SANTRAUKA
Kasmet vis dažniau kalbama apie pasakų skaitymo svarbą vaikams. Tėvai nuo vaiko gimimo yra raginami skaityti prieš miegą įvairias istorijas savo dukroms ar sūnums. Ši tendencija verčia kai kuriuos tėvus sumišti, nes jie nežino, kokio tipo ir laikmečio pasakas būtų geriausia skaityti savo vaikams ir kurios yra jiems pačios naudingiausios. Daugelis tėvų pasirenka negalvodami arba liaudies, arba šiuolaikines pasakas. Renkasi nežinodami, kokios vertybės slypi jose ir kuo jos skiriasi. Nepagalvoja, ar senovinėse pasakose atskleidžiamos temos yra aktualios šiuolaikiniame pasaulyje, ar iš tų pasakų vaikai gaus reikiamų žinių, ar jas galės pritaikyti. Taip pat norėjau išsiaiškinti, ar šiuolaikinėse pasakose atskleidžiamos vertybės atitinka mūsų dabartinės visuomenės požiūrį ir kokie yra skirtumai tarp šių laikų ir senovės pasakų. Atlikę apklausą žmonės manė, kad šių dviejų laikotarpių pasakose atskleidžiamos mintys, pamokymai skirsis dėl besikeičiančio pasaulio, žmonių požiūrių.
Šiame darbe taip pat atskleista pasakų svarba mums, jų charakteristika, įprasta įvykių seka, elementarioji struktūra ir kuriose pasakose tai ryškiausiai atsiskleidžia, supažindinama su pasakose esančiomis gyvenimiškomis idėjomis. Apibūdinama pasakų sudėtingumo lygiai, pateikiami keletas pavyzdžių, pateikiama, ką apie kiekvieną tautą galime sužinoti iš jų liaudies pasakų ir ar iš jų gaunama informacija verta pasitikėti. Pasakoma, kokių ugdomųjų savybių skaitytojui turi veikėjų skirstymas į blogus ir gerus ir ar pasakos tikrai gerai iliustruoja tikrovę. Įrodoma, kodėl verta yra skaityti šio žanro kūrinius jau nuo mažens. Trumpai papasakojama apie kiekvieną mano analizuotą senovės ir šiuolaikinę pasaką. Nusakyta, kokios vertybės, pamokymai buvo labiausiai pabrėžiami ir ką jais norima pasakyti, kokia skaitytojui iš jų nauda. Palygintos senovės ir šiuolaikinės pasakos ir vertybės, įvertinama, kodėl skiriasi šiuolaikinės ir senovės vertybės ar jos atitinka mūsų pasaulį ir ar tokį kontrastą, kokį matome tarp skirtingų laikmečių pasakų, galime pamatyti ir tarp žmonių. Ir jeigu taip, tai kaip visa tai yra susiję. Išanalizuota apklausa, apibendrinti gauti atsakymai, žmonių nuomonė, kad pasakose vertybės skirsis, buvo pagrįsta. Darbo tikslas įvykdytas, iš gautų rezultatų padarytos išvados. Iškelta hipotezė, kad senovės ir šiuolaikinių pasakų vertybės skirsis, pasitvirtino.
TURINYS
SANTRAUKA 1
DARBO TIKSLAS 3
UŽDAVINIAI 3
HIPOTEZĖ 3
ĮVADAS 4
DĖSTYMAS 5
1. PASAKOS 5
1.1 Pasakų charakteristika 5
1.2 Pasakų reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje 6
2. APKLAUSA 7
2.1 Apklausos klausimai 7
2.2 Apklausos rezultatai 9
2.3 Apklausos duomenų apibendrinimas 16
3. PASAKOSE ATSKLEIDŽIAMOS VERTYBĖS 20
3.1 Senovės pasakų vertybės 20
3.2 Šiuolaikinių pasakų vertybės 23
3.3 Senovinių ir šiuolaikinių pasakų vertybių palyginimas, išvados, rezultatai 26
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 28
ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS 28
DARBO TIKSLAS
Šio darbo tyrimo tikslas yra išanalizuoti, palyginti senovinių ir šiuolaikinių pasakų vertybes, įsitikinti, ar vertybės skirsis ir ar jos paveiks auklėjamuosius tikslus.
UŽDAVINIAI
1. Atskleisti, ar skiriasi šiuolaikinių ir senovinių pasakų vertybės.
2. Įvertinti, kodėl vertybės yra vienodos arba skiriasi.
3. Teoriškai pagrįsti žmonių nuomonę, kad šiuolaikinėse ir senovinėse pasakose vertybės skiriasi.
HIPOTEZĖ
Senovės ir šiuolaikinių pasakų vertybės yra skirtingos dėl nuolat besikeičiančios visuomenės, todėl šiuolaikinės pasakos artimesnės mūsų laikų žmogui.
