TURINYS
1. Bendrinė kalba………………………………………………………………………………..2. Bendrinės kalbos kultūra………………………………………………………………….3. Kalbos kultūra ir struktūrinė kalbotyra……………………………………………….4. Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijai…………………………………5. Bendrinės kalbos normų kodifikavimas………………………………………………6. Kodifikavimo pobūdis, uždaviniai ir šaltiniai………………………………………7. Kodifikavimo principai ir kriterijai…………………………………………………….
ĮVADAS
Bendrinė kalba – viešojo bendravimo kalba. Kalbos norma. Pagrindiniai kalbos norminimo ir kodifikavimo kriterijai. Kalbos normų diegimo praktika. Normos pažeidimai, jų vertinimas. Kalbos norma visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma
Bendrinė kalba
Kalbos kultūros specialistus domina ne kiekvieno kalbos kolektyvo kalba. Socialingvistikai rūpi ir individo, ir tarmės ar žargono bei standartinių kalbų faktai,o kalbos kultūra nagrinėja tik bendrinės kalbos funkcionavimą ir jos santykius su kitais kalbos kolektyvais bei individualiais bendrinės kalbos vartotojais. Bendrinės kalbos terminas čia vartojamas ta pačia reikšme, kaip literatūrinė kalba.Bendrinė kalba nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, žargonų, sociolektų) pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji yra sunorminta, daugiau ar mažiau apdorota sistema. Šis, skiriamas, bruožas reiškiasi kodifikacija, tai yra fiksuotų taisyklių buvimu. Kitos bendrinės kalbos ypatybės, nurodomos įvairių autorių, gali būti ne absoliučios, Svarbiausia bendrinės kalbos funkcija – garantuoti komunikaciją tarp visų bendrinės kalbos narių. Tai gali atlikti vadinamoji civilizacijos kalba- vartojama ir įvairiuose gamybos sferose, gana tolimose nuo kultūros gyvenimo.Nė vienas iš mūsų vartotų ar vartojamų bendrinės kalbos terminų nėra be priekaištų. Nei rašomoji, nei literatūrinė kalba nerodo esminio tos kalbos požymio. Bendrumas taip pat nėra pagrindinė kalbos ypatybė. Rašomoji ir literatūrinė kalba, be to, turi dar trūkumą, kad ignorojama sakytinė bendrinės kalbos forma, kurios reikšmė su kalbos branda vis didėja. Antra, literatūrinė kalba, be sakytinės formos, ignoruoja ir nespausdintų raštų, ne literatūros, kalbą.
Bendrinė kalba dažniausiai atsiranda vienos kurios nors tarmės pagrindu. Paprastai tuo pagrindu tampa sostinės ir jos apylinkių tarmė arba sostinės inteligentų dialektas (rusų, anglų, prancūzų ir kt.). Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu tapo ne Vilniaus tarmė, XVII a. buvusi viena iš trijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijos hercoginystėje funkcionavusių bendrinės kalbos atmainų pagrindas, o Užnemunės aukštaičių tarmė. Lemiamą vaidmenį čia turėjo istorinė ekonominė XIX a. pabaigos Lietuvos sankloda. Dėl sostinės gyventojų sulenkėjimo Vilnius tuo metu nebuvo lietuvių kultūros centras. Daugiausia to meto inteligentų buvo kilusių iš ekonomiškai stipriausios srities Užnemunės. Sinchroninei dabartinės lietuvių kalbos kultūrai rūpi nustatyti savo chronologijos ribas. Remiantis kitų tautų bendrinės kalbos tyrėjų nuomone ir turint galvoje pačios lietuvių bendrinės kalbos poslinkius, tokią ribą galima datuoti Tarybų valdžios atkūrimo metais. Taigi dabartinė bendrinės lietuvių kalbos vartosena apimtų laiko tarpą nuo 1940 metų iki šių dienų. Žinoma, tie keturi dešimtmečiai