Galaktika ir paukščių takas

PAUKŠČIŲ TAKO TYRINĖTOJAI

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.
Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, ore miesto gyventojai niekada jo aiškiai nemato – balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių šviesos. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir maatematikų.
“Pieno Kelias, – rašė Ptolemėjas,- tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda ir taisyklinga: kinta jos spalva , plotis, žvaigždžių skaičius ir jų išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.”
Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609-10 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Paukščių Taaką sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.
Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo Viljamas Heršelis (1738-1822); jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu.
Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma le

eido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi. Kur Paukščių takas itin šviesus. Iškelta hipoteze, kad Galaktikos centre gali būti kvazaras, arba juodoji skylė. Tikra tai, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.

JUODOJI BEDUGNĖ GALAKTIKOJE?

Prieš 20 metų įtarta, kad mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, esančiame Šaulio žvaigždyno kryptimi maždaug už 28 000 šviesmečių nuo mūsų, slypi milžiniška juodoji bedugnė: radioteleskopais čia buvo aptiktas stiprus radijo bangų šaltinis Šaulio A, o infraraudonaisiais – 3000 šviesmečių skersmens dujų ir dulkių žiedas. 1995 m. 10 m skersmens Keko teleskopu pradėta tirti 200 žvaigždžių, esančių netoli Galaktikos centro. Netrukus tarp jų buvo rasta 20, kurios skrieja kone 10 kartų greičiau nei kiitos žvaigždės. Iš jų judėjimo nuspręsta, kad mūsų Galaktikos centre slypinčios juodosios bedugnės masė gali siekti 2.5 mln. saulių. Beje, viena arčiausiai Galaktikos centro buvusi žvaigždė per tą laikotarpį dingo. Ar ji prasmego į juodąją bedugnę, ar tiesiog nutolo anapus jos, astronomai nežino ir galbūt niekada nesužinos.

IŠ KO SUSIDARĖ GALAKTIKOS?

Iš mažų ir neišraiškingų pirminių galaktikėlių, – sako JAV, Prancūzijos ir Nyderlandų astronomai, vieną tokią aptikę Slibino žvaigždyne už 13,4 mlrd. šviesmečių nuo mūsų. Galaktikėlė yra maždaug 500 šviesmečių skersmens, ją sudaro gal tik koks milijonas žv

vaigždžių. Šio darinio skersmuo 200 kartų, o masė 100 000 kartų mažesni lyginant su mūsiške Paukščių Tako galaktika. Tai statybinė plyta, iš kokių per milijardus metų susidarė stambios nūdienės galaktikos.
„Plytą“ rasti padėjo „padidinamasis stiklas“ – tūkstančius galaktikų jungiantis spiečius Abell 2218. Jo suminė masė 10 000 kartų viršija mūsų Galaktikos masę. Būdamas už 2 mlrd. šviesmečių nuo mūsų, spiečius veikia kaip gravitacinis lęšis: fokusuoja ir sustiprina anapus jo esančių objektų šviesą. Kadangi atskiros galaktikos spiečiuje nėra pasiskirsčiusios tolygiai, lęšis nėra taisyklingas ir duoda iškreiptą vaizdą. Taip spiečiaus nuotraukoje atsirado įvairaus dydžio bei ryškumo lankai. Ieškodami tolimiausių Visatos objektų, astronomai atkreipė dėmesį į blausų lankelį apatinėje Abell 2218 nuotraukos dalyje ir paprašė šią vietą nufotografuoti Hablo kosminiu teleskopu. Naujojoje nuotraukoje šalia lankelio išniro dvi beveik vienodos rausvos dėmelės. Ištyrus jų spektrus paaiškėjo, jog tai yra maždaug 30 kartų sustiprintas, tačiau negrabaus gravitacinio lęšio perpus padalytas minėtos galaktikėlės vaizdas.
Tiriant galaktikų spiečius, iki šiol rastos trys archainės galaktikėlės, tačiau ši – pati tolimiausia. Jos žvaigždėms ne daugiau kaip 2 mln. metų. Laikant, kad Visatos amžius lygus 14 mlrd. metų, galaktikėlė žvaigždėmis sužibo, praėjus 600 mln. metų po Didžiojo Sprogimo. Pasak atradėjų, artėjame prie ribos, kai vėstančią Visatą apgobusioje tamsoje pulkais sužibo pirmųjų žvaigždžių žiburiai. Tiksliau ją nustatyti padės Naujosios kartos kosminis teleskopas NGST), kurį žadama paleisti 2009 m.