ĮVADAS
Kaip sako Pasakų terapijos instituto direktorė T. D. Zinkevič, akivaizdu viena: pasaka – tai kalba, kuria galima bendrauti su žmogaus siela. Tai mokymas, nes pasakose saugoma informacija apie tai, kaip žmonės ieško, bendrauja, išgyvena bendražmogiškąsias vertybes: meilę, tikėjimą, tiesą, savidrausmę, vertę. Daugeliui žmonių vaikystėje tėvai skaitydavo įvairiausias pasakas. Dar ir dabar pasakas savo vaikams skaito nemaža dalis tėvų. Daug tyrėjų yra įrodę pasakų skaitymo įtaką vaikams. Kaip teigia R. Skunčikas: „pasaka – tautosakinė ir literatūrinė – yra viena iš svarbiausių vaikų skaitinių žanrų.“ (R. Skunčikas. Pasakos reikšmė vaikystėje (2014)). Visi žinome, kad pasakos mus perkeldavo į svajonių pasaulį, kuriame veikė fantastinės būtybės ar žmonės ir kuriame gėris visada nugalėdavo blogį. Šio žanro kūriniai visuomet pamokantys, ugdantys kūrybingumą, estetinius jausmus ir sužadinantys fantaziją. Pasakose atskleidžiamos tam tikros vertybės, iš kurių gaudavome išminties ir žinodavome, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Pasakos, kaip ir mūsų pasaulis, laikui bėgant visuomet keitėsi. Pakito kūriniuose veikiantys veikėjai, siužetai, žmonių požiūris. Tad įdomu, ar laikui bėgant mūsų senolių ir šiuolaikinių laikų pasakose atskleidžiamos vertybės pakito, ar jos išliko panašios? Ir kodėl, ir kuo tos vertybės yra vienodos ar skirtingos.
Kad tyrimo uždaviniai galėtų būti atskleisti, reikia perskaityti keletą šių laikų ir senovės pasakų. Pasižymėti, kokios vertybės jose yra atskleidžiamos, nustatyti, ar jos skiriasi, ar yra vienodos arba panašios. Įvertinti priežastis, kodėl jos skiriasi arba yra panašios/vienodos. Įsitikinti, ar jos gali auklėti jaunąją kartą. Pagrįsti žmonių nuomonę, kodėl jie mano, kad šiuolaikinėse ir senovinėse pasakose akcentuojamos vertybės skiriasi.
Šiuos dalykus atlikus bus galima įgyvendinti tyrimo tikslą ir uždavinius. Galėsime atskleisti, ar skiriasi šiuolaikinių ir senovinių pasakų vertybės, įvertinti, kodėl vertybės yra vienodos arba skiriasi. Teoriškai galėsime pagrįsti žmonių nuomonę, kad šiuolaikinėse ir senovinėse pasakose vertybės skiriasi.
Hipotezė – Senovės ir šiuolaikinių pasakų vertybės yra skirtingos dėl nuolat besikeičiančios visuomenės, todėl šiuolaikinės pasakos artimesnės mūsų laikų žmogui.
Problema – ar skiriasi pasakų vertybės, ar pasakos gali auklėti jaunąją kartą.
Darbe naudoti tyrimo metodai yra literatūros analizė ir apklausa.
DĖSTYMAS
1. PASAKOS 1.1 Pasakų charakteristika
Pasaka – epinio žanro trumpas, fantastinis, pamokantis, nesudėtingo turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Pasaka nėra laisvai kuriamas žanras, išmonę joje riboja gana griežtos taisyklės. Tai reiškia, kad beveik visiems šio žanro kūriniams yra būdinga stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai, daug personifikacijų, magiškų skaičių.
Tautosakos rinkėjai senokai pastebėjo, kad žymieji pasakotojai linkę tas pačias pasakas sekti nedaug keisdami, mažai improvizuodami. Jie siekia išlaikyti tradicinę pasakos sandarą. Pasakose daug pasikartojančių, per amžius mažai pakitusių elementų, kurie būdingi skirtingoms tautoms, net ir skirtinguose žemynuose gyvenančioms bendruomenėms. Iš pirmo žvilgsnio skirtingus stebuklinių pasakų siužetus sudaro gana panašios situacijos: kartojasi veikėjų patiriami išbandymai ir jų įveikimo būdai, už blogus ar gerus darbus tenkančios bausmės ar apdovanojimai. Tokią standartinę įvykių seką stebuklinėse pasakose mokslininkai vadina elementariąją pasakos struktūra.
