Bitininkystė

TURINYS

1 BIČIŲ PRIEŽIŪRA
1,1 BIČIŲ PARUOŠIMAS MEDUNEŠIUI.............2
1,2 BIČIŲ ŠEIMŲ DAUGINIMAS................3
1,3 MOTINŲ AUGINIMAS IR KEITIMAS.............4
1,4 MEDUNEŠIO PABAIGA IR BIČIŲ RUOŠIMAS ŽIEMAI, BIČIŲ PRIEŽIŪRA ŽIEMOS METU..................7
1,5 LIZDŲ SUTVARKYMAS RUDENĮ, PRIMAITINIMO LAIKAS IR KIEKIAI...........................8
2 INVENTORIUS
2,1 AVILIŲ TIPAI.......................9
2,2 RĖMELIŲ STANDARTAI.................10
2,3 INVENTORIUS BIČIŲ PRIEŽIŪRAI..............10
2,4 INVENTORIUS MEDAUS IŠSUKIMUI IR IŠFASAVIMUI.....10
2,5 INVENTORIUS ŽIEDADULKIŲ GAMYBAI..........11
2,6 INVENTORIUS DUONELĖS PERDIRBIMUI.........12
2,7 INVENTORIUS VAŠKO PERDIRBIMUI............12
2,8 INVENTORIUS PIKIO RINKIMUI...............13
3 BIČIŲ IR JŲ PRODUKTŲ APSAUGA
3,1 INVAZINES LIGOS.....................13
3,2 INFEKCINES LIGOS...................15
3,3 BIČIŲ PARAZITAI IR KITI KENKĖJAI............16
3,4 PERŲ UŽKREČIAMOS LIGOS...............17
3,5 BIČIŲ LIGŲ PROFILAKTIKA................18
4 BIČIŲ PRODUKTAI

4,1 MEDUS..........................18

4,2 VAŠKAS........................20

4,3 ŽIEDADULKĖS......................20

4,4 DUONELĖ........................21
4,5 PIKIS...........................21
4.6 PIENELIS........................22
4,7 NUODAI.........................23
4,8 EKSPRESINIS MEDUS...................23
NAUDOTA LITERATŪRA...................24

1 BIČIŲ PRIEŽIŪRA
1.1 BIČIŲ PARUOŠIMAS MEDUNEŠIUI

Gerai išnaudoti medunešį ir prinešti daug medaus gali tik labai stiprios bičių šeimos kurios iki tol užbaigė savo vystymąsi. tokios šeimos pe er trumpą laiką gali ne tik pačios apsirūpinti medumi, bet ir duoti prekinės produkcijos. O silpnos šeimos iki medunešio pabaigos tik suspėja truputėlį sustiprėti.

Gauti stiprias šeimas medunešio pradžiai įmanoma tik pasinaudojus tam tikru priemonių kompleksu:
1. jaunų bičių priauginimas žiemai;
2. savalaikis bičių primaitinimas žiemai;
3. sėkmingas bičių šeimų žiemojimas;
4. teisingas bičių šeimų išdėstymas pavasarį ankstyvuosiuose augaluose;
5. jaunų, sveikų ir produktyvių bei nespietlių motinų laikymas;
6. profilaktinių priemonių nuo bičių ligų taikymas;
7. priemonių nuo bičių spietimosi komplekso taikymas;
8. savalaikis lizdo atnaujinimas;
9. veislinis darbas ir gerų šeimų reprodukcija.
Labai didelę reikšmę bičių paruošimui medunešiui turi vi ietinės gamtos sąlygos ir medingieji augalai. Bites didžiajam medunešiui reikia pradėti ruošti dar iš rudens. Šiuo metu visas dėmesys turi būti sutelktas į maksimalų jaunų bičių priauginimą, savalaikį aprūpinimą pilnaverčiu maistu žiemai. Būtina sudaryti optimalias žiemojimo sąlygas. Gerai ir laiku apsiskraidžiusios pr

rieš žiemą jaunos bitės labai gerai žiemoja ir pavasarį turi didesnes galimybes auginti perus. Labai gerai bites veikia rudeninis vėlyvų palaikomų medunešių išnaudojimas arba primaitinimas cukraus sirupu 1: 1 po 0,3-0,5 l šeimai kasdien po medunešio. Ypač intensyviai šiuo laiku dirba jaunos motinos, išaugintos prieš didįjį medunešį. Didelį efektą duoda šeimų pastiprinimas perais iš sveikų šeimų, kurias ruošiamės išbrokuoti. Iš jų kas 10 dienų atimame dengtus perus ir perkeliame į šeimas, einančias žiemoti. Žiemai bitėms reikia pakankamai maisto – 18-20 kg. pavasariui – 7-8 kg. medaus. žiemoti turi ramiose nuo vėjų apsaugotose vietose. Po bičių apsiskraidymo atliekamas pavasarinis patikrinimas ir nustatoma bičių šeimų ir viso bityno būklė, ištaisomi rasti trūkumai, bitės su šeimomis pastatomos užuovėjoje ir pavėsingoje vietoje, kad saulė neperkaitintų. Pavasarį stiprios šeimos gerai siuva korius net per si ilpną medunešį, todėl tam jas ir reikia išnaudoti.
Šeima gali pasiūti 10-12 korių, iš kurių prieš medunešį sudarome lizdą centre, kad imant medų būtų galima išimti senus korius, o centre liktų pasiūti koriai su perais.
Šaltomis pavasario dienomis, kai šeima neišlekia į lauką, reikia duoti 1:1 cukraus sirupo po 0,2-0,5 kg., kad motina geriau dėtų kiaušinėlius. Lizdas plečiamas pasiūtais koriais pagal šeimos stiprumą nesant medunešio, o esant medunešiui ir dirbtiniais.
Iš šeimų kurios per gerai sustiprėjo, o dar nėra medunešio, galima paimti po 2-3 korius su dengtais perais ir
r duoti silpnesnėms. Taip šeimos neišspiečia ir visos vienodai pasitinka medunešį. Prieš pat medunešį išlyginamas šeimų stiprumas ir atnaujinamas lizdas: nauji koriai perkeliami į lizdo centrą, o visi seni į kraštus. Uždedami antri aukštai arba meduvės. Meduvės dedamos tada, kai lizdas būna atnaujintas ir bitės jį visą būna užėmusios. Paprastai prieš dėdamas meduves bitininkas peržiūri visą lizdą, ar nėra motininių spietiminių lopšelių, radęs juos sunaikina arba pakeičia bičių motiną. Meduves galima uždėti iš pasiūtų korių, jei tokių nėra, tai dedamas vienas pasiūtas, vienas dirbtinis – kas antras. Jeigu ir taip negalima – nėra pasiūtų korių, tada dalis meduvės dedama iš dirbtinių korių. Kad bitės geriau eitų dirbti į meduvę, iš lizdo perkeliami vieni rėmai su dengtais perais į meduvės centrą. Taip padaromas tiltas. Centre pasiūti koriai sukeičiami su kraštiniais, nes kraštinių bitės niekada neskuba siūti.
Geriausia išnaudoti pirmos kartos bites mišrūnes, nes jų padidėjęs gyvybingumas – heterozė. Šeimas neišsivysčiusias iki medunešio, geriau sujungti po dvi. Jeigu šeima ruošiasi spiesti gegužės mėn., tai ją galima skirti pusiau arba sudaryti iš jos šeimelę.
Reikia išnaudoti motinas padėjėjas, padedančias priauginti bičių medunešiui. Jeigu turime atsarginių motinų iš rudens, tai jos dar iki didžiojo medunešio gali išsivystyti iki natūralios šeimos. Jeigu jų nėra, galime išsiauginti motinų iš labai gerų šeimų ir jas iš
šnaudoti iki didžiojo medunešio, po to prijungti prie pagrindinės – pakeisti seną motiną. Kad šeimos mažiau augintų tranų, turime kas dveji metai keisti motinas, o korius su traninėmis akutėmis brokuoti. Ypač svarbu, kad priaugintos bitės sugebėtų dirbti nors 5 didžiojo medunešio dienas. Vadinasi, 25 dienas iki medunešio motinos padėti kiaušinėliai duoda naudos bičių darbui per medunešį, bet ne vėliau, nes bitės amžius 30-35 dienos. Tik išnaudojus visas minėtas priemones, galima gerai paruošti bičių šeimą medunešiui
Kad ir kaip paruošime bičių šeimą, kad ir kokia stipri ji bus, jeigu neturės iš kur nešti nektaro, nevežiosime bičių šeimų prie medingųjų augalų, tai medaus produkcijos vis tiek negausime. Netgi dar blogiau: stipri šeima savo gyvybiniams poreikiams patenkinti pareikalaus daug daugiau maisto medžiagų. Svarbu gerai paruoštas medunešiui bites laiku vežioti prie žydinčių augalų plotų, kurie yra pakankamai nektaringi, gausūs, o teritorija neperkrauta bitėmis.

1.2 BIČIŲ ŠEIMŲ DAUGINIMAS

Natūraliai bitės dauginasi tik vieninteliu spietimosi būdu, todėl bitininkui sudaro daug nepatogumų ir materialinių bei moralinių nuostolių, nes dažnai jis nepastebi, kad spiečius išėjo, kadangi bitės spiečiasi neplanuotai. Vienais metais spiečiaus gali visai nebūti, kitais spiečia daugiau kaip pusė bičių šeimų. Pečius pabėga, prieš spietimą šeima nedirba. Bitininkaujant būtina žinoti visus kitus bičių šeimų dauginimo būdus ir sumaniai jais naudotis. Jų yra keletas:
1. šeimų skyrimas pusiau;
2. šeimų su

udarymas antskrydžio būdu;
3. rinktiniai spiečiai (su subrendusiu lopšeliu, su susiporavusia ir nesusiporavusia motina);
4. individualūs spiečiai; (su subrendusiu lopšeliu, su susiporavusia ir nesusiporavusia motina);
1. Bene labiausiai paplitęs yra šeimų skyrimas pusiau, jis įmanomas tada, kai šeima su perais užima 7-8 rėmus. Tai tinka ir po medunešio, tik su sąlyga, kad turime susiporavusių motinų. O su motininiais lopšeliais ir nesusiporavusiomis motinomis šeimos skiriamos pusiau tik prieš didįjį medunešį arba jo pradžioje (žinoma jeigu atsisakome medaus ir norime turėti daugiau bičių šeimų). Skiriama taip: vidurdienį kai dauguma senų bičių lauke prie numatytos skirti bičių šeimos atnešamas tokios pat spalvos avilys ir pastatomas už 0.5 m. nuo skiriamojo. Skiriamo avilio pusė korių kartu su tupinčiomis ant jų bitėmis perkeliama į atneštą avilį, o skiriamasis avilys perkeliamas į 0.5 m, nuo jo stovėjimo vietos. Atlėkusios iš lauko bitės neradusios avilio senoje vietoje irgi dalijasi į dvi lygias dalis: lekia į senąjį ir į naująjį avilį. Jeigu keldami korius pastebime motiną, tai naują motiną arba lopšelį po 4-6 val. duodame tai šeimai, kuri jos neturi. Jeigu motinos nepastebėjome, tai kitą dieną šeima be motinos nustatoma iš pradėtų siūti lopšelių ir bičių elgesio. Patikrinę šeimą, duodame motiną po didžiuoju gaubteliu arba Titovo narvelyje. Geriausia motiną duoti po didžiuoju gaubtuvėliu ir būtinai ant senesnio korio nes jauną bitės greitai išgraužia ir nespėjusios priprasti ją užmuša. Palaikę motiną po gaubtuvėliu vieną parą paleidžiame. Po to kiekvieną dieną avilį vieną nuo kito traukiame po 1 m. kol tarp jų pasidaro normalus 4-6 m. atstumas. Avilius atitolinti būtina, nes po 7-8 d. išsiris jaunoji motina ir galės susiporuoti. Jeigu aviliai bus per arti, tai jaunoji motina gali pakliūti pas senąją, ir ją bitės nužudys.
2. Antskrydžio būdu šeimos sudaromos tik anksti pavasarį ir prieš pat bičių spietimąsi. Šeima, kuri ruošiasi spiesti nukeliama į šalį apie 10-20 m., į jos vietą pastatomas tuščias avilys. Į šį avilį iš minėtos šeimos paimamas vienas korys su maistu ir perais bei ant jo tupinčia motina ir pernešamas į naują avilį, į jį dedamas vienas pasiūtas ir 6-7 koriai su plokštelėmis.Visos senos bitės grįžta iš lauko, o kartu ir iš seno avilio į naująjį. Randa savo motiną, siuva korius ir neša nektarą. O senoji šeima lieka su jaunomis bitėmis ir lopšelių, esamų lizde, užaugina jauną motiną. Nuneštą šeimą pirmas dienas reikia pagirdyti skystu sirupu, nes ji nepajėgia atsinešti vandens, kadangi neturi senų lauko bičių, kurios grįžo į seną vietą. Geriausia lopšelius izoliuoti, tada užauga gerų motinų ir bitės apsaugomos nuo antralakio spiečiaus.
3. Rinktiniu būdu šeimos sudaromos dažniausiai tada, kai turime keletą šeimų ir norime be didelio jų nusilpninimo sudaryti dar vieną, ar kelias šeimas, tai dažniausiai daroma prieš medunešį arba (turint suporuotų motinų) tuojau pat po medunešio. Daroma taip: iš kelių stiprių šeimų paimame po 1-2 korius su perais ir ant jų tupinčiomis bitėmis ir sunešama į naują avilį dažniausiai kitame bityno skyriuje už 3-5 km., kad kuo mažiau bičių grįžtų į seną vietą. Šeima sudaroma iš 4-6 korių su perais ir bitėmis, be to, dar bičių nupurtoma po vieną korį papildomai. Duodamas motininis lopšelis arba motina. Tik reikia labai atidžiai žiūrėti, kad kartu neperneštume motinų, nes šeimos donorės gali likti be motinų, o naujoje šeimoje liks tik viena, nes kitos išsižudys. Čia reikia didesnio praktinio patyrimo. Be to, svarbu šeimos sveikata.
4. individualios šeimelės sudaromos irgi pieš medunešį, atskiriant ir iš besiruošiančios spiesti šeimos 3-4 korius su perais, medumi ir bitėmis ir duodant motininį lopšelį arba motiną. Tai daroma aviliuose su pertvaromis arba antruose avilio aukštuose. Kad ir kaip sudarytume šeimas, su nesuporuota motina galima sudaryti tik prieš didįjį medunešį, o su suporuota galima ir po medunešio, bet nevėliau kaip iki rugpjūčio 1 d. vėliau šeimos nesustiprėja, nepasiruošia žiemoti.

