14-16metų vaikinų fizinis aktyvumas

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA
SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS
KŪNO KULTŪROS KATEDRA
KŪNO KULTŪROS STUDIJŲ PROGRAMA

AGNĖ LIETVAITYTĖ

VAIKINŲ 14- 16 METŲ FIZINIS AKTYVUMAS IR FIZINIS PAJĖGUMAS

KURSINIS DARBAS

Darbo vadovas: Doc. Dr. V. Volbekienė

Darbą leidžiu ginti:

Rengti baigiamąjį darbą kursinio darbo pagrindu

Kursinių darbų gynimo komisijos įvertinimas:
Kursinių darbų gynimo komisijos pirmininkas:

Kursinių darbų gynimo komisija rengti baigiamąjį darbą
Kursinių darbų gynimo komisijos pirmininkas:

KAUNAS 2006

TURINYS

Santrauka ..............................3
Įvadas..............................4

1. LITERATŪROS APŽVALGA.............................5
1.1. Fizinio pajėgumo struktūra ..............................5
1.2. Fizinį pajėgumą sąlygojantys veiksniai........................7
1.3. Fizinis pajėgumas- svarbi sudedamoji sveikatos ir fizinio lavinimo dalis......8
1.4. Fizinio pajėgumo vertinimo reikšmė pedagogams ir vaikams............9
1.5. Fizinio pajėgumo sąveika su fiziniu akktyvumu ir sveikata..............9
1.6. Fizinio aktyvumo formos..............................11
1.7. Fizinio aktyvumo poveikis sveikatai.........................12

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...................14
2.1. Tyrimo metodai..............................14
2.2. Tyrimo organizacija ..............................14

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS....................15

IŠVADOS..............................21
LITERATŪRA..............................22
PRIEDAI ..............................23

Santrauka

Darbo pavadinimas: „Vaikinų fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas“.
Tyrimas atliktas anketinės apklausos metodu. Jame daly¬vavo Marijampolės rajono, Gudelių ir Igliaukos kaimų vi¬durinės mokyklos 14 – 16 metų vaikinai (9kl). Tiriamąją imtį sudarė 40 mokinių. Tyrimas atliktas 2006 m. kovo- balandžio mėn.
Šio darbo tikslas buvo nustatyti vaikinų fizinio aktyvumo sąveiką su pilvo raumenų jėgos ištverme. Buvo keliami tokie tyrimo uždaviniai: išanalizuoti su tema susijusius mokslinės literatūros šaltinius, nustatyti 144-16 metų vaikinų fizinį aktyvumą, nustatyti 14-16 metų vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę, palyginti skirtingo fizinio aktyvumo vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę.
Tyrimo rezultatai. Palyginus tyrimo duomenis su pačių vaikinų fizinio aktyvumo ir pajėgumo įsivertinimu, pastebėta, kad vaikinai manė esą geresnės fizinės būklės. Nu

ustačius 14- 16 metų vaikinų fizinį aktyvumą paaiškėjo, kad šio amžiaus vaikinai daugiausiai užsiiminėja vidutiniu fiziniu aktyvumu (63,50 %), kuris vidutiniškai trunka 75 min. Dideliu fiziniu aktyvumu užsiiminėja tik 7 % vaikinų. Didelio fizinio aktyvumo vidutinė trukmė 40 min. Mažu fiziniu aktyvumu užsiiminėjančių vaikinų 27 %. Nustačius 14- 16 metų vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę ir gautus duomenis įvertinus dešimbalėje sistemoje, remiantis EUROFITO testų pagalba, galima teigti, jog tik 2,5 % moksleivių testą sėstis gultis atliko aukščiausiam įvertinimui (9-10 balų). Kai tuo tarpu, net 47,5% testą atliko pačiam žemiausiam įvertinimui (0-4 balai). Tai rodo mažą pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermę. Palyginus skirtingo fizinio aktyvumo vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę, didelio skirtumo nepastebėta. Tačiau vaikinų, užsiiminėjančių tik vaikščiojimu, kuris trunka ilgiau nei 10 min. vienu metu, pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimas dešimbalėje sistemoje buvo aukščiausias (8 balai) lyginant su vaikinų įvvertinimais, kurie užsiiminėja tik DFA (6- 7 balai) arba VFA (5 balai).
Tęsiant šį kursinį darbą, reikėtų didinti tiriamųjų kontingentą. Kadangi šis tyrimas buvo atliktas kaimo mokyklose, tai tęsiant darbą būtų galima palyginti kaimo vaikinų (14- 16 metų) rezultatus su jų bendraamžių rezultatais miesto mokyklose.
Raktažodžiai: fizinis aktyvumas, fizinis pajėgumas, sąveika, jėgos ištvermė.

ĮVADAS
Fizinis aktyvumas yra vienas iš pagrindinių fundamentalių žmogaus vystymosi faktorių, ne vien tik psichologiniu aspektu, bet ir sociokultūriniu aspektu. Fizinis aktyvumas yra specifinis gyvenimo būdas, kurį limituoja sveikata ir fizinės galimybės (Brettchneider, 1998).
Atliekant fizinius pratimus, ak

ktyvėja beveik visų organizmo fiziologinių sistemų veikla, atsiranda adaptaciniai pokyčiai, kurie padidina organizmo funkcines galimybes, mažina įvairių ligų riziką. Didindami fizinį aktyvumą nuo vaikystės – stiprintume jaunąją kartą. Sveikata – tai ne tik asmeninė vertybė, užtikrinanti gerą savijautą, darbingumą, pilnavertį ir produktyvų gyvenimą, bet ir visapusiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė – visuomeninė ir ekonominė vertybė, taigi ir tautos kultūros dalis (Kevin Patrick M.D. et ai. 2000; Corbin CB.& Pangrazi RP, 1998). Nuo atskirų individų sveikatos priklauso visos valstybės, tautos dvasinė būsena, ekonominė ir kultūrine situacija, ateitis.
Mokyklos gyvenimas ir aplinka gali ir turi tapti svarbiausiu sveikatos, susijusios su fizine veikla, ugdymo veiksniu. Remiantis lietuvių papročiais ir tradicijomis, turi būti palaikomos tradicinės vertybės, ugdomos nuostatos ir įgūdžiai, padedantys įtvirtinti sveikos gyvensenos ir atmetantys nesveikos gyvensenos elementus (Clements RL, & Lee M. 1998; Landy J. & Burridge K. 1997).
Pakankamas fizinis aktyvumas užtikrina gerą savijautą, pagerina moksleivių nervų sistemos veiklą, kartu gerėja ir mokymosi rezultatai (Bressler KW. & Parker D., 2000, Eliot L., 1999; Fox S., 1999; Meltzoff AN., et ai., 1999). Tačiau šiuolaikiniame technologijų amžiuje fizinis aktyvumas ženkliai sumažėjo, aktyvias laisvalaikio praleidimo formas pakeitė pasyvios: kompiuteris, televizorius. Todėl sumažėjus šiuolaikinių moksleivių aktyvumui, ženkliai yra mažesni ir su judėjimo galimybėmis susijusių ypatybių rodikliai. Jei anksčiau buvo manoma, kad kaime gyvenančių moksleivių yra didesnė fi
izinė veikla ir jie yra fiziškai stipresni už mieste gyvenančius moksleivius, tai šiandienai to pasakyti nebūtų galima: nauji mokslo ir technikos laimėjimai pasiekė ne tik miesto vaikus, bet ir kaimo moksleivius, dėl to fizinis aktyvumas taip pat galėjo sumažėti, o fizinės ypatybės, susijusios su judėjimo galimybėmis nėra tokios pat geros, lyginant su ankstesnės literatūros šaltiniuose pateiktais rezultatais. Mažėjant fiziniam aktyvumui, mažėja su judėjimu susijęs fizinis pajėgumas.
Šio darbo tikslas buvo, nustatyti vaikinų fizinio aktyvumo sąveiką su pilvo raumenų jėgos ištverme. Išsiaiškinti, kiek laiko vidutiniškai 9 klasių berniukai praleidžia sėdėdami. Nustatyti 14-16 metų vaikinų fizinį aktyvumą, palyginti skirtingo fizinio aktyvumo vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę.