GALAKTIKOS SANDARA

JAV as

stronomas H. Šaplis, šio amžiaus pradžioje stebėjęs kintamąsias Lyros RR tipo žvaigždes kamuoliniuose žvaigždžių spiečiuose, apskaičiavo mūsų Galaktikos disko spinduli – 50000 šviesmečių. Jis taip pat apskaičiavo, kad mūsų Saulė jame skrieja per 32000 šviesmečių nuo Galaktikos centro.
Iš kosminių kūnų sklindančios regimosios šviesos, infraraudonųjų spindulių bei radijo bangų tyrimais per pastaruosius 50 metų nustatyta, kad mūsų Galaktikos diskas nėra ištisinis kaip sklindis. Žiūrint iš tolo, jame, kaip ir kaimyniniame Andromedos ūke, aiškiai būtų matyti gigantiškos spiralines vijos, nutviekstos gausybės jose skriejančių karštų žvaigždžių. Nuo vieno Galaktikos disko krašto ligi kito turėtų būti apie 100000 šviesmečių. Čia susitelkusi didžioji dauguma iš bemaž J 300 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. Mūsų Saulė nutolusi nuo Galaktikos centro maždaug per 32 000 šviesmečių ir per 100 šviesmečių pakilusi virš Galaktikos pusiaujo plokštumos. Kartu su kitomis disko žvaigždėmis ji skrieja aplink Galaktikos centrą. Lėkdama fantastišku 250 km/s greičiu. vieną ratą aplink Galaktikos centrą Saule padaro tik per 220 milijonų metų. Tai -galaktiniai metai. Per visą savo egzistavimo laiką (5 milijardus metų) ji apskriejo Galaktikos centrą 20 kartų. Per tuos 20 ratų formavosi Saulės planetų šeima, augo ir slinko mūsų planetos žemynai, keitėsi atmosfera, gimė ir rutuliojosi gyvybė, kol galop atsirado žmogus, gebantis žvilgsniu aprėpti ne tik savo planetą ir Galaktiką, bet ir didžiulę Visatos dalį 10 milijardų šviesmečių spinduliu aplinkui.

Žiūrint iš šo
ono, mūsų Galaktika butų panaši į NGC 891, esančią Andromedos žvaigždyne. Galaktikos disko storis ties Saule – maždaug 5000 šviesmečių. Disko viduryje -12000 šviesmečių spindulio kiek suplotas žvaigždžių kamuolys, kuriame ir slypi pati didžiausia mūsų Galaktikos mįsle – jos branduolys.
Iki 1940 metų manyta, kad Galaktikos branduolys yra didžiulis žvaigždžių spiečius, ir tiek. 1943 metais galaktikų spektruose atradus plačias vandenilio emisijos linijas, rodančias galingus dujų srautus, cirkuliuojančius galaktikų branduoliuose arba milžiniškais 1000-3000 km/s greičiais trykštančius iš jų, nuomone apie Galaktikos branduolio struktūra ėmę keistis. 1952 metais atradus radiogalaktikas, imta plačiai kalbėti apie nežinomus procesus galaktikų branduoliuose, išskiriančius milžiniškus energijos kiekius. Ilgai laikytas Galaktikos evoliucijos produktu, Galaktikos branduolys pasirodė besąs jos valdovas: paaiškėjo, kad ne branduolys susidaro galaktikoje, o matyt, visa galaktika formuojasi iš branduolio.

