žodynai ir ju tipai

Turinys:

Įvadas..............................3
Seniausi žodynai.............................4
Tautinių kalbų kelias į žodynus.........................5-7
Žodynai rodo kalbos istoriją..........................7-8
Išsamūs norminamieji žodynai.........................8-9
Lietuvių kalbos žodynai.........................9
Pirmasis lietuvių kalbos žodynas........................9-10
Kiti lietuvių kalbos žodynai..........................10-12
Didysis lietuvių kalbos žodynas...................... ..12-13
Lietuvių kalbos žodynai, išleisti užsienyje....................13-14
Norminamieji lietuvių bendrinės kalbos žodynai.................14-15
Pagal ką skirstomi žodynai?...........................15
Leksikografija ..............................16
Žodynų tipai............................ 16-19
Literatūra..............................20

Įvadas

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Moki žodį — žinai kelią“. Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kūdikis stebi aplinką ir augdamas savo patirtį įtvirtina vis naujais žodžiais. Be to, kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų. Norėdami gerai išmokti gimtąją arr svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę. Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose — žodynuose, kur surašoma visokiausia informacija apie tuos žodžius.
Žodžiai labai įvairūs. Vieni reiškia veiksmus, ypatybes, būsenas, kitais vadiname daiktus, asmenis. Treti rodo tik žodžių santykius. Vieni turi daug reikšmių, kiti vienareikšmiai. Įvairias sąvokas reiškiančius žodžius, vadinamus terminais, kartais nelengva suprasti, reikia plataus paaiškinimo. Todėl ir žodynų yra įvairių tipų, ir žodžiai juose aiškinami nevienodai.
Kam reikalingi žodynai. Su žodžiais iš kartos į kartą eina sukaupta patirtis, maaterialinės ir ypač dvasinės kultūros palikimas. Žodis yra kartų pasiuntinys, tautų praeities, dabarties ir ateities tarpininkas. Dėl to žodynai turi didelę pažintinę reikšmę: jie surenka ir perduoda ateinančioms kartoms visa tai, ką tautos atskirais savo gyvenimo laikotarpiais išreiškia ir sukuria žo

odžiais.
Atsiradus raštui, pradedami rašyti ir žodynai, nes prireikė fiksuoti žodžius, reikalingus ir vartotinus rašto kalboje, aiškinti jų reikšmę, rašybą. Todėl žodynų istorija yra glaudžiai susijusi su raštijos bei literatūros, švietimo, kultūros, kalbotyros raida.
Visokiausios informacijos apie žodžius randame įvairiuose žodynuose, o jų šiais laikais yra tikrai daugybė rūšių. Kiekvienas žodynas turi savo paskirtį, savo vartotojus. Žodynai padeda mokytis kalbų, pažinti pasaulio kultūrą, tiesia tiltus tarp tautų ir jų kultūrų.
Seniausi žodynai

Patys seniausi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto (dabartiniame Irake) griuvėsiuose. XIX a.vid. anglų archeologas Ostinas Henris Lejardas surado Ašurbanipalo bibliotekos liekanas – apie 25 tūkstančius įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių. Šios dantiraščio lentelės pustrečio tūkstančio metų slėpė šumerų kultūros ir mokslo laimėjimus. Iššifravus dantiraščio lenteles, daug sužinota apie šio rašto kūrėjų savitą kaalbą, literatūrą, religiją ir mokslą. Molio lentelėse surašyti ir pirmieji šumerų ir akadų bei šumerų ir asirų kalbų žodynai.
Senovės graikų ir arabų žodynai. Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo dėl kitų priežasčių. Senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Reikėjo aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos . Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos. Didžiausi antikiniais laikais (III a. pr. m. e.) buvo Fileto iš Koso, Ze

enodoto iš Efezo ir Apolonijaus iš Aleksandrijos parengti Homero kūrinių glosų žodynai — glosarijai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo parengta per 30 įvairių rašytojų kalbos glosarijų.
Antikinio pasaulio kultūros centre Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai, specialūs (graikų kalbos tarmių, etimologiniai) žodynai. Šie žodynai, ypač lotynų kalbos, buvo perrašinėjami ir viduramžiais, nes V. Europoje ilgus amžius lotynų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba.
Kaip puikūs žodynų rengėjai garsėjo ir arabai. Vienas iš garsiausių šios srities darbininkų buvo buvo Firuzabadis (1329—1414), kuris buvo parašęs apie šimto tomų žodyną. Žodynas buvo pavadintas Al-qāmūs, o tai maždaug reiškė „beribis žodžių okeanas“.
Antikinių kalbų žodynai Vakarų Europoje. Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas XV a. vid. pradėjo spausdinti knygas. Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius. XVI—XVII a. čia garsėjo Renesanso laikų kilmingos Provanso giminės kultūros veikėjų Etjenų spaustuvė ir leidykla. 1501 m. ją įsteigė Henrikas Etjenas (1460—1520). Klasikinei filologijai ypač nusipelnė jo sūnus Robertas Etjenas (1503—1559), kuris parašė ir 1532 m. išleido dviejų didžiulių tomų visuotinį lotynų kalbos žodyną „Dictionarium seu linguae latinae thesaurus “. Šis veikalas buvo išleistas pakartotinai ir pasiekė net 9000 p. Kitą jo pradėtą rengti graikų kalbos visuotinį žodyną „Thesaurus linguae Graecae“ parašė ir 1575 m. išleido jo sūnus He
enrikas Etjenas (1528—1598). Leisdamas tėvo pradėtą veikalą, H. Etjenas bankrutavo ir mirė skurde. Tačiau jo sūnus Polis Etjenas vis tiek tęsė giminės tradiciją – ir toliau rūpinosi naujais žodynų leidimais.

Tautinių kalbų kelias į žodynus

Renesanso humanistinės idėjos kėlė ir tautinių kalbų svarbą. Prireikė lotynų ir tautinių kalbų žodynų. Daugelio Europos tautų leksikografijos pradmenys buvo taip pat glosarijai – paaiškintų nesuprantamų žodžių sąrašai, o vėliau ir žodynėliai prie rankraštinių Biblijos ar romėnų teisės vertimų į tautines kalbas. Žodžių pateikimo tvarka glosarijuose būdavo įvairi. Kartais jie būdavo sugrupuoti pagal temas, kartais pagal jų pavartotą vietą rankraštyje ir paskiausia abėcėlės tvarka. Seniausi išlikę anglų kalbos glosarijai yra iš VII a. pab. ir buvo vartojami iki XIV a., prancūzų ir vokiečių kalbos nuo VIII a. Seniausias išlikęs vokiečių kalbos glosarijus ir apskritai rašto paminklas yra rankraštinis lotynų-vokiečių (bavarų tarmės) glosarijus, vadinamas pagal pirmąjį žodį „Abrogans“. Parašytas jis apie 770 m. jau apie 600 m. Ispanijoje buvo parengtas gan didelis žodynas, pavadintas „Liber glosarum“.
Jau XV a. buvo sudarinėjami net iki keliolikos tūkstančių žodžių anglų—lotynų kalbų glosarijai, skirti lotynų kalbai mokytis. Pirmasis spausdintas lotynų—anglų kalbų žodynas „Ortus vocabulorum“ buvo išleistas 1500 m. Renesanso epochoje besiplečiantys kultūriniai ir prekybiniai ryšiai tarp vakarų Europos tautų skatino ir gretimų kalbų žodynų rengimą. Todėl XVI a. greta anglų—lotynų kalbų žo

