Apskaitos principai

Turinys
Įvadas 3
Bendrieji apskaitos principai:
Įmonės principas 4
Veiklos tęstinumo principas 5
Periodiškumo principas 6
Pastovumo principas 7
Piniginio mato principas 8
Kaupimo principas 9
Palyginimo principas 10
Atsargumo principas 11
Neutralumo principas 12
Turinio svarbos principas 12
Išvados ... 13
Literatūra . 14Įvadas
Formuojant apskaitos sistemą, ypač reguliuojant finansinę apskaitą didelę reikšmę turi bendrieji apskaitos principai (BAP). Tai svarbiausios visuotinai priimtos apskaitos taisyklės bei teiginiai, kurių laikantis tvarkoma apskaita visame civilizuotame pasaulyje. (V. Bružauskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“)
Jų svarbą būtų galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba. Jeigu susikursime tik mums patiems suprantamą kalbą, paaprasčiausiai nesusikalbėsime su kitais. Taip pat yra ir apskaitoje: jeigu nesilankysime visuotinai pripažintų principų, suformuotos finansinės informacijos niekas nesupras. (A. Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“)
Taigi, mūsų pagrindinis tikslas ir bus susipažinti su benraisiais apskaitos principais, sužinoti kokia jų reikšmė ir kaip jie naudojami tvarkant apskaitą ir sudarant finansinę atskaitomybę.
Bendrieji apskaitos principai
Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme nurodyti šie bendrieji apskaitos principai:
įmonės;
veiklos tęstinumo;
periodiškumo;
pastovumo;
piniginio mato;
kaupimo;
palyginimo;
atsargumo;
neutralumo;
turinio svarbos.
Toliau išsamiai aptarti svarbiausi bendrieji apskaitos principai.Įmonės principas
Tai visuomet pirmuoju įvardijamas principas, nes jis nusako objektą, kurį apskaito buuhalteriai. Jo nereglamentavus, būtų neaišku, apie ką kalbama, t.y. ne tik kokia turi būti finansinė apskaita, bet ir kam ji apskritai reikalinga.. Įmonės principu reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskiras nuo jų asmeninio turto. (G. Ka

alčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, ketvirtoji laida). Dėl to į įmonės veiklos apskaitą reikia įtraukti tiktai įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir jos skolas. Į šią apskaitą negalima įtraukti įmonės savininkų turto ir skolų. Šis reilkalavimas taikomas visoms įmonėms nepriklausomai nuo jų civilinės atsakomybės. Išimtis netaikoma ir individualioms įmonėms, turinčioms neribotą civilinę atsakomybę. Pagal tokios įmonės prievoles įmoninkas atsako visu savo turtu. Nepaisant to, įmonės apskaita yra atskira nuo savininko asmeninio turto apskaitos. Į įmonės apskaitą reikia įtraukti tiktai savininkų investuotą turtą. (V. Bružauskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“). Apie XV amžių, kai įmonėms vadovauti savininkai pradėjo samdyti, šio principo imta laikytis daugelyje šalių, o dabar jis tapo visuotinai pripažintas. Jo būtinai reikia, nes viename katile „sumaišius“ savininkų asmeniniam (buitiniam) naudojimui ir verslui plėtoti skirtą turtą ir essant bent kiek sudėtingesnei nuosavybės struktūrai (kai įmonės nuosavybė priklauso ne vienam, o net keliems savininkams), nesilaikant šio principo, būtų neįmanoma išsiaiškinti, kuriam iš savininkų ir kokia įmonės turto dalis priklauso. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, ketvirtoji laida)
Šio principo prisilaikoma sudarant ir konsoliduotą įmonių atskaitomybę, kai savininkas ne fizinis asmuo, bet įmonė valdo įmonę.
Pavyzdys Ponai J. Jonaitis ir P. Petraitis yra verslo partneriai ir valdo cheminę valyklą „Švara“ lygiomis dalimis. 2002 12 23 jie pasiėmė iš kasos grynais po 1000 Lt asmeninėms reikmėms. Kokią įtaka tu
uri ši operacija ir kaip ji apskaitoma, prisilaikant įmonės principo?
Atsakymas
Įmonės „Švara“ pinigai sumažėjo 2000 Lt., o „Švara“ gautinos skolos iš J. Jonaičio 1000 Lt ir P. Petraičio 1000 Lt padidėjo.Veiklos tęstinumo principas
Tęsiamos veiklos principu reikalaujama apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet, pavyzdžiui, neina bankroto link, verslo nesirengiama perleisti ar nėra kitos priežasties, dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą. Apskaitos praktikoje tęsiamos veiklos principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai nustatyti galima tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsigijimo savikaina, aišku, atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Kartais šis principas įvardijamas išvestiniu – išlaidų (savikainos) principu. Tai labai svarbi nuostata, leidžianti įvertinti įmonės turtą ir potencialias jos veiklos galimybes. Mat tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai vertingas, o kitai ar netgi visoms kitoms apskritai nieko nereikšti. Ir atvirkščiai, bevertė įmonės kieme riogsanti mašina gali būti labai naudinga gretimai įmonei. Nelygu, koks jos verslas – gal, tarkime, senų automobilių restauravimas siekiant vėliau juos parduoti. Pavyzdžiui, bevertis, neatitinkantis šios dienos reikalavimų amžiaus pradžios kasos aparatas, trūnijantis bendrovės rūsyje, gali įgyti patrauklią kainą, jeigu juo susidomėtų buhalterinės apskaitos muziejus. Taigi įmonės tęsiamos veiklos principo požiūriu kiekvienos įmonės turtą objektyviai galima įvertinti ti
ik atsižvelgiant į jo naudiingumą įmonei uždirbant pajamas. Atsiribojus nuo šio veiksnio, bet koks turto įvertinimas praranda prasmę. Beje, gerokai pasikeitus kainų lygiui, ilgalaikis materialusis turtas gali būti perkainojamas ir tas perkainojimas, savaime suprantama, taip pat prasmingas tik tuomet, jeigu atliekamas atsižvelgiant į šio turto naudą veikiančiai įmonei. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“)Periodiškumo principas
