Linksnių vartojimasDažnesnės sintaksės klaidos – klaidingai sudaryti ar netinkamai vartojami žodžių junginiai, retesnės – netaisyklingai sudaryti ir netinkamai vartojami sakiniai, ypač sudėtiniai.Žodžių junginiai dažniausiai būna taisytini, kai parenkamas ne tas linksnis ar ne ta prielinksninė konstrukcija, t. y. prielinksnis, einantis su linksniu. Neretai klystama, kai šiaip jau taisyklinga padalyvio forma tam tikruose žodžių junginiuose vartojama ydingai, dažniausiai vietoj pusdalyvių arba dalyvių. Kartais netinkamai pavartojami ir patys pusdalyviai bei dalyviai.Linksnių vartojimasLinksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas. Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį, bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio – kilmininką Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida. Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų nulis, nulio, nulį, o ne nulius, nuliaus, nulių, nes tai nevartotinos tarminės galūnės. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje Stiklainiai sudėti sandėliuke vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma: sandėliuke, o ne tarmybė sandėliuky.VardininkasVardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką (todėl vardininkas).Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių turi nedaug.Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją – jeigu tai asmuo (a.), o plačiau imant, subjektą – tai, apie ką sakinyje kalbama (b.):a. Prieklėty tėvelis dalgį plaka. Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Aklas aklą netoli tenuves;b. Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo.Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas (toks būvis nusakomas daiktavardžiais) (a.) arba koks tai daiktas (toks būvis reiškiamas būdvardiškaisiais žodžiais) (b.):a. Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna – paukštis. Jis buvo gydytojas (pabrėžiant būvio laikinumą, čia galimas ir įnagininkas Jis buvo gydytoju). Užaugęs aš būsiu kosmonautas (galima ir kosmonautu);b) Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Visi buvo linksmi ir laimingi. Oras darėsi vis tvankesnis. Mes likom antri. Būk atidus, susikaupęs. Būdvardiškųjų žodžių būvio vardininkas nekeistinas įnagininku: nesakytina buvo linksmais, likom antrais, būk atidžių ir pan. Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.Vardininkas netinka, kur reikia dalies (kitaip – neapibrėžto kiekio) kilmininko – paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra). Ar kefyro (ne kefyras) yra? Suabejoję, ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas – jį ir vartokime.Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis. Turime sakyti Rimai (ne Rimas), palauk! Nijole (ne Nijolė), kur bėgiKai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas ministre, draugas vedėjau… dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau…, bet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau… Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai. Kai ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo šauksmininkas: Pone (ne Ponas), kiek dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį (o tai kalboje įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime), paprastai neklystama: Vai žirgeli juodbėrėli (negirdėti Vai žirgelis juodbėrėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle (ne Gegutėlė), užkukuok! Sveika būk, laisve (ne laisvė)! Pūsk smarkiau, vėjau (ne vėjas)!Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Svarbiausia tą senovišką linksnį kalboje išlaikyti, nepasiduoti kitų kalbų įtakai ir nepakeisti vardininku.Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas žmogus, ir Ką tu, senas žmogau, prieš vėją papūsi? Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal Jonas (ir Jonai) man padėsi? Ar tėvelis (ir tėveli) leisi mane į kiną? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko: Adomaiti ir Butkute – prašom prie lentos!Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę (a.) arba pasikartojančius laiko tarpus (b.). Toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuosiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška:a. Trečia diena (plg. Trečią dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo (plg. antrą mėnesį) serga. Penkti metai (plg. Penktus metus) čia dirbu. Jau visi metai (plg. visus metus) arba tiesiog Jau metai (plg. Jau metus) jo nemačiau. Kelinta savaitė (plg. Kelintą savaitę) nelyja;b. Jis kas vakaras (plg. kas vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg. Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Vasarą kas sekmadienis (plg. kas sekmadienį) susitikdavome.Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro niekas nematė miestely (P. Cvirka). Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis (Maironis). Juk aš ten rytas vakaras, žinau viską (Žemaitė). Ir vienodai tamsi vasarėlė žiema – mėlynam liūdesy rymosiu laukdama (S. Nėris). Skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni metai (V. Krėvė). Kas valanda tamsiau darėsi (Lazdynų Pelėda).Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai (plg. per kelis žingsnius; už kelių žingsnių) nuo lango. Ežeras buvo penki kilometrai (plg. už penkių kilometrų; penkių kilometrų atstumu) nuo miesto.Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo: Kas namai – savi dūmai. Kas šakytėlė – tai gegutėlė. Kas žingsnis krūptelėdavau. Kas trečias gyventojas (rusų kalbos pavyzdžiu nesakytina kiekvienas trečias gyventojas) turi automobilį.Ar gali vardininkas reikšti objektą? Ar klaida sakyti Reikia šienas pjauti vietoj Reikia šieną pjauti?Nors vardininkas yra ne objekto, o subjekto linksnis, tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos senovės vardininku objektą nusakydavo, pvz.: Reikia šienas pjauti. Pienas gerti sveika. Tokį vardininką (beje, ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet mylėti… (V. Krėvė). Vaikas dar reikėjo nuprausti, aprengti (P. Cvirka). Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti (Žemaitė). Ne taip lengva <…> to kalno viršūnė pasiekti (J. Biliūnas). Kas nežino, kaip sunku yra javai kulti (I. Simonaitytė).Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuosiuose stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama: Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės pateikti pasą (ne pasas). Svarbu valgyti sveiką maistą (ne sveikas maistas).Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina su vardininku: Šalia kelio vieškelėlio ugnelė kūrenta (daina); geriau negu ugnelę kūrenta, nors – ugnelę kūreno. Visur balta – ar ne miltai malta?; geriau negu miltus malta, nors – miltus malė. Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (daina); geriau negu nusisukta sprandelį, nors – nusisuko sprandelį. Rugeliai nepasėta, kvieteliai neakėta (Just. Marcinkevičius). Vilnų vardas rodo, kad indoeuropiečių jau seniai prisijaukinta avis (K. Būga). Ir jų jau bulvės kasama.Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs – nevirsta vardininku. Sakoma: Jis atstovavo mūsų šaliai (klaida atstovavo mūsų šalį), todėl reikia: Šiame forume buvo atstovaujama mūsų šaliai (ne mūsų šalis).Nors sakome jie supranta (myli, gerbia…) vienas kitą, beasmeniuose sakiniuose sakytina Reikia suprasti (mylėti, gerbti…) vienam kitą.Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas į kabutes): Apsakyme „Marti“ (ne apsakyme „Marčioje“) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Išmokome šokį „Kalvelis“ (ne šokį „Kalvelį“). Ar esi matęs filmą „Laiptai į dangų“?Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą, pvz.: AB „Sparta“ (buvęs trikotažo fabrikas „Sparta“, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau vadindavo „Spartos“ fabrikas). J. Jablonskis yra teikęs tik „Vilties“ dienraštis, „Raidės“ spaustuvė. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz.: „Aušros“ gimnazija; „Vyturio“ vidurinė mokykla. Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo leidykloje „Vaga“ arba „Vagos“ leidykloje. Užsisakiau laikraštį „Respublika“ arba „Respublikos“ laikraštį. Nugalėjo komanda „Žalgiris“ arba „Žalgirio“ komanda.Gyvesnis, buities kalbai teiktinesnis yra vardo kilmininkas, bet aiškesnis, patogesnis neretai būna vardo vardininkas, nes šnekamoji kalba kabučių neperteikia, ir gali susidaryti dviprasmybė, pvz.: Koncertavo „Lietuvos“ ansamblis (kuris Lietuvos ansamblis? Aiškiau: ansamblis „Lietuva“). Svečiai apsistojo „Vilniaus“ viešbutyje (kuriame Vilniaus viešbutyje? Aiškiau: viešbutyje „Vilnius“). Jeigu iš konteksto ar situacijos aišku, apie ką kalbama, objekto pobūdį nurodantis žodis paprastai nesakomas ir kaitomas vien vardas: Sesuo dirbo „Vagoje“. Užsisakiau „Respubliką“. Nugalėjo „Žalgiris“.Nesimbolinių, ne kaip nors oficialiai suteiktų, o tradicinių vardų objektus – miestus, kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais. Vietoj miestas Kaunas, upė Šventoji K. Būga teikė Kauno miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas, Šventoji. J. Jablonskis taisė jau ir kaimas Beduoniai (= Beduonių kaimas) matyti. Vadinasi, ir vietoj ežeras Sartai, miestelis Šeduva sakytina Sartų ežeras (Sartai), Šeduvos miestelis (Šeduva).KilmininkasKilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiausiais linksniais – vardininku ir galininku.Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko – neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo. Žmonėms reikia ramybės. Man nieko nestinga.Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės, tik – namą, upę arba prie namo, prie upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (= Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai? Buvo prieita išvados (= prie išvados; prieita išvada; nutarta, nuspręsta), kad programą reikia keisti. Įsigilinę mes prieisim geresnio sprendimo (= prie geresnio sprendimo; geresnį sprendimą; geriau nuspręsim). Sunku prieiti susitarimo (= prie susitarimo; gyviau pasiekti susitarimą, susitarti). Kitaip mes neprieitume galutinio rezultato (= prie galutinio rezultato; nepasiektume galutinio rezultato). Jie niekaip negalėjo prieiti vieningos nuomonės (= prie bendros, vienos, vienodos, tos pačios nuomonės; bendrą, vieną, tą pačią nuomonę; vieningai nuspręsti, nutarti), ką šioje teritorijoje statyti.Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat ir siekė) milijoną (ne milijono). Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas: Pasiekėme laimėjimų (t. y. ne visus, tik dalį).Su veiksmažodžiu reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz.: Sukilėliai reikalavo paties generolo (t. y. kad jį atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (- Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų. Reikalaukime vaiko, dar blogiau – vaiką praustis (- kad vaikas praustųsi).Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų ir aiškiai vengtinas galininkas atsikratyti rūpesčius, prašytojus;klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir ką (kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik – ne pas ką: Klausk, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų. Atsiprašyk sesutės arba sesutę. Maldauju tavęs arba tave: padėk man!Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas (teirautis – tik su kilmininku: ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų – ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų (pats tėvas gali būti miręs). Be to, galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką – kai ieškoma, teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė (t. y. teiravosi, kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro (t. y. kad pakviestų daktarą).Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką. Mokytis ko – tai neapibrėžta, labiau dalis: Jis mokosi matematikos, anglų kalbos, amato (nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką – pakankamai apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų kalbą (skirtą temą, konkretų skyrių ar visą užsibrėžtą dalyką).Objekto kilmininkus gali valdyti kai kurie konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai: reikalingas ko – paramos, pagalbos; vertas ko – pagarbos, gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko – vandens, gerumo; turtingas, godus ko – pinigų, perkeltine reikšme – įspūdžių ir pan.Tačiau kilmininkai nevartotini su veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan., atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz.: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža nežemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedinas (= vedamas; geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas). Tokio tikslo vedini (= vedami; geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (= nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda dešimtis mažylių). Be principų žmogus – kaip skiedrelė, srovės nešina (= nešama, plukdoma).
Taisytina ir tokia vartosena: Vaikus aplanko Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių (= linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas; bet vengtina reta tarmybė linkėjimus, sveikinimus, dovanėles nešinas).Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip – dalies) kilmininkai.Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų; pusė obuolio; daug žmonių; šiek tiek sviesto; maišas bulvių (t. y. maišas, pripiltas bulvių, o bulvių maišas paprastai reiškia paskirtį: maišas bulvėms pilti).Dalies (kitaip – neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz.: Duok duonos – ne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną – visą: kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz.: Ateina svečių, o Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi kviestieji (plg. Vardininkas).Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai – ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz.: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo. Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles nunešėme; gėles padėjome.Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t. y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas, t. y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz.: Klausimų (kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t. y. visus jums rūpimus) galite pateikti raštu. Į pokylį atvyko giminių, kaimynų (aiškiai ne visi, gal net mažesnė dalis) ir atvyko giminės, kaimynai (irgi turbūt ne absoliučiai visi, bet didžiuma – taigi maždaug suapvalinta visuma). Ar jau yra pinigų (nesvarbu kiek) ir Ar jau yra pinigai (visi, kiek turėjo būti)?Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti… (a.), keitimąsi: atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti… (b.), slinktį: ateiti, atvažiuoti, atvykti… (c):a. Yra varlių – rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų. Mūsų krašte gyvena rusų, lenkų, totorių. Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko. Keliuose įvyksta nelaimingų atsitikimų;b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų. Daugėja susirgimų gripu. Gyventojų Lietuvoje mažėja;c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti) ir t. t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą – gausi ragaišio. Pirkai žuvų – pirk ir pipirų. Sūnus jau pats užsidirba pinigų. Gal arbatos įpilti? Kąsk pyrago. Valgiau sūrio, gėriau kavos. Jie mums padarė žalos. Už klėties sėsim miežių, sodinsim bulvių. Virdavom barščių, kopūstų, bulvienės, kepdavom blynų. Gal moki senoviškų dainų?Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus – visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų – dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį; turiu arba gavau darbą – nuolatinį; turiu arba gavau darbo (laikinai arba dalį norimo). Tačiau abstrakčiųjų daiktavardžių reikšmė šiuo atveju suartėja, dažnai nebesiskiria, pvz.: Turėk sąžinę, protą, gėdą ir Turėk sąžinės, proto, gėdos. Ten, kur skaidyti nedalomą dalyką būtų nelogiška, abstrakčios reikšmės dalies kilmininkų reikėtų vengti: Ar turi teisės (- teisę) taip daryti? Kokio įspūdžio (- Kokį įspūdį) tau padarė šis kūrinys? Tądien mums buvo progos (- proga) aplankyti muziejų. Jaučiu jai meilės (- meilę; ją myliu; meilė – intensyvus dalykas, dalimis neskaidomas). Reiškiame užuojautos (- užuojautą) velionio šeimai (reikšti tik dalį užuojautos neįprasta, neetiška).Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra. Tinka Žmonės sodina bulvių, sėja rugių, bet paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta) rugių – kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame priešdėlius pri-, pa-: Tai prikasė bulvių! Papjauk žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo priešų (- priešai). Ryžtingų žingsnių (- Ryžtingus žingsnius) žengiame į persitvarkymą. Jis iki šiol vartoja vaistų (- vaistus).Jei daiktavardis turi pažyminių didelis, milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių, kad ypatybė labai esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo didelio poveikio (- turėjo, darė didelį poveikį). Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo (- didžiulį susidomėjimą). Kalinių būklė kelia didelio rūpesčio (- didelį rūpestį, daug rūpesčio). Didelės reikšmės (- Didelę reikšmę) įgyja švietimas (kas kita – įgyja arba turi daug reikšmės, nes su daug kilmininkas būtinas – atskleidžia kiekybės turinį). Koncertai turėjo milžiniško pasisekimo (- milžinišką, nepaprastą pasisekimą). Kas čia turėjo lemiamos įtakos (- lemiamą įtaką; labiausiai lėmė)? Galima sakyti Tai turės išliekamosios vertės, nes prieš tokį kilmininką įmanoma pridėti žodžius šiek tiek, truputį – išliekamoji vertė gali būti ir didelė, ir maža, bet nepasakysim Tai turės šiek tiek ar truputį didžiulės vertės, taigi pasirinktina tik Tai turės didžiulę vertę.Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė – kai dalies kilmininkas pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas. Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos; laiko arklį, bet nelaiko arklio; kvietė ir mane, ir tave, bet nekvietė nei manęs, nei tavęs; taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas – nėra (nebėra) sodo; buvo pievos – nebuvo (nebebuvo) pievų; liko tvartas – neliko (nebeliko) tvarto; matyti upė – nematyti (nebematyti) upės; girdėti dainos – negirdėti (nebegirdėti) dainų.Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave) yra didelė klaida.Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklio, bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas: nereikia pirkti knygą; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklį.Jeigu paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o įvardis, prieveiksmis ir pan., neiginio kilmininkas nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio (= turinį). Tai ne visai atitinka standarto (= standartą).Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis, paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada, kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti… (a.) arba siekimo veiksmažodžiai siųsti, varyti, rengtis, rinktis… (b.):a. Eikim šieno grėbti (senovėje vietoj tokios bendraties buvo vartojamas siekinys, dar ir dabar išlikęs apie Kupiškį, Anykščius, plg. Eikim šieno grėbtų). Atbėgau žirklių pasiskolinti. Tėvas išvažiavo šiaudų vežti (čia lemia ne dalies reikšmė: ar visus šiaudus veš, ar jų dalį, vis tiek – išvažiavo šiaudų vežti, plg. išvažiavo karvės pirkti). Jis vyks į užsienį studijuoti ekonomikos;b. Mane močiutė barė, linelių raut išvarė (daina). Išsirengėm giminių kviesti. Susirinkome aptarti svarbaus klausimo.Kaip matome, bendraties vieta įvairuoja, bet įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į užsienį studijuoti ekonomiką. Susirinkome aptarti svarbų klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę, ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį – ko? kokiu tikslu? susirinkome – ko? kokiu tikslu?, o ne studijuoti ką? aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas. Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti nesakytina praktikai atlikti.Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti, vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai: Kviečiame alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos atsakinėti. Kaimynų mergaitę paprašė namų pasaugoti. Ir mane vadino eiti paminklo apžiūrėti.Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t. y. kilmininkas be bendraties: Kaimynas buvo kirvio atėjęs. Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Oi, siuntė siuntė mane anyta žiemužės šėko, vasaros sniego (daina). Grįžau piniginės. Vaikai, pietų! Tačiau bendraties negalima praleisti, jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime išskubėjo gaisro; vietoj siuntė linelių rauti netiks siuntė linelių, nes tai reikš „atnešti“.Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba (tarmės) grynojo kilmininko vengia, – neįprasta, pavyzdžiui, eisim posėdžio (turėti? sėdėti? posėdžio posėdžiauti? – niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai yra aiškinęs, kad junginio susirinko posėdžio nederėtų teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba posėdžiauti, nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti), ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą), ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su reikalais).Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais piktnaudžiaujama – vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius pasakymus į pasitarimą, pasitarti). Diplomatai susitiko pokalbio (plg. pasikalbėti, aptarti reikalų). Šalies vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio (plg. į paskutinį posėdį). Politiniai veikėjai buvo susirinkę konsultacijos (plg. į konsultaciją, konsultuotis). Buvo įsakyta darbuotojus sukviesti instruktažo (plg. į instruktažą). Kartais tokia vartosena net aiškiai taisytina: Jis buvo išvykęs kelionės (= į kelionę, čia dėl stiliaus įvairinimo tiktų kelionėn) į užsienį (geriausia tiesiog buvo išvykęs į užsienį). Važiuosiu pirmo susitikimo (= į pirmą susitikimą, gyviau pirmą kartą susitikti) su pusbroliu.Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J. Balčikonio remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su reikalais, atvyko su taikos misija. Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie atvyko vizito jokia bendratis – gauti, pasiimti ar kitokia – neįmanoma. Beje, gydytojas į palatą eina ne vizito ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis kilmininko nevaldo – galima tik lankytis kur, pas ką, su kuo: Lietuvoje lankysis vizito (= lankysis su vizitu, oficialiai lankysis) šios šalies užsienio reikalų ministras. Dar labiau netinka svečiuotis vizito, viešėti vizito.Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir galininku?Kilmininku virsta subjekto vardininkas (a.) ir objekto galininkas (b.), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu veiksmažodiniu daiktavardžiu:a. moterys dainuoja – moterų dainavimas; paukštis skrenda – paukščio skridimas, skrydis; jūra šniokščia – jūros šniokštimas; mašinos gaudžia – mašinų gaudimas, gausmas, gaudesys;b. skaito knygą – knygos skaitymas; dirba žemę – žemės dirbimas; skina vaisius – vaisių skynimas; apdainuoja laisvę – laisvės apdainavimas.Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip – subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą (= mokyklai), tai taisytina ir mokyklos atstovavimas (= atstovavimas mokyklai).Kita bėda – kartais susidaro dviprasmybė, ir neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą „Raupsuotojo pabučiavimas“ galima suprasti dvejopai: kad raupsuotasis ką bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo. Panašūs dviprasmiški pasakymai yra tėvo pasveikinimas (tėvas ką sveikino ar jį kas sveikino?), mokytojos apdovanojimas (mokytoją kas apdovanojo ar ji ką apdovanojo?); mokinio įvertinimas (jį kas vertina ar jis ką vertina?) – kad būtų aiškiau, trečiuoju atveju, pavyzdžiui, rašoma mokinio paties savęs įvertinimas. Jeigu tokie pasakymai ne antraštės, jų tikrąją reikšmę suvokiame iš konteksto. Dėl galimų dviprasmiškumų sunkiai prigyja norminiai žodžių junginiai reikalavimų atitikimas (reikalavimai ką atitinka ar kas atitinka reikalavimus?), Dievo tikėjimas (Dievas ką ar kuo tiki ar kas tiki Dievą?). Vis dėlto netinka sakyti atitikimas reikalavimams, kai norma yra atitinka reikalavimus, arba tikėjimas į Dievą, kai pasirinktoji norma yra senoviškas pasakymas tikėti Dievą, nes šitaip pažeidžiame aiškų visuotinį daiktavardžio linksnio parinkimo su veiksmažodiniais abstraktais dėsnį.Dar minėtinas subjekto kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku, plg. Tėvas laukia sūnaus – Tai sūnus, laukiamas tėvo. Sesuo renka vaistažoles – čia vaistažolės, surinktos sesers. Vėjas pučia – Vėjo pučiami medžiai linksta. Mokytojai padeda – Mokytojų padedamas (geriau negu Mokytojams padedant) dariau pažangą.Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama, plg. svečių yra! (nustebimas, netikėtumas). Motinai visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima, plg. karalaitis turi mylimą (pabrėžiamas pasitvirtinęs spėtas įtarimas). Čia kiškio tupėta, plg. kiškis tupėjo (tvirtinama ne taip kategoriškai, labiau spėjamai). Pamotės būta raganos, plg. Pamotė buvo ragana (pasakomas iš kitų girdėtas tvirtinimas).Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra pažymimieji, kitaip – nusakomieji. Jie visada vartojami su daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederinamaisiais pažyminiais (Klevo lapai pagelto), kartais – vardine tarinio dalimi (Šitas lapas (yra) klevo).Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo reikšmę – pasako, kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui kas priklauso (a.), kokio asmens kas sukurta (b.), kokio asmens, daikto ar kokios kitos visumos yra kuri sudėtinė dalis (c):a. Čia tėvų namai. Mano kraštas – Lietuva. Žilių Juozas (taip sako pietų lietuviai, o šiaurės sakytų Žilio Juozas) ateina. Ką šiandien jūsų virė? (Čia metonimiška tokio kilmininko vartosena – lengvai numanomi žodžiai šeima, artimieji praleidžiami, plg. Žemaitės: Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo valgyti.) Jie pamatė tuščią šuns būdą. Ten buvusio kolūkio pastatai. Šita bažnyčia katalikų. Kur dingo draugijos turtas? Ar neskursta Vilniaus muziejai? Valstybės piliečiai privalo mokėti mokesčius;b. Salę puošia dailininkų freskos, vitražai. Poeto posmai mus įkvepia. Žaviuosi Čiurlionio tapyba, Aisčio poezija;c. Malėjos miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs. Raudonavo, baltavo namų stogai.Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus, dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto (nutinkančio kam dalyko) naudininką, plg. Sudegė brolio tvartas – Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku – kas nutiko broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, – paprastai objekto naudininką. Bendrinėje kalboje darytinas šioks toks skirtumas, pvz.: Suvarstyk vaiko batukus (tie batukai gal kur padėti ir juos reikia varstyti neapautus) – Suvarstyk vaikui batukus (vaikas jais jau apsiavęs ir pabrėžiame vaikui teikiamą paslaugą, ne batukų priklausymą). Padėk jam ant stalo (taip sakome, kai pats asmuo prie to stalo sėdi) – Padėk ant jo stalo (jeigu asmens prie stalo nėra).Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir, ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką – net ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo (- draugui) ranką (jei sveikinosi, o ne spustelėjimu davė kokį sutartą ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (- jam į) akis. Vaikas meiliai apkabino motinos (- motinai) kaklą. Svaigsta mano (- man) galva. Lakūno (- Lakūnui) buvo lūžusi koja. Veršiukas lyžtelėjo vaiko (- vaikui) veidą. Kaime tradiciškai buvo sakoma Pabučiuok senelei (ne senelės) ranką. Senelės ranką bučiuodavo tik kai senelė jau būdavo mirusi, taigi kalbant apie negyvus dalykus paprastai vartojamas tik priklausymo kilmininkas, plg. K. Sajos: O kas trešnės (ne trešnei) viršūnę nulaužė? Kas avinui koją pamuše?Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro (= vyrui) pietūs bus skanesni, jei neduosite jam pusryčių. Mano (= Man) sūnaus gyvybė brangesnė už viską pasaulyje. Pervažiavęs žmogaus (= žmogui) koją, vairuotojas pabėgo.Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir kilmės kilmininkai (iš žodžio kilmė atsiradęs šio linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno miestas, Neries upė rodo tik pavadinimą, o kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries vanduo jau reiškia priklausymo atmainą – kilmę (kilmė dar ryškesnė sakiniuose: Aš – Kupiškio žmogus. Čia gyveno Aukštujų Šimoniai). Jeigu vardas daugeliui žinomas, pats pavadintasis dalykas bendriniu daiktavardžiu nebenusakomas – jį puikiausiai atstoja vienas vardas, plg. Kaunas, Neris. O priklausymo kilmininkas su savo pažymimuoju žodžiu į vieną žodį negali būti sutrauktas – taip ir lieka Kupiškio žmogus (t. y. iš ten kilęs), Kauno moksleiviai, Neries vanduo.Apie simbolinių vardų kilmininko ir vardininko santykį („Lietuvos“ ansamblis ar ansamblis „Lietuva“).Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas, plieno dalgelis, ąžuolo stalas, šilko kaspinai. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose čia dabar įsitvirtino būdvardžiai su priesaga -inis: auksinis žiedas, plieninis dalgis, ąžuolinis stalas, šilkiniai drabužiai. Kartais pasakoma žiedas iš aukso, piniginė iš odos.Kilmininkai gali nusakyti rūšį, gentį, veislę, tipą (sieros rūgštis, akmens anglys, jūrų kiaulytė, baltų kalbos, Pitagoro teorema), kartais su paskirties ar priklausymo atspalviu (drabužių spinta, posėdžių salė, batų tepalas, Valstybinis pensijų įstatymas, muzikos mokykla, procedūrų kabinetas, medicinos punktas, įrankių cechas, pramonės prekės). Vienais atvejais tokie kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais – geriau vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga -inis: nesakyti procedūrinis kabinetas, medicininis punktas, įrankinis cechas, pramoninės prekės. Kartais būdvardžiai su priesagomis -inis arba -iškas vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz.: tik valstybės (ne valstybinis) veikėjas, bandymų (ne bandyminis) sklypas, darbo (ne darbinė) nuotaika, rinkimų (ne rinkiminė) kampanija, darbininko (ne darbininkiška) profesija, lietuvių (ne lietuviška) kalba ir pan. (plačiau žr. Žodžių daryba). Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo energija (kurią turi atomas) ir atominė energija (energijos rūšis); visuomenės darbas (jį atlieka visuomenė) ir visuomeninis darbas (darbo rūšis); istorijos faktas (įėjęs į istoriją, priklausantis istorijai) ir istorinis faktas, įvykis (minėtinas kaip išskirtinis dalykas).Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai atrodo, kad sakyti Biržų pienas negerai, nes tai esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas, nes ne keliai eina ar juda. Tokie įrodinėjimai neturi pagrindo, nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas norima pasakyti: ledo lytis (iš ledo), ledo kelias (per ledą), ledo baletas (šokamas ant ledo). Kalbininkas Antanas Salys, iš tos baimės juokdamasis, šmaikščiai rašė, kad, tokios „logikos“ pasimokę, negalėtume sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, nes jie kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti. Arba nebegalėtume sakyti Nemuno upė, tarsi Nemunas tokią upę turėtų, valdytų.Požymio kilmininkams yra artimas kokybės kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus proto pažyminių geros, šviesaus niekaip negalima praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs kokybės kilmininkai yra: Jis buvo smalsaus būdo. Esi mažo mokslo ir silpnos sveikatos. Mergaitė buvo neregėto gražumo. Pamačiau kokių šešiasdešimties metų žmogų. Ežeras buvo dangaus spalvos. Čia meno veikėjų amžino poilsio vieta. Tokio turinio laikraščiai geriau perkami.Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu žodžiu – sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metų – vienmečiai; jis šešiolikos metų – šešiolik(a)metis; plačių pečių – plačiapetis; mažo mokslo – mažamokslis; geros širdies – geraširdis; silpnos valios – silpnavalis. Vartotina pasirinktinai. Bet dalis tokių posakių (stiprios valios, stiprios arba silpnos sveikatos), ypač retesnių (keistos išvaizdos, subtilių spalvų), ir sufrazeologėję junginiai (jie visi vieno galo; amžino poilsio vieta) sudurtiniais būdvardžiais nepakeičiami.Kartais neaišku, ar rinktis kokybės kilmininką, ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia nepastovias vidines ar išorines ypatybes, plg. Jis blaivios galvos (t. y. visada blaiviai mąstantis) – Jis blaivia galva (t. y. dabar negirtas, neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties, o sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame suprasti, kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos. Skirtumas matyti ir iš tokio Žemaitės sakinio: Vyras jaunas, raudonas, suraitytais uostais (t. y. ūsais), linksmo veido, gražios stovylos (t. y. gražaus stoto). Linksmas veidas ir graži figūra – pastovios žmogaus ypatybės, todėl nusakytos kokybės kilmininku, o suraityti ūsai – laikinesnė, atsitiktinė ypatybė, todėl pavartotas kokybės įnagininkas. Ne kokybės kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma žmogus ilga (arba su ilga) nosim, didelėm ausim, o ne žmogus ilgos nosies, didelių ausų.Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes raiškos priemones. Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su pažyminiu pirmo: Prekiaujame pirmo reikalingumo (= reikalingiausiomis, būtiniausiomis) prekėmis. Tai pirmo būtinumo (= reikalingiausi, būtiniausi) produktai. Čia ne pirmo svarbumo (= nelabai, ne itin, ne per svarbūs; ne patys svarbiausi) dalykai. Tačiau tarmių pasakymai pirmos žolės dobilai, pirmo kepimo bandelės, antro raugimo agurkai yra savi ir vartotini, nes susiję su požymio atsiradimo laiku.Taisytini ir tokie verstiniai kokybės kilmininkai: Pagerbkime šį šviesios atminties (= šviesaus atminimo) žmogų (šviesios atminties – tai turėjusį šviesią, gerą atmintį; šviesaus atminimo – tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą). Superkami gero ir vidutinio įmitimo (= gerai ir vidutiniškai įmitę) gyvuliai (plg. nesakoma gero nupenėjimo kiaulė, tik – gerai nupenėta). Parduodamos šalto rūkymo (= šaltai rūkytos) dešros ir mažo sūdymo (= mažai sūdytos) silkės. Čia karštojo valcavimo (= karštai valcuota) vario viela ir dvigubo vijimo (= dvigubai vytas) lynas.Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus, gana knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama, kad pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms, įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos nuotaikos (gal tai tikslas: grįžome linksmos nuotaikos pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome linksmai nusiteikę, su gera nuotaika). Direktorius šiandien blogos nuotaikos (gyviau blogai nusiteikęs, be nuotaikos, be ūpo; Direktoriaus nuotaika šiandien bloga). Stadionas yra avarinės būklės (gyviau (yra) avarinis; Stadiono būklė (yra) avarinė). Patalpos dar geros būklės (gyviau dar geros (nesugriuvusios, nenudėvėtos, neapleistos); Patalpų būklė dar gera). Moteris buvo komos būsenos (gyviau ištikta komos; Moteriai buvo koma). Vienas sužeistasis mirė, kitas yra sunkios būklės (gyviau kito būklė sunki). Vaikas atvežtas į ligoninę sunkios būklės (geriau sakyti konkrečiai: silpnas, nukraujavęs, be sąmonės ir pan. arba Atvežto į ligoninę vaiko būklė sunki). Prezidentas yra tokio požiūrio (gyviau yra įsitikinęs arba mano; Prezidento požiūris yra toks), kad šaliai reikia padėti. Ir aš tokios pat nuomonės (gyviau Ir aš taip manau; Ir mano nuomonė tokia). Mūsų santykiai su kaimynais dabar jau kitokio pobūdžio (gyviau kitokie). Jo muzikoje vyrauja rytietiško charakterio (gyviau rytietiškos) melodijos. Čia neaukšto gamybos specializavimo lygio (gyviau menkai specializuotos) įmonės. Tai reto talento (gyviau labai, nepaprastai talentingas) rašytojas ir kartu reto taurumo (gyviau labai, be galo tauri) asmenybė. Mums tai buvo didelio linksmumo (gyviau nepaprastai, neapsakomai, neregėtai linksma) diena.Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą stiprinamąjį kilmininką, J. Jablonskio vadintą įžymio kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina. Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia, padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę (t. y. išskirtinę, labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys – per dienų dienas drybso! Čia jau grožybių grožybės. Vasarą musių milijonų milijonai. Vienų viena gyvenu. Tai grynų gryniausia nesąmonė!Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai. Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su jungtuku ir, pvz.: Šimtų šimtai (atstoja vertalą šimtai ir šimtai) žmonių tada džiūgavo. Per karą tūkstančių tūkstančiai (ne tūkstančiai ir tūkstančiai) gyventojų liko be pastogės. Ėjo minių minios (ne minios ir minios).Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą – vienarūšių daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama sakant vienas (ne vienas), keli, kuris, kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali pavaduoti iš su kilmininku, bet grynas kilmininkas yra glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš atėjau vienas pirmųjų (plg. vienas iš pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių (plg. viename iš šių skyrių). Ne vienas jų (plg. Ne vienas iš jų) garsino Lietuvą. Tai vienas žymiausių (plg. vienas iš žymiausių) mūsų rašytojų (vengtina vienas žymiausių ar iš žymiausių mūsų rašytojas, nes būdvardžio kilmininkas tada lieka nebepriderintas prie pažymimojo žodžio). Keli jų (plg. Keli iš jų) net neturėjo dokumentų. Atsiųsk vaikų (plg. iš vaikų) kurį. Kiekvienas mūsų (plg. Kiekvienas iš mūsų) stengėsi pasirodyti kuo geriau.Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis komponentas (a.) arba kartu su daiktavardžiu eina prie aukščiausiojo laipsnio (b.):a. Jis buvo visų vikriausias. Meška gi stipriausia visų. Visų įdomiausiai pasakodavo senelis;b. Ši eglė tame miške visų medžių (plg. iš visų medžių, už visus medžius) aukščiausia. Alyviniai man visų obuolių (plg. iš visų obuolių; už visus obuolius) gardžiausi.Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie būdingesni laisviesiems kalbos stiliams ir paprastai turi pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus, tik nedrausmingas (atstoja verstines konstrukcijas kas liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa, šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O gabumų jis turi, tik nedrausmingas). Gerumo tai ji gera (netinka kas liečia gerumą arba kas link, kas dėl, kai dėl gerumo). Gyvumo gyvas, bet nebesu sveikas. Šiltumo šilta, bet kad lietūs ir lietūs. Aš valgumo tai valgi. Vėjas pietvakarių, 7-8 balų stiprumo. Sūnus su tėvu jau lygūs didumo (geriau negu didumu). Ūgio (geriau negu Ūgiu) jis nedidelis. Tolumo bus kokie penki kilometrai. Dėžutė 20 cm ilgio, 10 cnt pločio ir 15 cm aukščio. Kilimo aš iš Švėkšnos. Tautybės jie lietuviai. Bus keli centneriai svorio. Laikrodis rodo trečią valandą nakties. Konferencija prasidės devintą valandą ryto.Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš metus laiko (- prieš metus). Po savaitės laiko (- Po savaitės) vėl susitiksime. Tai užims gal valandą laiko (- gal valandą). Kapinyno ištirta 900 kv. metrų ploto (- 900 kv. metrų). Krepšininkas buvo beveik dviejų metrų ūgio (- beveik dviejų metrų). Parašiau trijų puslapių apimties (- trijų puslapių) rašinį.Nemažai ginčijamasi, tinka ar netinka kilmininką vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys – aukštesniojo laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksniais, o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau ir tokią vartoseną išstūmė, todėl, gerbiant senovę, su aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti. Kol šiuo požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti, todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo tradicijomis (beje, daug kilmininkų, pavartotų lyginamosiose konstrukcijose su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais, yra taisęs J. Jablonskis).Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, beveik neabejojama: Kur tu rasi geresnį manęs (= Per mane geresnio tu čia niekur nerasi. Kur tu rasi geresnį kaip aš, geresnį už mane?..) (Jablonskio taisymas). Suma visuomet yra mažesnė tos (= mažesnė už tą, nekaip ta), kurią mokėtojas siūlo savo noru (J. Jablonskio taisymas). Temperatūra vasarą čia ne žemesnė 40° (= ne žemesnė kaip 40°). Atlyginimas ten ne didesnis 500 litų (= ne didesnis kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).Kebliau, kai su kilmininku vartojami aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia įvairuojama.Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai (arčiau, toliau, aukščiau, žemiau…) jau turi aiškius homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama: Slink arčiau manęs. Per šalčius kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų. Toliau savo nosies nemato. Aukščiau bambos neiššoksi. Vandens aukščiau juostos. Lėktuvas pakilo aukščiau debesų. Žemiau žemės nenukrisi. Jam jūra žemiau kelių. Žemiau Panevėžio Nevėžio nuolydis sumažėja.J. Jablonskis yra apgynęs ir daugiau prielinksniškai pavartotų vietos prieveiksmių, pvz.: Auk, obelėle, aukščiau dvaro, skleisk šakeles plačiau dvaro.Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai vartojami arčiau, toliau, aukščiau, žemiau vis dėlto nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais (metras, kilometras…) kiekį reiškiančiose konstrukcijose: Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų (- arčiau kaip šimtas metrų; už kokio šimto metrų; Iki autobusų stotelės man nėra nė šimto metrų). Toliau kilometro (- Toliau kaip kilometrą; Daugiau kaip, negu kilometrą) nebenubėgsiu. Ar iššoksi aukščiau dviejų metrų (- aukščiau kaip du metrus)? Lomoje, žemiau 300 metrų (- už 300 metrų; per 300 metrų; žemiau kaip 300 metrų) nuo viršūnės, glūdėjo miestukas.Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau… prielinksniška vartosena su kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini – juos pateikia ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“: Jie nuplaukia dar šiauriau – prie pat speigračio. Debesys nuslinko vakariau. Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net daugiatomiame akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ nerandame, nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko ir pan. Vis dėlto kalbos glaustumo sumetimais ir dėl padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės raiškos: Piečiau Latvijos (plg. Į pietus nuo Latvijos) yra Lietuva. Lėktuvas nukrito šeši kilometrai šiauriau Talino (plg. į šiaurę nuo Talino; šiauriau nuo Talino). Vakariau miesto (plg. Labiau į vakarus nuo miesto) esantis slėnis apaugęs mišku. Ryčiau kalnyno (plg. Į rytus nuo kalnyno) driekiasi lygumos. Įpiečiau Sacharos (plg. Į pietus nuo Sacharos) vaizdas jau kitoks. Pietryčiau Raguvos (plg. Į pietryčius nuo Raguvos) traukėsi storiausias ledynas.Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau (ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų (- už kulkas; kaip, negu, nei kulkos). Pasirodei ne geriau jo (- už jį; kaip, negu, nei jis). Juos ten blogiau šunų (- už šunis; kaip, negu, nei šunis) laiko. Aš ne blogiau tavęs (- už tave; kaip, negu, nei tu) viską žinau.Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko. Soda graužia akis pikčiau šarmo. Daugiatomis akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ aršiau mažo vaiko toleruoja, o pikčiau šarmo taiso į pikčiau už šarmą, bet toks teikinys negyvas, tarmėms ir raštams nebūdingas (dar plg. J. Baltušio O dirbom visi – pikčiau samdinių).Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo laipsnio prieveiksmius daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji kokybė. Atsižvelgta į J. Jablonskio ir kitų ankstesnių kalbininkų taisymus ir į tai, kad turima daug pakaitų – įvairios, neabejotinai savos raiškos: Uždirbsiu daugiau tūkstančio (= daugiau kaip, negu, nei tūkstantį; per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu) litų; čia vengtina virš tūkstančio. Jūs laikote daugiau trečdalio (= daugiau kaip trečdalį) mūsų žemės (J. Jablonskio taisymas). Gali praeiti daugiau šimto (= daugiau nei šimtas, kaip šimtas) metų (J. Jablonskio taisymas). Vienu metu aptarnaujame ne daugiau šešių klientų (= ne daugiau kaip, negu, nei šešis klientus). Kuojos sveria mažiau kilogramo (= mažiau kaip, negu, nei kilogramą; Kuojos kilogramo nesveria). Man iki mokyklos mažiau kilometro (= mažiau kaip, negu, nei kilometras; nėra nė kilometro). Tai buvo deimantas, turintis ne mažiau 57 (= ne mažiau kaip, negu, nei 57) sieneles. Svarbu, kad sveikatos apsaugai būtų skiriama ne mažiau penkių procentų (= ne mažiau kaip, negu, nei penki procentai) biudžeto lėšų. Buvo ne mažiau penkių arklių (= ne mažiau kaip penki arkliai…) (J. Jablonskio taisymas).Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės reikšme su kilmininku pavartotus daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), anksčiau (ne anksčiau), vėliau (ne vėliau), ilgiau (ne ilgiau), trumpiau (ne trumpiau) ir pan.: Daugiau savaitės (= Daugiau kaip, negu, nei savaitę) kursai neužtruks. Atostogausiu ne daugiau 20 dienų (= ne daugiau kaip, negu, nei 20 dienų; Atostogos neviršys 20 dienų). Ten būsiu mažiau mėnesio (= mažiau kaip, negu, nei mėnesį). Miegokite ne mažiau septynių valandų (= ne mažiau kaip, negu, nei septynias valandas). Anksčiau spalio 1 dienos (= Anksčiau kaip, negu, nei spalio 1 dieną) konferencija neįvyks. Kartais ir patys stipriausi pasitraukia iš trasos anksčiau laiko (= pirma laiko, prieš laiką, be laiko). Objektas bus atiduotas naudoti ne anksčiau 2009 metų (= ne anksčiau kaip, negu, nei 2009 metais). Parvažiuosiu ne anksčiau šeštadienio (= ne anksčiau kaip, negu, nei šeštadienį; Be šeštadienio neparvažiuosiu). Vėliau semestro pabaigos (= Po semestro pabaigos; Pasibaigus semestrui) darbų nebepriimsiu. Jam reikės ateiti ne vėliau 6 val. (šeštos valandos, šešių) (= ne vėliau kaip šešiomis, kaip išmušus šešias…) (J. Jablonskio taisymas). Ilsėjausi ilgiau mėnesio (= ilgiau kaip, negu, nei mėnesį; mėnesį su trupučiu). Laukėme ne ilgiau valandos (= ne ilgiau kaip, negu, nei valandą; Nelaukėme (Neteko laukti) nė valandos). Tai truko trumpiau sekundės (= trumpiau kaip, negu, nei sekundę). Atsakinėjau ne trumpiau penkiolikos minučių (= ne trumpiau kaip, negu, nei penkiolika minučių).Naudininkas Naudininkas turi palyginti nedaug reikšmių. Dažniausiai jis eina papildiniu (objekto, rečiau – subjekto). Eina ir aplinkybėmis: reiškia tikslo atmainą paskirtį arba laiką su paskirties atspalviu. Apskritai visoms naudininko reikšmėms būdinga bendra paskirties arba naudos (nenaudos) reikšmė. Jei jos nėra, naudininkas paprastai netinka. Nuo nauda ir naudininko vardas kilęs.Objekto naudininko reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, kurių reikšmė be naudininko nepilna. Išgirdus naudininkinius veiksmažodžius aukojasi, dėkoja, padeda „pagelbsti“, pataikauja, patinka, pavydi, tarnauja, vergauja…, tuoj kyla klausimas kam? Taigi aukojasi tėvynei, dėkoja mokytojams, padeda silpnesniems, pataikauja viršininkams, patinka visiems, pavydi man, tarnauja žmonėms, vergauja okupantams. Ypač įsidėmėtina, kad naudininkus valdo ir atstovauti, vadovauti: atstovauja Lietuvai, vadovauja būreliui. Iš naudininkinių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai su -imas taip pat valdo naudininką: aukojimasis tėvynei, atstovavimas Lietuvai (ne Lietuvos atstovavimas), padėka mokytojams, pataikavimas viršininkams, vadovavimas būreliui… Dar dažnesnis yra nebūtinasis objekto naudininkas – antrasis papildinys, vartojamas su galininkiniais veiksmažodžiais duoda, perka, sako, rašo, daro, neša, siūlo… kam ką: duoda man knygą, perka vaikui žaislą, sako mums teisybę, rašo draugui laišką, daro tau švilpynę, neša mamai obuolį, siūlo jiems pagalbą. Naudininką valdo ir dalis būdvardžių: artimas man, atlaidus visiems, būdingas tautai; gabus muzikai, ištikimas šaliai, kenksmingas sveikatai, naudingas žmonėms, pavojingas aplinkai; reikalingas tau, statmenas tiesei…Vartojant objekto naudininką, kartais klystama: dėl kitų kalbų poveikio naudininkas pasakomas su tokiais žodžiais, kurie lietuvių kalboje naudininko nevaldo. Dažniausiai tai veiksmažodžiai, bet yra ir keli būdvardžiai; pasitaiko daiktavardžių.Iš veiksmažodžių minėtini:atitikti – ne kam, o ką: Nuorašas atitinka originalui (= originalą). Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Šitie reiškiniai atitinka ir kitiems (= Šitie reiškiniai lygūs (tolygūs) yra ir kitiems; jie ir su kitais reiškiniais sutinka (J. Jablonskio taisymas) arba Šitie reiškiniai atitinka ir kitus, plg. Atitiko kirvis kotą).Kai atitikti gauna neiginį, tada, kaip ir su kiekvienu neiginį gavusiu galininkiniu veiksmažodžiu, reikia neiginio kilmininko, o naudininkas ar galininkas netinka: Pasiūla dar neatitinka paklausai (= paklausos; netiks ir paklausą). Skundas neatitinka faktams (= faktų). Tai neatitinka Lietuvos interesams (= interesų).Kalbos vartotojai sutrinka, susidūrę su žodžiu atitikimas. Pagal valdymo dėsnius turi būti atitikimas ko (plg. atiduoda ką – atidavimas ko), bet kilmininkas su atitikimas dažnai būna dviprasmis, nestilingas, sunkiai įmanomas. Vis dėlto čia reikėtų rinktis ne naudininką, o vienarūšes sakinio dalis su jungtuku ir arba šalutinį sakinį: Rūpinkimės vertimo atitikimu originalui (= vertimo ir originalo atitikimu; kad vertimas atitiktų originalą). Svarbu formos atitikimas turiniui (= formos ir turinio atitikimas; kaip arba ar forma atitinka turinį; netiks atitikimas turinį). Tikrinamas teisinių aktų atitikimas įstatymui (= teisinių aktų ir įstatymo atitikimas; kaip arba ar teisiniai aktai atitinka įstatymą; galėtų būti ir teisinių aktų atitikimas įstatymo, tik nesklandu, nelabai aišku; jei kas labai nori čia palikti naudininką, galėtų nebent iš bėdos formuluoti teisinių aktų atitiktis įstatymui);atsilaikyti – ne kam, o prieš ką: Palmės pajėgia atsilaikyti stipriausiems vėjams (= prieš stipriausius vėjus);derinti – ne kam, o prie ko: Drabužį galima derinti akių spalvai (= prie akių spalvos);kreipti dėmesį (dėmesio) – ne kam, o į ką: Daug dėmesio kreipiame sportui (= į sportą; tiktų ir Daug dėmesio skiriame sportui). Didžiausias dėmesys (= Daugiausia dėmesio) kreipiama pažangumui (= į pažangumą; skiriama pažangumui; Labiausiai rūpinamasi pažangumu). Dabar dėmesys turi būti nukreiptas reformoms (= į reformas; skiriamas reformoms). Nekreipkite dėmesio tam šurmuliui (= į tą šurmulį);linkti (būti linkusiam) – ne kam, o į ką: Jis labai linkęs mokslui (= į mokslą). Berniukas buvo linkęs peštynėms, išdykavimui (= į peštynes, išdykavimą; peštis, išdykauti);pasitikėti – ne kam, o kuo: Reikia pasitikėti žmonėms (= žmonėmis). Visi jiems (= jais) nepasitikėjo. Panašiai naudininkas netinka su pasitikėjimas (nepasitikėjimas): Pasitikėjimas šiai partijai (= šia partija) didėja. Seime buvo svarstomas nepasitikėjimas ministrui (= ministru). Buvo pareikštas nepasitikėjimas merui (= meru);prisitaikyti – ne kam, o prie ko: Mums bus nelengva prisitaikyti naujoms sąlygoms (= prie naujų sąlygų);reikalauti (kai veiksmas krypsta į turintį ką daryti asmenį ar instanciją) – ne kam, o iš ko ar kitaip: Mes reikalaujame vyriausybei (= iš vyriausybės; arba Mes reikalaujame, kad vyriausybė) grąžintų žemę. Jie reikalavo sūnui atvykti (= kad sūnus atvyktų) į valdybą;sutelkti dėmesį – ne kam, o į ką: Dabar sutelksime dėmesį šiai schemai (= į šią schemą);taikstytis – ne kam, o su kuo: Jie taikstosi esamai padėčiai (= su esama padėtimi);tikėti – ne kam ir ne į ką, o ką (reikšme „tikėti kieno buvimu; egzistavimu“) arba kuo (reikšme „pasitikėti“): Daug žmonių tiki Dievui (= Dievą; arba Dievą esant; Dievo buvimu; kad yra Dievas). Ateistai netiki Dievui (= Dievo; kad yra Dievas; netiktų netiki Dievą, nes neiginys linksnį turi keisti, plg. myli Dievą – nemyli Dievo). Tau, tavo žodžiams (= Tavimi, tavo žodžiais) tikiu. Aš netikiu burtams (= burtais). Dviprasmiška Raganomis ten tiki kas penktas žmogus (jeigu jų žodžiais; bet čia tikriausiai Raganas esant, kad yra raganų, tiki…);užjausti – ne kam, o ką: Visi užjautėme bendradarbei (= bendradarbę). Jie sakė užjaučia gyventojams (= gyventojus), kurie neteko santaupų.Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus, panašus: Jis godus turtui (= turto). Vaikinas buvo šykštus žodžiams (= žodžių). Sūnus labai panašus tėvui (= į tėvą). Plinta gripas ir jam (= į jį) panašios ligos.Pasitaiko klaidingai pavartotų naudininkų su jų nereikalaujančiais abstrakčiaisiais daiktavardžiais: Bėda – aplaidumas darbui (= aplaidumas darbe, abejingumas darbui). Rašytojas aukština žmogaus pasigėrėjimą menui, gamtai (= pasigėrėjimą arba gėrėjimąsi menu, gamta). Tai gali ugdyti pripratimą neveiklumui (= prie neveiklumo; gyviau Tai gali (pri)pratinti prie neveiklumo). Ar neslopsta ilgesys geresniam gyvenimui (= geresnio gyvenimo ilgesys)?Dabar dažnus pasakymus priklausomybė arba priklausymas alkoholiui, narkotikams geriau keisti priklausymas nuo alkoholio, nuo narkotikų.Specifinė senoviška, lietuvių kalbai būdinga objekto naudininko atmaina yra vadinamasis dvejybinis naudininkas. Jį sudaro daiktavardžio arba įvardžio naudininkas, einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardiškojo žodžio naudininkas. Toks naudininkas neina derinamuoju pažyminiu, kaip kad sakinyje Sveikam žmogui gera gyventi, bet stovi už daiktavardiškojo žodžio ir patikslina, papildo tarinį, taigi yra tarminis pažyminys, pvz.: Žmogui gera gyventi sveikam, o jei sakinio veiksmažodžiai nepakankamai savarankiški (tarkim, reikia būti), tai net įeina į sudėtinio tarinio sudėtį kaip vardinė tarinio dalis, pvz.: Žmogui reikia būti sveikam (ne sveiku).Derinimas būtinas ir tada, kai dvejybinio naudininko daiktavardiškasis žodis nepasakomas, o tik numanomas, pvz.: Gera gyventi arba būti sveikam, plg. Man, tau, jam, kiekvienam… gera gyventi arba būti sveikam (ne sveiku). Sunku būti pirmiems, plg. Mums, jums, jiems, visiems… sunku būti pirmiems (ne pirmais). Dvejybiniai naudininkai dažniausi beasmeniuose sakiniuose: Mokiniams reikia būti stropiems. Gamybai darantis sudėtingesnei, reikia vis naujos technikos. Ar gražu tau būti tokiai nemandagiai? Nelemta man laimingam būti. Jums patartina atsargesniems būti. Draudžiama vairuoti neblaiviam (numanoma kiekvienam). Norisi pabūti ir vieniems (numanoma visiems).Kartais dvejybinis naudininkas būna asmeniniuose sakiniuose, jeigu yra pasakytas arba numanomas objekto naudininkas (a.) arba jeigu apibūdinamas koks abstraktus daiktavardis (noras, troškimas, galimybė…) (b.):a. Argi tau aš nesakiau atidesniam būti? Blogai, kai tėvai vaikams nepadeda būti savarankiškiems. Pabarė ji dukraitę, liepė kitą kartą gudresnei būti (ne gudresne, nes numanoma jai);b. Suprantu tavo norą būti mylimam. Troškimas laisviems būti skatino vaduotis. Ją kamavo baimė likti vienišai. Tokie susitikimai – tai galimybė pažinti vieniems kitus.Tačiau vartojant dvejybinį naudininką negalima persistengti. Būdvardiškojo dėmens naudininkas netinka, kai sakinyje nėra pasakyto ar numanomo daiktavardiškojo naudininko, o reikia derinti arba su vardininku (a.), arba su galininku (b.), arba su kilmininku (c), arba sakinys apskritai pertvarkytinas (d.):a. Jie susigundė patiems (= patys; patys vieni) pabandyti. Tegu vaikas pajunta norą būti geram (= geras). Jis klaidžiojo miškais, nebijodamas