatūroje. Natūralizmo apraiškų randame G. Hauptmano kūryboje, skandinavų H. Ibseno, A. Strindbergo dramaturgijoje.

Literatūra

J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. Vilnius, Vaga, 1991
H. Tenas. Meno filosofijos įvadas // Poetika ir literatūros estetika. Vilnius, Vaga, 1984.

Natūralizmas // Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 227 – 235.

Intuityvizmo inspiruotos literatūros teorijos

Didelę įtaką moderniajam menui ir modernųjį meną įtakojusioms meno estetikos kryptims turėjo prancūzo A. Bergsono intuityvizmo filosofija. Menas intuityviai apspindi tikrovę, daiktų ir reiškinių individualybė mene atsiskleidžia per meninę intuiciją. Meno ištakas filosofas sieja su mitu, nes mitologijoje slypi kūrybinis pradas. A. Bergsonas teigia: “Menas yra tiesioginis tikrovės regėjimas.” Menas padeda suvokti gyvenimo esmę slepiantį šydą, pašalina visa, kas slepia tikrovę. Tik menininkas sugeba įprasminti ir užfiksuoti jautriausius žmogaus sielos virpesius, asociacijas. Didelį dėmesį savo meno estetikoje A. Bergsonas skiria kūrybinio prado išraiškos formoms, kūrybinio akto aiškinimui.

Intuityvizmas turėjo didelę įtaką B. Croce‘ės estetikai. Meną jis intuityviai suvokta, kūrybinės fantazijos dėka sukurta vaizdine pasaulio vizija. Bet kuriame kūrinyje idėja išreiškiamos per meninį vaizdą, todėl bet kuris meno kūrinys yra simbolinis. Didžiulį vaidmenį meno procese B. Croce teikia jausmui, emocija yra kiekvieno tikro meno kūrinio pagrindas, nes išreiškia individualią kūrėjo sielos būseną. Jis atmeta bet kokias pastangas meno kūrinius sisteminti, klasifikuoti žanriniu ar rūšiniu pagrindu. Intuicija B. Croce’s estetikoje yra ne tik meno kūrimo pagrindas, bet ir meno suvokimo ir vertinimo matas. Literatūros tyrinėtojui yra būtinas individualus talentas tam, kad sugebėtų įsigilinti į kūrinį. B. Croce’s pažiūros turėjo didelę įtaką simbolistiniam menui bei kitoms estetikos teorijoms, skatino poetinės kalbos tyrinėjimams.

Jo pasekėjas K. Vosler ėmėsi analizuoti estetinį kalbos aspektą, kuris ryškiausiai matomas poetinėje kalboje. Šis tyrinėtojas ragina gilintis į stiliaus, poetinės kalbos analizę, nes bet kurio rašytojo vidinė patirtis išsakoma per individualų stilių. Kiekvieno tikrai talentingai sukurto kūrinio kalba puikiausiai atspindi kiekvienos tautos kultūros lygį.

Literatūra:
Poetika ir literatūros estetika. II dalis. Vilnius, Vaga, 1984.
A. Bergsonas. Charakterių komizmas \ Grožio kontūrai. Vilnius, Mintis, 1980, p. 22-32.
B. Kročė. Intuicija ir išreiškimas. Intuicija ir menas\ Grožis ir menas. Vilnius, Mintis, 1980, p. 32-50.
A. Andrijauskas. Grožis ir menas. Vilnius, Dailės akademijos leidykla, 1995.

Moderniosios literatūros kryptys ( simbolizmas ir impresionizmas)

Didžiulę įtaką 19a. pradžioje atsiradusiam ir suklestėjusiam turėjo A. Bergsono intuityvizmo filosofija, kėlusi intuicijos vaidmenį mene, taip pat A. Šopenhauerio ir F. Nyčės filosofija.

