kūno kultūra ir sveikata

Įžanga

Kūno kultūra – sąvoka, apimanti ne tik kūno kultūros ir sporto pratybas, bet ir kitus su sveikata susijusius veiksnius: mitybos režimą, asmens higieną, žalingus įpročius ir t.t. Be to, aktyvios kūno kultūros pratybos padeda gerokai sumažinti kitų sveikatos rizikos faktorių paplitimą.

Kūno kultūros istorija

Kūno kultūra formavosi 80 000 – 8000 m. pr. Kr., kai atsirado mėtomieji medžioklės įrankiai su kauliniais antgaliais. Ilgus šimtmečius formavosi mėtomųjų medžioklės įrankių racionalus valdymas ir judesių mokymasis, kuris iš pradžių vyko tiesiogiai medžioklėje, o vėliau laisvu nuo medžioklės laiku. Judesių mokymas attsiskyrė nuo darbinės veiklos, sudarydamas prielaidas formuotis kūno kultūrai.
Didžiulis šuolis kūno kultūros raidoje įvyko 12 000 m. pr. Kr. išradus lanką. Sumažėjo stambių gyvūnų, kuriuos medžiodavo ietimis ir lankas buvo taikomas medžioklėje ir žvejyboje. Tuo pačiu susiformavo nauja kūno kultūros forma – šaudymas iš lanko. Gentys apsistodavo prie miškų ir upių, kurie buvo pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis. Saugant ir ginant savo teritoriją, susiformavo prielaidos kariniam jaunuolių rengimui.
Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje svarbų vaidmenį vaidino magija. Vykstančios įšventinimo į tikruosius genties narius apeigos simbolizavo savitą atskirų gaamtos reiškinių interpretavimą bei bandymą juos kontroliuoti. Įvairios kūno kultūros formos buvo skirtos ir pasirengti darbinei veiklai.
Mezolito ir neolito epochose (8000 – 3000 m. pr. Kr.) pagrindiniai genčių egzistavimo šaltiniai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ties pusiauju, kur buvo palankiausios sąlygos vystytis žemdirbystei ir gy

yvulininkystei pradeda formuotis patriarchaliniai centrai. Pradėjus gentims gyventi sėslų gyvenimo būdą išauga jojimo ir medžioklės reikšmė. Formuojasi prielaidos kariniam jaunuolių parengimui, nes gentys saugojo savo teritoriją. Įšventinimo apeigų pagrindiniu akcentu tampa jaunuolių įšventinimas į karius.
Irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai ir atsirandant privačiai nuosavybei, išauga kariuomenės vaidmuo. Atsiranda pastovūs centrai, kuriuose buvo vykdomos jaunuolių įšventinimo į tikruosius karius apeigos, tokie kaip Karnasas, Marasas, Pampasas, Olimpija, Kufernas ir kiti. Reikalavimai, kuriuos turėjo įvykdyti jaunuoliai, buvo karinio rengimo pratimai, o jų įvykdymas suteikė teisę tapti kariu. Pereinamuoju iš pirmykštės į vergovinę santvarką laikotarpiu visuomenėje svarbų vaidmenį vaidino legendiniai didvyriai. Tai buvo pusiau dieviškos-pusiau žmogiškos būtybės, pasižyminčios neįprastomis savybėmis. Pavyzdžiui, Graikijoje Heraklis – Dzeuso ir mirtingos moters sūnus, pasižymintis nepaprasta jėga ir jo misija žemėje buvo padėti žmonėms.
Pagrindiniai kūno kuultūros pirmykštėje bendruomenėje bruožai:
• Fizinės veiklos įgūdžiai, įgyti medžiojant stambius gyvūnus, palaipsniui buvo pritaikyti kitose gyvenimo srityse.
• Atsiskyrus darbinei veiklai ir įgūdžių mokymui, prasidėjo aktyvus kūno kultūros formų diferencijavimas.
• Irstant pirmykštei bendruomenei, atsirado kūno kultūros formos, būdingos tik tam tikram visuomenės sluoksniui.
Sveikata
Sveikata dažniausiai apibrėžiama negatyviai ir reiškia ligų nebuvimą arba gerą organizmo būklę. Sveikatai įtakos turi įvairios kilmės susirgimai (infekciniai, genetiniai, vėžiniai ir kt.), dieta, aplinkos sąlygos ir kt. Pasaulinė sveikatos diena – balandžio 7-oji.
Pagrindiniai veiksniai, kurie paprastai teigiamai veikia sveikatą:
visų ligų ir susirgimų gy
ydymas;
fizinis aktyvumas (aktyvi fizinė veikla – darbas, sportas);
alkoholio, tabako ir kitų kenksmingų medžiagų nevartojomas;
racionali mityba.
Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas:
Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas.