1.3 MOTINŲ AUGINIMAS IR KEITIMAS

Motinėlių auginimo problema Lietuvoje dar gana aktuali, nes gerų bičių motinų trūksta bitininkams mėgėjams. Nuo motinėlės kokybės priklauso visos bičių šeimos kokybė, jos ūkinės savybės. Norint pradėti auginti motinas, pirmiausia reikia atlikti keletą organizacinių darbų, be kurių sėkmingo darbo nebus. Pirmiausia reikia pačiam motinėlių augintojui gerai teoriškai susipažinti su bičių šeimos biologija ir turėti nors minimalių praktinių įgūdžių. Antra motinėlių auginimui didelę reikšmę turi, kokios jos realizuojamos. Jei parduodamos neapvaisintos, darbo bus gerokai mažiau. Tačiau apvaisintos motinėlės įgauna vis didesnę paklausą. Iš bičių biologijos yra žinoma, kad 50% savybių bitės gauna iš motinos ir 50% iš tranų su kuriais motina susiporavo. Todėl labai svarbu prieš motinėlių auginimą pasirūpinti tranų auginimu.

Motininė šeima – tai tokia, iš kurios imamos lervutės motinoms auginti. Ji turi būti viena geriausių viso bityno šeimų, pasižymėti aukštu produktyvumu, būti grynaveislė, nespietli, gerai žiemoti, sveika, nepikta, negimininga su tėvine šeima. Į motininę šeimą 3-4 dienas iki lervučių ėmimo į lizdo vidurį tarp perų įdedamas lengvai rusvas korys, supurkštas medaus sirupu (į jį motina pridės kiaušinėlių), arba tas korys ir motina dedami į izoliatorių, viena korio siena prispaudžiama prie izoliatoriaus taip, kad motina dėtų kiaušinėlius tik į vieną pusę, tada bus patogu išimti lervutes arba korį pjaustyti juostelėmis. Ketindami ruošti šeimas motinoms auginti turime sudaryti kalendorinį motinų auginimo planą. Plane turi atsispindėti tranų auginimas, pirmas lervučių davimas, jų priėmimo tikrinimas, antras lervučių davimas, jų priėmimo tikrinimas, trečias lervučių davimas, pirmojo davimo (partijos) izoliavimas, trečiojo priėmimo tikrinimas, antrojo davimo izoliavimas, ketvirtojo davimo tikrinimas, trečio davimo izoliavimas, motinų atidavimo auklėms laikas, jų dėjimo pradžios kontrolė, motinų atidavimo laikas į šeimeles ir kiaušinėlių dėjimo pradžia.
Spietininės motinėlės. Spietininės motinėlės aptinkamos tik laiku pastebėjus besiruošiančia spiesti bičių šeima arba specialiai ją tam paskatinus. Laiku nepastebėjus motinėlės, išsirita ir tos, kurios netinka spietimui, jas sunaikina pačios bitės ar motinos. Spietininės motinos bites augina iš kiaušinėlių, todėl jų kokybė labai gera, motina sveria iki 200-220mg., bet šeimos su tokiomis motinoms labiau linkusios spiesti. Be to, šių motinų dažniausiai būna tik kelios arba keliolika.
Gelbėjimosi motinėlės gaunamos tik tada, kai staiga bitės netenka dedančios motinėlės: ji atimama arba per neatsargumą nuspaudžiama apžiūrint bites. Netekusios motinėlės bitės ja pradeda auginti iš 1-3 dienų lervučių, todėl ir jų kokybė būna ne visada būna gera, bet bitininkai kartais ir iš tokių motinų padaro atranką. Siūloma kas dvi dienas atėmus ar netekus motinos lizde atsiradusios motinos lopšelius paženklinti: įdėti baltą degtuką, dar po dviejų dienų – mėlyną, dar po dviejų – žalią. Tada po dešimties dienų izoliuojami į Titovo narvelius. Baltai pažymėti lopšeliai, po dviejų dienų mėlynai pažymėti ir dar po dviejų dienų – žaliai. Tokiu atveju gauname daugiau motinėlių. Taip nedarydami iš izoliuotų gausime tik trečdalį, nes kitos lervutės žus. Sujudinus lopšelį, nutrūksta kokono siuvimo siūlelis ir motinėlė nebesivysto. Išvada: nereikia korių su lopšeliais vartyti, kilnoti, kol jie dar nesubrendę. Tai galime daryti ne anksčiau kaip dvi paras iki išsiritimo. Išsiritusios motinos apžiūrimos, kad būtų gerai išsivystę sparneliai, ūseliai, kojos, taisyklingos formos pilvelis, motinėlė nebūtų per smulki. Visos ne kokybiškos sunaikinamos.O kokybiškos duodamos šeimelėms susiporavimui arba realizuojamos bitininkams, kurios bus atiduotos į bičių šeimas susiporavimui.

Bičių motinėlių auginimas perkant lervutes. Vienos progresyviausių motinų auginimo būdų – auginimas su lervučių perkėlimu. Prieš šešias valandas iki lervučių davimo atimama šeimos auklės motina tik tarp perų paruošiamas tarpas, vieniems rėmeliams. Paimame rėmelį su 30 dirbtinų lopšelių, tada paimame korį su 8-12 val., amžiaus lervutėmis iš labai geros produktyvios šeimos ir keltuku perkeliame į lopšelius. Keliamas lervutes reikia imti iš nugarėlės pusės ir dėti į akutės dugną taip, kad pirmiausią akutės pasiektų lervutės užpakalinė ir priešakinė kūno dalis. Lervutė turi būti būtinai su pieneliu, baltos perlamutrinės spalvos. Jeigu lervutė iš karto paimti nepavyksta, tai ji daugiau neimama, nes laikoma sugadinta, imama nauja lervutė iš naujos akutės. Lervutės perkelti reikia specialiame kambaryje, kur oro drėgmė ne mažesnė kaip 85-95 proc., temperatūrą ne žemesnė kaip 22-30 C, geros dienos šviesoje. Bet galima lervutes perkelti čia pat prie avilio, esant ne žemesnei kai 20 C temperatūrai, ne vėjuota saulėta dieną, saugant lervutes nuo tiesioginių saulės spindulių, nes jos labai greitai, tiesiog per keletą minučių žūsta. Perkeltos lervutės nešamos į šeima aukle, iš kurios ne mažiau kaip prieš 6 val., atimta motina ir paliktas vieno korio tarpas tarp perų lervutėms su rėmeliais įdėti. Tarpą būną užpildžiusios ir greičiau pradeda maitinti duotąsias lervutes. Rėmelių su lervutėmis pažymima data, kad galėtume, orientuotis kada jį reikės izoliuoti. Į šeimą auklę rėmeliai su lervutėmis duodami kas trys dienos. Lopšeliai su rėmeliais turi būti ne arčiau vienas kito kaip per tris rėmelius ir būtinai su perais, kad duotam rėmeliui jau būtų iš abiejų pusių. Po pirmų rėmelių izoliavimo į Titovo rėmelius ( po 11 dienų nuo lervučių perkėlimo) būtina patikrinti visą šeimos auklės lizdą ir išpjaustyti, išlaužyti pradėtas siūti motinines akeles iš jos pačios perų. Akutės panaikinamos po 10 dienų paėmus motiną, nes iš savo perų bitės gali būti pradėjusios auginti motiną ne iš 8-12 val., lervutės, o iš 2-3 dienų, ir tada ne veislinė motina visas mūsų auginamas motinas sunaikins dar net nesubrendusias. Šeimai auklė naudojama ne daugiau kaip 2-3 partijoms.
Bičių motinėlių keitimas. Jeigu žmogus laiku ne pakeičia bičių motinos, tai šeima motiną keičia pati. Tik ne visada jai palankiu metu ir ne visada sėkmingai. Tik jauna bičių motina pajėgi sudėti daug kiaušinėlių ir išauginti gausia bičių šeimą. O gausi stipri bičių šeima – visų sėkmių laidas. Produktyvi bičių motiną būną tik pirmuosius dvejus, kartais 2.5 metų. Po to jos produktyvumas krinta ir jai motiną žūsta, kai šeimoje nebėra jaunų 1-2 dienų lervučių, o dar blogiau, kai nėra tranų, tai tokia šeima neužsiaugina motinos arba užauginta nebesusiporuoja. Nustatyta, kad mažiausiai žiemos metu miršta pirmųjų metų motinų, o daugiausiai trečiųjų ir vėlesniųjų metų motiną. Ilgiau kaip dvejus metus bitininkai laiko tik labai daug kiaušinėlių dedančias arba veislines motininių šeimų bičių motinas.

Bičių motinos keičiamos didžiojo medunešio pradžioje arba jam įpusėjus. Šiuo metu galima keisti motininiais lopšeliais arba nesusiporavusiomis motinomis, vėliau, po medunešio – tik susiporavusiomis bičių motinomis. Geriausiai numatyta motina keisti 25 dienas prieš medunešio pabaigą, nes kol jaunos motinos bitės pradės dirbti, baigsis medunešis.

Motinos keičiamos keliais būdais:
1) Geriausia atimti seną ir duoti jauną susiporavusią, bet tai brangiausiai kainuoja, nes susiporavusių motinų kainą dvigubą. Joms suporuoti reikia turėti papildomų šeimelių. Taip keičiant bičių šeima beveik nenukenčia, nes tuojau pat duotoji motina pradeda dėti kiaušinėlius. Senoji motina atimama, jaunoji duodama po gaubtuvėliu ant seno korio ir po paros laiko paleidžiama arba senoji atimama, po 6 val., nuo lizdo kurio nukrečiamos bitės su perais ant prielakio, motina patepama medumi ir paleidžiama. Kartais duodama tiesiog į lizdą ant to paties korio, nuo kurio paimama sena motina. Bitės susiporavusia motina gerai priima, bet saugiau ja parą palaikyti izoliuotą.
2) Atimama sena ir po 6 val., į jos vietą duodama jauna nesusiporavusi, po 2 parų, kai daug bičių lauke, paleidžiama.
3) Motina keičiama atimant senąją ir po 4-6 val., į lizdą duodamas subrendęs motinos lopšelis, bet čia trukumas tas, kad mes nežinome, kokia motina išsiris.
4) Motina neatimam, o duodamas motininis lopšelis su šarveliu iš šono į meduvę ir kur nors lizdo pakraštyje, bet kad būtų arti perų ir pakankamai šilta. Čia motina išsirita, subręsta ir pakeičia senąją. Kartais net kurį laiką sugyvena abi, taip būna Kaukazo pilkųjų šeimose. Šis būdas prilygsta tyliajam, kaip pačios bitės keičia motiną. Bet jo sėkmė tik 50-70 proc., nes kartais bitės motinos nepakeičia, dėl to reikėtų keisti antrąjį kartą, o jei ir toliau nepakeičia vadinasi mes nieko geresnio šeimai už jos turimą motiną negalime pasiūlyti, ir ta motina reikia palikti dar vienam sezonui. Motinas duoti ramiu, geru oru ir per medunešį arba pamaitinti 0.5l., sirupų 1:1.
5) Motina paleidžiama pro laką patepta medumi arba suvilgyta sirupu, kartais net vandeniu arba šeimelės bičių pieneliu iš lopšelio, arba tiesiog korys su bitėmis nukrečiamas prieš laką ant prielakio ir einamąjį bičių būrį paleidžiama motina.
6) Galima keisti specialiuose narveliuose senos neieškant.

1.4 MEDUNEŠIO PABAIGA IR BIČIŲ RUOŠIMAS ŽIEMAI

Bitininkas bites žiemoti paruošia jas primaitindamas iki rugsėjo 1 d., kiekvienam bičių aptūptam koriui duodamas nemažiau kaip 2 kg. maisto. Taigi šeimai tenka 16-20 kg. maisto. Bitės rudenį aptupia 7-9 rėmus. Labai svarbu, kad į vidurį lizdo nepakliūtų koriai, kuriuose mažiau nei 2 kg. maisto. Jei taip bus, šeimos kamuolys žiemą gali persiskirti pusiau ir bitės gali žūti. Ruošiant bites žiemai reikia jas gerai apšiltinti pagalvėmis, šiaudų, nendrių pynėmis. Šiltinamoji medžiaga turi būti puri, laidi vandens garams, sulaikyti šilumą. Žiemą bičių šeima suvartodama 1 kg maisto, išskiria apie 0.5 l vandens garų, todėl jie turi iš avilio išeiti, nes sudrėksta šiltinamoji medžiaga, kamša, supelija koriai, pripelija avilio vidus, prarandama šilumos izoliacija. Aviliai turi stovėti geroje užuovėjoje, toliau nuo važiuojamosios kelio dalies, bityne negali būti takų, nevaikščioti gyvuliai. Avilių lakas reikia pridengti lentelėmis arba eglišakėmis, kad bičių per laką neerzintų zylės, neviliotų saulė. Jeigu bityne daug sniego, juo galima iš 3 pusių prikasti avilius, palikti ne tik neužkastą laką. Bičių sėkmingam žiemojimui reikia palikti lakos ne mažiau kaip po 1 cm. kiekvienam aptūptam koriui. Jeigu bitės aptupia 8 korius, laką palikti reikia nemažesnę kaip 8 cm. bitės geriau žiemoja, kai pajėgia avilyje padidinti CO2 kiekį 3-5 kartus. Prasidėjus žiemos šalčiams apatinė laka lengvai pridaroma, o viršutinė atidaroma. Todėl per apatinę neišeina CO2, avilyje jo padaugėja, o per viršutinę išeina vandens garai, lizdas ne taip sudrėksta ir supelija. Bitynuose kur nėra antrųjų lakų jas reikia įrengti. Lauke ir apsaugotos nuo vėjo bitės žiemoja gerai. Jeigu yra stiprios ir turi pakankamai maisto. Lietuvoje bitės žiemoja tik lauke, nors jas galima būtų perkelti į specialiai įrengtas žiemojimo patalpas. Patalpose turi būti:
 Temperatūra 2-4 C;
 Oro drėgmė 78-85 proc.;
 Tamsa, be pašalinių kvapų ir triukšmo;
 Į žiemojimo patalpą bites reikia įnešti tik prasidėjus nuolatiniams šalčiams, t.y. minusinei temperatūrai; išnešti iš žiemojimo patalpos visas bites iš karto prieš apsiskraidymą, kad tą pačią dieną galėtų apsiskraidyti;
 Žiemojimo patalpa turi būti ekonomiška, atsipirkti ne mažiau kaip per 3-5 m.;
 Žiemojimo patalpoje turi būti ne mažiau kaip 300-500 bičių šeimų, tada ji ekonomiškai bus naudinga.
Bitės žiemojimo patalpoje suvartoja 2-4 kg. Maisto mažiau negu lauke. Nepritaikytos žiemojimo patalpos yra daug blogiau negu bičių žiemojimas lauke.
Kad bitės sėkmingai žiemotų:
1. Ankstyvas primaitinimas iki rugsėjo 1 d.;
2. Kokybiškas maistas ir optimalus jo kiekis;
3. Stiprios šeimos;
4. Ramybė žiemą (bityne turi būti kapų tyla);
5. Apsauga nuo vėjo (ypač nuo vakarų ir šiaurės);
6. Jaunos motinos;
7. Pakankama ventiliacija;
8. Sausas lizdas;

1.5 LIZDŲ SUTVARKYMAS RUDENĮ, PRIMAITINIMO LAIKAS IR KIEKIAI

Išsiritusios bitės pavasarį ir vasarą gyvena 30-35 dienas ir miršta. O bitė, pasiruošusi žiemoti, jeigu jos amžiaus žmogus negalvotai nesutrumpina, gyvena 5-6 mėn., išaugina pavasarinę bičių kartą ir miršta. Tik jaunos bitės, užaugintos rudenį, gerai žiemoja ir sulaukia pavasario, jeigu joms nebereikia iki žiemos dirbti jokių darbų ir jos nebesusidėvi. Rudenį, rugpjūčio – rugsėjo mėn. Išsiritusios bitės savo organizme turi sukaupusios daugiau riebalų, baltymų, ir cukraus koncentracija hemolimfoje didesnė negu vasaros bičių. Vasarą šeimoje bičių būna apie 60-70 tūkstančių, o žiemoti lieka apie 25-30 tūkstančių. Vadinasi, bitės rudenį pakinta ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.