odynų leidžiami ir dvikalbiai anglų—prancūzų, ispanų, italų kalbų žodynai.
Iš lotynų—vokiečių kalbų glosarijų kilo pirmieji spausdinti žodynėliai. Jie pasirodė XV a. pab. Tai Gherardo van der Schuereno „Teuthonista“ (1477), anoniminiai: „Vocabularius incipens teutonicum ante latinum“ (1478) ir „Vocabularius teutonicus“ (1482, Niurnberge). Juose būdavo pateikiami kurios nors vokiečių tarmės žodžių lotyniški atitikmenys.
Moksliniais humanistiniais principais pagrįsto žodyno autorius buvo garsusis renesanso laikų filologas Strasburge gyvenęs šveicaras Petrus Dasypodijus. 1535—1536 m. jis išleido lotynų—vokiečių ir vokiečių—lotynų k. žodynus. Dasypodijus stengėsi pateikti kuo daugiau visoms vokiečių tarmėms bendros leksikos, nors nevengė ir sinonimų.
XVI a. pradž. pasirodė ir lenkų kalbos pirmieji žodynai. 1528 m. nedidelius lotynų—lenkų kalbų žodynėlius išleido Franciškus Mymeras ir Janas Murmelijus. 1564 m. Karaliaučiuje išėjo didelis 1000 p. Jano Mončinskio žodynas „Lexicon latinopolonicum“, parengtas pagal geriausius Renesanso žodynų pavyzdžius. Tai jau abėcėlinis lizdinis žodynas su trumpais žodžių junginiais — vartojimo iliustracijomis. 1621 m. Krokuvoje pasirodė naujas didesnis žodynas „Thesaurus polono-latino-graecus“, kurį išleido Gregoras Knapskis. Žodynas buvo iliustruotas lotynų ir graikų klasikų sakiniais. Jau 1643 m. žodynas susilaukė pakartotinio leidimo, o lotyniškoji ir lenkiškoji dalis buvo išleista net 16 kartų.
Beveik visu šimtmečiu vėliau — 1604 m. — pirmąjį žodyną išleido vengrai. Tai buvo Alberto Sencio-Molnaro „Dictionarum ungarico-latinum“.
1596 m. pasirodė ir pirmasis rusų spausdintas žodynas. Vilniuje, kur buvo daug pravoslavų spaustuvių jau nuo XVI a. pradž. (pradininkas P. Skorina), šventosios dvasios brolijos spaustuvėje buvo išspausdinta L. Zizanijaus parengta „Slavų gramatika“ ir žodynas „Lexis“, kuriame „kalbos dalykai iš slavų kalbos negausiai surinkti ir paprastu rusų dialektu išaiškinti“.
Didesni žodynai buvo leidžiami ir vėliau. Juose aiškinami ir tarptautiniai žodžiai. Toks buvo P. Berindos „Leksikonas“, išleistas 1627 m. Kijeve. Jame paaiškinta 6982 žodžiai. 1704 m. Maskvoje išėjo F. Polikarpovo-Orlovo „Trijų kalbų leksikonas“ (rusų-graikų-lotynų k.).
Iš baltų kalbų pirmasis išlikęs dvikalbis žodynėlis (rankraštinis) yra vadinamas Elbingo vokiečių-prūsų kalbos žodynėliu. Jis rastas Elbingo mieste (dab. Lenkijoje) teisinių raštų rinkinyje. Tai nuorašas padarytas apie 1400 m. Jame 802 žodžiai, daugiausia daiktavardžiai, sugrupuoti tematiškai. Šis žodynėlis — vienas iš negausių prūsų kalbos paminklų.
Antrieji jau spausdintą žodyną apie 1620 m. išleido lietuviai. Jo autorius — Konstantinas Sirvydas (apie lietuvių leksikografijoje rašoma 9 p.)
Latviai savo pirmąjį žodyną išleido 1638 m. Rygoje. Tai Kuršo hercogo pastoriaus Tartu universiteto profesoriaus Georgo Mancelio palyginti nemažas vokiečių—latvių kalbų žodynas. Šis žodynas pasižymėjo tuo, kad turėjo priedą su latviškais pasikalbėjimais.
Renesanso laikais filologinis susidomėjimas senosiomis kalbomis ir kartu tautinėmis šnekamosiomis kalbomis buvo labai didelis. Greta dvikalbių žodynų buvo rengiami ir pakartotinai leidžiami taip pat daugiakalbiai žodynai, kartais tokie milžinai, jog nelengva buvo kilnoti. Toks buvo italo Ambroziejaus Kalepino (Calepinus) nuo 1502 metų Bazelyje leidžiamas žodynas, kurio 1574 metų leidime „Dictionarium undecim linguarum“ greta lotyniškų žodžių buvo pateikti graikų, hebrajų, prancūzų, italų, vokiečių, flamandų, ispanų, lenkų, vengrų, anglų kalbų atitikmenys (iš viso 11 kalbų). Žodynas buvo toks populiarus, kad jo autoriaus vardas tapo bendrinis — kalepinais imta vadinti kiekvieną didelį žodyną.
Be bendrų žodynų, jau viduramžiais buvo rengiami ir specialūs, dabar sakytume terminų, dvikalbiai žodynai, skirti amatų ir medicinos reikalams, sudarinėjami augalų, žvėrių ir mineralų pavadinimų dvikalbiai žodynai. Vienas iš tokių išlikusių rankraštinių žodynų yra lenko Jano Stankos didelis darbas, kuriame pateikti 523 augalų ir 219 žvėrių pavadinimai.
Pirmąjį Europoje literatūrinės kalbos aiškinamąjį žodyną „Lingva Toscana“ parengė italų Florencijos akademija. Jis buvo išleistas 1612 m. Tik XVII a. pab. pasirodė pirmasis mokslinis prancūzų kalbos žodynas „Dictionaire de l’ Academie française“ (1694). Prancūzų akademikai ypač rūpinosi kalbos grynumu ir į žodyną įdėjo tik 37 tūkstančius pavyzdinės kalbos žodžių. Jame nebuvo tarmiškų žodžių ir terminų.
Ispanų akademinio žodyno rengėjai 1726—1739 m. išleido ispanų klasikų kūrybos sakiniais plačiai iliustruotą 6 tomų žodyną. Jame paaiškinta daugiau nei 73 tūkstančiai žodžių. Panašus buvo ir anglų literatūrinės kalbos norminamasis žodynas. Tai S. Džonsono (Johnson) 2 tomų žodynas „Dictionary of the English Language“ (1755). Jame apie 40 tūkstančių žodžių su paaiškintomis reikšmėmis ir iliustruotų rašytojų kūrybos sakiniais su šaltinių nuorodomis. Norminiu žodynu jis buvo iki XIX a. pab.
Vokietis Adelungas (kartu su kitais kalbininkais) parengė enciklopedinį 4 tomų žodyną „Mithridates oder allgemeine Sprachenkunde“ (1806—1817), kuriame aprašė visas tais laikais žinomas pasaulio kalbas (beveik 500) ir joms pailiustruoti pridėjo maldą „Tėve mūsų“, išverstą į visas tas kalbas. Antrame tome rašoma ir apie lietuvių ir prūsų kalbas.
Prancūzų akademinio žodyno pavyzdžiu buvo parengtas ir „Rusų kalbos akademinis žodynas“ (1789—1794). Jis buvo gausiai iliustruotas vartojimo pavyzdžiais iš įvairių raštų. Remdamiesi Lomonosovo stilių teorija, rengėjai žodžius įvertino stilistinėmis pažymomis. Šio 6 tomų žodyno, kaip svarbiausio Mokslų akademijos darbo, rengime dalyvavo 47 akademikai.