būti laukinių žvėrių sudraskytam (= sudraskytas). Privalome ten būti labai atsargiems (= atsargūs; numanoma mes). Žmogus yra gimęs būti laimingam (= laimingas);b. Kviečiu jus išlikti tokiems pat stipriems (= tokius pat stiprius; gyviau Kviečiu jus: išlikite tokie pat stiprūs). Jo skrydis mus moko būti drąsiems (= drąsius; gyviau moko drąsos, drąsumo; mus moko: būkite drąsūs). Visi įkalbinėjo jį būti linksmesniam (= linksmesnį; gyviau pralinksmėti). Jis paragino savo partiją būti pasirengusiai (= pasirengusią; gyviau pasirengti);c. Jų norėta būti labai apsukriems (= apsukrių);d. Jie nubausti ui pasirodymą darbe neblaiviems (= už tai, kad į darbą atėjo, darbe pasirodė, darbe buvo neblaivūs). Važiavimas girtam (= esant girtam; įprasčiau Girto važiavimas) kelia pavojų aplinkiniams. Prašome vairuotojus būti atsargiems (= atsargius; gyviau Prašome vairuotojus: būkite atsargūs arba kad būtų atsargūs; Vairuotojai prašomi būti atsargūs). Kas kita, kai sakinyje yra daiktavardiškasis naudininkas, plg. Patariame vairuotojams būti atsargiems. Čia niekur netiks įnagininkas atsargiais.Naudininku reiškiamas ir ką nors patiriantis subjektas, ypač beasmeniuose sakiniuose: Mums čia gera. Sutemus vaikams baugu. Obelims sunku tiek vaisių išlaikyti. Nerambiam arkliui nereikia botago.Jei tokių beasmenių sakinių naudininkas dviprasmiškas, geriau sakinį versti asmeniniu: Moteriai reikia nusileisti (neaišku, ar moteris turi kam nusileisti, ar kas moteriai turi nusileisti; pirmuoju atveju sakytina Moteris turi vyrui nusileisti, antruoju – Vyras turi moteriai nusileisti). Uždrausta šiems darbuotojams mokėti pinigus (ar šie darbuotojai nebeturės teisės mokėti pinigus, ar nebegalės jų gauti)?Kai beasmenio sakinio tarinys yra veiksmažodžio bendratis, veikėjo naudininkas dažniausiai rodo asmenį, kuris kieno lėmimu privalo ar neprivalo ką daryti: Tokiam seniui tik sėdėti. Kam šnekėt, o tau tylėt.Dažniau tokie naudininkai būdingesni poetinei kalbai: Vilijai bėgti, mergaitei mylėti… (Maironis). Man pasaulio šviesios karalijos neregėt niekada niekada (B. Brazdžionis).Nepoetinėje kalboje subjekto naudininkų su neigiama veiksmažodžio bendratimi geriau nesirinkti, nes gyvajai kalbai (tarmėms) jie nebūdingi. Įprastesnė kitokia raiška: Jam bausmės neišvengti (- Jis bausmės neišvengs). Vaikui neįveikti tokio darbo (- Vaikas neįveiks tokio darbo; Kaip vaikas įveiks arba Negi vaikas įveiks tokį darbą?). Iš tiek pinigų raitajai policijai neišsilaikyti (- raitoji policija neišsilaiko, neišsilaikys, neišsilaikytų).Subjekto naudininkas vartojamas ir išplėstinėse aplinkybėse su esamojo arba būtojo laiko padalyviu: Mums besišnekant, įžengė kaimynas. Svečiams išsiskirsčius, nuėjome miegoti. Tačiau aplinkybių subjekto naudininkas vengtinas, kai sakinyje tas pats žodis be reikalo kartojamas įvardžiu:Man į jį bežiūrint, mane apėmė gailestis (- Mane į jį žiūrint apėmė gailestis; Į jį bežiūrėdamas, pajutau gailestį). Vaikui augant, reikia duoti jam (- Augančiam vaikui reikia duoti) daržovių, vitaminų.Vartotina esant kam, bet nesant ko (neiginys valdymą čia keičia), todėl taisytina: Bylą nutraukė nesant nusikaltimo sudėčiai (= nusikaltimo sudėties). Nesant nurodymui (= nurodymo), niekas nieko nedarė.Naudininkas dažnai reiškia paskirtį – pasako, kuriam reikalui kas nors yra, tinka, daroma, skiriama.Paskirties naudininkas vartojamas pats vienas (a.) arba su bendratimi, jeigu jis be bendraties nepakankamai aiškus ar paskirtis stipriau akcentuojama (b.):a. Pasilikome grūdų sėklai (vengtina dėl sėklos; visiškai netinka ant sėklos). Avis laikome vilnai ir mėsai. Rugiai duonelei, miežiai alučiui, kvieteliai pyragėliam. Įsidėk pinigų kelionei. Tai aplankas susirašinėjimo dokumentams. Organizuojami kursai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas;b. Pirksim malkų namui šildyti. Yra spinta raštvedybos byloms laikyti. Šios lėšos bus panaudotos švietimui gerinti. Čia peilis sūriui pjaustyti. Nėr man motušės kraiteliui krauti, nėr man tėvužio dalelei skirti (daina).Kur yra paskirtis su aiškiu tikslo atspalviu, vengtini veiksmažodinių daiktavardžių (ypač su priesaga -imas) naudininkai. Jie dabar per daug plinta ir kalbą sunkina, kanceliarina. Čia daug gyvesnės tarmių bendratys, plg. tautosakos ištraukėlę: – Kam tas krepšys? – Pinigams dėti (ne Pinigų dėjimui). – Kam tie pinigai? – Karvei pirkti (ne Karvės pirkimui). Arba visa Lietuva sako Yra vietos sėsti, bet negirdėti Yra vietos sėdimui. Todėl vartokime: Gaminį grąžino perdirbti (ne perdirbimui). Nuvykti arba Vykdamas (ne Nuvykimui) į darbą sugaištu pusvalandį. Ar yra vandens atsigerti (ne atsigėrimui)? Namas netinkamas gyventi (ne gyvenimui). Pastatą jau atidavė naudoti (ne naudojimui ir ne eksploatacijai, dar blogiau eksploatacijon). Ar tokie maisto produktai tinkami vartoti (ne vartojimui)? Čia vieta rūkyti arba rūkymo vieta (ne vieta rūkymui). Yra telefonas pasiteirauti arba pasiteiravimo (informacijos) telefonas (ne telefonas pasiteiravimui). O be reikalo pavartotas kilmininkas su veiksmažodinio daiktavardžio naudininku keistinas gyvesniu, visiems įprastu paskirties naudininku su bendratimi. Sakykime: Neužtenka vaistų ligoniams gydyti (ne ligonių gydymui). Reikėjo sunkvežimio baldams pervežti (ne baldų pervežimui). Pirkome blizgučių eglutei puošti (ne eglutės papuošimui). Prie staklių yra spintelės įrankiams laikyti arba įrankių spintelės (ne įrankių laikymui). Ta šluota bus kiemui šluoti (ne kiemo šlavimui). Tekstui suprasti arba Kad tekstas būtų suprastas (ne Teksto supratimui) pateikiame keletą pratimų.Kai nereiškiama jokia paskirtis, naudininkas dalykui apibūdinti netinka: Jie išlaikė egzaminą antrai kategorijai (= pagal antrąją kategoriją; antros(ios) kategorijos egzaminą). Jis yra čempionas 50 km distancijai (= 50 km distancijos čempionas). Padarytas nuostolis 200 litų sumai (= 200 litų sumos, dar geriau 200 litų nuostolis). Atlikta darbų 5000 litų sumai (= už 5000 litų).Reiškiant paskirtį, kalboje kartais varžosi kilmininkas ir naudininkas. Pabrėžiant ne tik paskirtį, bet ir tipą, rūšį, teiktinesnis kilmininkas, pvz.: Pirkau drabužių spintą, t. y. specialiai pritaikytą drabužiams kabinti, o naudininkas čia reikš labiau atsitiktinę paskirtį, pvz.: Čia man bus spinta drabužiams, t. y. bet kokia spinta, kuri tam reikalui maždaug tiks. Dabar čia per daug plinta naudininkas. Jeigu kas specialiai daryta, gaminta, pirmenybę reikia teikti kilmininkui: geriau batų tepalas negu tepalas batams, dantų pasta negu pasta dantims, vaikų valandėlė negu valandėlė vaikams, eismo taisyklės negu taisyklės eismui. Parduotuvių pavadinimai ir skyriai tradiciškai pavadinami kilmininkais: Maisto prekės. Drabužių parduotuvė. Audinių skyrius, todėl taisytini pavadinimai Prekės sportui (- Sporto prekės). Trikotažo vaikams (- Vaikų trikotažo) skyrius.Kartais nelengva atskirti, kur reikia naudininko su bendratimi, o kur – galininko su bendratimi. Dėl to daug yra ginčijęsi patys kalbininkai. Yra ir bus pereinamųjų atvejų, bet apskritai gali padėti tokia taisyklė: jeigu daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį, reikia naudininko, pvz.: Neturiu stiprių dantų riešutams krimsti (dantų kam, kuriam reikalui, tikslui? – riešutams krimsti, tik čia venkime riešutų krimtimui, nevartokime dėl riešutų krimtimo). Davė rąstų tiltui statyti (rąstų kam, kuriam reikalui, tikslui? – tiltui statyti, venkime tilto statymui, nevartokime dėl tilto statymo). O jeigu daiktavardis gana abstraktus ir jo linksnis su bendratimi paskirties nereiškia, bet eina sudėtiniu tariniu, naudininkas nevartotinas, pvz.: Neturiu noro riešutų krimsti (kokio noro? – riešutų krimsti; ne riešutams krimsti ir juo labiau ne riešutų krimtimui; vengtina ir riešutus krimsti, nes yra neiginys). Davė įsakymą tiltą statyti (kokį įsakymą? – tiltą statyti; ne tiltui statyti ir juo labiau ne tilto statymui). Dar svarbu, kad žodžių junginiai neturiu noro, davė įsakymą gali būti keičiami veiksmažodžiais nenoriu, įsakė, o šios veiksmažodžio formos tiesiogiai valdo kilmininką ar galininką, plg. nenoriu ko – riešutų krimsti, įsakė ką – tiltą statyti. Be to, dantys, rąstai yra priemonė veiksmui realizuoti, o noras, įsakymas – tik prielaida, pagrindas.Ar abejotinais atvejais paskirties naudininkas su bendratimi tinka, ar ne, galima įsitikinti tokiu praktišku būdu: bandome įterpti į sakinį žodį tinka. Antai galima sakyti drungnas vanduo tinka šaukštams plauti; botagas tinka arkliams paraginti; gera diena tinka bitėms kopinėti; girininkas tinka miškui saugoti, taigi ir be tinka naudininkai su bendratimi čia taisyklingi. Tačiau nesakoma noras tinka riešutams krimsti; įsakymas tinka tiltui statyti – vadinasi, naudininkai su bendratimis čia klaidingi. Panašiai klaidingi tokie sakiniai: Gavome nurodymą paplūdimiui įrengti (= įrengti paplūdimį). Jam išduotas leidimas šautuvui laikyti (= laikyti šautuvą). Kaip vykdomi įsipareigojimai etatams pertvarkyti (= pertvarkyti etatus; dėl etatų pertvarkymo)? Priimtas nutarimas žemei grąžinti (= grąžinti žemę; dėl žemės grąžinimo). Atsirado galimybė butui pirkti (= pirkti butą). Teismai turi teisę nusikaltėliams bausti (= bausti nusikaltėlius).Joks paskirties naudininkas – nei be bendraties (a.), nei su bendratimi (b.) netinka su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais, aiškiai reikalaujančiais nusakyti veiksmo tikslą ir naikinančiais paskirties atspalvį. Tokiais atvejais reikia tikslo kilmininko – vieno ar su bendratimi (žr. Kilmininkas); neretai čia tinka ir viena bendratis arba prielinksnio į konstrukcija. Tai dažnos, gana pavojingos klaidos, minimos ir Didžiųjų kalbos klaidų sąraše:a. Direktorius išėjo pietums (= pietų, pietauti; pietų valgyti). Komandos išėjo poilsiui (= pailsėti, ilsėtis). Prezidentas vyks oficialiam vizitui (= su oficialiu vizitu – taip gerėliau negu oficialaus vizito). Iškilmėms (= Į iškilmes) suvažiavo daug svečių. Giminės atvažiuodavo atlaidams (jeigu tikslas, tai į atlaidus, jeigu laikas, tai per atlaidus). Buvęs ambasadorius atskrido atsisveikinimui (= atsisveikinti). Šie asmenys tyrimams (= tirtis, išsitirti, į tyrimus) nebeatvyko. Kirpėjos turi vykti kursams (= į kursus).Komisijos nariai susirinko posėdžiui (= į posėdį, posėdžiauti). Ar dažnai renkatės repeticijoms (= į repeticijas, repetuoti)? Ligoniai siunčiami tyrimui, konsultacijai (= tirtis, išsitirti; konsultuotis, į konsultaciją). Sekliai sustojo pasitarimui (= pasitarti);b. Atvyko būrys studentų praktikai atlikti (= praktikos atlikti). Turite važiuoti sveikatai pasitikrinti (= sveikatos pasitikrinti).Rinkomės Nepriklausomybės dienai paminėti (= dienos paminėti). Pasiųsk ką nors jam pakviesti (= jo pakviesti; kad jį pakviestų). Kvalifikacijai kelti (= Kvalifikacijos kelti) buvo pasiųsti šeši žmonės.Su siekimo reikšmės veiksmažodžiu kviesti ir jo sinonimais šaukti, vadinti, prašyti spaudoje dabar – turbūt ne be kitų kalbų įtakos – jau dažnesnis naudininkas. Vis dėlto ir šiuo atveju būtų geriau vartoti bendratį ar kitas tradicines raiškos priemones: Kviečiu jus mano gimimo dienai (- švęsti mano gimimo dienos, į mano gimimo dieną; taip pat netiks ir Gavau kvietimą iškilmingiems pietums (- į iškilmingus pietus). Kviečiu šokiui (- šokti; neliaudiška, nelabai gyva Kviečiu šokio; plg. nesakoma Kviečiu žaidimo, tik – (pa)žaisti). Prezidentas kvietė glaudesniam bendradarbiavimui (- glaudžiau bendradarbiauti; vengtina glaudesnio bendradarbiavimo). Jis buvo pakviestas iškilmėms į mokyklą (- į iškilmes mokykloje; į mokyklos iškilmes). Jaunuolius šaukia karinei tarnybai (- į karo, karinę tarnybą). Prašau (arba Kviečiu) jus arbatai (- išgerti arbatos; pasivaišinti arbata).Naudininkas gali reikšti laiką, bet tik su paskirties atspalviu, plg. Paleisk šunį nakčiai (t. y., kad jis visą naktį pabūtų nepririštas, pabėgiotų) ir Paleisk šunį naktį (vienu nakties momentu, tarpu).Dažniausiai tokie naudininkai pasako kokią laiko trukmę su paskirties atspalviu: Šie teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Jis dviem savaitėms komandiruotas į Vilnių. Lėšų davė tik mėnesiui. Sudarėme tvarkaraštį visam laikui. Kartais jais reiškiama ne tiek trukmė, kiek paskirtis konkrečiam laiko tarpui: Taupyk duoną rytojui, o ne darbą. Malkų žiemai man prižadėjo. Gali vakarui pasikviesti draugų.Nusakant laiko trukmę su slinkties veiksmažodžiais, galima vartoti ir naudininką, ir galininką. J. Jablonskis, J. Balčikonis čia siūlė vartoti ir patys vartojo vadinamąjį pobūvio galininką, dar išlaikytą daugelyje tarmių: Daržan ji kelias minutes teišėjo (J. Jablonskis). Jis turintis <…> šešias savaites išvažiuoti į kaimą (J. Balčikonis). Dabar miestiečiai čia jau įžvelgia paskirties atspalvį ir paprastai sako išėjo minutei, išvažiavo visai savaitei. Taigi galima rinktis: Bėgsiu valandėlei (ir valandėlę) į virtuvę. Jis išvažiuos visam mėnesiui (ir visą mėnesį). Tokio svyravimo kartais pasitaiko ir ne su slinkties veiksmažodžiais, nelygu ką pabrėžiame – paskirtį ar paprastą laiko trukmę: Bulvių man visiems metams (ir visus metus) užteks. Išleido jį vienam mėnesiui (ir vieną mėnesį) atostogų.Kai veiksmažodis reiškia būseną arba neaktyvų veiksmą, tada paskirties atspalvio iš tiesų nėra ir toks laiko naudininkas yra klaidingas. Jis keistinas trukmės galininku (a.), o jei galininkinis veiksmažodis neigiamas – kilmininku (b.):a. Kodėl tu pusvalandžiui (= pusvalandį) pavėlavai? Sustokite ir valandėlei (= valandėlę) pamąstykite. Minutei (= Minutę) pasigėrėkim jūros vaizdu. Nors vienai akimirkai (= Nors vieną akimirką) pajuskime tą džiaugsmą;b. Negaišiu nė valandėlei (= nė valandėlės). Jis nepajėgė nė minutei (= nė minutės) ištrūkti iš baimės gniaužtų.Kai yra ryškus paskirties atspalvis, naudininkas gali reikšti laiko ribą, terminą: Išmokite antradieniui. Ji pažadėjo šeštadieniui pasiūti suknelę. Kalėdoms sugrįšiu. Posėdį atidėkime kitai savaitei. Tokią vartoseną remia K. Būgos sakinys Pavasariui liks dar (išlaikyti) lotynų bei graikų kalba, J. Jablonskio: Žiūrėk, kad bent Sekminėms, šv. Onai (tai šventei) pasiūtum.Vis dėlto kai pasakomas tik paprastas laiko tarpas ar terminas, kada kas vyksta (a.) arba iki kokio termino (b.) kas turi būti padaryta ir nėra paskirties atspalvio, naudininkas netinka – reikia galininko, prielinksnio iki konstrukcijų arba kitų raiškos priemonių:a. Sausio pirmai dienai (= pirmą dieną) turėjome 300 darbuotojų (juk šie darbuotojai nebuvo skirti tai dienai). Kokia padėtis buvo liepos penktai dienai (= penktą dieną)? Šiandien dienai (= Šiandien; dabar; kol kas) mes gyvename nelengvai. Sėdėsi toje klasėje antriems metams (= antrus metus; kas kita, kai yra paskirties atspalvis: paliktas antriems metams). Tiltą pradėsime eksploatuoti metų pabaigai (= metų pabaigoje; baigiantis metams);b. Rugsėjo pirmai dienai (= Iki arba lig(i) rugsėjo pirmos dienos, pirmosios) mokyklą turėjome suremontuoti. Birželio dvidešimtai (= Iki birželio dvidešimtos, birželio dvidešimtą) egzaminus būsime baigę. Gegužės aštuntai dienai (= Iki gegužės aštuntos dienos) pasodintos visos bulvės. Metų planas įvykdytas gruodžio 18 dienai (= iki gruodžio 18 dienos; baigtas vykdyti gruodžio 18 dieną).Ypač įkyriai dabar vartojamas laiko naudininkas šiai dienai, nusiklausytas iš rusų kalbos na sej den’ ar na segodniašnij den’. Šiai dienai tinka tik tada, kai yra ryškus paskirties atspalvis, pvz.: Daug dirbom vakar, liko darbo ir šiai dienai. Kai paskirties atspalvio nėra, vartotina ne šiai dienai, o šiandien, dabar, kartais kol kas ir pan.: Šiai dienai (= Šiandien, dabar) turime daug sunkumų (juk sunkumai egzistuoja savaime ir nėra skiriami būtent šiai dienai). Šiai dienai (= Šiandien, dabar, šiuo metu) tokios operacijos laukia penki žmonės. Šiai dienai (= Šiandien, dabar, jau) nupjauta pusė žiemkenčių. Šiai dienai (= Kol kas, šiuo arba tuo tarpu) niekas nepasikeitė.Panašiai netinka ir šiai valandai, šiai minutei, šiam momentui: Šiai valandai (= Šią valandą, šiuo arba tuo tarpu, kol kas) balsavo tik trečdalis rinkėjų. Šiai minutei (= Šią minutę, dabar, kol kas) dar nežinome visų įvykio smulkmenų. Abi žaidėjų komandos šiam momentui (= dabar, šiuo arba tuo tarpu, kol kas) turi po lygiai taškų.Kartais suabejojama, ar asmeninių įvardžių naudininkai man, tau, sau tam tikruose sakiniuose nėra išmestinas balastas: Tu man dar pašnekėk! Jūs man čia daugiau neberėkausite. Aš tau pasiožiuosiu! Kur tau kelsis: miega net knarkdami. Gali sau ramiai sėdėti. Kaip sau nori… Taip manyti nereikėtų. Tai tam tikri stiprinamieji naudininkai, reiškiantys nebe objektą, o beveik virtę dalelytėmis. Laisvuosiuose kalbos stiliuose jie yra stilistinė priemonė pasakymui stiprinti, veiksmui ar būsenai pabrėžti.GalininkasGalininkas lietuvių kalboje dažnas linksnis, bet reikšmių turi nedaug.Galininko reikalauja daugybė veiksmažodžių. Išgirdus dirba, perka, ima, turi, myli, rašo, mato, tuoj kyla klausimas ką? – dirba žemę, perka dovaną, ima knygą, myli mamą, turi arklį, rašo laišką, mato paukščius. Tokie su galininkiniais veiksmažodžiais pavartoti galininkai eina papildiniu ir reiškia objektą, į kurį krypsta veiksmas. Pats galininko vardas sietinas su veiksmažodžiu galėti ir daiktavardžiu galia.Vis dėlto su kai kuriais veiksmažodžiais galininkas vartojamas be reikalo – kitų kalbų, ypač rusų, pavyzdžiu. Dažniausios klaidos – su veiksmažodžiais atstovauti ir pakenkti.Atstovauti – ne ką, o kam. Taip prieš šimtmetį nustatė J. Jablonskis pagal tarnauti kam, bernauti kam. Tiems, kuriuos sovietmečiu paveikė rusų kalbos predstavliat’, predstavit’ kogo, atrodo smagiau atstovauti ką, bet norma jau seniai įteisinta, ją keisti nebetikslinga: Aš atstovausiu Lietuvą, Lietuvos žmones (= Lietuvai, Lietuvos žmonėms). Ką (= Kam) jie atstovaus? Berniukai atstovavo mūsų mokyklą (= mokyklai). Užsieniečių (= Užsieniečiams) niekas neatstovavo. Kartais įkyriai dažną atstovauti galima keisti kokiu įprastesniu galininkiniu veiksmažodžiu: Jie atstovaus (= reikš) visų žemdirbių interesus. Jūs puikiai atstovausite (= tvarkysite) tuos reikalus.Pakenkti – ne ką, o kam. Visa Lietuva sako Aš pakenkiau draugui, ir niekas – pakenkiau draugą. Tačiau sovietmečiu pakenkti ką buvo be reikalo pradėta vartoti vietoj tikslesnio pažeisti ką kalbant apie kokį organą arba sistemą – tai ir sintaksės (nevykęs žodžių junginys), ir žodyno (netinkama žodžio reikšmė) klaida: Liga pakenkė (= pažeidė) širdį ir kraujagysles. Skaitydami tamsoje, galite pakenkti (= pažeisti, čia geriau pagadinti) akis. Pakenkus (= Pažeidus) šį smegenų centrą, žmogų ištinka paralyžius. Pakenktus (= Pažeistus, apnaikintus) koralinius rifus bandoma gelbėti. Nepakenktų (= Nepažeistų, sveikų) organų