nėra lygia linija tobulėjančios bendrinės kalbos metai, bet tai kalbos istorijos objektas. Sinchroninei kalbos kultūrai rūpi tik bendroji dabartinio periodo charakteristika, jo svarbiausi bruožai ir skiriamieji požymiai nuo kitų epochų. Atsiradusi vienos tarmės pagrindu, bendrinė kalba greitai ima nuo jos tolti ir pradeda funkcionuoti kaip savita savarankiška sistema. Bet ne visi bendrinės kalbos sluoksniai savo raidoje vienodai santykiauja su savo pagrindu – tarme. Ilguokai išlieka tiesioginis santykis fonetikoje. Dar ir šiandien sakoma, kad aukštaičių kauniškių tarimas esantis kone bendrinės tarties norma, nors suprantame, kad „suvalkietiškasis‘‘ tarimas jau kai kur nebesutampa su bendriniu tarimu. Bendrinės tarties žodžio galo ilgieji balsiai jau tariami gerokai trumpesni negu juos taria Užnemunėje ir skiriasi nuo trumpųjų ne tiek kiekybiškai, kiek kokybiškai. Bendrinė kalba susiformavo savitą intonacijų sistemą, nesutampančią nė su viena tarme. Kas kita yra leksika. Jau pačiu pirmuoju bendrinės kalbos formavimosi etapu ji skiriasi nuo tarmės – pagrindo, ir galima net sakyti, jog bendrinė kalba ir kuriama tam, kad visuomenės ima nebepatenkinti vienos tarmės leksika. Pirmiausia iš tarminės leksikos imamos šalinti įvairios svetimybės ir vietoj jų kuriamasi arba naujų žodžių, arba imama savų, lietuviškų, iš kitų tarmių. Antra vertus, gerokai keičiasi kai kurių įprastynių žodžių reikšmės – jos siaurėja arba platėja, į kalbą ateina daug tarptautinių žodžių. Būdama atviriausia ir judriausia kalbos pakopa (lygis, lygmuo), leksika nuolat keičiasi ir jau seniai yra nutuolusi nuo savo pirminio šaltinio. Ilgokai palaiko santykius tarmės ir bendrinės kalbos žodžių daryba ir morfologija, nors didelė dalis formų ir darybos tipų yra bendratautės, pažįstamos daugeliui tarmių. Bet ir šios sistemos dabar jau funkcionuoja savarankiškai, turi tik sau būdingų žodžių darybos tipų ir kaitybos dalykų. Savotišką vietą visoje kalbos pakopų hierarchijoje užima sintaksė. Panašiai kaip leksika, ji turėjo tenkinti intelektinius visuomenės poreikius ir negalėjo verstis vienos tarmės resursais, einančiais daugiausia iš dialogų kalbos. Dėl to monologų kalbai reikėjo daug sudetingesnių sintaksės struktūrų, negu jų esama vienoje tarmėje, todėl galima tik pritarti prof. Jono Kazlausko nuomonei, kad mūsų sintaksė yra intelektualizacijos proceso rezultatas. Taigi visos bendrinės kalbos pakopos šiandien jau daugiau ar mažiau yra nutolusios nuo savo tarminio pagrindo ir funkcionuoja kaip sudėtinės savitõs ir savarankiškos sistemos dalys. Pasikeitė ir opozicija bendrinė kalba – tarmės; šiandien jau būtų galima kalbėti apie kitokią opoziciją, būtent: bendrinė kalba – nenorminė kalba (t. y. Tarmių liekanos inteligentų kalboje, ypač fonetinės ir akcentinės, įvairaus pobūdžio archaizmai, profesionalizmai, naujadarai, žargonizmai). Tačiau tai nereiškia, kad tarmės jau prarado reikšmę bendrinei kalbai. Anaiptol – tarmių faktai tebėra tas gyvas šaltinis, kuris tebeturtina ir dar ilgai turtins bendrinės kalbos raiškos proemones. Iš tarmių drąsiai galima semtis ne tik vaizdinės leksikos, bet ir jų įvairių sričių terminų, mokytis gyvai reikšti savo mintis. Kategoriškas bendrinės kalbos ir tarmių atribojimas būtų net pražūtingas lietuvių bendrinei kalbai: pavyzdžiui, menkiau susiformavę funkciniai stiliai turėtų savo raiškos priemonių skolintis iš kitų kalbų arba bent jau iš kitų stilių, o tai niveliuotų stilistinę kalbos diferenciaciją.Bendinės kalbos kultūra