1. Literatūros apžvalga

1.1. Fizinio pajėgumo struktūra
Fizinis pajėgumas – tai žmogaus būklė, kai jo raumenų veiklos dėka fizinės užduotys darbe, buityje, laisvalaikiu atliekamos nepervargstant. Dažnai fizinis pajėgumas yra siejamas su sportininko būkle, galimybėmis pasiekti aukštų sportinių rezultatų. Tuo atveju keliami specifiniai uždaviniai – pasiekti maksimalų fizinį pajėgumą konkrečioje sporto šakoje. Tačiau žmogaus darbui ir buičiai fizinis pajėgumas yra svarbus kaip sveikatos komponentas, kuris suteikia žmogui galimybę būti aktyviam, energingam ir džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.
Su sveikata susijusį fizinį pajėgumą sudaro:
– žmogaus individualūs ypatumai, kurie dažniausiai yra nulemti genetiškai ir turi įtakos
organizmo prisitaikymui prie fizinių krūvių.
– žmogaus funkcinės galimybės lemia fizinio aktyvumo sukeltus pokyčius organizme.
Fizinį pajėgumą sudaro šie komponentai:
1. Morfologinis ko

omponentas. Jis susijęs su organizmo forma ir sandara, tai yra kūno
masės indeksas, poodinis riebalų pasiskirstymas, lankstumas. Kuo didesnis kūno masės
indeksas, tuo didesnis riebalų kiekis organizme. Nutukimas – fizinė būklė, kai riebalų
kiekis organizme per didelis. Riebalų kiekis organizme, kaip ir kūno svoris, yra
reguliuojamas ir priklauso nuo energijos gavimo ir sunaudojimo. Vien mityba galima
reguliuoti kūno svorį, o riebalų kiekį – būtinai mityba ir fiziniu aktyvumu. Vienas iš
didžiausių sergamumo ir mirtingumo rizikos veiksnių – kūno riebalai. Poodinis riebalų
pasiskirstymas nustatomas pagal liemens ir klubų apimties santykį. Riebalų
susikupimas liemens ir pilvo srityje turi ribotą įtaką sveikatai, nes yra susijęs su
medžiagų apykaitos pakitimais, padidėjusiu mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių
sistemos ligų. Lankstumas – judesio amplitudė per sąnarį. Lankstumą galima ugdyti
fiziniais pratimais, didinant judesio amplitudę per sąnarį. Prastas kai kurių sąnarių
lankstumas gali sukelti su skeleto raumenimis susijusias problemas, ypatingai pečių
juostos, juosmens ir šlaunų srityse. Žmogaus lankstumas padeda išvengti traumų ir kuo
ilgiau išlikti žmogui savarankiškam.
2. Raumenų pajėgumo komponentas. Svarbiausi požymiai yra raumenų jėga ir ištvermė.
Raumenų jėga – tai raumenų gebėjimas susitraukti įveikiant pasipriešinimą, pvz. liemens raumenų jėga yra tiesiogiai susijusi su žmogaus motoriniu pajėgumu,
laikysena ir su stuburo problemų atsiradimu. Raumenų ištvermė – tai raumenų gebėjimas atlikti veiksmą ar judesius kuo ilgesnį laiką.
Reikia pastoviai mankštintis, kad jėga, sprogstamoji jėga ir ištvermė lavėtų. Jei fizinis aktyvumas mažas, raumenys silpnėja ir žmogui vis sunkiau atlikti įvairius darbus (pakelti, panešti, lipti laiptais ),t.y. mažėja fizinės galimybės pilnavertiškai judėti, tenkinti gyvenimo poreikius, siekti tikslų.
3. Motorinis judėjimo pajėgumo komponentas. Svarbiausi požymiai yra vikrumas, greitumas, pusiausvyra ir koordinacija.
Vikrumas – tai gebėjimas greitai ir efektyviai keisti kūno padėtį. Pusiausvyra – tai koordinacijos rūšis, susijusi su refleksais, griaučių raumenų sistema, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą. Pusiausvyra turi įtakos judėjimo gebėjimams, padeda išvengti traumų. Greitumas – tai gebėjimas greitai atlikti judesius ir judėti. Koordinacija – tai gebėjimas derinti jutimus ir raumenų veiklą, kad judesiai būtų atliekami tiksliai. Motorinis pajėgumas netiesiogiai veikia fizinį pajėgumą, jis padeda išvengti traumų. Geras motorinis pajėgumas ne visada susijęs su sveikatą sąlygojančiu fiziniu pajėgumu (pvz. žmogus gali pasižymėti labai geru motoriniu pajėgumu, bet blogu sveikatą sąlygojančiu fiziniu pajėgumu ir atvirkščiai.
4. Širdies ir kvėpavimo sistemų pajėgumo komponentas. Yra šie požymiai: submaksimalus aerobinis pajėgumas, maksimalus aerobinis pajėgumas, širdies funkcija, plaučių funkcija ir kraujo spaudimas.
Submaksimalus aerobinis pajėgumas – sugebėjimas kuo ilgiau atlikti mažo intensyvumo darbą. Kuo trumpesnis šis laikas, tuo žmogus greičiau pavargsta ir atsiranda problemų susiduriant su kasdieniniu fiziniu aktyvumu. Maksimalus aerobinis pajėgumas – tai žmogaus sugebėjimas didėjant nuovargiui tęsti progresuojančio intensyvumo darbą. Aerobinis žmogaus pajėgumas yra stipriai susijęs su širdies ir kraujagyslių sistemos būkle. Širdies funkcija; vienas iš rodiklių yra širdies susitraukimų dažnis per minutę. Jis skaičiuojamas norint nustatyti širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją į fizinį aktyvumą. Kuo didesnė šios sistemos reakcija, tuo mažesnis žmogaus gyvybingumas kasdieniniame gyvenime, kenčia gyvenimo kokybė. Plaučių funkciją rodo plačių gyvybinė talpa. Kuo ji didesnė, tuo didesnės funkcinės galimybės toleruoti įvairius teršalus (dulkes, dūmus, nikotiną ir kt.). Kraujo spaudimas matuojamas ramybėje ir jo reakcija po fizinio aktyvumo, tai svarbus širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklis. Dėl didelio kraujo spaudimo padidėja mirtingumas nuo kai kurių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, inkstų nepakankamumo, dėl žemo kraujo spaudimo žmogus jaučiasi mieguistas, svaigsta galva.
5. Medžiagų apykaitos komponentą sudaro įvairūs biocheminiai procesai organizme.
Fizinis aktyvumas – tai griaučių raumenų atliekami judesiai, kuriuos atliekant energijos yra sunaudojama žymiai daugiau lyginant su raumenų energijos sunaudojimu ramybės būsenoje(Vis tobulėti, 1996 ).
Žmogaus fizinis aktyvumas pasireiškia sportuojant, mankštinantis, aktyviai poilsiaujant, dirbant, buityje, namų ruošoje ar kitoje veikloje, kur organizmas sunaudoja daugiau energijos. Žmogaus organizmo reakcija į fizinį aktyvumą yra nevienoda. Ji priklauso nuo fizinio aktyvumo rūšies (pvz., bėgimas, ėjimas, plaukimas ir t.t), trukmės, dažnumo (pvz., kiekvieną dieną, 2 kartus per savaitę ir t.t), intensyvumo (lengvas, sunkus, vidutinis ir t.t.). Kuo mažesnis fizinis aktyvumas, tuo mažiau suvartojama energijos, tuo mažesnė organizmo reakcija į fizinį aktyvumą. Bendriausia rekomendacija yra tokia : vidutinė fizinio aktyvumo trukmė laisvalaikiu – 2 valandos kasdien; intensyvumas – vidutinis, fizinio aktyvumo rūšis – fizinė veikla ar pratimai, kuriuos atliekant dalyvautų didžiosios raumenų grupės (kojų, rankų, liemens). Esant tokiam fiziniam
aktyvumui didėja organizmo prisitaikymas prie fizinio krūvio, t.y. ugdoma asmens kūno kultūra.
Bendrojo lavinimo mokyklos vaidina svarbų vaidmenį formuojant moksleivių pasaulėjautą ir žmogiškąsias vertybes, kurių svarbiausia yra sveikata. Mokykloje suteikiamos žinios apie gyvenamąja aplinką, pasaulį ir žmogų, ugdomi kasdieniniai moksleivių įgūdžiai, formuojamos palankios sveikatai nuostatos ir elgesys. Todėl svarbu, kad pedagogai ir moksleivių tėvai būtų paruošti ugdyti moksleivių sveikatą, kad moksleivių sveikatos ir sveikos gyvensenos ugdymas mokyklose būtų aktualus ir svarbus sveikatingumo uždavinys.

