Kas yra filosofija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

KAS YRA FILOSOFIJA?

Atliko: FMM 7/2 gr. stud.

Inga Kieraitė

Priėmė:

Dėst. E. Čiuldė

“Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.” Kiekvienas iš mūsų filosofiją supranta savaip: arba ją atranda savyje ir puoselėja, ieško išeities taško, arba ją neigia. Filosofijos neigimas taip pat yra filosofija. Dauguma žmonių iš filosofijos laukia nepaprastų atradimų arba “ ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintys objekto.” Filosofijos apibrėžti vienu sakiniu neįmanoma, nes ji liečia kiekvieną žmogų, todėl ji turi būti suvokiama, suprantama ir prienama visiems.
Ką apie filosofiją gaalvoja žmonės, glaudžiai susije su ja, filosofai? Juk jie nuo jos neatsiejami, todėl galima teigti, kad tai jų gyvenimo prasmė. A. Plėšniui “ filosofija – išminties meilė ”, o K. Jospersui “tai kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą prieštaringiems vertinimams. ” ” Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra neišminčiai, o mylintys išmintį.” Taigi kyla klausimas, kas yra išmintis? Juk tai nėra žinios, kurias galima įgyti, tai žmonių savybė, kuri leidžia mums susivokti gamtoje ir tarpusavyje, tačiau žmogui, tikinčiam mokslu vis tiik blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinių rezultatų, kurie tenkintų kiekvieną iš mūsų. O susivokti įvairiuose situacijose mums padeda įvarūs mokslai, kurei yra pasieke visuotinai priimtų įstatymų, kurie tiria “ pirmuosius pradus bei priežastis.” Be to, filosofiniam mąstymui nebūdinga žengti į