Būdama tam tikra prasme savo prigimtimi dirbtinė, bet funkcionuojanti kaip savarankiška sistema, bendrinė kalba turi būti nuolat prižiūrima ir tvarkoma. Tos priežiūros reikalauja ne tik svarbiausia bendrinės kalbos funkcija – aptarnauti palyginti didelį žmonių kolektyvą, bet ir svarbus tos kalbos požymis – nuolatinis kitimas ir raiškos priemonių gausėjimas. Bendrinės kalbos tvarkymu ir ugdymu rūpinasi kalbos kultūra. Kalbos mokslo literatūroje kalbos kultūra apibūdinama labai nevienodai. Vieniems – tai kalbos norminiškumas ir turtingumas, lingvistinio mąstymo tikslumas (I. Belodedas), kitiems – kalbos normų tyrimas (O. Achmanova, V. Beliajevas, V. Veselitskis), tretiems – motyvuotas kalbos faktų vartojimas (V. Ickovičius, B. Švarckopfas) ir pan. Bohuslavas Havranekas, vienas iš žymiausių bendrinės kalbos teoretikų, kalbos kultūra laikė aktyvią veiklą, lemiančią, lemiančią bendrinės kalbos raidą. Panašiai manė ir Viktoras Vinogradovas: kalbos kultūra apibendrinanti kitų kalbos mokslo šakų teiginius ir išvadas, kad būtų galima operatyviai ir tiesiogiai veikti bendrinės kalbos raidą.
Taigi kalbos kultūra susideda lyg iš dviejų dalių: paties norminamojo proceso ir kalbos ugdomųjų (poveikio) priemonių kūrimo. Viena be kitos dalys egzistuoti negali ir sudaro vienybę. Todėl kalbos kultūra apibrėžtina kaip mokslinė kalbotyros šaka, kuri rūpinasi bendrinės kalbos norminimu ir tos kalbos ugdomųjų priemonių kūrimu bei taikymu. Nereikėtų pamiršti, kad į kalbos kultūrą reikia žiūrėti ir iš praktikos pusės. Tiems, kurie mokosi kalbos kultūros, keliami kiti uždaviniai, būtent: gerai perprasti norminamąsias rekomindacijas. Dėl to visi, kurie studijuoja kalbos kultūrą, turi ne tik be priekaištų išmanyti žodynų, gramatikų, vadovų ir vadovėlių taisykles, bet ir išsiugdyti metodą analizuoti konkretų kalbos reiškimąsi ir savarankiškai vertinti kiekvieną jiems nepažįstamą reiškinį.Kalbos kultūra ir struktūrinė kalbotyra Struktūrinės, arba aprašamosios, kalbotyros tikslas – aprašyti kalbos struktūrą, t. y. duoti sinchroninį vienos kurios nors epochos kalbos vaizdą. Tame aprašyme nurodomi lyg sustingę, negyvi kalbos faktai ir jų santykiai. Bet gyva kalba daug kur skirsis nuo to aprašo. Vienos formos bus nebevartojamos ir kalbėjimo procese girdėsim kitas, kitos turės savo dubletų. Taigi gyva kalba bus sudėtingesnė. Matuoti tuos skirtumus vien negatyvizmo masteliu, tai yra kalbos procese pasmerkti visa tai, ko nėra aprašomojoje kalbotyroje, reikštų vulgarinti kalbos kultūrą, nesuvokti gyvos kalbos raidos. Todėl aprašomosios kalbotyros darbai yra tik atramos taškas daryti kalbos kultūros išvadas. Aprašamojoje kalbotyroje paprastai fiksuojami vienetiniai kalbos reiškiniai, neturintys dubletų. Tuo atveju, kada kalbos procese atstovaujami tie vienetiniai reiškiniai, kalbos kultūra tik konstatuoja patį jų buvimo faktą. Tada, kai tie reiškiniai turi dubletų, reikia įsikišti kalbos kultūrai ir nustatyti jų vertę. Be to, kalbos kultūra turi įvertinti ir tuos kalbos proceso reiškinius, kurių nėra nurodžiusi aprašomoji kalbotyra.