Periodiškumo principu reikalaujama sąlygiškai suskirstyti įmonės veiklą į tam tikrus laikotarpius, kurių kiekvieno pabaigoje pateikiami ataskaitiniai duomenys apie įmonės turimą turtą bei jo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį, taip pat apie uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas. Įmonės veiklos dalijimas į tam tikrus laikotarpius visiškai logiškas, nes savininkai naudą iš įmonės turi gauti periodiškai, o nelaukti neapibrėžtos ateities. Pagaliau kiekvienas savininkas nori retkarčiais palyginti savo verslo sėkmę su tokio pat ar panašaus verslo sėkme, be to, įvertinti savo veiklos sėkmę viso ūkio kontekste. Tai ne taip jau lengva, nes suvesti visus minėtus rodiklius palyginti brangiai kainuoja. Todėl labai dažnai – kasdien, kas savaitę ar netgi kiekvienam mėnesiui pasibaigus – tikslių veiklos rezultatų apskaičiuoti neįmanoma, nes tada būtų pažeistas buhalterinės informacijos apdorojimo optimalumo principas. Todėl įmonių veiklos rezultatai apibendrinami pasibaigus ilgesniems laikotarpiams, kurie vadinami ataskaitiniais, nes apibendrinti apskaitos duomenys (šiuo atveju juos irgi galima vadinti ataskaitiniais) pateikiami įmonės savininkams kaip sudedamoji administracijos veiklos ataskaitos da
alis. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai. Dvylikos mėnesių ataskaitinio laikotarpio trukmė neatsitiktinė. Žmonės nuo seno gyvenimą skirsto kalendoriniais metais. Tačiau finansiniai metai nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais. Kaip tik taip ir yra sezoninės veiklos įmonėse. Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į veiklos intensyvumą, gali pati pasirinkti finansinių metų pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, žemės ūkio įmonė gamybos ciklą baigia rugsėjo mėnesį (tuomet nuima derlių). Vadinasi, nuo spalio mėnesio visas išlaidas ar bent didžiąją jų dalį sieja su ateinančių metų derliumi. Be abejo, šiai įmonei tikslingiausia finansinius metus baigti rugsėjo pabaigoje, suvedant visus, iš jų ir finansinius, tų metų veiklos rezultatus., o naujus metus pradėti spalio pirmąją. Panašių pavyzdžių galima nurodyti ir daugiau. Argi nelogiška, kad privati mokykla savo veiklą atskirais laikotarpiais skirstytų ne nuo sausio pirmosios, bet, tarkime, nuo liepos ar rugpjūčio pirmosios, o Palangos kurortai – nuo spalio ar lapkričio pradžios? Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba turi sutapti su žemiausiu įmonės veiklos tašku, o jeigu įmonės veikla tolydi – su kalendoriniais metais. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, ketvirtoji laida)
Pavyzdys Įmonė „ Kelionių sala“ – turizmo agentūra, or ganizujanti keliones į užsienį. Lietuvoje turistinis sezonas baigiasi rugsėjo viduryje ir dėl šios priežasties „Kelionių sala“ numatė, kad jos finansiniai metai baigiasi rugsėjo 30 d., nes tada geriausiai galima palyginti ataskaitinių ir praėjusių metų rezultatus.Pastovumo principas
Apskaitos pastovumo principu reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, kad būtų galima palyginti keleto laikotarpių įmonės veiklos rezultatus. Tačiau laikantis šio principo neatsiribojama nuo apskaitos metodikos tobulinimo. Jei įmonė įsitikino, kad tam tikras metodas gali būti naudingas ilgą laiką, toks metodas turi būti pritaikytas. Apie įvykusius pasikeitimus ir jų įtaka veiklos rezultatams turi būti pranešama informacijos vartotojams. Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyta, kad įmonė pasirinktą metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais. Apskaitos metodą keisti galima tik tais atvejais, kai tuo siekiama teisingai parodyti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. (A. Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“)
K. Valužis teigia, kad ūkio subjekto naudojama apskaitos metodika turi būti pastovi. Tai reiškia, kad prekių ir atsargų įvertinimas, savikainos sistemos ir finansinių rezultatų nustatymas turi ilgą laiką remtis tais pačiais principais ir neturėtų būti keičiamas. Apskaitos metodo keitimas galimas tiktai atsiradus būtinoms aplinkybėms, susietoms su kai kurių teisinių aktų pasikeitimu ar įmonių pertvarkymu. Negalima keisti apskaitos politikos dėl vienetinio atsitiktinio ūkinio įvykio. (K. Valužis „Apskaitos sistema“)
Pavyzdys Įmonė „Alfa“ 2003 m. apskaitė ilgalaikio turto nusidėvėjimą:
pastatų – tiesiniu metodu,
automobilių – produkcijos metodu (pagal nuvažiuotus km),
2004 m. liepos 1 d. pradėjo taikyti tik tiesinį nusidėvėjimo apskaičiavimo būdą.