Pagrindinis uždavinys – žiemai priauginti kuo daugiau jaunų bičių ir neapkrauti jaunų bičių cukraus sirupo perdirbimu. Geriausia tai daryti po medunešio, išsukus medų jeigu nėra bityne ligų, išlyginamas perų kiekis, kartu ir mastas. Medaus paliekama po 6-8 kg. ir po 10 kg. primaitinama cukrumi. Bites reikia žiemai primaitinti iki rugsėjo 1 d., vėliausiai iki 10 d. primaitinimą derinti su jaunų bičių priauginimu. Norint priauginti jaunų bičių būtina:
1. Laikyti jaunas motinas, jos ilgiau deda kiaušinėlius;
2. Taikyti skatinamąjį maitinimą.
Palikus lizde tiek korių kiek bites aptupia, tuoj pat išsukus medų bitės pradedamos maitinti, kad senos, nešusios medų spėtų perdirbti cukraus sirupą, kol dar nesibaigė jų gyvenimas, jaunos bitės, išsiritusios rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje, jau nebedirbtų jokių darbų ir tik žiemotų. Jei primaitinama prieš pat rugsėjo 1 d., tai sirupą reikia duoti didesniais kiekiais, po 3-5 l iš karto. Jei ankščiau tai mažesniais, po 0,5-1 l. kasdien, kad būtų lyg palaikomasis medunešis ir motina skatintų dėti kiaušinėlius. Sirupo koncentracija 1:1. Rudeniniam jaunų bičių priauginimui žiemai tinka pagalbinės motinos. Gerai, jei bites galime išvežti į seklinius dobilus ar viržynus, čia jos dirbdamos priaugina daugiau jaunų bičių žiemai, tik tokiu atveju joms žiemai maistas turi būti paruoštas iš anksto, birželio mėn. arba prieš augalų žydėjimą arba pačiame viržyne. Nakčiai duoti sirupo, kad supiltų į lizdo vidurį. Parvežus bites, lizdas surenkamas žiemai iš paruošto maisto, kad kiekvienam aptūptam koriui būtų nemažiau kaip 2 kg. Jeigu bitės maitinamos vėlai rudenį, rugsėjo pabaigoje spalio pradžioje, tai daroma nepataisoma žala, nes pasiruošusios žiemoti bitės priverstos perdirbti cukraus sirupą, susidėvi nesulaukusios pavasario, apie vasario, kovo mėn., kartais anksčiau, žūva. O jeigu sulaukia pavasario, būna susidėvėjusios priešakinių žandų liaukos, gaminančios pienelį, bites nebegali maitinti perų, labai nusilpsta, vos sustiprėja iki vasaros vidurio, kai medunešis būna jau praėjęs. Bičių šeima, rudenį perdirbdama 10 kg. cukraus netenka apie 1,5-2 kg bičių gyvo svorio.
Natūraliai gyvendamos bitės maistą pasiruošdavo tik pavasarį ir vasarą, jokiu būdu ne rudenį, ne spalio mėnesį. Kad būtų didesnis bitininkystės rentabilumas, būtina 2/3 medaus pakeisti cukrumi, maitinant bites santykiu 2:3. Bitės su cukrumi žiemoja neblogai, o jeigu meduje yra dar lipčiaus, tai cukrų duoti net būtina, nes su lipčiaus medumi bitės neperžiemoja. Lipčiaus medus yra nustatomas taip: 1 dalis medaus ištirpinama 1 dalyje vandens. Po to į mėgintuvėlį pripilama tiek kalkėmis prisotinto vandens, kiek buvo medaus ir vandens kartu paėmus ir virinama 1 minutę. Jeigu meduje yra lipčiaus, atsiras rudų nuosėdų, kuo daugiau tirpale drumzlių, tuo daugiau meduje lipčiaus.
Ruošiant lizdus primaitinimui, būtinai reikia įdėti nors po du korius iš kraštų su bičių duona, kad jos užpiltų juos sirupu ir pavasario pradžioje turėtų baltyminio maisto perams auginti, kol atsineš naujų žiedadulkių (duona dedama antru koriu nuo krašto).

2 INVENTORIUS
2,1 AVILIŲ TIPAI

Mūsų Respublikoje labiausiai paplitę dabartiniai šešiolikarėmiai (16 – M) aviliai su 1-2 meduvėmis. Toks avilys yra šiltasienis, turi šiltą priešakinę ir užpakalinę sieną ir dvigubą šiltą dugną yra kompaktiškas, neišardomas, jį patogu vežioti, tik blogai, kad gana sunkus, apie 60-70 kg, sunku pakrauti ir iškrauti. Juose bitės žiemoja lauke apytiksliai ant 7-9 rėmų. Priekinėje avilio sienoje (apačioje) yra anga – laka, kurios dydis yra reguliuojamas lakos kamščiu. Lakos apačioje yra prielakis, o viršuje – viršlaikis. Avilio stogas plokščias, kad vežant avilius būtų galima sudėti vieną ant kito. Stogas skardinis, su ventiliacinėmis angelėmis šonuose. Avilio stovo aukštis rekomenduojamas pagal bitininką, bet neaukštesnis kaip 40 cm. Jis metalinis arba savos konstrukcijos pasigamina patys bitininkai. Pilnas avilys sveria apie 80 kg.

Daugiaaukštis avilys yra kelių aukštų (graižų). Aukšte telpa 10 435*230 mm rėmų. Bitininkaujant dvejuose aukštuose, papildomai uždedami ir magazinai su pusrėmiais. Trijų aukštų daugiaaukščio avilio korių plotas prilygsta šešiolikarėmio avilio su vienu magazinu plotui. Aviliai su pusrėminiais magazinais naudojami bitidėse.

Nukleusai – tai įvairių konstrukcijų mažarėmiai aviliukai, skiriami bičių motinėlių brendimui ir jų poravimui. Viename aviliuke įrengiamos 2 , 4 net 8 patalpėlės mažoms šeimoms. Tuose nukleusuose lakos įrengiamos įvairiose vietose.

Visi aviliai (išskyrus bitidžių), kad nepūtų, nudažomi. Bitės geriausiai skiria baltą, mėlyną ir geltoną spalvas. Bityne, kai aviliai statomi greta vienas kito arba grupelėmis, juos reikėtų dažyti skirtingomis spalvomis, kad bitės lengviau orientuotųsi, mažiau klaidžiotų.

Dviaukštis avilys turi 2 aukštus po 12 rėmų kiekviename. Bitės žiemoja viename aukšte, aukštai turi dvigubas šiltas sienas (retai – viengubas), nuimamą dugną ir stogą. Lizdai plečiami laipsniškai, kai pirmas aukštas užpildomas, iš jo pakeliami 2-3 koriai su perais bei motina ir duodamas vienas dirbtinis bei pasiūtas korys, o apatinio aukšto išimtų korių vietoje duodami dirbtiniai koriai. Kai antras aukštas užpildomas, tada visi dengti perai perkeliami į viršų, o nedengti į apačią. Čia dengti perai išsirita, į jų vietą bitės pripils medaus, o medus kopiamas tik iš antro aukšto.

Gulstiniuose aviliuose bitininkauti lengviausia, nes galima išauginti stiprias šeimas ir motinas padėjėjas, lengva išvengti spietimo. Atsiradę lopšeliai perkeliami už atsarginės užtvaros ir sudaroma pagalbinė šeimelė su lopšeliu arba sena motina. Šis avilys turi 24 rėmus, kartais dedamos net meduvės. Trūkumas – jis labai sunkus, netinka vežioti. Labai gerai juose laikosi Kaukazo bitės, ypač su motinomis padėjėjomis, juose motinas lengva keisti. Jie tinka sodybos bitininkystei, kur prižiūrima keletas bičių šeimų.

Bitidės būna stacionarios arba važiojamos. Mūsų respublikoje labiau paplitusios vežiojamos, turinčios šasi. Jas gali tempti traktoriai, sunkvežimiai, ar net lengvieji automobiliai. Jeigu bitidė su specialiais stovais, ją galima vežti tik sunkvežimiu, kurio kėbulas pakeliamas vertikaliai.

Bitidėse tinkamiausi daugiaaukščiai aviliai, kurie sudedami dviem eilėmis arba išdėstomi įvairiai, tuomet lakos nebūna vienoje eilėje, bitės geriau orientuojasi.

Platformos. Tai įvairių konstrukcijų įrengtos šasi, ant kurių išdėstomi aviliai. Platformų aviliai nekilnojami, tai palengvina bitininkavimą.

2,2 RĖMELIŲ STANDARTAI

Avilių tipai ir rėmelių standartai:

Avilio tipas Rėmai (mm) Pusrėmiai (mm)
Šešiolikarėmis (A16-M) 435*300 435*145
Dviaukštis 435*300
Daugiaaukštis 435*230
Gulstinis 435*300
Daugiaaukščiai drevių tipo 300*212,5
Sodybiniai, su dviem lakomis 300*435 435*145
Dango-Blato 435*300
Vokiečių-Candero 420*220
Vokeičių “Normal” 370*223
Lenkų Levickio 240*443
Čekų “Universal” 390*240
Suomių Langstoro 448*232
Vengrų NB 18 420*360

2,3 INVENTORIUS BIČIŲ PRIEŽIŪRAI

Bitininkystės, kaip savarankiškos žū šakos, darbams vartojami įvairios paskirties įrankiai, prietaisai ar įrengimai. Bitininkavimo įrankiai skirstomi į grupes.

Rėmas – pagrindinė bitininkavimo priemonė, sudėtinė avilio dalis. Geriausia ir pigiausia medžiaga rėmams yra nesmalinga ir nešakota pušies ar eglės mediena. Kai kuriose valstybėse rėmai gaminami iš plastmasės ir yra išardomi.

Darbams prie bičių bitininkai privalo turėti tris būtinas priemones: apsauginį tinklelį veidui, dūminę ir bitininko kaltą. Tvarkingi bitininkai dėvi ir specialiai apsiūtus apsiaustus. Kitiems darbams bei koriams nešti reikalingos specialios dėžutės, izoliaciniai narveliai motinėlėms, trangaudės, maitintuvės, šluotelės, skiriamosios bitinės tvorelės, cukraus sirupo paruoštuvai bei išpilstytuvai.

Prie sudėtingesnių prietaisų priskiriami valcai dirbtiniams koriams gaminti, slėgtuvas viržiniam medui iš korių išimti, termokamera, elektrinis dirbtinių korių lydytuvas.

Iš apsaugos priemonių naudotina palapinė. Ji tinka tada, kai bitės apžiūrimos pablogėjus orui, nesant medunešio, norint apsisaugoti nuo vagilių. Bites vežant ar izoliuojant aviliuose, virš lizdo rėmų uždedami specialūs rėmai su tinklu, gerinantys vedinimą ir sulaikantys bites. Rudenėjant į avilių lakas įdedamos grotelės, kad į avilius neįlįstų pelių. Šiltnamiuose taikomi bičių surinktuvai. Pjaunant žydinčius augalus, pjovimo agregatų priekyje pritaisomi vabzdžių nubaidytumai.

Bičių apsaugai nuo ligų ir kenkėjų būtinas specialus inventorius. Iš didesnių – sanitarinės ir gydomosios termo kameros. Jos vartojamos erkėms nuo bičių pašalinti. Purškimui reikalingi purkštuvėliai, fumigavimui – dūminimo prietaisai.

2,4 INVENTORIUS MEDAUS IŠSUKIMUI IR IŠFASAVIMUI

Medaus kopimo inventorius: radialiniai medsukiai, medsukiai apverčiamais rėmais, medaus atidengimo stalai, vibraciniai peiliai, šakutės medui atidengti, paprasti peiliai medui atidengti, indai medui nusistovėti, medaus filtras, siurblys medui perpumpuoti, tara medui, (cilindrai), tara medaus dangteliams, svarstyklės.

Rėmai su atviru medumi statomi į medsukio kasetes ir pradedami sukti iš pradžių lėtai, kad nesulūžtų sunkūs koriai, paskui pasukus kasetes į kitą pusę – greičiau. Dėl išcentrinės jėgos medus ištrykšta iš akučių ant bako sienelių. Medus suteka ant medsukio dugno.

Bitininkystės inventoriaus gamyklos gamina chordialinius medsukius su kietai pritvirtintomis ir apsiverčiančiomis kasetėmis. Jie gali būti ir rankiniai ir mechanizuoti, bet sudaryti pagal vieną principą. Pavyzdžiui, keturių rėmų chordialinis medsukis su apsiverčiančiomis kasetėmis susideda iš cilindrinio bako su konusiniu dugnu, kurio viduje sukasi rotorius. Pagal jo parametrą ant ašelių pakabintos keturios laisvai pasisukančios kasetės. Kiekvienos kasetės stačiakampio karkaso priekinė ir užpakalinė sienelės uždengtos metaliniu tinkleliu, apsaugančiu korius nuo suardymo. Rotorius pritvirtintas dviem guoliais viršutinėje ir apatinėje bako dalyje. Sukamasis judesys jam perduodamas dantyto perdaviklio, sudaryto iš dviejų konusinių sraigtų. Apatinėje bako dalyje medui nupilti padaryta anga, sandariai uždaroma čiaupu.

Toks keturių rėmų chordialinis medsukis M4R skirtas naudoti bitynuose, turinčiuose 100-150 bičių šeimų. Medsukio bakas padarytas iš lakštinio aliuminio. Jo skersmuo 660 mm. Bako matmenys – 820*960 mm, dugnas konuso formos. Dugno medaus kišenėje telpa iki 35 kg medaus. Kiekvienoje kasetėje telpa vienas lizdinis ar du pusrėmiai. Medsukio rotorius dirba 160 apsisukimų per minutę, automatiškai pats išsijungia, našumas iki 78 rėmų per valandą, svoris – 27,7 kg.

