Musu kalbos etiketas

5540 0

Mūsų kalbos etiketas

Mūsų kalbos etiketas

Etiketas – tai konkrečios visuomenės priimtos elgesio bei mandagumo taisyklės ir formos; tam tikros manieros, ceremonialai. Svarbi etiketo dalis yra kalbos etiketas. Jis pataria prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, sveikinantis ir pan. vartoti tradicines, o ne kokias verstines mandagumo formules ir vartoti jas tinkamai – kur pridera, išlaikant tautinį etiketo savitumą. Kalbos etiketo laikymasis pabrėžia žmogaus kalbos ir apskritai jo asmenybės kultūrą, o nesilaikymas rodo nekultūringumą, neišsiauklėjimą, visuomenės negerbimą.

Vartojant etiketo formules, neužmirština, kad vienos jų yra pagarbesnės, iškilmingesnės, skkirtos vyresnio amžiaus arba aukštesnės visuomeninės padėties žmonėms, kitos – neutralios, trečios turi familiarumo atspalvį ir vartotinos tik bendraujant su artimais maždaug to paties amžiaus ir visuomeninės padėties žmonėmis. Į tai neatsižvelgę, kalbos etiketą daugiau ar mažiau pažeistume.

Kaip kreiptis ir prašyti. Į artimą savo amžiaus ir padėties žmogų paprastai kreipiamės vardu, parinkę šauksmininko formą: Jonai, Broniau, Kęstuti, Nijole, Regina, Rūtele, o kartais, rodydami išskirtinį švelnumą, ir maždaug taip: branguti, -e, kiškuti,katyte. Nepakankamai pagarbiai nuskambės kreipiniu pasirinktas vardo vardininkas, beje, dažniausiai nusiklausytas iš kaimynų slavų: Arrūnas, duok kamuolį! Skaistė, netrukdyk!

Pakankamai mandagiai gali nuskambėti šauksmininku ištarti kreipiniai pagal žmogaus visuomeninę padėtį, profesiją: vadove, pirmininke, direktoriau, daktare, mokytojau, profesoriau. Tačiau daugelyje kalbų tokiais atvejais įprasta pridėti mandagumo, pagarbos priedėlį. Dabar verčiamės įteisintų slaviškų skolinių šauksmininkais pone, põnia, ka

artais, kai kreipiamasi į jauną merginą – ir panele. Taigi, rodant pagarbą ar bendraujant oficialiau, sakytina: pone ministre, põnia Balsiene, panele Birute.

Netinka rusų kalbos pavyzdžiu kreiptis jaunas žmogau (= jaunuoli), o į kokią moterį – padavėją ar pardavėją – mergaite (= panele; jei kiek vyresnio amžiaus – põnia). Bet kokiam darbuotojui skirtas kreipinys Viršininke yra iš kolonijų žargono.

Kai kreipiamės į nepažįstamą arba į kokį vyresnio amžiaus, aukštesnės visuomeninės padėties žmogų, vartojame mandagumo įvardį jūs: Gal jūs žinote (arba tiesiog Gal žinote), kur vaistinė? Plačiai vartotas hibridinis mandagumo įvardis tamsta, kilęs iš kreipinio tavo milysta, šiandien nebėra populiarus. Ypač netinka tamsta, pavartotas priedėliu prie šauksmininko, taigi geriau sakyti tiesiog Mokytojau! negu Tamsta mokytojau!

Sovietmečiu plito iš rusų kalbos verstos prašymo formulės Sakykit, prašau. Sėskit, prašau.Palaukit, prašau. Tačiau tradiciniai lietuvių prašymai – juos reikia išsaugoti – yra kitokie. Jiie pradedami prašymo žodžiu, o po jo eina veiksmažodis ir jis būtinai yra bendraties formos: Prašom (prašau, prašyčiau) pasakyti, sėsti, palaukti.

Lietuviams saviausias, įprasčiausias prašymo žodis yra prašom (be e). Juo prašome ne tik kelių asmenų, bet ir savo paties vardu. Kai kaime pasibeldžiame į trobos duris, o ten sėdi, tarkim, tik vienas senukas ar senutė, girdime sakant Prašom! (ne Prašau!, ne Įeikit, prašau ar tiesiog Įeikit!, kaip kviečia dažnas miestietis).Pagarbiai turėtume sakyti Prašom! ir duodami kam kokį daiktą, – tokia lietuvių tradicija.

Aišku, ka

artais praverčia ir prašau, tik žinotina, kada jį vartoti. Prašau reiškia ne tik prašymą, bet ir kulūringą įsakymą, reikalavimą (pavyzdžiui, mokytojas įsisiūbavusiai klasei paprastai sako: Prašau netriukšmauti! Prašau manęs paklausyti!).

Visiškai netinka žodžiu prašau prašyti paslaugos. Čia dera švelniausioji forma prašyčiau: Prašyčiau man trupučiuką padėti. Prašyčiau kiek luktelėti.