1.2. Fizinį pajėgumą sąlygojantys veiksniai
Žmogaus fiziniam pajėgumui, fiziniam aktyvumui, sveikatai ir jų ryšiams turi įtakos šie veiksniai:
1. Paveldimumas. Visi žmonės genetiniu požiūriu yra skirtingi. Paveldimumas nulemia :
žmogaus polinkį sirgti vienomis ar kitomis ligomis, žmogaus organizmo reakciją į
fizinį aktyvumą, mitybą, žalingus įpročius, darbo ir poilsio režimą ir kitus veiksnius.
Skirtingos yra ir žmonių biologinės reakcijos į mitybą ir fizinį aktyvumą. Todėl gali
būti, kad pastoviai atliekančio mankštą žmogaus fizinis pajėgumas blogesnis, nei
žmogaus nedarančio mankštos. Paveldimumas – tai nepriklausantis nuo žmogaus
valios, troškimų ir pastangų veiksnys.
2. Gyvensena. Kiekvienas žmogus pasirenka jam priimtiną gyvenseną, t.y. veiklos ir
elgesio visumą, kuri turi įtakos jo sveikatai, fiziniam pajėgumui. Tai yra kiekvienos
dienos fizinis aktyvumas, mityba, narkotikų ir alkoholio vartojimas, miego režimas,
streso kontrolė. Sveika gyvensena padeda žmogui stiprinti fizinį pajėgumą ir sveikatą.
3. Socialinė aplinka – tai socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų visuma.
4. Fizinė aplinka – klimatas, oro temperatūra, drėgmė, užterštumas (pvz. žmogus gyvena
ekologiškai užterštoje zonoje), gyvenamosios vietos aukštis pagal jūros lygį. Visa tai
veikia fizinį aktyvumą, organizmo reakcijas į fizinį krūvį.
5. Asmens ypatumai. Žmogaus amžius, lytis, temperamentas, charakteris, įvairūs
motyvai. Jie turi įtakos fiziniam aktyvumui, sveikiems įpročiams.
Žmogus norėdamas būti fiziškai pajėgesnis, fiziškai aktyvesnis ir sveikas turi atsižvelgti į visus išvardintus veiksnius. Moksliniais tyrimais yra įrodymų apie nuolatinio fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ir organizmo funkcijoms. Fizinis aktyvumas turi teigiamos įtakos išeminės širdies ligų profilaktikai. Fiziškai pasyvių žmonių šios ligos rizika yra du kartus didesnė (Vis tobulėti, 1996).

1.3. Fizinis pajėgumas- svarbi sudedamoji sveikatos ir fizinio lavinimo dalis

Kūno kultūra yra vienas iš keleto dalykų, kuriu mokykloje privalo moky¬tis visi vaikai. Būti fiziškai pajėgiam – tai ne tik duoklė sportui ar fiziniam lavinimui, bet ir pats reikšmingiausias laimingesnio, turiningesnio gyveni¬mo veiksnys. Netgi eksperimentiniu laikotarpiu paaiškėjo, kad galimos šios svarbios EUROFITO testų panaudojimo sritys:
– testuojant per palyginti trumpą laiką galima gauti daug naujos aprašomosios informacijos, pagal kurią Įvertinti požiūrį į vaikus ir šiuo klau¬simu vykdomą politiką ir, jeigu reikia, dažnai vertinant visuomenę kaip visumą, tą požiūrį pakeisti;
-fizinio pajėgumo matavimai gali padėti ugdyti teigiamą vaiko požiūrį į kūną, kiekvienam vaikui gauti žinių apie savo fizinę būklę ir stiprinti poreikį išlaikyti ir tobulinti savo pajėgumą;
– testavimas gali paskatinti tėvus labiau domėtis savo vaikų fiziniu pajė¬gumu, jo stiprinimo būdais bei priemonėmis;
-testai gali parodyti individualius žmogaus ar tam tikro sluoksnio žmonių sveikatos sutrikimus(šie gali išryškėti po vienkartinio tyrimo arba įvertinus fizinio pajėgumo kitimus per tam tikrą laiką po kelių tyrimų), o juos žinant galima paskirti tinkamas gydymo priemones;
– testai gali išryškinti sportuojančių asmenų bendruosius ir specialiuosius fizinio pajėgumo požymius, trūkumus, o tai gali padėti išvengti sportinių traumų;
– testai gali atskleisti gebėjimus, kuriuos galbūt vaikas norėtų ugdytis;
– testus galima modifikuoti ir taikyti vaikams invalidams, taip pat sutrikusios psichikos vaikams.
Mažėjantis vidutinis fizinis aktyvumas ir įtampa kasdieniame daugelio vai¬kų gyvenime rodo, kad sportas ir fizinis lavinimas dažniausiai yra vienintelės mankštinimosi formos. Iš iki šiol atliktų tyrimų išryškėja tendencija, kad būtų galima pagerinti fizini pajėgumą ir sumažinti nesveikatos, ypač širdies ir krau¬jagyslių sistemos ligų, riziką. Be to, šiandien vaikai turi daugiau laiko aktyviam laisvalaikiui ir kur kas daugiau įrengimų, negu jų turėjo tėvai. Fizinio pajėgu¬mo matavimai, informacija apie testo rezultatus ir galimų būdų fiziniam pajė¬gumui pagerinti pasiūla skatina šalių narių gyventojus dažniau naudotis moka¬mais sporto ir rekreacijos įrenginiais ir tuo praturtina žmonių gyvenimą (Eurofitas, 2002m).