veikla yra normali.Kiek rečiau, labiau šnekamojoje kalboje, dėl rusų, kartais ir vokiečių kalbų poveikio galininkas netinkamai pavartojamas su veiksmažodžiais dėkoti, ieškoti, klausyti(s), laukti, linkėti, norėti, reikalauti, teisėjauti, vengti:Dėkojam jus (= jums) už įdomią ekskursiją. Dėkojam tėvus (= tėvams), užauginusius (= užauginusiems) tokį sūnų. Dėkojame televizijos žaidime dalyvavusias komandas (= dalyvavusioms komandoms).Ką (= Ko) jūs ieškot? Mes ieškom savo draugą (= savo draugo).Tęskite tęskite, aš klausau jus (= jūsų). Prašom pasiklausyti šį instrumentą (= šio instrumento). Pasiklausykim naujus įrašus (= naujų įrašų; būtų gerai Perklausykim (t. y. pakartotinai klausykim) naujus įrašus).Ką (= Ko) jūs laukiat? Mes tave (= tavęs) laukiam. Mes jus (= jūsų) labai lauksime savo koncerte. Sulaukus tą amžių (= to amžiaus), galima gauti pensiją.Ką (= Ko) jūs norėtumėt palinkėti: laimę, džiaugsmą, sveikatą (= laimės, džiaugsmo, sveikatos)? Aš linkiu jums gerą gyvenimą, amžiną jaunystę (= gero gyvenimo, amžinos jaunystės).Ką (= Ko) tu nori? Ar nori blyną (= blyno)?Mes reikalaujam teisybę (= teisybės). Jie turi teisę pareikalauti pasą (= paso). Nutarta reikalauti didesnę algą (= didesnės algos). Jie pareikalavo keleivį (= iš keleivio) pinigų. Susirinkusieji reikalavo atsistatydinti vyriausybę (= vyriausybės atsistatydinimo; kad vyriausybė atsistatydintų). JAV reikalauja Iraką vykdyti susitarimus (= kad Irakas vykdytų susitarimus). Policija pareikalavo eiseną išsiskirstyti (= kad eisena išsiskirstytų; liepė eisenai išsiskirstyti).Kas teisėjaus šias rungtynes (= šioms rungtynėms, šiose rungtynėse)? Teisėjauti varžybas (= varžyboms, varžybose) pavesta mūsų svečiui.Nereikia mane (= manęs) vengti. Ar tu vargą (= vargo) išvengsi?Vietoj negalininkinių sangrąžinių veiksmažodžių nevartotini galininkiniai, paprastai nesangrąžiniai veiksmažodžiai su rusų kalbos pavyzdžiu priplaktu įvardžiu save: Čia jis parodo save (= pasirodo), koks esąs. Ji gerai save užsirekomendavo (= gerai užsirekomendavo, pasirodė). Apgobk save (= Apsigobk) skara.Iš specifinių objekto galininko atmainų minėtinas lietuvių kalbai įprastas, labai senoviškas, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtas dvejybinis galininkas. Jį sudaro objekto galininkas, sakinyje einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardžio ar kito kokio būdvardiškojo žodžio galininkas, plg. Tėvą mes radome sveiką; radome sergantį; radome vieną; radome kitokį. Šis būdvardiškasis galininkas – tai ne daiktavardžio galininko derinamasis pažyminys, kaip būtų sakinyje Mes radome sveiką tėvą, o tarininis pažyminys, nes šliejasi prie veiksmažodžio (tarinio), tarsi papildo jį. Tarininis pažyminys yra antrasis dvejybinio linksnio dėmuo, su daiktavardžiu susijęs būtino derinimo ryšiu: Tėvą radome sveiką arba Padaryk mane laimingą negalima pakeisti rusų kalbos pavyzdžiu Tėvą radome sveiku arba Padaryk mane laimingu, nes dingtų derinimas ir būtų aiškios klaidos.Dvejybinio galininko būdvardiškieji dėmenys dažniausiai šliejasi prie veiksmažodžių daryti, padaryti (a.), rasti, atrasti (b.), matyti, regėti (c.) ir kitokių (d.):a. Kas mūsų gyvenimą daro prasmingą? Žmonių ryžtas tautą padarė laisvą. Tėvas manė padarysiąs vaiką mokytą;b. Tėvai vaikelį rado sveiką ir gyvą. Atradau skrynelę nepaliestą. Radau jį dar miegantį (vietoj dalyvio čia taisyklingas yra ir padalyvis: Radau jį dar miegant, bet dvejybinio linksnio tada nebelieka);c. Norime matyti savo miestą gražų. Buvau pripratęs regėti jį visuomet linksmą. Pamačiau seserį pareinančią (arba pareinant);d. Neramu palikti vaikus namie vienus. Kodėl palikot duris atdaras? Jį išvedė suimtą. Kaip galima laikyti šunį palaidą? Aš dar atsimenu jį kitokį – linksmą, jauną. Pateikite leidimą atverstą.Kai galininkinis sakinio veiksmažodis gauna neiginį, dvejybinis galininkas virsta dvejybiniu kilmininku, plg. Padaryk mane laimingą – Nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Jį rado gyvą – Jo neberado gyvo. Čia netinka pietvakarių lietuvių pasakymai su galininku: Nepadaryk mane nelaimingą. Jį neberado gyvą. O vietoj dvejybinio kilmininko antrojo dėmens pavartotas įnagininkas (Nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Jo neberado gyvu) yra aiški klaida.Galininkas netinka vietoj dalies (neapibrėžto kiekio) kilmininko (žr. Kilmininkas): Visi mes darome klaidas (= klaidų, nes ne visas įmanomas klaidas darome). Reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbas (= kalbų; juk ne visas užsienio kalbas ji turi mokėti – tik svarbiąsias). Dėkojame asmenims, paaukojusiems šalpos fondui pinigus (= pinigų, nes tikriausiai ne visus savo pinigus paaukojo). Karštą vandenį (= Karšto vandens) turime kartą per savaitę (bet toleruotina Šis namas turi tik šaltą vandenį, o anas – šaltą ir karštą, nes čia pabrėžiama pastovi visuma). Pasiekėme naujus laimėjimus (= naujų laimėjimų). Mokiniai gavo dovanas (= dovanų). Mes gauname prašymus (= prašymų) į tai atsižvelgti. Raskime galimybes (= galimybių) žmogui padėti. Daug kas dabar patiria sunkumus (= sunkumų). Senutė tautosakininkams padainavo dainas, pasekė pasakas (= padainavo dainų, pasekė pasakų; bet būtų gerai dainavo dainas, sekė pasakas). Ypač įkyri ir dažna reportažų, straipsnių klaida Prie paminklo padėjo gėles arba buvo padėtos gėlės (= padėjo gėlių; buvo padėta gėlių, nes ne visos pasaulio ar šalies gėlės padėtos, o pačios gėlės prieš tai nebuvo pristatytos, aptartos).Galininkas netinka su neiginį gavusiais galininkiniais veiksmažodžiais. Čia būtinas neiginio kilmininkas: Neraikyk duoną (= duonos). Nedarinėk duris (= durų)! Nelaužyk medelius (= medelių). Prašom vandenį (= vandens) nelaistyti. Kodėl neužsisakėte mūsų žurnalą (= žurnalo)? Nebelinguoja raudonus žiedus (= raudonų žiedų) bijūnas. Šiuos užrašus (= Šių užrašų) nevadinčiau reportažu. Sportininkas nesuvaldė kamuolį (= kamuolio). Ateitis mane (= manęs) negąsdina. Visa tai negalėjo nesukelti (du neiginiai!) nepasitenkinimą (= nepasitenkinimo). Žaviuosi tais, kuriuos (= kurių) nepalaužia gyvenimo audros. Jus (= Jūsų) niekas daugiau nepalies.Neiginio galininką pavartoja tik lietuviai, gyvenantys arčiau buvusios Prūsijos sienos, kur galėjo paveikti neiginio kilmininko neturinti vokiečių kalba, plg. K. Donelaičio: nemušk be reikalo kuiną; tave dar niekados nenutvėrė ir pan.Daugelis lietuvių tarmių, taip pat bendrinė kalba neiginio kilmininką vartoja ir tada, kai teigiama galininkinė bendratis yra susijusi su neigiamu veiksmažodžiu, plg. Nedirbu darbo ir Nenoriu, negaliu, nemėgstu, nemoku dirbti to darbo. Nerašyk čia nosinės ir Čia negalima, nereikia rašyti nosinės. Tačiau, kai linksnis labai akcentuojamas, keliamas į priekį arba kai norima išvengti kelių kilmininkų susigrūdimo, čia neretai pasakomas galininkas, todėl jis toleruojamas, nebetaisomas ir daug kur galima dvejopa raiška, pvz.: Karvę (plg. Karvės) ar negalėjai pagirdyti? Jie nebeturėjo jėgų atlaikyti priešo spaudimą (plg. spaudimo). Kas gali neleisti vyriausybei vykdyti jos šventą priedermę (plg. šventos priedermės). Ilgiau kęsti skausmą (plg. skausmo) nebegalėjau. Aš nė už ką nebūčiau sutikęs parduoti savo šuniuką (plg. savo šuniuko). Vis dėlto kilmininkas čia šiek tiek teiktinesnis.Galininkas su bendratimi nevartotinas tikslui reikšti vietoj norminio tikslo kilmininko su bendratimi. Tikslo kilmininko reikia su slinkties veiksmažodžiais vykti, eiti, bėgti, važiuoti, joti, plaukti, skristi… (a.) ir su siekimo veiksmažodžiais rinktis ar susirinkti, siųsti, varyti, sėsti, stoti, šokti, pulti… (b.). Su jais pavartotas galininkas su bendratimi yra įtrauktas į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą:a. Jis vyks į užsienį skaityti paskaitas (= paskaitų; įprasčiau paskaitų skaityti, nes gyvojoje kalboje bendratis paprastai būna po tikslo kilmininko). Atidaryti parodą (= Parodos atidaryti) atvyko pats ministras. Eik gyvulius (= gyvulių) girdyti. Išėjo linus (= linų) rauti. Lėksiu pašaukti vaiką (= vaiko). Duktė išbėgo karvę (= karvės) melžti. Važiuosiu atsiimti dokumentus (= dokumentų). Karžygiai jojo tėvynę (= tėvynės) ginti. Išplaukė Nemunu pasroviui užkirsti priešams vandens kelią (= kelio). Turistai atskrido Vilnių (= Vilniaus) pamatyti. Mokslininkai grįžo į tas vietas pasiimti likusius radinius (= likusių radinių). Per Vėlines skubame prie artimųjų kapų padėti gėles (= gėlių), uždegti žvakutes (= žvakučių);b. Rinkomės draugą (= draugo) pasveikinti. Visuomenė susirinko paminėti Nepriklausomybės dieną (= dienos; geriau Nepriklausomybės dienos paminėti). Aš juos siunčiu arklius (= arklių) parduoti. Varau vaikus daržus (= daržų) ravėti. Pasitarę jie sėdo rašyti raportą (= raporto). Visi stosim ginti laisvę (= laisvės), jis pirmiausia šoko gelbėti žirgą (= žirgo). Pulsim šieną (= šieno) vežti.Galininką su bendratimi vietoj tikslo kilmininko su bendratimi pavartoja tik pietų ir pietvakarių Lietuvos tarmės, plg. K. Donelaičio valgį sau sužvejot <…> nulėkė greitai arba V. Krėvės nubėgo aplankyti ligonį, bet taip greičiausiai yra dėl kitų kalbų poveikio. Kai kurie iš pietų Lietuvos kilę kalbininkai jau užsimena, kad šią normą gal reikėtų švelninti, bet irgi iš ten kilęs J. Jablonskis taip nemanė ir tikslo galininką su bendratimi griežtai taisė, pvz.: Vokiečiai atvyko kunigaikštį (= kunigaikščio) pasveikinti.Didžioji Lietuvos tarmių dalis ir beveik visi dabartiniai rašytojai vartoja tik tikslo kilmininką su bendratimi, todėl reikėtų jį išlaikyti, nedaryti sumaišties ir galininko neįsileisti (žiniasklaidoje, deja, jis neretas). Galininkas čia plinta dėl to, kad daug kam atrodo, jog sakyti Kaimynas atėjo kirvį pasiskolinti lyg ir logiškiau, nes klausimas tikriausiai keltinas iš pasiskolinti ką?- kirvį. Iš tikrųjų ši bendratis nėra galininkinė – ji pritapusi prie tikslo kilmininko, abu šie žodžiai eina sudėtine tikslo aplinkybe, ir klausimas turi būti keliamas tik iš Kaimynas atėjo ko? su kokiu tikslu? – kirvio pasiskolinti. Kad nevartotina kirvį pasiskolinti rodo dar tai, jog sutrumpintai sakoma tik Kaimynas atėjo kirvio, o ne Kaimynas atėjo kirvį.Galininkas su bendratimi nevartotinas paskirčiai reikšti, nes tam reikalui įprastesnis naudininkas su bendratimi (žr. Naudininkas): Čia yra ir dulkių siurblys valyti automobilį (= automobiliui); įprastinė žodžių tvarka automobiliui valyti). Mūsų sandėliuose netrūksta vaistų gydyti juodligę (= juodligei gydyti). Tiek audeklo užtektų apjuosti mūsų planetą (= mūsų planetai apjuosti). Įmonei stinga pinigų pirkti mazutą (= mazutui pirkti). Gali pritrūkti vaistų ligonius (= ligoniams) gydyti. Išlaikyti oro uostą (= Oro uostui išlaikyti) reikia daug lėšų. Studentams reikalingos patalpos organizuoti renginius (= rengimams organizuoti). Dirbti žemę (= Žemei dirbti) būtina technika. Kas daroma alkoholizmą (= alkoholizmui) įveikti? Ši rūgštis vartojama gaminti kai kuriuos tepalus ir skysčius (= kai kuriems tepalams ir skysčiams gaminti; gaminant kai kuriuos tepalus ir skysčius). Sudaryta darbo grupė peržiūrėti visus siūlymus (= visiems siūlymams peržiūrėti; ir jai pavesta peržiūrėti visus siūlymus). Katalogai skiriami informuoti skaitytojus (= skaitytojams informuoti). Ši laida skirta apžvelgti svarbiausius sporto įvykius (= skirta svarbiausiems sporto įvykiams apžvelgti, geriau tiesiog skirta svarbiausiems sporto įvykiams). Tai buvo patalpa, skirta saugoti materialines vertybes (taisant čia geriau glaudinti ir numanomus žodžius praleisti: arba – patalpa materialinėms vertybėms saugoti, arba – patalpa, skirta materialinėms vertybėms). Jis parašė odę, skirtą valdovą (= valdovui) pagerbti (užtektų: odę valdovui pagerbti; odę, skirtą valdovui).Galininkas su bendratimi vietoj norminio paskirties naudininko su bendratimi plinta iš pietvakarių ir pietų lietuvių tarmių, kur (tikriausiai dėl kitų kalbų įtakos) toks galininkas vartojamas, plg. I. Simonaitytės: Kad būtų pinigų prisipirkti aną pievą (plg. anai pievai prisipirkti). Dar labiau jis plinta dėl to, kad neturintiesiems tarmės atrodo, jog klausimą čia reikia kelti iš bendraties ir todėl esą logiškiau Pirkau mielių kepti pyragus – kepti ką? Iš tiesų klausimas čia keltinas iš Pirkau mielių kam? kuriam reikalui? – pyragams kepti, ir abu šie žodžiai eina sudėtine aplinkybe. Juk sutrumpintai sakoma tik Pirkau mielių pyragams ir niekas nepasakytų Pirkau mielių pyragus. Paskirties naudininką su bendratimi išlaikė daugelis lietuvių kalbos tarmių, jį vartoja beveik visi dabartiniai rašytojai. Paskirties naudininką su bendratimi teikė, o besiveržiantį čia galininką taisė J. Jablonskis, beje, siūlęs bendratį kelti į galą, kad ji nepaveiktų linksnio, plg. jo taisymą: Nusipirko lentų apmušti sienas (= sienoms apmušti).Galininkas kartais reiškia laiką – parodo, kada, kuriuo metu arba kiek ilgai, kaip dažnai vyksta veiksmas. Galima skirti veiksmo tarpo (a.), veiksmo trukmės (b.) ir veiksmo dažnio (c.) galininkus. Beveik visi jie prireikus gali būti nusakyti ir kitaip, nes apstu sinoniminės raiškos:a. Pavasarį (gyviau negu Pavasario metu) pražysta sodai. Žiemą brolis, vasarą molis. Antradienį man egzaminas. Išeina rytą (įmanoma ir ryte, bet su pažyminiu tik ankstų rytą, ne anksčiame ryte), grįžta vakare (su pažyminiu – vėlų, vėlyvą vakarą, ne vėlyvame vakare). Šią savaitę bus daug darbo. Vidurnaktį (plg. vidurnakčiu, vidurnaktyje) pasigirdo triukšmas. Susitiksime liepą arba rugpjūtį (galima ir liepoj(e) arba rugpjūtyj(e), bet oficialiesiems stiliams labiausiai tinka liepos arba rugpjūčio mėnesį).Dėl aiškumo laiko tarpo galininkas kartais keistinas prielinksnio per konstrukcija ar kitaip: Aš praėjusį konkursą (- per praėjusį konkursą, praėjusiame konkurse) užėmiau ketvirtą vietą. Vaikas kalbėti išmoksta pirmuosius metus (- per pirmuosius metus, pirmaisiais metais). Pastaruosius mėnesius (- Per pastaruosius mėnesius, pastaraisiais mėnesiais) infliacija kiek sumažėjo. Tai trečias gaisras pastarąsias savaites (- per pastarąsias savaites, pastarosiomis savaitėmis). Elniukas elnės balsą įsimena pirmąsias gyvenimo valandas (- per pirmąsias gyvenimo valandas, pirmosiomis gyvenimo valandomis). Šį momentą (- Šiuo momentu, dabar) tokios prekės neturim. Pokarį (- Pokariu, pokario metais) jie atvyko į Lietuvą. Jis rašė šią satyrinę komediją septintąjį dešimtmetį (jei ne visą dešimtmetį rašė, o tik vienu jo tarpu, tai aiškiau septintajame dešimtmetyje). Ji trečiąjį dešimtmetį (trečią dešimtmetį iš eilės ar trečiajame dešimtmetyje?) vadovavo moterų partijai;b. Amžių gyveni, amžių mokais. Jojau dieną, jojau naktį. Laukei pusvalandį, tai palauk dar minutę. Jau antrą savaitę (plg. Antra savaitė) sergu. Penktus metus (plg. Penkti metai) čia gyvename. Visą dieną (plg. Per visą dieną) lyja. Ištisas vasaras (plg. Per ištisas vasaras, ištisomis vasaromis) vaikai ganydavo. Dieną naktį (plg. Per dieną naktį, dienomis naktimis) dirbu. Visą gyvenimą (plg. Per visą gyvenimą) teko vargti.Jau aptariant naudininką minėta, kad galima sakyti išėjau valandėlę ir išėjau valandėlei, išvažiavo kelias dienas ir išvažiavo kelioms dienoms;c. Kas rytą (plg. Kas rytas) saulė teka, kas vakarą (plg. kas vakaras) leidžiasi. Kas penktadienį (plg. Kas penktadienis) tėvas važiuodavo į turgų. Kiekvieną sekmadienį (plg. Kiekvienas sekmadienis; dar įprasčiau – Kas sekmadienį, kas sekmadienis) būdavo šokiai.Kartais galininkas atsako į klausimą kiek? ir reiškia veiksmo ar būsenos kiekį: Ten galėčiau uždirbti tūkstantį. Bankai prarado milijonus. Morkos svėrė visą toną. Vaikas baigia septintus metus. Vos nuvažiavom kilometrą, prapliupo lyti. Pasitrauk dar žingsnelį. Du kartus gimsta, vieną kartą miršta. Jau trečią sykį mane išgąsdinai.Kiekio sąvoką nusakantis daiktavardžių galininkas, reikšdamas objektą, kartu reiškia kiekį: Karpis sveria kilogramą. Gavau šimtą litų. Pasitrauk žingsniuką.Nepamirština, kad su neiginį gavusiais galininkiniais veiksmažodžiais trukmės ir kiekio galininkas turi virsti kilmininku: Ten nė valandą (= nė valandos) nesugaišome. Nė minutę (= Nė minutės) nedelsiu. Neduosiu nė centą (= nė cento). Aš nuo tavęs nė žingsnį (= nė žingsnio) nesitrauksiu.Su galininkinių veiksmažodžių neveikiamojo dalyvio bevarde gimine laiko ir kiekio galininkas turi virsti vardininku: plg. Kelis mėnesius ten praleidau – Keli mėnesiai mano ten praleista. Sirgo 28 darbo dienas – sirgta 28 darbo dienos. Pavogė kilogramą dešros – Pavogta kilogramas dešros.ĮnagininkasĮnagininkas nėra dažnas, bet reikšmių turi daug – reiškia objektą, būvį, požymį, įvairias aplinkybes.Objekto įnagininkas vartojamas su įnagininkiniais veiksmažodžiais (dauguma jų – sangrąžiniai). Išgirdus baisisi, didžiuojasi, domisi, džiaugiasi, giriasi, grožisi, naudojasi, rūpinasi, skundžiasi, stebisi, vadovaujasi, žavisi…, tuoj kyla klausimas kuo: baisisi nusikaltimais, didžiuojasi tėvyne, domisi mokslu, džiaugiasi sėkme, giriasi laimėjimais, grožisi gamta, naudojasi lengvatomis, rūpinasi šeima, skundžiasi gyvenimu, stebisi ištverme, vadovaujasi įstatymais, žavisi eilėraščiais. Dar daugiau yra galininkinių arba šiaip jau linksnio nereikalaujančių veiksmažodžių, su kuriais pavartojamas įnagininkas kaip nebūtinasis papildinys: vaišina ką kuo, laisto ką kuo, gąsdina ką kuo…; serga kuo, kvepia kuo…: vaišina svečius saldumynais, laisto daigus vandeniu, gąsdina vaikus vaiduokliais; serga gripu, kvepia dūmais.Vartojant įnagininką su tam tikrais veiksmažodžiais, pasitaiko svyravimų.Su rengimosi, dėvėjimo veiksmažodžiais galimas įnagininkas ir galininkas: vilktis ar vilkėti megztiniu, kailiniais ir megztinį, kailinius; autis ar avėti batais ir batus; mautis ar mūvėti kojinėmis, pirštinėmis ir kojines, pirštines; dėvėti drabužiais ir drabužius.Dar iš svyravimų minėtina: linguoti ar kraipyti galva ir galvą; birbinti birbyne ir birbynę; barškinti puodais ir puodus; trenkti durimis ir duris.Virsti, versti bei jų vediniai paprastai vartojami su įnagininku, bet netaisomos ir prielinksnio į konstrukcijos: Vanduo virsta, pavirto ledu (plg. į ledą). Kuo (plg. Į ką) pavirtau? Jį pavertė vilku (plg. į vilką).Dėl tikėti kuo, ką, į ką ar kitaip žr. Naudininkas.Veiksmažodis sekti reikšme „eiti iš paskos“ arba „stebėti, šnipinėti“ vartotinas su galininku, pvz.: Vaikas tėvą seka, t. y. eina jam iš paskos arba pasislėpęs žiūri, ką šis daro – ir Vaikas tėvu seka, t. y. ima iš jo pavyzdį. Vadinasi, sakinį Tokį pavyzdį reikia sekti geriau taisyti į Tokiu pavyzdžiu reikia sekti.Veiksmažodis dalyti(s), pa(si)dalyti, kai nusakomas dalijimasis po lygiai ar pagal principą, taisykles, paprastai vartojamas su galininku: Sūnūs dalijosi tėvo turtą. Padalysiu jums obuolį. Sportininkai pasidalijo pirmą ir antrą vietą (dabar be reikalo čia plinta pasidalijo pirmą ir antrą vietomis). O kai pasiskirstoma ne po lygiai arba be aiškaus principo, dažniau renkamasi įnagininką: Pasidalyk saldainiais su draugais (t. y. duok, kiek negaila); taip pat reikšme „pasipasakoti“: Pasidalysiu savo įspūdžiais, rūpesčiais.Yra veiksmažodžių, su kuriais įnagininkas (dažniausiai dėl kitų kalbų poveikio) pavartojamas klaidingai.Pirmiausia minėtini pilnį reiškiantys veiksmažodžiai su priešdėliu pri-: pripilti, pripildyti, prigrūsti, prikrauti, prikimšti, prisotinti, prisodrinti – ne kuo, o ko: Statinės pripiltos vandeniu (= vandens). Balionas pripildytas dujomis (= dujų). Širdis prisipildė sielvartu (= sielvarto). Daržinė prigrūsta šienu (= šieno). Lentynos prikrautos knygomis (= knygų). Kišenės prikimštos pinigais (= pinigų). Oras prisotintas (geriau prisodrintas) pušų aromatu (= aromato).