Lietuviai gražiai paprašyti moka ir be prašymo žodžių, atsargiais klausiamaisiais žodeliais ar, gal su tariamąja nuosaka: Ar padėtumėt man truputėlį? Gal palauktumėt kiek?

Dėkojimas. Įprastiniai dėkojimo žodžiai yra ačiū ir dėkui. Labiau plinta ačiū – gal kad trumpesnis, skambesnis, bet ir dėkui nėra klaida. Nevartotini tik tarminiai šių žodžių variantai ačiui, dėku ir kiti.

Dėkojimą pabrėžiame prieveiksmiais labai (arba labai labai, tik ne labai ir labai) ačiū, labai dėkui. Netinka dėkojimą pabrėžti iš rusų kalbos nusiklausytu būdvardžiu didelis: didelis ačiū, didelis dėkui. Nesakytina ir nuoširdus ačiū; reikia nuoširdžiai (iš visos širdies) dėkoju arba kitaip.

Pasakymai labai dėkoju, esu labai dėkingas, -a yra pakylėti. Jie labiau tinka viešosiose kalbose, oficialesniuose laiškuose. Nemandagu trumpai (be veiksmažodžio) tarstelti dėkingas, -a.

Kai kas įprato į kiekvieną padėkojimą atsakyti prašau ar prašom. Čia reikėtų daugiau įvairumo. Jei paslauga nedidelė, gražu kukliai sakyti Nėra už ką.

Atsiprašymas. Dažniausiai atsprašymo žodžiai yra atsiprašau, atleiskit, dovanokit. Iš jų universaliausias – atsiprašau. Jį neretai vartojame kaip tam tikrą signalą, norėdami atkreipti kieno dėmesį, ka

ad mums ką paaiškintų, mus praleistų ir pan., tarsi atsiprašydami už gaišinimą, sudaromus nepatogumus. Nėra mandagus tas, kuris atsiprašau tokiais atvejais nepasako. Vis dėlto už tyčia ar netyčia padarytą kokią nuoskaudą atsiprašau paprastai neužtenka – čia tinka šiltesni, nuoširdesni žodžiai atleiskit, dovanokit, kurie savo ruožtu nelabai tinka kaip žmogaus stabdymo signalai.

Į atsiprašymo žodžius paprastai netinka atsakyti prašau. Štai pilname autobuse netyčia kam užmynei ant kojos, sakai Atsiprašau ir girdi: Prašau! Tokiu atveju reikėtų tarstelti Niekis; nieko baisaus arba tik nusišypsoti, linktelėti galva.

Linkėjimai. Būdami mandagūs, atidūs kitiems, tam tikromis progomis žmogui ko nors linkime. Linkėjimai dažniausiai pasakomi sustabarėjusiais kilmininkais, pvz.: Sėkmės! Gerų atostogų! Linksmų švenčių! Arba prieveiksmiais, pvz.: Sėkmingai! Laimingai! Vakre eidami gulti, visiems palinkime Labanakt! Tai gana šabloniški linkėjimai, bet kasdienybėje jų užtenka. Sukakčių ar kitose sveikinimo kalbose paprastai sakomi išplėtoti linkėjimai, kuriuos sudaro vienas ar keli sakiniai, tinkantys tam asmeniui.

Vengtini verstiniai arba nelogiški, nevykę linkėjimai. Štai palinkima ar net pakelėse užrašoma Laimingo kelio! Laiminga arba nelaiminga gali būti tik kelionė, tad ir linkėkime Laimingos kelionės! Arba miestuose neretai palinkima Skanaus apetito! Apetitas negali būti nei skanus, nei neskanus. Jeigu mums iš įpratimo prasprūdo Skanaus!, dar bus pusė bėdos: daugiau nieko nebesakykime, o mintyse galima p

. . .

Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuojauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!

Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos, ypač vaikų (motinai mirus). Liūdžiu kartu su jumis. O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi labai pavargęs (-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafaretai – gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikiataip verkti – verksmasnepadės; nuo nelaimės nepabėgsi. – tik erzina kenčiantį žmogų, o ne paguodžia.

Jei gauta žinia apie staigią mirtį ar kitą kokią nelaimę tave nepaprastai sukrečia, tarytum užkanda žadą, apsilankęs liūdinčioje šeimoje nesivargink sunkiai ieškodamas tinkamo užuojautos žodžio, – geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių (tyla – gera byla; geriau jau tyla negu menka byla). Graudus tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne visada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaipbičiulius, draugus, dar kitaip moksladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą.

Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią prakalbą, – nederėtų! Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse užuojauta velionio artimiesiems galėtų būti ir ilgesnė.

Naudota literatūra:

Šukys J. Kalbos kultūra visiems. – Kaunas: Šviesa, 2003, ISBN 5-430-03554-8

http://ualgiman.dtiltas.lt

Join the Conversation

×
×