Klausimas

Ar bus galima palyginti 2003 ir 2004 metų duomenis?

Atsakymas

Ne.

Komentaras

Neprisilaikoma pastovumo principo, nes viduryje metų be ojektyvios priežasties pradėtas taikyti kitas dalies ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo būdas. Šios apskaitos politikos pakeitimą reikėtų apskaičiuoti ir parodyti metinėje finansinėje atskaitomybėje retrospektyviu būdu.Piniginio mato principas
Piniginio mato principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti ir įkainoti pinigais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai suprantamas, pakankamai pagrįstas reikalavimas. Juk būtų neįmanoma nustatyti, kuri iš dviejų įmonių yra turtingesnė, jeigu jų turtas būtų išreikštas ne pinigais, bet natūriniais dydžiais. Kas galėtų, pavyzdžiui, pasakyti, kiek įmonės A turimų droselių atitinka vieną įmonės B nuosavybėje esantį reduktorių? Nekalbame jau apie tai, kad didžioji akcininkų dalis visai nesupranta, ką reiškia nei viena, nei kita, netgi tie, kurie “supranta“, vargu ar galėtų palyginti net keleto įmonių turtą, juo labiau įvertinti daugelį kitų įmonių, į kurias irgi galėtų investuoti. Štai kodėl būtinas piniginis įkainojimas. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“)
Pagal A. Ivanauskienės nuomonę, toks matavimas pinigais turi pranašumų ir trūkumų. Šio principo pranašumas yra tas, kad įmonės veiklą galima palyginti su kitų įmonių veikla ir apskaičiuoti įmonės darbo efektyvumo rezultatus. Pirmasis trūkumas yra tas, kad matuojant ir pateikiant visą įmonės ūkinę veiklą finansinėse ataskaitose tik pinigine išraiška, galima prarasti itin svarbią informaciją, neišreiškiamą pinigais. Gali atsitikti taip, kad dalis mus dominančių įvykių apskritai nebus parodyti apskaitoje. Antrasis trūkumas – pasaulyje nėra stabilios valiutos, kinta pinigų perkamoji galia šalies viduje. Buhalterinės apskaitos įstatymas deklaruoja, kad apskaita tvarkoma ir apskaitos dokumentai išrašomi nacionaline valiuta, o prireikus – ir užsienio valiuta. Jei ūkiniai įvykiai įvyksta arba ūkinės operacijos atliekamos užsienio valiuta, jos apskaitoje perskaičiuojamos į nacionalinę valiutą nustatytu santykiu. (A. Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“)
Pavyzdys Vaisių parduotuvės „Ropė“ turtą 2001 12 31 sudaro:
200 Lt grynaisiais pinigais,
100 kg apelsinų,
20 kg obuolių.

Klausimas

Kokia „Ropės“ turto suma 2001 12 31, t.y. finansinės atskaitomybės sudarymo dieną?

Atsakymas

Jo nustatyti neįmanoma, neturint vaisių pirkimo savikainos.

Sąlygos tęsinys

Apelsinų pirkimo savikaina 3 Lt už kg, obuolių – 2 Lt.

Klausimas

Kokia „Ropės“ turto suma 2001 12 31, t.y. finansinės atskaitomybės sudarymo dieną?

Atsakymas

540 Lt (3*100+2*20+200=540).

Pastaba

Neįmanoma sumuoti apelsinų ir obuolių jų neįvertinus pinigine išraiška.Kaupimo principas
Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. Kiekvienas, kas nori suprasti apskaitos informaciją, pirmiausia turėtų išmokti skirti sąvokas: pajamos, įplaukos, sąnaudos ir išlaidos.
Duomenų kaupimo principas numato, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Pinigai ar kitas turtas, gauti už pateiktas prekes (iš jų ir atliktas paslaugas) arba už dar nepateiktas prekes ar neatliktus darbus, vadinami įplaukomis. Įplaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo-pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.
Savo ruožtu patirtomis sąnaudomis laikoma sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų, vadinami išlaidomis.
Aprašytas pajamų ir sąnaudų pripažinimas gana komplikuotas todėl, kad reikalauja apskaitininkų kvalifikacijos. Kur kas paprasčiau būtų pajamas registruoti tada, kai gaunami pinigai, o sąnaudas, – kai jie išleidžiami. Tokia apskaitos vedimo tvarka (ji vadinama pinigų principu pagrįsta apskaita) išties gerokai paprastesnė – nedidelių įmonių buhalteriai dažnai net nemoka vesti kaupimo principu pagrįstos apskaitos. Bet ir apskaitos rezultatai šiuo atveju gali būti labai netikslūs. Valdžia leidžia vesti pinigų principu pagrįsta apskaitą tik įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai)
Pavyzdys Įmonė „Ropė“ sumokėjo įmonei „Namas“ už 2000 m. sausio 31 d. patalpų sausio, vasario, kovo mėn. nuomos atlygio 2400 Lt sumą.

Klausimas

Kada „Namas“ skaičiuoja pajamas pagal kaupimo principą?