2,5 INVENTORIUS ŽIEDADULKIŲ GAMYBAI

Žiedadulkės iš bičių atimamos tam tikrais rinktuvais. Naudojami trijų tipų rinktuvai:
1. pakabinami avilio išorinėje pusėje ties laka;
2. įdedami į avilio vidurį ant dugno;
3. įdedami į pastogę virš lizdo.
Patogiausi ir dažniausiai naudojami prieš lakas pakabinami rinktuvai. Plokštelė į korpusą įstatoma statmenai arba gulsčiai taip, kad visos grįžtančios iš lauko bitės pralystų pro skylutes. Belysdamos pro skylutes bitės nubraukia iš krepšelių nuo užpakalinių kojų dalį žiedadulkių kamuolėlių. Kad bitės lengviau ir greičiau pralystų pro skylutes, latvių gaminamų rinktuvų plokštelių vidaus pusėje yra 2 mm iškilimai. Žiedadulkės krinta žemyn pro 3×3 mm nerūdijančio metalo tinklą į surinkimo dėžutę, į kurią neturi patekti bitės. Geriau, kai dėžutė padaryta iš tankaus nerūdijančio sietelio – žiedadulkės visą laiką vėdinasi, nekaista, mažiau jose lieka drėgmės. Labai didelę svarbą turi skylučių eilių kiekis plokštelėje. Plokštelėje rekomenduojama palikti 3 skylučių eiles. Žiedadulkių rinktuvai turi būti su atitinkamo dydžio stogeliais, kad lyjant į dėžutes su žiedadulkėmis nepakliūtų vandens. Geriausia virš rinktuvo pakabinti papildomą, gerai pritaikytą vandeniui į galus nutekėti 20 cm pločio skardinį arba lentinį skydą. Užkabinus rinktuvus, reikia 2-3 d. plokšteles palaikyti pakeltas, kad bitės priprastų prie naujos lakos sudėties. Žiedadulkes rinktuvais iš bičių galima atimti tik palaikomojo medunešio metu, kai arti bityno (netoliau, kaip 1 km gausiai žydi daug žiedadulkių turintys augalai). Žiedadulkes rinkti tikslinga tik iš ryto kai bitės gausiai jas neša. Rinktuvai iš bičių atima apie 30% parneštų žiedadulkių, bet kartu trukdo bitėms dirbti.
Žiedadulkes iš rinktuvų reikia išimti kasdien ir tuojau pat jas ruošti konservavimui. Atimtos žiedadulkės iš tolimesnių skyrių pervežamos gerai vėdinamose dėžėse, supiltos 5-8 cm storio sluoksnių. Dėžių sienelėse turi būti vėdinamieji langeliai su sieteliais. Lietuvoje žiedadulkės dažniausiai džiovinamos. Džiovinti kambario temperatūroje negalima nes tokiomis sąlygomis ant jų dauginasi pelėsiai, jos genda – apkarsta. Žiedadulkės džiovinamos sėklų daiginimo termostatuose TPS – 3 arba specialiose džiovyklose su gera oro trauka 38-400 C temperatūroje ant kaproninių tinklų 0.5 cm storumo sluoksniu. Per 2-3 paras žiedadulkės išdžiūsta tiek, kad jose lieka 7-8% drėgmės, žūva kandžių vikšrai, erkės ir vabzdžiai, nustoja daugintis mielės ir fermentai. Jos užsikonservuoja. Išdžiūvusios žiedadulkės perleidžiamos per mažą fuktelį. Išvalytos žiedadulkės supilamos į stiklainius ir hermetiškai uždaromos.

2,6 INVENTORIUS DUONELĖS PERDIRBIMUI

Duonai iš senų korių išimti naudojama daržovių sėklų kuliamoji mašinėlė. Išdžiovinti koriai sulaužomi, susmulkinami 3-5 cm gabalais ir sumetami į įjungta mašinėlę. Mašinėlės geležiniai strypai per 0,5-1 min. sulaužo korius ir nutrina bičių perų marškinėlius nuo duonos. Atidarius apačioje dangtelį, sutrinta masė išbyra į rinktuvą. Uždarius dangtelį dedami nauji korių gabalai. Masė iš rinktuvo persijojama per 4×4 ir 2×2 mm akučių sietus. Likusi sietuose bičių duona dar kartą perleidžiama per mašinėlę. Iš kiekvieno sieto atskirai – baigia nusitrinti marškinėliai ir vėl persijojama per abu sietus. Gaunami 3 įvairaus stambumo duonos mišiniai su vaško trupiniais,. Kiekvienas jų praleidžiamas atskirai per mažą fuchtelį, taikant atitinkamo stiprumo oro srovę ir sietų akučių dydį. Taip atsiskiria lengvesnės vaškinės korio dalys. Išvalyta duona papildomai džiovinama džiovykloje 2-3 dienas 40 C temperatūroje, kad joje liktų 8-10 % drėgmės – suspausti į sauja atvėsusios duonos gabalėliai turi laisvai pabirti.
Neturint daržovių sėklų kuliamosios mašinėlės, duona rekomenduojama išimti šiuo būdu: pašildytu peiliu nupjaunamas akelių viršus iki duonos paviršiaus ir atpjaunama duoną nuo vidinės korio sienelės. Duonos likučiai sujudinami atakiavimo šakutėmis ir iškratome. Atpjauta duona sulaužoma į ne didelius 1-3 cm gabalėlius, sumaišoma medumi santykiu 1:1, permalama mėsai malti mašinėle, sudedama į stiklainiu, užpilama iš viršaus plonu medaus sluoksniu ir uždengiama dangteliais.

2,7 INVENTORIUS VAŠKO PERDIRBIMUI

Vaško perdirbimo inventorius: garo katilas KV-200, vaško slėgtuvas, statinė vaško žaliavai virti, garinis vaško lydytuvas, indai vaškui nusistoti, dėžės vaško žaliavai laikyti iki perdirbimo, vaško centrifuga FM-601-K, saulinis vaško lydytuvas, elektrinis prietaisas dirbtiniams koriams lydyti.

Iš senų korių vaškas išspaudžiamas įvairiai. Tik labai svarbu atminti, kad ir kaip mes apdorotume vašką, jį virinti turime distiliuotame, arba lietaus vandenyje, jokiu būdu ne artezinio šulinio, nes jis yra kietas ir turi daug kalkių, druskų. Kalkės – karbonatai, reaguoja su vaško rūgštimis ir susidaro muilai, emulsija, blogas nekokybiškas vaškas.

Išspaustas vaškas virinamas inde su minkštu vandeniu ir apdengtas paliekamas parai nusistovėti. Toks būna švaresnis. Vaško išeiga tokia pati, kaip ir spaudžiant gariniu vaško lydytuvu. Prieš paliekant vašką nusistovėti,reikia jį iškošti per marlę, kad neliktų lengvų nuosėdų. Sunkiausios nusėda vaško apačioje ir atšalus nugramdomos. Kuo snesnius korius lydome, tuo mažiau vaško gauname, nes jis lieka kokonuose – atliekose.

Saugus vaško lydymas. Žmonės dirbti prie vaško lydytuvo gali tik su pirštinėmis. Perdirbant vaško žaliavą arba dezinfekuojant vaško lydytuve bitininkystės inventorių, būtina atidžiai stebėti, kad nutekamasis vamzdelis neužsikimštų, laisvai praleistų garą, vašką ir kondensatą. Priešingu atveju bus pažeistas vaško lydytuvo hermetiškumas ir gali baigtis dirbančio žmogaus trauma. Dirbant prie vaško lydytuvo, reikia saugotis neapsideginti veido, todėl pasižiūrėti į vaško lydytuvo vidų galima ne iš karto atidarius dangtį, o palaukus bent 30 sekundžių, kol išeis karštas garas.

2,8 INVENTORIUS PIKIO RINKIMUI

Pikio rinkimas – kruopštus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Vasara jis renkamas nuo avilių sienų, falcų, lubelių ir diagramų, kiekvieną kartą apžiūrint bičių lizdus, o žiemą – nuo naudotų rėmelių, magazinų ir lizdelių. Daugiausiai pikio bitės surenka miškinguose vietovėse pavasarį ir baigiantis vasarai. Iš stiprios bičių šeimos surenkama 50-120 g pikio. Intensyviai jį atimant iš bičių, miškinguose vietovėse jo išeiga gali padidėti iki 200-500 g. Pikio surinkimo būdo pagrindas toks – išnaudoti bičių instinktą užtaisyti avilio plyšius pikiu. Siūloma luobelių lenteles daryti 2-3 cm pločio arba standartinėse luobelių lentelėse kas 1 cm išpjauti plyšius, dėti tarp rėminius skirtukus, juos daryti siauresnius arba su išilginiais pjūviais; vietoj luobelių naudoti švarius medžiagos gabalus arba specialias pikio surinkimo groteles, po medunešio ant lizdo vietoj magazino uždėti specialų 5-8 cm aukščio rentinį su plyšiais arba skylėmis šonuose; diafragmose išgręžti skylutes arba išpjauti skylutes; tarp aukštų ir magazinų palikti plyšius po medunešio palikti dideles lakas. Plyšiai pikiui rinkti turi būti 2-3 mm pločio.

Pikiui rinkti nuo rėmelių, lystelių ir luobelių lentelių reikia turėti specialią dėžutę. Prie jos krašto pritvirtinamas pikio valytuvas. Pertraukus per jį lystelę, pikis subyrą į dėžutę. Nuo avilio sienų, falcų, diafragmų pikis švariai nuvalomas kaltu. Avilio ir magazino sienos, rėmeliai, lystelės, luobelės ir diafragmos turi būti pagamintos iš obliuotos medžiagos, kad į pikį patektų kuo mažiau medžio gabalų. Surinkta pikį geriausią laikyti polietileniniuose maišeliuose. Jie dvigubai užlenkiami, užrišami taip, kad kuo mažiau liktų oro.

3 BIČIŲ IR JŲ PRODUKTŲ APSAUGA
3,1 INVAZINES LIGOS

Nozematozė – tai labai išplitusi suaugusių bičių liga kurią sukelia parazitas nosema apis. Nozematozės sporos daug kur paplitusios gamtoje, randamos žemėje, vandenyje, ant augalų. Serga bitės darbininkės, rečiau tranai ir motinos. Liga pasireiškia žiemos pabaigoje ir pavasario, ypač tuose bitynuose, kur žiemai paliekamas lipčiaus medus, nėra žiedadulkių, per drėgni aviliai. Bitės užsikrečia imdamos sporomis užkrėstą maistą. Nuo ligos žūva 12-20 % bičių šeimų ypač jautrios silpnos nukleusuose laikomos šeimos. Sergančios motinos dažniausiai tampa nevaisingos, neretai žūva. Liga išplatinama pavasarį, po apsiskraidymo. Ją platina klaidžiojančios bitės, tranai, bitės plėšikės, pats bitininkas (per rankas, drabužius, bitininkystės inventorių).

Ligos požymiai. Artėjant pavasariui, bitės darosi neramios, ūžia, palieka kamuolį, nukrinta ant avilio dugno arba eina prie lakos. Jos atrodo nusilpusios be energijos, joms dreba sparneliai. Iš lakos išeina pavienės išpūstais pilveliais bitės, kai kurios jau negali pakilti, o pakilusios ir ore apsukusios 2-3 ratus, krinta ant žemės. Nozematoze sergančių bičių organizmas blogiau pasisavina maistą, todėl daug jo sunaudoja, persipildo žarnynas ir bitės ima viduriuoti. Užteršiami koriai, diafragmos, avilio sienos, prielakiai.

Apsaugos priemonės. Pavasarį, pastebėjus neramų bičių elgesį, viduriavimą, nedelsiant reikia sudaryti sąlygas, kad bitės kuo anksčiau apsiskraidytų. Tam tikslui saulėtą dieną ant sniego priešais avilį paklojama šiaudų arba paberiama durpių, atidaromos lakos ir bitės išleidžiamos apsiskraidyti. Jei nėra atsarginių korių pakeisti, apterštų korių sieneles atidžiai nuvalomos švariu skudurėliu, suvilgytu 4% stiprumo formalino skiedinyje, ir su bitėmis koriai statomi į švarų avilį. Visose nozematoze sergančiose šeimose, kai tik galima, reikia pakeisti motinas, kad jos nesusirgtų ir su išmatomis nuolat neišskirtų ligos pradų.

Gydymas. Bičių nozematozei gydyti plačiai naudojamas antibiotikas fumagilinas DCG. Gydymui jis naudojamas su maitinamuoju sirupu, kandi tešla miltelių pavidalu su cukraus pudra (apdulkinami koriai, bitės). Gydomasis sirupas ruošiamas iš vienos dalies cukraus ir vienos dalies vandens. Litrui cukraus sirupo atsveriama atitinkamai pagal bičių užsikrėtimo laipsnį 0,8-1,6 g fumagilino miltelių, kuriuose yra 50-100 mg veiklios medžiagos. Šis fumagilino kiekis ištirpinamas nedideliame šilto vandens kiekyje, sumaišoma su likusiu 1 l cukraus sirupu. Ruošiant didesnį sirupo kiekį, reikia 25 l ataušinto sirupo ištirpinama 1-2 flakonai fumagilino. Gydomasis sirupas duodamas 2-4 kartus po 0,25-0,5 l priklausomai nuo šeimos stiprumo kiekvieną vakarą, 2-3 savaites arba 2-4 kartus su 1-2 savaičių pertrauka.

Kiti preparatai: Nozematolas, Aerozolis, Sulfadimezinas, Enteroseptolis, gydomoji kandi tešla,

Varatozė. Invazinė bičių liga kurią sukelia erkė, parazituojanti ant bičių, tranų ir motinų, taip pat ant traninių ir rečiau ant bičių darbininkių perų. Ligos sukėlėjas erkė Varroa Jacobsoni. Prieš uždengiant traninių ar bičių darbininkių perus, apvaisinta patelė arba kelios jų įlenda į akelę ir pasilieka dengtuose peruose. Erkės apsivaisina likus 2-3 dienoms iki bitės ar trano išsiritimo.

Ligos požymiai. Rudenį ir žiemą bitės esti neramios dalis išskrenda iš avilio ir žūva. Šeimos esti nusilpusios, prie avilio lakos matyti šliaužiojančių nevisiškai išsivysčiusių bičių, tranų lėliukių. Atidengus perus, ant lervučių ir lėliukių, taip pat ant akelių sienų galima rasti pieno baltumo nimfų, ar visiškai susiformavusių gyvų erkių, kurios yra ypač gerai matomos ant nepigmentuotų lėliukių kūnų. Diagnozei patikslinti ir varoatoze sergančioms šeimoms nustatyti ant avilio dugno dedamas plonai riebalais suteptas erkėgaudis.

Gydymas. Nuo varoatozės bitės gydomos pavasarį tuojau pat po apsiskraidymo, vasarą iškopus medų ir rudenį išsiritus visiems perams. Taikomi zootechniniai arba biologiniai, fiziniai ir cheminiai apsaugos būdai. Taikant zootechnini metodą, ant avilio dugno dedamas erkėgaudis, aptrauktas metaliniu tinklu, kurio akutės ne mažesnės kaip 2×2 mm ir nedidesnis kaip 3 mm. Norint sunaikinti erkes dengtuose traninuose peruose, atidaromi dangteliai, lervutės drauge su erkėmis iškratomos, o korių akelės perplaunamos vandens srove arba acto rūgšties 2-3% tirpalu, paskui – vandeniu ir vėl grąžinami į avilius. Ankstyvą pavasarį, kol dar mažai dengtų perų, prieš gydant bites, geriau juos sunaikinti.