1.4. Fizinio pajėgumo vertinimo reikšmė pedagogams ir vaikams

Nors fizinis pajėgumas jau seniai pripažintas svarbiu gyvenimo kokybės požymiu, tačiau praeityje įvertinti daugelį jo komponentų tiksliai ir objekty¬viai buvo sudėtinga, apie fizinį pajėgumą buvo sprendžiama tik iš žaidimų ar varžybų rezultatų: nugalėta ar pralaimėta. Kitaip negu sportinių laimėjimų vertinimas, EUROFITO testai yra savita, tiksli ir patikima įvairių fizinio pajėgumo komponentų (širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermės, jėgos, rau¬menų ištvermės, lankstumo, greitumo, pusiausvyros) įvertinimo priemonė. Juos vykdyti nesudėtinga, galima kiekvienoje mokykloje ir klasėje. Be to, tarp kitų testų yra papildomas, tinkąs išsamesniam arba moksliniam tyri¬mui. Mokytojai, pastaruosius trisdešimt metų taikę tik specializuotus testus, seniai jautė poreikį įvertinti universaliai ir objektyviai. Ateityje, įgyvendinus europietiškų testų rinkinį, mokytojai ir kiti asmenys dirbs įsitikinę taikomų testų pagrįstumu ir taip padės įgyvendinti Europoje bendrą tikslą. Nors EUROFITO testai yra sumanyti pirmiausiai6-18 metų vaikams, juos taip pat sėkmingai galima taikyti vyresnių žmonių grupėms, šių testų duomeni¬mis galima remtis vertinant nelengvą moksleivio tapsmą suaugusiuoju (Eurofitas, 2002m).

1.5. Fizinio pajėgumo sąveika su fiziniu aktyvumu ir sveikata

Yra įrodyta, kad reguliuojant fizinį aktyvumą, tuo pačiu ir fizinį pajėgumą galima stiprinti žmogaus sveikatą, t.y. žmogus jaučia gyvenimo džiaugsmą, gali save išreikšti pasirinktoje veikloje, yra atsparus sunkumams, neigiamiems veiksniams, kada gali gyventi pilnavertį asmeninį bei socialinį gyvenimą. Tačiau žmonių sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie skirstomi į tris grupes:
1. Veiksniai, kurie nepriklauso nuo žmogaus, t.y. paveldimumas, lytis, amžius.
2. Iš dalies kontroliuojami veiksniai, kada žmogus savo gyvensena, elgesiu, įvairiomis priemonėmis gali šiek tiek koreliuoti.
3. Visiškai kontroliuojami veiksniai, t.y. nuo žmogaus gyvensenos, išsilavinimo, doros, elgesio priklausantys veiksniai, jie yra pagrindiniai sveikatos rizikos veiksniai.
Fizinio pajėgumo matavimai yra naudingiausi tada, kai gaunami rezultatai siejami su
informacija apie žmogaus gyvenseną. Moksliniais tyrimais fizinio pajėgumo vertė sveikatai yra
įrodyta neseniai, nors ir anksčiau buvo manoma, kad fizinio pajėgumo rezultatai siejasi su
sveikatą stiprinančiu fiziniu aktyvumu. Norint, kad gerėtų žmonių sveikata reikia didinti jų fizinį aktyvumą. Fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas yra glaudžiai susiję.
Kiekvieną dieną atliekamas žmogaus fizinis aktyvumas turi įtakos fiziniam pajėgumui, o fizinis pajėgumas veikia fizinį aktyvumą, nes didėjant žmogaus pajėgumui jis darosi aktyvesnis, o didesnis žmogaus aktyvumas turi teigiamą poveikį fiziniam pajėgumui. Žmogaus fizinis pajėgumas ir sveikata turi įtakos vienas kitam, sveikata veikia žmogaus kiekvieną dieną atliekamą fizinį aktyvumą.
Daugumos žmonių gyvensena yra susijusi su vienų ar kitų ligų rizikos veiksniais. Pagal visuomenės sveikatos požiūrius šiuos veiksnius galima pašalinti arba sustabdyti jų vystymosi sveika gyvensena, fiziniu aktyvumu (Vis tobulėti, 1996).
Fizinis aktyvumas yra svarbus todėl, kad jis:
– suteikia stimulą, reikalingą augimui ir vystymuisi vaikystėje;
– neutralizuoja su amžiumi susijusį raumenų – griaučių sistemos sveikatos pablogėjimą.
Raumenų jėgos sumažėjimas sparčiai didėja po 50 metų. Palengvina ir panaikina ligų
sukeltą sveikatos blogėjimą, kai to priežastis yra neveiklumas ir sėslus gyvenimo
būdas.
Raumenų tempimas, raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo kaita atliekant pratimus atpalaiduoja įtemtus raumenis.

Fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką raumenų jėgai. Paprastai raumenų jėga padidėja 15 – 20 %. Tačiau ji gali padidėti dvigubai, jei pradinis lygis yra labai žemas (Vuori ir Fentem, 1996 ).
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projektuose nurodoma, kad mokiniai turi būti skatinami sąmoningai rinktis tinkamiausias fizinio aktyvumo formas, atsižvelgiant į savo interesus bei polinkius, amžių, savo fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę.
Kiekvieno žmogaus natūralus poreikis fiziniam aktyvumui yra skirtingas. Per mažas arba per didelis fizinis aktyvumas, ypač augančiam ir besivystančiam organizmui, yra žalingas.
Nepakankamas fizinis aktyvumas vadinamas hipokineze. Literatūroje dažnai vartojamas ir kitas terminas – hipodinamija. Jo reikšmė šiek tiek kita, nes hipodinamija parodo dėl hipokinezės sumažėjusią raumenų jėga (V. Lastpaskienė, 1995m).