priekį, o tai neabejotinai svarbu mokslui. “ Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybe įvairių reikšmių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas įmanoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos požymis.” Kadangi filosofija yra vertinama kaip teorija, jai būdinga protu, argumentais patvirtinti savo teiginius ir tiesas. Galbūt ji nėra visiems vienodai suvokiamas ir prieinamas dalykas, kaip moksas, tačiau ji yra artima pasaulėžiūrai. Kad filosofija “ nėra visų vienodai pripažįstama, lemia jos prigimtis.” Filosofijos siekiamas tikrumas nėra kiekvienam intelektui vienodas, tai daugiau priklauso nuo žmogaus prigimties. Ji – “įsitikrinimas, kurį pasiekus prabyla žmogaus esmė.”
Norėdami suvokti ir suprasti kas gi iš tikrųjų yra filosofija, mes ją lyginame su mums suvokiamais, apčiuopiamais dalykais. Tačiau galima pasakyti, kad susisteminta filosofija priklauso nuo sppecialiųjų mokslų. Bet argi mus domina filosojija kaip mokslas? Ne. “Pirma visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.” Taigi, kiekvienam iš mūsų ji anksčiau ar vėliau atsiveria, tačiau mes kiekvienas ją suvokiame savaip, nes jeigu kiekvienas žmogus jaustų ir suvoktų ją kaip ir aš, tai jau nebūtų asmeniška, tai yra filosofinis mąstymas nebūtų pirmapradis. “Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.” Daugelis susidures su filosofija pirmą kartą mano, kad filosofija – tai mielas pašnekesys, kuriam “pakankama prielaida laikoma, tai kad esi žmogus, tu
uri savo likimą ir savo patirtį.” Taigi mes pateisiname, kad filosofija yra prienama kiekvienam iš mūsų. “ Juk net painiausi filosojfijos specialistų klystkeliai turi prasme tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kuria lemia tai, kaip jis suvokia būtį ir save patį joje.”
Nei vienas žmogus negali pažinti tiesos, tikrosios tiesos. “Filosofui ne tik svarbu tarti paskutinį, lemiamą žodį ar galutinai išspresti problemą.” Svarbiau yra iškelti klausimą ar problemą, susivokti joje ir ieškoti kelio, tai yra “būti kelyje”, nes tai yra filosofijos prasmė. Filosofas žinodamas, kad nieko nežino, nes pažinti objektų mes negalime, vengia susidaryti tvirtą ir veiningą nuomone tam tikroje srityje. “Tačiau tai, kodėl tiesos siekia filosofas, ką jis geidžia turėti – išmintis, nėra tik klaidos baimė.” Išmintis mums suteikia galimybe apmąstyiti ne tik faktus, kurie priklauso nuo erdvės ir laiko, bet ir mąstyti pačią mūsų būtį, kuri yra nekintama.
K. Jospersas teigia, kad “filosofija žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešoje sąmonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politikų kalboje.” Filosofija prieštarauja moksliniam pažinimui, kuris užgožia “žmogiškąjį pažinimo plotą.” Pačia savo kilme filosofija nurodo į žmogų kaip asmenybe. “Juk tiek nuostata, tiek abejonė, tiek kančia kaip filosofijos šaltiniai yra žmogaus kaip asmens atoveika į būtybės gelmės matmenį da
arnos, apgaulės ir maišaties pavidalais.” Filosifinis mąstymas negali būti atliekamas, kaip mokslinis tyrimas, jis pradedamas visada iš naujo. “Arba filosofija yra pradinė arba iš vis jos nėra.”
“ Tai ta pati mintis, kurią randame jau ir Sokrato – Platono nusistatymuose filosafimo atžvilgiu; nusistatyme, tiek griežtai pabrėžiame asmeninį filosofavimo pobūdį, jog jo esmė buvo regima ne daikto apsprestame atsakyme, bet asmens keliamame klausime.” Taigi, pasak Sokrato – Platono filosofinis pažinimas ateina ne iš daiktų pasaulio, tai yra ne iš mus supančios erdvės ir laiko, o iš pačių mūsų sielų gelmių. Filosofija geriau suprantama dialogo terpėje, nes tik pokalbyje gimsta tikroji tiesa ir pažinimas. Bet mūsų pačių filosofinis pažinimas prasideda klausimu, kurį užduodame ne tik atskiriems žmonėms, bet ir sau, tai yra “filosofuojame klausdami.” Žinoma klausimus mes užduodame norėdami surasti kelią į tiesą, bent kiek prartėti prie jos. “Kiekvienas metafizinis klausimas, sako M. Heideggeris, gali būti tik taip keliamas, kad ir pats klausėjas būtų kartu klausiamas, vadinasi, į klausimą įjungiamas. Metafizinis klausimas turi būti keliamas, tik išeinant iš asmeninės klausiančiojo būklės. Mes klausiame dabar ir čia pat mūsų dėlei.” Taigi, filosofuodami mes klausiame kitų, tačiau šis klausimas apgaubia savo skraiste ir mus, nes ir mes esame mąstančios būtybės, kurioms rūpi būtis. “Filosofuodamas visada esu prie saves paties, niekados pr
rie gryno daikto.” “Filosofijuoje pažįstantysis subjektas yra liečiamas kaip ir jis pats. Kas filosofuoja, kalba apie savo būtį; kas to nedaro, tas nė nefilosofuoja.” Taigi filosofijuoje svarbus žmogus, jo prigimtis, siela, kuri yra amžina, kuri nekinta nei erdvėje, nei laike. Jei filosofija trokšta būti objektyvi, ji nukrypsta į daiktą ir jis ją apsprendžia. Tada jau tokia filosofija nėra prigimtinė būdinga tik žmogui. “Kas manosi galįs filosofuoti neasmeniškai ir įrodomai” (B. von Brondestein),” tas tuojau nuslysta į mokslo plotme ir savam asmeniniam įsitikinimui mėgina priskirti verčiamojo žinojimo kokybe, privaloma priimti kiekvienam. Šitokią daiktine filosofijos tariamybe vadiname dogmatizmu.” Dogmatizmas užgožia filosofiją, nes ji tampa nebe pirmaprade, o verčiamuoju žinojimu. Todėl čia filosofija “miršta”.