Štai vienas pavyzdys, kaip tie patys dalykai pateikti aprašomosios kalbotyros veikale ir kalbos kultūros straipsnyje: „Dauginiai skaitvardžiai kaitomi, kaip ia, io kamienų būdvardžių daugiskaita(žalì, -ios).Vyriškoji giminė
V. vienerì, dvejì, ketverì, septynerìK. vieneriũ … … …N. vienerìemsG. vìeneriusĮn. VieneriaĩsVt. Vieneriuosè … … … …
Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijai
Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoka siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta š žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais. Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip – funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais. Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų, skolintus dalykus atmetame. Nereikia svetimų žodžių, tarkim, ploščius vietoj lietpaltis arba apsiaustas; svetimų reikšmių, pvz: rastis vietoj būti, svetimų žodžių darybos elementų, sakykim, damokėti vietoj primokėti arba žiemavoti vietoj žiemoti, skolintų sintaksinių kontrukcijų ir sakinio modelių, pvz: groja ant akordeono vietoj groja akordeonu arba Susirinkome, kad pasitarti vietoj Susirinkome pasitarti.
Nepriimame ir to, kas pažeidžia kalbos sistemą. Jei visa Lietuva sako Atitiko kirvis kotą, tai negalima sakyti Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Nestatant, ar koks kalbos reiškinys sistemingas, ar ne, dažnai taikomos analogijos, ypač teigiamos arba neigiamos. Sakome gydo nuo dusulio, todėl netinka sakyti gydo prieš vėžį (teigiamoji anologija). Nesakome valgo šaukšto pagalba, tad netinka ir pasakymas kelia krano pagalba (neigiamoji analogija). Jeigu dar pridėsime ir tegiamąją analogiją, kad sakoma tik valgo šaukštu, todėl sakytina ir kelia kranu, tai jau bus mišrioji analogija (suderinta teigiamoji ir neigiamoji). Arba štai radijas sovietmečiu visus pripratino prie vertalo nepravažiuojami keliai ir daugeliui jis jau atrodo visiškai geras. Bet argi sakoma neprabrendami purvynai? Tik – neišbrendami purvynai. Ta analogija rodo, kad iš tikrųjų turi būti neišvažiuojami keliai. Analogijos, kur įmanoma, derinamos su kitais įrodinėjimo būdais, tarkim, su transformacija (keitimu). Pavyzdžiui, posakį padariau vardan tavęs pakeitę įprastiniu bendrinės kalbos atitikmeniu padariau į vardą tavęs, gauname neįmanomą pasakymą ir matome, kad vardan yra aiškus vertalas – jo vietoj dažniausiai vartotina dėl. Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų kriterijaus.Pavyzdžiui, iš tradicijos pagal dėsningus fonetikos atitikmenis į bendrinę kalbą atstatomi vietovardžiai. Štai šiaurės žemaičiai savo vieno miestuko vardą taria Skouts. Ar butų patogus toks tarimas visai Lietuvai? Ne. Turime teisę atstatyti į Skuodas, nes šiaurės žemaičiai ir vietoj juodas taria juots, vietoj duona – douna. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, – įteisinama. Pavyzdžiui, XIX-XX a. sandūroje lietuvių kalbos gramatikos dar reikalavo vartoti dviskaitą: Mudu ėjova ir sutikova du broliu. Dabar daugelis lietuvių dviskaitos nebevartoja – ją geriau išlaikę tik žemaičiai, todėl ji laikoma tarmybe, o bendrinėje kalboje vietoj jos vartrojama daugiskaita: Mudu (arba Mes) ėjome ir sutikome du brolius. Skaitytojai jau stebėtųsi laikraščiuose perskaitę Jaunimas vyksta uždarbiautų, nes siekinį galutinai yra pakeitusi tikslo bendratis: Jaunimas vyksta uždarbiauti. Vadinasi, jeigu yra rimtų motyvų (iš jų svarbiausias – beveik visuotinis naujojo reiškinio paplitimas), norma keičiama. Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai. Paplitimo tarmėse kriterijaus taip pat negalima suabsoliutinti. Antai tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nepailgintą pirmąjį dėmesį į, u išlaiko tik dalis vakarų aukštaičių kauniškių (trumpai sako tìltas, kùrti), o visos kitos tarmės čia i, u daugiau ar mažiau pailgina, bet sistemingumo ir tradicijos kriterijai mums pataria ir toliau tokius i, u tarti trumpai. Dar labiau negalima suabsoliutinti apibendrinto vartosenos dažnumo: koks nors barbarizmas jo vietoj taip, svetima gautis vietoj pavykti, pasisekti ar net visa konstrukcija pas mane yra vietoj turiu. Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą. Pvz: naivus, – i iš tikrųjų yra slavybė, bet mums tokią žmogaus ypatybę įvardyti būtina, o savo būdvardžio neturime. Užtikrinti yra verstinis žodis, bet kartais būtinas administracinėje kalboje, kur paprastai laiduoti ir garantuoti su savo specifiniais atspalviais ne visada tinka. Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip – ekonomiškumas. Nėra klaida Tai vienas iš žymiausių rašytojų; Paukštis su ilgu snapu; Rašau su pieštuku, bet trumpiau, senoviškiau Tai vienas žymiausių rašytojų; Paukštis ilgu snapu; Rašau pieštuku, ir tokius pasakymus reikėtų vartoti dažnėliau. Dėl ekonomiškumo kalbai būtų patogesnė tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumposios formos (rašytume, rasytute) negu ilgosios (rašytumėme, rašytumėte). Pastebėta, kad vietoj nevartotinų žodžių ir posakių lengviau prigyja trumpi pakaitai, pavyzdžiui, vietoj kurtkė – striukė, vietoj maikė – berankoviai marškinėliai, sportinukai, vasarinukai. Vis dėlto glaustumo kriterijus neabejotinai turi nusileisti svarbesniems kriterijams: taisyklingumo, vartosenos, pastovumo ir kitiems. Šiška trumpiau negu kankórėžis, lygsvara trumpiau negu pusiausvyra, bet juk šiška yra barbarizmas, lygsvara – vertalas. Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitìnis) vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos kriterijaus. Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai. Pvz: vietoj maikė galėtų būti tarmėse iš senų žmonių užrašytas trumpas pakaitas marškė, bet daug kam jis per šiurkščiai skamba. Arba vietoj barbarizmo tapkės visuomenė mieliau renkasi ilgesnį žodį šlepetės negu trumpesni šliurės, nes šis kai kam atrodo neestetiškas, vulgarokas. Kai reikia nustatyti, kuris variantiškas kalbos reiškinys tinkamiausias, kalbininkai jį įvertina pagal visus kriterijus ir žiūri, kokio svarbumo ir kiek jų šį variantą remia arba prieštarauja.Bendrinės kalbos normų kodifikavimas
Bendrinės kalbos kodifikacijos teorija yra bene didžiausias Prahos lingvistinės mokyklos kalbininkų nuopelnas. Kartu su normos sąvoka kodifikacijos terminas pirmą kartą išsamiai buvo išnagrinėtas B. Havraneko straipsnyje „Bendrinės kalbos uždaviniai ir kalbos kultūra“,parašytame 1932 m. Kodifikacija – iš lot. Codificatio (codex „kamienas, knyga “ + facio „darau“ – teisės terminas, reiškiantis įstatymų sisteminimą ir jungimą į vieną bendrą suderintą sistemą – kodeksą. Be kodifikacijos termino, kalbotyroje ta pačia reikšme dar vartojami normalizacijos ir norminimo terminai. Šalia jų turim ir kodifikuotojo, normintojo terminus. Iki XIX a. visa kalbotyra buvo normatyvinė: gramatikose ir žodynuose nurodomos nekintamos normos, kurių visi turi laikytis. XIX a. gramatikose išliko norminamasis kalbos reiškinių traktavimas. To siekiama, pvz: R. Rasko, H. Paulio, H. Svyto darbuose. Daug vertingų šiuo klausimu minčių yra pareiškę kalbotyros klasikai E. Sepiras, L. Blumfildas, kiti kalbininkai. Tačiau tik Prahos mokyklos atstovai sukūrė šiuolaikinę kodifikacijos teoriją, ją aprašė dabar visuotinai vartojamais terminais.