LR Sveikatos sistemos įstatymo apibrėžimas:
Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė

Judėjimo svarba

Daugelis žmonių šiandien suvokia judėjimo svarbą, jo įtaką sveikatai.
Kur tik pažvelgsi – jie vaikšto, bėgioja, žaidžia, plaukioja ar važinėja dviračiais. Žmonės supranta, jog aktyviai judėdami jie gyvena turiningiau. Todėl jie ištvermingesni, atsparesni ligoms, labiau pasitiki savimi ir nėra tokie prislėgti gyvenimo rūpesčių. Vadinasi ką nors daryti yra geriau negu nieko nedaryti.
Steven Blair yra pasakęs, jog „Gyvenimas yra mankšta: tik nuosaikūs fiziniai pratimai gali pagerinti jūsų sveikatą.“ Judėjimas – pagrindinis sveikatos rodiklis. Todėl:
– Turime pasistengti, kad fizinė veikla taptų kasdienybe.
– Mankšta neturi sukelti skausmo.
– Stovėti yra geriau negu sėdėti, judėti – negu stovėti.
– Išjunkime televizorių, pakelkime užpakalį, išeikime pro duris ir truputį pavaikštinėkime.

Taip elgtis siūlė Steven Blair diskusijose apie sveikatą, sveiką gyvenimo būdą, fizinių galių lavinimą.
Žmogaus sveikatos stiprinimas – vienas iš svarbiausių kūno kultūros uždavinių. Kūno kultūros užsiėmimai žmogaus organizmą veikia įvairiapusiškai. Moksleivių fizinių galių ugdymas yra mokyklinės kūno kultūros programos pagrindas. Fizinis lavinimas susijęs su visu vaiko gyvenimu, veikla, darbu, mityba, aplinka ir kitais veiksniais. Todėl kūno kultūros už

žsiėmimai suprantami, kaip kryptinga ugdytojo ir ugdomojo sąveika, bendradarbiavimas, vaiko sveikatos stiprinimas, fizinio išsivystamo ir fizinio pajėgumo gerinimas, noro pačiam siekti fizinio tobulumo skiepijimas,sveikos gyvensenos ugdymas. Juk kiekviena fizine veikla ne tik skatinamas poreikis judėti, teikiama žinių, įtvirtinami mokėjimai ir įgūdžiai, bet ir žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai. Todėl fizine būkle reikia rūpintis ne kartkartėmis, o tikslingai, sistemingai ir nuosekliai.

Šiandien fizinio auklėjimo srityje pradėta didesnį dėmesį skirti sveikatingumo uždaviniams, kurie pabrėžia judėjimo džiaugsmo pojūtį, teigiamą fizinio aktyvumo poveikį daugelyje veiklos sričių, norą bendrauti, pajusti pergalės siekį, būti sveikam, žvaliam, laimingam.Todėl per kūno kultūros pamokas įgyvendinami sveikatos stiprinimo, mokymo, lavinimo bei auklėjimo uždaviniai kartu.

Svarbiausia yra gera sveikata, visapusiškas fizinis rengimas, fizinis tobulėjimas, pagrindinį dėmesį skiriant judesių koordinacijos, vikrumo, lankstumo, ištvermės, jėgos ir greitumo lavinimui. Norint lavinti šias fizines ypatybes nereikia pamiršti tai, kad:
1) jos priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties ir fizinio pajėgumo, todėl turi būti lavinamos individualiai;
2) vaiko biologinis amžius ne visada sutampa su kalendoriniu, todėl reikia atsižvelgti į vaiko biologinį brendimą;
3) visos fizinės ypatybės turi būti lavinamos kompleksiškai, siekiant optimalaus lygio;
4) vienų fizinių ypatybių lavinimas veikia kitas fizines ypatybes ir į tai reikia atsižvelgti, parenkant fizinius pratimus;
5) daug dėmesio skirti pratimų saugumui.