Žodynai rodo kalbos istoriją

XIX amžius žinomas kaip lyginamosios istorinės kalbotyros amžius. Kalbininkų akys nukrypo į kalbos praeitį, jos istoriją. Pradedami rašyti ir istoriniai žodynai. Vienas iš pirmųjų buvo Samuelio Lindės 1807—1814 m. Varšuvoje išleistas „Słownik języka polskiego“. Šiame 6 tomų veikale lenkų kalbos leksika paaiškinta (vokiškai) ir gausiai iliustruota XVI—XVIII a. literatūros pavyzdžiais. 1847 m. 4 tomų istorinį „Bažnytinės slavų ir rusų kalbos žodyną“ išleido Rusijos Mokslų akademija. Jame sukaupta rusų raštų leksika nuo pat pirmųjų rašytinių paminklų.
Tačiau didžiausio visuotinio istorinio žodyno pradininkų garbė tenka vokiečių filologams broliams Jokūbui (1785—1863) ir Vilhelmui (1786—1859) Grimams. Garsiosios vokiečių kalbos gramatikos ir kalbos istorijos autorius Jokūbas Grimas su nepalaužiamu uolumu atsidėjo milžiniškam darbui — surinkti vokiečių kalbos žodžius ir pateikti juos žodynuose. Žodyno tikslas buvo parodyti vokiškų žodžių vartoseną ir jų reikšmių kitimą laiko būvyje. Prie žodyno rengimo prisidėjo ir jo brolis Vilhelmas. Išrašinėti žodžius pradėjo 1838 m., o žodyną rengė jau būdami Berlyno universiteto profesoriai. Pagaliau 1852 m. Leipcige išėjo žodyno pirmasis sąsiuvinis. Pradėdamas tokį sunkų darbą, J. Grimas taip nusakė savo žodyno tikslus: „Koks yra žodyno tikslas? Pagal apimties visuotinumą jam gali būti keliamas ir reikšmingas tikslas. Jis turi įkurti kalbos šventovę, jos visą turtą išsaugoti ir padaryti visiems prieinamą. Jame įdėtas turtas auga kaip korys ir taps didingas tautos paminklas, kuriame susisieja jos praeitis ir dabartis“. Jokūbas Grimas užsimojo apie vokiečių kalbos žodžius pasakyti viską nuo pradžios. Taigi žodyne išsamiai parodyta kiekvieno žodžio istorija, semantikos raida, kilmė. Žodynuose surašytos visos raštuose buvusios tarminės formos, paaiškinama žodžio kilmė, sugretinant ne vien su germanų, bet ir kitų indoeuropiečių kalbomis. Broliai Grimai parengė tik apie ketvirtadalį žodyno — išleido 3 tomus ir pradėjo rašyti ketvirtąjį. Pradėtą darbą tęsė kelios vokiečių kalbininkų kartos: iš pradžių pavieniai mokslininkai, o nuo 1908 m. Prūsijos Mokslų akademija. Nors ir su pertraukomis rengiamas (praėjo du pasauliniai karai), žodynas „Deutsches Wörterbuch“ buvo baigtas leisti 1960 m. Iš viso buvo parengta XVI tomų.
1884 m. Oksforde išėjo „Naujo istorinio anglų kalbos žodyno“ („New English Dictionary on Historical Principles“) pirmasis tomas. Vėliau kas penkeri metai būdavo išleidžiama po žodyno tomą, kol 1929 m. išėjo paskutinis X tomas. 1933 m. buvo išleistas naujas žodyno leidimas, pavadintas „The Oxford English Dictionary“. Jį sudaro 12 tomų ir papildymų bei bibliografijos 13-tas tomas. 1971m. išleistas mikrofotografuotinis žodyno leidimas, telpantis į dvi didžiules knygas. Skaityti jį galima tik su didinamuoju stiklu. Jame paaiškinta beveik 415 tūkstančių žodžių, o jų vartojimo istorija parodyta 1 827 306 citatomis.
Šalia brolių Grimų, paaukojusių trečdalį savo amžiaus „Vokiečių kalbos žodynui“, minėtini dar du XIX a. kultūros veikėjai, su begaliniu atsidavimu darbavęsi rusų leksikografijoje. Vienas iš jų Peterburgo universiteto slavų filologijos katedros vedėjas Izmailas Sreznevskis (1812—1880). Rengdamas nedidelius istorinius žodynėlius, Sreznevskis sukaupė nemažą kartoteką. 1868 m. išspausdino visuotinio senosios rusų kalbos žodyno pavyzdį, tačiau žodyno I. Sreznevskis nebaigė. Tai padarė jo giminės. Nuo 1887 iki 1903 metų buvo išleisti 3 tomai, o ketvirtasis papildymų tomas — 1912 m.
Liaudies kalba žodynuose. Raštų kalbos žodynai neapima visos kalbos leksikos, nes dalis tarmiškų žodžių nepavartojami literatūroje ir dėl to nepatenka į žodynus. Kalbos mokslui yra reikšmingi ir gyvosios arba šnekamosios, kalbos žodynai.
Tokiu rusų kalbos žodynu XIX a. rusų kalbotyrą išgarsino Vladimiras Dalis (1801—1872). Liaudies kalbą jis užrašinėjo daugiau kaip 50 metų. Jis užrašė apie 200 tūkstančių žodžių, iš jų apie 80 tūkstančių vien iš pokalbių su įvairių tarmių žmonėmis. Jo rinkiniais susidomėjo Rusų literatūros bičiulių draugija, kuri 1861 m. pradėjo spausdinti žodyną Maskvoje. Per šešerius metus buvo išleisti 4 tomai. Dalio žodynas parodė XIX amžiaus rusų kalbos (literatūrinės, šnekamosios ir tarmių) leksiką. Jame per 200 tūkstančių žodžių, iš jų 83 tūkstančių dar nebuvo jokiame kitame rusų kalbos žodyne (vien arklių plauko pavadinimų jo žodyne daugiau kaip 50).
Tarp XIX a. pab. pradėtų rengti ir jau XX a. išleistų didelių istorinių žodynų minėtini Jano Karlovičiaus (1836—1903) — lenkų ir Karlio Miūlenbacho (1853—1916) — latvių kalbos žodynai.