Skiriamos 4 pagrindines Galaktikos komponentės: 1) centrinė suploto sferoido formos koncentracija (baldžas) ; 2) disko komponentė, apimanti objektus, esančius pagrindinėje plokštumoje ir abipus jos per 15000-50 000 šviesmečių nuo Galaktikos centro; 3) sferinė Galaktikos komponentė (halas), kurios spindulys – apie 100000 šviesmečių; 4) Galaktikos vainikas, gaubiantis tris minėtąsias komponentes maždaug 300000 šviesmečių spinduliu. Tai savotiška Galaktikos aureole, sudaryta iš labai retų dujų. Galimas daiktas, vainike skrajoja ir pačių pirmųjų, seniai mirusių Galaktikos žvaigždžių liekanos – nematomos juodosios skylės ar neutroninės žvaigždės.
Visa mūsų Galaktikos mase – apie 3,1041 kg. Iš tos medžiagos būtų galima nulipdyti kelis šimtus milijardų tokių žvaigždžių kaip mūsų Saulė. Tačiau ne visa medžiaga susitelkusi žvaigždėse. Visame Galaktikos tūryje (sferoje) pasklidusios labai retos vandenilio dujos, o disko plokštumoje susitelkę didžiuliai kosminių dujų ir dulkių debesys. Tarpžvaigždinė .medžiaga susilpnina tolimų žvaigždžių šviesą, ir jos atrodo tolimesnės ir raudonesnės, negu iš tikrųjų yra. Šį reiškinį – tarpžvaigždinę ekstinkciją – astronomai suprato ir išmoko įskaityti žvaigždžių ir galaktikų stebėjimuose tik prieš pusšimtį metų.

GALAKTIKOS CENTRE – SALDU
Kodėl? Ogi todėl, kad ten esama cukraus. Galaktika – ne pyragaitis, niekas jos cukraus pudra nebarstė. Tačiau Šaulio žvaigždyne už 26 000 šm nuo mūsų dunksančiuose kosminių dujų ir dulkių debesyse aptikta paprasčiausia cukraus molekulė – glikolaldehidas. Ji sudaryta iš 4 vandenilio, dviejų anglies ir dviejų deguonies atomų. Jungdamasi su kitomis molekulėmis, ji gali virsti dedamąja nukleino rūgščių dalimi – riboze arba visiems žinoma gliukoze.
Iki šiol kosminiuose debesyse rasta apie 120 molekulių. Paprasčiausios sudarytos iš dviejų, sudėtingiausios – iš 13 ir daugiau atomų. Tarp jų nemažai organinių. Tarpžvaigždinio cukraus atradimas dar kartą patvirtino, kad žaliavos gyvybei kosmose netrūksta. Kitas dalykas – sąlygos, kuriomis ši žaliava sulapotų plačiašakiu gyvybės medžiu.

ANAPUS PAUKŠČIŲ TAKO
Kad ir kaip įspūdingai atrodo Paukščių Takas, daliai astronomų tai kliūtis, užstojanti 15% dangaus skliauto. Dabar ši kliūtis iš dalies įveikta: iš 4 šalių Australijoje susibūrusi 30 entuziastų grupė sugebėjo pažvelgti kiaurai Paukščių Taką.
64 m skersmens Parkso radioteleskopu jie trejus metus skenavo pietų pusrutulio dangų neutralaus vandenilio (HI) skleidžiamų radijo bangų ruože. Savaime suprantama, žvaigždžių ir jomis žiburiuojančių galaktikų šitaip nematyti, – tik tamsūs ir šalti vandenilio debesys. Jų rasta šimtąkart daugiau negu buvo žinoma iki šiol. Kai kurie labai dideli – jų masės siekia dešimtis ar net šimtus milijonų saulių. Spėjama, jog tai yra medžiagos likučiai po galaktikų susidarymo. Iš doplerinių poslinkių gautas šių debesų pasiskirstymas atspindi korėtą regimosios Visatos struktūrą 150 mln. šviesmečių atstumu. Išsamus jų tyrimas leistų nustatyti, kokią Visatos dalį sudaro nematomoji medžiaga, koks yra vidutinis Visatos medžiagos tankis ir kokia ateitis – amžinas plėtimasis ar kritimas atgal į singuliarinį tašką – jos laukia. Deja, šis darbas labai imlus: iš viso gauta apie 1,2 milijono spektrų, kurių analizei žadama prašyti visų suinteresuotų astronomų pagalbos.
Ypač įdomiai atrodo vandenilio pasiskirstymas aplink mūsų galaktiką: dvi artimiausios žvaigždžių sistemos – Didysis ir Mažasis Magelano Debesys – skendi dujų sraute, kurį mūsiškė Paukščių Tako galaktika it siurblys traukia į save. Įdomu, kiek tokių „mažylių“ ji yra prarijusi per 10 milijardų evoliucijos metų.