Simbolistai nepripažino logikos mene. Prancūzų poetai simbolistai sukūrė savitą lyrikos sistemą, jie nekūrė teorijų. Simbolistų koncepcija buvo paskelbta 1886 m. Figaro žurnale ir pavadinta “Simbolizmo manifestu”, kiek vėliau šioje programoje išdėstyti principai pasklido ir kitose Europos šalyse bei Amerikoje. Simbolistai didžiulį dėmesį skiria sugestijos vaidmeniui mene, mene neturi dominuoti aprašymas, pamokymas, to simbolistai griežtai atsisako. Simbolizmo definicija taikoma daugiausia tik literatūros kūriniams apibūdinti, tačiau būta mėginimų ją taikyti ir vaizduojamajam menui. Simbolistų kūryboje daug poteksčių, nutylėjimų, mistikos ir paslaptingumo. Simbolistai sukūrė savą simbolių sistemą, kuri kiekvieno poeto kūryboje yra itin individuali, apeliuojanti į skaitytojo intuiciją, jausmus, bet ne į protą. Simbolizmo pradininku laikomas 19 a. prancūzų poetas Š. Bodleras (Baudelaire), jo kūryboje romantizmo elementai persipina su simbolizmo apraiškomis, tačiau jo poezijos rinkinys “Blogio gėlės” (1857) yra siejamas su simbolizmo srovės atsiradimu, individo problematikos raiška, būdinga tiek romantizmui, tiek ir simbolizmui. Jo sukurta poetinė leksika turi aiškių simbolizmo ypatumų. Žmogaus išgyventa tikrovė vaizduojama kaip paslaptingas “simbolių miškas”, leidžiantis priartėti žmogiškosios būties gelmių.

Š. Bodlero tradiciją poezijoje pratęsė A. Rembo (Rimbaud), S. Melarme (Mallarme), P. Verlenas (Verlaine). Simbolizmo poezijoje prasmė turi būti tiesiogiai jaučiama, o ne protu suvokiama. Svarbus simbolistų kūryboje buvo muzikinis elementas. Simbolistai ieškojo naujų temų ir motyvų, sukurti savąją vaizdų ir temų sistemą, simbolistų vartojami įvaizdžiai dažnai mistiški, paslaptingi, įvaizdyje itin svarbi garso ir spalvos simbolikos dermė, sintezė.

Simbolizmo estetika suteikė poetui visišką eiliavimo laisvę, neprimesdama poetams eiliavimo ir rimavimo taisyklių, tačiau beveik visų simbolistų eiliavimo technika tobula ir nepriekaištinga. Simbolistams būdingas polinkis į eksperimentus: siekiant netikėto įspūdžio dažnai mėginama keisti vizualines, akustines, kitų pojūčių prasmes; garsas gali sukelti spalvines asociacijas ir atvirkščiai, neapčiuopiamas reiškinys, dvasinė būsena įgauti akustinę, vizualią išraišką ir pan. Su simbolizmu Vokietijoje siejamas S. George, Rusijoje K. Balmontas, rusiškoji J. Baltrušaičio poezija, A. Blokas.

Simbolizmo estetika įtakojo ir dramos žanrą. Vieno iš žymiausių simbolinės dramos atstovų Meterlinko (Maeterlinck) kūryboje veiksmas vyksta ne realioje, bet anapus regimosios tikrovės ribų esančioje erdvėje. Tiek erdvė, tiek ir personažai yra alegoriniai, neturintys konkrečių žmogiškųjų bruožų, o įkūnijantys vieną abstrakčią, dažnai simbolinę savybę, tipą. Simbolizmo dramos alegoriniai personažai dažniausiai yra pasyvūs, jie yra visagalio likimo žaislai. Svarbesnė už personažus simbolizmo dramoje yra nuotaika ir jos raiška per įvairias simbolines detales. Simbolistinei dramai yra būdingas statiškumas, aiškios vieningos veiksmo linijos nebuvimas.