Įnagininkas netinka su veiksmažodžiais gausėti, daugėti, knibždėti: Fonoteka gausėja įrašais (= Fonotekoje gausėja, daugėja įrašų). Gatvės knibždėjo žmonėmis (= žmonių; buvo pilnos žmonių; Gatvėse knibždėjo žmonės).Nustebti yra savaiminės reikšmės veiksmažodis ir nereikalauja jokio linksnio (nepainiotina su įnagininką valdančiu veiksmažodžiu nusistebėti): Visi nustebo (= nusistebėjo) tokiu atsakymu (arba nustebo, išgirdę tokį atsakymą; kad taip, šitaip atsakė). Aš esu nustebęs (= stebiuosi) tuo pokalbiu (arba nustebęs dėl to pokalbio, kad šitaip kalbėta; Mane šis pokalbis nustebino).Vartojama rūpintis, rūpinimasis kuo, bet netinka rūpestis kuo, rūpestingumas kuo, rūpyba kuo (a.); yra džiaugtis kuo, džiaugimasis kuo, bet negerai džiaugsmas kuo (b.); skųstis kuo, skundimasis kuo, bet ne skundas kuo (c):a. Reikėtų daugiau rūpesčio (= rūpinimosi) žmogumi (rūpestis gali būti tik dėl žmogaus, plg. Dėl vaikų neturiu rūpesčio). Kokie mūsų rūpesčiai Lietuvos miško ateitimi (= dėl Lietuvos miško ateities)? Dėkojame už rūpestį (= rūpinimąsi) ligoniais (apskritai kai kas nebemoka skirti rūpesčio ir rūpinimosi reikšmės: rūpesčiai mus tik vargina, niekam naudos neduoda, todėl dėkoti reikia už rūpinimąsi). Tikrai sektinas jo rūpestingumas (= rūpinimasis) savo sūnumi. Svarbu rūpyba (= rūpinimasis) atsidūrusiais blogiausioje padėtyje;b. Tai gaivališkas džiaugsmas gyvenimu (= kad gyveni; Tai gaivališkas gyvenimo džiaugsmas);c. Buvo žmonių skundų savivaldybės darbu (= dėl savivaldybės darbo).Objekto įnagininką gali valdyti kai kurie būdvardžiai – įdomus, garsus…, artimi būdvardžiams neveikiamieji dalyviai dėtas, patenkintas, suinteresuotas…: įdomus naujoviškumu, garsus praeitimi, tavimi dėtas, patenkintas gyvenimu, suinteresuotas sėkme. Yra ir svyravimų: išvaizda panašūs ir gyviau panašios išvaizdos; skirtingas tematika ir skirtingos tematikos; kurio tematika skiriasi; vertingas idėjomis ir dėl idėjų; vertingų idėjų.Įnagininkas netinka su gausą reiškiančiais būdvardžiais gausus ir turtingas, su dosnus: Paroda gausi eksponatais (= Parodoje gausu arba daug eksponatų, taigi taisydami šį asmeninį sakinį verčiame beasmeniu). Kraštas gausus miškais ir upėmis (= Krašte gausu arba daug miškų ir upių). Mūsų apylinkės turtingos miškais (= miškų; kadangi turtingas linksnio ryškiau nevaldo, tai dar geriau Mūsų apylinkės miškingos; Mūsų apylinkėse daug miškų). Gal turtingas pinigais (= pinigų; Gal pinigingas; turi (daug) pinigų)? Bulvės turtingos angliavandeniais (= angliavandenių; Bulvės turi; bulvėse (yra) daug angliavandenių). Ar buvo kada toks ruduo, turtingas derliumi (= toks derlingas ruduo)? Iš tiesų: kam vietoj derlingi metai rašyti metai, turtingi derliumi, o vietoj laimingos dienos – dienos, turtingos laime? Jis dosnus pažadais (= pažadų; gyviau daug žada; greitas žadėti; švaistosi pažadais).Vietoj įnagininko su būdvardžiais silpnas, stiprus, tvirtas, mažas, didelis vartotinos savesnės, įprastinės raiškos priemonės, ypač kokybės kilmininkas: Nebūk silpnas dvasia (- silpnos dvasios, silpnadvasis). Stiprus dvasia (- stiprios dvasios), tvirtas kūnu (- tvirto kūno) atletas pasiekė daug pergalių. Žmogelis buvo mažas ūgiu (- mažo ūgio, mažas, neaukštas). Jis buvo didelis talentu (- didelio talento, geriau labai talentingas).Rusų kalboje įnagininkas vartojamas su įvairesniais būdvardžiais, todėl ir lietuvių kalboje tokia vartosena plito. Maironis rašė: Graži tu savo dangaus mėlyne ir klaida gražus, -i kuo nebelaikome; vis dėlto vaikinas merginai nesako Graži tu savo akimis, tik – Gražios tavo akys. Kaip įmantravimą suvokiame Mūsiškė vasara trumpa naktimi (- Mūsiškės vasaros trumpos naktys).Įnagininkas dažnai reiškia įnagį (nuo to ir vardas įnagininkas), plačiau imant – priemonę, kuria atliekamas veiksmas. Šis įnagininkas turi objekto ir būdo reikšmės atspalvių: Kalk plaktuku, pjauk peiliu. Seniau arklais ardavo, kultuvais kuldavo. Moku pianinu skambinti. Delnu kūjo neatremsi, kakta sienos nepramuši. Vilku nearsi, lokiu neakėsi. Ar traukiniu, ar autobusu atvažiavai?Priemonės įnagininkas (labiau laisvuosiuose kalbos stiliuose) gali būti keičiamas prielinksnio su konstrukcijomis: Paimk ranka ir su ranka. Šaukštu ir Su šaukštu jūros neišsemsi. Mokėjau griežti armonika ir su armonika. Tačiau negalima jo keisti kilmininku su verstiniu polinksniu pagalba. Didelė klaida vietoj Aria traktoriumi ar su traktoriumi sakyti Aria traktoriaus pagalba.Įnagininkas niekada ir niekur nevartotinas veikėjui reikšti. Tokios vartosenos (paprastai su neveikiamaisiais dalyviais) pasitaiko nusižiūrėjus į rusų kalbą, kur veikėjas įnagininku gali būti nusakomas tarytum kokia veiksmo atlikimo priemonė, plg. napisano mnoju „parašyta mano“ ir napisano karandašom „parašyta pieštuku“. Lietuvių kalboje veikėjo ir priemonės raišką, kur įmanoma, būtina skirti, todėl taisytini tokie sakiniai: Jie buvo germanais (= germanų) pavergti. Tai juodaodžiais apgyvendintas (= juodaodžių gyvenamas) kraštas. Gatvės buvo užkimštos besigelbstinčiųjų minia (= minios). Visa tai padaryta jų žmonėmis (= jų žmonių; Visa tai padarė jų žmonės). Restruktūrizavimas padiktuotas šių dienų reformomis (= reformų). Lietuvos ekonomika buvo kontroliuojama sąjunginėmis ministerijomis (= sąjunginių ministerijų). Iš lizdų šalinami bitėmis neaptūpti (= išimami bičių neaptūpti) koriai. Tai dūlėjimu (= dūlėjimo) paveiktas sluoksnis. Buvome priblokšti policijos neveiklumu (= neveiklumo). Aš esu sukrėsta tavo nelaimėmis (= tavo nelaimių; Tavo nelaimės mane sukrėtė, yra sukrėtusios). Vaizduotėje mačiau miestelį, užplūdusį kareiviais (= užplūstą kareivių; kurį užplūdo kareiviai).Kartais skirtumas tarp veiksmo atlikėjo ir priemonės, kuria atliktas veiksmas, nelabai aiškus ir priklauso nuo mūsų požiūrio. Pavyzdžiui, sakinys Upė sukaustyta ledo, laukai apkloti sniego yra taisyklingas: kilmininku čia aiškiai pasakome, kad reiškinių sukėlėjas yra ledas, sniegas. Bet netaisytina ir Upė sukaustyta ledu, laukai apkloti sniegu – gal žiema. Šaltis sukaustė ir apklojo? Sakinyje Lūšnelė stovėjo miške, nuo pasaulio atskirta niūriomis eglėmis įnagininkas tiks tik tada, jei pats žmogus egles sodino ir atskyrė lūšnelę nuo pasaulio. Jei eglės išaugo pačios, vartotina Lūšnelė stovėjo miške, nuo pasaulio atskirta niūrių eglių. Įprastesnė vartosena Tai nustatyta, reglamentuojama įstatymo – įstatymą čia laikome savarankišku veiklos reguliuotoju. Tačiau jei įstatymą laikysime valdžios, tarkim, Seimo priemone kieno veiklai reguliuoti, tiks ir priemonės įnagininkas: Tai nustatyta, reglamentuojama įstatymu. Įprasčiau sužavėtas grožio; priblokštas tokio elgesio; nustebintas malonaus priėmimo, bet taip pat įmanoma, jeigu koks asmuo šias priemones tyčia naudojo, sužavėtas grožiu, priblokštas tokiu elgesiu, nustebintas maloniu priėmimu.Vis dėlto rinkdamiesi su neveikiamaisiais dalyviais veikėjo kilmininką, o ne įnagininką suklysime rečiau. Spaudoje dabar plinta jaunuoliai saule nudegti arba Skruostai saule nubučiuoti, bet tarmėse sakoma Žmogus nudegtas ar Veidas nudegtas saulės, nes saulė iš tiesų yra tikrasis veikėjas – vienintelis galimas nudegimo sukėlėjas, o ne priemonė, kuria kas pasinaudojo.Įnagininkas gali parodyti daikto, dar dažniau – asmens būvį (kitaip – būseną): kas arba koks yra tas daiktas ar asmuo, kokiu pavidalu būna, egzistuoja, kuo asmuo verčiasi, užsiima. Toks būvio įnagininkas paprastai eina vardine tarinio dalimi.Aiškinantis, ar būvio įnagininkas tinka, ar ne, būtina skirti du atvejus: kai būvis nusakomas daiktavardiškaisiais žodžiais ir kai nusakomas būdvardiškaisiais žodžiais.Kai būvis nusakomas daiktavardžiu, kartais – kitu daiktavardiškuoju žodžiu (pavyzdžiui, kas, tas, viskas…), dažnai galimas ir vardininkas, ir įnagininkas.Įnagininkas tinka, kai tarinio jungtys yra tapti, (pa)likti, pasidaryti, (pa)virsti ir pan., rodančios perėjimą į kitą būvį: Jis tapo žymiu mokslininku. Kas buvo niekas, tapo viskuo. Nugalėtojais tapo (užtektų ir Nugalėjo) mūsų studentai. Taip dėdė paliko mano mokytoju. Ar pažadai liks pažadais? Panorėsiu – ir daktaru pasidarysiu. Paauglys pasijuto herojumi. Kaitinamas vanduo pavirsta garais. Aš pasiversiu liūtu. Tarmėse čia pasitaiko ir vardininkų, patekusių net į žodynus: Ji tapo gulbė. Jis didelis ponas paliko (pasidarė). Moteris paliko našlė. Darais tikras kaimo bernas. Jis pasijuto didvyris. Ši vartosena bent laisvuosiuose kalbos stiliuose gali būti toleruojama, nebent vengtina itin reta, pvz.: Iš vištytės pavirto gaidys (- Vištytė pavirto gaidžiu).Kai tarinio jungtis yra būti, dažniausiai vartojamas vardininkas, pvz.: Mano tėvas buvo kalvis. Tik kai norime pabrėžti būvio laikinumą (jį paprastai rodo ir sakinio prieveiksmiai tada ar kiti), sakome įnagininką, pvz.: Jis tada buvo sargu. Per karą buvau ir krovėju. Būti būsimojo laiko forma dažnai turi perėjimo į kitą būvį reikšmę, todėl vaiką paprastai klausiame Kuo tu būsi? (Kas tu (toks) būsi? reikštų „Pasisakyk, kas esi“). Vaikas dažniausiai atsako: Aš būsiu mokytoju, inžinieriumi, kosmonautu, nors nebūtų klaida ir Aš būsiu mokytojas, inžinierius, kosmonautas. Kai būvio laikinumo pabrėžti nenorime, net aiškiai laikiną būvį pasakome vardininku. Pavyzdžiui, vaikai, pasiskirstydami vaidmenis, paprastai sako: Aš būsiu katinas, tu būk pelė. Katinu ir pele jie bus tik laikinai, taigi logiškesnis čia būtų įnagininkas, bet vaikai į žaidimą taip įsitraukia, kad apie laikinumą negalvoja. Vadinasi, raiška kiekvieno nuožiūra čia gali būti dvejopa. Kartais atsiskiria ir reikšmė: Jis buvo mano tėvas (t. y. tikras) ir Jis buvo man tėvu (t. y. globojo, buvo kaip tėvas).Šių dienų kalbos bėda, kad būviui reikšti daiktavardiškųjų žodžių įnagininką rusų kalbos pavyzdžiu kartais renkamės be reikalo. Pirmiausia būtinai reikia vardininko, o ne įnagininko, kai pasakoma tautybė, giminystės laipsnis ar kitkas, kur būvio laikinumas neįmanomas. Taigi didelės klaidos: Šekspyras buvo anglu (= anglas). Iš išvaizdos jis gali būti arabu (= arabas). Mes buvome pusbroliais (= pusbroliai, jeigu iš tiesų tokie buvome, o ne dėjomės). Dažnai tą pastovumą rodo kontekstas, situacija. Vartotina: Būkime tikri savo mokyklos šeimininkai (ne tikrais savo mokyklos šeimininkais). Ligos priežastis (ne priežastimi) buvo peršalimas. Daugelis mūsų būsime tėvai (ne tėvais). Be vario, laidininkas (ne laidininku) gali būti ir aliuminis. Tai negali būti kliūtis susitarti (ne susitarimo kliūtimi). Svarbiausias uždavinys (ne Svarbiausiu uždaviniu) turi būti nedarbo mažinimas. Įprasčiau Mūsiškių varžovai (negu varžovais) bus italai. Rytų Europos valstybės bus NATO narės (negu narėmis). Nežinojome, kas (negu kuo) jis buvo iš tikrųjų. Pirmieji universiteto profesoriai (negu Pirmaisiais universiteto profesoriais) buvo užsieniečiai. Suomiai visada nori būti suomiai (negu suomiais). Ateivis atrodė nukaršęs senis (negu nukaršusiu seniu).Būvio pastovumą visada rodo veiksmažodžio būti esamojo laiko formos, todėl su jomis pavartotas daiktavardžio įnagininkas būtinai keistinas vardininku: Aš esu gydytoju (= gydytojas). Šiandien mes esame budėtojomis (= budėtojos; budime). Jie nėra tos draugijos nariais (= nariai). Tu mums esi pavyzdžiu (= pavyzdys). Ar tebesi studente (= studentė)? Jis ten direktoriumi, yra direktoriumi (= direktorius, yra direktorius; direktoriauja). Šie sportininkai dabar yra lyderiais (= yra lyderiai; pirmauja). Finansavimo šaltiniu (= šaltinis) yra paramos fondas. Kas yra šio leidinio steigėju (= steigėjas)? Tegu tai būna laisvės simboliu (= simbolis). Tokie reiškiniai visada esti tyrinėjimų objektu (= objektas).Kai būvis nusakomas būdvardžiu ar būdvardiškuoju žodžiu (dalyviu, būdvardiškuoju įvardžiu, pvz.: koks, toks…, būdvardiškuoju skaitvardžiu, pvz.: pirmas, penktas…), įnagininkas laikomas slavišku ir niekada nevartotinas. Čia reikia vartoti tokį būdvardžio ar būdvardiškojo žodžio linksnį, kokio yra su juo susijęs sakinio daiktavardis ar jį atstojantis įvardis. Taip susidaro vadinamieji dvejybiniai linksniai, kurių daiktavardiškieji ir būdvardiškieji dėmenys turi būti suderinti. Tie linksniai – tai paprastai dvejybinis vardininkas, dvejybinis naudininkas, dvejybinis galininkas ir, jeigu tokį galininką valdo neiginį gavęs veiksmažodis, – dvejybinis kilmininkas (plačiau žr. Naudininkas. Galininkas).Būdvardiškųjų žodžių būvio įnagininkas, stumiantis antrąjį dvejybinio linksnio dėmenį, yra dažna ir labai didelė klaida, griaunanti tradicinę lietuvių kalbos sintaksės sistemą. Vietoj tokio įnagininko turi būti:– vardininkas. Jeigu sakinio veiksmažodžiai yra nesavarankiški ir eina tarinio jungtimi (dažniausiai būti, rečiau tapti, (pa)likti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis), tai tarinio vardinė dalis turi būti išreikšta vardininku, suderintu su veiksnio vardininku, – įnagininkas čia yra klaida: Mokinys buvo nepažangiu (= nepažangus). Jie buvo turtingais (= turtingi). Pagrindine (= Pagrindinė) derybų tema bus atominė elektrinė. Šalys tapo laisvomis (= laisvos). Gyvenimas taps geresniu (= taps, pasidarys geresnis, pagerės). Kokiu (= Koks) buvo, tokiu (= toks) liko (deriname su numanomu jis). Liksim ištikimais (= ištikimi) tėvynei. Pasidarei įžūliu (= įžūlus; deriname su tu). Vaikinas pasijuto įžeistu (= įžeistas). Uošvė apsimetė sergančia (= serganti). Jis dedasi kvailu (= dedasi, apsimeta kvailas). Tu šiandien atrodai nelabai sveiku (= sveikas). Kiekvienas nori būti laimingu (= laimingas). Visi turime teisę būti išrinktais (= išrinkti).Rečiau apsirinkama parenkant būdvardiškojo žodžio linksnį su veiksmažodžiu būti, nes daiktavardiškojo ir būdvardiškojo būsenos žodžio norminė vartosena čia sutampa, plg. Jis buvo žymus mokslininkas ir Jis buvo žymus. Daug dažnesnės klaidos su tapti, (pa)likti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis, nes būseną reiškia daiktavardiškojo žodžio įnagininkas, o būdvardiškojo – vardininkas, plg. Jis tapo, paliko, pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi žymiu mokslininku, bet Jis tapo, paliko, pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi žymus (ne žymiu). Jeigu sakinio veiksmažodis yra savarankiškas ir neina tarinio jungtimi, pagal tokį pat dėsnį, kaip ir tarinio vardininkas, su veiksniu derinamas dvejybinio vardininko antrasis dėmuo – tarininis pažyminys, plg. Buvo linksmas gandras (linksmas čia yra derinamasis pažyminys, rodantis pastovią ypatybę) ir Gandras parlėkė linksmas (čia linksmas yra tarininis pažyminys, aiškinantis savarankišką veiksmažodį – tarinį parlėkė ir rodantis atsitiktinę ypatybę, atsiradusią lėkimo metu. Gandras… linksmas yra dvejybinis vardininkas; būdvardis linksmas – antrasis, būtinai derinamas būdvardiškasis dvejybinio vardininko dėmuo).Kartais dvejybinio vardininko antrasis dėmuo klaidingai pavartojamas nesuderintas: Jis atbėgo pirmu; geriau vengti ir pirmuoju (= pirmas, pirmutinis). Mūsų sportininkas startavo šeštu (= šeštas), o finišavo antru (= antras). Pirmu (= Pirmas, pirmiausia) bus svarstomas pensijų klausimas. Aš į sąrašą įrašytas penktu (= penktas);– naudininkas. Dvejybinis naudininkas paprastai būna beasmeniuose sakiniuose. Jo antrasis (būdvardiškasis) dėmuo nekeistinas įnagininku: Mokiniams reikia būti stropiais (= stropiems, arba Mokiniai turi būti stropūs). Tau reikia būti darbštesne (= darbštesnei). Mums smagu būti pagirtais (= pagirtiems). Tokiomis (= Tokioms) jums būti nepritinka. Derinimas turi išlikti ir tada, kai sakinio daiktavardiškojo dėmens naudininkas yra tik numanomas: Vaikeli, reikia būti mandagiu (= mandagiam; numanoma tau). Sunku būti pirmu (= pirmam; numanoma man, tau, kiekvienam…). Gera būti sveikais (= sveikiems, numanoma visiems). Būti ištikimu (= ištikimam; numanoma bet kam) – nelengva.Dvejybinio naudininko antrasis dėmuo nekeistinas įnagininku ir asmeniniuose sakiniuose: Aš linkiu merginoms ir toliau būti žaviomis (= žavioms). Svajonės padeda pasijusti laimingu (= laimingam; numanoma kiekvienam). Jiems grėsė pavojus būti sulaikytais (= sulaikytiems). Tai padėtų jam tapti profesionalesniu (= profesionalesniam). Noras būti turtingu (= turtingam) žmogų pražudo (plg. Noriu būti turtingas, ne turtingu). Ją apėmė baimė būti atskirta (= atskirtai) nuo visų.Tačiau negalima persistengti ir būdvardiškojo žodžio naudininką vartoti sakinyje, kur daiktavardiškojo naudininko – nei pasakyto, nei numanomo – nėra, pvz.: Jis bijojo būti sugautam (= sugautas). – galininkas. Vietoj dvejybinio galininko antrojo (būdvardiškojo) dėmens nenorminis būdvardiškojo žodžio įnagininkas dažniausiai pasitaiko su veiksmažodžiu daryti (padaryti) (a.), rečiau – su palikti, rasti, (pa)matyti, išvysti, piešti, rodyti ir pan. (b.); a. Menas žmogų daro kilnesniu (= kilnesnį arba Menas žmogų kilnina). Tos molio dalelės daro vandenį drumstu (= drumstą; vandenį (su)drumsčia). Šių reikalavimų nesilaikymas daro sutartis negaliojančiomis (= negaliojančias; Jei šių reikalavimų nesilaikoma, sutartys negalioja). Padaryk mane laimingu (= laimingą; čia jau nepakeisime Palaimink mane, nes bus kas kita). Kas jį tokiu (= tokį) padarė? Mes stengiamės kiekvieną renginį padaryti linksmesniu, įdomesniu (= linksmesnį, įdomesnį);b. Tėvą palikau sergančiu (= sergantį). Nuosprendį jie paliko nepakeistu (= nepakeistą). Tikiuosi, rasiu ją sveika (= sveiką). Kad nors kartą pamatyčiau tave susitvarkiusiu (= susitvarkiusį). Kokiu (= Kokį) jaunimas nori matyti savo teatrą? Pasaulį kitokiu (= kitokį) išvydau. Autorius pagrindinį veikėją vaizduoja doru (= dorą), o jo priešininką rodo klastingu (= klastingą). Ar mus priims į Europos Sąjungą tokiais (= tokius), kokiais (= kokie) esame?Kartais dvejybinis galininkas būna pažymimasis linksnis, apibūdinantis daiktavardį: Jūsų troškimas padaryti gyvenimą gražesniu (= gražesnį) labai pagirtinas. Išsipildė tėvo svajonė