Atkreipiant į tai dėmesį mokytojas per užsiėmimus parenka įvairius pr
ratimus ir juos metodiškai suderina, individualizuoja fizinio krūvio apimtį ir jo intensyvumą pasitelkdamas į pagalbą estafetes ir sportinius bei judriuosius žaidimus, kurie kelia pamokų emocionalumą, didina vaikų aktyvumą pamokoje.

Jaunesnio amžiaus vaikams pamokos dažniau būna žaidybinio pobūdžio, daugiausia dominuoja judrieji žaidimai, estafetės, įvairiausios rungtys, kuriose vaikai galėtų atskleisti savo sugebėjimus įvairiose vaidybinėse situacijose. Vyresniems vaikams užsiėmimai vyksta dažniausiai numačius lavinti konkrečią (vieną ar dvi) fizinę ypatybę, pvz.: vikrumą, koordinaciją ir lankstumą. Šios ypatybės lavinamos kartu, nes vikrumas yra glaudžiai susijęs su kitomis savybėmis ir turi kompleksinį pobūdį. Vienas iš vikrumo matų yra sugebėjimas atlikti sunkius koordinacijos požiūriu pratimus. Antrasis vikrumo matas – tikslus judesio atlikimas. Į tai atsižvelgdamas mokytojas užsiėmimo metu atitinkamai derina įvairius atskirus pratimus bei jų kompleksus, taip pat sudaro žaidynines situacijas. Žaidimai parenkami atitinkantys pamokos eigos lavinamąsias fizines ypatybes, o visus pratimų kompleksus galima skirstyti į šias grupes: bendrojo fizinio lavinimo, su svarmenimis, su kimštiniais kamuoliais, poriniai su įvairiais įrankiais, pilvo ir nugaros raumenims stiprinti, lankstumo, šoklumo, raumenų atpalaidavimo.

Bendrojo fizinio lavinimo pratimai ir jų kompleksai skiriami bendram, įvairiapusį parengimui. Tai įvairūs pratimai, kurie turi visapusišką poveikį sportininko organizmui. Pratimai kompleksiškai veikia kelias raumenų grupes.

Pratimai su kimštiniais kamuoliais ugdo jėgos ištvermę, lavina reakciją, greitumą, koordinaciją.

Porinių pratimų pagrindinis atlikimo tikslas – įvairių raumenų grupių (ypač kojų ir liemens) jėgos ištvermės didinimas. Šie pratimai reikalauja geresnės judesių koordinacijos, vikrumo, sugebėjimo savo judesius derinti su partnerio judesiais.

Pratimai su įvairiais įrankiais ugdo visų raumenų grupių jėgos ištvermę, judesių koordinaciją.

Lankstumo pratimai gerina raumenų ir sąnarių elastingumą, stiprina juos, o tai sumažina kelio, čiurnos, sąnarių traumas.

Lankstumas – tai savybė, kuri padeda atlikti judesius optimalia amplitude, leidžia racionaliai pasireikšti tokioms fizinėms savybėms, kaip jėga, greitumas, vikrumas, ištvermė. Geras lankstumas padeda išlaikyti tvirtą dinaminę judesių struktūrą, gerina koordinaciją, užtikrina judesių laisvumą.

Įvairūs šoklumo pratimai ugdo maksimalią sprogstamą, greitumo jėgas, o taip pat jėgos ištvermę.

Raumenų atpalaidavimo pratimai padeda atsipalaiduoti raumenims. Tai gerina kraujo apytaką raumenyse ir kt.