Impresionizmas. Ši moderniojo meno kryptis skirtingai, negu simbolizmas, labiau pasireiškė vaizduojamojoje dailėje. Impresionizmo sąvoka pradėta vartoti apie 1860 m. prasidėjusiam prancūzų abstrakčios tapybos stiliui apibūdinti. Tačiau galime kalbėti apie impresionizmą arba jo apraiškas literatūroje. Literatūroje impresionizmas pasireiškė vėliau [paskutinis 19 a. dešimtmetis – 20 a. antrojo dešimtmečio vidurys]. Rašytojai impresionistai siekia vaizduoti autentišką tikrovę per pojūčius, nuotaikas. Jų manymu, literatūra turi būti subjektyvių įspūdžių kaleidoskopas, rašytojas greta vieno vaizdo piešia kitą, antrą, trečią, o sujungti juos visus turi nuotaika. Detalus momentinių įspūdžių, nuotaikų vaizdavimas buvo svarbiausias literatūroje. Daiktų aprašymai, veiksmas ir turinys yra tarsi sutirpdomi pojūčiuose ir jų fiksavime. Per niuansų ir detalių fiksavimą yra artėjama prie juslinio pažinimo raiškos formų įsigalėjimo literatūroje. Tai tampa viena svarbiausių impresionistinio rašymo raiškos formų literatūroje, tai svarbu ir estetikoje. Impresionistinėje literatūroje žmogus gyvena momento ir įspūdžio svarba, todėl čia nesvarbus veiksmas. Šis požiūris formuoja stilių; rašytojai rašė trumpais, ne visada susietais loginiu ryšiu sakiniais, kūrinys dažnai susideda iš atskirų fragmentų, kuriuos sieja nuotaika, užuomina. Impresionizmas ryškus poezijoje ir prozoje. Impresionizmo prozai atstovauja K. Hamsunas, S. Lagerliof, Vokietijoje – H. Hofmanstalis, Hauptmanas, Prancūzijoje – A. Fransas.

Literatūra:

J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. Vilnius, Vaga, 1991
Simbolizmas \ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 302-306.
Impresionizmas\ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, tyto Alba, 2000, p. 143-147.

Psichoanalizės įtaka literatūros vertinimams. Meninės kūrybos samprata Z. Froido ir K. G. Jungo darbuose

20 a. pradžioje didžiulę įtaką meninės kūrybos sampratai, literatūros tyrinėjimams turėjo psichoanalizės teorijos atsiradimas. Z. Froido psichoanalizės studijose, jo knygoje “Sapnų aiškinimas” daug dėmesio yra skiriama meninės kūrybos aiškinimui ir interpretacijai. Ir sapnus, ir meną Z. Froidas siejo su užslopintais pasąmonės potraukiais. Menas yra užslopinta tų potraukių išraiška. Menas- aukščiausia pasąmonės potraukių sublimacijos rūšis padedanti išsivaduoti iš kompleksų, nerimo ir kitų negatyvių būsenų. Daug savo darbuose Z. Froidas skyrė menininko vaizduotės, fantazijos svarbai, meninę kūrybą aiškindamas kaip erotinės energijos sublimaciją, padedančią atitrūkti nuo tikrovės rūpesčių. ir problemų. Menininko asmenybei psichoanalizės teorijoje skiriamas taip pat pakankamai svarbus dėmesys: menininkas dažniausiai yra pristatomas kaip intravertiška, jautri, neurotiška asmenybė, Kūryboje per meninius vaizdinius išsakydamas savo slapčiausius potraukius, fantazijas kūrėjas patiria dvasinį pasitenkinimą, išsivaduoja iš jį slegiančių problemų ir prieštarų. Tiek menininkui, tiek ir jo kūrybą suvokiančiajam per meninę kūrybą pavyksta emocionaliai išsikrauti. Meniniuose simboliuose gali būti užkoduoti slapčiausi menininko kompleksai bei patologinės būsenos.

Pats Z. Froidas taikydamas savąjį psichoanalizės metodą tyrinėjo F. Dostojevskio, L. da Vinčio kūrybą, taip pat sulaukė pasekėjų literatūrologų tarpe. Garsusis psichoanalitikas visiškai nevertino modernizmo meno, siedamas jį su menininko asmenybės patologija.