Šią struktūrą sudaro:
Lėmėjas iškelia užduotį.
Herojus priima iškeltą iššūkį, užsibrėžia tikslą, patiria pagrindinį išbandymą.
Pagalbininkas padeda herojui siekti tikslo.
Priešininkas trukdo siekti tikslo.
Lėmėjas įvertina – apdovanoja ar nubaudžia.
Herojus gauna atpildą.
Pasakos būna įvairaus sudėtingumo: vienos trumpos, paprastos, kitos gali aprėpti ir kelių pasakų motyvus. Ir tas pats veikėjas kartais gali atlikti kelis vaidmenis. Šiais atvejais nuo elementariosios struktūros šiek tiek nukrypstama. Viena iš tokių pasakų yra „Eglė žalčių karalienė“, kuri baigiasi ne pagrindinio veikėjo apdovanojimu, o bausme ir žiauriu likimu. Manoma, kad šie pasakos nukrypimai nuo tradicinės sandaros šią pasaką paverčia dar labiau mėgstama visų kartų ir kartu liudija pasakos archajiškumą.
1.2 Pasakų reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje
,,Pasakos – tai vaistai.<…>Jos turi gydomųjų galių, neversdamos mūsų daryti, būti, veikti – užtenka jų tik klausyti. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos sukelia liūdesį, jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus“. (Pasakų tyrėja Klarisa Estes) Paskaičius tam tikros šalies pasakas nesunku nuspręsti, kaip mąstė, gyveno, elgėsi tos šalies gyventojai ir kas būdinga jiems. Tačiau žinoma, kad vien tik pasakomis pasikliauti negalima, nes jos labai dažnai yra pagražintos ir kiek nutolę nuo realybės. Retai viena pasaka tampa vienos tautos nuosavybe. Pavyzdžiui, labai populiari Lietuvoje pasaka „Eglė žalčių karalienė“ yra žinoma ir latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje. Taip yra, nes pasakos nuo seno perduodamos iš vienos kartos į kitą, iš lūpų į lūpas. Tai nereiškia, kad ta pati pasaka skirtingose tautose yra visiškai vienoda. Viena pasaka keliose tautose gali šiek tiek skirtis, bet siužetas ir motyvas išlieka vienodas.
Žinia, pasakos nėra šiuolaikinio žmogaus išradimas, jos atkeliavo iš seniausių laikų tautosakos koridoriais. Visose pasaulio šalyse vaikams sekamos pasakos apie milžinus ir nykštukus, princus ir princeses, geras fėjas ir piktas raganas. Kiekvienas žmogus turi vilčių ir svajonių. Vaikams pasakos padeda susikurti savą svajonę. Klausydamas pasakos vaikas susitapatina su herojais ir supranta: norint pasiekti sėkmę ir pergalę būtina įdėti daug pastangų. Pasakos labai svarbios lavinant vaiko kūrybinę saviraišką. Pasakų skaitymas vaikystėje turi be galo daug naudos besivystančiam vaiko suvokimui apie jį supantį pasaulį ir aplinkinius. Tai yra ne tik vaikystes pramoga, bet ir ugdymas. 91,7 % apklaustųjų teigė, kad pasakose atskleidžiamos vertybės pamoko skaitytoją. Pasakos lavina vaizduotę, skatina svajoti ir netgi ramina. Dėl to ir yra įprasta skaityti pasakas vaikams prieš miegą, nes visa, kas bloga, pasakose bus įveikta, o nuskriaustiesiems bus padėta ir atsilyginta. Šie kūriniai puikiai iliustruoja tikrovę, kai kurios senovės pasakos netgi tarnavo bažnyčios ideologijai ir tvirtino jos religines tiesas skaitantiems. Pasipūtę karaliai ar princai, nedoros pamotės vaizdavo to meto didžiausias ydas. Vaikams kuriamos pasakos padeda jiems pažinti savo jausmus ir įsiminti pagrindines gyvenimo taisykles, tokias kaip, niekada nepasiduok, prisimink, kad gėris visuomet nugali blogį, siek savo tikslo ir apie žmogų spręsk ne iš jo išvaizdos, o iš jo poelgių ir atliktų darbų. Bėgant metams ir pasakoms besikeičiant, jos tobulėjo ir vis geriau atlikdavo savo pagrindinį uždavinį – ugdyti jaunąją kartą. Pasakos yra tarsi kūrybiškai išreikštų taisyklių ir vertybių rinkinys.
Veikėjų skirstymas pasakose į gerus ir blogus turi taip pat nemažai ugdomųjų savybių. Vaikai skaitydami pasakas patys gali atsirinkti, kas yra geri ir blogi veikėjai, ir gali pamatyti, kas jiems nutinka.