pamatyti savo sūnų mokytu (= mokytą).Kadaise dvejybinis galininkas buvo vartojamas plačiau, pavyzdžiui, senuosiuose lietuvių kalbos raštuose randame modelį Sakė Jėzų kilusį (dabar jau įprasta Sakė, kad Jėzus kėlėsi, (yra) prisikėlęs; kartais Sakė Jėzų prisikėlus). Taigi su žodinės veiklos veiksmažodžių prašyti, kviesti, raginti, skatinti, įspėti ir pan. asmenuojamosiomis formomis, prie kurių yra pritapusi bendratis (dažniausiai būti), įnagininkas irgi netinka, bet ir dvejybinis galininkas daug kam nebeįprastas – čia dažniau gyvesni, teiktinesni šalutiniai sakiniai ar kitos raiškos priemonės: Paprašykite jį geru būti (= gerą būti; kad geras būtų) (J. Jablonskio taisymas). Jie kreipėsi į gyventojus, prašydami būti ramiais (= ramius; įprasčiau kad būtų ramūs; laikytis rimties). Visus kviečiame būti vieningais (= vieningus; įprasčiau vienytis; laikytis vienybės ar vieningai). Pasirodė lapelių, raginančių žmones būti budriais (= budrius; įprasčiau kad būtų budrūs; neprarasti budrumo). Tokiu (= Tokį) būti (gyviau Kad toks būčiau) mane skatino mokytoja. Visi įkalbinėjo jį būti linksmesniu (= linksmesnį, gyviau pralinksmėti). Mokykime žmogų būti sveiku (= sveiką; įprasčiau sveikai gyventi; sveiko gyvenimo būdo; kaip būti sveikam). Baudos verčia žaidėjus būti drausmingais (= drausmingus; geriau, įprasčiau žaidėjus drausmina).Be reikalo dvejybinį galininką kartais stengiamasi pavartoti su veiksmažodžiais laikyti „manyti esant kuo“, vadinti „laikyti kuo“. Bendrinėje kalboje čia normiškesnis būdvardiškųjų žodžių įnagininkas: Tą žodį kalbininkai laiko lietuvišku (ne lietuvišką; o beasmeniame sakinyje: Šios sutartys laikomos slaptomis, ne slaptos). Jis tą pinigą vadino netikru (ne netikrą).Svyruojama parenkant linksnį su pripažinti, (pa)skelbti, (pa)skirti. Pavartojama: Jį pripažino kaltą (manoma, kad teiktiniau) ir kaltu arba Pripažino, kad jis kaltas. Posėdį skelbiu pradėtą (kiek teiktiniau) ir pradėtu. Mane paskyrė atsakingą (teiktiniau, įprasčiau) ir atsakingu;– kilmininkas. Dvejybiniu kilmininku pagal bendrąjį neiginio dėsnį virsta dvejybinis galininkas, kai veiksmažodis gauna neiginį ne-; plg. Padaryk mane laimingą, bet Nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Netinka pietų lietuvių pavartojami pasakymai Nepadaryk mane nelaimingą, bet dar labiau – slaviškasis įnagininkas Nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Taigi taisytina: Visa tai nepalieka mūsų abejingais (= abejingų). Aš jo niekad tokiu (= tokio) nemačiau. Taisant nereikėtų pamiršti šalutinių sakinių, kitų gyvesnių raiškos priemonių: Tėvai jos nemokė būti savarankiška (= savarankiškos; gyviau nemokė savarankiškumo). Niekas negali versti kito būti visada linksmu (= linksmo; įprasčiau kad visada būtų linksmas). Dvejybiniai linksniai yra lietuvių kalbos sintaksės pamatas, paveldėtas iš žilos senovės. Praeityje dvejybinius linksnius yra turėjusios net ir kaimynų slavų kalbos, iš kurių į lietuvių kalbą dabar veržiasi įnagininkas. Todėl išsaugoti suderintą dvejybinio linksnio antrąjį (būdvardiškąjį) dėmenį, nekeisti jo įnagininku – labai svarbu.Kai įnagininkas turi savo pažyminį, kurio neįmanoma praleisti (sakome tik Namas šiaudiniu stogu, o ne Namas stogu), jis reiškia požymį ir yra vadinamas kokybės įnagininku. Laisvuosiuose kalbos stiliuose jam sinonimiškas dažnai būna įnagininkas su prielinksniu su (Namas su šiaudiniu stogu), kartais ir kitokia raiška: Mūsų šuo trumpomis kojomis (plg. su trumpomis kojomis, trumpakojis). Sutikau mergaitę mėlynom akim (plg. su mėlynom akim, mėlynakę mergaitę); nelabai sakoma mėlynų akių; ir priešingai – sakoma skaistaus veido, skaisčiaveidę mergaitę, bet neįprasta – mergaitę skaisčiu veidu). Įnagininkas gana dažnai eina įvairiomis aplinkybėmis. Tada jis dažnai turi kokios nors sinonimijos.Įnagininkas gali reikšti kieno judėjimo ar buvimo vietą: Ėjau gatve. Lauku (plg. Per lauką) nuburzgė kombainas. Pamiškėmis (plg. Pamiškėse) žydi ievos. Jūromis (plg. Po jūras) plaukioja laivai.Įnagininkas nusako ir laiką (paprastai pats toks daiktavardis turi laiko reikšmę): Tais metais buvo sausra. Tokiu laiku arba Tokiu metu dar neaušta. Ji laisvalaikiu siuvinėja. Darbymečiu (plg. Darbymetyje; per darbymetį) ir akmuo kruta. Nakčia (plg. Naktį) atslinko vilkas. Rytais pašąla. Amžiais (plg. Per amžius) taip buvo ir bus.Įnagininkas neretai reiškia veiksmo atlikimo būdą: Vaikai sukosi ratu, vartėsi kūliais. Ko šauki visa gerkle (plg. iš visos gerklės)? Romanas išleistas dviem tomais. Jis mokėsi penketais, o penketas buvo geriausias pažymys. Žmonės seniau gyveno sunkiomis sąlygomis (plg. sunkiai). Dokumentuose kai kurie žodžiai spausdinami didžiosiomis raidėmis. Lapo numeris rašomas arabiškais skaitmenimis. Pataisą Seimas priėmė bendru sutarimu.Meninėje kalboje dažnas vadinamasis paslėpto lyginimo būdo įnagininkas, pvz.: Kai jauna buvau, rože žydėjau (plg. kaip rožė) (mįslė). Kregždele ji skristų, plauktų ji gulbe (plg. kaip kregždelė, kaip gulbė) (S. Nėris). Vėl žiedai snieguolėlėm skraidys (plg. kaip snieguolėlės) (P. Širvys). Nepoetinėje kalboje tokio įnagininko geriau vengti, pvz.: Šventė sprogo vaikiško baliono pokštelėjimu (- kaip vaikiško baliono pokštelėjimas).Netinka sakyti daina sukurta, parašyta kieno tekstu, žodžiais, eilėmis (dar blogiau – tekstui, žodžiams, eilėms), o turi būti pagal kieno tekstą, žodžius, eiles (plg. nesakoma Filmas sukurtas Žalakevičiaus scenarijumi, tik pagal Žalakevičiaus scenarijų). Taigi reikia pranešti ne Girdėsite Naujalio dainą Maironio žodžiais, o Naujalio dainą pagal Maironio žodžius. Dar geriau Girdėsite Naujalio dainą „…“. Žodžiai (gražiau eilės) Maironio.Taisytini ir tokie būdo įnagininkai: Spektakliai ėjo didžiausiu pasisekimu (= su didžiausiu pasisekimu; labai sėkmingai). Olimpiada vyks šūkiu (= su šūkiu; Olimpiados šūkis –) „Taika ir draugystė“.Artimas būdo įnagininkams yra vadinamasis draugės įnagininkas, kartu reiškiantis objektą. Šį įnagininką valdo žemaičiams būdingi veiksmažodinės kilmės būdvardžiai nešinas, vedinas, rečiau – vežinas, geninas, ritinas: Tėvas, brizgilais nešinas, landė po alksnynus (Žemaitė). Milžtuve nešina, ėjo Šimonienė per tris kaimynų ribas (I. Simonaitytė). Žmogelis važiavo rugių pūru vežinas (J. Jablonskis). Piemuo ėjo žąsimis geninas (J. Jablonskis). Aš tuo tiltu tekina, aukso žiedu ritina (daina). Čia galima ir kitokia raiška: vietoj Atėjo vaiku vedinas dažniau sakoma Atėjo su vaiku, vesdamasis vaiką. Su visais minėtaisiais būdvardžiais nevartotinas kilmininkas.Įnagininkas gali reikšti kiekį: Aš už tave metais jaunesnis. Jis atsiliko tik dviem minutėmis. Reikės mokėti penkiais litais daugiau. Per didelius žemės drebėjimus žūva tūkstančiais žmonių.Įnagininkas gali nurodyti sakinyje minimo veiksmo priežastį, bet jis paprastai turi ir būdo reikšmės atspalvį, pvz.: Daug žmonių džiova (plg. nuo džiovos) mirdavo. Jie leipo juoku (plg. iš juoko). Medžių šakos obuoliais (plg. nuo obuolių) lūžo. Kitais atvejais būdo reikšmės nėra – tik priežastis: Tai padaryta vadovybės nurodymu. Jis išvyko tarnybiniais reikalais.Įnagininkas priešinamojo sujungimo sakiniuose gali reikšti kalbą pagyvinančią nuolaidą: Pažadai pažadais, o ar juos vykdys? Juokai juokais, bet žmogus nukentėjo. Et, filmas filmu, o gyvenimas gyvenimu. Tokių pasakymų būna laisvuosiuose kalbos stiliuose.VietininkasVietininkas yra specifinis linksnis, atšlijęs nuo kitų. Kaip jau minėta, vardininkas iš esmės yra subjekto linksnis, kilmininkas, naudininkas, įnagininkas ir ypač galininkas dažnai reiškia objektą, o vietininkas nei subjekto, nei objekto niekada nereiškia. Savo reikšmėmis jis artimas prieveiksmiams. Kaip ir prieveiksmis, jis dažniausiai eina aplinkybėmis, ypač vietos, rečiau – laiko, o vienu kitu išskirtiniu atveju reiškia veiksmo atlikimo būdą ar būvį.Vietininkas – visų pavojingiausias linksnis, tarsi klaidų čempionas. Ji vartojant klystama dažniausiai.Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos vietininką daug kas pradėjo tapatinti su rusų kalbos „prielinksniniu linksniu“ (predložnyj padež). O tapatinti negalima. Pirmiausia – skiriasi forma: lietuvių kalbos vietininkas – grynas linksnis, rusų kalbos – būtinai su prielinksniu, plg. v škole, (razgovarivali) o škole ir t. t. Antra – daug platesnė yra rusų kalbos „prielinksninio linksnio“ norminių reikšmių sistema. Kai kas šią sistemą beatodairiškai kėlė į lietuvių kalbą ir, ypač sovietmečiu, ją svetimos reikšmės vietininkais smarkiai užteršė.Lietuvių kalbos vietininkai iš esmės turi tik dvi normines reikšmes: vietos (upėje, lauke, erdvėje…) ir tam tikrų laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių – laiko reikšmę (praeityje, dabartyje, senovėje, vaikystėje, XX amžiuje…). Vietos reikšmės vietininkai yra dažniausi (nuo žodžio vieta šis linksnis ir pavadinimą gavo). Įdomu, kad vietininku reiškiamos vietos atspalviai priklauso ne nuo sakinio veiksmažodžio, su kuriuo sudarytas junginys, o nuo daiktavardžio reikšmės, todėl, tokius vietininkus iliustruojant, net nebūtina pateikti sakinį. Tokie vietininkai gali reikšti įvairų buvimą:– trimačiame daikte: bute, name, pilyje, mokykloje, dėžėje…;– pusiau atvirame daikte: puode, urve, lopšyje, lovoje, vežime, delne… (dar lemia, kiek to atvirumo, plg. ant lovos, ant vežimo, ant delno);– tuščiame ir užpildytame plote: kieme, lauke, pievoje, mieste, miške…; Lietuvoje, Europoje, Kaukaze…;– masėje, medžiagoje, terpėje: metale, vandenyje, ore, dūmuose (ir tarp dūmų), pelenuose (ir tarp pelenų), šiauduose (ir tarp šiaudų), šakose (ir tarp šakų)…;– kokiame pakraštyje, taške: rytuose, pietuose, vakaruose, šiaurėje, nuošalyje, kitoje pusėje…; šiais vietininkais neretai tikslinami kilmininkai: krašto pietuose, anoje kelio pusėje…; dalis tokių vietininkų, kai atsiduria prieš kilmininką ir paprastai aptrumpėja, virsta prielinksniais, plg. stovi kiemo viduryje ir stovi vidur kiemo;– kokioje įstaigoje, organizacijoje: Seime, taryboje, valdyboje, draugijoje, gamykloje (dirba), mokykloje, universitete… (mokosi);– kokiame renginyje: susirinkime, posėdyje, pamokoje, konferencijoje, atlaiduose, vestuvėse… (bet čia esama ir reikšmių sinkretizmo, t. y. susipynimo – ryškus ir laiko atspalvis, plg. per posėdį, per pamoką…; nelygu ką akcentuosime; kur jis dabar? – susirinkime; kada ginčytasi? – susirinkime, per susirinkimą).Apskritai vietos reikšmė nublanksta, atsiranda reikšmių sinkretizmas (įsipina laiko, kartais net būdo reikšmė), kai daiktavardis reiškia abstrakciją, stichinį gamtos reiškinį, kokią būseną: Prieblandoje neskaityk (kur prieblanda, kai prieblanda ir net – kaip neskaityk?). Tamsoje nieko nematyti. Sėdėjom tyloje. Sapne tave mačiau. Skalbiniai džiūvo saulėje. Nestovėk lietuje, vėjyje.Vietai reikšti paprastai netinka visiškai abstraktūs daiktavardžiai, pvz.: Mokiniai klydo sudėtingesniuose atvejuose – rašyboje, tarime (= sudėtingesniais atvejais: rašydami, tardami; taisydami čia ryškiname laiką, būdą).Tačiau abstraktesnės reikšmės vietininkais jau nusakoma nebe tiek vietą, kiek veiksmo ar reiškinio vyksmo, reiškimosi sritis, kokių objektų naudojimas, taikymas, buvimas kokioje nors srityje: Daug žmonių dirba žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje. Šie metodai jau taikomi elektrotechnikoje. Kas pasiekta chirurgijoje? Kalbos normos diegiamos praktikoje. Kitame kontekste šis žodis nuskambėtų kitaip. Permainų politikoje neįvyko. Jis paaukštintas tarnyboje, ši analizė svarbi filosofijoje, logikoje, psichologijoje. Komanda nugalėjo trišuolio rungtyje ir 1500 m bėgimo distancijoje.Nusakant veiklos sritį, yra ir sinonimuos: taikoma praktikoje ir praktiškai, stiprus matematikoje ir stiprus matematikas. Kur kas įprasčiau, teiktiniau plaukimo, rutulio stūmimo rezultatai negu rezultatai plaukime, rutulio stūmime. Apskritai abstraktai su -imas nusakant reiškimosi sritį vengtini: Šie skysčiai vartojami odų dirbime (- išdirbant odas; odoms išdirbti). Jie pasižymėjo aplinkos tvarkyme (- tvarkydami aplinką; aplinkos tvarkymo darbuose). Renginių organizavime (- Organizuojant renginius) svarbu atsižvelgti į vietos sąlygas. Šios ligos gydyme (- Gydant šią ligą) pasiekta pažanga. Bendrovė specializuojasi viščiukų auginime (- auginti viščiukus; Bendrovės specializacija – viščiukų auginimas arba tiesiog viščiukai).Dažniausiai vengtinas vadinamasis asmens vidaus vietininkas. Formaliai toks vietininkas yra (artojuje, motinoje, dukteryje, vaike…), bet lietuviams jo retai prireikia, o rusų kalboje jis dažnas. Daug žalos padarė klaidingai, visiškai pažodiškai išverstas garsaus rašytojo Antono Čechovo žinomas sakinys: Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. Siela, mintys žmoguje (rusiškai v čeloveke) – perkeltine reikšme šiaip taip įmanoma, bet niekas Lietuvoje nesako žmoguje veidas, juo labiau – žmoguje drabužiai. Vertimas turėjo būti: Žmogaus viskas turi būti gražu…, dar sklandžiau: Žmogus visas turi būti gražus: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.Taigi, nusakant būsenos patyrėją, asmens vidaus vietininkas nevartotinas – keistinas kilmininku (a.) arba naudininku (b.), kartais – geriau sakyti kitaip (c):a. Ugdykime vaikuose (= vaikų) pagarbą tėvams. Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (sklandžiau būsimasis sportininkas išsiugdė tvirtą charakterį). Patinka man Aldonoje (= Aldonos) vienas bruožas. Dažnai moterys trūkumus mato tik vyre (= mato tik vyro trūkumus);b. Jame (= Jam) netikėtai kilo gera mintis. Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus. Viliuje (= Viliui) vėl atsirado turto aistra;c. Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (- Kas jis labiau – humoristas ar žurnalistas)? Šis būdo bruožas seseryje išlikęs (- Šį būdo bruožą sesuo tebeturi, (jo) nėra praradusi). Ką labiausiai vertinate drauguose (- Už ką draugus arba Kokius draugų bruožus labiausiai vertinate)?Kalbos raiška plečiasi ir perkeltine reikšme tokie vietininkai kartais galimi, plg. įspūdingą Jono Strielkūno metaforą: Gražiai tarytum hiacinto sėklos birželio naktys dygo mumyse arba Marcelijaus Martinaičio Naktį manyje loja sarginis Kukučio šuo (kuriant groteską, pastarajame sakinyje žmogus suvokiamas tarsi koks daiktas, kuriame kas yra). Vis dėlto kai kurie beletristai, publicistai įvardiškais asmens vidaus vietininkais manyje, tavyje, savyje, jame, joje, mumyse, jumyse, juose, jose, kiekviename, visuose… piktnaudžiauja, nejaučia saiko, kalbą daro pernelyg knygišką. Pavyzdžiui, kam sakyti Ugdykimės savyje darbštumą, jei užtenka Ugdykimės darbštumą? Arba kodėl Tas klausimas visą laikų manyje yra, o ne man rūpi?Vartosenos paribiuose, paprastai laisvuosiuose kalbos stiliuose, yra likę senuosius pašalio vietininkus primenantys vietininkai, pasakantys, pas ką, kokių asmenų grupėse kas yra ar vyksta: Stasiuk, ar nežinai, kas ten Taručiuose (plg. pas Taručius)? (P. Cvirka). Kaži kur kaimynuose (plg. pas kaimynus) sulojo šuo (I. Simonaitytė). Vienu tarpu šia reikšme labai plito senųjų raštų įvardžių vietininkai mūsuose, jūsuose. Jie kalbą darė įmantrią, tolino nuo įprastinės raiškos. Taigi vietoj Literatūra mūsuose išaugo, sustiprėjo geriau Mūsų literatūra…; vietoj Kas naujo jūsuose? geriau pas jus, jūsų šeimoje, krašte…Didelė klaida tam tikruose posakiuose vartoti lyg ir vietos reikšmės įvardžius kame, tame. Iš tokių pasakymų pirmiausia minėtini kame reikalas, reikalas tame: Kame reikalas (= Kas per reikalas? Koks čia reikalas? Kokiu reikalu?; Kas yra? Kas nutiko, atsitiko?; Kodėl taip darote, elgiatės)? Reikalas tame (= tas, toks; Atsitiko taip; Bėda; Blogai), kad baigėsi benzinas. Reikalas tame (= tas, toks; Bėda; Blogai; Blogiausia), kad niekas jais nesirūpina (arba Mat niekas jais nesirūpina).Panašiai netinka kame arba tame dalykas, klausimas, problema, bėda, sunkumas, priežastis, esmė…: Gamykla nedirba, o dalykas tame (= tas, toks; o taip yra todėl), kad negauname žaliavų. Štai kame dalykas (= koks dalykas; kur šuo pakastas). Klausimas tame (= tas, toks; Pirmiausia išsiaiškinkime), ar jie finansiškai pajėgūs. Problema tame (= ta, tokia; Blogiausia), kad valdyba tokių įgaliojimų neturi. Bėda tame (= ta, tokia; Svarbiausia; Blogiausia), kad lėšos dar nepaskirtos. Priežastis tame (= ta, tokia; Taip yra todėl), kad įstatymas neapgalvotas. Esmė yra tame (= ta, tokia; Esmė –), kad savivaldybėms trūksta pinigų.Pasakymai tame skaičiuje, tame tarpe retkarčiais gali reikšti vietą (Tame skaičiuje įsivėlusi klaida. Ieškok adatos tame grindų tarpe), bet jie yra verstiniai ir nevartotini, kai reiškia įskaičiavimą į ką ar kartais išskyrimą iš ko:Statybai skirta 9 mln. litų, tame skaičiuje (= iš jų; iš to skaičiaus) 5 mln. litų montavimo ir apdailos darbams. Ten pasiuntė kelis žmones, tame skaičiuje (= tarp jų, taip pat) ir mane. Žuvies eksportas dabar padidėjęs, tame skaičiuje (= taip pat) ir Rytų Europoje.Savikaina – 8 litai, tame tarpe (= iš jų) darbo užmokestis – 3 litai. Į valdybą išrinkta 10 narių, tame tarpe (= tarp jų) dvi moterys. Kai kas mano kitaip, tame tarpe (= tarp jų, taip pat) ir aš. Tokių konkursų, tame tarpe (= tarp jų, taip pat, beje) ir senamiesčiui restauruoti, reikėtų skelbti daugiau. Rūpinkimės visais, tame tarpe (= taip pat; – ir) pensininkais. Projektai bus pateikti, tame tarpe (= taip pat, beje, aišku, žinoma, suprantama) ir Seimui.Vietos aplinkybėms sudaryti kartais be reikalo vartojami lyg ir polinksniai atstume, nuotolyje: Kelių žingsnių atstume (= Už kelių žingsnių) nieko nematyti. Parką įrengsime 3 km nuotolyje (= už trijų kilometrų, per tris kilometrus, trys kilometrai) nuo upės.Vietininkas reiškia laiką, kai nusakoma:– žmogaus amžiaus etapai: vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, senatvėje…;– apibendrinti laikotarpiai: senovėje, praeityje, ateityje…;– dešimtmečiai, šimtmečiai ir pan.: antrajame dešimtmetyje; XV amžiuje; pirmajame pusmetyje…;– tam tikri tarpsniai: darbymetyje, šienapjūtėje, vidurnaktyje, pavakaryje…;– kai laikas tikslinamas (kilmininkas būna tarsi su laiko polinksniu): mėnesio pradžioje, savaitės pabaigoje, antroje metų pusėje…Oficialiuosiuose kalbos stiliuose netinka metų, savaičių, dienų, valandų, minučių vietininkai, nors tarmėse, dalies rašytojų kūryboje jų yra. Bendrinėje kalboje vengtina: kas nors įvyko tuose metuose (- tais metais), antroje savaitėje (- antrą savaitę), kitoje dienoje (- kitą dieną), aštuntoje valandoje (- aštuntą valandą), penktoje minutėje (- penktą minutę). Dalykinėje kalboje mėnesius įprasta nusakyti sausio mėnesį, liepos mėnesį… Laisvuosiuose kalbos stiliuose gali būti dvejopai: sausį ir sausy(je), liepą ir liepoj(e)… Tarmės čia dažniau renkasi vietininką.Sakoma darbymety(je) ir