Z. Froido pasekėjas K. G. Jungas savo darbuose tai pat daug dėmesio skiria menininko asmenybės ir meninės kūrybos problemoms. Jis iškėlė mintį, kad pasąmonė nėra vien tik individualių žmogaus instinktų, bet ir kolektyvinės žmogaus patirties išraiška. Jis daro išvadą, kad talentingo menininko kūryboje atsispindi kolektyvinė pasąmonė, kūryboje išreiškiama per archetipus. K.G. Jungas tyrinėjo mitologiją, ritualus, religiją, literatūros tyrinėtojams jis kėlė uždavinį literatūros kūriniuose įžvelgti archetipus, į tekstą ateinančius iš mitologinio provaizdžio. Archetipai Jungo sampratoje yra artimi instinktams, archetipai mene yra išreiškiami per simbolius. K. G. Jungas kūrėjo asmenyje įžvelgė dvilypumą, šiai problemai jo darbuose skiriama gana daug dėmesio, kaip ir menininko asmenybės psichologinių tipų analizei. Savo psichoanalizės darbus Jungas iliustravo žymių menininkų gyvenimo ir kūrybos pavyzdžiais. Jis yra parašęs studiją apie vieną žymiausių 20 a. moderniųjų romanų D. Džoiso “Ulisą”.

Z. Froido ir K. G. Jungo darbai turėjo didelę įtaką ne tik literatūros tyrinėjimams, bet jų teorijos įtakojo ir garsiausius 20 a. modernizmo rašytojus F. Kafką, M. Prustą, jų įtaką patyrė ir avangardinio meno sąjūdžiai.

Literatūra:

Z. Froidas. Rašytojas ir fantazavimas \ Grožio kontūrai. Vilnius. Mintis, 1980, p. 73-81.
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė\ Grožio kontūrai. Vilnius. Mintis, 1980, p. 81-97.
K. G. Jungas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1999.
A. Andrijauskas. Grožis ir menas. Vilnius, Dailės akademijos leidykla, 1995.

Avangardinių literatūros krypčių apžvalga

20 a. pirmaisiais dešimtmečiais visoje Europoje formuojasi avangardiniai meno sąjūdžiai, turintys savyje ir gana daug bendrų bruožų. Tai futurizmas, dadaizmas, siurrealizmas, ekspresionizmas. Vieni iš jų pasireiškia daugiau vaizduojamajame mene, kiti literatūroje, tačiau dažniausiai į avangardinius sąjūdžius įsijungdavo įvairių sričių menininkai. Avangardiniai sąjūdžiai Europoje kūrėsi 20 a. antrajame – trečiajame dešimtmečiuose, jų programos dažnu atveju tik papildydavo viena kitą, kai kurie menininkai tuo pačiu metu dalyvaudavo keliuose avangardiniuose sąjūdžiuose. Visas avangardizmo mokyklas siejo neigiamas santykis su tradicija, jie neigė bet kokias tradicijas mene, siekė kurti naujas, originalias meninės raiškos priemones, kurios stebintų, šokiruotų žiūrovą ar skaitytoją. Beveik visi avangardiniai sąjūdžiai išleido savo manifestus, savo programas pristatydavo netikėtu būdu.

Futurizmas yra pirmoji avangardinė kryptis, susiformavusi Italijoje. Jos ideologas F. T. Marinetti 1909 m. paskelbė futurizmo manifestą, kuriame kalbama apie jau sukurtos kultūros sunaikinimą ir naujosios kūrimą. Futuristai aukštino greitį, dinamiką, civilizaciją, agresiją. Savo literatūriniuose tekstuose jie atmetė bet kokius sintaksinius ir loginius ryšius. Mesdami iššūkį tradicijai futuristai kuria kalboje neegzistuojančius žodžius, naujadarus, naudoja fonetinę transkripciją, savo tekstuose vartoja netradicinę leksiką. Futuristiniai elementai atsiranda kūrinių tematikoje: lyrikoje vartojama mokslo, technikos civilizacijos terminija. Futuristai siekia ir vizualinių eksperimentų: jie savo tekstus spausdina laužydami eilute, žodžiai ir raidės puslapyje išdėstomi pačia įvairiausia forma, partenkami skirtingi šriftai ir spalvos.