GALAKTIKOS ATMOSFERA

Ji gaubia Galaktikos diską iš abiejų pusių. Storis – nuo 5 iki 10 tūkst. šm. Dujų tankis 1000 kartų mažesnis negu Saulės aplinkoje, užtat temperatūra viršija 300 000 laipsnių. Ši atmosfera nevienalytė: pasitaiko skaidrių properšų ir palyginti tankių debesų, iš kurių vieni tolsta nuo Galaktikos pagrindinės plokštumos, kiti krinta į ją. Trumpai tariant, iš šalies mūsiškė Paukščių Tako galaktika atrodytų tarytum apgaubta permainingo rūko. Žinoma, stebint ne optiniame, ultravioletinių spindulių ruože.
Galaktikos halas minimas kiekviename astronomijos vadovėlyje. Tačiau ne toks karštas ir dinamiškas: didžiuliais greičiais lekiojantys deguonies atomai čia netekę net 6–8 savo elektronų. Šį atradimą padarė 1999 m. birželio 24 d. paleista ultravioletinė observatorija FUSE. Analizuojant jos sukauptus duomenis prieita prie išvados, jog halą sukūrė ir aukštą jo temperatūrą palaiko supernovų sprogimai Galaktikos diske.
Kitas įdomus atradimas Galaktikoje – mirusių žvaigždžių aureolė. Ji rasta gravitacinio lęšio metodu, kurio esmė tokia: tarp stebėtojo ir žvaigždės atsidūręs masyvus kūnas fokusuoja žvaigždės šviesą ir prasilenkimo metu sustiprina jos spindesį. Nuo 1992 m. stebint tankiai žvaigždėmis nusėtas dangaus sritis užregistruota apie 400 sužibimų, kuriuos galėjo sukelti planetos, silpnos žvaigždės ar masyvių žvaigždžių liekanos. Magelano Debesų kryptimi daugumos fokusuojančių kūnų masės artimos Saulės masei, tačiau jų nesimato. Peršasi išvada, jog tai yra evoliucionavusių žvaigždžių liekanos – baltosios nykštukės. Iš viso jų gali būti apie 150 milijardų. Jos sudaro 150 000 šm skersmens ir 90 000 šm storio sferoidą, kuris gaubia Galaktikos diską iš visų pusių. Beje, mirusių žvaigždžių aureolė sudaro vos 5% nematomosios medžiagos masės Žvaigždinės sistemos.