Kodifikavimo pobūdis, uždaviniai ir šaltiniai
Kodifikacija yra svarbiausias požymis, kuriuo bendrinė kalba skiriasi nuo tarmių ir kitų garsinių kalbų sistemų. Kodifikacijos reikalauja kitokios negu tarmių bendrinės kalbos funkcijos, ir tą būtinumą lemia bendrinės kalbos svarbiausios normos ypatybės. Kalbos normų kodifikavimas – vajaus ar momento reiškinys, nuolatinis darbas, kurio reikalauja kita normų ypatybė – variantiškumas. Kol bendrinė kalba funkcionuoja kaip gyva kalba, tol ją reikės kodifikuoti, nes kiekvienoje gyvoje kalboje kiekvienu metu randasi normos variantų, jos vartosenoje pasirodo naujų iki tol nebuvusių reiškinių. Tų variantų ir naujų kalbos faktų vertinimas – nuolatinis kodifikavimo rūpestis. Būtina pabrėžti, kad kodifikavimo intensyvumas nėra vienodas įvairių kalbų istorijoje įvairiais jų raidos periodais. Tos kalbos, kurios yra labiau susiskaidžiusios tarmėmis, paprastai griežčiau kodifikojamos (pavyzdžiui, lietuvių kalba), o kurių tarminis susiskaidymas ne toks ryškus – ne taip griežtai. Kodifikavimo rezultatai pateikiami norminamosiose gramatikose, žodynuose, vaduovose, žinynuose, vadovėliuose. Geriausias pavyzdys – mūsų „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Abu jo leidimus skiria 18metų (1954-1972). II leidimas turi maždaug 15 000 žodžių daugiau negu I. Bet svarbiausia, žodyno leidimai skiriasi tam tikrų normų kodifikacija, kitokiu vertinimu. I leidime buvo kirčiuojama: àudra 1, audrà 4 ir próga 1, II – audrà 4, àudra 1 ir próga 1, progà 4. Taigi tam tikrų kalbos reiškinių kodifikacijos keitimas naujose gramatikose, žodynuose ir kituose norminamuosiuose veikaluose ar naujuose jų leidimuose yra būtinas dalykas susijęs su kalbos raida. Itin svarbus kodifikacijos reikalavimas – tuoj pat fiksuoti ir įvertinti naują kalbos reiškinį. Ideali kodifikacija neturi atsilikti nuo kalbos raidos, t. y. turi būti adekvati egzistuojančiai normai. Kodifikuojant kalbos reiškinius, visada reikia atsižvelgti į vieną iš esminių normos ypatybių – stabilumą. Pagrindinis kodifikacijos reikalavimas – visaip palaikyti normų stabilumą. Stabilumą ardo realios normos neatitinkanti kodifikacija. Tai reikalavimas kirčiuti kibìras, ýda, óda, rǘšis, ir kt., nors realiai kirčiuojama kìbiras, ydà, odà, rūšìs…
Įsigalėję kalboje reiškiniai turi teisę joje egzistuoti, jeigu tik jie neprieštarauja tos kalbos sistemai.Mūsų bendrinės kalbos normų šaltinis yra labai platus: ir pati bendrinės kalbos vartosena, ir tarmių faktai, ir tautosakos kalba, kurią mes, deja, dažnai užmirštame. O kas konkrečiu atveju atsistos į pirmą vietą, lems kiti veiksniai – bendrinės kalbos poreikiai ir tikslingumo principas.Kodifikavimo principai ir kriterijai