darbymečiu, pavakary(je) ir pavakariu (pavakare), bet oficialiesiems stiliams būdingiau prieškariu, pokariu, tarpukariu negu prieškary(je), pokary(je), tarpukary(je).Laikui reikšti netinka abstraktūs veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas: Filmavime (= Filmuojant) svarbu apšvietimas. Darbų atlikime (= Atliekant darbus) trūko kontrolės. Šio klausimo sprendime (= Sprendžiant šį klausimą) galimi keli variantai.Ypač didelės klaidos – prielinksniškai ar polinksniškai vartoti vietininkus laike, laikotarpyje, bėgyje. Tokia vartosena nusižiūrėta iš rusų kalbos: Laike pamokos (= Per pamoką) reikia klausytis. Laike penkių metų (= Per penkerius metus) išlaidos atsipirks. Sprendimas gali būti apskundžiamas laike 10 dienų (= per dešimt dienų). Vaistus gerkite laike valgio (= valgydami, valgymo metu, kai valgysite). Atsakymą gausite trijų dienų laikotarpyje (= trijų dienų laikotarpiu, per tris dienas). Laikotarpyje kelių mėnesių (= Per kelis mėnesius; Po kelių mėnesių) plentas bus baigtas tiesti. Metų bėgyje (= Per metus; Šiais metais) buvo sušaukti keli susirinkimai. Atsiskaitoma bėgyje savaitės (= per savaitę). Pretenzijos priimamos mėnesio bėgyje (= per mėnesį; mėnesį; visą (šį) mėnesį). Laiko bėgyje (= Laikui bėgant; Ilgainiui) tiltas apgriuvo.Pasakymai pirmoje (paskutinėje) eilėje tinka tik vietos reikšme, pvz.: Jie sėdi pirmoje (paskutinėje) eilėje, bet yra nevartotini vertalai laiko reikšme: Pirmoje eilėje (= Pirmiausia(i), pradžioje) svarstysime pagrindinį klausimą, o paskutinėje eilėje (= paskiausiai, galiausiai, (pačioje) pabaigoje) – einamuosius reikalus.Nevartotini ir verstiniai posakiai eilėje (daugelyje, daugumoje) atvejų: Dėl avarijų eilėje atvejų (= dažniausiai, dažnai, neretai, paprastai) būna kalti pėstieji. Daugelyje atvejų (= Dažniausiai; Daugeliu atvejų) tokie ligoniai dabar pagydomi. Daugumoje atvejų (= Dažniausiai, dažnai; Daugeliu atvejų) operacijos pavyksta.Vietininku nereiškiamas būvis, būsena. Išimtys – kai kurie apstabarėję vietininkai, pvz.: laisvė pavojuje, žmogus bėdoje, šalis varge, bet ir čia galima pasakyti įprasčiau: laisvei pavojus, žmogui bėda, šaliai vargas. Bent laisvuosiuose kalbos stiliuose toleruotini tarmėse jau paplitę, nors tikriausiai nevisiškai savi pasakymai vyras pačiame stiprume, sodai pačiame gražume, buvo madoj skaros ir kiti panašūs, bet gyviau, saviau: pats vyro stiprumas, pats sodų gražumas, buvo madinga (madingos) skaros arba buvo skarų mada.Kurie būvio vietininkai taisytini, kurie toleruotini, ribą nubrėžti sunku. Kartais atsiranda reikšmės skirtumėlių, pvz.: jis laisvėje, t. y. nesuimtas, ir jis laisvas, t. y. nevaržomas, nepersekiojamas (platesnė reikšmė).Gal jau ir galima taikstytis su sovietmečiu plačiai paplitusiais pasakymais Jis atostogose, komandiruotėje, pensijoje, bet pirmenybė vis tiek turėtų būti saviesiems: Jis atostogauja; išvykęs į komandiruotę; jau pensininkas arba Jam atostogos, komandiruotė.Veržiasi vietininkų vartosena reikšme „būti kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje“. Sunku pasakyti, ar tai taisytina griežtai, kaip yra Didžiųjų kalbos klaidų sąraše. Kalbos intelektualėjimas, noras tiksliau pasakyti verčia dalį tokių vietininkų griežtai nebetaisyti, nors tarmėms jie nebūdingi, pvz.: Pasijutom kvailoje situacijoje. Čia subjektas yra tam tikroje būsenoje. Vis dėlto, kur tik įmanoma, tokių vietininkų reikia vengti, nepamiršti savesnių raiškos priemonių, o pirmiausia griežtai taisytina, kur pavartota stovyje, nes pats stovis šia reikšme yra nevartotinas:Patalpos blogame stovyje (= blogos, apleistos, netvarkomos; Patalpų būklė bloga; neteiktina pirmenybė knygiškam taisymui Patalpos blogos būklės). Jo reikalai apverktiname stovyje (= apverktini, blogi). Parduodamas automobilis dar gerame stovyje (= dar geras automobilis). Jau keli mėnesiai šalis yra karo stovyje (= šalyje yra karo būvis, padėtis). Vaikinas šokiuose buvo neblaiviame stovyje (= neblaivus, girtas). Jį suėmė neblaiviame stovyje (= neblaivų, girtą). Ypač pavojingas rūkymas lovoje neblaiviame stovyje (= Ypač pavojinga lovoje rūkyti neblaiviam, girtam). Knygas bibliotekai būtina grąžinti gerame stovyje (= tvarkingas, nesuplėšytas).Šios medžiagos yra dujiniame būvyje (- dujinės; yra dujos). Medžiaga Žemės gelmėse yra kietoje būklėje (- kieta). Esu beviltiškoje būklėje (- Mano būklė beviltiška). Mergina buvo nevilties būsenoje (- apimta nevilties). Ligonis šoko būsenoje (- ištiktas šoko). Jie yra varganoje padėtyje (- Jų padėtis (yra) vargana). Mes esam sunkioj situacijoj (- Mūsų situacija sunki).Dažniausiai būvio vietininkas taisytinas griežtai: Šis įstatymas tebėra galioje (= tebegalioja). Šie namai yra projektuose (= suprojektuoti). Įmonė jau bankrote – likvidaciniame procese (= Įmonei jau bankrotas – ji likviduojama). Vaikas su sergančiais infekcinėmis ligomis kontakte nebuvo (= nekontaktavo, nesusidūrė, nebendravo). Mes šiandien geroje nuotaikoje (= gerai nusiteikę; Mūsų nuotaika šiandien gera. Neteiktina pirmenybė knygiškam taisymui Mes šiandien geros nuotaikos.) Sportininkai dabar geroje formoje (= Sportininkų forma dabar gera. Įmanoma ir Sportininkai dabar geros formos; dabar pajėgūs, gerai pasirengę.) Čia du kube, trys kvadrate (= du (pakelti) kvadratu, trys kubu; dviejų kvadratas, trijų kubas). Inventorius yra mokyklos nuosavybėje (= yra mokyklos nuosavybė; priklauso mokyklai). Šis romanas tebėra rankraštyje (= tebėra rankraštis; rankraštinis, nespausdintas). Šiandien pardavime yra (= parduodami) unguriai. Vis dar esame laukimo stadijoje (= (tebe)laukiame). Kieno priklausomybėje (= Kam priklauso, pavaldi) ši komisija? Tie namai yra mūsų organizacijos pavaldume (= pavaldūs mūsų organizacijai). Jis visą laiką buvo glaudžiame sąlytyje (= glaudžiai, labai susijęs) su gamtos mokslais. Jau viskas tvarkoje (= Jau viskas gerai; Jau tvarka; Jau viskas padaryta, sutvarkyta). Aš ne kurse (= nesu informuotas, nežinau).Neretai būvio vietininkas keistinas kilmininku, kartais būdvardžiu, kai iš tiesų tikslinga pabrėžti požymį, o ne būvį: Ji apgynė disertaciją edukologijos kryptyje (= edukologijos; edukologijos krypties disertaciją). Atlikti tyrimai plačioje apimtyje (= plačios apimties, dideli tyrimai). Čia nesąmonė aukščiausiame laipsnyje (= visiška, didžiausia, tikriausia nesąmonė). Tai prekės fasuotame pavidale (= fasuotos prekės). Patvirtinta sąmata 1000 litų sumoje (= 1000 litų sumos, geriau tiesiog 1000 litų sąmata). Raskite įtempimus strypų skerspjūviuose (= strypų skerspjūvių įtempimus).Esmė, problema, klausimas, reikalas, dalykas, skirtumas… yra ne kame (ne būvis pabrėžtinas), o sakinys pertvarkytinas ir vietininkas keistinas vardininku: Esmė ne gabumuose (= Esmė ne gabumai; Ne gabumai lemia arba (yra) svarbiausia). Ne metuose reikalas (= Ne metai svarbu; Ne apie metus kalbame). Problema ne kiekybėje, o kokybėje (= Problema – ne kiekybė, o kokybė). Svarbiausias dalykas – sąžiningume (= sąžiningumas). Pagrindinis mūsų skirtumas idėjose (= idėjos; Labiausiai skiriasi mūsų idėjos).Vietininku nereiškiamas veiksmo atlikimo būdas. Išimtys – kai kurie apstabarėję vietininkai, pvz.: vienybėje laimėsim; gyvena santaikoje, skurde, santuokoje, kaimynystėje, nors čia galima pasakyti įprasčiau: susivieniję, būdami vieningi laimėsime; gyvena taikiai arba sutikdami; skurdžiai arba skursta; susituokę; yra kaimynai ir pan. Dalis tokių vietininkų įgauna savitą stilistinį atspalvį: toleruojame knygiškai iškilmingą pasakymą ilsėkis ramybėje, nors šiaip kam nors sakome sėdėk ramiai (ne ramybėje).Dažniausiai būdo vietininkai yra aiškios, dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos ir taisytini griežtai. Taisant tinka būdo prieveiksmiai, būdo įnagininkas, kartais kitos raiškos priemonės: Knygą skaičiau anglų kalboje (= angliškai, anglų kalba). Šnekėjomės rusų kalboje (= rusiškai, rusų kalba). Veikalas išėjo vokiečių ir švedų kalbose (= kalbomis). Raštai išleisti dvitomyje (= dvitomiu, dviem tomais). Keliuose egzemplioriuose (= Kelis egzempliorius; Kiek egzempliorių) išspausdinti? Parašykite trijuose egzemplioriuose (= tris egzempliorius). Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime? Mokomės žaidimų formoje (= žaisdami; žaidimų forma). Egzaminai bus vertinami dešimtbalėje sistemoje (= dešimtbale sistema; dešimčia balų). Vakar tu pasirodei aukštumoj (= gerai, puikiai; pagirtinai). Romaną buvau skaitęs originale (= originalo kalba; Buvau skaitęs romano originalą). Komanda žaidė visoje sudėtyje (= visa; visos sudėties). Tokiose sąlygose (= Tokiomis sąlygomis; Kai tokios sąlygos) sunku dirbti. Šie vaistai parduodami tablečių pavidale (= tablečių pavidalu; tabletėmis) ir vartojami mažose dozėse (= mažomis dozėmis). Ko sėdit paltuose (= apsivilkę paltais, su paltais)? Eilėraštis parašytas iškilmingame stiliuje (= iškilmingu stiliumi; Eilėraščio stilius iškilmingas). Klausimus spręskime komplekse (= kompleksiškai). Kokioje sumoje išmokėti pinigai (= Kiek pinigų; Kokia (pinigų) suma (tik ne Kokiai sumai) išmokėta)? Pamėginkime pagriežti šį kūrinį greitesniame tempe (= greitesniu tempu, greičiau). Sukomės valso ritme (= ritmu). Kokioje dvasioje (= Kokia dvasia; Kaip) ugdome jaunimą?Nevartotini verstiniai būdo ir kartu būvio pasakymai dirbti etate (etatuose), pareigose, statuse: Jis dirba dviejuose etatuose (= turi du etatus, dirba dviem etatais, tik ne ant dviejų etatų). Ji laikinai dirba buhalterės pareigose (= buhaltere, eina buhalterės pareigas). Brolis dirbo direktoriaus pareigose (= direktoriumi; buvo direktorius; ėjo direktoriaus pareigas; direktoriavo). Ministerijoje dirbs tie patys žmonės, tik naujame statuse (= tik įgaus, turės naują statusą; tik statusas bus naujas).Tikrai taisytina: Dailininkė dirba estampe ir plakate (= kuria estampus ir plakatus). Skulptorius iškalė paminklą granite (= iš granito), nuliejo skulptūrą bronzoje (= iš bronzos).Lietuvių kalbos vietininkas niekada nereiškia priežasties. Čia pirmiausia taisytini polinksniškai (dar blogiau – prielinksniškai) pavartoti vietininkai išdavoje, pasekmėje, pasėkoje (žodis pasėka apskritai nevartotinas), rezultate: Pervargimo išdavoje (= Nuo pervargimo; Dėl pervargimo; Pervargęs) organizmas nusilpsta. Neatsargumo pasekmėje (= Per neatsargumą) vaikai kartais susižeidžia akis. Tokio elgesio pasėkoje (= Dėl tokio elgesio; Taip elgiantis) gali kilti gaisras. Nedarbo rezultate (= Dėl nedarbo; Per nedarbą) atsiranda skurdas (arba Nedarbo rezultatas – skurdas).Kartais taisymas gali būti trumpas – todėl arba dėl to. Vartotina: Mokinys neatidus, todėl arba dėl to (o ne ko ar to išdavoje, pasekmėje, pasėkoje, rezultate) daro daug klaidų.Pasekmėje, rezultate ir t. t. negali būti išvados žodžiai: Pasekmėje (= Ir štai; Ir štai rezultatas; Rezultatas –) vaikas gatvėje partrenktas. Galutiniame rezultate (= Pagaliau, galiausiai, galų gale; Vadinasi; taigi) gauname tokią sumą (arba Galutinė suma tokia).Taisytini ir su kilmininku pavartoti įtakoje, poveikyje: Sausros įtakoje (= Dėl sausros) gausime menkesnį derlių. Blogų draugų įtakoje (= Veikiamas blogų draugų; Bendraudamas su blogais draugais; Dėl blogų draugų; Per blogus draugus) vaikinas vos nepadarė nusikaltimo. Trąšų poveikyje (= Dėl trąšų poveikio; Trąšų paveiktuose) javų grūduose susikaupia azoto. Šalto vandens poveikyje aktyvuojama širdies veikla (= Šaltas vanduo (su)aktyvina širdies veiklą).Nusakant priežastį, nevartotina sąryšyje arba ryšyje (su): Ligonį skubiai operavo sąryšyje su pasunkėjusia būkle (= dėl pasunkėjusios būklės; pasunkėjus būklei). Jis atleistas iš pareigų sąryšyje su perėjimu (= ryšium su perėjimu; dėl perėjimo; nes perėjo) į kitą darbą. Ryšyje su remontu (= Dėl remonto) laikinai nedirbame (arba Remontas, ir arba todėl laikinai nedirbame).Lietuvių kalbos vietininkai nereiškia objekto ir neina papildiniu, kaip kad yra rusų kalboje. Nepaisydami savo kalbos polinkių, kai kas su veiksmažodžiais nusimanyti, nutuokti, nusivokti, suprasti (a.), skirtis, atsilikti, įsitikinti, įtarti, prisipažinti (b.), su žodžių junginiais būti kaltam, gabiam, pranašesniam (c.) neleistinai vartoja vietininką:a. Jis nusimano matematikoje (= apie matematiką; išmano matematiką). Menkai nusimanau mašinose (= apie mašinas). Ką ji nutuokia politikoje (= nutuokia, išmano apie politiką)? Jis muzikoje (= apie muziką) nieko nenutuokia (arba neišmano apie muziką, muzikos). Žmogelis visiškai nenusivokia tuose reikaluose (= neišmano tų reikalų, dalykų; nieko apie tai nenusimano, nenuvokia, nenutuokia). Ekonomikoje (= Apie ekonomiką) nieko nesuprantu;b. Aiškinimas skyrėsi tik detalėse (= detalėmis). Mes atsiliekame nuo Europos Sąjungos technologijose ir našumuose (= technologija ir našumu). Spėjau įsitikinti jų teisingume ir sąžiningume (= teisingumu ir sąžiningumu). Šis asmuo įtariamas sunkiame nusikaltime (= sunkiu nusikaltimu; padaręs sunkų nusikaltimą; sunkiai nusikaltęs). Jis prisipažino jai meilėje (= prisipažino mylįs, įsimylėjęs; kad ją myli; pasisakė ją mylįs; kad ją yra įsimylėjęs);c. Kame (= Kuo) jis kaltas? Mergaitė gabi ir moksle, ir muzikoje (= ir mokslui, ir muzikai). Mašinos pranašesnės už žmogų tik viename sugebėjime – skaičiavime (= tik vienu (su)gebėjimu – skaičiavimu; gyviau tik (su)gėbėjimu skaičiuoti).Lietuvių kalboje nevartotini iš rusų kalbos versti abstraktūs vietininkai pagrinde, daugumoje, tikrumoje, pilnumoje, visumoje, esmėje, principe, stumiantys lietuviškus prieveiksmius. Tai itin dažnos ir didelės klaidos.Pagrinde (plg. v osnovnom) – tai dabar mėgstamiausias miestiečių, net inteligentų žodis: Pagrinde verčiuosi pieno perdirbimu. Pagrinde gyvenu iš kūrybos. Šis žodis paprastai keistinas prieveiksmiais daugiausia(i) arba dažniausiai, nelygu ką norime pasakyti: Susirinko pagrinde (= daugiausia(i) pagyvenę žmonės. Klasėje pagrinde mergaitės (= daugiausia(i) mergaitės arba Klasėje daugiau mergaičių, beveik vien(os) mergaitės; Dauguma klasės mokinių – mergaitės). Pagrinde (= Dažniausiai, daugiausia(i) drožinėju šaukštus. Statybos darbai pagrinde (= apskritai, iš esmės) baigti. Mokinys pagrinde viską pasakė (= esmę; kas svarbiausia; beveik viską pasakė).Daugumoje (plg. v bol’šinstve) keistinas prieveiksmiais daugiausia(i), dažniausiai, paprastai, kartais kitaip: Bendrovėje dirba daugumoje (= daugiausia(i) moterys (arba Dauguma bendrovėje – moterys). Daugumoje (= Daugiausia(i), dažniausiai, paprastai) gripu sergama rudenį. Ši liga daugumoje (= dažniausiai, paprastai) gydoma antibiotikais. Jie daugumoje (= Dauguma(s) jų; Daugelis jų) yra tikri entuziastai.Panašiai kaip daugumoje netinka retkarčiais pasitaikantis didžiumoje: Šiandien tas autorius didžiumoje (= daugelio; beveik visiškai, beveik visai) užmirštas.Tikrumoje (plg. na somom dele, v samom dele) keistinas prieveiksmiais iš tikrųjų, iš tikro, iš tiesų, kartais įterpiniu tiesą sakant: Tikrumoje (= Iš tikrųjų, iš tikro, iš tiesų, tiesą sakant) viskas buvo kitaip. Panašiai taisytinas pasitaikantis tikrenybėje: Tikrenybėje (= Iš tiesų, iš tikrųjų, iš tikro; Pagal įstatymus) tuos žmones turi remti valstybė.Pilnumoje (plg. polnostju) keistinas prieveiksmiais visiškai, visai, kartais kitaip, tik netinka pilnai: Pilnumoje (= Visiškai, visai) sutinku, pritariu. Nusikaltimas pilnumoje (= visiškai, visai, tikrai, galutinai) įrodytas. Remontą baigėme pilnumoje (= visiškai, visai; iki galo). Programą išėjome pilnumoje (= visą; Programą (programos kursą) jau išėjome, jau baigėme).Visumoje (plg. v celom) keistinas prieveiksmiais apskritai, iš viso, kartais kitaip, tik netinka bendrai, aplamai: Paroda visumoje (= apskritai) pavyko. Pataisos visumoj (= apskritai imant; Pataisų visuma) įstatymo negadina. Visumoje (= Apskritai imant; Beveik visi) atsakinėjote gerai. Visumoje (= Iš viso, šiaip (jau), apskritai paėmus, vertinant visumą, visas) rašinys neblogas.Esmėje (plg. v suščnosti) keistinas į iš esmės, tik ne esminiai: Gyvenimas esmėje (= iš esmės, iš pagrindų, labai) pasikeitė. Esmėje (= Iš esmės; Tiesą sakant) jis geras vaikinas.Principe (plg. v principe) dažniausiai keistinas į iš principo, tik ne principiniai: Principe (= Iš principo) su tavim sutinku. Principe (= Iš principo; Svarbiausiais klausimais; Dėl svarbiausių dalykų) susitarėme.Aptartasis vienintelis tikrai norminis bendrinės kalbos vietininkas turi ir tikslesnį pavadinimą – esamasis vidaus vietininkas, kitaip – inesyvas (miške…). Tačiau lietuvių kalboje, kaip rodo senieji raštai, buvo ir einamasis vidaus vietininkas, kitaip – iliatyvas (miškan…), esamasis pašalio vietininkas, kitaip – adesyvas (miškiep…), einamasis pašalio vietininkas, kitaip – aliatyvas (miškop…).Esamasis pašalio vietininkas bendrinėje kalboje visiškai išnykęs. Einamojo pašalio vietininko liko tik kelios suprieveiksmėjusios formos (galop, rudeniop, velniop…). O einamasis vidaus vietininkas pakankamai žinomas ir gana dažnas. Komandos Kairėn! Dešinėn! net yra vienintelės norminės.Einamąjį vidaus vietininką (miškan, pievon, upėn, vandenin…) tebevartoja maždaug pusė Lietuvos – rytų ir pietų aukštaičiai, tik kiek retesnės jo daugiskaitos formos (miškuosna, pievosna…). Šis vietininkas rodo kryptį į ką nors (jam tiktų kryptininko vardas): važiuoja miškan, eina pievon, brenda upėn, meta vandenin… Tokia vartosena laisvuosiuose bendrinės kalbos stiliuose nelaikoma klaidinga: ji nereta ne vieno buitinėje kalboje, daugelio rašytojų raštuose – kartais net tų, kurių tarmėje išlikusios tik suprieveiksmėjusios formos šalin, laukan. Pavyzdžiui, P. Cvirka rašė: … telkėsi į pulkus eiti Kaunan (pavartojus šalia dvi prielinksnio į konstrukcijas: telkėsi į pulkus eiti į Kauną – sakinys būtų nesklandus, nestilingas). Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje yra Vežiman kraunu – ne viena (forma vežiman skambesnė, trumpesnė negu į vežimą). Tačiau oficialiuosiuose kalbos stiliuose einamąjį vidaus vietininką aiškiai keičia prielinksnio į konstrukcijos: važiuoja į mišką, eina į pievą, brenda į upę, meta į vandenį… Vis dėlto vienas kitas pasakymas su einamuoju vidaus vietininku įsigalėjo ir bendrinėje kalboje, ypač administraciniame stiliuje, pvz.: perduoti, perimti žinion, nuosavybėn; pirkti skolon (kreditan); (pa)traukti baudžiamojon atsakomybėn, ar bent vartojama sinonimiškai su į konstrukcijomis: kelti viešumon ir į viešumą, pervesti kieno sąskaiton ir į kieno sąskaitą, patekti kieno globon ir į kieno globą. Tačiau dalis verstinių kanceliarinių pasakymų su einamuoju vidaus vietininku yra vengtini ar net nevartotini, pvz.: atiduoti eksploatacijon (- eksploatuoti, naudoti); paimti kontrolėn (= pradėti (imti) kontroliuoti); priimti dėmesin (= atsižvelgti, turėti galvoje arba omenyje).