Skruzdžių rūgštis. Užsikrėtusioms bitėms gydyti naudojama techninė A markės (aukščiausia ir pirma rūšis) ir B markės (GOSTas 1706-78), taip pat chemiškai švari (ČDA, GOSTas 5848-73), 86,5-99,7% koncentracijos skruzdžių rūgštis. Avilyje per parą neturi išgaruoti daugiau kaip 10-15 cm3. Gydant skruzdžių rūgštimi, paruošiami specialūs paketai. Į paketus dedama storos vilnoninės medžiagos arba 2-3 sluoksnių kartonai (3-5mm storio ir 15x25cm dydžio) plokštelės. Po to įpilama 30-50ml skruzdžių rūgšties. Susigėrus rūgščiai, paketo atviras galas užlenkiamas. Prieš naudojant, pakete praduriamos 2-3 1,5 cm skersmens skylės. Ant rėmų padedamos dvi medinės juostelės, o ant jų skylėmis žemyn guldomas paketas. Paketas ant rėmų laikomas 3 dienas, po to daroma 7-8 dienų pertrauka. Kai yra dengtų perų, pavasarį ir rudenį gydymas kartojamas 3-4 kartus. Jei perų nėra gydymas kartojamas 1-2 kartus. Tinkamiausia temperatūra profilaktiškai gydyti bites kai 15-20 c. Gydoma pavasarį –po masinio bičių apsiskraidymo, ir rudenį –išsukus medų. Medų iš skruzdžių rūgštimi apdorotų bičių šeimų maistui galima vartoti be apribojimo. Gydymas baigiamas prieš 7 dienas iki pagrindinio medunešio.
Kitos priemonės gydymui. Varoalizinas, pieno rūgštis, kamparinis spiritas, timolas, folbeksas, fenotiazinas, oksalo (rūgštynių) rūgštis (GOSTas 22180-76), ir kompleksinis gydymo būdas.

3.2 INFEKCINES LIGOS

Paratifas (gafniozė)-infekcinė suaugusių bičių liga. Jos sukilėjas Hafnia alvei. Šios bakterijos verdančiame vandenyje žūva per 1-2 min, kaitinant 58-60 C temperatūroje – per 30 min, 5proc formaline – per 3 h. mikrobas yra patogeniškas bitėms ir vapsvoms. Bitės šia liga užsikrečia imdamos vandenį iš nešvarių vietų, balų tvenkinių, mėšlo duobių ir kai laikomos netinkamomis sąlygomis.
Ligos požymiai. Sergančių bičių pilvelis padidėjęs, jos silpnos, nejudrios, viduriuoja, negali skraidyti, kartais paralyžiuojami jų sparneliai, kojos. Išmatos pavasarį apsiskraidant bitėms, esti gausios, dvokiančios, labai lipnios arba pusiau skystos, tamsiai rudos. Išmatomis esti suteršti koriai, diafragmos, avilio sienos. Avilio dugne esti daug negyvų bičių, o kartais visa šeima išmirusi, tačiau koriuose randama pakankamai maisto. Liga diagnozuojama ištyrus sergančias, bet dar gyvas bites.
Gydymas. Sergančioms bičių šeimoms duodamas gydomasis 50% cukraus sirupas, kurio 1 l. ištirpinama vienas iš šių antibiotikų: 0,2 g levomicetino, 200 tūkst. VV streptomicino arba 100 tūkst. VV biomicino. Gydomasis sirupas duodamas vakare po 100-150 ml. Tarprėmiui 3 kartus kas 5 dienos.
Virusinis paralyžius. Bitės žūva masiškai. Ligos sukėlėjas filtruojamasis virusas. Kaitinant 93 C temperatūroje, žūva per 30 min. ligą platina sergančios bitės. Dažniau serga, kai šaltas lietingas oras kaitaliojasi su karštu, perkaitus bičių lizdui, kai maiste trūksta baltymų.

Ligos požymiai. Sergančios bitės esti sujaudintos: intensyviai veržiasi į priekį sukasi ratu, ūžia. Vėliau jos nereaguoja į dirgiklius, nesigina, sunkiai pakyla į orą arba visai nepaskrenda, pasidaro nejudrios. Sparnai dažnai esti išsisklaidę, asimetriški. Periodiškai virpa sparnai arba visas kūnas. Sergančioms bei mirusioms bitėms nuslenka plaukeliai, ypač nuo krūtinės ir pilvelio, bitės kūnas pasidaro juodas ir žvilgantis. Bitės žūva nejudėdamos tarsi sustingusios.

Gydymas. Nuo virusinio bičių paralyžiaus gydymas neištirtas. Profilaktiškai pavasarį 4 kartus kas 10 dienų bitės apipurškiamos ribonukleazės vandeniniu tirpalu. Vienkartinė dozė bičių šeimai 50 mg preparato, ištirpinto 15 ml vandens. Bitės apdorojamos vakare. Galima panaudoti antibiotikus, tačiau profilaktiškai jie silpniau veikia. Iš antibiotikų naudotinas biomicinas, vienai bičių šeimai skiriama po 200 tūkst. VV su 500-600 ml cukraus sirupo. Biomicino duodama 3 kartus kas dvi paros. Vartojami taip pat biovito milteliai; jais apdulkinami koriai. Bičių šeimai skiriama biovito-40 po 5 g, biovito-80- po 2.5 g. koriai biovitu apdulkinami tose vietose kur nėra perų.

Melanozė. Infekcinė chroniška bičių motinų, bičių darbininkių ir tranų liga, kurią sukelia grybas melanosella morsapis. Ligos požymiai: grybas pažeidžia motinų lytinius organu, jos nustoja dėti kiaušinėlius, nėra perų, pasidaro nejudrios, tingios, padidėja jų pilveliai, iškrinta tiesioji žarna, kiaušidės pasidaro auksiškai rudos arba juodos.

Gydymas. Neištirtas, keičiamos motinos.

3,3 BIČIŲ PARAZITAI IR KITI KENKĖJAI

Avilių erkės. Tai labai maži vos paprasta akimi įžiūrimi vabzdžiai gyvenantys bičių šeimose. Jie maitinasi žiedadulkėmis, bičių lavonais, avilio atliekomis, o kai kurios erkės parazituoja ant bičių. Erkės jaudina bites, savo atliekomis teršia avilius, korius, sunaikina žiedadulkių atsargas. Sandelyje laikomuose koriuose intensyviai dauginasi. Erkių paveiktos žiedadulkės virsta dulkėmis ir netenka vertės.

Apsaugos priemonės. Laikytis švaros aviliuose, bitynuose, sudeginti avilio dugno atliekas, išlydyti korius kuriuose pastebimas žiedadulkių dūlėjimas. Dezinfekuoti avilius, korius.
Vapsvos. Jos veržiasi į avilį dažniausiai rudenį, ima medų, o kartais savo lervutėms maitinti sunaikina bites. Dažniausiai puola silpnas bičių šeimas.
Apsaugos priemonės. Naikinti vapsvas geriausia esti pavasarį, kol dar esti tik patelės jos naikinamos naudojant vaisių sultis. Į šviesų siaurėjančiu kaklu butelį įpilama ¼ vaisių sulčių ir pastatoma prie lakos, ant avilio arba pririšama prie medžio šakos. Labai noriai vapsvos lenda į butelius, kai juose įpilta skysto medaus ir žiedadulkių mišinio. Be to vapsvoms naikinti naudojami šviežios mėsos arba kepenų gabaliukai, ant kurių lygiomis dalimis truputį pabarstoma Paryžiaus žalumos ir borakso miltelių. Galima panaudoti ir mėsos faršą į kurį įdedama 1% chlorofoso. Vapsvas galima naikinti ir musmirėmis. Sutrintos 3 musmirių galvutės verdamos 3 min. išvirtos masės 3 dalys sumaišomos su viena dalimi medaus.
Skruzdėlės. Ypač kenksmingos bitėms rudosios, mažosios rudosios, juodosios, ir visai mažytės pilkosios skruzdėlės. Dažniausiai užpuola silpnas bičių šeimas, išneša daug medaus, o kartais sunaikina visą bičių šeimą. Daugiausiai nukenčia tie bitynai kurie yra miškuose arba pamiškėse. Kai kurių rūšių skruzdėlės prie lakos gaudo bites kurias sunaikina. Neretai skruzdėlės apsigyvena avilių apšiltinamoje medžiagoje arba avilio tarpsieninėje kameroje.
Apsaugos priemonės. Laikyti bitynus sausose vietose. Kad skruzdėlės neliptų ir nesuktų sau lizdų avilyje arba tarpsienių kamšoje, avilių kojas arba pastovas reikia ištepti limpamu tepalu (musgaudžiais arba pastovus statyti į konservų dėžutes, pripiltas vandens su trupučiu naftos produktų. Prie avilių kojų galima pabarstyti pelenų.
Pelės. Didžiausią žalą bitėms pelės padaro žiemą. Jos įsitaiso šiltinamoje medžiagoje, o susimetus bitėms į kamuolį, apsigyvena ant bitėmis neaptūptų rėmų. Bitėms pelės padaro nemaža žalos: išgraužia korius, kuriuose buvo medaus ir žiedadulkių, ėda negyvas, o kartais ir gyvas bites. Žiemą pelės ėsdamos korius, medų, bičių duoną bei su šlapimu išskirdamos nemalonų kvapą jaudina bites. Todėl bitės daugiau sunaudoja medaus, pradeda viduriuoti, o neretai šeimos žūva.
Apsaugos priemonės. Ant lakų dedamos grotelės pro kurias įlenda bitės, bet neįlenda pelės. Žiemai lakas galima uždėti eglišakinis, kad jos nenukristų, sandariai laikytųsi, prispaudžiama prielakiais. Pelės naikinamos mechaninėmis, cheminėmis ir bakteriologinėmis priemonėmis. Naudojami įvairūs spąstai, masalui dedami duonos, mėsos gabaliukai suvilgyti saulėgrąžų aliejumi. Pelėms naikinti naudojami atitinkami nuodai, kurie dedami į maisto masalą pagal masę: cinko fosfido-1-2%, zookumarino-5-6%, ratindano-5-6%, krisido-1%, raudonojo jūrų svogūno-10%. Kad sausas masalas neišdžiūtų, suvilgomas, 2-6%, saulėgrąžų aliejumi, paruošti nuodai labai gerai išmaišomi.
Kiti kenkėjai: vaško kandys, duonos kandys, širšės, bičių vilkas, žnyplys.

3,4 PERŲ UŽKREČIAMOS LIGOS

Amerikinis puvinys. Tai dengtų perų liga. Sukėlėjas bacillus larvae. Sukėlėjas labai atsparus. Sporos kultūrose išsilaiko dešimtis metų,, meduje, veikiant saulės spinduliams, nuo- 4 iki 6 savaičių. 10 proc formalino tirpalas sporas užmuša per 5 dienas. Infekcijos šaltinis- sergančios bičių šeimos. Amerikiniu puviniu dažniausiai serga bičių darbininkių, motinų, tranų dengti perai. Perų ligas sukelia tik sporos. Šeimoje ligos sukėlėjas plinta per bites maitintojas ir bites valytojas, nes jos užkrečia medų. Machaniškai platinti sukėlėją gali ir bičių parazitai (vaško kandys, erkės), kurie minta sporomis užkrėstu vašku sergančių perų ir bičių hemolimfa.
Ligos požymiai. Inkubacinis laikotarpis trunka 3-7 dienas. Prasidėjus ligai, randami tik atskiri sergantys perai esantys tarp sveikų. Vėliau pažeistų lervučių skaičius padidėja ir perai atrodo margi. Žuvusių lervučių apvalkalai tamsėja, subliūkšta, suyra. Lervutės odelė suplonėja, greitai plyšta; besivystant procesui, maždaug ketvirtą ligos savaitę lervutė pasidaro tamsiai ruda. Lervų audiniai suyra, pavirsta lipnia, tąsia, tamsia ruda mase.
Apsaugos priemonės. Bityne keletą šeimų užkrėstų amerikiniu puviniu geriausia sunaikinti. Bitės aprūkomos sieros dujomis, eteriu arba formalinu. Bityne metams paskelbiamas karantinas. Sergančios šeimos perkeliamos į naujus arba dezinfekuotus avilius, kuriuose dirbtino vaško rėmų. Paruošiamas gydomasis maistas (1/1 cukraus ir vandens). Gydomasis sirupas sumaitinamas sergančioms šeimoms dienos pabaigoje po 100-150 lm vienam tarprėmiui. Sirupas pilamas į penėtuves arba tiesiog į lizdinius korius. Gydomasis sirupas duodamas šeimoms kas 5-3 dienos, kol bitės visiškai pasveiks. Be gydomojo sirupo naudojama gydomoji kandi tešla, į kurią pridedama vieno ar kito antibiotiko tokiomis pat dozėmis, kaip ir cukraus sirupo.
Maišaligė. Šia liga serga bičių darbininkių tranų ir motinų lervutės. Sukėlėjas filtruojamas virusas. Virusas patogeniškas 5-6 dienų lervutėms. Suaugusios bitės latentiškai perserga virusine liga. Virusas šeimoje plinta tada, kai bičių lervutės maitinamos užkrėstu maistu (medumi, kandi tešla). Avilyje bitės valydamos akutes ir šalindamos lavonus užkrečia vienos kitas ir pačios pasidaro viruso nešiotojos. Ligai vystytis yra palankiausios sąlygos tada, kai prasideda lietūs, atšąla oras, nutrūksta medunešis, ir nusilpsta erkių nualintos šeimos.
Ligos požymiai. Liga ima plisti gegužės, liepos mėnesį ji rečiau pasitaiko. Maišaligė sergančių šeimų koriai atrodo margi, kaip ir sergančių puviniais. Akelių dangteliai iš dalies pašalinti arba skylėti. Daugiausiai žūva dengti perai, lervutės paruduoja.
Apsaugos priemonės. Sergančiose šeimose motinoms neleidžiama dėti kiaušinėlių. Motina uždaroma į narvelį 5-7 ir daugiau dienų, jei šeimose yra daug pažeistų perų, išimami koriai ir pakeičiami sveikų šeimų dengtais perais. Dezinfekuojame Dekanadzės metodu. Jis rekomenduoja nupurkšti 4% vandenilio peroksidu arba 2% chloramino tirpalu ir palaikyti 3 val. Avilius galima dezinfekuoti ugnies liepsna iki mediena truputį paruduos.
Askosferozė. Nuo šios ligos žūva suaugę traniniai ir bičių perai. Sukėlėjas – grybelis. Ligos sukėlėją platina suaugusios bitės, kurios maitina lervutes. Dažniau suserga silpnų šeimų traniniai perai, esantys korių apatinėse dalyse. Gali sirgti ir bičių darbininkių lervutės.
Ligos požymiai. Neužakuoti pažeisti perai pasidengia baltais pelėsiais. Užakuotų perų balti pelėsiai išauga ir per akelių dangtelius žuvę perai išdžiūsta, sukietėja. Pelėsiai ant žuvusių lervučių įgauna pilko gaubtuvėlio formą.
Apsaugos priemonės. Užkrėsti perai naikinami, išėmus juos iš korių, siaurinami lizdai, apšiltinami aviliai. Silpnos šeimos sujungiamos. Bitynas perkeliamas į saulėtą, sausą vietą. Gydymo ir dezinfekavimo metodai nežinomi.