1.6.Fizinio aktyvumo formos

Paties pasirinktą, planuotą ar neplanuotą kasdie¬ninį fizinį aktyvumą, įskaitant visą fiziškai aktyvią veiklą laisvalaikiu, darbe ar namų ruošoje, t. y. fizinį aktyvumą kaip kasdieninės gyvensenos dalį, dau¬gelis mokslininkų pripažįsta kaip vieną perspekty¬viausių ir tikslingiausių formų diegiant kūno kultū¬rą į kasdieninį ne tik suaugusiųjų, bet ir mokinių gyvenimą bei ugdant teigiamą požiūri i fizinį akty¬vumą (Sveikata ir fizinis aktyvumas. 2004).
Šiuo metu neabejojama, jog reguliari fizinė veik¬la yra gyvybiškai svarbi harmoningai paauglio rai¬dai, tačiau Lietuvos mokinių fizini aktyvumą tyrę mokslininkai teigia, kad jis turi tendenciją mažėti (Grinienė, 2003; Kardelis ir kt., 2001).
Darbo dienomis į lauką pasportuoti ar pasivaikščioti išeina retas mokinys, o savaitgali – apie 50% ir tik 25% mokinių laisva¬laikiu prioritetą teikia aktyviai fizinei veiklai (Dailidienė ir kt.. 2001).
Judėjimą galime skirstyti į natūralų ir organizuotą. Analizuojant mokinių paros laiko paskirstymą, pastebėta, kad didelę laiko dalį jie juda netikslingai ir tik nežymią laiko dalį skiria organizuotai kūno kultūrai. Kūno kultūros pamokos nepatenka vaiko organizmo biologinio poreikio judėti. Kūno kultūros procesą turėtų sudaryti sistemingos pamokos pagal žinomus kūno kultūros ir sporto dėsningumus, kuriuos lemia kiekvieno moksleivio fizinė ir psichoemocinė prigimtis.
Visos fizinio aktyvumo formos skatintinos, jeigu jos mokiniams leidžia patirti judėjimo džiaugsmą. Kad atsirastų poreikis judėti, pirmiausia reikia, kad dar šeimose būtų pradėtos formuoti aktyvius gyvensenos tradicijos. Suformavę teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, galime pateikti ir konkrečius reikalavimus. Fizinio aktyvumo raiškos formos gali būti realizuojamos dvejopai: a) puoselėjant bendrąjį fizinį mokinių vystymąsi, fizines galias bei sveikatą, nesiekiant sportinio rezultato, ir b) siekiant sportinio rezultato. Dauguma mokinių dirba, nesiekdami sportinio rezultato, todėl kūno kultūros mokytojai ir neturėtų jų versti dirbti fizinių galių riboje.
Fizinio aktyvumo formos yra įvairios: kūno kultūros pamokos, fizkultūrinės pertraukėlės per pamokas, judrieji žaidimai per pertraukas bei po pamokų, treniruotės sporto sekcijose, būreliuose, klubuose. Fizinio aktyvumo formas lemia mokinių amžius, fizinio išsivystymo lygis, sveikatos būklė, individualūs polinkiai bei gebėjimai.
Mokytojų dėka nuolat tobulinamos tradicinės ir kuriamos naujos fizinio aktyvumo formos: organizuojamos fizinio aktyvumo dienos: mažosios olimpiados, sporto renginiai derinami su teoriniu mokymu apie judėjimo reikšmę ir kt.
Dabartinis mūsų gyvenimas pilnas psichoemocinės įtampos, o neretai pasitaikantys sunkumai sukelia stresus ir depresijas. Jaunimo protinis apkrovimas dažnai neišeina jiems į sveikatą. Todėl pastaruoju metu vis populiaresnės tampa kūno kultūros formos, kurios spartina organizmo fizinių ir funkcinių galių atsistatymą, užtikrina optimalų protinį bei fizinį darbą (R. Kairytė 1995m).

Norint išspręsti fizinio aktyvumo problemą, rekomenduojama į sveikos gyvensenos propagavimo programą įtraukti ne tik tėvus, bet ir mokyklas. Vadovų vykdoma programa turėtų būti sprendžiama fizinio aktyvumo didinimo linkme, t. y. papildomų popamokinių sporto renginių organizavimas, sporto sekcijų steigimas ir skatinimas jų darbe, aprūpinti sportinei veiklai reikalingu inventoriumi, bei, kaip jau anksčiau buvo minėta, pedagogų rengimas sveikos gyvensenos klausimais ir jų žinių perteikimas moksleiviams (Brownell KD. Et. Ai., 1983; Bar-Or O. Et. Ai., 1998; Epštein LH. Et. Ai., 1998; Liane M. Summerfield, 2000). Visi išvardinti faktoriai padėtų vystyti ir plėtoti vaikų fizinio aktyvumo programas.
1.7. Fizinio aktyvumo poveikis sveikatai
Fizinis aktyvumas yra geros sveikatos, socialinės bei emocinės gerovės sąlyga. Fiziškai aktyvus žmonės turi mažiau rūpesčių dėl sveikatos nei fiziškai pasyvūs. Net trumpalaikis kasdieninis fizinis aktyvumas mažina tikimybę įgyti nereikalingą viršsvorį, pagerina medžiagų apykaitą ir širdies darbą. Jis teigiamai veikia bendrą savijautą, padeda išvengti kai kurių psichologinių bėdų (Zaborskis ir kt., 1996).
Daugelio tyrimų duomenimis, neabejotinas ryšys sieja nepakankamą fizinį aktyvumą ir sergamumą išemine širdies liga (IŠL). Šis ryšys yra ypač būdingas vidutinio amžiaus žmonėms (Berlin & Colditz, 1990; Paffenbarger & Hyde, 1984).
Gebėjimas mankštintis, maksimali aerobinė jėga, širdies funkcija, plaučių funkcija ir kraujo spaudimas yra pagrindinis širdies ir kvėpavimo sistemų sveikatos sudedamosios dalys. Visas šias dalis (išskyrus plaučių funkciją) ir daugelį jų komponentų žymiai veikia reguliarūs, nepertraukiami, energingi, ištvermės reikalaujantys (aerobiniai) pratimai. Statiški pratimai neturi tokio poveikio. Maksimali aerobinė jėga, keletas širdies funkcijos parametrų ir kraujo spaudimas yra teigiamai susiję su sveikata.
Mokslinėje literatūroje pateikiami gana prieštaringi duomenys, kaip fizinis aktyvumas yra susijęs su sergamumu širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirtingumu dėl šios priežasties. Vieni autoriai nurodo, kad nepakankamas fizinis aktyvumas yra tiesioginis, nepriklausantis nuo kitų, rizikos veiksnys (Blair et ai., 1992; Morris et ai., 1990). Kitų autorių nuomone, fizinio aktyvumo poveikis pasireiškia ne tiesiogiai, o veikiant kitų rizikos veiksnių, pvz., arterinio kraujospūdžio, lipidų, lygius (Folsom et ai., 1985; Owens et ai., 1990).
Reguliarus fizinis aktyvumas sumažina širdies dūžių kiekį ramybės būsenoje ir ją maksimaliai apkraunant. Tai geriausiai žinomas treniruočių poveikis. Epidemiologiniai tyrimai mažą širdies dūžių kiekį sieja su sumažėjusiu mirtingumu nuo širdies ligų. (Vuori, Fentem, 1996).
Kalbant apie raumenų pajėgumą, daugiau yra nagrinėtas ir tyrinėtas stuburo juosmeninės srities raumenų pajėgumas. Maža liemens raumenų jėga bei ištvermė mažina juosmeninės srities stuburo patvarumą. Griaučiai ir raumenys – jėga, tvirtumas ir ištvermingumas. Tai funkcinės galimybės, kurios yra labai svarbios atliekant profesines užduotis, namų ūkio darbus bei kitą įvairią kasdieninę veiklą. Vyresnių žmonių raumenų tvirtumas ir funkcinis pajėgumas kasdieninėje veikloje taip pat artimai susijęs. Skeleto raumenų lavinimas padeda žmonėms išsaugoti gerą sveikatą ir gebėjimą savarankiškai tvarkytis. Nuo senų laikų yra žinoma apie fizinio aktyvumo veiksmingumą išlaikant ir pagerinant raumenų – griaučių sistemos sveikatą.
Kaulų tankis ir anatomija yra svarbiausi faktoriai kalbant apie lūžių riziką. Daugėja įrodymų, kad pratimai su svarsčiais stiprina kaulus ir pristabdo kaulų retėjimą senstant.
Fizinis aktyvumas ir normalus galūnių naudojimas priklauso nuo sąnario judrumo. Ritminių pratimų metu svoris, veikiantis sąnarį nuolat kinta. Skystis juda sąnario ertmėje sumažindamas judančių paviršių trintį iki minimalios ir taip apsaugo juos nuo sužalojimo. Visiška obilizacija ir svorio nešiojimo stoka yra žalingos sąnarių kremzlėms (Eurofito testai suaugusiems, 1997).