Išsamūs norminamieji žodynai

Greta didžiulių istorinių, dažnai visuotinių ir kitų mokslo reikalams skirtų žodynų XX amžiaus Europos tautų leksikografai ėmėsi ir išsamių norminamųjų gausiai iliustruotų vartojimo pavyzdžiais dabartinės kalbos žodynų rengimo. Dažniausiai jie apima XIX ir XX a. literatūroje ir gyvenime vartojamą leksiką.
Anglijos Oksfordo universiteto leidykla didžiojo istorinio žodyno pagrindu nuo 1933 m. leidžia sutrumpintus variantus (iki 2500 p. Žodynas apima per 160 tūkstančių žodžių). Trumpajame Oksfordo žodyno variante sudėta tik dažniausiai vartojama dabartinė anglų kalbos leksika.
Didžiausias yra 17 tomų „Dabartinės rusų literatūrinės kalbos žodynas“, pradėtas rengti buvo Rusų kalbos institute ir išleistas 1950—1965 m. Leningrade. Nors tai ir dabartinės kalbos žodynas, bet jame nurodoma kada žodis ar jo variantai pirmą kartą užfiksuoti žodynuose ar pavartoti enciklopedijose. Šalia šio didžiojo minėtini dar du mažesni keturtomiai žodynai; D. Ušakovo (1935—1940 m., 85 tūkst. žodžių) ir Kalbotyros instituto parengtas žodynas (1957—1961 m., 82 tūkst. žodžių).
Išsamus ir lenkų kalbos 11 tomų žodynas (1958—1969), pagal vyriausiąjį redaktorių vadinamas V. Doroševskio žodynu. Tai vienas iš svarbiausių lenkų leksikografijos veikalų, parengtas iš 5 milijonų lapelių kartotekos, išrašytos iš daugiau kaip 3 tūkstančių šaltinių.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (1935) didelį norminamąjį žodyną pradėjo leisti čekai. 1957 m. išėjo paskutinis IX tomas.
Vengrų kalbos 6 tomų žodynas buvo leidžiamas 1959—1962 m. Jis aiškina 60 tūkstančių žodžių. Truputį daugiau žodžių apima 3 tomų bulgarų kalbos žodynas (1954—1957). Tuo pat laiku 4 tomų žodyną išleido ir rumunai. 1961—1977 m. buvo leidžiamas platus dabartinės vokiečių kalbos žodynas. 1970—1982 m. — 11 tomų ukrainiečių kalbos žodynas.
Didelį 8 tomų dabartinės latvių kalbos žodyną 1953 m. pradėjo rengti Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros instituto žodynininkai. Pradedant XIX a. pabaigos ir baigiant XX a. vidurio literatūra išrašyta apie 4 milijonų lapelių kartoteka. 1972—1980 m. išėjo 4 tomai.

Lietuvių kalbos žodynai

Ką žinome apie mūsų žodynus. Lietuvių kalbos žodynų istorija siekia XVII a. pradžią. Tiesa, kaip ir kaimynų šalyse galėjo būti ir anksčiau parengtų lietuviškų glosarijų, bet tikrų žinių apie juos neturime. Lietuviški kaip ir kitų kalbų žodynai yra tarnavę ir dabar leidžiami kalbų mokymuisi ir dažnai buvo visuomenės sąmoningumo, jos kultūros lygio rodiklis. Nors mūsų leksikografija prasidėjo jau knygų spausdinimo laikais, bet dėl sunkių kultūrinio gyvenimo sąlygų XVII — XIX a. visuomenė tepamatė tik dalį žodynų rengėjų pastangų. Pirma, didelė dalis žodynų buvo nebaigti rengti arba neišspausdinti. Antra, ne visi neišleistųjų žodynų rankraščiai kiek plačiau buvo žinomi amžininkams ir yra dingę karų ir kitokių negandų metams. Todėl dabar apie dalį jų nedaug ką ir težinome, o ir žinomųjų žodynų vos vienas kitas tėra plačiau ištirtas.

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas

Pasirodymo aplinkybės. Pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno pasirodymas yra susijęs su pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštąja mokykla – Vilniaus akademija. Kol nesurasti žodyno autoriaus gimimo metrikai, tik iš netiesioginių duomenų sprendžiant, galima sakyti, kad likimas lėmė Vilniaus akademijos įsteigimo metais — 1579 — gimti ir pirmojo mūsų žodyno autoriui — Konstantinui Sirvydui. Manoma, kad jis kilęs iš Anykščių apylinkių Dabužių ar Griežionėlių (istoriko K.Jablonskio nuomonė) arba Sirvydų kaimo (kalbininko J.Palionio nuomonė). Pasimokęs keliose jėzuitų kolegijose ir Vilniaus akademijos, Sirvydas nuo 1614 m. ištisą dešimtmetį dėstė teologiją ir aiškino Bibliją Vilniaus akademijos studentams. Kartu jis garsėjo kaip puikus pamokslininkas šv. Jono ir kitose bažnyčiose. Mirė Vilniuje 1631m. būdamas tais laikais didelio humanitarinio išsilavinimo žmogus, Sirvydas buvo kartu ir nuo liaudies nenutolęs sąmoningas lietuvių inteligentijos atstovas tarp įvairiataučių Vilniaus akademijos profesorių ir studentų. Tai rodo jo parengti lietuviški raštai — „Punktai sakymų“ ir žodynas.

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum” leidinys. Tai — lenkų — lotynų — lietuvių kalbų žodynas. Šio K.Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų. Lenkišką ir lotynišką žodyno dalį K. Sirvydas parengė pagal lenkų leksikografo Nikolajaus Folkmaro žodyno „Dictionarium quatuor linguarum“ 1613 m. leidimo „Polonicolatina“ dalį.
1631 m. išėjo kitas K. Sirvydo žodynas, kurio lenkų-lotynų dalis parengta remiantis lenkų jėzuito Grzegorzo Knapskio (Knapiusz) 1621 m. žodynu „Thesaurus polono latino graecus“. Šio K. Sirvydo žodyno neišliko nė vieno egzemplioriaus.
Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis — 1677 m., o penktasis — 1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium” leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.
K.Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M.Mažvydo), įkvėpimas (M.Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) — numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.
K.Sirvydo žodyno reikšmė. Žodynas ,,Dictionarium trium linguarum” — vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos. Jis suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos. Žodynas prisidėjo prie lietuvių kalbos teisių ir autoriteto kėlimo, parodė, kad įvairias sąvokas lietuviškai galima nusakyti ne prasčiau nei lenkiškai ar lotyniškai.