3,5 BIČIŲ LIGŲ PROFILAKTIKA

Sveiki bitynai saugomi, kad į juos nepakliūtų ligų sukėlėjai. Sistemingai dezinfekuojamas inventorius, bityne laikomais veterinarinių reikalavimų. Bityno teritorija turi būti tvarkoma pagal visus sanitarinius reikalavimus. Negalima veisti bičių iš giminingų šeimų. Ypač atidžiai reikia stebėti sveikas bičių šeimas pirmojoje vasaros pusėje, kai pasibaigia medunešis, smarkiai keičiasi temperatūra, prasideda ilgi lietūs ir atšąla oras. Bitynuose laikomos stiprios šeimos, kurios gerai apšiltinamos, joms parūpinama pakankamai gero, baltymingo maisto (medaus, duonos), nuolat palaikoma švara. Lizduose laikomi tik švarūs naudoti tinkantys koriai.

4 BIČIŲ PRODUKTAI
4,1 MEDUS

Natūralus bičių medus – tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų žiedų (ir nežiedinių nektarinių) nektaras bei lipčius. Augalų žiedų nektaro medus būna skaidrus ir yra tinkamiausias maistas bitėms, ypač žiemą. Medus, turintis primaišyto amarų lipčiaus tiekėjų amarų filtrato, neskaidrus, vadinamas lipčiniu ir netinka bičių maistui žiemą.

Medus pagal kilmę būna monoflorinis (pvz., gluosnių, grikių, liepų ir kit.) ir poliflorinis (sodų, pievų, miškų ir kit.). Lietuvoje vyrauja poliflorinis medus.

Pirmiausiai medaus natūralumas vertinamas pagal požymių visumą: klampumą, kristalizaciją, paviršiaus pobūdį, kristalizaciją, paviršiaus pobūdį, aromatą, spalvą, skonį.

Lietuvoje dažniausiai pasitaikančio medaus rūšys.

Rapsinis – šviesiai geltonas, malonaus kvapo. Greitai kristalizuojasi smulkiais kristalais.

Liepų – vienas vertingiausių. Šviesus. Truputį aitroko skonio, su liepų kvapu. Kristalizuojasi greitai stambiais kristalais. Vartojamas kaip raminantis nervus, švelninantis kosulį, bronchinį uždegimą. Labai vertingas gydyti peršalimo ligas.

Grikių – tamsiai geltonas ir net rausvos spalvos. Turi daugiau už kitus geležies junginių. Aštraus kvapo ir skonio. Subręsta stambiais kristalais. Daugiau tinkamas konditerijos pramonėje. Teigiamai veikia virškinimą.

Gauromečio, arba miškų, dažnai baltas. Beveik neturi aromato. Kristalizuojasi greitai.

Raudonųjų dobilų gali surinkti tik Kaukazo bitės. Pagamina gelsvai balkšvą (o baltųjų dobilų beveik baltas, bespalvis), švelnaus skonio medų. Jame sacharozės būna 0-5.1%, diastazinis rodiklis žemas – 0.0-17.9. Medus lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išskyrimą.

Viržių – raudonai rudas, turi viržių kvapą, aštrus, karstelėjęs. Subrendęs – taukų pavidalo. Diastazinis rodiklis – 17.9-23.8.

Lipčinis – gintarinės arba tamsesnės spalvos. Tirštokas, aštraus skonio. Dažniausiai ilgiai nesikristalizuoja. Bitėms naudingas žiemą. Žmogui, ypač spygliuočių, vertingas: veikia raminančiai, valo kvėpavimo takus.

Monoflorinį medų bitės surenka, kai vienos rūšies augalai išplitę apylinkėje. Visiškai gryno medaus mūsų sąlygomis nebūna, nes tuo pačiu metu žydi daugelis augalų. Pagal Ž. Maloseną monoflorinis medus būna: akacijų – 35-40%, kaštonų – 70-80% minimų augalų nektaro.
Medaus natūralumo įvertinimas

Švarumas. Į mėgintuvėlį įpilama 1/3 jo tūrio tiriamo medaus, kuris ištirpinamas (pašildant) du kartus didesniame kiekyje distiliuoto vandens. Jei tirpinys skaidrus, ant dugno neiškrenta nuosėdų, o viršuje neatsiranda skirtingos spalvos sluoksnis – medus švarus. Kai tirpalas drumzlėtas, reikia įlašinti jodo. Bet koks pamėlynavimas rodo, kad meduje yra krakmolo.

Lipčiaus nustatymas. Jis reikalingas, norint įvertinti medaus tinkamumą bitėms žiemoti. Galima nustatyti įvairiai: kalkiniu vandeniu, etilo spiritu, švino acetatu, elektros laidumu (cukrinio medaus laidumas iki 1, lipčinio – apie 7) ir kit. Bityne pavyzdys surenkamas iš 2-3 avilių, tiesiog šaukšteliu imama iš korių ir dedama į indelį. Avilyje paimama iš kelių korių, o koryje iš kelių vietų (viršutinės ir apatinės dalių).

Naudojant etilo spiritą, į mėgintuvėlį įdedama 1/10 tūrio medaus ir ištirpinama tokiame pat distiliuoto vandens kiekyje. Po to tirpalas praskiedžiamas 8-10 dalių koncentruotu spiritu. Suplakus stebimas drumzlėtumas. Jeigu drumzlės pasirodo po poros minučių ir vėliau nugula ant dugno, reiškia, meduje yra lipčiaus. Kuo drumzlėtumas didesnis, tuo daugiau lipčiaus. Spirito reakcija drumzlėtumą rodo natūraliame grikių meduje).

Vandeningumas. Medaus subrendimas nustatomas paprastai: pasemiamas šaukštas medaus ir apsukamas aplink. Jei medaus srovė nutrūksta, medus subrendęs, o jei bėga – nesubrendęs, mat nesubrendusio medaus klampumas mažesnis.

Invertuotų cukrų nustatymas. Į 250ml talpos kolbutę įdedama 5g medaus. Iki ribos pripilama distiliuoto vandens. Gaunamas tirpalas. Į antrąją kolbutę įpilama 10 ml 3,3% raudonosios kraujo druskos ir tiek pat 5% natrio šarmo. Įkaitinama iki užvirimo, pridedant du lašai 1% metilo mėlynųjų dažų ir lėtai virinama. Į šį tirpalą lašinama medaus tirpalo tol, kol išnyksta mėlyna spalva. Invertuoto cukraus kiekis (X) apskaičiuojamas.

a – kraujo druskos koncentracija;
b – kolbutės tūris;
c – medaus kiekis;
d – medaus skiediklio kiekis, suvartotas titravimui.

Invertuotas cukrus galima nustatyti ir kitais būdais.

Natūralumas pagal žiedadulkes. 10-20g medaus ištirpinama 20-40 kubinių centimetrų silpnos sieros rūgšties tirpale. Tirpalas centrifuguojamas 10 min. uždengiamas kitu stikliuku. Natūraliame meduje mikroskopo matymu laukelyje matomų žiedadulkių kiekis verčiamas 10g medaus svoriui. Natūraliame meduje žiedadulkių kamuolėlių būna iki 100000. Lipčiniame meduje jų mažiau. Norint nustatyti, iš kiek ir kokių augalų medus surinktas, reikia turėti žiedadulkių formų aprašymus.

Diastazinis rodiklis. Diastazės aktyvumo nustatymas pagrįstas šiuo fermento sugebėjimu skaidyti krakmolą į aminodekstrinus. Šis rodiklis išreiškiamas diastazės skaičiumi (Gotės vienetais., t.y. kiek 1% krakmolo tirpalo suskaldo amilazė, esant 1g medaus, per 1val. 40 laipsnių temperatūroje į medžiagas, kurių jodas nenudažo mėlynai.

Iš medaus pavyzdžio paruošiamas 10% koncentracijos tirpalas, jo įpilama į vienuolika mėgintuvėlių.

Mėgintuvėliai užkemšami, turinys išmaišomas ir valandą šildoma 40-41 laipsnių temperatūros vandens vonioje. Po to vandens srove mėgintuvėliai atvėsinami iki kambario temperatūros ir į kiekvieną pridedama po lašą 0,5% jodo tirpalo. Paskutinio silpnai nusidažiusio mėgintuvėlio turinys atitinka tiriamojo medaus pavyzdžio diastazinį aktyvumą. Mėgintuvėlyje, kuriame liko nesuskaidyto krakmolo, jis nusidažo mėlynai.

4,2 VAŠKAS

Bičių vaškas yra sudėtinga medžiaga. Jame randama apie 300 įvairių cheminių junginių. Sudėtingųjų esterių vaške rasta 24 ( 70-75%) visos vaško masės, angliavandenių apie 250 ( 12-16%), laisvųjų rūgščių – 12 (12-15 %). Riebiosios rūgštys – aktyviausia vaško dalis. Lydant vašką, jos lengvai jungiasi su metalais bei šarmais ir sudaro druskas, blogina vaško kokybę ir dažniausiai pakeičia jos spalvą.

Bičių liaukos išskiria bespalvį vašką. Ji geltonai nudažo ištirpusi pikio derva – chrizinas, iš duonos ir žiedadulkių patekusios dažančiosios medžiagos. Iš šviesesnės vaško žaliavos gaunama šviesesnis, geresnės kokybės vaškas. Tamsesnės spalvos ir blogesnės kokybės vaškas gaunamas perdirbant labai senus kandžių sugadintus korius arba jei žalavoje būna daug bičių duonos, medaus likučių ar daug pikio.

Vaškas 20 c temperatūroje būna kietas, trapus, lūžyje smulkios kristalinės struktūros, malonaus specifinio medaus kvapo, žiedadulkių ( duonos) kvapo, jos specifinė masė 0,950-0,970. 35-45 C temperatūroje vaškas esti elastingas ir plastiškas, 62-68 C temperatūroje lydosi ir iš jo išgaruoja vanduo. Palaikius vašką 120 C temperatūroje ( be vandens) 2 h, jame žūva bičių ligų sukėlėjai. Vaškas nepraleidžia vandens ir elektros, atsparus aplinkos poveikiui. Labai didelę praktinę reikšmę turi vaško tvirtumas, standumas, klampumas ir plastiškumas. Kadangi vaškas plastiškas, iš jo galima gaminti įvairius muliažus, dirbtinus korius, tikrinti liejinių formas.Vaško žaliavą bitynuose sudaro tolesniam naudojimui netinkami seni (išbrokuoti), mechaniškai sužaloti, netaisyklingai pasiūti koriai, medaus dangteliai, korių “liežuviai” įvairiose avilio vietose, išlaužytos motininės akutės, avilių trupinėliai ant dugno.Kiekvieną kartą, išsiritus perams, koriai tamsėja ir sunkėja. Sausą vaško žaliava pašildžius iki 80-100oC, iš jos išsiskiria laisvasis vaškas. Vaško žaliava turi 0.14-3.83 %, o išlydytas – 6.0-8.0% drėgmės.laikomoje žaliavoje daug vaško sunaikina vašką kandies lervutės, erkės ir pelės.

4,3 ŽIEDADULKĖS

Žiedadulkės- augalų žiedų vyriškosios lytinės ląstelės. Bitės jas surenka iš augalų plaukuotu kūno paviršiumi bei kojų šepetėliais, sumaišo su nektaru, medumi ir seilių liaukų sekretu, suformuoja 2-3 mm dydžio, 8-15 mg sveriančius 2 kamuolėlius ir parneša į avilius užpakalinių kojų krepšeliuose. Aviliuose bitės žiedadulkes papildomai tvarko ir konservuoja. Bitėms žiedadulkės yra vienintelis natūralus baltymų, amino rūgščių, riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltinis. Žiedadulkės- tai perų ir bičių svarbiausias maistas. Perai pradedami intensyviai auginti, kai į avilį bitės atneša naujų žiedadulkių. Literatūroje nurodoma, kad bityne iš kiekvienos bičių šeimos vidutiniškai galima atimti 2-3 kg žiedadulkių, nekenkiant šeimos augimui, perų vystymuisi ir produkcijai.
Daugiausia žiedadulkių išskiria vėjo apdulkinami augalai, mažiau –vabzdžių. Kiekvieno augalo žiedadulkių forma, paviršiaus raštas, dydis, spalva ir cheminė sudėtis skirtinga. Žiedadulkės būna 0.2-0.003 mm, įvairių spalvų ir atspalvių- nuo šviesiai geltonos iki tamsiai violetinės. Cheminė žiedadulkių sudėtis priklauso nuo botaninės sudėties, papildomo bičių apdorojimo, surinkimo laiko, konservavimo ir laikymo būdo. Žiedadulkėse randama 17 rūšių vitaminų. Šviežiai surinktose žiedadulkėse būna 15-60% drėgmės. Be to, žiedadulkėse gausu hormonų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, skatinančių augimą ir gerinančių medžiagų apykaitą.Žiedadulkės- tai bičių energijos šaltinis.

4,4 DUONELĖ

Fermentų veikiamos, žiedadulkės paverčiamos bičių duona.Bitė atnešusios žiedadulkių kamuolėlius, sumeta į tuščias bitines akutes prie perų ir į dengiamuosius korius. Kai gamtoje daug žiedadulkių, jų pripildo ir vidurinius korius. Avilio bitės kamuolėlius suvilgo medumi bei ryklės liaukų sekretu ir galvos smūgiais suspaudžia, kad neliktų oro. Likusi dalis pripilama medaus ir užakuojama dangteliu. Akutėse susidaro anaerobinės sąlygos. Veikiant pieno rūgšties bakterijoms ir fermentams, žiedadulkėse esantys sudėtingi cheminiai junginiai suskyla į paprastesnes medžiagas ir pradeda ir pradeda fermentuotis- rūgti. Paprasčiau sakant, žiedadulkės virsta savotišku silosu – duona. Joje pieno rūgšties padaugėja 5-6 kartus, todėl užkonservuoja ir ilgai išsilaiko visos aktyviosios biologinės žiedadulkių medžiagos. Duonoje išlieka visos cheminės medžiagos tik kitu santykiu. Bičių duonos biologiškai aktyvios savybės išlieka ilgiau negu žiedadulkių. Todėl daugelis autorių laiko, kad bičių duona yra vertingesnis baltyminis maistas už žiedadulkes.Koriuose geriausiai duona išsilaiko, jei ji būna užpilta medumi ir uždengta dangteliais. Bičių pavasariniam maitinimui atrenkama duona rusvos spalvos koriuose. Duonos galima išimti iš avilių su senais koriais rudenį, kai bitės ruošiamos žiemai. Tokie koriai, išsukus medų, sustatomi už diafragmos, kad bitės išvalytų medaus likučius ir nusausintų duoną. Išimti iš avilių koriai su duona 2-3 paras dar džiovinami džiovykloje su aktyviąja ventiliacija 40oC temperatūroje ir tuojau iš jų išimama duona. Smulkesnė ir pagal reikalą dalis stambesnės duonos, kurioje būna dar apie 2% korių dalelių, skiriama bitėms maitinti pavasarį. Žmonių maistui vartojami tik stambūs bičių duonos gabalėliai. Ilgai laikoma koriuose duona rudenį iš oro prisitraukia drėgmės, apkarsta ir supelija.Peršalus duona praranda maistinę vertę.