Be jau minėtų pratimų ir jų kompleksų dažnai atliekamas raumenų tempimas, kurio dėka atpalaiduojama nervinė įtampa ir kūnas parengiamas veiklai. Raumenų tempimas mažina raumenų įtampą ir kūnas atsipalaiduoja; gerina koordinaciją, nes judesiai tampa lengvesni ir laisvesni; saugo nuo traumų. Raumenų pratimai paruošia aktyviai veiklai, todėl darosi lengviau bėgioti, plaukti arba važiuoti dviračiu; padeda kūnui atsipalaiduoti nuo proto kontrolės; gerina kraujo apytaką; gerina savijautą

Tempimo pratimus galima daryti bet kada: darbe, laukiant autobuso, vaikštant, o užsiėmimų metu raumenis tempiame prieš fizinę veiklą ir po jos. Tik atliekant tempimą reiktų atsižvelgti į individualią raumenų struktūrą, treniruotumo laipsnį. Jų tikslas – sumažinti raumenų įtampą, kartu išlaisvinti judesius,

Šiandien mokiniams (ypač vyresniųjų klasių) suteikiama didesnė pasirinkimo galimybė. Jiems leidžiama pasirinkti norimą sporto šaką, pvz.: krepšinį, futbolą, tinklinį, taip pat siūloma bendroji kūno kultūra, o merginų grupėse labai išpopuliarėjo aerobika ir sportiniai šokiai. Tai leidžia mokiniams rinktis pagal pomėgius, norus, individualias galias ir sugebėjimus.

Bendrosios kūno kultūros užsiėmimuose mokiniai supažindinami su įvairiomis sporto šakomis, išmokomi įvairių pratimų lavinti jėgai, ištvermei, greitumui, vikrumui, koordinacijai bei lankstumui, fizinėms ypatybėms, supažindinami su pagrindiniais mankštos ir tempimo pratimais, jų poveikį žmogaus sveikatai.

Krepšinio, futbolo, tinklinio užsiėmimuose mokiniai supažindinami su pasirinkta sporto šaka, jos specifika, pagrindinėmis taisyklėmis bei reikalavimais.

Tokiuose užsiėmimuose dominuoja įvairūs pratimai, atitinkantys pasirinktą sporto šaką, taisyklės žaidimo metu, vaikų fizinio išsivystymo kontrolė, parinkus atitinkamus testus, mokoma žaidimo technikos ir taktikos.

Aerobiką renkasi daugiau merginos. Jos supažindinamos su pagrindiniai žingsniais, vėliau pereinama prie sudėtingesnių choreografijų sudarymo ir mokymo, jėgos ir tempimo pratimų taisyklingo atlikimo.

Aerobika – tai fizinių pratimų visuma, kurios tikslas yra pagerinti ir sustiprinti sportuojančiųjų širdies – kraujagyslių, kvėpavimo sistemų bei raumenų darbą. Tik reguliarių aerobikos užsiėmimų dėka stiprėja judamasis atramos aparatas, ugdomos kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcinės galios, fizinės ypatybės, – jėga, ištvermė, koordinacija, lankstumas. Sportuodami aerobikos grupėse turime galimybių pagerinti atskirų organų ir sistemų funkcinę veiklą, sustiprinti sveikatą, ugdyti laikyseną, šalinti figūros trūkumus ir kt.

Sveikatingumui kelti šiuo metu dažniausiai naudojame šias aerobikos rūšis – aukšto, žemo intensyvumo, kombinuotą aerobiką, step aerobiką, kūno dizaino, funk aerobiką ir kt. Šias visas aerobikos rūšis sieja tai, kad pratimai atliekami srautiniu būdu ir palydimi ritmiška muzika.

Atsižvelgiant į inventorių ir kitas sąlygas mūsų gimnazijoje dominuoja žemo intensyvumo aerobika, aukšto intensyvumo aerobika, step aerobika, kombinuota aerobika, kūno dizaino aerobika. Kiekviena aerobikos rūšis turi savo privalumų ir trūkumų, todėl paranku ir naudinga mokytojui kelias aerobikos rūšis naudoti viso užsiėmimo metu, pvz.:
– žemo intensyvumo ar kombinuotą aerobiką derinti su kūno dizaino pratimais;
– žemo intensyvumo aerobiką derinti su step aerobika;
– žingsniavimo (step) aerobiką derinti su kūno dizaino pratimais.

Taip derinant aerobikos rūšis užsiėmimų metu mokytojui pavyks optimaliai paskirstyti fizinį krūvį, kartu stiprinti raumenis. O taip pat išvengti traumų. Tokie užsiėmimai mokiniams įdomesni ir efektingesni, suteikia daugiau naudos.

Leave a Comment