Kiti Lietuvių kalbos žodynai

XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių — lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D.Kleino vokiečių — lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F.Pretorijaus vokiečių — lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674 —1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A.Krauzės vokiečių — lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė. XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hako, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F.Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.
Žymus leksikografas ir tautosakos rinkėjas Jokūbas Brodovskis (apie 1695–1744) sudarė didelį vokiečių – lietuvių ir lietuvių – vokiečių kalbų žodyną. Jis nebuvo išspausdintas, išliko tik dalis vokiečių – lietuvių žodyno rankraščio, kurį sudaro daugiau kaip 1000 puslapių. Į žodyną Brodovskis sudėjo ne tik ankstesnių spausdintų tekstų, bet ir paties iš žmonių surinktus žodžius. Leksika įvairi, daug asmenvardžių, vietovardžių, pateikta daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, apie 100 mįslių.
Didelis sisteminis lietuvių — vokiečių ir vokiečių — lietuvių kalbų žodynas („Littauisch — Deutsches und Deutsch — Littauisches Lexicon”) buvo išleistas 1747 m. Jį parengė Pilypas Ruigys (1675—1749). Žodyne žodžiai sudėti ne abėcėlės tvarka, o lizdais (prie pagrindinių surašyti vediniai). Lietuvių — vokiečių dalyje yra per 5700 lietuviškų žodžių, o vokiečių — lietuvių — net apie 20 000. Duodama ne tik žodžių paaiškinimų, bet ir frazeologijos pavyzdžių.
P. Ruigio žodyną gerokai papildė ir 1800 m. antrą kartą išleido Pilkalnio mokytojas Kristijonas Gotlybas Milkus (1732–1807). Į žodyną Milkus įdėjo net 4 prakalbas: vieną savo paties, kurioje pabrėžiama lietuvių kalbos reikšmė ir skatinama domėtis tautosaka; kitose prakalbose, rašytose žymiausių to meto Prūsijos humanitarinių mokslų atstovų, tarp jų ir filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), palankiai atsiliepiama apie lietuvių kalbą ir lietuvius.
XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių — vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo „Wörterbuch der litauischen Sprache“ išėjo 1851 m.
Lituanistikos mokslui labai reikšmingas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806— 1884) dviejų dalių žodynas („Worterbuch der littauischen Sprache”). Pirmąją dalį sudaro dviem tomais išleistas vokiečių — lietuvių kalbų žodynas (I t. —1870,2 t. —1874), antrąją — lietuvių – vokiečių kalbų žodynas (1883). Žodyne pateikiama daug patikrintų ne tik raštų, bet ir autentiškų gyvosios kalbos žodžių. Visi žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės, tiksliai ir išsamiai nusakytos reikšmės.
Pirmąjį aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame lietuviškų žodžių reikšmės aiškinamos lietuviškai, pradėjo rengti Antanas Juška (1819–1880). Kunigaudamas įvairiose Lietuvos vietose Juška ėmė rinkti lietuvių kalbos duomenis: užrašinėti šnekamosios kalbos žodžius, sakinius, tautosaką. Sukaupė apie 30 000 žodžių ir sakinių. Drauge su broliu Jonu iš šios medžiagos parengė stambų „Lietuvių — lenkų kalbų žodyną”, kurį 1884 m. pradėjo spausdinti Rusijos mokslų akademija. Per 40 metų išleista tik pusė žodyno. Likusios dalies medžiagą Kazimieras Būga sudėjo į savo rengiamo žodyno kartoteką.
XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų — lietuvių kalbų žodynus. Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų — lietuvių arba lietuvių — lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti. Išlikę rankraštiniai žodynai yra svarbūs kalbos mokslui, nes juose užfiksuota nemaža leksikos, kuri dabar išnykusi, nebevartojama.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių — rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių — rusų ir rusų — lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S.Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A.Ugianskis, mokytojas J.Gylius. Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А.Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d.— 1897 m., I t. 2 d.— 1904 m., II t. l d.— 1922 m. Nors A.Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių. Gausi jo medžiaga turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbos moksliniams tyrinėjimams ir praktiniam darbui — bendrinei kalbai kurti ir ugdyti.
Latvių — lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A.Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių — latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. išleido M.Miežinis.
Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų. Iš žymesnių paminėtini šie: J.Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.), „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938 m.), K.Jokanto „Lotyniškai-lietuviškas žodynas“ (1936 m.), J.Ryterio „Lietuviškai-latviškas žodynas“ (1929 m.), Vydūno „Vokiečių — lietuvių kalbų žodynas“ (1916 m.), J.Talmanto ir A.Šolco „Vokiečių — lietuvių kalbų žodynas“ (1929 m.), A.Herlito „Angliškai-lietuviškas žodynas“ (1931 m.), B.Sereiskio „Lietuviškai-rusiškas žodynas“(1933 m.) ir kiti.
Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J.Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. — J.Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. — K.Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“. Paminėtinas ir trijų autorių (A.Kalniaus, Z.Kuzmickio ir J.Talmanto) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje”. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z.Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J.Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. J.Dagys, 1938 m.) ir t.t.

Didysis lietuvių kalbos žodynas

Didžiausias ir reikšmingiausias yra daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas”, dažnai vadinamas akademiniu arba didžiuoju lietuvių kalbos žodynu. Šį žodyną sumanė ir pradėjo leisti vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga.
K. Būga sukaupė apie 617 000 lietuvių kalbos žodyno kortelių ir 1924 m. išleido „Lietuvių kalbos žodyno” pirmąjį sąsiuvinį (iki žodžio ančtraukas). Antrasis sąsiuvinis (iki žodžio anga) išėjo 1925 m., po Būgos mirties. Būgos pradėtas leisti žodynas buvo labai platus — su dialektologijos ir kalbos istorijos dalykų aiškinimais.
„Lietuvių kalbos žodyno” rengimą nuo 1930 m. tęsė Juozo Balčikonio sudaryta nauja Lietuvių kalbos žodyno redakcija (Elzbieta Mikalauskaitė, Juozas Senkus, Bronė Vosylytė, Antanė Kučinskaitė, Domas Urbas ir kt.). Ji atsisakė daugelio Būgos apimtų dalykų ir toliau leido tik aiškinamąjį žodyną. Ši redakcija išleido du „Lietuvių kalbos žodyno” tomus: I (A—B) — 1941 m., II (C—F) — 1947 m.
Nuo III tomo žodyno autorių kolektyvą papildė nauji kalbininkai. 1956–1959 m. išleistas III, IV ir V tomas (ats. red. Kazys Ulvydas, autoriai: Zuzana Jonikaitė, Sofija Kėzytė, Adelė Valeckienė ir kt.), 1962–1976 m. pasirodė tolesni penki (VI—X) tomai ir dar kartą (pagal naują instrukciją) parengtas I ir II tomas (ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Balašaitis, Kazimieras Eigminas, Kazys Pakalka, Jonas Paulauskas ir kt.). 1978–1995 m. išėjusius XI—XVI tomus vėl redagavo Ulvydas (autoriai: Kazimieras Eigminas, Irena Ermanytė, Jonas Klimavičius, Gertrūda Naktinienė ir kt.). XVII (1996) ir XVIII (1997) tomų vyr. redaktorius — Vytautas Vitkauskas. Iš viso didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno” numatyta išleisti 20 tomų ir 4 tomus papildymų.
Būgos pradėtą, Balčikonio tvarkytą ir daugelio kalbininkų bei žodžių rinkėjų kauptą žodyno kartoteką sudaro 4 milijonai kortelių su autentiškais kalbos faktais. Kartoteką tvarko ir saugo Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyrius.