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimas atliktas anketinės apklausos metodu. Jame daly¬vavo Marijampolės rajono, Gudelių ir Igliaukos kaimų vi¬durinės mokyklos 14 – 16 metų vaikinai (9kl). Tiriamąją imtį sudarė 40 mokinių. Tyrimas atliktas 2006 m. kovo- balandžio mėn.

2.1. Tyrimo metodai
1. Literatūros šaltinių analizė.
2. Anketavimas.
3. Testavimas.
4. Matematinė statistika.
2.2. Tyrimo organizacija

Siekiant gauti informatyvius paauglių fizinio aktyvumo duomenis, pateikiau anketa, kurioje prašiau nurodyti, kaip dažnai per savaitę jie būna fiziškai aktyvūs. Prašiau nurodyti, kiek dienų per savaitę jie užsiima dideliu ir vidutiniu fiziniu aktyvumu, kuris trunka daugiau nei 10 min, ir kiek vidutiniškai trunka jų DFA ir VFA . Taip pat, siekiau išsiaiškinti, kiek dienų per savaitę jie patiria ėjimą, kuris vienu metu trunka ilgiau nei 10 minučių. Prašiau nurodyti, sėdėjimo trukmę val./savaitę. Eurofito testo pagalba (sėstis ir gultis), buvo nustatoma pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermė.
Statistiškai vertinant tyrimo duomenis buvo skaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

3. Rezultatai ir jų aptarimas

1 pav. Vaikinų didelis fizinis aktyvumas

Pirmame paveiksle matome, kad dideliu fiziniu aktyvumu daugiausia užsiiminėjama tiktais vieną dieną per savaitę (37,5%), tačiau daugiausiai laiko dideliam fiziniam aktyvumui skiria tie vaikinai, kurie juo užsiiminėja dvi (45 min) arba daugiau nei penkias dienas (42 min) per savaitę. Visiškai neužsiiminėjančių DFA yra 17,5% procentų vaikinų.

2 pav. Vaikinų vidutinis fizinis aktyvumas

Antroje diagramoje matoma, jog daugiausiai vaikinai vidutiniu fiziniu aktyvumu užsiiminėja 2-3 dienas per savaitę (23%-25%).Vidutinio aktyvumo trukmė svyruoja nuo 40min iki 75min. Tiktais 5% vaikinų neužsiiminėja VFA.

3 pav. Vaikinų vidutinė ėjimo trukmė per savaitę

Šioje diagramoje aiškiai matosi, jog didžiausias procentas yra mažai vaikščiojančių vaikinų (20%) , t.y. tų vaikinų, kurių ėjimas vienu metu truko ne ilgiau nei 10 min. Nedidelis procentų skirtumas yra vaikinų vaikščiojančių penkias dienas (26,50%) per savaitę, jų vidutinė vaikščiojimo trukmė yra 29 min.

4 pav. Vidutinė vaikinų sėdėjimo trukmė val./ savaitę

Ketvirtame paveiksle matome vaikinų vidutinę sėdėjimo trukmę per savaitę. Didžiausią procentą užima vaikinai sėdėję 8-9 val per dieną (51,50%). Į šį rodiklį įskaitytas ir laikas praleistas gulint, išskyrus nakties miegą. Taip pat nemažą procentą sudarė vaikinai sėdintys 6-7 val. (28,50%). Manau, šie duomenys patvirtina pakankamą vaikinų fizinį aktyvumą.

5 pav. Vaikinų pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermė

Šioje diagramoje aiškiai matomas vaikinų pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermės gautų duomenų įvertinimas dešimbalėje sistemoje, remiantis EUROFITO testų pagalba. Matome, jog tik 2,5 % moksleivių testą sėstis gultis atliko aukščiausiam įvertinimui (9-10 balų). Kai tuo tarpu, net 47,5% testą atliko pačiam žemiausiam įvertinimui (0-4 balai). Tai rodo mažą pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermę.

6 pav. Fizinio aktyvumo nustatymas ir palyginias su vaikinų nuomone

Šioje diagramoje yra palyginta pačių vaikinų nuomonė apie jų fizinį aktyvumą su realiais jų fiz. aktyvumo rezultatais. Daugelis vaikinų savo fizinį aktyvumą įsivertino šiek tiek geriau negu yra ištikrųjų. Mažiausias skirtumas pastebimas prie mažo fizinio aktyvumo stulpelių (tik 3% skirtumas). Didžiausias skirtumas pastebimas prie didelio fiz. aktyvumo stulpelių, kur rezultatai yra dvigubai prastesni, nei mokiniai save įsivertino (9% skirtumas). Tarp vaikinų dominuoja vidutinis fizinis aktyvumas (63,5%).

7 pav. SSFA vaikinų pilvo raumenų ištvermės palyginimas su bendra pilvo raumenų ištverme

SSFA užsiimančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatai yra tikrai geresni už vidutinę vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę. Akivaizdus skirtumas pastebimas nuo 6 balų (25%) iki 10 balų (12,50%) skalėje. Nuo 0 balų (50%)iki 5 balų (32%) – dominuoja vaikinų, neužsiiminėjančių SSFA rezultatai.

8 pav. Bendras vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės palyginimas tik su vaikščiojančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištverme

Lyginant bendrą vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę su tik vaikščiojančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištverme, galima daryti prielaidas, jog vaikščiojančių vaikinų rezultatai tarp 6-7 balų (25%) ir 8 balų (25%) yra geresni už bendra vaikščiojančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės vidutinį įvertinimą.