Atsakymas

„Namas“ pajamas pagal kaupimo principą apskaičiuoja tuomet, kai jas uždirba, t.y. kiekvieną mėnesį. Šiuo atveju sausio mėn. uždirbta pajamų 800 Lt, o likusi 1600 Lt suma turi būti apskaitoma kaip būsimų laikotarpių pajamos arba gauti išankstiniai apmokėjimai.Palyginimo principas
Palyginimo principu vadovaujamasi, kai skaičiuojamas finansinis rezultatas (pelnas ar nuostolis). Remiantis kaupimo principu apskaičiuotas ataskaitinio laikotarpio uždirbtas pajamas būtina palyginti su patirtomis šias pajamas uždirbant sąnaudomis. Jau išsiaiškinome, kada reikia registruoti įmonės uždirbtas pajamas. Šis principas sukonkretina sąnaudų sąvoką apskaitoje. Įmonė nuolatos turi įvairiausių išlaidų. Tačiau tai nereiškia, kad visos išlaidos, pavyzdžiui, pinigų išmokėjimai, prisideda prie ataskaitinio laikotarpio pelno uždirbimo. Tarkime, įmonė sausio mėnesį išleido 12000 Lt iš anksto sumokėdama nuomą už visus metus – po 1000 Lt už kiekvieną mėnesį. Apskaičiuojant per sausį uždirbtą pelną būtų logiška iš uždirbtų pajamų sumos atimti ne visus 12000 Lt, bet 1/12 jų dalį, t.y. 1000 Lt, – tiek, kiek iš tikrųjų įmonei kainavo nuoma už mėnesį. Bet gali būti ir taip: įmonė jau nuomoja patalpas, kuriose uždirba tam tikras pajamas, taigi ir pelną, tačiau dar nieko nemokėjo nuomotojui, o tai darys pagal sutartį tik visam nuomos laikotarpiui pasibaigus – gruodžio pabaigoje. Visi sutiks, kad nelogiška visą nuomos išlaidų sumą priskirti gruodžio mėnesio sąnaudoms. Taigi lygiai taip pat, kaip reikia skirti pajamas nuo įplaukų, negalima painioti ir išlaidų su sąnaudomis. Todėl, pavyzdžiui, įrengimamas arba kitam ilgalaikiam turtui įsigyti išleisti pinigai ar dėl to atsiradusi skola, sunaudotos žaliavos ir medžiagos bei kitos gamybinės išlaidos nebaigtiems gaminiams arba pagamintai, bet neparduotai produkcijai, taip pat iš anksto sumokėti pinigai už ateityje gausimas paslaugas (prekes) bei kitos avansinės išmokos neįtraukiamos į to laikotarpio sąnaudas. Visas toks turto sumažėjimas (ar įsipareigojimų padidėjimas) sąnaudomis gali būti pripažintas tik tuo laikotarpiu, per kurį jos iš tikrųjų uždirba pajamų (kada atliekami darbai, parduodama produkcija, suteikiamos paslaugos). Taip griežtai traktuoti sąnaudas apskaitoje būtina, norint tiksliai apskaičiuoti ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, ketvirtoji laida)Atsargumo principas
Atsargumo (apdairumo) principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Šio principo laikymasis praktiškai reiškia, kad buhalteriai, apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėdami įmonės veiklos rezultatus, turi vadovautis tokiomis svarbiausiomis nuostatomis:
jei galima taikyti keletą įmonės turto įvertinimo būdų, reikia pasirinkti tą, kuriuo įvertinto turto kaina bus mažiausia, darant prielaidą, kad įmonė laiku padengs visas skolas, ir gana atsargiai įvertinant skolų įmonei apmokėjimą;
apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama ir apmokėjimo tikimybė yra gana didelė ;
apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“)
V. Bagdžiūnienė teigia, kad remiantis atsargumo principu, įmonė pasirenka tokius apskaitos būdus, kuriais vadovaujantis turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta. Rengiant finansinę atskaitomybę turi būti patikrinami visi subjektyvūs įvertinimai, pavyzdžiui, skolos, kurių nesitikima atgauti.
Pavyzdys Įmonė „Ropė“ turi atsargų 2004 12 31, t.y. finansinės atskaitomybės diena.
Pavadinimas
Įsigijimo savikaina Lt
Pardavimo kaina Lt
Skirtumas Lt
Apelsinai 10 kg
Bananai 10 kg
Obuoliai 10 kg
Iš viso:
30
30
20
80
40
20
15
75
+10
-10
-5
-15

Klausimas

Kokia atsargų vertė turėtų būti parodyta finansinėje atskaitomybėje, jei „Ropė“ taiko atsargumo principą?