Futurizmas gana glaudžiai susijęs su dadaizmu ir siurealizmu, daug kurie perima kai kuriuos eksperimentus. Dadaistai ir siurrealistai taip pat mėgina griauti nusistovėjusias socialines ir kultūrines normas, diskredituoti ir ignoruoti kilnesnius jausmus. Dadaizmo judėjimas susiformavo 1915 m. Šveicarijoje, jo pradininkas yra poetas T. Tzara. Šis judėjimas apėmė visas meno sritis, jo apraiškų randame ir literatūroje. Dadaistai stengėsi žodį paversti savarankišku meno objektu. 1918 m. išleistame dadaistų manifeste akcentuojami tradicijų griovimo, nihilizmo novatoriškos kūrybos ir eksperimentų būtinybė. Šio judėjimo apraiškų galime rasti poezijoje. 1924 m. dadaizmo judėjimui persikėlus į Prancūziją jis susilieja su siurrealistiniu sąjūdžiu.

Siurrealizmo pradžia yra laikomi 1920m., pagrindus šiam judėjimui padėjo prancūzų rašytojas A. Breton, 1924 m. išleidęs siurrealizmo manifestą. Judėjime dalyvavo L. Aragonas, T. Tzara, P. Eliuaras. A. Bretonas suformulavo ir pagrindė automatinį rašymo būdą, kaip pagrindinį siurrealizmo metodą. Šio metodo esmė: rašytojas turi nugrimzti į pasyvumo, snaudulio, vizijos būseną, įsiklausyti į savo mintis, tik tada visa tai užrašyti, nesistengiant šių veiksmų kontroliuoti protu ir logika. Šiuo metodu A. Bretonas ir L. Aragonas rašė savo knygas. Rašytojai siurrealistai itin daug dėmesio skyrė kalbos, žodžio galimybėms ir eksperimentams.

Ekspresionizmo sąjūdis buvo vienintelė avangardinė kryptis, kurios atstovai nekūrė triukšmingų manifestų. Ekspresionizmo apraiškų daugiausia galime rasti vokiečių, austrų literatūroje: G. Traklio, G. Heimo, F. Verfelio kūryboje. Ekspresionistams nėra svarbus išorinis pasaulis, jo jie savo kūriniuose nevaizduoja. Kūrėjų dėmesio centre – vidinis išgyvenimas. Kūrybos pagrindu tampa vidinis kūrėjo išgyvenimas, kūrėjas transformuoja visą aplinką, pritaikydamas ją prie savo jausmų. Todėl ekspresionistų kūrybai būdinga deformacija.

Literatūra:

XX a. Vakarų literatūra. I dalis, Vilnius, 1994.
Futurizmas \ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 124-132.
Ekspresionizmas\ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 95-104.
Dadaizmas \ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 54-59.
Siurrealizmas \ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000, p. 311- 316.