9 pav. Bendras vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės palyginimas tik su VFA užsiiminėjančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištverme

Lyginant bendrą vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę su užsiiminėjančių tik VFA pilvo raumenų jėgos ištverme, matome, jog bendras vidutinis vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimas dominuoja nuo 6 balų (16%) iki 10 balų (3%) skalėje.

10 pav. Bendras vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės palyginimas tik su DVF užsiiminėjančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištverme

Šioje diagramoje lyginant bendrą vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimą su tik DFA užsiiminėjančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimu, galima teigti, jog bendras vidutinis vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimas procentaliai yra geresnis tarp aukštesniųjų balų įvertinimo.

11 pav. Dienų skaičius ir vid. ėjimo trukmė min./ sav. ir jo įtaka tik vaikščiojančių vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermei

Ši diagrama buvo sudaryta norint išsiaiškinti, kokią įtaką turi dienų sk. ir vid.ėjimo trukmė min./ sav. tik vaikščiojančių vaikinų pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermei. Žemiausias pilvo raumenų jėgos ištvermės (sestis ir gultis) įvertinimas balais yra vaikinų, vaikščiojančių vidutiniškai 3 dienas per savaitę (5,4 balai). Aukščiausias įvertinimas yra vaikinų, vaikščiojančių 4 dienas per savaitę (7,6 balai). Vaikščiojančių 5 dienas per savaitę- įvertinimas balais yra šiek tiek žemesnis (7,3 balai), nei vaikščiojančių 4 dienas per savaitę. Manau, kad dienų skaičius neturi labai didelės įtakos pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermės įvertinimui.

Aptarimas

Šio tyrimo viena iš stipriausių pusių yra ta, kad tyrimas yra dar naujas, nėra ankstesnių duomenų. Būtent todėl galima šį tyrimą plėtoti.
Silpnoji pusės būtų ta, kad tiriamųjų nedidelis kontingentas. O tai gali įtakoti tyrimo rezultatus.
Tęsiant šį kursinį darbą, reikėtų didinti tiriamųjų kontingentą. Kadangi šis tyrimas buvo atliktas kaimo mokyklose, tai tęsiant darbą būtų galima palyginti kaimo vaikinų (14- 16 metų) rezultatus su jų bendraamžių rezultatais miesto mokyklose.

Išvados

1. Nustačius 14- 16 metų vaikinų fizinį aktyvumą paaiškėjo, kad tokio amžiaus vaikinai daugiausiai užsiiminėja vidutiniu fiziniu aktyvumu (63,50 %), kuris vidutiniškai trunka 75 min. Dideliu fiziniu aktyvumu užsiiminėja tik 7 % vaikinų. Didelio fizinio aktyvumo vidutinė trukmė 40 min. Mažu fiziniu aktyvumu užsiiminėjančių vaikinų 27 %. Išanalizavus vaikinų vidutinės ėjimo trukmės per savaitę rezultatus, paaiškėjo, kad 14- 16 metų vaikinai mažai laiko skiria ėjimui. Net 20 % vaikinų nepatyrė ėjimo vienu metu trukusio ilgiau nei 10 min. 26,50% vaikinų ėjimu užsiima 5 dienas per savaitę ir vidutinė ėjimo trukmė 29 min (tai vaikinai gyvenantys toliau nuo mokyklos).
2. Nustačius 14- 16 metų vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę ir gautus duomenis įvertinus dešimbalėje sistemoje, remiantis EUROFITO testų pagalba, galima teigti, jog tik 2,5 % moksleivių testą sėstis gultis atliko aukščiausiam įvertinimui (9-10 balų). Kai tuo tarpu, net 47,5% testą atliko pačiam žemiausiam įvertinimui (0-4 balai). Tai rodo mažą pilvo raumenų dinaminės jėgos ištvermę.
3. Palyginus skirtingo fizinio aktyvumo vaikinų pilvo raumenų jėgos ištvermę didelio skirtumo nepastebėta. Tačiau vaikinų, užsiiminėjančių tik vaikščiojimu, kuris trunka ilgiau nei 10 min. vienu metu, pilvo raumenų jėgos ištvermės įvertinimas dešimbalėje sistemoje buvo aukščiausias (8 balai) lyginant su vaikinų įvertinimais, kurie užsiiminėja tik DFA (6- 7 balai) arba VFA (5 balai).

Literatūra

1. Adamkevičienė, E., Čepulėnas, A., Jakavičius, V., ir kt. (2003). Kūno kultūros ir sveikatos ugdymo šiuolaikinės problemos. Respublikinės moksl. konferencijos medžiaga (p. 159- 163). Klaipėdos universitetas.
2. Bressler, KW., Parker, D. (2000). Yoga baby: exercises to help to you bout with your baby physsically, emotionally and spiritually. New York, NY: Broadway books.
3. Grinienė, E., Bartašius, T. (2001). Sveikatą stiprinančios mokyklos paauglių fizinis pajėgumas. Sporto mokslas, 3 (25), p. 52-59.
4. Kardelis, K., Kavaliauskas, S., Balzeris, V. (2001). Mokyklinė kūno kultūra: realijos ir perspektyvos. Kaunas. LKKA.
5. Kardelis, K. (2003). Skirtingo fizinio aktyvumo paauglių mokymosi motyvacijos ir psichosocialinės sveikatos duomenų sąsaja. Sporto mokslas, 4 (34), p.39-43.
6. Kevin Patric, M.D., M.S. Bonnie Spear, Ph.D., R.D.,Katrina Holt, and others. (2001). Brigzt Futures in Practise: physical activity. New York, NY: Broadway books.
7. Kviklienė, R., Vilkas, A. (2004). Fiziškai pasyvių paauglių fizinio parengtumo kaita. Sporto mokslas, 2 (24), p. 27-32.
8. Murinienė, J., Volbekienė, V. (2004). Fizinis aktyvumas. Kaunas: Atviros Lietuvos fondas.
9. Naužemys, R., Saplinskas, J., Kniukšta, R. (2000). Fizinio aktyvumo paslaptys. Vilnius: Akstis.
10. Ramonienė, I. (2003). 16-18 metų Lietuvos moksleivių su sveikata susijęs fizinis pajėgumas ir jo kitimas amžiaus bei chronologiniu aspektu, sąveika su psichosocialine sveikata. Magistro tezės. Kaunas. LKKA.
11. Skurvydas, A., Gedvilas, V. (2000). Fizinių ypatybių lavinimo teorija ir metodika. Kaunas: LKKA.
12. Stonkus, A. (1991). Vis tobulėti. Vilnius.
13. Šukys, K., Kardelis, K. (2001). Paauglių aktyvios fizinės veiklos ir vertybių orientacijų sąsaja. Sporto mokslas, 4(22), p. 10-12.
14. Viliūnienė, A., Volbekienė, V. (2001). Kūno kultūros pamoka. Kaunas: LKKA.
15. Vizbaraitė, D., Petronytė, G. (2005). Paauglių fizinio aktyvumo kaitos analizė lyties ir sveikatos aspektu. Sporto mokslas, 2 (40) p. 77-80.
16. Volbekienė, V. (2002). EUROFITAS. Fizinio pajėgumo testai ir metodika. Vilnius.
17. Volbekienė, V. (2004). Fizinis aktyvumas: gyvenimo įgūdžių pamokos. Vilnius. LSIC.
18. Volbekienė, V. (2005). Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas. Fizinis aktyvumas ir sveikata: vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo problemos: respublikinio simpoziumo medžiaga., p.43.
19. Zaborskis, A., Žemaitienė, A., Šunskas, L. ir kt. (1996). Moksleivių gyvenimo būdas ir sveikata. Vilnius.
20. Zuozienė, I. (1998). Kūno kultūros ir sveikos gyvensenos žinių įtaka moksleivių fiziniam aktyvumui. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas. LKKA.
21. Žemaitis, T. (2003). Kaimo ir miesto moksleivių su judėjimo galimybėmis susijęs fizinis pajėgumas. Magistro tezės. Kaunas. LKKA.