Lietuvių kalbos žodynai išleisti užsienyje

Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M.Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A.Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“. J.Barysta Argentinoje išleido ,,Lietuvių — ispanų žodyną“ (1933 m.), B.Jodelis Brazilijoje — „Lietuviškai-portugališką žodyną“ (1927 m.) ir t.t.
Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M.Nydermano, A.Seno, P.Brenderio ir lietuvių kalbininko A.Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis — 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams. Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Žodžiai čia sukirčiuoti, turi gramatines, semantines ir stilistines pažymas.
Antras panašios paskirties žodynas yra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių — vokiečių kalbų žodynas” („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae”). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų. Pirmasis žodyno tomas išėjo Getingene 1968 m., antrasis — 1970 m., trečiasis — 1972 m., ketvirtasis — 1973 m.
Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė Ernestas Frenkelis ir jo mokiniai — „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (devyniolika sąs., 1955 — 1965 m.). Pirmą — devintą sąsiuvinį spaudai parengė pats E.Frenkelis, kiti buvo išleisti jo mokinių Getingene. Šis žodynas — svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.
Iš kitų užsienyje išleistų žodynų minėtini dar šie: C.Kudzinovskio (Lenkija) parengtas S.Chilinskio „Naujojo testamento“ vertimo žodžių indeksas (1964 m.), M.Margerio (JAV) „Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas“ (1956 m.), D.Robinsono atvirkštinis lietuvių kalbos žodynas („Lithuanian reverse dictionary“, Cambridge — Michigan, 1976 m.).

Norminamieji lietuvių bendrinės kalbos žodynai

Lietuvių visuomenė ilgai laukė praktinio žodyno. Pirmas toks kalbos žinynas, pavadintas „Lietuvių kalbos rašybos žodynu“, pasirodė tik 1948 m. Tai ne vien rašybos žodynas, o ir kalbos vadovas. Jame buvo pateikti ir skyrybos, kirčiavimo, linksnių vartojimo pagrindai, tarmių apybraiža, vardynas ir apie 5 tūkstančių žodžių kirčiuotas žodynas. Toks įvairias sritis apimantis veikalas buvo kolektyvinis A. Kalniaus, M. Jurkyno, J. Tarvydo darbas, redagavo jį K. Gasparavičius, N. Grigas, J. Lazauskas. Ši knyga ilgą laiką buvo parankus vadovėlis studentams lituanistams ir bendrinės kalbos norminimo priemonė.
Dar daugiau reikšmės kalbos norminimui turėjo „Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas“. Tai aiškinamasis ir norminamasis veikalas, sudarytas remiantis dabartine vartosena. Jame nurodomos vartosenai teikiamos sunormintų žodžių lytys, rašyba, kirčiavimas, paaiškinamos svarbiausios reikšmės, glaustais pavyzdžiais parodomas žodžių junglumas ir vartosena. Pirmasis žodyno leidimas išėjo 1954 m. (apie 45 000 žodžių, ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Lyberis, Juozas Balčikonis, Jonas Kabelka ir kt.), antrasis — 1972 m. (apie 60 000 žodžių, ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Lyberis, Juozas Senkus, Jonas Paulauskas ir kt.), trečiasis — 1993 m. (50 000 žodžių, vyr. red. Stasys Keinys, autoriai: Jonas Klimavičius, Jonas Paulauskas, Juozas Pikčilingis, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Vytautas Vitkauskas ir kt.).
Trečiojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimo pagrindu sudarytas „Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas” (1995, sudarė Vida Žilinskienė), kuriame žodžiai sudėti pagal kalbos dalis abėcėlės tvarka, skaitant žodį nuo kito galo. Žodyno gale pateikiama žodžių statistinė analizė įvairiais kalbos lygmenimis.
„Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas” (1997, sudarė Laima Grumadienė ir Vida Žilinskienė) parengtas kompiuterinio l mln. 200 tūkst. žodžių tekstyno pamatu. Tekstynas sudarytas iš dalykinio, mokslo, publicistikos ir beletristikos tekstų, kurių kiekvieno atrinkta po 300 imčių (imtį sudaro 1000 žodžių). Tekstyne buvę 38 337 skirtingi žodžiai žodyne pateikiami mažėjančio dažnio tvarka. Prie kiekvieno žodžio nurodoma kalbos dalis, žodžio dažnis ir keliose imtyse tas žodis buvo pavartotas. Žodyne taip pat pateikiama įvairių statistinių duomenų: nustatyta, kad 2000 dažniausių žodžių sudaro net 75,5 proc. visų tekstų; daugiausia kalboje vartojama daiktavardžių, o dažniausiai — jungtukai.
„Lietuvių pavardžių žodynas” (t. l – 2, 1985– 1989, ats. red. Aleksandras Vanagas, autoriai: Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė ir Marija Razmukaitė) yra pirmasis lietuvių pavardžių rinkinys. Žodyne abėcėlės tvarka pateikiamos visos dabartinės lietuvių pavardės, nurodomas jų teritorinis paplitimas bei dažnumas, paaiškinama daugumos pavardžių kilmė.
Suabejojus dėl kokio žodžio ar jo reikšmės, reikia tikrintis norminamojoje kalbos literatūroje.
Vartotiną leksiką geriausiai parodo „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (2000). Nevartotinų žodžių, pavyzdžiui, išmislas, kolioti, jame nėra, o prie labai paplitusių, pavyzdžiui, smala, muskulas, dūmoti, prirašyta ntk., t.y. neteiktina. Prie nelabai pageidaujamų yra nuoroda į geresnį, pavyzdžiui, išdukra, išdukterė, žr. įdukra; lekcija, žr. paskaita; liudininkas, žr. liudytojas; taboka, žr. tabakas. Tik vartotinus žodžius pateikia ir „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas” (2003), bet ten yra tik jų sąrašas, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” nurodytos ir norminės kiekvieno žodžio reikšmės, pateikta norminio vartojimo pavyzdžių. Taigi galima tikrintis mokomajame žodyne, bet daug geriau sklaidyti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną”: jame pasitikriname ne tik, ar tinka pats žodis, bet ir ar tinka kokia žodžio reikšmė. Jeigu jame žodį ir jo reikšmę randame, dėl tikimo neabejokime. Jei nerandame, o žodis skamba lietuviškai, tada dar pasitikriname akademiniame daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne”: gal tai reta tarmybė, koks nusenęs ar neprigijęs žodis (šis 20-ies tomų žodynas labai išsamus, į jį sudėti visi pasitaikantys žodžiai, o nevartotini pažymėti kryžiuku (x), nurodyta, iš kurios kalbos jie paimti, kuo juos keisti. Jei žodis primena tarptautinį, tikrinamės „Tarptautinių žodžių žodyne“ (1985, dar geriau 2001), „Mokykliniame tarptautinių žodžių žodyne” (2000) ar kokiame kitame. Neaptikę ir ten, atsiverčiame atitinkamos srities terminų žodyną.
Kalbai patikslinti, praturtinti labai naudingi sinonimų (Antano Lyberio), antonimų (Irenos Ermanytės), palyginimų (Klementinos Vosylytės), frazeologizmų (Jono Paulausko) žodynai.