Asmeninis mūsų filosofijos pobūdis atveria kelią į tolimesnės filosofijos pažinimą, kurią galima pavadinti “egzistencine”. Filosofiją apmąstyti reiktų ne kaip žmogišką buvimą, kuris būtų greta kitų apraiškų, bet kad ji apsprestų pati buvimą. Taigi filosofija yra žmogaus būsena, į kurią jis patenka mąstydamas būtį. Tačiau, filosofija kaip būseną neigė krikščionybė, nes ji filosofavimą keičia į tikėjimą, kuris negali sutikti su filosofine būsena. Dėl to filosofijos ir tikėjimo santykiai istorijoje yra gana sudėtingi ir įvairūs. “Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšme į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka. Tačiau ši kova negali būti nenumaldoma tuo, kad filosofija yra paskelbiama tikėjimo priemone, kaip tai yar buve P. Damiano teorijoje viduramžiais, arba kad žmogus yra padalinmas tarp filosofijos ir tikėjimo, kaip tai yra protestantiškoje H. Golhvitzerio teorijoje mūsų dienomis. Filosofija negali būti nei kam nors priemonė, nei apimti tik žmogaus būvio dalį, nenorėdama paneigti pačios saves.” Taigi tiek filosofija, tiek tikėjimas priklauso nuo žmogaus prigimties, tačiau mes negalime filosofiškai mąstyiti tik vakare, o kitą dieną apie tai net nesusimąstyti. “Filosofija nėra amatas, kuriuo užsiimama porą valandų, o laisvalakio metu daroma, ką norime. Jeifilosofija nori būti gyva, ji turi atspindėti visą mano mąstymą ir visą savo veikimą.” Tik mąstydamas nuolatos aš galiu suvokti filosofijos prasme, jos įtaką mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau šis vyksmas turi vykti pastoviai, nes “filosofijoje darbo pasidalijimo nėra.” Nepriklausomai nuo to, koks aš ar kiti mes esame, kiekviena iš filosofijų apbrėžia savo, kad įgyvendintų save manyje. Taigi norint suprasti kas yra filosofija, ją turime patirti. “Tuo atveju ši filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nustatymas.” Pats žmogus tik gali, žinoma, jei jis to nori, suprasti, patirti kas yra filosofija. Tačiau filosofuodamas, mąstydamas, jis turi būti būties kelyje, nes tik šis buvimas būties kelyje sukelia daug klausimų, į kurių atsakymų galbūt niekada nerasim, bet svarbu yra pats klausimas, kuris kelia “savyje gilaus pasitenkinmo, o retkarčiais netgi pilnatvės.” Tačiau joks filosofijos apibrėžimas nėra vienas vienintelis, nes filosofija kiekvienam iš mūsų yra savita. Mums nebūtina pritatrti didžiųjų filosofų sukurtoms empyrinėms filosofijos formulėms. Tačiau susipažindami su filosofija, kurią dalinai apibrėžė filosofai, mes kartu galime suvokti kaip kito filosofiją. “Senovės mąstytojai mums sako: savo objektu filosofija esanti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymas mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapribojantis kokia nors specialia sritimi.”
Filosofinės mintys gali sukrėsti ne vieną žmogų, bet jei kuriamos yra samoningai, tai ji neturi pabaigos.
Filosofija siekia padėti susivokti pasaulyje ir gyvenime, tobulindama mūsų požiūrį į juos. Jai būdingas bendriausias požiūris į pasaulį, todėl ir tie principai, kuriais ji remiasi yra bendriausi. Visa ko pagrindas yra būtis. Tai lyg atspirties taškas, tai, kas kuriuo nors būdu yra. Filosofijoje būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia, tačiau tuo pačiu mes žinome apie ją, tai yra ji mums sunkiai suvokiama. “Būties sąvoka yra transcendentinio turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtį.” Bet ši būties sąvoka filosofijoje suprantama nevienodai, nes skirtingais laikotarpiais ir skirtingi filosofai ją interpretavo ir aiškino savaip.
Pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Pakankama sąlyga atsirasti filosofijai nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei abejonė, nei kančia, nes stebisi, abejoja ir kenčia įvairių kultūrų žmonės. Filosofijos atsiradimo būtynibės neįmanoma pagrįsti, lygiai taip neįmanoma pagrįsiti rato išradimo. Mano nuomone, filosofija visada buvo mąstoma, tačiau ji dar nebuvo įvardinta, nes būtų nelogiška teigti, kad ji atsirado tik tada, kai ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės filosofai. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai išminties meilė, būtis kelyje – visa, kas leidžia mąstyti ir suvokti būtį. Tačiau tai tikrai neturėtų būti vienas ir teisingas atsakymas į klausimą – “ kas yra filosofija?” Tai tik kelių filosofų suvokimo filosofijos apibendrinimas.

Literatūros sarašas:
1. Filosofijos istorijos chrestomatija
2. A. Plėšnys “Filosofijos įvadas”
3. Ernst von Aster “Filosofijos istorija”
4. Filosofijos chrestomatija
5. K. Jospersas “Filosofijos įvadas”

Leave a Comment