Postmodernistinė literatūros samprata

Postmodernizmo sąvoka įteisinta septintajame 20 a, dešimtmetyje, nors pradėta vartoti keliais dešimtmečiais anksčiau, kalbant apie modernizmo krizę. ik vėliau ši sąvoka pradėta vartoti konceptualiau. Postmodernizmo menas apibūdinamas sąvokomis pliuralus, dvilypis, hibridinis, eklektiškas menas. Postmodernizme laikas nedeterminuoja kūrybos, nediktuoja stiliaus, raiškos priemonių, kūrėjas yra visiškai laisvas. Postmodernistai jungia masinę ir elitinę kultūrą, riba tarp tikrojo ir komercinio meno postmodenizme yra ištirpusi. Amerikiečių literatūrologas I. Hassan išskiria šiuos postmodernizmo bruožus: irracionalumas, tradicinio meno dekonstrukcija, autorinė savirefleksija, karnavališkumas, intersubjektyvumas, deidealizacija.
Postmodernizmo literatūriniai debatai prasideda 1959 ir 1960 m. su Irvingu Howe’u ir Harry Levinu, konstatuojančiais, kad jų meto literatūra, ne kaip didžioji modernizmo literatūra – Yeatso, Elioto, Poundo ir Joyce’o – paženklinta suglebimu, sumažėjusia potencija atsinaujinti bei prasiskverbimo galia. Jie kalba apie postmodernizmo literatūrą. Jų diagnozė turi nostalgijos ir rezignacijos prieskonį. Tačiau jie nurodo įtikinamas žlugimo priežastis, tuo pat metu tampančias ir atleidimu: esą visiškai natūralu, kai pasibaigus modernizmui, po jo eina konsolidacijos fazė; kai modernizmo laikais tabu tapęs pasisekimas dabar duodąs mažiau šansų profiliuoti; kai nauja masinė visuomenė randa savo adekvačią išraišką niveliuotose formose. Pozityvaus naujų tendencijų įvertinimo nereikėjo ilgai laukti. Literatūros kritikai, kaip antai Leslie Fiedleris ir Susan Sontag, atsisakė orientuotis į klasikinio modernizmo mastelį, atsikratė pesimistinių kultūros tonų ir atrado bei apgynė tikrąją naujosios literatūros kokybę. Jie įžiūrėjo lemiamus tokių autorių kaip Borino Viano, Johno Bartho, Leonardo Coheno ir Normano Mailerio pasiekimus kaip naują sąsają su elitine ir masine kultūra. Pirmiausia tai išdėstė Fiedleris. Postmoderni literatūra – bent jau idealioji – atsižvelgia į visas tikrovės sferas ir paliečia visus socialinius sluoksnius. Ji sujungia, pavyzdžiui, realizmą ir fantastiką, pilietiškumą ir pašalietiškumą, techniką ir mitus. Jos karališkasis kelias yra ne aprengti uniformomis, bet prabilti daugiakalbe. Jai būdingi tokie semantiški ryšiai, sociologiškas elitinio ir populiaraus skonio sujungimas. Taigi 1969 m., praėjus dešimčiai metų nuo postmodernizmo literatūrinių debatų pradžios, pasiekta nuo šiol patvari ir greitai tapusi privaloma ir kitoms sritims pagrindinė formuluotė: postmodernizmo fenomenai yra ten, kur praktikuojamas principinis kalbų, modelių ir veiklos būdų pliuralizmas, ir būtent ne vien įvairiuose veikaluose vienas greta kito, bet ir vienam ir tam pačiam veikale. Literatūriniuose debatuose postmodernizmas įgavo įgavo tikroviškos sąvokos kontūrus ir drauge iš neigiamo žodžio, registruojančio suglebimą, pakilo iki teigiamo, kuris įvardija nūdienius ir būsimus uždavinius ir kurio turinys yra ryžtingas pliuralizmas

Daugelis postmodernizmo rašytojų savo kūryboje dažnai atsiremia į tradicinius klasikinėje literatūroje naudotus siužetus, juos perkurdami ir transformuodami. Postmodernizmo literatūroje vertinamas ne temos originalumas, o kalbėjimo būdo, raiškos priemonių originalumas. Žinomi kūrinių siužetai, citatos suteikia postmodernizmo literatūros tekstams daug aktualesnį kalbėjimą, negu jų sukūrimo laikotarpiu. Šios tendencijos itin ryškios žymių rašytojų Ch. L. Borgeso, U. Eko, D. Faulzo kūryboje.

Literatūra:

XXa. Vakarų literatūra. II dalis. Vaga, 1994
Postmodernizmas// Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto Alba, 2000.
Andrijauskas. Postmodernistinė civilizacijos teorija // Metai. 1999, Nr. 5

Leave a Comment