Pagal ką skirstomi žodynai ?

Pagal apimtį žodynus galima skirstyti į išsamiuosius ir atrankinius. Išsamieji paprastai yra daugiatomiai – į juos dedami visi kalboje pasitaikantys žodžiai. Kiti žodynai yra atrankiniai: vienuose surašyti bendrinei kalbai tinkami, t.y. bendrinės kalbos žodžiai, kituose – kurios nors tarmės ar žymaus rašytojo raštų, trečiuose – tarptautiniai žodžiai, ketvirtuose – tam tikrų sričių terminai ir t.t. Jau yra beveik visų mokslo ir meno sričių (matematikos, fizikos, medicinos, muzikos.) lietuviški terminų žodynai. Šiuos žodynus kuria patys tos srities specialistai. O kalbininkai tik pataria, nurodo, kuris terminas geriausiai atitinka kalbos sistemą.
Pagal žodžių išdėstymo tvarką žodynai paprastai būna abėcėliniai – žodžiai dedami abėcėlės tvarka, nes taip lengviausia juos surasti. Tačiau pasitaiko ir atgalinių, kur žodžiai dedami abėcėlės tvarka pagal žodžio galo raides, arba dažninių, sudarytų pagal žodžių dažnumą. Teminiuose žodynuose žodžiai ir jų junginiai grupuojami pagal reikšmių artimumą.
Žodžiai gali būti atrenkami pagal epochą, taigi, be dabartinės kalbos, esti ir istorinių žodynų.
Žodynus galima skirstyti pagal turinį: vieni žodynai yra lingvistiniai, kiti – enciklopediniai, kuriuose aiškinami ne patys žodžiai, o jų žymimos sąvokos.
Žodynai gali būti skirstomi ir pagal kalbų kiekį: be vienkalbių, būna dvikalbių ar net keliakalbių žodynų, skiriamų vertėjams ar šiaip norintiems išmokti kitų kalbų. Kad tokių žodynų reikia, suvokta jau seniai. Lietuviškų žodynų istorija prasideda kaip tik nuo trikalbio lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių žodyno, kurį parengė ir apie 1620 m. išleido Konstantinas Sirvydas. Dabar, kai šalių bendravimas suintensyvėjęs, turime savo kaimynų (rusų, lenkų, latvių) ir visų svarbesnių Vakarų Europos kalbų dvikalbius žodynus.

Leksikografija

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai — žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas” + „rašau”).
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.

Žodynų tipai

Žodynų gali būti labai įvairių. Todėl juos, kaip ir bet kokius kitus objektus, taip pat įprasta rūšiuoti į tam tikrus stambesnius ar smulkesnius tipus. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai.
Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos: tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų (dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie iš gr. „viduj” + „ratas” + „švietimas”), paprastai lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais), tokiuose, kaip prancūzų „Petit Larousse illustre“, vokiečių „Duden. Das Bildwörterbuch“, V.Moriso „The American Heritage Dictionary of the English Language“ ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai — tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji — tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji — tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės, sporto, lingvistikos ir t.t. žodynai).
Svarbiausi lingvistinių žodynų tipai yra šie: aiškinamieji, ideografiniai, atvirkštiniai, dažnumo, etimologiniai, istoriniai, įvairūs specialieji (pvz., sinonimų, frazeologizmų, tarmybių, rašybos, kirčiavimo), dvikalbiai ir t. t.
Aiškinamieji žodynai duoda plačią kiekvieno žodžio charakteristiką. Visos žinios apie tą ar kitą žodį pateikiamos žodyno straipsnyje. Aprašomasis žodis vadinamas antraštiniu ir išskiriamas specialiu šriftu. Žodyno straipsnis turi įvairias pažymas (gramatines, stilistines ir kt.) ir reikšmių iliustruojamąją medžiagą (sakinius, žodžių junginius, kartais net paveikslus ir piešinius). Tokio žodyno pavyzdys — akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“.
Aiškinamieji žodynai, į kuriuos įtraukiama ne visa žinoma leksika, o tik ta, kuri atitinka bendrinės kalbos normas, vadinami norminiais. Norminis yra „Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas“
Aiškinamieji žodynai yra vienakalbiai. Daugelio jo struktūra alfabetinė, t. y. Jie sudaromi atsižvelgiant į žodžių išorinę formą — pirmuosius garsus ir raides. Vienakalbiai aiškinamieji žodynai yra skiriami norintiems išsiaiškinti žodžio reikšmę, kirčiavimą, vartojimą. Tokio tipo žodynai yra labai paplitę. Tačiau greta teigiamo bruožo, kad pagal įprastą sistemą lengva rasti norima žodį, abėcėliniai žodynai turi trūkumų. Visų pirma tokio tipo žodynas nepateikia leksikos kaip sistemos arba atspindi ją labai menkai. Žodžių grupavimas pagal jų pradžios garsus yra visai arba beveik nesusijęs su žodžio reikšme. Todėl abėcėliniame žodyne paprastai greta eina žodžiai, visai nesusiję jokiais semantiniais ryšiais, o artimi žodžiai (sinonimai, antonimai ir pan.) būna išmėtyti kas sau. Šias abėcėlinio žodyno spragas užpildo kito tipo bendrasis žodynas — ideografinis žodynas.
Ideografiniame žodyne žodžiai pateikiami ne pagal formą (skambėjimą), o pagal turinį. Jame žodžiai skirstomi į grupes pagal reikšmės artimumą. Pavyzdžiui, vieną semantinę grupę sudarytų žodžiai, reiškiantys judėjimą. Šioje grupėje žodžiai turėtų būti klasifikuojami toliau: žodžiai, reiškiantys judėjimą vietoje; žodžiai, reiškiantys kitimą. O šių pogrupių žodžiai gali būti suskirstyti dar į smulkesnes grupeles. Kiekvieno žodžio reikšmę galima suvokti iš grupių, į kurias įeina žodis. Daugiareikšmiai žodžiai tokiame žodyne pagal atskiras reikšmes įeina į keletą semantinių grupių ir tuo parodo tarpusavio ryšius tarp atskirų leksinės sistemos dalių. Taigi ideografiniame žodyne atskleidžiami esminiai semantinių grupių bruožai — jų sudėtis ir tarpusavio ryšiai. Toks žodynas labai praverčia moksliniams žodžių reikšmių tyrinėjimams, jo pagrindu gali būti rašomi įvairūs specialieji žodynai (ypač sinonimų, antonimų, teminiai).
Atvirkštiniai (inversiniai) žodynai yra tokie, kurių medžiaga abėcėliškai išdėstoma ne pagal žodžio pradžią, o pagal pabaigą: galūnę ir priesagą. Toks žodynas teikia įvairiopą informaciją apie formaliąją kalbos struktūrą. Visų pirma, jis parodo foneminę bei grafinę žodžio galo sudėtį. Jame atsispindi galūnių ir priesagų vedinių pasiskirstymas kalbos dalimis, giminėmis, aiškiai matyti galūnių bei priesagų daugiareikšmiškumas, homonimija. Atvirkštinis žodynas atskleidžia ir kiekybinę darybinės struktūros pusę, procentinį darybos tipų produktyvumo santykį, t. y. statistinę kalbos struktūrą. Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Mažiulio parengtų „Prūsų kalbos paminklų“ II dalies (1981) gale pridėtas „Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas“, M.Lėnerto (Lehnert) „Rückläufiges Wörterbuch der englischen Gegenwartssprache“ (1971).