4,5 PIKIS

Pikį bitės renka nuo įvairių augalų pumpurų, lapų, stiebų, jaunų ūglių, kai kurių lapuočių ir spygliuočių medžių žievių dervas. Teigiama, kad dalį jų bitės gauna ir iš žiedadulkių apvalkalėlių. Surinktus dervinės medžiagos nešulėlius bitės pripildo prie užpakalinių kojų krepšelių pakraščiuose esančių plaukelių ir parneša į avilius.Prie jų primaišo seilių laikų sekreto, vaško, žiedadulkių, suminko priekiniais žandais ir gauna klijinę medžiagą, vadinama pikiu.
Pagal jo paskirtį skiriamos dvi rūšis:
1. Pikis balzamas ( tai gryna dervinė medžiaga, pasižyminti labai stipriomis dezinfekuojančiomis savybėmis. Juo bitės padengia visas korių akeles – juos dezinfekuoja. Naujai pasiūti koriai, ištepti šiuo pikiu, įgauna gelsvą spalvą ir darosi tvirtesni)
2. Pikis ( naudojamas bičių avilio plyšiams užpildyti. Juo bitės užlieja lubelių ir diafragmų plyšius, sumažina rudeniop avilio lakas, ištepa avilio sienas, rėmelių skirtukus, užklijuoja siauresnius praėjimus, pro kuriuos jos negali pralįsti. Aplipdo rėmelius ir į avilio vidų įsiveržusių pelių, varlių, vabzdžių ir kitų gyvių lavonus.)
Pikio cheminė sudėtis, spalva ir aromatas priklauso nuo surinkimo vietos ir jo botaninės kilmės. Tai žalsvai geltona, minkšta ir lipni pikio kvapo medžiaga, vadinama pikio vašku. Patekusi į vašką, blogina jo kokybę – vaškas darosi lipnus, netinka dirbtiniams koriams gaminti. Pikis būna labai įvairių atspalvių: nuo tamsiai žalios iki pilkos ir rudos spalvos; paviršius dažnai blizga, lyg nupoliruotas.Jo kvapas labai stiprus, malonus, specifinio aromato, skonis kartokas, aštrus.Geriau tirpsta pašildytuose tirpikliuose. Jis nepraleidžia oro ir drėgmės. Pati vertingiausia pikio savybė yra jo biologinis aktyvumas ir antimikrobinis veikimas. Hermetiškai įpakuotas, sausoje vėsioje patalpoje ir apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių antimikrobinės savybės pikis išlaiko 3-7 metus.

4.6 PIENELIS

Bičių pienelis yra bičių darbininkių priekinių žandų ir ryklės liaukų sekretas. Jį išskiria nuo 4-15 dienų amžiaus bičių maitintojų liaukos. Pieneliu bitės pirmąsias 3 dienas maitina bičių ir tranų lervutes, o 5 dienas – motinines lervutes. Motininės lervutės maitinamos labai gausiai. Pienelis kuriuo bitės maitina motinines lervutes, skiriasi nuo pienelio, kuriuo maitinamos bičių tranų lervutės. Todėl jį priimta vadinti bičių motininiu pieneliu arba tiesiog bičių pieneliu. Pienelis esti baltas arba baltai gelsvas, tirštas (grietinės tirštumo, perlamutrinio blizgesio).
Bičių pienelis yra specifinio kvapo aštraus ir rūgštoko (pH 4.1-4.8) skonio medžiaga, turi antibiotinių savybių. Stipriausias antibiotinis poveikis esti 1-2 dienų pienelio. Bičių pienelis ir jo tirpalai santykiu nuo 1:10 iki 1:100 veikia 19 rūšių bakterijų ir kai kuriuos virusus. Jo tirpalai skatina daugelio augalų sėklų dygimą ir pagreitina augalų augimą.
Bičių pienelio poveikis buvo išbandytas daugeliui vabzdžių ir gyvulių. Bičių lervutė maitinama pieneliu 3 dienas, per 21 dieną išsivysto į bitę darbininkę, gausiai maitinama 5 dienas per 16 dienų – į pilnavertę patelę-motiną, kuri 2.5 karto sunkesnė už darbininkę ir per parą gali padėti daugiau kaip 2000 kiaušinėlių, kurie gerokai viršija jos pačios masę. Pieneliu maitinama motina gali išgyventi 6 metus. Bitės medunešio metu išgyvena tik 35-40 dienų. Jūrų kaulytės, pelės, žiurkės, triušiai, ožkos, vešeliai ir kiti gyvūnai, gavę su maistu ar injekcijomis pienelio, vystėsi daug geriau, daugiau priaugo buvo atsparesni ligoms.
Nuo 1950 m. pradėta išsamiai tirti bičių pienelio poveikį žmogui. Įvairių pasaulio šalių klinikose nustatyta, kad pienelis didina bendrą žmogaus atsparumą ligoms, stimuliuoja apsaugines jėgas, reguliuoja vidinės sekrecijos liaukų veiklą, teigiamai veikia nervų sistemą, stiprina širdies veiklą, gerina kraujo apytaką ir sudėtį, normalizuoja jame cukraus kiekį. Vyresnių žmonių organizme pienelis reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina atmintį, klausą, regėjimą, žadina apetitą. Žmogaus organizmas pasisavina apie 80% visų jame esančių medžiagų. Nustatyta, kad bičių pieneliu sėkmingai galima gydyti daugelį žmonių ligų. Kosmetikoje pienelis naudojamas įvairiems kremams gaminti. Kai kuriose pasaulio šalyse gaminami daugiau kaip 20 bičių pienelio preparatų. Tai tirpalai, tabletės, žvakutės, tepalai, kremai, aerozoliai.
4,7 NUODAI

Nuodus bičių pilvelyje gamina prie geluonies esančios dvi nuodų liaukos: didžioji- rūgščios, o mažoji- šarminės reakcijos. Veikliausios liaukos esti 10-12 dienų bitės. Vėliau jos degeneruoja.Bitės pagaminti nuodai laikomi nuodų pūslėje ir mažojoje liaukoje. Bitei geliant, jie susimaišo geluonies iešmelio vamzdeliuose ir pasidaro stiprūs nuodai: patekę į geluonies iešmelio padarytą žaizdą, mažesnius gyvius jie užmuša, o stambesniems sukelia deginantį skausmą ir tinimą. Bičių nuodai neveikia gyvačių, rupūžių, vėžlių, ežių ir meškų. Bičių nuodai yra chemiškai sudėtinga ir galutinai neištirta medžiaga. Juose randama 30-50% sausų medžiagų, 13 baltymų ir peptidų, daugiausia melitino, kuris laikomas svarbiausia bičių nuodų veikimo dalimi, 18 amino rūgščių, 2 angliavandeniliai, riebalų rūgščių (svarbiausia skruzdžių), riebalų ir stearino, 11 neorganinių elementų, aromatinių, lakiųjų medžiagų ir dar nenustatytų junginių. Nuodų sudėtyje dabar išskirtina 50 įvairių medžiagų ir mineralinių elementų.
Bičių nuodai yra skaidrūs, aštraus kvapo ir deginančio skonio skystis. Jie ore greit džiūsta – kristalizuojasi. Skystų nuodų specifinė masė 1.085-1.131, pH 4.5-5.5. sausi nuodai yra smulkūs, baltai pilkos spalvos kristalai, lengvai tirpsta vandenyje, jo mišiniuose su glicerinu, sunkiau – rūgštyse ir riebaluose, netirpsta spirite. Koncentruotos rūgštys ir šarmai, saulės šviesa ir aukšta temperatūra (60-150 C) sunaikina biologiškai aktyvias bičių nuodų medžiagas. Bičių nuodai pasižymi stipriu antibiotiniu veikimu. Jų tirpalai santykiu 1:100 iki 1:1000 veikia žudančiai 17 rūšių mikrobų. Hermetiškai uždarytame tamsaus stiklo inde bičių nuodai išsilaiko nepakitę keletą metų. Bičių nuodais galima gydytis ir tiesiogiai – pagauta bitė priverčiama gelti į reikiamą kūno dalį. Taip gydantis, negalima tiksliai dozuoti jų pagal organizmo būklę ir ne visuomet turima bičių. Todėl nuodai iš bičių atimami ir paruošiami atitinkamu būdu. Įvairių šalių farmacijos fabrikuose pagaminama daug visokių preparatų su tiksliai nurodytu nuodų kiekiu.

4,8 EKSPRESINIS MEDUS

Ekspresinis medus gaunamas maitinant bites: morkų, burokėlių, obuolių, kriaušių, slyvų ir kt. sultimis. Tačiau bitės kurios buvo panaudotos ekspresinio medaus gamybai stipriai susidėvi nebetinka žiemojimui. Didelę paklausą ekspresinis medus turi Prancūzijoje.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. P. KAROSAS “BITININKYSTĖ KIEKVIENAM” 2000m.
2. A. BALŽEKAS “BITININKO ŽINYNAS” 1987m.
3. J. STRAIGIS “ BITININKYSTĖ” 1994m.
4. ŽURNALAS “BITININKYSTĖ” 1995m.

TURINYS

1 INVENTORIUS
1,1 AVILIŲ TIPAI.......................1

1,2 RĖMELIŲ STANDARTAI.................2

1,3 INVENTORIUS BIČIŲ PRIEŽIŪRAI..............2

1,4 INVENTORIUS MEDAUS IŠSUKIMUI IR IŠFASAVIMUI.....2

1,5 INVENTORIUS ŽIEDADULKIŲ GAMYBAI..........3

1,6 INVENTORIUS DUONELĖS PERDIRBIMUI.........4

1,7 INVENTORIUS VAŠKO PERDIRBIMUI............4

1,8 INVENTORIUS PIKIO RINKIMUI...............5

NAUDOTA LITERATŪRA

1.P. KAROSAS “BITININKYSTĖ KIEKVIENAM” 2000m.
2.A. BALŽEKAS “BITININKO ŽINYNAS” 1987m.
3.J. STRAIGIS “ BITININKYSTĖ” 1994m.
4.ŽURNALAS “BITININKYSTĖ” 1995m.

1 INVENTORIUS

1,1 AVILIŲ TIPAI

Mūsų Respublikoje labiausiai paplitę dabartiniai šešiolikarėmiai (16 – M) aviliai su 1-2 meduvėmis. Toks avilys yra šiltasienis, turi šiltą priešakinę ir užpakalinę sieną ir dvigubą šiltą dugną yra kompaktiškas, neišardomas, jį patogu vežioti, tik blogai, kad gana sunkus, apie 60-70 kg, sunku pakrauti ir iškrauti. Juose bitės žiemoja lauke apytiksliai ant 7-9 rėmų. Priekinėje avilio sienoje (apačioje) yra anga – laka, kurios dydis yra reguliuojamas lakos kamščiu. Lakos apačioje yra prielakis, o viršuje – viršlaikis. Avilio stogas plokščias, kad vežant avilius būtų galima sudėti vieną ant kito. Stogas skardinis, su ventiliacinėmis angelėmis šonuose. Avilio stovo aukštis rekomenduojamas pagal bitininką, bet neaukštesnis kaip 40 cm. Jis metalinis arba savos konstrukcijos pasigamina patys bitininkai. Pilnas avilys sveria apie 80 kg.

Daugiaaukštis avilys yra kelių aukštų (graižų). Aukšte telpa 10 435*230 mm rėmų. Bitininkaujant dvejuose aukštuose, papildomai uždedami ir magazinai su pusrėmiais. Trijų aukštų daugiaaukščio avilio korių plotas prilygsta šešiolikarėmio avilio su vienu magazinu plotui. Aviliai su pusrėminiais magazinais naudojami bitidėse.

Nukleusai – tai įvairių konstrukcijų mažarėmiai aviliukai, skiriami bičių motinėlių brendimui ir jų poravimui. Viename aviliuke įrengiamos 2 , 4 net 8 patalpėlės mažoms šeimoms. Tuose nukleusuose lakos įrengiamos įvairiose vietose.

Visi aviliai (išskyrus bitidžių), kad nepūtų, nudažomi. Bitės geriausiai skiria baltą, mėlyną ir geltoną spalvas. Bityne, kai aviliai statomi greta vienas kito arba grupelėmis, juos reikėtų dažyti skirtingomis spalvomis, kad bitės lengviau orientuotųsi, mažiau klaidžiotų.

Dviaukštis avilys turi 2 aukštus po 12 rėmų kiekviename. Bitės žiemoja viename aukšte, aukštai turi dvigubas šiltas sienas (retai – viengubas), nuimamą dugną ir stogą. Lizdai plečiami laipsniškai, kai pirmas aukštas užpildomas, iš jo pakeliami 2-3 koriai su perais bei motina ir duodamas vienas dirbtinis bei pasiūtas korys, o apatinio aukšto išimtų korių vietoje duodami dirbtiniai koriai. Kai antras aukštas užpildomas, tada visi dengti perai perkeliami į viršų, o nedengti į apačią. Čia dengti perai išsirita, į jų vietą bitės pripils medaus, o medus kopiamas tik iš antro aukšto.

Gulstiniuose aviliuose bitininkauti lengviausia, nes galima išauginti stiprias šeimas ir motinas padėjėjas, lengva išvengti spietimo. Atsiradę lopšeliai perkeliami už atsarginės užtvaros ir sudaroma pagalbinė šeimelė su lopšeliu arba sena motina. Šis avilys turi 24 rėmus, kartais dedamos net meduvės. Trūkumas – jis labai sunkus, netinka vežioti. Labai gerai juose laikosi Kaukazo bitės, ypač su motinomis padėjėjomis, juose motinas lengva keisti. Jie tinka sodybos bitininkystei, kur prižiūrima keletas bičių šeimų.

Bitidės būna stacionarios arba važiojamos. Mūsų respublikoje labiau paplitusios vežiojamos, turinčios šasi. Jas gali tempti traktoriai, sunkvežimiai, ar net lengvieji automobiliai. Jeigu bitidė su specialiais stovais, ją galima vežti tik sunkvežimiu, kurio kėbulas pakeliamas vertikaliai.

Bitidėse tinkamiausi daugiaaukščiai aviliai, kurie sudedami dviem eilėmis arba išdėstomi įvairiai, tuomet lakos nebūna vienoje eilėje, bitės geriau orientuojasi.

Platformos. Tai įvairių konstrukcijų įrengtos šasi, ant kurių išdėstomi aviliai. Platformų aviliai nekilnojami, tai palengvina bitininkavimą.