KITI PAUKŠČIŲ TAKO PAVADINIMAI IR JŲ KILMĖS
Lietuviams, kaip ir kitoms tautoms, žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, juosta, nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 milijardų žvaigzdžių sistemos projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas siaura juostele eina per Didžiojo Šuns, Vienaragio, Šienpjovių, Dvynių, Tauro, Vežėjo, Persėjo, Kasiopėjos, Cefėjo ir kitus žvaigždynus, kol pasiekia Gulbę. Čia ties Denebo žvaigžde jis persiskiria i dvi šakas, kurių viena išnyksta Gyvates žvaigždyne, o antroji eina per Laputės, Strėlės ir Erelio žvaigždynus labai platėdama, kol išsilieja į platų kelią, kur iš už horizonto matyti Šaulio žvaigždyno šiaurine dalis. Geriausiai Paukščių Takas matosi rudens vakarais, kai jis eina iš šiaurės vakarų i pietus, beveik per zenitą. Žiemos ir pavasario danguje matyti siauriausia Paukščių Tako dalis.
Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens vakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietų link, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai i šiltuosius kraštus. Pasakojama esą dievas, gyvendamas danguje, labai mylėjęs paukštelius, todėl liepęs angelams nusodinti žvaigždėmis kelią, kad paukšteliai, išlėkdami į šiltuosius kraštus ir pavasarį sugrįždami, žinotų kelią. Apie Gervėčius (BTSR) jis vadinamas Gervių, arba Žąsų, Taku. Pavadinimas Paukščių Kelias žinomas slavams, estams, kirgizams, udmurtams ir kt. Be to, taip ji vadina ir portugalai.
Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėlių Keliu. Sakmėse aiškinama, kad lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėlių Keliu keliauja į dausas. Senovėje žyniai tulisonai ir ligašonai prie mirusiojo sakydavo kalbas ir guosdavo gimines, jog matę velioni kario apranga jojantį ant eiklaus žirgo viduriu dangaus, Vėlių Keliu, su trimis žvaigždėmis rankoje, ir žengiantį į amžinosios laimės būstą bičiulių draugėje.Tuo keliu teisingųjų vėlės patenkančios į dangų.
Vėlių Kelio pavadinimas žinomas daugeliui kaimyninių ir tolimesnių kraštų. Taip ji vadino dauguma slavų. Pvz., Tulos srityje valstiečiai tikėjo, kad per Velykas mirusieji keliasi iš karstų, o Vėlių Kelias nusileidžia ant žemės ir parodo jiems kelią į dangų. Kai kur Vėlių Kelias vadinamas Šventuoju Keliu, kuriuo vėlės patenka į dangų. Liublino ir Volynės srityse tikėta, kad jo viena puse vedanti i rojų, kita – į pragarą, o žvaigždės -tai angelai, sėdintys ant dangaus laiptų su degančiomis žvakėmis rankose, arba kad šis žvaigždžių telkinys yra tiltas iš pragaro į dangų, kuriuo eina vėlės.
Daug kur Europoje Paukščių Takas dar vadinamas Pieno Taku (lot. Via Lactea). Lietuvių liaudis dar iki XIX a. pradžios mane, kad išskrendantiems prieš žiemą paukščiams esą reikalinga kelionėje maisto – jie Pieno žvaigždėse susiranda kuo pasistiprinti. Lietuvių sakmės aiškina, kad Pieno Takas atsiradęs iš to, jog kadaise po dangų vaikščiojusi deivė ir papylusi pieną. Graikų mitas pasakoja, jog Pieno Takas susidaręs iš deivės Heros krutų pieno, kai ji nesutikusi maitinti Heraklio.
Iš Paukščių Tako ryškumo žmonės spėdavo apie orą. Pvz., jei Paukščių Tako žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą – šaltis, jei neryškiai – artinasi dargana. Buvo manoma, kad jei Paukščių Takas nuo Trijų karalių iki grabnyčių esti šviesus ir baltas, tai bus geri ir vaisingi metai, o jei tamsus – lietingi ir šalti.