Dažnumo žodynai teikia žinių apie žodžių vartojimo dažnumą. Didžiąją tokio žodyno dalį sudaro dažniausiai vartojamų žodžių ar kaitomų žodžių formų sąrašas. Žodžių dažnumas registruojamas, ištyrus labai daug tekstų: grožinės literatūros, publicistikos, mokslo darbų. Tokių žodynų duomenys rodo, kad įvairiuose tekstuose žodžių dažnumas toli gražu nevienodas. Todėl paprastai sudarinėjami ne visos rašomosios kalbos dažnumo žodynai, o atskirų rašytojų, literatūros žanrų, publicistikos dažnumo žodynai.
Etimologinių žodynų tikslas — atskleisti žodžių kilmę. Tokio tipo žodynuose nurodoma, ar žodis yra savas, ar paskolintas, aiškinama, iš ko ir su kokiomis darybos priemonėmis jis padarytas, iš kurios kalbos atėjęs. Dažnai nurodoma pirminė žodžio reikšmė, rekonstruota jo proforma, duodama kitų kalbų atitikmenys. Pavyzdžiui, žymaus baltisto E.Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (1955 — 1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė, J.Pokorno „Indogermanisches etymologisches Wörterbuch“ — indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos.
Istoriniuose žodynuose fiksuojami istoriniai kalbos leksinės sudėties pakitimai, atspindintys leksikos evoliuciją. Juose nurodoma, koks žodis, kokia jo forma ir reikšmė užfiksuota įvairiuose raštų paminkluose nuo seniausių laikų. Tokie žodynai rašomi, remiantis senųjų raštų medžiaga. Įvairių laikotarpių žodžių lyginimas leidžia spręsti, kada koks žodis atsirado, kaip keitėsi jo fonetinė ir morfeminė sudėtis, koks yra jo reikšmės raidos kelias.
Dvikalbių (ar trikalbių) žodynų tikslas — padėti suprasti svetimos kalbos žodžių reikšmes ir vartojimo galimybes. Dvikalbiai žodynai esti dvejopi: pasyvieji ir aktyvieji. Pasyvieji — tai žodynai, teikiantys informaciją pasyviem kalbos vartojimui (pvz., skaitančiam literatūrą). Juose duodama kiek galima daugiau žodžių, bet jų leksikografinei analizei čia skiriama palyginti nedaug vietos. Aktyvieji žodynai — tai tarsi leksikos vadovėliai, padedantys išmokti kalbą. Juose antraštinių žodžių palyginti nedaug, tačiau labai išsamūs žodyno straipsniai. Čia nurodomos žodžių reikšmės ir pagrindinės gramatinės ypatybės, kaip ir pasyviajame žodyne. Bet pagrindinis aktyvaus mokomojo žodyno reikalavimas yra išsamus žodžių sintagminių santykių parodymas, nes tokio žodyno tikslas — išmokyti tinkamai jungti žodžius sakinyje. Žodyno straipsnį sudaro kiekvienos žodžio reikšmės aiškinimas, nurodant visus įmanomus ta reikšme vartojamus žodžio junginius (ir laisvuosius, ir frazeologinius), kurie taisyklingai išverčiami į kitą kalbą.
Specialiuosiuose žodynuose yra fiksuojami žodžiai, sudarantys atskirus leksikos sluoksnius. Iš labiausiai paplitusių specialiųjų žodynų galima paminėti šiuos: tarminiai, sinonimų, frazeologijos, tarptautinių žodžių, tikrinių vardų, kirčiavimo ir t. t.
Tarminiai (dialektologiniai) žodynai fiksuoja tarmėje ar tarmėse vartojamus žodžius. Tarminių žodžių esama kelių tipų. Jei žodyne pateikiami visi tarmėje vartojami žodžiai, tokie žodynai yra išsamieji, jei tik tie žodžiai, kurie žinomi apibrėžtos teritorijos tarmėmis, kuriais tarmė skiriasi nuo bendrinės kalbos, tai — diferenciniai. Abiejų šių tipų žodynai pagal tarmių apimamą plotą būna 1) atskiros tarmės (šnektos), 2) tarmių grupės, 3) visų kokios nors kalbos tarmių. Tarminiai žodynai yra labai vertingi kalbos mokslui. Juose užfiksuojama jau nykstančių tarmių leksika, atskleidžiami žodžio vartojimo ypatumai gyvojoje kalboje, pateikiami fonetiškai užrašyta tarminė medžiaga. Be to, tarminiai žodynai gali turėti daug iš senų senovės paveldėtų žodžių, kurie jau visiškai nevartojami bendrinėje kalboje. Diferencinio dialektologinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“.
Sinonimų žodynuose žodžiai pateikiami sinonimų eilėmis, kurių dominantės paprastai išdėstomos alfabeto tvarka.
Frazeologijos žodynuose pateikiami frazeologiniai junginiai, kurių reikšmės aprašomos ir aiškinamos sinonimiškais žodžiais, nefrazeologiniais junginiais. Frazeologizmai žodyne paprastai pateikiami pagal formalų kriterijų — alfabeto tvarka pagal pagrindinį struktūrinį komponentą. Kartais tas pats frazeologizmas pateikiamas kelis kartus (atsižvelgiant į tai, kiek jo sudėtyje yra reikšminių komponentų). Yra žodynų, kuriuose frazeologizmai pateikiami ir pagal reikšmes. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas lietuviams, pasirodė 1936 m. (J.Žiugždos redaguotas), o antrasis — 1969 m. (Ch.Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas“ lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Tikrinių žodžių žodynai taip pat esti ne vieno tipo. Vienuose jų alfabeto tvarka surašomo asmenvardžiai ar vietovardžiai, jie sukirčiuojami, nurodoma kirčiavimo paradigma. Tokie žodynai labai praverčia praktiniam vartojimui. Kituose tikrinių žodžių žodynuose nurodoma ir toponimų ar antroponimų kilmė, aiškinama jų daryba. Tokie žodynai vartojami daugiausia mokslo reikalams.
Rašytojų kalbos žodynuose stengiamasi pateikti visą vieno ar kito rašytojo vartotų žodžių atsargą, paaiškinti žodžių reikšmes, pateikti vartojimo pavyzdžių.

Literatūra:

1. Antanas Balašaitis „Žodžiai ir žodynai“,1984-Vilnius:„Mokslas“; 3-28;49-72;84-91;134-135
2. Jakaitienė E. „Lietuvių kalbos leksikologija“,1980: „Mokslas“ 115-119

3. Lietuvių kalbos enciklopedija,1999:„Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“;113-116; 577-579; 731-739;80-84
4. B. Golovinas „Kalbotyros įvadas“,1982-Vilnius:„Mokslas“
5. http://ualgiman.tinklapis.lt/leksikologija

Leave a Comment