PRIEDAI
ANKETA
Tikslas- nustatyti 14- 16 metų vaikinų fizinį aktyvumą ir įvertinti pilvo raumenų jėgos ištvermę.
1. FIZINIS AKTYVUMAS
Norėčiau paklausti, koks buvo Tavo fizinis aktyvumas per pastarąsias septynias dienas. Atsakyk į kiekvieną klausimą net jeigu manai, kad nesi fiziškai aktyvus. Pagalvok apie savo fizinį aktyvumą mokykloje, buityje, laisvalaikiu; dažniausiai naudojiesi transportu, ar vaikštai pėsčiomis; mankštiniesi ar sportuoji; apie bet kokį kitą aktyvų poilsį (pvz., šoki diskotekoje, eini pasivaikščioti ir pan.)
1. Dabar pagalvok apie didelį ir labai didelį fizinį aktyvumą, kuriam per pastarąsias septynias dienas reikėjo daug fizinių pastangų ir kuris truko ilgiau nei 10 minučių.
Esant dideliam fiziniam aktyvumui, smarkiai padažnėja kvėpavimas ir pulsas, darosi sunku kalbėti, labai suprakaituojama. Šis fizinis aktyvumas gali būti susijęs su tokia veikla, kaip sunkių daiktų kėlimas ir nešimas, aerobika, greitas ir ilgas bėgimas, labai greitas ėjimas, greitas važiavimas dviračiu ir pan.
la. Kiek dienų per pastarąsias septynias dienas patyrei didelį fizinį aktyvumą, kuris truko ilgiau nei 10 minučių?

dienas (įrašyti dienų skaičių; jei nepatyrei – 0)

1b. Kiek laiko iš viso dažniausiai truko didelis fizinis aktyvumas per vieną dieną? Galvok tik apie tokį fizinį aktyvumą, kuris vienu metu truko ilgiau nei 10 minučių.

vai. min. (įrašyti)
2. Dabar pagalvok apie fizinį aktyvumą, per pastarąsias septynias dienas pareikalavusį vidutinių fizinių pastangų. Esant vidutiniam fiziniam aktyvumui būna sunkiau nei įprastai kvėpuoti, padažnėja pulsas, šiek tiek suprakaituojama. Tai gali būt susija su tokia fizine veikla, kaip nesunkių daiktų nešimas, negreitas važiavimas dviračiu, lėtas bėgimas. Į šią veiklą neįtrauk ėjimo. Galvok tik apie tokį fizinį aktyvumą, kuris vienu metu trunka ilgiau nei 10 min.
2a. Kiek dienų per pastarąsias septynias dienas patyrei vidutinį fizinį aktyvumą, kuris vienu meru truko ilgiau nei 10 minučių? (NB! Neįtraukti ėjimo.)

dienas (įrašyti dienų skaičių; jei nepatyrei – 0);
2b. Kiek laiko iš viso dažniausiai truko vidutinis fizinis aktyvumas per vieną dieną iš septynių pastarųjų dienų? (NB! Neįtraukti ėjimo). Galvok tik apie tokį fizinį aktyvumą, kuris vienu metu truko ilgiau nei 10 minučių.

vai. min. (įrašyti)
3. Dabar pagalvok apie laiką, kurį per pastarąsias septynias dienas skyrei ėjimui. Tai ėjimas į mokyklą ir grįžimas iš jos. Ėjimas iš vienos vietos į kitą (į parduotuvę, pas draugą ir pan.) arba ėjimas, skirtas poilsiui, mankštinimuisi, aktyviam laisvalaikiui. Galvok tik apie tokį ėjimą, kuris vienu meru truko ilgiau nei 10 minučių.
3a. Kiek dienų per pastarąsias septynias dienas patyrei ėjimą, vienu metu trukusį ilgiau nei 10 minučių? (NB! Tik ėjimą!)

dienas (įrašyti dienų skaičių; jei nepatyrei.-_0)

3b. Kiek laiko iš viso dažniausiai truko ėjimas per vieną dieną iš pastarųjų septynių dienų?
Galvok tik apie tokį ėjimą, kuris vienu metu truko ilgiau nei 10 minučių.

vai. min. (įrašyti)

4. Dabar pagalvok apie laiką, kurį per pastarąsias septynias dienas praleidai sėdėdamas. Tai mokykloje, namuose ir kitur sėdint praleistas laikas, skirtas įvairiai darbinei ir laisvalaikio veiklai (pvz., sėdėjimas bendraujant su draugais, už stalo, skaitant, žiūrint televizijos laidas).
4a. Kiek laiko iš viso per pastarąsias septynias dienas dažniausiai praleidai sėdėdama(s) per vieną dieną? (NB! [skaitykite ir gulint praleistą laiką, išskyrus nakties miegą.)

__val.__ min. (įrašyti)
[NB! Tyrėjui: Buvo klausiama apie vidutinišką sėdėjimo trukmę per dieną. Jeigu respondentas negalėjo atsakyti, nes kiekvieną dieną laiko sėdint praleido nevienodai, paklauskite, kiek laiko iš viso jis skyrė sėdimai veiklai praeitą trečiadienį.]
4b. Kiek laiko iš viso skyrei sėdimai veiklai praeitą trečiadienį? (Jeigu atsakei į 4a klausimą, atsakyti į 4b nereikia.)

__val. __min. (įrašyti)

5. Apibendrintai kalbant apie kasdienį fizinį aktyvumą, kuris iš pateiktų teiginių Tau labiausiai tinka?

a)Mano fizinis aktyvumas yra labai didelis __
b)Mano fizinis aktyvumas yra didelis
c)Mano fizinis aktyvumas yra vidutinis __
d)Mano fizinis aktyvumas yra mažas
e)Mano fizinis aktyvumas yra labai mažas __

6. Testas sėstis ir gultis (N/30s)

Balai Norma Rezultatai
0- 4 Nuo 19 iki 24
5 28
6- 7 Nuo 30 iki 32
8 34
9- 10 Nuo 36 iki 39

AČIŪ !!!

Leave a Comment