Bendrinės kalbos kodifikuotojai, normindami bendrinę kalbą, visada remiasi tam tikrais kodifikavimo principais ir kriterijais. Kalbos kultūros literatūroje tų principų ir kriterijų minima gana daug. Pirmasis minėtas vadinamasis klasikinis praeities idealo kriterijus. Jis reiškia, kad kodifikuojant iš kalbos paminklų bendrinei kalbai teikiama žodžių, pagal praeityje buvusius produktyvius darybos tipus daromasi naujų žodžių, ieškoma istorinės atramos, kodifikuojant sintaksę. Šis kriterijus daugiau ar mažiau buvo taikomas daugelio Europos bendrinių kalbų pradinių etapų kodifikacijoje. Antasis efektivumo kriterijus. Švedų kalbininkas E. Tegneris 1874m. Rešė, kad geriausia kalba esanti ta, kuria lengva reikšti mintis ir kurią lengva suprasti. Šis kriterijus yra labai svarbus. Tačiau jis nėra universalus. Vienoje kalboje komunikacijai padėti gali trumpi žodžiai, o ilgi jai trugdo; kitoje kalboje gali būti visai priešingai. 3. Komunikatyvinio tikslingumo kriterijus. Tikslingi esą tie reiškiniai, kurie atlieka kokią nors funkciją, padeda siekti tam tikro tikslo. Šį kriterijų šiandiena pripažįsta daugumas bendrinės kalbos specialistų. 4. Kalbos mokslo darbuose iš seno pabrėžiamas sistemingumo kriterijus: bendrinės kalbos normos turinčios atitikti tos kalbos sistemą, nesikirsti su ja, neprieštarauti jai.Svarbus kalbos normų kodifikavimo kriterijus yra grynumas. Tai vienas iš seniausių kriterijų. Kitas kriterijus būtu taisyklingumo kriterijus. Normų kodifikacijai negali būti taikomas: pati taisyklingumo sąvoka suponuoja kodifikaciją, t. y. taisyklių buvimą, bet ne visur taisyklių laužymas yra būdingas grožinės kūrybos bruožas. Prie šio kriterijaus šliejasi kalbos ekonomijos principas, galima taikyti ir žodynui, ir stiliaus kodifikacijai. Žodžiai, kurių vartojimo dažnumas gali būti didelis, neturi būti per ilgi, t. y. jų skiemenų kiekis neturi viršyti vidutinio tos kalbos žodžių ilgumo. Tarp visų kriterijų dar nurodomi kalbos aiškumo, tikslumo, logikos, estetikos ir vaizdumo kriterijai. Šie kriterijai turi labai daug trūkumų. Jeigu griebtumės visur taikyti logikos dėsnius, turėtume iš bendrinės kalbos išmesti ne tik daugelį „nelogiškų“ junginių (pvz., didesnė pusė, pasiutusiai gražus ir kt.), bet ir didelę dalį frazeologijos. Taigi šie kriterijai yra tam tikros vertybės tik konkrečiais atvejais; kitur jie gali būti ne teigiamybė, bet yda. Kelis žodžius tarsime ir apie priimtinumo principą. Iš tikrųjų priimtimumas yra ne kodifikacijos kriterijus, o jos efektyvumo tikrinimo priemonė. Kitaip sakant, kalbamasis reiškinys nepriklauso kodifikacijos sferai, o yra lingvistinės politikos dalykas.
Išvados
Bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Tik taip kalba bus funkcionali, atitiks šiuolaikinio žmogaus poreikius, bus informatyvi. Turtinga kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Žinome, kaip sunku, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis dar nesukurtas. Kalbos norma yra visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių formų parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir konstrukcijų ar sakinių sudarymo. Apie viską galima perskaityti žodynuose, gramatikose ir kituose norminamuosiuose veikaluose apie kalbą. Norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Lietuvių bendrinės kalbos normos nėra sugalvotos ar sukurtos: jos paremtos šnekamosios, gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.
Literatūra
Paulauskienė A. Lietuvių kalbos kultūra. – Kaunas, 2001
Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. – Vilnius, 1980
Jonas Šukys – Kalbos kultūra visiems