Galaktikų tipai

Yra spiralės pavidalo galaktikų glaustomis ar plačiai išsiskleidusiomis vijomis.Tarp jų pasitaiko galaktikų , kurių vijos prasideda ne centre, bet iš pailgos skersės , einančios per centrą , galų. Kitos galaktikos atrodo elipsinės ; žiūrint iš Žemės , jų išvaizda kinta nuo pailgų, smrkiai suplotų sistemų iki vos ne skritulio formos objektų. Galiausiai yra netaisiklingųjų galaktikų be jokios formos . Pastarajam tipui priklauso dauguma nykštukinių galaktikų , bet yra ir didelių netaisiklingųjų galaktikų , pavyzdžiui, M 82 – radijo bangų šaltinis Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Hablio klasifikacija
Šiuolaikiniai galaktikų tyrimai prasidėjo po 1924 m., kai Edvinas Hablis (1889-1953), stebėdamas pro Maunt Vilsono observatorijos (Kalifornija, JAV ) 254 cm skersmens Hukerio reflektorių, įrodė , kad egzistuoja savarankiškos , nepriklausančios mūsų Galaktikai žvaigždžių sistemos.Hablis pasiūlė galaktikų klasifikacijos shemą, kuria remiantis veliau buvo sukurtos sudetingesnės klasifikacijos. Hablis išskyrė tris galaktikų tipus: spiralines, elipsines ir spiralines, turinčias skersę. Netaisyklingųjų galaktikų jis neklasifikavo, nors jos tuo meti jau buvo žinomos. Labai norėta žiūrėti į Hablio klasifikaciją kaip į evoliucinę seką. Bet tai yra tik paprasčiausia schema galaktikoms suskirstyti pagal jų plokštumos laipsnį. Elipsinės galaktikos iš tikrųjų yra sferoido arba elipsoido formos ir taip atrodo tik dėl projekcijos. Kol kas apie galaktikas žinoma dar nedaug ir bet kurią evoliucinę seką dauguma astronomų žiūri skeptiškai.
Dar nežinia, kaip iš tiesų susidaro spiralinės vijos, bet tiksliai nustatyta, kad dauguma spiralinių galaktikų disko žvaigždžių skrieja aplink centrą beveik apskritomis orbitomis ta pačia kryptimi. Matyt, ta pačia kryptimi sukasi visa spiralinė struktūra, vilkdama paskui save vijas. Abejojama, ar spiralinės vijos – veikiausiai kažkokia banga, plintanti žvaigždėmis ir tarp žvaigždinėmis dujomis – kosminiu mastu yra ilgalaikis darinys.
Spiralinės galaktikos turinčios, daugybę karštų I populiacijos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos telkinių, atrodo kur kas jaunesnė už elipsines, kuriose vyrauja vėlyvų spektrinių klasių raudonosios milžinės, o difuzinės medžiagos palyginti mažai.
1943 m. JAV astronomas Karlis Seifertas atrado galaktikas, kurių branduoliai primena žvaigždes, o vijos glaudžiai susuktos ir neišraiškingos. Jos vadinamos Seiferto galaktikomis. Šios galaktikos skleidžia radijo bangas, matyt, jose vyksta kažkokie sudėtingi procesai. Puikus Seiferto galaktikos pavyzdys yra M 77 Banginio žvaigždyne; jos masė prilygsta 800 milijardus tokių žvaigždžių, kaip mūsų Saulė, masei.

Hablio konstanta
Dar prieš Hablio tyrimus, įrodžius, kad kad galaktikos yra savarankiškos žvaigždžių sistemos, buvo aptikta, jog daugiau kaip 40 galaktikų, kurių spektogramos pavyko, tolsta nuo mūsų. Tai buvo nustatyta pagal šių galaktikų spektro linijų Doplerio poslinkį: jei galaktika tolsta, spektro linijos slenka į ilgųjų bangų sritį. Kuo toliau nuo mūsų yra galktika, tuo greičiau ji tolsta.
Hablis nustatė, kad egzistuja empirinis ryšys tarp galaktikų nuotolio ir jų tolimo greičio: greitis proporcingas nuotoliui. Proporcingumo koeficientas vadinamas Hablio konstanta.

Galaktikų nuotolio nustatymas
Tiksliai išmatuoti galaktikų nuotolį neįmanoma. Palyginti artimų sistemų, pavyzdžiui, Vietinės grupės narių, nuotolis apskaičiuojamas iš cefeidžių periodo ir šviesio sąryšio. Dabar, kai gerai žinomi įvairių tipų kintamųjų žvaigždžių skirtumai, cefeidžių metodas yra vienas patikimiausių kosminiams nuotoliams matuoti. Cefeidės yra spindulingos žvaigždės, jos matomos net iš kelių milijonų šviesmečių.
Dar šviesesnės už cefeides yra super milžinės. Mūsų galaktikos šviesiausioms spinduolėms veikiausiai nenusileidžia ir kitų galaktikų supermilžinės, taigi jomis irgi galima remtis kaip atstumo indikatoriais, nors šiuo atveju rezultatai ne tokie tikslūs. Šiuo metodu galima matuoti nuotolius iki 40 mln. šviesmečių.
Net per didelius teleskopus neįmanoma įžiūrėti galaktikų, esančių už Vietinės galaktikos grupės ribų, struktūros detalių. Tik labai geros kokybės nuotraukose išryškėja visatoje pabirusių tolimų žvaigždžių sistemų įvairovė ir žavesys.

LITERATŪROS SĄRAŠAS IR ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI :

http://astro.visiems.lt/
http://astronomija.tinkle.lt
www.google.lt

Leave a Comment