Atsakymas

Atsargos apskaitomos įsigijimo savikaina, bet jei pardavimo kaina pasidaro mažesnė negu pardavimo savikaina, tada balansinė vertė yra pardavimo kaina. Šiuo atveju vaisiai pradėjo gesti ir buvo nukainoti, nors jie galbūt ir bus parduoti kaina, didesne už įsigijimo savikainą.Neutralumo principas
Neutralumo principas reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka. Jos pateikimas neturi priklausyti nuo siekimo priversti apskaitos informacijos vartotojus priimti įmonei palankius sprendimus. (V. Bagdžiūnienė)
Pavyzdys Perkainojamų pastatų, tikroji vertė pripažįstama teisinga tik tada, kai tą darbą atlieka nepriklausomi kvalifikuoti vertintojai, bet ne įmonės darbuotojai.Turinio svarbos principas
Turinio svarbos principas reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius, daugiausia dėmesio kreipiama į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. Ūkinės operacijios ir įvykiai turi būti įtraukti į apskaitą ir pateikti finansinėse ataskaitose pagal jų turinį ir ekonominę prasmę net ir tada, kai pateikimas skiriasi nuo teisinės formos. Pavyzdžiui, sprendžiant pagal turimus dokumentus, įmonė perleido turtą ir nuosavybės teises į tą turtą kitai įmonei., tačiau sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį įmonė ir toliau naudosis turto teikiama ekonomine nauda. Tokiu atveju įregistravus apskaitoje informaciją apie turto perleidimą, finansinėje atskaitomybėje nebus teisingai atskleista sandorio esmė. Todėl turtas ir toliau turėtų būti rodomas įmonės balanse. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str., visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, išskyrus tuos atvejus, kai ūkinės operacijos gali būti pagrindžiamos susijusių ūkinių operacijų dokumentais. (V. Bagdžiūnienė „Finansinės apskaitos pagrindai“)
Pavyzdys Įmonė „X“ veikia nuomotose patalpose nuo 2004 m. liepos 1 d., bet nėra pasirašyta nei nuomos sutartis, nei sumokėtas nuomos atlygis, kuris 2004 m. metų pabaigoje pagal rinkos kainas sudarė apie 2500 Lt. Ši ūkinė operacija 2004 m. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, buvo neapskaitoma, nes nedokumentuota. 2004 m. reikės šią ūkinę operaciją apskaitoje registruoti, sudarant finansinę atskaitomybę parodyti, nes pagal pirmąjį verslo apskaitos standartą „Finansinė atskaitomybė“ ūkinės operacijos turinys jo forma yra svarbesni nei jo forma.Išvados
Taigi išvardytais principais vadovaujasi visų sričių (gamybos, statybos, žemės ūkio, prekybos ir kt.) apskaitos darbuotojai. Jie taikomi visose rinkos ekonomikos šalyse, daugumoje įmonių nepriklausomai nuo jų veiklos sąlygų. Šie principai susiformavo nustatant ir įgyvendinant svarbiausius reikalavimus finansinėms ataskaitoms parengti. (V. Bružauskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“)
Bendrieji principai suformuluoti tarptautiniuose apskaitos standartuose, Europos Sąjungos direktyvose, reglamentuojančiose buhalterinės apskaitos vedimą ir finansinės apskaitos parengimą, taip pat analogiškuose nacionaliniuose reglamentuose ir kitoje apskaitos literatūroje. Nors minėtuose norminiuose aktuose šie principai kartais traktuojami šiek tiek skirtingai, vis dėlto iš esmės jie deklaruoja vienodas finansinės apskaitos vedimo ir atitinkamos atskaitomybės parengimo normas. (G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, ketvirtoji laida)
Naudota literatūra
G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ ketvirtoji laida – Vilnius, 2001
G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ antroji laida – Vilnius, 1996
A. Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“ – Vilnius: TEV, 2004
V. Bagdžiūnienė „Finansinės apskaitos pagrindai“ – Vilnius: Rosma, 2005
V. Bružauskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“ – Kaunas: LŽŪU, 2001
K. Valužis „Apskaitos sistema“ – Vilnius, 2000

Leave a Comment