1,2 RĖMELIŲ STANDARTAI

Avilių tipai ir rėmelių standartai:

Avilio tipas Rėmai (mm) Pusrėmiai (mm)
Šešiolikarėmis (A16-M) 435*300 435*145
Dviaukštis 435*300
Daugiaaukštis 435*230
Gulstinis 435*300
Daugiaaukščiai drevių tipo 300*212,5
Sodybiniai, su dviem lakomis 300*435 435*145
Dango-Blato 435*300
Vokiečių-Candero 420*220
Vokeičių “Normal” 370*223
Lenkų Levickio 240*443
Čekų “Universal” 390*240
Suomių Langstoro 448*232
Vengrų NB 18 420*360

1,3 INVENTORIUS BIČIŲ PRIEŽIŪRAI

Bitininkystės, kaip savarankiškos žū šakos, darbams vartojami įvairios paskirties įrankiai, prietaisai ar įrengimai. Bitininkavimo įrankiai skirstomi į grupes.

Rėmas – pagrindinė bitininkavimo priemonė, sudėtinė avilio dalis. Geriausia ir pigiausia medžiaga rėmams yra nesmalinga ir nešakota pušies ar eglės mediena. Kai kuriose valstybėse rėmai gaminami iš plastmasės ir yra išardomi.

Darbams prie bičių bitininkai privalo turėti tris būtinas priemones: apsauginį tinklelį veidui, dūminę ir bitininko kaltą. Tvarkingi bitininkai dėvi ir specialiai apsiūtus apsiaustus. Kitiems darbams bei koriams nešti reikalingos specialios dėžutės, izoliaciniai narveliai motinėlėms, trangaudės, maitintuvės, šluotelės, skiriamosios bitinės tvorelės, cukraus sirupo paruoštuvai bei išpilstytuvai.

Prie sudėtingesnių prietaisų priskiriami valcai dirbtiniams koriams gaminti, slėgtuvas viržiniam medui iš korių išimti, termokamera, elektrinis dirbtinių korių lydytuvas.

Iš apsaugos priemonių naudotina palapinė. Ji tinka tada, kai bitės apžiūrimos pablogėjus orui, nesant medunešio, norint apsisaugoti nuo vagilių. Bites vežant ar izoliuojant aviliuose, virš lizdo rėmų uždedami specialūs rėmai su tinklu, gerinantys vedinimą ir sulaikantys bites. Rudenėjant į avilių lakas įdedamos grotelės, kad į avilius neįlįstų pelių. Šiltnamiuose taikomi bičių surinktuvai. Pjaunant žydinčius augalus, pjovimo agregatų priekyje pritaisomi vabzdžių nubaidytumai.

Bičių apsaugai nuo ligų ir kenkėjų būtinas specialus inventorius. Iš didesnių – sanitarinės ir gydomosios termo kameros. Jos vartojamos erkėms nuo bičių pašalinti. Purškimui reikalingi purkštuvėliai, fumigavimui – dūminimo prietaisai.

1,4 INVENTORIUS MEDAUS IŠSUKIMUI IR IŠFASAVIMUI

Medaus kopimo inventorius: radialiniai medsukiai, medsukiai apverčiamais rėmais, medaus atidengimo stalai, vibraciniai peiliai, šakutės medui atidengti, paprasti peiliai medui atidengti, indai medui nusistovėti, medaus filtras, siurblys medui perpumpuoti, tara medui, (cilindrai), tara medaus dangteliams, svarstyklės.

Rėmai su atviru medumi statomi į medsukio kasetes ir pradedami sukti iš pradžių lėtai, kad nesulūžtų sunkūs koriai, paskui pasukus kasetes į kitą pusę – greičiau. Dėl išcentrinės jėgos medus ištrykšta iš akučių ant bako sienelių. Medus suteka ant medsukio dugno.

Bitininkystės inventoriaus gamyklos gamina chordialinius medsukius su kietai pritvirtintomis ir apsiverčiančiomis kasetėmis. Jie gali būti ir rankiniai ir mechanizuoti, bet sudaryti pagal vieną principą. Pavyzdžiui, keturių rėmų chordialinis medsukis su apsiverčiančiomis kasetėmis susideda iš cilindrinio bako su konusiniu dugnu, kurio viduje sukasi rotorius. Pagal jo parametrą ant ašelių pakabintos keturios laisvai pasisukančios kasetės. Kiekvienos kasetės stačiakampio karkaso priekinė ir užpakalinė sienelės uždengtos metaliniu tinkleliu, apsaugančiu korius nuo suardymo. Rotorius pritvirtintas dviem guoliais viršutinėje ir apatinėje bako dalyje. Sukamasis judesys jam perduodamas dantyto perdaviklio, sudaryto iš dviejų konusinių sraigtų. Apatinėje bako dalyje medui nupilti padaryta anga, sandariai uždaroma čiaupu.

Toks keturių rėmų chordialinis medsukis M4R skirtas naudoti bitynuose, turinčiuose 100-150 bičių šeimų. Medsukio bakas padarytas iš lakštinio aliuminio. Jo skersmuo 660 mm. Bako matmenys – 820*960 mm, dugnas konuso formos. Dugno medaus kišenėje telpa iki 35 kg medaus. Kiekvienoje kasetėje telpa vienas lizdinis ar du pusrėmiai. Medsukio rotorius dirba 160 apsisukimų per minutę, automatiškai pats išsijungia, našumas iki 78 rėmų per valandą, svoris – 27,7 kg.

1,5 INVENTORIUS ŽIEDADULKIŲ GAMYBAI

Žiedadulkės iš bičių atimamos tam tikrais rinktuvais. Naudojami trijų tipų rinktuvai:
4. pakabinami avilio išorinėje pusėje ties laka;
5. įdedami į avilio vidurį ant dugno;
6. įdedami į pastogę virš lizdo.
Patogiausi ir dažniausiai naudojami prieš lakas pakabinami rinktuvai. Plokštelė į korpusą įstatoma statmenai arba gulsčiai taip, kad visos grįžtančios iš lauko bitės pralystų pro skylutes. Belysdamos pro skylutes bitės nubraukia iš krepšelių nuo užpakalinių kojų dalį žiedadulkių kamuolėlių. Kad bitės lengviau ir greičiau pralystų pro skylutes, latvių gaminamų rinktuvų plokštelių vidaus pusėje yra 2 mm iškilimai. Žiedadulkės krinta žemyn pro 3×3 mm nerūdijančio metalo tinklą į surinkimo dėžutę, į kurią neturi patekti bitės. Geriau, kai dėžutė padaryta iš tankaus nerūdijančio sietelio – žiedadulkės visą laiką vėdinasi, nekaista, mažiau jose lieka drėgmės. Labai didelę svarbą turi skylučių eilių kiekis plokštelėje. Plokštelėje rekomenduojama palikti 3 skylučių eiles. Žiedadulkių rinktuvai turi būti su atitinkamo dydžio stogeliais, kad lyjant į dėžutes su žiedadulkėmis nepakliūtų vandens. Geriausia virš rinktuvo pakabinti papildomą, gerai pritaikytą vandeniui į galus nutekėti 20 cm pločio skardinį arba lentinį skydą. Užkabinus rinktuvus, reikia 2-3 d. plokšteles palaikyti pakeltas, kad bitės priprastų prie naujos lakos sudėties. Žiedadulkes rinktuvais iš bičių galima atimti tik palaikomojo medunešio metu, kai arti bityno (netoliau, kaip 1 km gausiai žydi daug žiedadulkių turintys augalai). Žiedadulkes rinkti tikslinga tik iš ryto kai bitės gausiai jas neša. Rinktuvai iš bičių atima apie 30% parneštų žiedadulkių, bet kartu trukdo bitėms dirbti.
Žiedadulkes iš rinktuvų reikia išimti kasdien ir tuojau pat jas ruošti konservavimui. Atimtos žiedadulkės iš tolimesnių skyrių pervežamos gerai vėdinamose dėžėse, supiltos 5-8 cm storio sluoksnių. Dėžių sienelėse turi būti vėdinamieji langeliai su sieteliais. Lietuvoje žiedadulkės dažniausiai džiovinamos. Džiovinti kambario temperatūroje negalima nes tokiomis sąlygomis ant jų dauginasi pelėsiai, jos genda – apkarsta. Žiedadulkės džiovinamos sėklų daiginimo termostatuose TPS – 3 arba specialiose džiovyklose su gera oro trauka 38-400 C temperatūroje ant kaproninių tinklų 0.5 cm storumo sluoksniu. Per 2-3 paras žiedadulkės išdžiūsta tiek, kad jose lieka 7-8% drėgmės, žūva kandžių vikšrai, erkės ir vabzdžiai, nustoja daugintis mielės ir fermentai. Jos užsikonservuoja. Išdžiūvusios žiedadulkės perleidžiamos per mažą fuktelį. Išvalytos žiedadulkės supilamos į stiklainius ir hermetiškai uždaromos.

1,6 INVENTORIUS DUONELĖS PERDIRBIMUI

Duonai iš senų korių išimti naudojama daržovių sėklų kuliamoji mašinėlė. Išdžiovinti koriai sulaužomi, susmulkinami 3-5 cm gabalais ir sumetami į įjungta mašinėlę. Mašinėlės geležiniai strypai per 0,5-1 min. sulaužo korius ir nutrina bičių perų marškinėlius nuo duonos. Atidarius apačioje dangtelį, sutrinta masė išbyra į rinktuvą. Uždarius dangtelį dedami nauji korių gabalai. Masė iš rinktuvo persijojama per 4×4 ir 2×2 mm akučių sietus. Likusi sietuose bičių duona dar kartą perleidžiama per mašinėlę. Iš kiekvieno sieto atskirai – baigia nusitrinti marškinėliai ir vėl persijojama per abu sietus. Gaunami 3 įvairaus stambumo duonos mišiniai su vaško trupiniais,. Kiekvienas jų praleidžiamas atskirai per mažą fuchtelį, taikant atitinkamo stiprumo oro srovę ir sietų akučių dydį. Taip atsiskiria lengvesnės vaškinės korio dalys. Išvalyta duona papildomai džiovinama džiovykloje 2-3 dienas 40 C temperatūroje, kad joje liktų 8-10 % drėgmės – suspausti į sauja atvėsusios duonos gabalėliai turi laisvai pabirti.
Neturint daržovių sėklų kuliamosios mašinėlės, duona rekomenduojama išimti šiuo būdu: pašildytu peiliu nupjaunamas akelių viršus iki duonos paviršiaus ir atpjaunama duoną nuo vidinės korio sienelės. Duonos likučiai sujudinami atakiavimo šakutėmis ir iškratome. Atpjauta duona sulaužoma į ne didelius 1-3 cm gabalėlius, sumaišoma medumi santykiu 1:1, permalama mėsai malti mašinėle, sudedama į stiklainiu, užpilama iš viršaus plonu medaus sluoksniu ir uždengiama dangteliais.

1,7 INVENTORIUS VAŠKO PERDIRBIMUI

Vaško perdirbimo inventorius: garo katilas KV-200, vaško slėgtuvas, statinė vaško žaliavai virti, garinis vaško lydytuvas, indai vaškui nusistoti, dėžės vaško žaliavai laikyti iki perdirbimo, vaško centrifuga FM-601-K, saulinis vaško lydytuvas, elektrinis prietaisas dirbtiniams koriams lydyti.

Iš senų korių vaškas išspaudžiamas įvairiai. Tik labai svarbu atminti, kad ir kaip mes apdorotume vašką, jį virinti turime distiliuotame, arba lietaus vandenyje, jokiu būdu ne artezinio šulinio, nes jis yra kietas ir turi daug kalkių, druskų. Kalkės – karbonatai, reaguoja su vaško rūgštimis ir susidaro muilai, emulsija, blogas nekokybiškas vaškas.

Išspaustas vaškas virinamas inde su minkštu vandeniu ir apdengtas paliekamas parai nusistovėti. Toks būna švaresnis. Vaško išeiga tokia pati, kaip ir spaudžiant gariniu vaško lydytuvu. Prieš paliekant vašką nusistovėti,reikia jį iškošti per marlę, kad neliktų lengvų nuosėdų. Sunkiausios nusėda vaško apačioje ir atšalus nugramdomos. Kuo snesnius korius lydome, tuo mažiau vaško gauname, nes jis lieka kokonuose – atliekose.

Saugus vaško lydymas. Žmonės dirbti prie vaško lydytuvo gali tik su pirštinėmis. Perdirbant vaško žaliavą arba dezinfekuojant vaško lydytuve bitininkystės inventorių, būtina atidžiai stebėti, kad nutekamasis vamzdelis neužsikimštų, laisvai praleistų garą, vašką ir kondensatą. Priešingu atveju bus pažeistas vaško lydytuvo hermetiškumas ir gali baigtis dirbančio žmogaus trauma. Dirbant prie vaško lydytuvo, reikia saugotis neapsideginti veido, todėl pasižiūrėti į vaško lydytuvo vidų galima ne iš karto atidarius dangtį, o palaukus bent 30 sekundžių, kol išeis karštas garas.

1,8 INVENTORIUS PIKIO RINKIMUI

Pikio rinkimas – kruopštus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Vasara jis renkamas nuo avilių sienų, falcų, lubelių ir diagramų, kiekvieną kartą apžiūrint bičių lizdus, o žiemą – nuo naudotų rėmelių, magazinų ir lizdelių. Daugiausiai pikio bitės surenka miškinguose vietovėse pavasarį ir baigiantis vasarai. Iš stiprios bičių šeimos surenkama 50-120 g pikio. Intensyviai jį atimant iš bičių, miškinguose vietovėse jo išeiga gali padidėti iki 200-500 g. Pikio surinkimo būdo pagrindas toks – išnaudoti bičių instinktą užtaisyti avilio plyšius pikiu. Siūloma luobelių lenteles daryti 2-3 cm pločio arba standartinėse luobelių lentelėse kas 1 cm išpjauti plyšius, dėti tarp rėminius skirtukus, juos daryti siauresnius arba su išilginiais pjūviais; vietoj luobelių naudoti švarius medžiagos gabalus arba specialias pikio surinkimo groteles, po medunešio ant lizdo vietoj magazino uždėti specialų 5-8 cm aukščio rentinį su plyšiais arba skylėmis šonuose; diafragmose išgręžti skylutes arba išpjauti skylutes; tarp aukštų ir magazinų palikti plyšius po medunešio palikti dideles lakas. Plyšiai pikiui rinkti turi būti 2-3 mm pločio.

Pikiui rinkti nuo rėmelių, lystelių ir luobelių lentelių reikia turėti specialią dėžutę. Prie jos krašto pritvirtinamas pikio valytuvas. Pertraukus per jį lystelę, pikis subyrą į dėžutę. Nuo avilio sienų, falcų, diafragmų pikis švariai nuvalomas kaltu. Avilio ir magazino sienos, rėmeliai, lystelės, luobelės ir diafragmos turi būti pagamintos iš obliuotos medžiagos, kad į pikį patektų kuo mažiau medžio gabalų. Surinkta pikį geriausią laikyti polietileniniuose maišeliuose. Jie dvigubai užlenkiami, užrišami taip, kad kuo mažiau liktų oro.

Leave a Comment